Žiniasklaidos vaidmuo

– Kiek, jūsų nuomone, žiniasklaida formuoja visuomenę, jos nuotaikas ir tai, kas vyksta šiuo metu?

– Vienareikšmiškai. Keičiasi techninės priemonės arba būdai. Anksčiau laikraščiai, televizija, radijas, o dabar yra internetinė, skaitmeninė žiniasklaida, kuri veikia tam tikras visuomenės dalis.

– Kur kiekvienas mūsų galime būtų žurnalistu ar televizijos laidų kūrėju, turėti savo sekėjų srautą.

– Iš visų tyrimų ir teorinių studijų formuojamos nuostatos, požiūriai, emocijos. Viskas eina per žiniasklaidą. Tai, ką mes sužinome iš kaimynų, draugų, – tik nedidelė dalis. Tą parodo tyrimai.

– Ar pritariate gana populiariai nuomonei, kad žiniasklaida nupirkta, paveikta tam tikrų pavardžių, Vyriausybės?

– Ne, sociologai nelinkę apibendrinti. Tai būtų nusižengta jų profesijai. Būna žiniasklaidos, kuri užsakyta, susijusi su grupėmis, interesais, bet, mano įsitikinimu, yra daug žiniasklaidos, kuri siekia tvirtai parašyti apie vieną ar kitą reiškinį.

– Labai svarbu, kas ją skaito. Kiekvienas žmogus turi bandyti atsisijoti, kuo pasitikėti, kuo ne. Kiek mes mąstome savarankiškai?

– Priklauso, kiek mes esame kritiški, žiūrime refleksyviai. Yra įvairių socialinių grupių: vienos – kritiškesnės, turi daugiau intelektualinių resursų, kitos – priima, ką tiesiogiai rašo, arba turi išankstinių nuostatų: žiniasklaida korumpuota, papirkta. Gal šis atvejis dažnesnis, nes žmonės turi savo tam tikrų įsitikinimų, vertybinių nuostatų, ir tyrimai tai patvirtina. Šie dalykai formuojasi iš aplinkos, kurioje jie yra.

Daug skepticizmo

– Kurie, jūsų nuomone, agresyvesni – antivakseriai ar pasiskiepiję?

– Be abejo, kad antivakseriai. Žmonės turi tam tikrų išankstinių, įvairių šaltinių suformuotų nuostatų. Jų pakeisti ar įtikinti dažnai neįmanoma.

– Įdomu, kodėl sunku pakeisti antivakserių nuostatas?

– Sociologai turi paaiškinimų. Šiandien gyvename visuomenėje, kuri vadinama vėlyvosios modernybės visuomene. Modernybė skirstoma į du etapus – ankstyvoji ir vėlyvoji, arba postmoderni modernybė. Vėlyvojoje, arba postmodernioje, visuomenėje visose šalyse dėsningas labai skeptiškas požiūris į mokslą ir mediciną. Jis neatsitiktinis, o dėsningas. Šiandien yra žlugęs ankstyvosios modernybės visuomenės optimistinis požiūris į mokslą ir progresą. Mokslas, ypač socialinis, nekalba apie progresą, kalba apie pokyčius, kurie vyksta mūsų visuomenėje. Gyvename visuomenėje, kurioje daug skepticizmo dėl paprastos priežasties – mokslas vienareikšmiškai jau negali pasakyti apie vieną ar kitą reiškinį, atsiranda konkuruojančių alternatyvių tam tikrų koncepcijų, sampratų, net ir medicinoje. Žiniasklaida labai greitai pasigauna visokių žinių.

– Ar galima sakyti, kad mokslas per daug žino, todėl žmonės juo nepasitiki?

– Tam tikra prasme taip. Postmoderni samprata labai skeptiška mūsų šiuolaikiniam mokslui, ypač socialiniams mokslams. Skirtingai nuo modernios visuomenės, kuri turėjo vadinamuosius didžiuosius naratyvus, pasakojimus apie tai, kur mes einame, kur mes būsime. Didieji naratyvai apie tai, kaip mes vystomės, buvo priešprieša tam laikotarpiui – Vakarų laisvajam pasauliui. XX a. pradžioje, viduryje ir jau į pabaigą sociologai labai aiškiai fiksuoja tikėjimo praradimą. Tikrovė tam pradeda prieštarauti – ekologinės, socialinės krizės ir t.t. rodo, kad ne tiek progresas vystosi ar sąvoka neadekvati, kiek mes keičiamės, įgyjame kitų pavidalų. Iki 1990 m. gyvenome ankstyvojoje, pirmojoje modernybės dalyje, su pasakojimais, kur mes vystomės ir ko mes siekiame. Paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo blefuojama, žmonės iš principo jau netikėjo.

– Viduramžiais buvo keistuolių mokslininkų, kurie žiūrėjo į žvaigždes, dėl anatomijos iškasdavo lavoną. Kelis keistuolius sudegindavo, bet, iš principo, jie buvo nepavojingi. Dabar sakote, kad nepasitikėjimas mokslu pandemijos akivaizdoje įgauna visuomenei pavojingų bruožų.

– Iš karto apibūdinote reiškinio sudėtingumą. Moksle norisi aiškumo. Be abejonės, mokslas visada suvokė kiekvieno paaiškinimo santykinumą ir žino, kad yra daug priežasčių dėl vieno ar kito reiškinio. Skeptiškumas, kuris nėra kažkokia Lietuvos ypatybė, Vakaruose atsirado žymiai anksčiau. Mes gyvename masinės komunikacijos visuomenėje, labai greitai įvairūs požymiai vienaip ar kitaip pasklinda, o kadangi gyvename dar ir demokratinėje visuomenėje, visada yra kokių nors žmonių grupių, kurios vienaip ar kitaip užsikabina už informacijos ir mėgina save išreikšti. Kažkas politiškai iš išorės bando pasinaudoti, bet įmanoma tik tada, kai jau kažkas yra.

– Kai yra naudingų idiotų?

– Aš, kaip sociologas, tokių terminų nenaudočiau. Yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių – ir psichologinių, ir vertybinių – turi šiek tiek kitokį požiūrį ir bando save. Politikai, kurie tuo naudojasi, juos vadinčiau cinikais.

Įtampa ir priešpriešos

– Politika apskritai ciniška.

– Taip, problema tarp moralės ir politikos visada būdavo. Modernioji visuomenė ypatinga tuo, kad mes gyvename visuomenėje, kurios esmė yra įtampos ir priešpriešos. Todėl ji ir vystosi bei gali keisti įvairius pavidalus. Įtampų, priešpriešų mes niekados neišvengsime. Svarbiausia išmokti su jomis susitvarkyti. Kadangi tik 30 metų gyvename laisvoje visuomenėje, per tą laikotarpį vis iškyla vienų ar kitų įtampų, o valdžia mokosi, kitos institucijos irgi.

– Visa žmonijos raida yra įtampos pavojuje, paskui, kai galime gyventi saugiai, atsiranda vidinių įtampų – vartojimo, gero gyvenimo siekio, noro turėti daugiau už kaimyną. Tarsi prisitaikome, ir staiga – naujos. Žmogus pats susikuria ar gamta pametėja?

– Tipologiškai žiūrint, mūsų modernioje visuomenėje, aišku, būdavo įvairių konfliktų, nelaimių, priešpriešų ir t.t. Pagal svarbiausius ideologinius požiūrius, kurie vyravo tik modernioje, tradicinėje visuomenėje, mes niekados negyvensime vientisoje visuomenėje, kurioje visi patiki kažkokiais principais, vertybėmis. Maršistai elgėsi pagal tam tikrus sociologinius dėsningumus.

V.Leonavičius pastebi, kad skeptiškumas nėra kažkokia Lietuvos ypatybė. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Smalsu, kokius?

– Yra tam tikrų idėjų, dalykų, vertybių, kurios gali mobilizuoti, jei ne visą visuomenę, tai bent jos didelę dalį. Jie pasigauna jų ir pradeda į viešumą kelti bei šaukti, kokie jie idėjų gynėjai. Pagrindinis pavyzdys būtų su Klonio gatvė. Kas palaikytų pedofiliją? Juk visi esame pakraupę nuo tokių faktų. Šis „Drąsos kelias“ sužaidė ir įkūrė partiją. Net rimti žmonės pakibo ant šio kabliuko, nes tai idėja, kuri gali mobilizuoti visus. Tokių idėjų visada būna. Tada buvo pedofilija, dabar – ne toks populiarus, bet Partnerystės įstatymas. Mūsų visuomenė, žiūrint sociologiškai, gana konservatyvi. Bet kurios socialinio sluoksnio savybės yra santykinės. Ar jos pozityvios, ar negatyvios pasirodo tik tam tikrame kontekste. Kaimiečiams būdingas užsispyrimas ir konservatyvumas, jis suveikė mūsų nepriklausomybės laikotarpiu.

– Kokia yra visuomenės grupė, kuri tarsi tik laukia signalo?

– Reikia atskirti tuos žmones, kurie turi savo požiūrį, nuo tų, kurie siekia juos mobilizuoti. Tai susiję su tam tikromis grupėmis. Man neaišku, kodėl dalis tokie agresyvūs, kokios jų paskatos, motyvai. Aš manau, kad daugeliu atvejų Lietuvos žmonės nebūtų agresyvūs, jie nepatenkinti, bet didesnė dalis, kuri konservatyvesnė, nebūtų agresyvi. Agresyvi būna visada tam tikra dalis. Tada reikia užduoti klausimą, ar tai balansuoja ant tam tikros ribos psichikos požiūriu, ar suinteresuoti kažkokiu atžvilgiu. Ši agresija rodo, kad kažkas daroma tikslingai.

– Žmonės tarsi laukia signalo. Man įdomu, kas juos pakelia nuo sofos.

– Manau, tai tarnybų reikalas.

– Galbūt yra koks mokslinis paaiškinimas. Kokios emocijos kunkuliuoja, kad tereikia šūkio, vėliavos ir važiuojama.

– Reikėtų diferencijuoti. Yra psichiatrija. Kitas paaiškinimas – sociologinis ir politologinis. Sociologiniu požiūriu, yra žmonių, kuriems tapatybės klausimai, susiję su lyties vaidmeniu, yra labai reikšmingi. Jeigu jūs pastebėjote, prieš gėjus ar kitas, netelpančias į lyties tapatybės grupes būna agresyviausi baikeriai, žaliukai ir pan. Jie paprastai būna agresyvūs prieš kitą lyties vaidmenį, nei jie pripažįsta. Tai tarsi griauna jų vyriškąją tapatybę.

– Gal jie nėra tikri dėl savo vyriškos tapatybės, jei jiems atrodo, kad kitaip besielgiantys kelia grėsmę?

– Yra aiškinimų, kad jie jaučia tam tikrą nesaugumą savo vyriškai tapatybei. Jei žiūrėtume, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, jau seniai sugriauti tradicinės vyriškos tapatybės, šeimos išlaikytojo, autoriteto pamatai. Grupės, kurios ypač pabrėžia vyrišką tradicinę tapatybę, neabejotinai turėtų jausti tam tikrą nesaugumą. Manau, kad gali kilti šalies agresija.

Skirtumų netrūksta

– Keliais dešimtmečiais mes atsiliekame nuo Vakarų civilizacijos?

– Šio klausimo sociologijoje ir antropologijoje mėginama atsisakyti.

– Jis gal nepolitkorektiškas?

– Esmė, kad, kai socialiniai mokslai atsisakė pasakojimų ir progreso idėjų, jog visi vystosi viena kryptimi, tada ėmėme atsisakyti tokių terminų kaip atsilikimas. Nors mokslas ir pateikia tokius abstrakčius modelius, kas yra šiuolaikinė moderni visuomenė, kalbama, kad visa Europa arba tos šalys, kurios buvo kolonizuotos, plėtojosi modernios, industrinės, vartotojiškos visuomenės kryptimi. Šiandien visos teorijos vartoja terminus kaip daugialypė modernybė, susimaišiusi modernybė. Kiekvienas regionas vystosi dėl savo istorijos, socialinės struktūros ypatumų. Nors galime identifikuoti tam tikrų panašumų, bet negali prancūzai būti britais ar atvirkščiai. Juk ir Baltijos šalys labai skiriasi, bet visos esame modernios.

– Ar jus, kaip sociologą, antropologą, nustebino toks aštrus ir gan sluoksniuotas Lietuvos visuomenės susiskaldymas ir priešprieša, kilusi tarp skirtingų pažiūrų žmonių?

– Pažiūrėkime į mūsų 30 metų istoriją, kai gavome teisę sakyti, ką galvojame, ir elgtis laisviau. Iki 1990-ųjų problemos buvo „išspręstos“. Įtampos ir visuomenės pasidalijimas vyko iškart po 1990-ųjų. Pirmasis akivaizdus pasidalijimas – santykis su tuo, kaip sovietiniu laikotarpiu visuomenė buvo susijusi su sovietine tvarka. Vienos grupės buvo labai susijusios – profesija, veikla – su komunistų partija. Partijoje buvo vieni, kurie pildė visus reikalavimus, ir kiti, kurie turėjo kritišką nuomonę, bet buvo priversti. Santykis su sovietine sistema padalijo žmones, tik jis nebuvo matomas. Jis išryškėjo, kai mes tapome nepriklausomi. Konkretus pavyzdys: paskelbėme nepriklausomybę, ką daryti su žemės ūkiu? Yra kolūkinė tvarka, ką dabar daryti? Palikti ūkius ar juos performuoti? Per keletą mėnesių priimti įstatymai, kurie faktiškai panaikino kolūkius. Todėl kolūkio elitas, paprasti kolūkiečiai, žlugus kolūkiams, neteko visų garantijų. Sovietinėje sistemoje mūsų sovietinio laikotarpio žemdirbių elitas mėgino išspausti kiek įmanoma optimalų variantą.

– Vieni tapo stambiais ūkininkais, o kiti liko prie suskilusios geldos.

– Per 30 metų visuomenės suskaldymas vyksta įvairiomis temomis. Šiuolaikinėje visuomenėje nėra homogenizacijos, supanašėjimo. Kuo toliau, tuo labiau darysimės įvairesni – tai moderniosios visuomenės esmė.

V.Leonavičius sako, kad visuomenės susiskaldymas – natūralus procesas, vykstantis visame pasaulyje. Moderni visuomenė nebetiki mokslu taip, kaip anksčiau, dėl paradoksalios priežasties – mokslas per daug žino. Todėl nėra vienijančių teorijų, nes kiekviena jų turi ir kritikų. Priešpriešą lemia ir skirtingos socialinės patirtys, turtinė padėtis ir išsilavinimas, o internetas suteikia galią kiekvienam būti žiniasklaidos priemone ir nuomonės formuotoju. Tačiau mokslininko požiūriu, visuomenės susiskaldymo ištakų galima ieškoti laikuose, kuomet griuvo Sovietų Sąjunga.

Geras pavyzdys – kolūkių išardymas, kuomet vieni tapo stambiais ūkininkais, o kiti liko prie suskilusios geldos. Turtinė nelygybė paliko neteisybės jausmą, kuris prasiveržia kiekviena pasitaikusia proga – pradedant Klonio gatvės įvykiais ir baigiant Šeimų maršu. Visą pokalbį su V.Leonavičiumi kviečiame žiūrėti „Kauno dienos“ studijoje.

Turime keistą situaciją: viena vertus, didėjantis vartojimas mus prikausto ir paverčia jo įkaitais, kita vertus, be didėjančio vartojimo neturėtume geresnio gyvenimo. Taip teigia sociologas Vylius Leonavičius. Anot jo, vakarietiška civilizacija savo bazinius poreikius jau seniai patenkino, ir vartojimas šiandien tampa būdu save išreikšti.

„Tai ir yra alternatyva: ar mes vartojame kartu su visais ir džiaugiamės tuo, ką turime, ar vartojame kaip unikalūs asmenys. Tada visuomenė ir išsidiferencijuoja. Vieni tampa masiniais vartotojais arba atsiranda išskirtinės vartotojų grupės ar net atskirų individų. Jie irgi turi savo santykį su vartojimu, tik jų vartojimas subtilesnis, rafinuotesnis, sofistikuotas ir t. t.“, – sako V. Leonavičius.

Pasak jo, jei žmogus neturi psichologinių ir intelektualinių resursų, kurie leistų jam atsiriboti nuo populiariosios kultūros ir vartojimo, tai gali baigtis ir tragiškai.

– Esate sakęs, kad šiuolaikinė visuomenė yra rizikos visuomenė, kurioje labai daug įtampos, tad žmogus nuolat patenka į ribines situacijas, jaučiasi nesaugus. Kokia yra ta rizikos visuomenė ir kodėl ją taip vadinate?

– Tai garsaus šiuolaikinio sociologo Ulricho Becko teiginys, suformuluotas paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jis turėjo galvoje, kad, kitaip nei ankstesnės visuomenės, kurios irgi vienaip ar kitaip buvo veikiamos rizikos (pvz., gamtos), šiuolaikinė visuomenė riziką kuria pati, bet tokiais dideliais tempais ir lokaliniu, ir globaliniu pavidalu, kad mūsų sukurta tikrovė, sudėtingėdama, tapdama labai kompleksiška, tampa tam tikra grėsme mūsų pačių egzistencijai. Tokių pavyzdžių begalė, tarkim visos technologijos ar nesena katastrofa Rygoje. Jūs tikra, kad pastatas, kuriame dabar esame, nesugrius? Mes tuo tikime, bet yra tiek įvairių komponentų, lemiančių, kaip buvo pastatytas tas pastatas, kad, norint visus sužiūrėti, reikia tam tikros institucijos.

Tai tik pavyzdys, iliustruojantis, kad kiekviename žingsnyje tai, ką sukuriame, yra vienokia ar kitokia rizika. Svarbiausia – mes jos negalime išvengti. Tada atsiranda įvairios institucijos ir metodikos, mėginančios tą riziką suvaldyti. Iš esmės šiuolaikinė visuomenė, kurią vadiname rizikos visuomene, kartu įvairiose srityse kuria ir saugiklius. Įvairių rizikų kyla nuolat, jos keičiasi, sumažėja, bet esmė ta, kad mes patys jas kuriame.

– Minite, kad patys įtampas ir kuriame. Kokias didžiausias įtampas šių dienų visuomenėje matote?

– Įtampų yra daug ir įvairių. Gyventi saugiai – tarsi prigimtinis mūsų poreikis. Kita vertus, mes nepaliaujamai savo aplinką plėtojame, perkuriame, darome sudėtingesnę. Tai paradoksali situacija. Lygiai taip pat yra su vartojimu. Viena vertus, vartojimas, atrodytų, yra mūsų prigimtyje, nors iš tiesų kuo daugiau vartoti nėra prigimtinis poreikis. Šiaip vartojimas yra konstruojamas, primetamas visuomenės, nes ankstesnės visuomenės išsiversdavo palyginti su nedideliais resursais ir buvo laimingos. Moderni visuomenė, kuri yra rinkos visuomenė ir kuriai rinka užtikrina plėtrą bei gerovę, įtraukia mus į besiplėtojantį vartojimą. Tada atsiranda dar vienas paradoksas: besiplėtodama rinka didina mūsų vartojimą ir kartu didina visuomenės gerovę, bet taip pat padaro mus priklausomus nuo vartojimo.

Dar daugiau, šiuolaikinė visuomenė yra vartotojiška visuomenė. Taip, kaip tampame priklausomi nuo didėjančios rizikos, taip tampame priklausomi nuo didėjančio vartojimo, nes visuomenės turtingumas, plėtra priklauso nuo rinkos plėtros. O rinkos plėtra priklauso nuo to, kiek mes vartojame. Turime keistą situaciją: viena vertus, vartojimas mus prikausto, kita vertus, be didėjančio vartojimo neturėtume geresnio gyvenimo.

– Vartojimo kontekste savęs ribojimas dažnai skamba tarsi atgyvena. Kaip Jums atrodo, ar susivaldymas šiuolaikinėje visuomenėje dar turi prasmę?

– Iš esmės apibūdinu tik vieną šiuolaikinės visuomenės dalį, šiek tiek absoliutindamas, kaip svarbu vartoti, nes vartojimas susijęs su mūsų ekonomikos plėtra, rinka ir kartu su visuomenės turtėjimu. Bet tai tik vienos pusės suabsoliutinimas, nes ekonomika ir pelnas, kurio ji siekia, iš esmės neturi ribų. Tai blogoji pusė, nes stengiamasi iš bet ko ir bet kaip daryti pelną. Plačiąja prasme ribojimas arba susivaldymas, atsisakymas ir t. t. šiuolaikinėje visuomenėje turi labai daug įvairių pavyzdžių, kurie tarsi priešinasi beribiam vartojimui ir pelno siekiui, nes iš tiesų pelno siekis, kuris neturi jokio kito tikslo, išskyrus didinti pelną, stengiasi vartojimą plėsti. Tačiau beribis vartojimo plėtojimas atsigręžia prieš patį žmogų, nes žmogus, kaip rūšis, nėra apribotas kokia nors aiškiai apibrėžta savo biologine egzistencija. Žmogus visada yra vienaip ar kitaip sukonstruojamas tos socialinės aplinkos, kurioje gyvena. Žmogų galima sukonstruoti taip, kad jis turėtų minimalius, vidutinius ir labai didelius poreikius vienaip ar kitaip vartoti.

Tokioje gana agresyvioje vartojimo plėtros aplinkoje atsiranda įvairių judėjimų, požiūrių, net ideologijų, pavyzdžiui, žaliųjų, kurie siūlo vartojimą pristabdyti. Galima paminėti daug žalingų vartojimo plėtros pavyzdžių. Tarkim, kuriamos įvairios sintetinės medžiagos, modifikuoti organizmai, iš kurių kuriamas maistas, kuris neaišku kaip veikia mūsų gyvenimą. Toliau kuriami patogūs daiktai. Tik klausimas, kur baigiasi mūsų komfortas, patogumas? Neseniai mačiau reklamą – reklamuoja kibirą su šluota, kurią gali pasukti ir ji tampa sausa. Po kiek laiko matau tokią pačią šluotą, kurios nebereikia spausti ranka – spaudi koja. Vieną detalę pakeičia ir siūlo palengvinimą. Tokio vartojimo paplitimas, kai ne visai aišku, kokia iš to bus nauda, yra beribis. Kuriama daugybė įvairių prekių, kurios žmogui tikrai nėra reikalingos, bet, kadangi tai susiję su verslu, jis sugeba įtikinti. Žalieji yra perėję tris stadijas. Trečioji stadija – ne neterškime gamtos, ne saugokime resursus, o nevartokime – jei tai kenkia gamtai ir mums, galime vartojimą apriboti. Pavyzdžiui, kai automobilį įsigyja kiekvienas ir ryte vienas sau važiuoja į darbą.

– Ko gero, galima kalbėti ir apie mentalitetą – kam atsisakyti komforto ir vartojimo, jei net nesusimąstoma, kam tai daryti, kam save riboti. Gal galime plačiau pakalbėti apie įvairias religijas, ir ten suvokiamą atsisakymo, savęs apribojimo suvokimą?

– Žinoma, tai susiję su konstruojamu požiūriu. Žaliųjų judėjimas yra vienas iš tokių judėjimų arba socialinių veiksnių, kurių tikslas – pakeisti tą požiūrį, sukonstruoti save ir gamtą saugantį mentalitetą. Galima kalbėti apie jūsų pavyzdį dėl religinio požiūrio. Tai gali būti įvairios religijos, kurias europiečiai arba kiti gali skolintis iš Rytų, pavyzdžiui, budizme susivaldymas, susilaikymas yra pakankamai ryškus. Tai turi visos religijos. Atskiros grupės (ar krikščionys, ar krišnaistai, ar kt.) savo rate laikosi vartojimo mažinimo. Visokie judėjimai (veganų, vegetarų) irgi kažkuria prasme apriboja vartojimą. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rasti daug tokių grupelių. Kyla klausimas, kiek įtakos galima padaryti visuomenei ir vartojimą apriboti. Šiuo atveju esu pesimistas, tame vartojime nematau labai lemtingų, fatališkų visuomenei pasekmių.

Pirmiausia vartojimas yra susijęs su šiuolaikinės visuomenės išraiška plačiąja prasme, nes mes save išreiškiame per kuriamą vartojimo pasiūlą. Manau, pagrindinis tikslas būtų ne riboti vartojimą, o šviesti ir mokyti, kaip atsirinkti vartojant tai, kas iš tiesų yra vertinga. Tokia tendencija egzistuoja. Žinoma, tai labai sudėtingas procesas, nes prieš rinkos plėtrą turbūt vargiai kas nors gali atsilaikyti, nes tai procesai, susiję su dideliu pelnu ir finansais. Vis dėlto visuomenė visada sukurdavo tam tikrų kontrpriemonių. Manau, susivaldymas ir atsisakymas šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja. Tik tiek, kad vėl turėtume leistis į pačios visuomenės struktūrų ypatumus, kur vienos visuomenės labiau geba mobilizuoti tam tikrus resursus, mėgindamos suvaldyti vartojimą, o kitos – labiau bejėgės suvaldyti tuos procesus, pavyzdžiui, mūsų posocialistinė, pokomunistinė visuomenė, kuri visą sovietinį laikotarpį gyveno nevartotojiškoje visuomenėje, nes ten vartojimas buvo radikaliai blokuojamas ir dėl finansų trūkumo lėšos buvo perkeliamas į sunkiąją bei karo pramonę.

– Dėl to, kad žmonės gyveno skurdžiai, galime teigti, kad vartojimo kultūra dar labiau turėtų prigyti? Tarsi norint kompensuoti patirtą nepriteklių?

– Nesakyčiau „vartojimo kultūra“, nes radikalus perėjimas iš totaliai nevartotojiškos visuomenės į atvirumą, kai galima vartoti be ribų, be abejonės, turi įtakos tam, kaip mes vartojame. T. y. daugeliu atvejų galima pastebėti, kad žmonės ne visada atsirenka, ką vartoti, kaip vartoti, nes neturi įgūdžių, vartojimo istorijos, kurią turi laisvai besivysčiusios šalys, nes jos, kaip ir visose kitose srityse, nuėjo vartotojiškumo istoriją, turi tam tikras pakopas. Kartu mokomasi, kaip riboti, atsilaikyti, vartoti. Mūsų (turiu galvoje – viso regiono) situacija gana specifinė. Čia turbūt gana daug chaotiškumo, kuris ir susijęs su vartotojiškos istorijos nebuvimu.

– Chaotiškumas, be abejo, labai susijęs su rizika, įtampa?

– Sakydamas „chaotiškumas“ turėjau galvoje, kad tie kriterijai, kuriais žmonės remtųsi, ką vartoti ir kaip vartoti, iš tiesų ne visada aiškūs. Nenorėčiau absoliutinti, nes tie kriterijai, kuriais mes remiamės vartodami, atsiremia į tradicinę kultūrą (tą, kurioje gyvename), bendrą pasaulėjautą, pasaulėžiūrą apskritai. Žinoma, kultūros nepraradome per tuos 50 metų, kai gyvenome specifinėje sistemoje, kuriamos dirbtinai ir prievartos būdu. Turiu galvoje, kad dar neturime pakankamai įgūdžių ar įpročių staigiam atsivėrimui, davusiam daug naujų produktų, naujos informacijos. Pavyzdys – mobilusis telefonas. Lietuvoje mobiliaisiais telefonais apsirūpinusi kone visa visuomenė. Statistiškai žiūrint, verslas, pajutęs šį mūsų poreikį, sugebėjo labai greitai išplėtoti sparčiai besikeičiančios komunikacijos tinklus. Baltijos šalys netgi iš išsivysčiusių šalių labai išsiskiria savo turimu tinklu ir galimybe naudotis mobiliaisiais telefonais.

Tačiau šitaip telefonizavęsi nebežinome, kaip, kur, kada galime naudoti telefoną, kada negalime, nes nėra įgūdžių. Dar daugiau – kodėl mes taip telefonizavomės? Manau, čia ne tik noras komfortiškai gyventi, pranešti informaciją, surasti savo pažįstamą, draugą ir t. t., bet ir dalis prestižo. Kai visi telefonizuoti, išlikti netelefonizuotam labai sudėtinga. Prisipažinsiu, gana vėlai įsigijau telefoną – tada, kai be jo jau buvo neįmanoma (turiu išsiugdęs antivartotojišką nuostatą). Bet kai atėjęs santechnikas sako, kad paskambins į mobilųjį ir praneš, kada vėl galės ateiti, o aš pasakau, kad neturiu mobiliojo, jis nustebęs žiūri, tada pasijuntu... Bala nematė pasijautimo, bet pradedi suvokti, kad esi tarsi atsidūręs užribyje, nes tiesiog negali dalyvauti toje komunikacijoje, į kurią tave įtraukia. Mes patys esame save įpynę į tokius sudėtingus, įvairius santykius, technologinius ryšius, kad daromės nuo jų priklausomi. Dar daugiau – negalime nuo jų pabėgti. Tai ir rizikos visuomenė. Ir vartotojiška visuomenė mus pagauna.

– Jūsų klausantis kilo mintis, kad čia labai tiktų Alfonso Nykos-Niliūno žodžiai „dalyvavimo džiaugsmas... bet aš nedalyvauju“.

– Aš interpretuočiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje save išreikšti labai svarbu. Kuo labiau vystosi euroameriketiška civilizacija, tuo labiau asmens saviraiška tampa fundamentaliausiu dalyku. Dėl to greta ir eina vartotojiškumas, nes išsivysčiusiose šalyse seniai patenkinome svarbiausius poreikius. Gal Lietuvoje dar atrodo, kad atsiliekame, bet aš su tuo nesutikčiau. Tiesiog mes norime turėti daugiau, todėl skubame įsigyti kuo daugiau. Apskritai vakarietiška civilizacija savo bazinius poreikius seniai patenkino ir vartojimas eina ten, ką sociologai vadina savęs išreiškimu. Per vartojimą mes save išreiškiame. Tai ir yra alternatyva: ar mes vartojame kartu su visais ir džiaugiamės tuo, ką turime, ar vartojame kaip unikalūs asmenys. Tada visuomenė ir išsidiferencijuoja. Vieni tampa masiniais vartotojais arba atsiranda išskirtinės vartotojų grupės ar net atskirų individų (jie irgi turi savo santykį su vartojimu, tik jų vartojimas subtilesnis, rafinuotesnis, sofistikuotas ir t. t.). O didelę dalį vartotojiška produkcija įtraukia, pagauna ir padaro savo belaisviais.

Prisimenu, esu skaitęs mūsų spaudoje, kaip paauglys paprašė mamos nupirkti mobilųjį telefoną. Tada jie dar buvo brangesni, mama mažai uždirbo ir negalėjo nupirkti. Berniukas nusižudė. Tad kartais (o gal ne kartais) vartojimo kultūra tampa netgi tragiška, nes žmogus negali atsispirti vartojimui, populiariajai kultūrai, jei neturi psichologinių, intelektualinių resursų, kurie leistų jam atsiriboti kaip A. Nykai-Niliūnui. Tada jis tampa įkaitu ir viskas gali baigtis tragiškai.

Dar kartą noriu akcentuoti, kad visas mūsų pasaulis yra sukonstruotas. Iš žmogaus galima padaryti bet ką, nes jis, kaip rūšis, išskyrus būtinybę patenkinti biologinius poreikius, yra kiekvienos kultūros sukonstruojamas, padaromas. Tada žmogus tampa priklausomas nuo to, kaip yra padarytas. Čia ir yra žmogaus lemtis: viena vertus, jis yra aplinkos produktas, kita vertus, turi galimybę suvokti, kad yra atskiras nuo jos, laisvas. Kuo ryškiau jis tai suvokia, tuo jam ta įtampa ar priešprieša yra didesnė egzistencinė problema. Tie, kurie pasiduoda ir kuriems pakanka vartotojiškumo sukonstruotos tikrovės, gali jaustis pakankamai laimingi.