„Autoironija – sutinku. Drąsa? Niekaip nesuprantu to reiškinio, kas yra drąsa kūryboje. Drąsa gali būti eiti per sulūžusį tiltą, o kūryboje, gal būsiu nepopuliari – ką nori, tą ir darai, jei turi sugebėjimą ir norą“, – pirmadienį BNS sakė menininkė.

Anot jos, keista, kad nuogumas mene dar kelia nuostabą, juoba, kad tai gana plačiai paplitusi meninės išraiškos forma.

„Tuomet reikėtų visas tas merginas, kurios pozuoja nuogos, vadinasi, jos irgi yra drąsios, tada jas reikia apdovanoti. Aišku, man negaila“, – teigė V. Bubelytė.

Savo fotografijas ji pati vadina monospektakliais.

„Sugalvoju personažą, sugalvoju siužetą arba suimprovizuoju. Taip, tai yra vaidyba. Tai nėra savęs pateikimas apžiūrai. Anaiptol. Žanras toks“, – tvirtino fotomenininkė.

Ji sakė nesitikėjusi tapti laureate, nelaikanti savęs geriausia, tačiau apdovanojimas, žinoma, pradžiugino.

„Premija visada gerai. Nemačiau žmogaus, kuris pasakytų: ai, nereikia man tos premijos“, – juokėsi V. Bubelytė.

Nacionalinių premijų konkursą ji vadino savotiška loterija: „Nepateiks-negausi, pateiks-irgi gali negauti. Žiūriu su humoru į visą šitą reikalą.“

V. Bubelytė yra dirbusi fotokorespondente įvairiuose periodiniuose leidiniuose, nuo 1980 metų dalyvauja parodose, jas yra surengusi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.

„Fotografijoms būdinga asketizmas, atsiribojimas nuo socialinio konteksto, neutralus fonas, kūną gaubianti ir tirpdanti šviesa. Pasitelkusi savo kūną ieško lakoniškų formos išraiškų – nutolstančių nuo konkretaus objekto ir artėjančių prie abstrakcijos“, – rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

V. Bubelytės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.

2014 metais menininkei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Nenutrūkstanti linija

Kauno kolegijos Menų akademijos Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje eksponuojamoje retrospektyvinėje dailininkės, poetės Aldonos Gustas (1932–2022) parodoje „Kas naujo, Aldona?“ geismas įvaizdinamas ekspresyviu piešiniu. Parodoje pristatomuose ankstyvuosiuose darbuose ir naujausiuose, sukurtuose nuo 2017-ųjų iki 2022-ųjų, geismo pavidalai kinta, bet juo visus sujungia A. Gustas piešiama nenutrūkstanti linija.

Ši linija popieriaus lapo erdvėje (piešiama kieta anglimi ar minkšta riebia pastele) kyla į aukštumas ir sminga žemyn, įsitempia taip smarkiai, lyg norėtų sutrūkti, ir staiga kardinaliai pasikeičia – visiškai atsipalaiduoja.

Švelniai sujuda, nuvilnija popieriumi lyg banga ir, įgavusi naujos energijos, virsta plačiais vandenimis – kunkuliuojančiais iš savo gelmių, užliejančiais, priverčiančiais gaudyti orą, (pa)skandinančiais paslaptis slepiančiose gelmėse.

Ženklai: Berlyno dailininkams-poetams skirtas plakatas ir A. Gustas piešiniai. / A. Gustas asmeninio archyvo nuotr.

Ženklas

Keliaudama per piešinius, iš abstrakčios linija tampa kūniška. Judėdama ji kuria atpažįstamas formas. Jos gyvos, atsargiai liečiančios viena kitą, glostančios, glamonėjančios.

Linijai judant ir besimainant keistais geismo pavidalais, pasiekiama kulminacija, kurią menininkės piešiniuose žymi raudonas, aiškiai matomas taškas. Tačiau ne visuose kūriniuose jam pavyksta išlaikyti savo formą. Taškas išsilieja, pasiekia visas piešinio kertes ir kerteles, į jas įsiskverbia, o tada tarsi surenka pats save ir sugrąžina į netobulą formą ar pats tampa virpančia linija – A. Gustas laisvės pripažinti, išpažinti savo jausmus, kalbėti jais simboliu.

Vis dar yra nelabai įprasta, kad moteris išreikštų savo erotinius jausmus, geismą, susijaudinimą kūryboje. A. Gustas tai padarė.

Buvimas be žodžių

Kūniška linija, kuria dailininkė piešia geismą, žiūrovą vedžioja jo paties patyrimais, troškimais, fantazijomis. Žodžiai gebėtų tik perbėgti jų paviršiumi. A. Gustas piešiniuose slypi buvimo be žodžių galia, tikrasis intymumas, užliejantis laisve kūnu reikšti jausmus.

Buvimas be žodžių artimas ir fotomenininkei Violetai Bubelytei, kurios paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“ eksponuojama Kauno fotografijos galerijoje ir Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje.

V. Bubelytės – žinomos Lietuvos fotografės, pirmosios pradėjusios kurti autoaktus – darbuose, sukurtuose naudojant apdorotą fotografijos techniką, priešingai nei A. Gustas piešiniuose, nejusti geismo, atsitraukiama nuo erotiškumo. Nuogas kūnas fotografijose nėra seksualumo, viliojimo, gundymo simbolis. Kūnas priešais fotomenininkės objektyvą tampa medžiaga, kuria V. Bubelytė estetiškai ir subtiliai perteikia žvilgsnį į žmogaus būtį.

Violeta Bubelytė. Aktas 16. 1983 m.

Tikrovė

Toldama nuo su lytiškumu siejamų stereotipų, menininkė apnuogina jausmus: jautrumą, tikrų dalykų alkį, buvimą netobulam, pažeidžiamumą. Ne vienoje publikacijoje apie V. Bubelytės kūrybą akcentuojama, kad joje daug teatro, šokio, pantomimos. Sutikčiau su tuo tik iš dalies. Menininkės darbuose daugiau pačios tikrovės. Tik ji, priešingai nei mus nori įtikinti pirmasis žvilgsnis į V. Bubelytės fotografijas, nenuoga.

Tikrovė, kurią fotomenininkės darbuose atlieka nuogas kūnas, fotografijose susiduria su jausmais, išryškinamais per kuriamą naratyvą, siužetą. Kurdama fotografė, išsilaisvinusi iš klišės, kad tikrovė kūrinyje turėtų būti pridengta, pagražinta, praradusi savo svorį ir sklendžianti į kažkokias nežinomas aukštumas, labai estetiškai ir netiesmukai, priešais žiūrovo akis pateikia jausmingą realybę.

Gyventi ir kurti

Kūryba be realybės yra tuštuma, o realybė be kūrybos – stovintis vanduo. V. Bubelytei, kuri nuogą tikrovę parodė dar gūdžiu sovietmečio laikotarpiu, kai realybė neturėjo teisės egzistuoti, reikėjo daug drąsos. Ar drąsos rodyti realybę su visais jai priklausančiais gražiais ir negražiais jausmais reikia ir dabar?

Nors laikotarpis pasikeitė, bet XXI a. kelia naujų reikalavimų, kaip turėtų atrodyti realybė ir kokiu rakursu geriausia būtų ją demonstruoti. Šiame amžiuje daug dramos (bet ne tikrų jausmų), balansavimo ties riba, nes tai pritraukia auditoriją, kuri skelbia verdiktus, kas atitinka savęs demonstravimo, buvimo atviram ir kitus standartus, kurie padeda realybei likti savo ribose. Tad V. Bubelytei labiau reikia galbūt ne drąsos, o ryžto eiti savo keliu. Nieko nedemonstruojant, neatliekant (viešų) išpažinčių. Tiesiog gyvenant, jaučiant, kuriant.

A. Gustas asmeninio archyvo nuotr.

Iš(si)laisvinti

A. Gustas, nuo mažumės gyvenusi Berlyne, nepatyrė sovietinio laikotarpio gniaužtų, kurie varžė kūrybos laisvę, nurodinėjo, apie ką ir kokia ji gali ir turi būti. Tačiau menininkė susidūrė su tuo, kad kai kurių jausmų moteriai nevalia atvirai išreikšti. Erotika iki dabar tarsi labiau priklauso vyriškai lyčiai. Moteris gali ir (pagal standartus – turi) įkūnyti erotiką, bet vis dar yra nelabai įprasta, kad moteris išreikštų savo erotinius jausmus, geismą, susijaudinimą kūryboje. A. Gustas tai padarė.

Menininkės laisvės jausmas buvo labai stiprus, todėl, žvelgiant į jos darbus iš dabarties perspektyvos, jie geba išlaisvinti ir šiuolaikinį žiūrovą, kuriam vis dar kiek nedrąsu savyje atrasti ryškius, aistringus jausmus.

A. Gustas ir V. Bubelytė – labai skirtingos. Tačiau abi laisvos, laužančios stereotipus, nuimančios visus filtrus, apsaugos barjerus, kurie dengia realybę ir jausmus.

A. Gustas asmeninio archyvo nuotr.

Kas? V. Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki lapkričio 28 d.

Kas? Paroda „Kas naujo, Aldona?“

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki gruodžio 7 d.

Fotomenininkės V. Bubelytės kūrybos laivas visada plaukė prieš srovę. Sovietmečio agonijos priešaušriu – kai atsilaikė prieš cenzūrą ir laisvą kūrėją bauginančių politizuoto meno institucijų spaudimą; suklestėjus komercinei fotografijai – kai fotostudijas, galerijas, miegamuosius užplūdo tariamai klasikinio meno, o iš tikrųjų tik visuomenės taisykles laužantys aktai.

Net šiandien, kai, atrodo, gali nustebinti pernelyg paslėptu kūnu, o ne nuogumu, jos subtiliems aktams grėsmę kelia povandeninės uolos, įgavusios šiuolaikinį socialinių tinklų savicenzūros pavidalą, vienodai traktuojančios nuogo kūno atvaizdus, nepriklausomai nuo jų atsiradimo intencijų.

Kita vertus, V. Bubelytė yra iš tų kūrėjų, kurie patys nusipelnė meno klasikų statuso, kurių menas – fizinės, mąslumui nuteikiančios parodų erdvės, o ne skubotą skrolinimą ar impulsyvų zoominimą skatinantis ekranas.

Kaip konstatuoja menotyrininkė Tamara Artajeva-Pathak, V. Bubelytė atsirado postmodernizmui praplėtus akto termino reikšmę, formuojantis naujoms žmogaus kūno interpretacijoms ir koncepcijoms. Žvelgdama į kūną kaip raiškos priemonę ji imasi kurti autoaktus, kuriais kuria savitą vaizdinį dienoraštį, fiksuojantį jos pačios gyvenimo prasmės apmąstymus ir savęs pažinimo etapus. Kaip yra prisipažinusi pati fotomenininkė, jai kūnas – tarsi dailininkui teptukas. „Aš paveikslą kūriau savimi“, – sakė V. Bubelytė.

Violeta Bubelytė. Aktas 16, 1983.

Anot fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, atsiribojusi nuo lietuvių akto fotografijoje vyravusio romantizmo ir seksualumo problematikos, ji ėmėsi tyrinėti estetinę dimensiją. Savo askeptiškose fotografijose V. Bubelytė atsiriboja nuo socialinio konteksto, fonui rinkdamasi trimatę kūną gaubiančią ar net jį tirpdančią šviesą.

Monospektakliai, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją.

Monika Krikštopaitytė V. Bubelytės darbus lygina su poezija, atskleidžiančia beribes kūno kalbos galimybes. „Jau senokai pripažinome, kad kalba, palyginti su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių“, – rašo M. Krikštopaitytė.

Anot menotyrininkės, V. Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiomis priemonėmis: vaizdu ir kūnu. „Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume“, – sako ji.

Kiekvienas V. Bubelytės autoaktas – tarsi mediuminės psichografijos ritualas, kuriame, anot meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio, susitinka regimasis ir neregimasis pasauliai. Menininkė šiuos ritualus paverčia savotiškais monospektakliais, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, daugiareikšmiais režisūriniais kompozicijos sprendimais, nevengiama ir rekvizitų, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją. Nuo paralelių su scenos menu neatsiriboja ir pati fotomenininkė. Atvirkščiai – parodos pavadinimas rodo aiškią paralelę su teatru.

Violeta Bubelytė. Ten, kur baigiasi viskas, 2022

Dauguma parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“ rodomų V. Bubelytės darbų sukurti naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Juose M. Krikštopaitytė regi dar didesnę laisvę ir žaismę: „Pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. V. Bubelytė niekada nestatė savęs gražesniu kampu, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišluptume, galime tik pakreipti jį sąmoningu kampu. Vyresnėms moterims bent iš dalies duoti atlaidai.“

Nors, anot menotyrininkės, sunku nustatyti V. Bubelytės kūrybos etapų ribas, sugretinus praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio autoaktus ir dabartinius, aiškiai matyti, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų.“

Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza. Bendra lieka tai, kad V. Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia esančių žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu“, – tekste „Kūno kalbos galimybės beribės“ rašo M. Krikštopaitytė.

Kas? V. Bubelytės kūrinių paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki lapkričio 28 d.

Ši premija yra skiriama už reikšmingiausius fotografijos meno kūrinius ir parodas, leidybinius bei kuratorinius projektus, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą. Premijos tikslas yra įvertinti ir paskatinti labiausiai fotografijai nusipelniusius asmenis.

Šiais metais LFS valdyba premiją skyrė Violetai Bubelytei už autoaktų seriją, kuriamą nuo 1981 m. bei poveikį autoreprezentacijai, moters vaizdavimui ir ilgalaikio projekto sampratai.

Antrąją premiją valdyba nutarė padalinti Daliai Mikonytei ir Valentyn Odnoviun. D. Mikonytė buvo apdovanota už intensyvų laiko ir erdvės dimensijų nagrinėjimą savo kūryboje. V. Odnoviun LFS premija suteikta už aktyvią kūrybinę bei parodinę veiklą projekte „Stebėjimas“.

2017 m. po dvejų metų pertraukos sugrąžinta Lietuvos fotomenininkų premija buvo apdovanotas Gytis Skudžinskas už meninių knygų kūrybą ir leidybinę veiklą.

Praeityje šią premiją yra gavę tokie menininkai ir menotyrininkai kaip Skirmantas Valiulis, Rimaldas Vikšraitis, Remigijus Treigys, Vaclovas Straukas, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Aleksandravičius, Ugnius Gelguda, Gintaras Česonis, Vytautas V. Stanionis, Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Monika Požerskytė, Mindaugas Kavaliauskas ir kt.