Anot VU, ši EMBO finansavimo schema programoje dalyvaujančių šalių mokslininkams teikia kelerių metų finansavimą steigiant ir plėtojant tyrimo grupes.

Pranešime nurodoma, jog naujieji dotacijų gavėjai įkurs savo laboratorijas Lietuvoje, Kroatijoje, Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Kroatijoje ir Turkijoje. Lietuvoje dotacijas laimėję mokslininkai skirs jas savo laboratorijų ir tyrimų plėtrai VU Gyvybės mokslų centre. 

„Savo laboratoriją įkūriau 2021 metais. Todėl man ši dotacija – papildoma, tačiau svarbi parama, padedanti pakylėti laboratorijoje atliekamus tyrimus į naują lygį. Finansiškai ši parama siekia 50–60 tūkst. eurų per metus. Be to, ši kompleksiška programa suteikia galimybę visiškai integruotis į EMBO tinklą“, – pranešime cituojamas P. Pauschas.

„Didžiausia motyvacija man asmeniškai – tapimas EMBO jaunųjų tyrėjų tinklo nariu ir galimybė savo mentoriumi išsirinkti EMBO priklausantį mokslininką. Prieiga prie EMBO tinklo taip pat yra neįkainojama parama laboratorijas Europoje steigiantiems tyrėjams“, – teigia mokslininkas.

EMBO dotacijos teikiamos tyrimų grupės vadovams trejus–penkerius metus, gavėjui per metus skiriama 50 tūkst. eurų siekianti suma, jis taip pat gali kreiptis dėl papildomo finansavimo siekiančio iki 10 tūkst. eurų per metus.

35 tūkst. eurų metinių išmokų skiria kiekvienos dalyvaujančios šalies finansavimo agentūra arba atsakinga ministerija, o 15 tūkst. eurų – EMBO finansuojanti įstaiga EMBC (Europos molekulinės biologijos konferencija).

Dotacijas gavę mokslininkai tampa EMBO jaunųjų tyrėjų tinklo nariais, jiems teikiama profesinė parama, konferencijų, seminarų, paskaitų, mentorystės galimybės, prieiga prie aukščiausio lygio mokslinių tyrimų infrastruktūros. Dotacijos gavėjai taip pat atleidžiami nuo EMBO žurnalų publikavimo mokesčių, jiems taip pat gali būti finansuojamos rankraščių redagavimo paslaugos, teikiama parama rašant dotacijų projektus.

EMBO yra daugiau nei 1,9 tūkst. mokslininkų vienijanti organizacija, skatinanti kompetenciją gyvybės mokslų srityje Europoje ir už jos ribų. Organizacijos tikslai – remti talentingus mokslininkus visais jų karjeros etapais, skatinti keitimąsi moksline informacija ir padėti kurti geriausių mokslinių rezultatų įgalinančią pasiekti tyrimų aplinką.

VU Gyvybės mokslų centro profesorė Aurelija Žvirblienė teigia, kad vienoje Nemenčinės įmonėje balandį kilus koronaviruso infekcijos protrūkiui, dauguma darbuotojų buvo ištirti molekuliniu (PGR) metodu – vieni iš jų sirgo sunkiau, buvo paguldyti į ligoninę, kiti nejuto simptomų.

Šiuo tyrimu buvo siekiama įvertinti prieštaringą kai kurių tyrimų informaciją, jog susidarę antikūnai prieš šį virusą pranyksta po 4–5 mėnesių, todėl kartais persirgusieji užsikrečia pakartotinai.

Antrąjį kartą jie tirti birželį, praėjus dviem mėnesiams nuo protrūkio. Tuomet atlikti greitieji serologiniai testai.

Serologinis testas dar kartą patvirtino, kad šie žmonės tikrai neužsikrėtė ir nepersirgo, nors kai kurie dirbo kartu su užsikrėtusiaisiais.

„Tada nustatėme, kad dauguma persirgusiųjų turi antikūnų prieš virusą – net ir tie, kurie sirgo labai lengvai arba nejautė jokių simptomų“, – VU pranešime teigė mokslininkė.

Kaip vėliau BNS teigė A. Žvirblienė, birželį ištirta 50 žmonių. Iš jų 45 asmenims balandį molekuliniu metodu buvo patvirtintas susirgimas. Serologiniais tyrimais nustatyta, kad iš šių žmonių 41 yra susiformavęs imunitetas.

Anot jos, dar vienas tyrimas atliktas spalio pabaigoje, praėjus pusmečiui nuo protrūkio, tuomet tirta dvigubai daugiau asmenų nei birželį – apie 100.

Profesorės teigimu, iš 41 įmonės darbuotojo, sirgusio koronavirusu ir įgijusio imunitetą, kuris buvo patvirtintas birželį vykusiu tyrimu, spalį vėl išsitirti atvyko 33 asmenys. Jų ėminiuose vis dar buvo randama antikūnų.

Freepik.com nuotr.

„Visi, kurie turėjo antikūnų birželio mėnesį, tebeturėjo jų ir dabar. Tai tikrai įdomus rezultatas, kuris rodo, kad antikūnai taip greitai neišnyksta. Iš viso šį kartą ištyrėme 100 žmonių, iš jų du trečdaliai turėjo antikūnų. Kaip ir buvo galima tikėtis, jie turėjo IgG klasės antikūnų, kurie rodo seniai persirgtą infekciją. Tačiau stebėtina, kad beveik pusė jų turėjo ir IgM klasės antikūnų, kurie paprastai laikomi ankstyvosios, ūmios infekcijos rodikliu“, – tvirtino A. Žvirblienė.

VU Gyvybės mokslų centro atstovė pabrėžė, kad trečdalis asmenų neturėję antikūnų paprasčiausiai nebuvo užsikrėtę.

„Jie nebuvo užsikrėtę. Tyrime dalyvavo ne tik tie, kurie persirgo, bet ir tie, kurie nejautė jokių simptomų, o jų molekulinis testas pavasarį buvo neigiamas. Serologinis testas dar kartą patvirtino, kad šie žmonės tikrai neužsikrėtė ir nepersirgo, nors kai kurie dirbo kartu su užsikrėtusiaisiais“, – teigė mokslininkė.

Pasak jos, rasti antikūnai nereiškia, kad minėti žmonės nėra pasveikę, nes net ir sunkia forma persirgusieji viruso nebeturi.

Buvo aprašyta keletas atvejų, kai persirgę žmonės užsikrėtė dar kartą.

Persirgimas absoliutaus imuniteto neužtikrina

Vis dėlto A. Žvirblienė akcentavo, kad net ir Pasaulio sveikatos organizacija kol kas laikosi nuomonės, jog dar nepakanka mokslinių duomenų tvirtinti, jog teigiamas serologinio tyrimo rezultatas rodo įgytą atsparumą.

„Buvo aprašyta keletas atvejų, kai persirgę žmonės užsikrėtė dar kartą. Vis dėlto tai – gana reti atvejai, nors pasaulyje jau persirgo milijonai žmonių, Tikėtina, kad jų rizika užsikrėsti virusu mažesnė nei tų, kurie nepersirgo“, – sakė ji.

Mokslininkė pakartotinį užsikrėtimą aiškina ir kitais organizme vykstančiais procesais.

„Imunitetas nėra vien antikūnai. Svarbus ir ląstelinis atsakas – T limfocitai, kurių aktyvumą sunku išmatuoti. Dar sunkiau išmatuoti, ar susidaro imuninės atminties ląstelės, nes jos yra neaktyvios ir pradeda veikti tik tada, kai susiduria su virusu pakartotinai. Taigi atsparumą lemia daugelis veiksnių“, – akcentavo A. Žvirblienė.

„Vis dėlto manau, kad antikūnų susidarymas ir jų išlikimas tokį ilgą laiką – pusę metų – yra pakankamai svarbus imuniteto rodiklis. Tai teikia vilties, kad mūsų imuninė sistema nėra tokia jau bejėgė prieš šį virusą“, – sakė ji.

Skaičiuojama, kad taikydama šią technologiją Lietuva galės sutaupyti milijonus eurų. Vienas iš šiai tematikai skirtų projektų yra finansuojamas pagal didžiausią Europos Sąjungos (ES) mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Horizontai 2020“.

Elektronikos laužas – neatrasta aukso gysla?

Elektronikos prietaisai nėra pigūs, bet kai jie sugenda, jų perdirbimas ekonominiu požiūriu yra keblus procesas. Trūksta patogių technologijų, leidžiančių visas panaudotas dalis  sudėti atgal į lentynėles, kad iš jų paimtas medžiagas – metalus būtų galima vėl panaudoti.

„Šiuo metu pigiau yra išmesti atitarnavusius elektronikos prietaisus nei juos rūšiuoti ir perdirbti. Siekiant įgyvendinti ES direktyvas ir ateityje planuojant su atliekomis elgtis civilizuotai – jas rūšiuoti ir perdirbti, reikalingos technologijos, kurios leistų santykinai nedidelius elektronikos laužo kiekius perdirbti ekonomiškai naudingu būdu“, – pasakoja projekto koordinatorius, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Fizikinės chemijos katedros profesorius Henrikas Cesiulis.

Pasak mokslininko, aukštųjų technologijų kūrimas yra brangus. Be svarios mokslinių fondų paramos to nebūtų įmanoma įgyvendinti.

Kaip pasakojo prof. H. Cesiulis, tam, kad būtų sukurta aplinkai draugiška technologija ekonomiškai naudingai perdirbti elektronikos laužą, reikia surasti būdą, kuris padėtų pakeisti plačiai naudojamą platiną. Iš platinos ir jos lydinių gaminama atspari rūdijimui ir cheminiams reagentams aparatūra, daromi elektrodai ir el. kontaktai.

Elektrocheminiai medžiagų ir struktūrų sintezės būdai yra universalūs. Taikant specialius metodus kuriamos įvairios metalų, lydinių ir puslaidininkinių junginių struktūros (nuo makrometrinių iki nanometrinių).

Pramoniniai šio projekto partneriai suinteresuoti „makroelektrodų“ kūrimu: jais bus siekiama, nenaudojant papildomų cheminių medžiagų, iš tirpalų greitai ir kokybiškai pašalinti sunkiuosius metalus (pvz., šviną, alavą, varį), lokaliai restauruoti didelio ploto detales (pvz., lėktuvų variklių dalis).

Tarptautinis mokslininkų įvertinimas

Technologiją kurs bendras mokslininkų ir verslininkų konsorciumas, kurį sudaro Vilniaus universitetas, Baltarusijos universiteto Fizikos ir chemijos mokslo tyrimų institutas, Klarksono universitetas (JAV), Moldovos taikomosios fizikos institutas, UAB „Elektronikos perdirbimo technologijos“ ir Moldovoje veiklą vykdanti AB „Topazas“. Projektą koordinuoja Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius H. Cesiulis.

„Tai, kad tokios svarbos projekto koordinavimas patikėtas Vilniaus universiteto mokslininkams, yra lyg oficialus pripažinimas, kad mūsų šalyje dirba profesionalūs tyrėjai, kurie gali lygiomis teisėmis konkuruoti dėl tarptautinių projektų koordinavimo ir suburti pajėgų kolektyvą kurti pažangiausias technologijas Lietuvai bei kitoms valstybėms“, – sako prof. H. Cesiulis.

Projektas „Įvairūs išmanieji metaliniai ir puslaidininkiniai elektrodai apdorojimui ir įrenginiams“ padės konkrečias mokslo idėjas iš laboratorijos perkelti į metalo laužo perdirbimo rinką.

Technologijos kuriamos pagal ES programą „Horizontai 2020“. Ši programa susieja mokslinius tyrimus su inovacijomis ir sutelkia dėmesį į tris pagrindines sritis: kokybišką mokslą, pramonės subjektų lyderystę ir visuomeninio pobūdžio uždavinius. Jos tikslas – užtikrinti, kad Europa turėtų pasaulinio lygio technologijas, kurios skatintų ekonominį augimą.

Programoje „Horizontas 2020“ gali dalyvauti mokslininkai iš viso pasaulio. Iki 2020 m. šiai programai įgyvendinti Europos valstybėse bus skiriama 80 milijonų eurų.

Kaip skelbia „Lietuvos žinios“, VU Filosofijos fakulteto mokslininkų iniciatyvinė grupė ragina kolegas siųsti laiškus Seimo nariams ir reikalauti imtis ryžtingų veiksmų, jog bendras finansavimas švietimui ir mokslui artėtų prie tarptautinių organizacijų rekomenduojamo 6 proc. Bendrojo vidaus produkto. Kitąmet švietimui planuojama skirti 4,5 proc. BVP.

Akcijos iniciatoriai piktinasi aptakiais politikų pareiškimais, kad „bus papildomai investuojama į dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbą", ir vengimu konkrečiai įvardyti, kiek, kaip tikėtina, kils atlyginimai dėstytojams. Jie nurodo, kad universiteto lektorius šiuo metu vidutiniškai į rankas gauna apie 500 eurų, docentas -150-200 eurų daugiau. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša tikina, kad kitąmet žadama skirti 22,6 mln. eurų dėstytojų atlyginimams kelti, tačiau VU atstovai sako, kad nėra aišku, kaip tiksliai šios lėšos pasieks universitetų darbuotojus.

Be to, VU GMC mokslininkai nustatė šios bakterijos DNR seką – tai pirmasis Lietuvos mokslininkų iššifruotas pilnas bakterijos genomas.

Jį galima rasti Genų banke, pasaulyje pripažintoje genų duomenų bazėje. VU GMC mokslininkų nustatytam genomui priskirtas unikalus numeris CP019058.

Šį genomą sudaro 1,7 milijono nukleotidų. Vienas nukleotidas gali būti suvokiamas kaip viena „raidė“, vienas elementas. Tai didžiausias  Gardnerella   vaginalis  genomas iš visų iki šiol žinomų. Jau iššifruoti penkių šios bakterijos kamienų genomai, tad VU GMC tyrėjų buvo šeštasis. Pirmą kartą pilnas  Gardnerella vaginalis  genomas surinktas 2010 m. Iššifruoti pilną bakterijos genomą gana sudėtinga, tai gali užtrukti ilgiau nei metus.

„Mūsų skyriuje tyrinėjami toksinai, kuriuos gamina bakterijos. Vienas tokių –  Gardnerella vaginalis  toksinas vaginolizinas. Anksčiau buvome publikavę mokslinių straipsnių apie šį toksiną ir jo veikimą, taip pat esame sukūrę antikūnus, kurie blokuoja toksišką vaginolizino poveikį. Vieną dieną sulaukėme laiško iš medicinos mikrobiologo dr. Jacques‘o Tankovico, dirbančio vienoje Prancūzijos ligoninių. Į ją pateko pacientė su stipriais neurologiniais simptomais: iš pradžių ją kamavo traukuliai, vėliau būklė sparčiai blogėjo – pacientė prarado sąmonę, tad teko prijungti dirbtinę plaučių ventiliaciją“, – pasakojo VU GMC Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja prof. Aurelija Žvirblienė ir vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Milda Plečkaitytė.

Ligonės kraujo mėginyje mikrobiologai nustatė  Gardnerella vaginalis  bakteriją, todėl Prancūzijos medikai susidomėjo, kaip ji gali būti susijusi su neurologiniais simptomais. Tai buvo gana netikėta, nes paprastai ši bakterija aptinkama moterų lyties takuose. „Mums tai irgi pasirodė labai įdomu, nes mokslinėje literatūroje panašus atvejis nebuvo aprašytas. Paprašėme kolegų iš Prancūzijos atsiųsti bakterijos kamieną, nes nusprendėme jį išsamiai patyrinėti“, – tyrimų pradžią prisiminė mokslininkės.

Pasak jų, tuo metu kaip tik pasitaikė galimybė Lietuvoje atlikti bakterijos genomo sekoskaitą, nes UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ rengėsi išbandyti naują DNR sekoskaitos technologiją, tad pasiūlė pasinaudoti šia paslauga. Atliekant genomo sekoskaitą, iš bakterijos genomo buvo gauti tam tikri fragmentai, nustatyta jų seka. Tačiau tai buvo tik pusė darbo. VU GMC mokslininkai turėjo šiuos fragmentus tarsi dėlionę sudėlioti į vientisą grandinę. Tai atliko bioinformatikas dr. Albertas Timinskas.

Jis teigia, kad šis uždavinys buvo įdomus ne tik tuo, kad bakterija unikali ir ją reikia ištirti, bet ir tuo, kad tai buvo vienas pirmųjų bandymų Lietuvoje surinkti pilną bakterinio genomo seką, įsigilinti į surinkimo problematiką. „Bandant surinkti genomą į vieną informacijos srautą matyti, kad metodų, kaip tą padaryti, yra labai daug. Tai rodo problemos sudėtingumą. Išbandžiau tris populiariausius metodus, kitaip tariant, strategijas, kaip surinkti tą „dėlionę“. Tačiau jos davė skirtingus rezultatus. Tokiais atvejais dažniausiai išrenkami tik patikimiausi rezultatai ir publikuojama nepilna genomo seka, nebesigilinant į tolesnio surinkimo problematiką. Siekėme turėti pilną informaciją“, – sakė dr. A. Timinskas.

Pirmiausia jis bioinformatiniais metodais patikrino, ar „dėlionėje“ netrūksta dalių. Tačiau pastebėjo, kad surenkamame genome bus daug panašių DNR fragmentų. „Tarkime, sekoskaitos metu įsivėlė klaidų ir kurios nors genomo dalies trūksta, vaizdžiai tariant, namas dėlionėje liktų be kamino. Arba matai, kad dėlionėje yra keli skirtingi namai, bet su labai panašiais kaminais. Kurį pasirinkti? Kai yra pasirinkimo laisvė, problema išsiplėtoja. Turi kaip siūlų kamuolį išvyniotą genomą, kurį dar reikia išpainioti“, – pasakojo bioinformatikas.

Kad pavyktų atskirus DNR fragmentus sudėlioti į vientisą DNR grandinę, bioinformatikos metodus teko derinti su eksperimentais. Dr. M. Plečkaitytė pasiūlė būdus, kaip patikrinti ir patvirtinti neaiškias genomo vietas – tam reikėjo padauginti tam tikras DNR sekas ir parodyti, ar jos tikrai savo vietoje. „Genomo surinkimo metu tokie eksperimentai buvo labai svarbūs. Šį procesą vaizdžiai galima apibūdinti taip: važiuoji keliu (nes genomas yra linijinė molekulė) ir matai, kad jis išsišakoja, nors taip neturėtų būti. Tada su Milda tariamės, kokį kelią pasirinkti. Kaip bioinformatikas matau, kur tikimybė didesnė, bet vis tiek reikia ją patvirtinti. Taigi ši procedūra išties labai sudėtinga. Tai paaiškina, kodėl genų duomenų bazėje galima rasti nedaug pilnai surinktų genomų. Šis procesas kainuoja daug laiko ir pastangų, reikia atlikti begalę eksperimentų“, – aiškina dr. A. Timinskas.

VU GMC profesorė A. Žvirblienė džiaugiasi, kad iš fundamentinių tyrimų atsirado praktinė nauda. Tai, kad dabar turime pilną bakterijos  Gardnerella vaginalis  kamieno genomą, suteikia naują įrankį ne tik ją tyrinėjantiems VU GMC mokslininkams, bet ir kitiems tyrėjams: genome užkoduota informacija gali padėti suprasti, kas lemia šios bakterijos virulentiškumą, kodėl ji ar jos gaminami toksinai įveikė kraujo–smegenų barjerą ir sukėlė gyvybei pavojingus neurologinius simptomus. Mokslininkai tikisi, kad jų aprašytas neįprastas ligos atvejis patarnaus ir praktinei medicinai: jeigu pasitaikys panašus atvejis, bus galima įtarti, kad galvos smegenų pažeidimą gali sukelti būtent ši bakterija.

„Mus ypač nustebino dr. J. Tankovico profesionalumas – šis medicinos mikrobiologas ne tik nustatė neįprastą ligos sukėlėją, bet ir pademonstravo tikrai platų, mokslinį požiūrį į problemą. Šis žmogus mus susirado perskaitęs mūsų straipsnius moksliniuose žurnaluose. Buvo išties įdomu bendradarbiauti su medicinos biologu, kuris skaito mokslinius straipsnius ir domisi naujausiais mokslo pasiekimais, nors tai galbūt nesusiję su jo darbu klinikinėje laboratorijoje“, – pažymi prof. A. Žvirblienė.

Prancūzės pacientės istorija baigėsi laimingai – laiku atlikta tiksli mikrobiologinė diagnostika leido parinkti tinkamą gydymą antibiotikais,  Gardnerella vaginalis  infekcija buvo įveikta ir ligonė pasveiko.

Projekto tikslas – ištirti molekulinius veiksnius ir jų vaidmenį žmogaus hematopoetinės sistemos ir leukeminių ląstelių diferenciacijos, regeneracijos ir senėjimo procesuose. Senėjimas yra būdingas visiems biologiniams organizmams. Jis pasireiškia daugelio ląstelių ir organų funkcijų laipsniniu mažėjimu (degeneracija). Viso organizmo gyvenimo metu kamieninės ląstelės dėl savo unikalaus gebėjimo atsinaujinti ir tapti įvairiais audiniais panaikina žuvusių ar pažeidžiamų ląstelių trūkumą, palaikydamos normalų jų balansą.

Silpstant hematopoetinėms kamieninėms ląstelėms, palaikančioms kraujotakos ląstelių vystymąsi, kyla anemija, sumažėja organizmo imunitetas ir padažnėja piktybinės kraujo ligos. Šie reiškiniai dažniau pastebimi senyvo amžiaus žmonių grupėje. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, rizika susirgti tiek mieloidine, tiek limfoidine leukemija didėja su amžiumi ir pasiekia piką apie 70–75 metus ir vėliau. Tai lemia hematopoetinės sistemos ląstelių senėjimas ir jų regeneracinio potencialo sumažėjimas.

Atsižvelgiant į leukemijos formą, taikomi skirtingi gydymo būdai. Gydymas parenkamas priklausomai nuo paciento amžiaus, specifinių citogenetinių ar kitų pakitimų, todėl leukemijų gydymas turi būti personalizuotas, įvertinus paciento amžių, vaistų toleravimą, ligos stadiją, citogenetinius bei epigenetinius pokyčius ir kt. Įvertinus požymių visumą, būtina parinkti gydymo strategiją, kuri būtų maksimaliai veiksminga ir minimaliai toksiška pacientui. Dėl pasireiškiančių pašalinių efektų gydant leukemijas ieškoma naujų vaistų ir jų kombinacijų su minimaliais pašaliniais efektais.

VU GMC mokslininkai drauge su VUL Santaros klinikų darbuotojais, naudodami ligonių kraujo ląsteles, modelines leukemijos ląstelių linijas ir kamienines ląsteles, atlieka molekulinius tyrimus, pritaikydami bioinformatikos metodus ir įrankius epigenetiniams pokyčiams nustatyti, palyginti ir sąsajoms su ląstelių būsena įvertinti. Mokslininkai tikisi, kad mieloidinės leukemijos molekulinių veiksnių, dalyvaujančių ląstelių senėjimo, diferenciacijos ir regeneracijos procesuose, išaiškinimas prisidės prie efektyvaus leukemijos gydymo.

Publikacijoje VU mokslininkai pirmą kartą pritaikė netipišką kovalentinį nemodifikuotų CG sekų žymėjimą žmogaus genomo modifikacijų analizei. Žymėjimo reakcijos metu prie kiekvieno tiriamo CG dinukleotido yra chemiškai prijungiamas universalus DNR pradmuo, kurį DNR polimerazė panaudoja DNR sintezės invazijai į genominę DNR – tai naujas ir netipiškas DNR polimerazės gebėjimas, kurio mechanizmas dar neištirtas. Taip nuo žymėtų CG dinukleotidų yra inicijuojama DNR polimerizacija ir nuskaitomos kaimyninės sritys, leidžiančios nustatyti CG poziciją genominėje DNR nukleotido tikslumu.

„Molecular Cell“ publikuotame straipsnyje taip pat pristatomas žmogaus sveikų ir vėžinių audinių epigenetinių DNR modifikavimo profilių tyrimas, kuris parodė, kad TOP-seq metodas pasižymi aukšta skiriamąja geba, jautrumu, greita kompiuterine duomenų analize ir ekonomiškumu. VU mokslininkų grupės nuomone, naujasis metodas leis paspartinti ir atpiginti klinikinius epigenetinių ligų tyrimus, kuriuos dažnai riboja didelės įprastų epigenominių metodų sąnaudos, o tai palengvins novatoriškų medicinos diagnostikos priemonių kūrimą.

DNR metilinimas CG sekose yra kertinis aukštesniųjų organizmų, įskaitant žmogaus, epigenetinės reguliacijos veiksnys, charakterizuojantis skirtingus audinius bei ląstelių tipus ir lemiantis ląstelės genų raiškos ypatumus. DNR modifikavimo pokyčiai siejami su senėjimo procesais, taip pat daugelio kompleksinių ligų, pavyzdžiui, diabeto, šizofrenijos ar vėžio, atsiradimu ir tėkme. Šis naujas DNR modifikavimo profilių analizės metodas leidžia kryptingai kovalentiškai pažymėti nemodifikuotas genomo sritis ir tiksliai nustatyti nemodifikuotų CG pozicijas genominėje DNR.

VU mokslininkų grupės idėja DNR metilinimo profilių nustatymui panaudoti nemodifikuotų genominių sričių analizę jau pristatyta 2013 m. publikacijoje „Nature Communications“ žurnale, priklausančiam vienai autoritetingiausių pasaulio mokslo leidyklų „Nature Publishing Group“.

„Molecular Cell“ yra vienas priešakinių „Cell Press / Elsevier“ leidyklos mokslo žurnalų, kuriame spausdinami išskirtinio mokslinio lygio molekulinės biologijos srities straipsniai. Leidinio citavimo indeksas pagal Clarivate Analytics ISI Web of Science (IF – 14) 3 kartus viršija agreguotą kategorijos „Biochemistry & Molecular biology“ indeksą ir jis patenka tarp 2 proc. geriausių šios kategorijos žurnalų (4 vieta iš 289).

Vienas pagrindinių misijos tikslų bus išbandyti inovatyvią palydovo valdymo sistemą, teigia universitetas.

„Šis eksperimentas tokio tipo palydove naudojant vienkomponenčio amonio dinitramido pagrindo raketinį kurą bus atliekamas pirmą kartą pasaulyje“, – teigiama VU pranešime.

Pasak palydovo kūrėjų, tai svarbu ir mokslui, ir verslui, nes rinkoje juntamas poreikis pailginti mažųjų palydovų gyvavimo trukmę ir suteikti galimybę tiksliai keisti orbitos parametrus kosmoso misijos metu.

Pasibaigus projektui, jame dirbę mokslininkai tikisi palydovo projektą komercializuoti ir pratęsti VU vykdomus taikomuosius tyrimus.

„Naudodami raketinį variklį siekiame, kad palydovas išbūtų orbitoje ne tris, o penkiolika mėnesių. Atlikti skaičiavimai ir bandymai rodo, kad mūsų sukurta sistema leis pasiekti šį tikslą. Be abejo, viskas priklausys ir nuo gamtinių reiškinių, Saulės aktyvumo misijos metu“, – teigia projekte dalyvaujančios bendrovės „NanoAvionika“ direktorius Vytenis Buzas.

Šiuo metu atliekami paskutiniai skrydžio modulio integracijos darbai. Gegužės viduryje palydovas „LituanicaSAT-2“ bus išsiųstas integracijai į paleidimo konteinerius, esančius QB50 projekto organizatorių techninėje būstinėje Olandijoje.

„LituanicaSAT-2“ dalyvauja tarptautinėje QB50 misijoje, kurioje 50 mažųjų palydovų skries aukštesnėje nei 300 kilometrų orbitoje ir atliks mokslinius žemutinės termosferos tyrimus.

VU mokslininkų sukurtą palydovą liepą į kosmosą iš Jasno kosmodromo Rusijoje paleis raketa „Dnepr“. Misiją koordinuos Von Karmano institutas Briuselyje.

Pirmąjį savo palydovą „LituanicaSAT-1“ VU mokslininkai buvo paleidę praėjusių metų pradžioje, liepą jis baigė misiją ir sudegė.

Praėjusiais metais savo palydovą „LitSat-1“ į kosmosą buvo paleidę ir Kauno technologijos universiteto mokslininkai.