„Visada svajojau grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie moterų krepšinio atgimimo“, – neslėpė G. Petronytė.

Į Europos taurę grįžtančiam Vilniaus klubui tai yra neįkainojama pergalė.

„Sugrįžtu ir pirmas žodis, kurį noriu pasakyti, yra gera, tikrai gera grįžti namo. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti – aš greičiausiai visą karjerą žinojau, kad grįšiu ir tikrai netempsiu į naktį“, – sakė G. Petronytė.

33 metų 195 cm ūgio vidurio puolėja Vilniaus klubo marškinėlius pastarąjį kartą vilkėjo 2011-2012 m. sezone.

„Pati labai gerai atsimenu, kaip šioje „Jeep“ arenoje Vilniaus „Teo“ žaidė dėl patekimo į Eurolygos finalo ketvertą ir čia nebuvo laisvų vietų. Aš atvažiavau jauna mergaitė, žaidžianti krepšinį, sėdėjau ant laiptų su žmonėmis, su žiūrovais, ir galvojau – o dieve, kokia fantastika, tai yra moterų krepšinis, salė yra pilna žiūrovų ir šita komanda važiuoja kovoti dėl medalių į pačio aukščiausio lygio turnyrą. Tai iš tikrųjų buvo pasididžiavimas, aš mačiau gatvėse plakatus, nuotraukas šitų krepšininkių ir po to po kelių metų pati buvau paimta į šitą komandą, mane atsivežė į Vilnių ir aš pradėjau gyventi šia savos svajone. Aš pati užaugau matydama, ko aš siekiu, labai visą laiką norėjau, kad visos mergaitės matytų tai, ką mačiau aš, ką matė mano visos komandos draugės, nes mes turėjome į ką lygiuotis. Dabar buvo daugybė metų, kai nebuvo į ką lygiuotis ir nebuvo komandos, žaidžiančios aukščiausiame lygyje, žaidžiančios Europoje. Aš visiškai suprantu, kad turbūt ir tėveliai nelabai nori leisti savo dukrą į krepšinio treniruotes, nes turbūt nemato perspektyvų, nemato galimybių ir turbūt galvoja, kad čia iš to nepragyvensi, kad čia nieko labai daug nepasieksi, tas sportas nėra matomas, yra užgožtas vyrų krepšinio. Man visą laiką buvo liūdna ir gaila. Mano didžiausia siekiamybė, mano noras ir svajonė, kad ta komanda grįžtų ir dabar yra padarytas didelis žingsnis Europos taurėje. Toliau kitas turnyras pagal pajėgumą bus Eurolyga, tai aš manau, kad žingsnis po žingsnio, mes kažkaip turime visi bendromis pastangomis padaryti tai, kas yra be galo svarbu ir reikalinga“, – pasakojo krepšininkė.

Savo karjeroje G. Petronytė ne vienerius metus žaidė aukščiausiame lygyje – krepšininkė rungtyniavo Stambulo „Galatasaray“, Venecijos „Umana Reyer“ ir „Mersin“ klubuose, su kuriais dalyvavo Eurolygos ir Europos taurės varžybose.

„Grįžti į „Kibirkštį“ tikrai reiškia labai daug, nes čia yra mano širdis, čia yra mano namai ir man yra gera. Visos pergalės – pačios saldžiausios ir mylimiausios Lietuvoje, tiek su Lietuvos rinktine, tiek žaidžiant už Lietuvos klubus. Taip – myli tą krepšinį ir visur stengiesi, dedi 100 procentų, bet taip gerai, kaip žaisti prie savų sirgalių, prie savo sienų, užsienyje niekada nebuvo ir nebus. Tai man reiškia labai daug ir aš tiesiog nekantrauju – labai laukiu šito sezono“, – pasakojo viena geriausių Lietuvos krepšininkių.

Geriausias sezonas vidurio puolėjai iš Lietuvos buvo 2016-2017 m. sezone, kai ji gynė „Mersin“ klubo garbę. G. Petronytė Eurolygoje rinko įspūdingus skaičius – pelnydavo po 16,1 taško, atkovodavo 7,8 atšokusio kamuolio, atlikdavo 2 rezultatyvius perdavimus ir blokuodavo 1,8 varžovių metimo.

„Negaliu teigti, kad buvo tik labai sunku arba tik labai lengva, – susitarimo aplinkybes komentavo „Kibirkšties“ direktorius Gytis Šukys. – Sudėtinga buvo iš tos pusės, kad Gintarė 13 metų žaidė aukščiausiame lygyje užsienio klubuose ir ji turėjo įsivertinti riziką bei nežinomybę grįžti į Lietuvą, kadangi Vilnius neturėjo Europoje rungtyniaujančios komandos 7 metus, todėl ši mintis turėjo susigulėti. Pusantro mėnesio dėliojome sąlyčio taškus, kadangi suprantama, jog užsienio klubai galėjo pasiūlyti geresnes sąlygas. Lengvesnė dalis buvo ta, kad ji pati norėjo sugrįžti, nes čia ji pradėjo augti ir čia jaučiasi kaip namuose. Gintarė pati suinteresuota prisidėti, kad Lietuvos moterų krepšinio klubas grįžtų į Europą, o galiausiai ne tik į Europos taurės turnyrą, bet ir į Eurolygą. Džiaugiuosi, kad Gintarė patikėjo šia idėja ir nori aktyviai prie jos prisidėti.“

Su G. Petronytės sugrįžimu Vilniuje laukia ir daugiau didesnių pokyčių: naujas identitetas, didesnė arena ir dešimtmetį nematyta atmosfera moterų krepšinio rungtynėse.

„Gintarės atvykimas – milžiniškas laimėjimas ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų, – sakė G. Šukys. – Tai Lietuvos moterų krepšinio flagmanas, didžiulio kalibro žaidėja, kurios pagalba tikimės pritraukti ir didesnį susidomėjimą arenoje. Sirgaliai gali tikėtis visapusiškų pokyčių, bandysime kartu atkurti prieš dešimtmetį jaustą atmosferą, kuri būtų ir masiškesnė nei įprastai. Turime simpatišką dvyliktuką ir stiprų penketą. Manau, kad turime visas galimybes išeiti iš grupės ir patekti į atkrintamąsias. Tad sirgaliai gali tikėtis geros atmosferos ir kovos. Aš tikiu šia komanda.“