Atsiliepė patriotai

Kultūros paveldo departamento (KPD) vyriausioji specialistė Audronė Vyšniauskienė džiaugėsi, kad už mecenatų pinigus bus sutvarkyta aštuoniolika kapaviečių, iš viso KPD paramos prašė 24 kapavietėms.

"Mane nustebino – pirmieji atsiliepė paprasti žmonės, kurie norėjo prisidėti nedidelėmis sumomis", – sakė ji.

Tarp į KPD kvietimą tapti mecenatais atsiliepusiųjų – tik viena įmonė, visi kiti – fiziniai asmenys, pasiūlę pagalbą pinigais arba savo darbu. Pasak A.Vyšniauskienės, žmonės aukoja po kelis šimtus eurų, įmonė apsiėmė sutvarkyti penkis antkapinius paminklus.

Mane nustebino – pirmieji atsiliepė paprasti žmonės, kurie norėjo prisidėti nedidelėmis sumomis.

"Norint sutvarkyti du iš jų reikia atlikti gana sudėtingus darbus. Tai darbai, kurie gali siekti 2 000–3 000 eurų", – sakė paveldosaugininkė.

Pavieniai žmonės finansuos paprastesnius darbus. "Reikia, pavyzdžiui, įdėti keraminę nuotrauką. Yra rėmelis, vieta nuotraukai antkapiniame paminkle, bet nuotraukos nėra. Kitiems reikia kryžius atkurti. Jie sovietmečiu buvo sunaikinti. Tai kainuoja 200–300 eurų, priklausomai nuo dydžio, nuo medžiagų", – pasakojo A.Vyšniauskienė.

Viena architektė pasiūlė pagalbą savo žiniomis ir sugebėjimais. "Eisime į kapines, parodysiu, kur reikia eskizų parengti, ji nupieš, nubraižys, turėsime parengtą dokumentaciją. Suderinsime su Vilniaus skyriumi ir pateiksime užsakymus", – teigė A.Vyšniauskienė.

Anot jos, iki pavasario planuojama parengti būtiną dokumentaciją istorinėms kapavietėms tvarkyti. KPD taip pat suras įmonę, kuri atliks darbus, o mecenatas jai sumokės. "Aišku, prieš tai aptariama kaina", – teigė KPD specialistė.

Išlaisvins nuo augalų

Pagalbos pažadėjo ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas – studentai pavasarį turėtų sutvarkyti visai užžėlusį antkapinį paminklą. Padėti nuvalyti antkapius žada Vilniaus dailės akademijos studentai. "Kai nutirps sniegas ir atsilaisvins karantinas, pradėsime dirbti", – BNS sakė A.Vyšniauskienė.

Ji teigė, kad ir ateityje būtų galima ieškoti mecenatų smulkiems kapaviečių priežiūros darbams. "Daug yra kapaviečių, kurių niekas netvarko, nes nebelikę šeimos narių. Smulkesnius darbus galėtų vilniečiai ir tvarkyti, o prie stambesnių tvarkymo, kur reikia tūkstančių eurų, galėtų savivaldybė prisidėti", – svarstė KPD atstovė.

Palaidotas elitas

Pernai lapkričio pradžioje KPD inicijavo akciją, kuria siekiama sutvarkyti 24 kapavietes, esančias istorinėse Vilniaus Bernardinų ir Rasų kapinėse. Atskiriems žmonėms ir įmonėms siūlyta tapti vieno ar kelių pasirinktų antkapių sutvarkymo mecenatais.

1801, 1810 m. įsteigtos Rasų ir Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai. Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje. Rasų kapinės reprezentuoja visą Lietuvą ir net Europą.

"Tai, galima sakyti, visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas, atspindintis kelių šimtmečių istoriją, svarbus ir kaip turistinės traukos objektas, įdomus ne tik mums, bet ir svečiams iš Europos šalių, ypač kaimyninės Lenkijos", – teigiama KPD pranešime.

Ryškios asmenybės

Mecenatų ieškota 1863–1864 m. sukilimo dalyvio Aleksandro Byšinskio-Idzio (1847–1931), mokytojo, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjo Konstantino Aleksos (1863–1935), istoriko ir gydytojo Juzefo Bielinskio (1848–1926) kapavietėms. Prastos būklės dailininkų Pranciškus Jasevičiaus (1873–1930), Boleslovo Rusecko (1824–1913), Karolio Ripinskio (1809–1892), fotografo Vilhelmino Zacharčiko (1841–1869), lietuvių raštijos puoselėtojo, aktoriaus Aleksandro Černio (1909–1983) amžinojo poilsio vietos. Archeologinių radinių ir meno kūrinių kolekcininko Antano Šutino (1851–1922), komunikacijų inžinieriaus Michalo Landės (1854–1935) ir kitų kapai.

Tarp kapaviečių, kurias tikimasi sutvarkyti padedant visuomenei, – ir aktorės Onos Kiršanskienės (Labonaitės) amžinojo poilsio vieta. XX a. pradžioje gyvenusi aktorė (1899–1925) meno mokėsi Juozo Vaičkaus studijoje Peterburge. 1918 m. vasarą su J.Vaičkaus trupe atvyko į Vilnių. Kai Vilniaus kraštą užėmė L.Želigovskio kariuomenė, visa trupė pėsčiomis iškeliavo į Kauną. Čia ji buvo viena iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų.

Likimas: tarp lietuviško teatro pirmeivių buvusi O.Kiršanskienė nespėjo įsitvirtinti – palaužta sunkios ligos amžinojo poilsio ji atgulė Bernardinų kapinėse Vilniuje.

1923 m. J.Vaičkus su keliais aktoriais išvyko darbuotis į Ameriką, tarp iškeliavusių O.Kiršanskienės nebuvo. Sunkiai susirgusi tuberkulioze ji persikraustė į Vilnių, kur gyveno jos sesuo. Kurį laiką vaidinusi Vilniaus lietuvių mėgėjų spektakliuose, vėliau mirė pakirsta ligos, nesulaukusi nė trisdešimties. Bernardinų kapinėse esančiai jos kapavietei reikalingi antkapinio paminklo ir kapo aptvėrimo tvorelės valymo darbai.

Pedagogo, lietuvių raštijos puoselėtojo Juozapo Volodzkos kapavietėje suversti du antkapiniai paminklai: jo ir Julios Szczawinskos, mirusios 1871 m. J.Volodzkos gyvenimo kelias vingiavo ir per Kauną. Iš Žemaitijos bajorų kilęs J.Volodzka mokėsi Kražių ir Vilniaus gimnazijose, studijavo Vilniaus universitete. 1793 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1793–1797 m. J.Volodzka dirbo Kauno apskrities mokykloje – dėstė matematiką ir fiziką, vėliau mokytojavo įvairių didikų dvaruose, tvarkė dvarų ūkio reikalus. J.Volodzka 1828 m. buvo pirmasis Vilniaus cenzūros komiteto neetatinis lietuviškų rankraščių cenzorius. Manoma, kad jis buvo Simono Stanevičiaus ir Kristijono Donelaičio pasakėčių rinkinį 1829 m. išleidęs asmuo, pasirašęs J.J.W.Lituwys. Leidimą spausdinti S.Stanevičiaus šešias pasakas 1829 m. pradžioje parašė lietuviškai. Tai išskirtinis atvejis XIX a. lietuviškos knygos istorijoje.

J.Volodzka 1827 m. Vilniaus labdarių draugijai paaukojo 3 500 sidabro rublių, už kuriuos draugija įsigijo vieną iš pirmųjų namų Totorių g. 1829 m. testamentu draugijai užrašė dalį savo turto, 3 175 rublių skyrė stipendijoms Kražių gimnazijai ir Vilniaus universitetui, 4 700 rublių – Vainuto parapinei mokyklai išlaikyti ir jos mokinių stipendijoms. Kražių gimnazijos stipendija, 1844 m. perkėlus gimnaziją į Kauną, buvo mokama iki Pirmojo pasaulinio karo.