Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo gyventojų ir būstų surašymo, kuris įvyko 2001 m., duomenimis, Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo penktadaliu (673,2 tūkst.). Per dešimtmetį po paskutiniojo surašymo nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 232,6 tūkst., arba 7,6 proc. Gyventojų skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo neigiama neto tarptautinė migracija ir neigiama natūrali gyventojų kaita. Per dešimtmetį iš šalies išvyko 118,9 tūkst. daugiau gyventojų nei atvyko, gimė 113,7 tūkst. mažiau nei mirė.

2021 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, instituciniuose namuose gyveno 20 007 gyventojai, arba 0,7 proc. (2011 m. – 23 158 gyventojai, arba 0,8 proc., 2001 m. – 23 067, arba 0,7 proc.), 1 380 gyventojų buvo benamiai (2011 m. – 857, 2001 m. – 1 250).

Daugiau kaip ketvirtadalis Lietuvos gyventojų gyveno Vilniaus apskrityje, mažiausiai gyventojų užfiksuota Tauragės apskrityje (3,3 proc. visų šalies gyventojų).

Savivaldybėse gyventojų skaičius taip pat netolygus. Lietuvoje buvo 4 savivaldybės (didžiųjų miestų: Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus), kuriose gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst., jose gyveno 39,4 proc. visų šalies gyventojų. Mažiausiai gyventojų gyveno Neringos (3,6 tūkst.), Birštono (4,1 tūkst.), Rietavo (7,4 tūkst.), Pagėgių (7,4 tūkst.) savivaldybėse.

Gyventojų skaičius per dešimtmetį tarp surašymų padidėjo tik 6 savivaldybėse: Neringos – 40,4 proc., Klaipėdos rajono – 11, Kauno rajono – 7,4, Palangos miesto – 6,4, Vilniaus miesto – 3,9, Vilniaus rajono – 1 proc. Kitose 54 savivaldybėse gyventojų skaičius sumažėjo. Daugiau nei penktadaliu gyventojų sumažėjo Pagėgių savivaldybėje – 21,7 proc., Skuodo rajono savivaldybėje – 21,1, Pakruojo rajono savivaldybėje – 20,7 proc.

Per dešimtmetį po paskutiniojo surašymo nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 232,6 tūkst., arba 7,6 proc.

2021 m. Lietuvoje buvo 103 gyvenamosios vietovės, kurios priskiriamos miestams, jose gyveno 1 916,8 tūkst. (68,2 proc.) gyventojų. Per dešimtmetį tarp surašymų miestuose gyventojų sumažėjo 114,5 tūkst.

Didžiąją dalį Lietuvos miestų sudarė nedideli miestai. Miestai, kuriuose iki 2 000 gyventojų, sudarė trečdalį visų miestų ir juose gyveno tik 35,8 tūkst. gyventojų (1,9 proc. visų miesto gyventojų). Net 15 miestų gyveno mažiau nei 1 tūkst. gyventojų. Kaip ir 2011 m., mažiausi pagal gyventojų skaičių miestai išliko Panemunė ir Troškūnai.

Keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose – gyveno daugiau nei po 100 tūkst. gyventojų (57,3 proc. visų miesto gyventojų). Vilnius – vienintelis iš didžiųjų miestų, kuriame per dešimtmetį gyventojų skaičius nesumažėjo. Vilniaus miesto gyventojų skaičius išaugo 4,1 proc. ir dabar siekia 546,2 tūkst. Tai – penktadalis šalies gyventojų. Kitų didžiųjų miestų gyventojų skaičius sumažėjo. Palyginti su 2011 m. surašymo duomenimis, labiausiai sumažėjo Panevėžio miesto gyventojų skaičius – 10,6 proc., Šiaulių miesto – 7,9 proc., Klaipėdos miesto – 6,4 proc. Kauno mieste gyventojų sumažėjo 5,5 proc. ir nebesiekia 300 tūkst. (298,8 tūkst.).

2021 m. surašymo duomenimis, 894 tūkst. (31,8 proc.) gyventojų gyveno 16 tūkst. kaimo gyvenamųjų vietovių. Per dešimtmetį tarp surašymų praradome 700 kaimo gyvenamųjų vietovių, gyventojų sumažėjo 118,2 tūkst. Lietuvoje vyrauja nedideli kaimai – 45,1 proc. sudarė kaimai, kuriuose iki 9 gyventojų. Juose gyveno tik 3,4 proc. visų kaimo gyventojų. Beveik 2 tūkst.(12,2 proc.) kaimo gyvenamųjų vietovių gyveno daugiau kaip po 100 gyventojų. Trijuose kaimuose gyveno daugiau kaip po 4 000 gyventojų: Skaidiškių kaime (Vilniaus rajono savivaldybė) – 4 051, Raudondvario kaime (Kauno rajono savivaldybė) – 4 079, Domeikavos kaime (Kauno rajono savivaldybė) – 5 215 gyventojų.

Gyventojų amžiaus ir lyties struktūra

2021 m. Lietuvoje gyveno 1 305 tūkst. vyrų (46,4 proc. visų gyventojų) ir 1 505,8 tūkst. moterų (53,6 proc.). Per dešimtmetį tarp surašymų vyrų sumažėjo 7 proc. (97,6 tūkst.), moterų – 8,2 proc. (135 tūkst.).

2021 m. 1 000 vyrų teko 1 154 moterys (2011 m. – 1 170, 2001 m. – 1 139). Daugiausia moterų 1 000 vyrų teko Panevėžio miesto (1 247), Birštono (1 235), Palangos miesto (1 234), Druskininkų (1 226), Kauno miesto (1 220), mažiausiai – Kaišiadorių (981), Panevėžio (1053), Alytaus (1058) rajonų savivaldybėse.

Palyginti su ankstesnių surašymų duomenimis, didėja 15–64 metų amžiaus gyventojų dalis, mažėja vaikų iki 14 metų dalis. 2021 m. surašymo duomenimis, gyventojai pagal pagrindines amžiaus grupes pasiskirstė taip: vaikai iki 14 metų sudarė 14,8 proc., 15–64 metų amžiaus gyventojai – 65,3 proc., 65 metų ir vyresni gyventojai – 19,9 proc. visų šalies gyventojų. Palyginti su 2011 m. surašymo rezultatais, 2021 m. vaikų iki 14 metų sumažėjo 36,1 tūkst., arba 8 proc. 2001 m. 0–14 metų amžiaus vaikų skaičius viršijo 65 m. ir vyresnių gyventojų skaičių 38,9 proc., 2011 m. jų jau buvo 17 proc. mažiau, o 2021 m. vaikų iki 14 metų buvo net ketvirtadaliu mažiau negu 65 metų ir vyresnių gyventojų. 2021 m. surašymo duomenimis, kas ketvirta šalies moteris ir kas septintas vyras buvo 65 metų ir vyresnis, 2011 m. – kas penkta moteris ir kas aštuntas vyras, 2001 m. – kas šešta moteris ir kas dešimtas vyras.

Palyginti su ankstesnių surašymų duomenimis, didėja 15–64 metų amžiaus gyventojų dalis, mažėja vaikų iki 14 metų dalis.

Gyventojų lyties ir amžiaus sudėtį, jų pokyčius po 2011 m. vaizdžiai iliustruoja amžiaus ir lyties piramidė, Jos viršus rodo skirtingą vyrų ir moterų mirtingumą: moterų, kurios yra 65 metų ir vyresnės, – beveik dvigubai daugiau nei vyrų – jos sudaro 65,2 proc. 65 metų ir vyresnių gyventojų. Per dešimtmetį nuo 2011 m. 65 metų ir vyresnių gyventojų padaugėjo 14 tūkst.: tarp moterų – 4,2 tūkst., tarp vyrų – 9,8 tūkst. Vyresnio amžiaus (65 metų ir vyresnių) moterų daugiau nei vyrų ne tik tarp visų gyventojų, bet ir tarp pačių moterų: tarp moterų 65 m. ir vyresnių dalis gerokai didesnė nei tarp to paties amžiaus vyrų, atitinkamai 24,2 ir 14,9 proc. Prieš dešimtmetį tarp moterų 65 m. ir vyresnių buvo 22 proc., o tarp vyrų – 13,2 proc.

Vyrų dalis tarp visų gyventojų išlieka šiek tiek didesnė nei moterų tik tarp jaunesnių nei 15 metų gyventojų, jie 2011 ir 2021 m. sudarė 51,3 proc. šio amžiaus gyventojų.

Remiantis 2021 m. surašymo duomenimis, vyrų iki 40 metų yra daugiau nei moterų, o tarp vyresnių nei 40 metų gyventojų – daugiau moterų. Per dešimtmetį ši amžiaus riba pasislinko lygiai 10 metų – 2011 m. vyrų, jaunesnių nei 30 metų, buvo daugiau nei to paties amžiaus moterų, o tarp vyresnių nei 30 metų gyventojų buvo daugiau moterų.

Miesto gyventojų amžiaus ir lyties struktūros pokyčiai kiek kitokie, nei matomi tarp visų gyventojų. Per dešimtmetį 11,9 proc. (41,7 tūkst.) padidėjo 65 metų ir vyresnių gyventojų, jų dalis miestuose sudaro daugiau nei penktadalį – 20,5 proc. (2011 m. buvo 17,3 proc.). 2021 metų surašymo duomenimis, moterys sudarė 65,9 proc. 65 metų ir vyresnių miestų gyventojų. 65 metų ir vyresnių miesto gyventojų dalis padidėjo ir tarp moterų, ir tarp vyrų – atitinkamai sudaro 24,7 ir 15,4 proc. (2011 m. buvo atitinkamai 20,8 ir 12,9 proc.).

Nors vertinant absoliučiais skaičiais vaikų iki 14 metų miestuose nepadaugėjo (sumažėjo 7,3 tūkst., arba 2,5 proc.), jų dalis tarp miesto gyventojų tapo šiek tiek didesnė – 2021 m. sudarė 15 proc., o 2011 m. – 14,5 proc.

Kaimo gyventojų amžiaus ir lyties struktūros pokyčiai per dešimtmetį kiek kitokie nei miesto. 65 metų ir vyresnių gyventojų sumažėjo vertinant absoliučiais skaičiais (27,6 tūkst., arba 14,1 proc.). 2021 m. surašymo duomenimis, šie gyventojai sudarė 18,8 proc. visų kaimo gyventojų, o prieš dešimtmetį – 19,3 proc. Padidėjo darbingo amžiaus (15–64 metų) gyventojų dalis kaimuose bendrai ir pagal lytį. 2021 m. duomenimis, 15–64 m. gyventojai sudarė 66,8 proc. visų kaimo gyventojų, o prieš dešimtmetį – 65,1 proc.

Daug kam gali kilti natūralus klausimas – "Kam reikalingi tie visuotiniai gyventojų surašymai?" Atsakymas gali būti labai kompleksiškas, bet, nesiplėtojant, paprasčiausia būtų atsakyti, kad visuotinio šalies gyventojų surašymo metu surinkti duomenys turėtų pagelbėti valstybei (visų pirma, jos institucijoms ir įstaigoms) geriau planuoti šalies vidaus, ypač ekonominį, gyvenimą. Kitaip tariant, perfrazuojant liaudies patarlę, "turi informaciją, žinai kelią". Socialinių mokslų atstovai taip pat mėgsta šiuos surašymus, nes jų duomenys duoda peno apmąstymams ir moksliniams tyrimams.

Kada duomenys patikimi?

Kita vertus, nepilni ar iškraipyti surašymo duomenys ne tik kad nepasitarnaus sklandesniam šalies gyvenimo planavimui ir taps menkaverčiai ar net beverčiai, bet dargi gali pakenti. O surašymo duomenų patikimumas tiesiogiai priklauso nuo klausimyne esamų kategorijų (atsakymo pasirinkimų) adekvatumo.

Jeigu klausimyne netaisyklingai ar tendencingai suformuluotos kategorijos, jomis paremti duomenys niekaip negali atspindėti tikrosios padėties, nes surašymo dalyviai atsidurs situacijose, kuriose bus priversti pasirinkti atsakymą (iš pasiūlytų kategorijų), kuris ne visai atitiks jų preferenciją. Kitaip tariant, bus pasirinktas įsivaizduojamai "antras geriausias variantas", kuris gali labai iškreipti tikrosios padėties vaizdą.

Kažkas galėtų įtaigauti, kad, nors tokia teorinė galimybė – panaudoti netinkamas kategorijas – visuomet lieka, atsakingoms institucijoms užsiimant duomenų apie gyventojus rinkimu jau tris dešimtmečius, sunku įsivaizduoti, kad per tiek laiko nebus apsižiūrėta ir klausimynas nebus parengtas taip, jog nebūtų prie ko prisikabinti. Nesiginčysiu dėl kategorijų, naudojamų renkant duomenis apie gyventojų amžių, lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, užimtumą, sveikatos būklę ir pan., adekvatumo. Noriu tikėti, kad šiose srityse jokių kliauzų, verčiančių abejoti duomenų patikimumu, nėra.

Ir vis dėlto, pasirodo, kad bent keliose šiųmetinio surašymo klausimyne esančiose srityse padėtis nėra tokia ideali, kokios norėtųsi. Čia turiu galvoje kategorijas, naudojamas renkant duomenis apie gyventojų etninę ir religinę tapatybes bei gimtąją kalbą. Šioje pirmojoje savo apžvalgos dalyje panagrinėsiu, kokia klausimyne pasiūla "tautybės" fronte ir kokių problemų tai gali sukelti.

Suplakta viskas į vieną

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra tai, kad klausimyne ignoruojama skirtis tarp etninės tapatybės ir nacionalinės priklausomybės, jas tiesiog suplakant į bendrą sąrašą, kuriame galimas tik vienas pasirinkimas. Štai, pavyzdžiui, šalia arabas, beludis (greičiausiai galvoje turėta balučių etninė grupė, gyvenanti Afganistano, Pakistano ir Irano pasienio regionuose, bet gal ir ne...), avaras, gagauzas, uiguras, tuvis, prūsas (sic!) ir kt., tame pačiame sąraše pateikiami tokie pasirinkimai kaip afganas, alžyrietis, azerbaidžanietis, egiptietis, irakietis, jugoslavas (sic!), libietis ir kiti.

Bet juk, jei etninė tapatybė yra subjektyvus dydis, – ją galima pasirinkti ir kaitalioti (vieną kartą prisistatant kurdu, o kitą – turku, o trečią – turint abiejų etninių grupių šaknų), nacionalinė priklausomybė yra objektyvus dydis – kilmės šalies (Alžyro, Egipto, Nigerijos, Kinijos ir pan.) ne(be)pasirinksi, o pilietybė (net jei turimos kelios) taip pat riboto pasirinkimo – arba turi ją, arba ne. Tačiau bent kiek išprususiam yra akivaizdu, kad jei esi alžyrietis, irakietis ar egiptietis, tai dar nereiškia, kad esi arabas, nes, pirmu atveju, gali būti Alžyro berberas (deja, klausimynas pasirinkimo "berberas" nenumato), antru – Irako kurdas, o trečiu – Egipto koptas ("kopto" opcijos sąraše taip pat nėra). Beje, būtų smalsu sužinoti, kodėl, jei jau yra alžyrietis, irakietis ir egiptietis, klausimyne nėra tunisiečio, marokiečio, libaniečio ir kitų arabiškų šalių gyventojų pavadinimų. Jei Irako arabas turi net dvi galimybes – pasirinkti iš sąrašo "arabas" arba "irakietis", tai tunisietis berberas neturi jokio pasirinkimo.

Klausimyne numatyta galimybė pasirinkti "jugoslavas" atrodo netgi komiška, nes vargu bau, ar dar pasaulyje yra žmonių, kurie save tapatintų su kelis dešimtmečius jau neegzistuojančia valstybe, kurios teritorijoje gyveno apie tuzinas didesnių etninių grupių.

Klausimyne numatyta galimybė pasirinkti "jugoslavas" atrodo netgi komiška, nes vargu bau, ar dar pasaulyje yra žmonių, kurie save tapatintų su kelis dešimtmečius jau neegzistuojančia valstybe, kurios teritorijoje gyveno apie tuzinas didesnių etninių grupių. Viena iš jų – bosniakai. Deja, tokio pasirinkimo sąraše net nėra. Bet yra "bosnis". Kas nors galėtų pasakyti, kad bosniai – tai viena iš buvusios Jugoslavijos etnokonfesinių grupių, šalia serbų, albanų, slovėnų, kroatų (betgi sąraše yra ir kroatai, ir chorvatai) ir juodkalniečių (šie sąraše, deja, taip pat nenurodyti). Juk Bosnijos musulmonai save jau prieš tris dešimtmečius pervadino į bosniakus, palikdami bosnio kategoriją Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams (piliečiams), neatsižvelgiant į jų entokonfesinę tapatybę, įvardyti. Kitaip tariant, bosnis yra nacionalinė priklausomybė, ne etninė tapatybė. Tad bosniu gali būti ir etninis serbas, ir etninis kroatas.

Panaši situacija ir su kitomis nacionalinėmis priklausomybėmis. Štai, sąraše be nigeriečio, nurodančio nacionalinę priklausomybę, yra kelių didesnių Nigerijos etninių grupių – joruba ir igbo pavadinimai, tačiau didžiausios šalies etninės grupės hausa sąraše nėra. Tad, jei jorubams ir igbams surašymo klausimyno rengėjai suteikė galimybę nurodyti savo etninę tapatybę, vargšams hausams tenka pasitenkinti nacionaline priklausomybe.

Pamirštos etinės grupės

Turbūt niekas neabejoja, kad Kinijoje gyvena kinai. Bet tai nacionalinė priklausomybė, o didžiausia jos, kaip ir viso pasaulio, etninė grupė yra haniai. Deja, bet tokio pasirinkimo klausimyno sąraše nėra. Čia kyla dar ir kita bėda – ar iš Taivano, kurio daugumą sudaro etniniai haniai, kilęs asmuo turėtų taip pat pasirinkti "kinas"? O ką daryti tibetiečiui, kurio etninė grupė taip pat neįtraukta į sąrašą – taip pat pasirinkti "kinas"? Čia jau turėtų ką pasakyti Lietuvos kovotojai už tibetiečių teisę į suverenią valstybę. Tiesa, viena iš didesniųjų Kinijos etninių grupių – uigurai – įtraukti į sąrašą.

Klausimyne painiavos gali įnešti ne tik atskiros kroatų ir chorvatų kategorijos bet ir chazaras bei hazara. Norėčiau spėti (bet ar pildant visuotinio surašymo klausimyną reikėtų spėlioti?), kad kažkuris iš jų yra Afganistane gyvenančios etnokonfesinės grupės pavadinimas. Asmeniškai, aš juos vadinčiau khazarais (bet tokių sąraše nėra), tad gal čia ir kažkokia kita etninė grupė. Bet, jei vis dėlto turima galvoje viena iš Afganistano etninių grupių, ką daryti žmogui, kuris yra etninis khazaras (gerai, tebūnie, hazara / chazaras), bet kartu yra ir afganas nacionalinės priklausomybės prasme?! Turbūt nereikėtų priminti, kad tokios etninės grupės kaip afganai tiesiog nėra, o be didžiųjų Afganistano etninių grupių – puštunų, Afganistano tadžikų ir khazarų – jame gyvena uzbekai, turkmėnai, balučiai, aimakai, nūristaniai ir kiti. Pastarųjų dviejų grupių sąraše nėra, tad jų atstovai, kaip antrą geriausią variantą, būtų priversti pasirinkti afganas.

Taip pat keista matyti, kad yra tokia nacionalinės priklausomybės kategorija kaip kiprietis, bet nėra Kipro graiko ir Kipro turko, nors, pvz., Kanados anglas ir Kanados prancūzas atskirti.

Tačiau bene visų linksmiausias galimas pasirinkimas yra Indijos ir pakistano (čia ne mano neapsižiūrėjimas – klausimyne naudojama būtent mažoji p) tautybės. Žinant, kad Indijos ir Pakistano santykiai yra labai įtempti, toks geopolitinis nejautrumas ir neišprusimas gali lemti klausimyną pildysiančių asmenų, kilusių iš kurios nors iš šių dviejų šalių, pasipiktinimą. Bet svarbiausia, šiose vienose didžiausių pasaulio valstybių gyvena šimtai etninių grupių, kurių kai kurios yra nelyginamai skaitlingesnės nei du trečdaliai klausimyno sąraše pateiktų etninių grupių drauge paėmus, o iš sąrašo galėtų susidaryti įspūdis, kad tai koks nors nedidelis atokus salynas. Beje, nors sąraše yra pakistaniečio kategorijos, nacionalinė priklausomybė indas nenurodyta. O kadangi sąraše yra išvardytos kelios Indostano pusiasalio etninės grupės, klausimas, ką asmeniui kilusiam iš šios pasaulio dalies pasirinkti iš sąrašo, tampa dar sudėtingesnis.

Išprusimo stoka

Šią analizę būtų galima tęsti dar ilgai, bet, tikiu, pateiktų pavyzdžių jau pakanka, kad būtų akivaizdu, jog klausimyne tautinis frontas, greičiausiai, dėl kultūrinio išprusimo stokos (kultūrinės negalios), parengtas aplaidžiai. O tai reiškia, kad čia patikimų duomenų, bent jau dalies gyventojų grupių (ypač neeuropietiškos kilmės) atveju, tikėtis neverta. O jei dar paminėsime tokį netaktą kaip sąraše esančius čigonus (tiesa, Statistikos departamentas, subartas įvairių suinteresuotų pusių, pasitaisė ir pradinį pasirinkimą "čigonas" pakeitė į "romas (čigonas)") ir gruzinus, ar tai, kad prie tautinės tapatybės priskirti jazydžiai (klausimyne užrašyta "jezidas") – religinė grupė, kurios nariai dažniausiai yra etniniai kurdai, gyvenantys Irake, tai vaizdelis tampa dar labiau liūdinantis.

Dėl tiesos, reikėtų pripažinti, kad būsimieji gautieji surašymo duomenys apie Lietuvos gyventojų tautybę gal ir nebus visiškai beverčiai – tikėtina, kad bent jau Europos etninių grupių atstovų skaičius atitiks tikrąją padėtį. Bet labai apmaudu matyti, kaip atsakingų valstybės institucijų (ir jose dirbančių valdininkų) kultūrinė negalia nulemia, kad tiek pastangų ir lėšų kainuojantis projektas, kaip visuotinis gyventojų surašymas, tampa pajuokos objektu.

Kitose dalyse panagrinėsiu religinės tapatybės ir gimtosios kalbos pasirinkimų galimybes surašymo klausimyne ir su jomis susijusius iššūkius.