Tapyba ir aplinkybės

Eksponuojami kūriniai, tarp kurių ne tik paveikslai, bet ir objektai, vaizdo darbai, instaliacijos atskleidžia gana plačią tapybinės kalbos perspektyvą: nuo minimalistinės estetikos vieno tono paveikslų (Rūta Vadlugaitė "Be pavadinimo (kobaltas žalias šviesus)", "Be pavadinimo (kobaltas žalias tamsus)") iki ekspresyvių potėpių, didelio formato kompozicijų (Kristina Mažeikaitė "Ten mes susitiksim II", Artūras Mitintas "Sprendžinos", "Didžioji vegetacija"). Nuo naratyvių kūrinių (Vita Opolskytė "Here no GHost", Kazimieras Brazdžiūnas "Simuliation within a simulation within a simulation within a simulation (...)", Dominykas Sidorovas "Pokalbis su savimi. Trys motyvai", Darius Jaruševičius (Poloyrabbit.Dublicate) "Global water pets liberation baltic scales") iki abstrahuotų, ardančių paveikslo motyvą kompozicijų (Sonata Riepšaitė iš serijos "Tolimas artumas"). Nuo paveikslo, kaip instaliacijos (Adelė Pukelytė "2 mg gliukozės + 2 mg vitamino C") iki tapybiško garsovaizdžio (Banginis Justas (filmas) ir objekto (Dominykas Sidorovas "Objektas. Pievagrybis", "Objektas. Grietinėlė", Tomas Daukša "4 šviesos").

Vizualiai paroda žiūrovui atveria tapybos begalybę. Jaunieji menininkai kūriniuose suteikia galimybę pajusti šios medijos įvairialypiškumą. Šiuolaikinė tapyba, kaip ir kitos vizualaus meno rūšys, tyrinėja savo ribas. Ji gali būti garsas, judantis vaizdas ir pan. – drobė nebėra tapybinė konstanta. Tapyba prisitaiko prie menininkų sukuriamų aplinkybių, kurių reikalauja koncepcija. Tačiau kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, po stikliniu gaubtu eksponuojamą objektą apibrėžiame kaip tapybos kūrinį?

Esminis aspektas – tapybinis matymas. Jį apibūdinti galima kaip supančios aplinkos išskaidymą į sluoksnius, atveriant kiekvieno iš jų spalvas, faktūras, formas, dydžius ir darbo kūrimo procese gebant tuos atskirus sluoksnius (su)komponuoti į naują, konceptualiai pagrįstą, tapybinę medžiagą, turinčią taktilinių savybių, kurios nors ir gali būti liečiamos, vis dėlto jautriau suvokiamos, pajaučiamos žvilgsniu. Šis tapybinis audinys parodoje yra labai įdomus, nes kiekvienas menininkas suteikia jam naujų formų, todėl vizualiai ekspozicija palieka gilų įspūdį.

Nuo vieno darbo pereinant link kito neapleidžia jausmas: tapytojai yra atsiriboję. Ir ne tik nuo žiūrovo, bet ir vienas nuo kito.

Vienuolika kalba vienu metu

Vis dėlto parodos tikslas – ne tik vizualiai perteikti tapybos medijos (naudojimo) galimybes, bet ir paskatinti dialogą tarp pačių tapytojų bei žiūrovų. Tačiau dialogas mezgasi sunkiai, žiūrovui paliekama nedaug galimybių įsiterpti. Jis tampa stebėtoju, klausytoju – šešėliu.

Trečiajame galerijos aukšte esančioje ekspozicijos dalyje, vieną iš kūrinių juosia įspėjamoji juosta su užrašu "Stop". Vaikštant po parodą susidaro įspūdis, kad visus kūrinius nuo žiūrovo skiria nematoma įspėjamoji juosta. Nuo vieno darbo pereinant link kito neapleidžia jausmas: tapytojai yra atsiriboję. Ir ne tik nuo žiūrovo, bet ir vienas nuo kito.

Kiekvienas kūrinys yra atskiras parodos segmentas, skirtinga perspektyva, atskleidžianti individualų tapytojų mąstymą, estetinį suvokimą, kūrybinio proceso metodus. Kiekvienas darbas yra tvirtas pareiškimas tiek konceptualia, tiek vizualinės raiškos prasme, todėl galerijos erdvėje susiformuoja vizuali kakofonija – reiškiančių savo nuomonę yra vienuolika, ir visi kalba vienu metu.

Vieni dalijasi nuomone apie tapybą kaip mediją, atribodami ją nuo naratyvo ir gilindamiesi tik į jos vizualinę plastiką, ieškodami naujos raiškos formos, kuri būtų kitoniška, tačiau nenutolusi nuo klasikinės tapybos ištakų.

Kiti autoriai kalba apie tapybos meditatyvumą, artėjimą prie absoliuto, konkrečių realybės formų nyksmą ir pirmapradžio impulso jėgą, intuiciją, leidžiančią kūrinyje atverti pasirinkto motyvo gylį, išlaisvinant jį iš materialios formos.

Dalis tapytojų dalijasi asmeninėmis patirtimis, bet simboliais ir metaforomis užkoduoja jas savo darbuose. Žiūrovui kaip nuoroda paliekamas kūrinio pavadinimas, kuriuo remdamasis jis gali eiti teisinga kryptimi darbo dešifravimo link, tačiau galiausiai nueis visai kitu keliu, nei ėjo autorius.

Menininkai parodoje palieka savo pareiškimus apie tapybos mediją, labiau gilindamiesi ne į jos turinį, o į galimas charakteristikas (tapybai netradicinėmis medžiagomis suteikdami naujų bruožų).

Vis dėlto net iš proto vedanti kakofonija, kai jai sudaromos tinkamos aplinkybės, tampa konteksto dalimi. Tinkamos aplinkybės šios parodos atveju, be abejo, yra jos pavadinimas – "Kontr-argumentas II", kuris ir sukuria erdvę skambėti visiems tapytojų balsams.

Slinkčių trajektorija

Anotacijoje sakoma, kad "Kontr-argumentu II" siekiama žingsnis po žingsnio apnuoginti kuo radikalesnius judėjimus, atskleisti kuo naujesnius požiūrius, metodus ir priemones tapybos medijoje. Lyginant šią parodą su "Kontr-argumentu I" (2018 m.) pastebimas poslinkis pademonstruoti tapybinių formų įvairovę.

Pirmojoje parodoje buvo eksponuojami tik paveikslai (kuriuos papildė užrašai su menininkų mintimis apie tapybą), o antrojoje – nors paveikslų ekspozicijoje yra daugiausia, tačiau gretą jų ir objektai, vaizdo kūriniai, instaliacijos.

Tiek kuratoriai, tiek parodos dalyviai žengė žingsnį parodydami žiūrovui naujas priemones tapybos medijoje. Yra nauja forma, yra ir naujas metodas jai sukurti, o greta – ir naujesni požiūriai. Kiekvienas menininkas turi savitą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, todėl kiekvieno žvilgsnis ir nuomonės išsakymas viena ar kita tema yra naujas. Na, o radikalūs judėjimai jaunųjų tapytojų kūryboje tikriausiai bus atskleisti parodoje "Kontr-argumentas III". Apie ją kalbėti dar per anksti.

Veidai ir vardai

Parodos dalyviai: Dominykas Sidorovas, Adelė Pukelytė, Rūta Vadlugaitė, Darius Jarusevičius, Tomas Daukša, Sonata Riepšaitė, Banginis Justas, Artūras Mitinas, Kristina Mažeikaitė, Vita Opolskytė, Kazimieras Brazdžiūnas.

Paroda yra galerijos "Meno parkas" projekto "Jaunieji. Žalia sąmonė" dalis.

Ją pristatė nekilnojamo turto bendrovė „Baltic Sotheby’s International Realty“ su „The Rooster Gallery“.  Lietuvoje analogų neturintis būsto sprendimas puikai atskleidė visame pasaulyje pripažintų jaunosios kartos menininkų – Vitos Opolskytės, Auksės Miliukaitės, Kristinos Ališauskaitės, Eglės Karpavičiūtės ir Andriaus Zakarausko – kūrinius. 

„Ta Vieta“ kūrėjai – meno inovatoriai

Vitos Opolskytės tapyboje jungiasi realių interjerų fragmentai ir fantastiniai elementai. Derinant skirtingus vaizduojamų objektų mastelius, perspektyvos kryptis ir žiūrėjimo taškus, kuriama alogiška iracionali, vizualiai klaidi erdvė.

Auksė Miliukaitė tapo kultūriškai sugadinto žmogaus vaizdinius. Žmogaus, kuris nebesugeba matyti paprastų dalykų. Tiesiog lovos, tiesiog sienos, tiesiog gyvenimo. Tampa nebeaišku, ar kūriniai, biustai, paveikslų fragmentai, instaliacijos atsiduria kažkieno namuose ar kažkokioje galerijoje.

Eglės Karpavičiūtės žvilgsnis į tapybą, jos istoriją intelektualus ir analitinis. Jos darbų motyvai – meno kūriniai, menininkai, architektūriniai objektai ir kiti žymūs kultūriniai artefaktai.

Andrius Zakarauskas savo kūryboje taip pat tyrinėja pačią tapybą. Įterpdamas savo atvaizdą į paveikslo sandarą, tapytojas kone susitapatina su tapyba.

Tuo tarpu tapytoja Kristina Ališauskaitė atsiriboja nuo tradicinės būtinybės perteikti portretuojamojo individualumą: apibendrinti veidų ir rankų atvaizdai jos paveiksluose atlieka ženklo ar simbolio funkcijas. K. Ališauskaitė naudojasi jais kaip įrankiu tyrinėti platesnes identiteto, žmogaus psichologijos problemas, tapyto atvaizdo psichologinį paveikumą, jo gebėjimą sukelti emocijas.

„The Rooster Gallery“ vadovė Jurgita Juospaitytė–Bitinienė sakė, kad kiekvienas menininkas savo darbuose savaip kuria „Tą vietą“: „Menininkai savo kūrinius dėlioja iš aplinkos detalių, savo sapnų ir įsivaizduodami įvairias situacijas, susijusias su šia vieta“.

Ji pasakojo, kad parodoje savo darbus pristatę menininkai – daugybės Lietuvos ir pasaulio parodos konkursų nugalėtojai. „Menininkai yra pasižymėję tiek Lietuvos, tiek pasaulio meno scenoje, laimėję ne vieną tarptautinį konkursą bei dalyvavę svarbiose grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. „Ta Vieta“ kūrusių menininkų kūrinius yra įsigijęs ne vienas Lietuvos ir užsienio meno kolekcininkas“, – kalbėjo J. Juospaitytė–Bitinienė.

Jaunuosius menininkus vienija intelektuali, netiesmuka prieiga prie savųjų tyrinėjimo objektų. Nenutoldami nuo tradicinių tapybos plastikos, žanrų, formatų, kiekvienas iš jų savaip konstruoja tą vietą. Ją kuria iš supančios tikrovės gabaliukų, kultūrinių citatų, smulkmenų, praeities, dabarties, savo fantazijų ir sapnų.

Vienintelis tokio tipo būstas Vilniuje

„Baltic Sotheby`s International Realty“ vienas iš savininkų Paulius Gebrauskas teigė, kad meno ir nekilnojamo turto bendradarbiavimas yra natūralus. „Sotheby’s“ aukcionų namai ir „Sotheby’s“ nekilnojamas turtas turi labai glaudų bendradarbiavimą.

„Pristatėme išskirtinai įspūdingą vietą su unikaliais meno kūriniais. Meno ir nekilnojamo turto bendrystė – neišvengiama. Neįsivaizduojame namų be meno kūrinių. Jie suteikia kiekvienam būstui išraiškingumo ir gyvybės, atskleidžia kiekvieno būsto savininko būdą ir charakterį“, – sakė P. Gebrauskas.

Parodos svečiai turėjo unikalią progą pirmieji pasižvalgyti po tokio tipo būstą. Erdvūs – net 280 kvadratinių metrų ploto – apartamentai su 100 kvadratinių metrų ploto terasa turi viską, ko reikia praktiškam ir patogiam gyvenimui.

„Pati būsto koncepcija – unikali: gyveni Senamiestyje, esi arti visų kultūrinių renginių ir gurmaniškų restoranų, arti miesto šurmulio, bet kartu išsaugai privatumą ir ramybę, kadangi aplinkui nėra kaimynų. „Penthousas“ ir ypatingas tuo, kad tai yra vienintelė tokia vieta Vilniaus mieste, kuri pastato viršuje tampa privačiu namu“, – sakė P. Gebrauskas.

Pašnekovas pabrėžia, kad būsimieji „penthouso“ gyventojai galės mėgautis ir išskirtiniais privalumais: „Butas turi atskirą požeminį garažą, kur gali tilpti 4–6 automobiliai bei turi privatų liftą, kuris kelia į asmeninius apartamentus“.

Jau pirmąją šiuolaikinio meno mugės dieną, iškart po „ArtVilniuS‘16“ atidarymo, ypatingo režisieriaus dėmesio sulaukė galerijoje „The Rooster Gallery“ pristatyta jauna menininkė Vita Opolskytė. Vieną iš jos paveikslų Oskaras Koršunovas nusipirko.

„Menas visais laikais buvo vertinamas pinigais“, – po sandorio sakė O. Koršunovas. Kiek kainavo 2015 metų Jaunojo tapytojo prizo laureatės darbas, jis neatskleidė.

Didžiausias Europos šiuolaikinio meno muges aplankęs teatro režisierius įsitikinęs, kad „ArtVilnius“ turi ypatingą savo veidą ir nė kiek neatsilieka nuo populiariųjų meno mugių Berlyne ar Londone. „Jei tik nebūnu išvykęs, mugę aplankau kasmet. Čia gali pamatyti meno tendencijas, labai džiaugiuosi, kad ji auga, įgyja svarbą ir sulaukia vis daugiau žiūrovų“, – kalbėjo O. Koršunovas.

Kad menininkui už kūrybą būtina sumokėti, įsitikinęs ir „ArtVilnius‘16“ mugėje sutiktas pianistas Petras Geniušas. „Meno mugė yra tarsi stiprus materialaus ir eterinio pasaulio koncentratas. Šie abu pasauliai vienas kitą stimuliuoja, o varžybų azartas pritraukia žmones“, – sakė muzikas, svečius priminėjęs savo žmonos, grafikės Kristinos Norvilaitės galerijoje.

Nors menininkai vieni su kitais dažnai keičiasi savo kūriniais, P. Geniušas keletą meno kūrinių yra nusipirkęs. „Nedarau to kiekvieną dieną, – juokavo, – tačiau visada noriu sumokėti už darbą. Ar tai būtų paveikslas, ar kito muzikanto įrašyta kompaktinė plokštelė“.

Tapybos darbą „ArtVilnius‘16“ pirmąją dieną nusižiūrėjo ir kino režisierė Giedrė Žickytė. „Vertinu tikrus dalykus, – tikino dokumentinių filmų kūrėja. – Geriau visko turėti mažiau, bet to, kas vertinga, ką gali palikti savo vaikams. Mačiau nepaprastą Prano Gailiaus paveikslą. Pagalvojau – jis kainuoja tiek pat, kiek mados namų „Dolce&Gabbana“ suknelė. Suknelės už tokią kainą nepirkčiau, o paveikslo labai norėčiau“.

„Dar nesu subrendusi meno kolekcionavimui, tačiau labai norėčiau ir ateityje tikrai planuoju tai daryti“, – „ArtVilnius‘16“ kalbėjo drabužių ir aksesuarų kūrėja Aušra Haglund. Kiekvienais metais šiuolaikinio meno mugėje apsilankanti dizainerė tikino jokios kūrybos neįsivaizduojanti be domėjimosi menu. „ArtVilnius‘16“ – nepaprasta galimybė sužinot, kas naujo vyksta meno pasaulyje ir pasisemti įkvėpimo saviems darbams“, – sakė A. Haglund.