Šiuo metu Vytas yra sustabdęs magistro studijas ir atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.
Paklausė širdies
"Nors dabar jau žinau, kad Indiana Džounsas yra net ne archeologas, o realybė yra visiškai kitokia nei nuotykių filmuose, archeologija aš tiesiog gyvenu", – juokiasi ne vienuose archeologiniuose kasinėjimuose dalyvavęs ir apdovanojimą už įdomiausią bakalauro studijų darbą iš Lietuvos archeologijos draugijos gavęs vaikinas.
Pagrindinius archeologo įrankius kastuvą ir šluotelę į automatinį šautuvą G-36 iškeitęs jaunuolis neslepia, kad prie tokio gyvenimo posūkio didele dalimi prisidėjo prieš metus įvesta naujovė į karo prievolininkų sąrašus įtraukti ir aukštųjų mokyklų studentus. Vytas sako, kad sprendimas stabdyti studijas ir pasirinkti devynių mėnesių tarnybą, o ne kitus alternatyvius būdus (jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) ar šaukimo pratęsimą iki studijų pabaigos) nebuvo lengvas. Ypač dėl visuomenėje sklandančių stereotipų apie bendravimo kariuomenėje ypatumus ir tarnybą besirenkančių jaunuolių kontingentą. Tačiau jis, kaip ir rinkdamasis archeologijos studijas, paklausė savo širdies.
"Dar būdamas moksleiviu ketinau rinktis Bazinius karinius mokymus, bet išėjo taip, kad juos panaikino, todėl nuėjau mokytis. Galvojau, pirma baigsiu mokslus, o tada jau eisiu tarnauti. Tačiau mane pašaukė ir supratau, kad tai ženklas − tarnybą metas atlikti tiesiog dabar", – šypsosi jaunesnysis eilinis.
Ir iš karto priduria: "Bet tai, kad dabar esu kariuomenėje nereiškia, jog pamiršau archeologiją ir apie ją negalvoju. Pasiilgau kasinėjimų ir ketinu grįžti į studijas. Man malonu kitiems pasakoti apie archeologiją. Tarnybos kolegoms net vedžiau pilietinio ugdymo paskaitą apie įdomesnius kasinėjimus, įsimintinesnius, šiurpesnius radinius."
Reikalauja kruopštumo
Pasak j. eil. V.Navicko, reikia pripažinti ir tai, kad kariuomenė ir archeologija yra labai artimos: tiek vienur, tiek kitur svarbus organizuotumas, tvarka, tikslumas, taip pat abiem joms rūpi praeitis, istorija, tradicijų tęstinumas, meilė savo kraštui.
"Apskritai, seniau tarp archeologų buvo daug karininkų, nes jie labai tvarkingai, preciziškai brėžinius darė. Lietuvos kariuomenė, ypač tarpukariu, taip pat buvo gausiai įsijungusi į archeologinius tyrinėjimus. Ir dabar daug mano pažįstamų archeologų priklauso KASP, yra baigę jaunesniųjų karininkų vadų mokymus. Aš, baigęs tarnybą, irgi žadu prisijungti prie KASP", − atvirauja Vytas.
Vaikinas taip pat pastebi, kad iš visų karinių specialybių archeologo darbas labiausiai panašus į išminuotojo.
"Abi profesijos skamba romantiškai, o kasdienybėje tiesiog reikia labai daug kasti", − juokiasi jis ir prisipažįsta, kad išminuotojai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių rinktis tarnybą Inžinerijos batalione, kadangi bataliono specialistai ne kartą archeologams yra vedę paskaitas apie dažniausiai randamus sprogmenis, instruktavę apie saugų elgesį juos radus.
Vis dėlto lemiamas renkantis tarnybos vietą buvo partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardas, kuriuo pavadintas inžinerijos batalionas, nes archeologai kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru aktyviai užsiima partizanų palaikų paieškomis ir identifikavimu, o Kazimieraičio palaikai kol kas taip ir nerasti.
"Teko dalyvauti kasinėjimuose Našlaičių kapinėse atrandant birželio sukilimo dalyvio, partizano Juozo Streikaus-Stumbro, pasakiusio teisme garsiąją kalbą, palaikus. Taikant archeologinę metodiką mano dėstytojas doc. dr. Gintautas Vėlius kartu su ekspertais aptiko Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Esame kalbėję, kad gal kaip nors išeis surasti ir Kazimieraičio palaikus. Archeologinė dalis, kiek žinau, siekiant nustatyti jo palaidojimo vietą, jau atliekama, tad tikiu, kad anksčiau ar vėliau palaikus pavyks surasti ir identifikuoti", – mintimis dalijasi V.Navickas ir neabejoja, kad jei tik bus galimybė, pats aktyviai įsitrauks į paieškas.
Padės ateityje
Kalbai pakrypus apie palaikų paieškas, vaikinukas pabrėžia, kad tai ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas, kurį dirbti tenka su kaukėmis, apsauginiu kostiumu, pirštinėmis, nes svarbu neužteršti mėginių, iš kurių vėliau bus atliekamas DNR tyrimas. Taip pat jis patikina, kad ir archeologui, net ir kasinėjant maro aukas, užsikrėsti nuo palaikų infekcinėmis ligomis rizikos nėra.
Apie archeologiją, kasinėjimus, kuriuose dalyvavo, apie rastus artefaktus, galimybę iš detalių, dažniausiai pamestų ar net specialiai išmestų, sudužusių daiktų ar jų liekanų interpretuoti ir suprasti, kaip praeities žmonės gyveno, ką jie darė, kuo vertėsi, kuo tikėjo j. eil. V.Navickas galėtų kalbėti be perstojo, nes, kaip pats prisipažįsta, tai jį iš tikro veža.
Jis užtikrintai sako, jog stengsis, kad jo darbas būtų susijęs su įgyta profesija, nes jam svarbu populiarinti tokį įdomų, įtraukiantį, plataus masto ir daug įvairių sričių apimantį mokslą kaip archeologija. O devynių mėnesių karinė tarnyba Lietuvos kariuomenėje bus puiki organizuotumo, tvarkingumo, darbų susidėliojimo pagal dienotvarkę mokykla, padėsianti tęsiant studijas ir einant archeologijos mokslo keliu.
