Vis ilgiau prie IT prietaisų
Vilniaus universiteto mokslininkai praėjusių metų birželio–gruodžio mėnesiais analizavo, kokią įtaką vaikams daro nuotolinis ugdymas pandemijos metu. Įvairių sričių ir krypčių – edukologijos, psichologijos, socialinio darbo, sociologijos ir medicinos – specialistai siekė ištirti nuotolinio ugdymo įtaką ugdymo procesui ir jo dalyviams – vaikams, tėvams, ugdytojams, mokinių fizinei ir psichikos sveikatai bei mokymosi sėkmei.
Tyrėjai konstatavo, kad daugiau nei trečdalio vaikų emocinė būsena arba elgesys pirmojo karantino – 2020 m. pavasarį – metu pablogėjo. Pastebėta, kad vaikai, kurių emocinė būsena ir elgesys pablogėjo, daugiau laiko leido prie ekranų, buvo mažiau fiziškai aktyvūs, rečiau buvo lauke, neturėjo nuoseklios dienotvarkės ir miego režimo, o jų tėvai jautė didesnę įtampą. Emocinė būsena ar elgesys labiau pablogėjo tų vaikų, kurie ir iki karantino turėjo emocinių ar elgesio problemų.
Vadinti tai priklausomybe nuo interneto būtų per drąsu. Vadiname tai probleminiu interneto naudojimu: vaikas įsitraukia ir nebegali sustoti, bet koks interneto ribojimas jam kelia stresą.
Nuotolinio ugdymo dėl pandemijos metu labai pailgėjo ne tik naudojimasis įvairiais informacinių technologijų (IT) prietaisais mokymosi tikslais, bet ir laisvalaikiui bei pramogoms skiriamas ekranų laikas. Bendrai prie ekranų leidžiamas laikas, palyginti su ankstesnių tyrimų, atliktų 2018–2019 m., duomenimis, padvigubėjo. Rudenį daugumai mokyklų grįžus prie įprastinio ugdymo, laikas prie ekranų pramogoms ar laisvalaikiui, deja, išliko ilgesnis nei iki karantino.
Ilgėjant bendram ekranų laikui, daugėja vaikų somatinių simptomų – galvos, pilvo, akių ir kitokio skausmo, nuovargio, bei mažėja miego trukmė ir bendra miego kokybė. Specialistai konstatuoja, kad laisvalaikiui bei pramogoms skiriamas ekranų laikas siejasi su prastesne vaikų emocine savijauta ir didina probleminio naudojimosi internetu riziką.
Nors vaikams mokantis nuotoliniu būdu jie turi galimybę ilgiau pamiegoti rytais, tačiau bendra miego trukmė neilgėja ar net trumpėja – greičiausiai dėl miego tvarkos trūkumo ir ilgo naktinėjimo bei naudojimosi ekranais prieš miegą. Prastesnė ir vaikų miego kokybė, o tai sietina su ilgesniu ekranų laiku, taip pat ją prognozuoja miego tvarkos nepastovumas, mažesnis fizinis aktyvumas ir vaikų emociniai bei elgesio sunkumai.
Išryškėjo rimtos problemos
Remiantis tėvų ir vaikų apklausa, pandemijos metu padaugėjo vaikų galvos skausmų. Šie skausmai sietini su ilgesne ekranų naudojimo, ypač mokymosi tikslais, trukme, mažesniu fiziniu aktyvumu ir trumpesniu buvimu lauke, taip pat su prastesne emocine savijauta, prastesniais santykiais, mažesniu noru mokytis. Galvos skausmus kenčiantys vaikai taip pat patiria daugiau įtampos dėl mokymosi ir nerimauja dėl galimybės užsikrėsti virusu.
Padaugėjo vaikų regėjimo sutrikimų ir nutukimo. Pastebėta sąsaja, kad antsvorio turintys vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų ir mažiau juda, taip pat jie dažniau turi emocinių, elgesio ir mokymosi sunkumų bei yra iš mažiau palankios socialinės ekonominės šeimos aplinkos.
Pandemijos metu pastebimai sumažėjo vaikų, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme, skaičius. Neformaliojo ugdymo užsiėmimus rudenį lankę vaikai prie ekranų praleido mažiau laiko, jų fizinė ir psichikos sveikata geresnė, o noras mokytis ir mokymosi pasiekimai didesni.
Nuotolinis ugdymas ir karantinas pandemijos metu apribojo mokinių bendravimo, socialinio gyvenimo galimybes, tai pablogino vaikų emocinę savijautą, motyvaciją mokytis, įsitraukimą.
Nerimauja: dr. R.Jusienė konstatuoja, kad bendrai prie ekranų leidžiamas laikas, palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis, per praėjusius metus padvigubėjo. Romos Jusienės asmeninio archyvo nuotr.
Bėdos tęsiasi nuo pavasario
Pasak tyrimui vadovavusios Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorės dr. Romos Jusienės, primojo karantino metu prie ekranų pradinukai vidutiniškai praleisdavo 4,5 valandos per dieną, vyresni – 6 valandas ir daugiau. Natūralu, kad tai padarė nemažai žalos. Po karantino prasidėjo vasara ir dalies vaikų būklė pagerėjo, tačiau nemažai daliai problemos išliko. O dabar pradeda ryškėti ilgalaikiai padariniai.
"Kai kurios problemos aiškiai pasirodė jau per pirmąjį karantiną, – sako specialistė. – Pavyzdžiui, padaugėjo nusiskundimų pilvo, galvos, akių, nugaros skausmais. Kitos problemos išryškėja per laiką. Rudenį tapo akivaizdu, kad padaugėjo vaikų, turinčių antsvorio. Tai parodė ir mūsų tyrimo rezultatai, o vienas tyrėjų vaikų gastroenterologas dr. Vaidotas Urbonas tas problemas mato ir analizuodamas konkrečius į jį besikreipiančių vaikų atvejus. Įsivaizduokite, jeigu 11–12 metų vaikas per pusę metų priauga 7–8 kg svorio..."
Didėjančios vaikų regėjimo problemos, pasak pašnekovės, taip pat pastebėtos jau pavasarinio karantino metu ir rudenį. Yra laikinų problemų, tokių kaip akių nuovargis, bet yra problemų, kurios, jeigu situacija nesikeičia, linkusios išlikti. Ypač tą pastebėjo tėvai, kurių vaikams jau buvo diagnozuota trumparegystė – teko stiprinti akinukus, nes regėjimas prastėjo ir prastėjo.
Dar vienas su ekranais ir fizinio aktyvumo stoka susijęs dalykas – galvos skausmas. Palyginti su ankstesniais metais atliktais epidemiologiniais tyrimais, konstatuota, kad galvos skausmų padaugėjo. Ir tai labiau būdinga ne mažiems, o vyresniems vaikams.
"Mažiems vaikams, kurie nemoka išreikšti savo emocijų, dažniausiai pradeda "skaudėti pilvą" ar tiesiog "bloga". Jei nėra jokios akivaizdžios medicininės problemos – tai signalizuoja apie emocines bėdas, – sako R.Jusienė. – Didesniems vaikams, ypač tiems, kurie yra atsakingesni, labiau besistengiantys, pradeda skaudėti galvą. Taip yra dėl to, kad jie nuolat jaučia įtampą, nerimauja, stengiasi, bet jiems ne visada pavyksta, jiems liūdna ir sunku. Dar didesnė bėda, jeigu nėra su kuo pasikalbėti apie tuos sunkumus ir įtampą, ne visose šeimose yra įprasta kalbėtis apie jausmus, o kai kuriose šeimose tam nerandama nei erdvės, nei laiko. Gaila, bet ir mokytojai retai kreipia dėmesį į vaikų emocinę būseną, visą dėmesį sutelkdami vien į tai, kaip išmokyti vienų ar kitų dalykų, kaip įvertinti žinias."
Nukenčia ir mažiausieji
Juk kartais užtenka kelias minutes su vaiku pažaisti, įtraukti į žaidimą ir galima palikti jį žaisti. Tik reikia daug kantrybės ir atlaikyti tą vaiko ekranų badą.
Specialistams ypač nerimą kelia faktas, kad prie ekranų leidžiamas laikas, palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis, padvigubėjo.
Tyrimo vadovės teigimu, pokalbiai, bendravimas susijungus, net jei kalbama apie pamokas, yra mažiausiai darantis žalos ir jis neskaičiuojamas į tą laiką, kurį reikėtų labai stipriai riboti, – svarbu, kad tai nebūtų vien sėdima veikla. Tačiau problema ta, kad karantino metu praktiškai visų amžiaus grupių vaikai gerokai daugiau laiko prie ekranų skiria pramogoms, laisvalaikiui. Kitaip sakant, įsitraukiama į internetą, žaidimus, filmukų žiūrėjimą, o tai jau nėra nekenksminga. Tad išryškėja net pradinukų ar mokyklinukų priklausomybės problemos.
"Vadinti tai priklausomybe nuo interneto būtų per drąsu. Vadiname tai probleminiu interneto naudojimu: vaikas įsitraukia ir nebegali sustoti, bet koks interneto ribojimas jam kelia stresą, – sako R.Jusienė. – Naudodami olandų sukurtą ir pasaulyje pripažintą skalę probleminiam interneto naudojimui įvertinti nustatėme, kad, palyginti su 2018–2019 m., vaikų probleminis interneto naudojimas padidėjo, o tai akivaizdžiai siejasi su vaikų emocinės būsenos ar elgesio problemomis."
Problema, kad neretai tėvai net negali atskirti to ekrano laiko – vaikas neva jungiasi prie pamokos, o iš tiesų jis naršo internete. Tad didžiausia bėda, kuri atsirado dėl karantino ir nuotolinio mokymo, – perteklinis įsitraukimas į tas veiklas.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad čia kalbama ne tik apie mokyklinukus – daugiau laiko prie įvairių ekranų praleidžia ir ikimokyklinio amžiaus vaikai. Bėda ta, kad tėvai, ypač dirbantys iš namų, neranda kitų būdų užimti net mažuosius vaikus, kaip tik duoti jiems planšetę, telefoną ar įjungti televizorių. Juk labai patogu – ekranas tuojau vaiką įtraukia, ir tėvams ramu gana ilgą laiką.
"Bet jeigu mes vaikui parodome, kad taip pat smagiai jis gali žaisti ir kitais būdais, tai jis apsieis be ekranų, – sako pašnekovė. – Čia neturi bėdos tie tėvai, kurie ir anksčiau tą naudodavo – duodavo vaikams paprastus žaislus, o ne ekranus. Bet jei tėvai buvo įpratę vis pakišti vaikams ekraną, dabar grįžti prie paprastų žaidimų tikrai yra labai sunku. O juk kartais užtenka kelias minutes su vaiku pažaisti, įtraukti į žaidimą ir galima palikti jį žaisti. Tik reikia daug kantrybės ir atlaikyti tą vaiko ekranų badą. Situacija panaši kaip ir nesveiko maisto – davėme kartą vaikui traškučių paragauti ir jis jų vėl norės. Tai ką darysime? Vis taip ir duosime? Reikia atsilaikyti ir vaikas po kurio laiko nebeprašys tų traškučių."
Žinoma, tai šiek tiek lengviau, kai patys tėvai nesinaudoja ekranais. Tačiau problema, kad dabar dažno darbas yra nuotolinis. Belieka aiškinti vaikams, kad tai yra darbas, todėl privalu būti prie kompiuterio, parodyti, kodėl tai reikalinga, ką ten darome. Net darželinio amžiaus vaikai dažniausiai tai supranta ir priima be pykčio.
Atsakomybė – tėvams
Dr. R.Jusienė, remdamasi tyrimo rezultatais, konstatuoja, kad dabar labiausiai viskas priklauso nuo tėvų – kiek jie sugeba pasirūpinti savimi ir vaikais. Juk net patys tėvai neretai pamiršta atsitraukti nuo darbo, pailsėti: dirba, o kai nebereikia dirbti – naršo. Tad pirmiausia turime pasirūpinti patys savimi ir savo elgesiu rodyti pavyzdį vaikams.
"Akivaizdu, kad ugdymo įstaigų uždarymas vienareikšmiškai turi neigiamų padarinių ir vaikų mokymuisi, ir ypač sveikatai. Tad šiandienėje situacijoje galime kliautis tik tėvų ar pačių vyresnių mokinių sąmoningumu, ištverme, resursais. Viskas paliekama ant tėvų pečių. Lygiai tas pats vyksta ir su mokymusi. Mokymosi rezultatai nenukentėjo arba mažiausiai nukentėjo tų vaikų, kurių tėvai galėjo leisti sau nedirbti arba šalia savo darbų dar nuolat padėti vaikams", – sako mokslininkė.
Tačiau yra ir dar viena problema: gausybė tėvų šiuo metu patys patiria įtampą – vieni dėl darbo ir vaikų priežiūros derinimo, kiti dėl nedarbo ir neaiškios finansinės situacijos. Atlikti tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad tėvų patiriamas distresas yra dar vienas rizikos veiksnys vaikų sveikatai, ypač – psichologinei savijautai, nes mažėja tėvų gebėjimas pasirūpinti vaikais, neretai būtent vaikams tenka iškęsti tėvų išliejamas neigiamas emocijas ir susikaupusią įtampą.
"Šiandienėje situacijoje ekranų neišvengsime, bet šį tą dėl savo vaikų galime padaryti: bent valandą per dieną skirti aktyviai fizinei veiklai, pabūti lauke, kalbėtis su jais, stengtis linksmai leisti laiką kartu. Tai yra pagrindinės priemonės, atsveriančios rizikas. Deja, toli gražu ne visi tėvai tai gali ir supranta", – sako dr. R.Jusienė.
Patarimai tėvams
* Ne mažiau kaip vieną valandą per dieną vaikai turi užsiimti aktyvia fizine veikla ar vaikščioti, žaisti, aktyviai leisti laiką gryname ore. Mažiausiai pusę valandos vaikai turi būti dienos šviesoje lauke. Nuotolinio mokymosi metu svarbu daryti pertraukas, kurių metu vaikai atliktų fizinius pratimus.
* Vaikai turi eiti miegoti ir keltis tuo pačiu laiku, miego trukmė turi būti ne mažesnė kaip dešimt valandų pradinukams iki 10 metų vaikams ir ne mažesnė kaip devynios valandos 11–12 metų mokiniams bei paaugliams. Vaiko miegamajame ar poilsio zonoje neturi būti jokio veikiančio ekraną turinčio prietaiso.
* Būtina kalbėtis su vaikais apie sveikos gyvensenos principus, apie tai, kas padeda jaustis ir išlikti žvaliems ir sveikiems. Pertraukų metu skatinkite vaikus vėdinti patalpą, o ne užkandžiauti. Antroje dienos pusėje patartina vengti daug angliavandenių turinčių patiekalų. Atlikite su vaikais sprando, nugaros, akių pratimus.
Būtina: aktyviai fizinei veiklai lauke vaikai turėtų skirti bent valandą per dieną. Laimučio Brundzos nuotr.
* Ribokite laiką prie ekranus turinčių prietaisų, ypač turinčių galimybę jungtis prie interneto. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama ne daugiau kaip dvi valandos prie ekranų per dieną, paaugliams naudotis ekranais ir internetu ne daugiau kaip keturias valandas per dieną, įskaitant mokymąsi bei laisvalaikio pramogas. Svarbu, kad namuose nebūtų jungiamas TV kaip fonas, kad vaikai ir kiti šeimos nariai nesinaudotų ekranais valgymo metu. Padėkite vaikui susiplanuoti, kaip veiksmingai išnaudoti laiką, kuris jiems skiriamas naudotis internetu arba būti prie ekrano.
* Padėkite, o svarbiausia – netrukdykite vaikams mokytis ir mokytojui mokyti. Gerbkite mokytojo teisę į darbo bei poilsio laiką ir pasirinkimą mokyti tam tikru būdu pagal turimas galimybes, drauge aptarkite galimus sunkumų sprendimo būdus, geranoriškai bendradarbiaukite su mokytoju ugdydami vaiką. Pasinaudokite proga įsigilinti į individualią savo vaiko mokymosi specifiką, skatinkite jo savarankiškumą ir atsakomybę. Pasitarkite su vaiko mokytojais arba švietimo pagalbos specialistais, kaip veiksmingiausiai galite padėti savo vaikui mokytis, kaip ugdyti jo savarankiškumą, planavimo gebėjimus, mokymosi įgūdžius. Su vaiku sudarykite aiškią dienotvarkę ir padėkite jos laikytis.
* Nuolat domėkitės vaikų emocine būsena, atkreipkite dėmesį į pasikeitusį elgesį ar užsisklendimą. Prieš miegą išjunkite visus namie esančius prietaisus su ekranais ir tiesiog pasikalbėkite su vaikais, pasidalykite dienos įspūdžiais, aptarkite kitos dienos planus.
* Laikydamiesi saugumo reikalavimų sudarykite sąlygas vaikams bendrauti su bendraamžiais.
