Ragindamas pažvelgti į (ne)skaidrumą stikle ir visuomenėje, stiklo meno festivalis pakvies į tarptautines parodas, gyvus pasirodymus, ekskursijas. Žvelgiant į du dešimtmečius gyvuojantį renginį, prasminga prisiminti pradžią. Apie festivalio istoriją ir "Vitrum" dvidešimtmetį – "Santakos" pokalbis su festivalio pradininke, menotyrininke Raimonda Simanaitiene.
– Kaip gimė idėja kurti "Vitrum Balticum" festivalį 2000 m.? Kodėl pasirinkote reprezentuoti būtent taikomojo meno – stiklo techniką?
– Idėja kurti "Vitrum Balticum" susieta su kitu tais pačiais metais vykusiu festivaliu "Nordic Glass". 2000 m. lietuviai gavo kvietimą dalyvauti danų inicijuotoje Šiaurės ir Baltijos šalių parodoje. Šioje parodoje buvau atsakinga už lietuvių meninio stiklo kolekcijos kuravimą. Po šio didelio renginio Kopenhagoje kartu su estais ir latviais užmezgėme glaudžius ryšius ir sumanėme, kad panašų festivalį būtų smagu suorganizuoti šiapus Baltijos jūros. Rugsėjį gimusi idėja, gvildenta dar Danijoje, materializavosi labai greitai, lapkritį kartu su latviais suorganizavome pirmą "Vitrum Balticum" festivalį, palaikantį Šiaurės šalių brolystės ryšius.
Reprezentuoti stiklą mane paskatino tai, kad ši medija yra be galo populiari pasaulyje, tačiau tarptautinių parodų, į kurias būtų kviečiami lietuviai, nedaug, o ir vietinių, Lietuvos kultūrinio lauko parodų taip pat mažai. Tiek organizatorių, tiek stipraus menininkų branduolio Lietuvos kontekste nebuvo, o jo norėjosi. Žinoma, mano asmeninį norą populiarinti stiklo meną galima sieti bei atsekti ir tuo metu rašytoje disertacijoje.
– Kaip pavyko per kelis mėnesius suorganizuoti pirmąjį festivalį? Kokio tipo kūrinius lankytojai galėjo išvysti 2000-aisiais?
– Turbūt labiausiai prie greito organizavimo prisidėjo tai, kad gana nesunkiai pavyko gauti patalpas. Pirmoji festivalio ekspozicija buvo rodoma Kauno rotušės rūsyje veikusiame Keramikos muziejuje. Kūriniai buvo patys įvairiausi, mat kuravimas vyko labiau suneštiniu principu, t.y. darbai nebuvo kurti specialiai šiai parodai, o rodomi iš autorių archyvo.
– Ar visuomet "Vitrum Balticum" vyko dabartiniu trienalės principu? Kaip, augant festivaliui, keitėsi dalyviai?
– Iš pradžių festivalis vyko bienalės pagrindu. 2000 m. – su minėtais latviais. 2002 m. prie šio bendradarbiavimo prisidėjo keletas išeivijos menininkų, tarp kurių dalyvavo Amerikos lietuvis Albinas Elskus ir amerikietis Markas Eckstrandas. Kitas stiklo meno festivalis įvyko tik 2005 m., mat, norint organizuoti festivalį kas dvejus metus, reikėjo per didelių resursų. 2005 m. festivalis išsiskyrė tuo, kad jame dalyvavo žymiai daugiau menininkų, dalyvavo ne tik kaimynai estai ir suomiai. Didžiausias lūžis įvyko 2008-aisiais, kai į festivalį įsiliejo jaunoji karta, dar besimokantys stiklo menininkai. Tarp tokių galima minėti Eglę Kartanaitę, Indrę Stulgaitę-Kriukienę. Šis, ketvirtasis, festivalis išsiskyrė pirmą kartą aiškiai sumanyta tema ir šūkiu, konceptu – "New and Young" (liet. Jaunas ir naujas). (Festivalis po 2008-ųjų išlaikė trienalės tradiciją, tęsėsi 2011, 2014, 2017 m. – aut. past.).
– Dažnai akcentuojamas ketvirtasis festivalis, vykęs minėtais 2008 m., nutolo nuo lokalių šaknų, ypatingą dėmesį skirdamas ne tik technologinėms naujovėms, bet ir tarptautinei jaunajai stiklo menininkų kartai. Ar šiemet vykstantis festivalis taip pat akcentuoja jaunąją kartą, ar dėmesio centre iškelta šiuometinė (ne)skaidrumo idėja?
– 2008-ųjų festivalis atsinaujino. Visų pirma, iš taikomojo meno konceptualėjo į vaizduojamąjį, atsirado vis daugiau postmodernistinių sumanymų. Jaunoji karta padėjo susikviesti įdomesnių svečių, pavyzdžiui, aplinkos meno meistrą Juaną Varelą, kuris kūrinius pritaiko vietinei aplinkai. Be to, festivalis nukrypo nuo bendrų parodinių sumanymų iki labiau personalinių ekspozicijų, atsiskyrė ir įvairūs pasirodymai ar mokomosios konferencijos. Šių metų aštuntasis "Vitrum" festivalis jaunosios kartos tiek neakcentuoja. Dalyvauti festivalyje gali bet kokio amžiaus menininkai, tai nėra išskirtinė sąlyga. Šio "Vitrum" dėmesio centre pirmoje vietoje – konceptas, tematika. Reikia atkreipti dėmesį, kad šiemet festivalis daugiau tarptautinis, dėl to "Vitrum Balticum" pavadinimas atitinkamai pakoreguotas į "Vitrum".
– Šio festivalio devizas kalba ne tik apie visuomenės skaidrumo problematiką, bet ir pulsą. Kaip galėtumėte praplėsti šį pulsuojančio stiklo festivalio norą atkreipti žiūrovo dėmesį į nemalonius, tačiau žmogiškus kiekvieno pojūčius?
– Apie temą reikėtų klausti festivalio vadovės Julijos Pociūtės, tačiau aš į skaidrumo idėją žiūriu medžiagiškai – visuomenės skaidrumo ideologiją stiklo medžiaga puikiai perteikia. Nors festivalyje svarbus ir naratyvas, bet reikia nepamiršti ir stiklo medžiagiškumo, skaidrumo materialiaja prasme, jo meninių, estetinių savybių.
– Festivalio programoje išsiskiria dvi ašys – kuruojama tarptautinė paroda "Aštri stiklo briauna" ir iki festivalio starto atviro kvietimo pagrindu renkami menininkai, sudarantys "Skaidrios erdvės" dalį, kurios komisijos nare esate ir jūs. Kokias tendencijas pastebėjote tarp kandidatuojančių menininkų?
– Į "Skaidrios erdvės" parodą daugiausia pretendavo lietuviai. Džiugu matyti, kad tarp kandidatų matomi ne tik stiklo meno senbuviai, o figūruoja jaunų, negirdėtų menininkų pavardės. Įdomu tai, kad tarp kandidatų buvo galima išvysti ne tik Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų, kurie mokosi stiklo meno, bet ir vilniečių – monumentaliosios dailės ir vitražo studijų programos studentų bei absolventų. Iš nemenko kandidatų skaičių nesunku daryti prielaidą, kad užaugo jaunoji stiklo menininkų karta.
– Be šių dviejų parodų, festivalio programoje skelbiama apie įvairias dirbtuves, edukacijas ir performansus. Ar ši dalis, skirta supažindinti su stiklo menu, pratęsia bendrą 2020 m. festivalio temą?
– Bet kokios pažintinės veiklos iš esmės nesikerta su festivalio tema, mat stiklo pažinimo ir edukacijos stinga. Taip pat, žinant technologinius vieno ar kito meno kūrinio niuansus, prasiplečia ne tik medžiagos ir jos galimybių suvokimas, bet ir paties menininko ir jo meno. Žinant, kaip padarytas kūrinys, atsiveria didžiulis jo įvertinimas. Puikus to pavyzdys, 2017 m. festivalio organizuotos edukacinė veikla su Antano Martinaičio mokiniais. Jie negalėjo įsivaizduoti, kiek daug įdirbio reikalaujanti medžiaga yra stiklas, tad edukacija iš tiesų atveria santykį su menu.
– Festivalis vyks net trijose galerijose ir muziejuose. Kodėl pasirinkote būtent "Galeriją be sienų", "Meno parko" galeriją ir Kauno rajono muziejų Raudondvaryje? Ar šie objektai / vietovės turi simbolinės reikšmės festivaliui?
– "Meno parko" galerija yra šio festivalio partneriai, su kuriais bendradarbiavome praėjusio festivalio metu. Visas kitas erdves padiktavo ekspozicijos, patys kūriniai ir Kaune esančių muziejų galimybės, čia simbolinių reikšmių nėra.
– Ar festivalis, skaičiuojantis dvidešimtmetį, vis dar aktualus?
– Stiklo menas vis dar yra įdomi, nedažnai pasirodanti sritis. Visuomenės supažindinimas ne tik su įvairiais stiklo menininkais, bet ir edukacinėmis veiklomis, kurios šviečia publiką ir iš vidaus supažindina su gamybiniais procesais, išlaiko savo aktualumą.
– Lyginant pirmąjį festivalį su rudenį planuojamu renginiu, koks didžiausias skirtumas ar netikėtumas pastebimas skirtingų Baltijos šalių stiklo meno kultūroje?
– Tiesą sakant, skirtumo beveik nėra. Iš pradžių šiek tiek išsiskirdavo estai, tačiau panašios tendencijos šiuo metu vyrauja visame pasaulyje. Reikia nepamiršti ir to, kad stiklo meno šaka gana jauna, pradėjusi vystytis 1979 m., įsteigus edukaciją, tad laiko tarpas mokyklai rastis nedidelis. Sovietmečiu stiklo menininkai sekė čekiška tradicija, matoma "New Glass Rewievs" žurnaluose, kuri buvo labiau taikomoji. Nepriklausomybės laikais imta dairytis į pasaulines tendencijas, tad Baltijos šalių santykis su globalia stiklininkyste atrodo panašiai, skirtumų atrasti sunku.
– Ar trienalės principu kuruojamas festivalis turės tęstinumą? Ar galima tikėtis 2023-ųjų "Vitrum"?
– Apie tolimą ateitį galvoti nederėtų, visų pirma, reikia tikėtis, kad sudėtingomis sąlygomis įvyks šių metų "Vitrum". Pavyzdžiui, "European Glass Context", Stokholme vykstanti stiklo ir keramikos bienalė, turėjusi įvykti šiemet, savo veiklą nukėlė į 2021 m. Na, o svarstant apie "Vitrum 2020 Pulsą", festivaliui skirtos patalpos yra gautos, kuratoriai dirba savo darbą, tikėkimės, kad festivalis įvyks.
„Vitrum 2020 Pulsas“ skelbia atvirą kvietimą menininkams
