– Ar ne juokinga, kad laidos „Vieni juokai“ debiutas įvyko būtent tada, kai „Žalgirio“ sirgaliai žiūrėjo krepšinį?.. Priminkite tiems, kas prieš porą savaičių juokus iškeitė į krepšinį, apie ką bus naujoji laida?

K. T.: Galiu užtikrinti, kad laidoje „Vieni juokai“ irgi bus krepšinio – tik jau naminio – vaizdų... Jei rimtai, laida yra apie populiariausius pasaulio ir Lietuvos interneto vaizdelius, kurie dažniausiai yra juokingi. Todėl ir pavadinimas „Vieni juokai“.

Laidą veda du vedėjai, kurie žiūri tuos vaizdelius ir į juos reaguoja, komentuoja, dalijasi savo patirtimi.

Kadangi abu su Vytautu esame nurauti žmonės ir kažką panašaus gyvenime patyrę, tai rodome ir savo filmuotą medžiagą, kurios per laiką esame sukaupę. Vienu žodžiu, tai panašu į kažkada egzistavusią laidą „Lalaila“, tik gal... vedėjai geresni?

V. M.: Kadangi žmonės daug laiko praleidžia telefonuose, tai laidos esmė – žiūrėkime ir pasijuokime iš tų pačių dalykų visi kartu. Mes su Karoliu jums padėsime.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl žiūrovams reikia tokios laidos ir dėl ko, jūsų galva, žmonės turėtų į jus, krizenančius, žiūrėti?

K. T.: Kodėl, kodėl? Todėl, kad žmonės nori juoktis, o ne verkti. Nes verkti, kaip žinia, šiame pasaulyje ir šiais neramiais laikais tikrai yra dėl ko. Kai viskas taip sudėtinga ir kartais netgi beviltiška, mes su Vytautu sakome: žmonės, neapsikraukite dalykais, kurių negalite pakeisti. Kalbu ne apie karą, bet apie paprasčiausią kiekvieno žmogaus nūdieną, kuri dažnai irgi nėra paprasta.

Todėl kiekvieną ketvirtadienį kviečiu žmones ištiesti kojas ant sofos, įsijungti laidą „Vieni juokai“ ir tiesiog pažvengti apie nieką per daug negalvojant su dviem durniais už kadro.

Karolis labai lengvai pasirašo visoms mano nesąmonėms. Jis irgi mėgsta avantiūras ir nestabdo.

V. M.: Laida neįpareigojanti. Nereikalaujanti jokio susikaupimo. Net nereikia pačiam ieškoti tų juokingų vaizdelių – už jus viskas jau padaryta, sukramtyta. Kodėl nepasižiūrėjus?

– Sakote, kad esate du seni geri draugai. Prisiminkite pirmą kartą, kai vienas kitą išvydote.

K. T.: Vytas buvo mano pirmas draugas, kurį įsigijau atėjęs į sporto žiniasklaidą 2009 m. Lygiai prieš penkiolika metų aš jam parašiau žinutę į mesendžerį (nes iki tol nebuvome pažįstami) ir paprašiau, kad jis man papasakotų apie „Žalgirio“ radijo laidą, kurios vedėju tuo metu buvo. Susitikome vienoje kavinėje Kaune, Vytautas man nušvietė situaciją, o jau po mėnesio mes vienas kitą kuo smagiausiai siuntinėjome kuo toliau kaip geriausi draugeliai. Tokie ir likome iki šiol.

V. M.: Spėju, kai pirmąsyk pamačiau Karolį, jis buvo dar nepilnametis. Gal 2007–2008 m. Mūsų keliai susipynė ties „Žalgirio“ radiju. Aš iš jo išėjau, o Karolis norėjo ten save išbandyti.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Neegzistuojančios kelionių agentūros „PravalTuras“ direktorius V. Mikaitis kiekvieną vasarą rengia siautulingą festivalį „PravalFestas“. Ar Karolis bent kartą jame dalyvavo?

K. T.: Esu nemažai prisidėjęs prie atlikėjų ir estrados žvaigždžių kvietimo į šį renginį. Tarkime, pernai mano dėka jame dainavo Žilvinas Žvagulis. Gal kokį kartą ir pats esu ten buvęs, nepamenu... Matote, esu pramoginių renginių vedėjas, todėl vasaromis man pats darbymetis.

V. M.: Turiu patikslinti jūsų klausimą, nes nuo šios vasaros „PravalFestas“ keičia pavadinimą į kur kas draugiškesnį. Nuo šiol jis vadinsis „Giminės balius“. Yra žmonių, kurie mano rengiamame festivalyje yra dalyvavę visus keturis kartus, taigi vieni kitiems mes jau beveik kaip giminės…

– Pats V. Mikaitis apie savo keliavimo stilių atsiliepia labai skeptiškai. Sako, tokio neorganizuotumo, kokiu pasižymi jo kelionės, neištvertų nė vienas normalesnis keliautojas. Ar Karoliui yra tekę bent vienoje iš jų dalyvauti?

K. T.: Pirmas miestas, kuris išsyk šovė į galvą – Talinas. Tarkime, Vytas yra Estijoje ir skambina man: „Atvaryk...“ Aš sėdu į automobilį ir po šešių valandų – kokią 3 val. nakties – jau esu ten.

Tikrai žinau, kad drauge keliavome į Izraelį, Jordaniją. Šį tą iš minėtų kelionių vaizdų pamatys ir laidos „Vieni juokai“ žiūrovai.

V. M.: Yra pavykę jį nusitempti į Jordaniją ir Izraelį. O daugiau? Kai vedžiau realybės šou „(ne)Viskas įskaičiuota“, Karolis buvo kelioms dienoms atskridęs į Ispaniją manęs aplankyti.

– Esate bičiuliai, kurių šeiminis statusas labai skirtingas: Vytautas turi draugę, o Karolis yra šeimos žmogus, turintis žmoną ir du vaikus. Ar tai netrukdo draugauti?

K. T.: Turiu labai supratingą žmoną, kuri priima netgi tokį draugą, kaip Mikaitis. Mes laikome jį trečiuoju mūsų šeimos vaiku. (Su žmona Gintare Karolis augina šešerių dukrelę Vakarę ir ketverių sūnelį Kristupą, – aut. past.)

Na tai kas, kad Vytautas kokiais penkeriais metais vyresnis už mane? Gintarė puikiai toleruoja mūsų draugystę ir netgi vieną kitą baiką su Mikaičiu. Beje, kaip ir mūsų vaikai. Nors Vytą jie mato gal net rečiau už kitus mūsų šeimos draugus, bet tik jam kuria visokias komiškas daineles ir pan. Žodžiu, Mikaitis mūsų šeimoje užima išskirtinę vietą.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiais žodžiais geriausiai apibūdintumėte vienas kitą iš gerosios pusės?

K. T.: Mikaitis? Nepavargstantis. Dosnus. Tavo gimtadienio Vytautas niekada nepamirš. Dar daugiau – visada pasveikins išskirtinai. Tarkime, nusives užrištomis akimis į kokį nors prasmirdusį Laisvės alėjos barą arba padovanos kokių nors nesąmonių, kokių tik jis vienas gali sugalvoti.

Jei tik bus Lietuvoje, visada paskambins (ar galite patikėti – Vytas net mintinai žino mano telefono numerį!), padarys kokį nors nedidelį baliuką.

V. M.: Mes su Karoliu labai jaučiame vienas kitą. Dažnai ko nors klausdamas aš jau žinau jo atsakymą. Žmonės, kurie mūsų klausosi, dėl to būna labai nustebę...

Dar viena Karolio savybė – fantazija. Ir aš, ir jis mėgstame kalbėti apie dalykus, kurių iš tiesų nėra, bet mums jų labai norėtųsi. Dar Karolis labai lengvai pasirašo visoms mano nesąmonėms. Jis irgi mėgsta avantiūras ir nestabdo.

– Trys akmenys į vienas kito daržą.

K. T.: Vytas nuolat serga: tai jam nugarą skauda, tai kokia išvarža kamuoja... Ką nors vis užsigauna, todėl gal jam labiau tiktų žodis „traumuotas“. Per lengvai pasirašantis, nemokantis žmonėms pasakyti „ne“. Gal, sakyčiau, net per lengvai prieinamas?

V. M.: Pati blogiausia savybė – kad Karolis per anksti pasišalina iš vakarėlio, niekam nieko apie tai nepranešęs. Dar – kartais gali virsti degtuku: greitai užsiplieskia ir greitai užgęsta. Tik ne su manimi.

Kai vedame renginius, prašau Karolio, kad duotų ir man kur nors įsiterpti, nes jis lyderiauja, nori visur būti pirmas. Susitariame, kad leis kalbėti ir man, bet po minutės viską pamiršta! Sako, labai bijo tylos pauzių, todėl aš dar nespėju įkvėpti į plaučius oro, o jis jau kalba.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Draugą pažinsi nelaimėje – ar teko vienam kitą nelaimėje pažinti?

K. T.: Kad tų nelaimių aš nelabai turėjau. Nepamenu jokios situacijos, kurioje man būtų prireikę jo pagalbos.

Jei automobilio padangą naktį nuleistų? Tikrai jam neskambinčiau, nes mechanikoje jis žalias.

V. M.: Pernai atsiguliau savaitei į ligoninę. Aplankė visi, išskyrus Karolį. Vėliau dar bandė kažkaip teisintis, bet nepadėjo. Štai jums ir draugas! Mirsiu – nepamiršiu.

– Kada paskutinį sykį juokėtės iš savęs? O iš V. Mikaičio / K. Tiškevičiaus?

K. T.: Gal šiandien? Iš savęs pasijuokti kasdien smagu. Aš visada sakau: jei nori pasijuokti iš kito, pirmiausia pasijuok iš savęs. Tai saugiausia, o ir kitiems juokinga.

Iš Mikaičio? Irgi juokiuosi kiekvieną dieną. Man jis juokingiausias, kai pavargęs, nes kai pavargęs – jis piktas, o kai piktas – tiesiog velniškai juokingas.

V. M.: Kai būname su Karoliu, jis visada labai mėgsta juoktis iš visokių mano mažų nelaimių, nes aš jas pasakoju su maždaug 50 proc. pykčio. Susinervinęs kalbu nerinkdamas žodžių, labai užsivedęs, o tai jam sukelia didžiausią juoką. Beje, ir kitiems.

– Kai vedate pramoginius renginius, šventes, jubiliejus, ar per juos pasakojate žmonėms anekdotų? Kitaip sakant, ar jūsų programose daug juokelių?

K. T.: Ką jūs?! Aš neturiu programos! Be to, juokelis yra geras, kai jis natūraliai kyla iš tam tikros situacijos. Specialiai jų niekada nesiruošiu. Man juokingiausia yra pati buitis, o ne koks nors nuvalkiotas Artūro Orlausko anekdotas. Ir dar prastai papasakotas. Geriausios visų laikų humoro laidos buvo dvi – „Šapro šou“ ir „Le Broniaus šou“. Vytautas Šapranauskas šioje srityje buvo tikras genijus. Manau, humoro horizonte dar ilgai nebus tokio lygio žvaigždės. Algis Greitai taip pat yra tarp mano favoritų. Jis kviesdavo žmones į savo šou ir taip gerai juos kvailindavo, kad šie išeidavo iš laidos taip ir nesupratę, ką jis su jais darė.

Iš kur mano kraujyje tas humoro jausmas? Gal iš močiutės. Jai dabar 85-eri. Beje, jos net vardas išskirtinis – Kometa! (Palaukit, palaukit, koks vardas?! – aut. past.) Cha, štai šitas klausimas – „Palaukit, palaukit, koks vardas?“ – nuskamba visada, kai žmonės išgirsta jos prisistatymą.

Anksčiau Kometa buvo labai balsinga ir temperamentinga, žodžiu, kompanijos vadeiva iki negalėjimo. Į ją panaši ir mano mama, ir aš. Tačiau, manau, netgi mus abu kartu sudėjus tikrai nesigautų taip gerai, kaip savo laiku varydavo viena močiutė.

V. M.: Renginiuose anekdotų nepasakoju: dažniau komentuoju, kas vyksta prieš mano akis realiu laiku. Kai keliaujame su broliu, oro uostuose dažnai žaidžiame žaidimą „Surask!“. Pavyzdžiui, ieškome į kokias nors mūsų garsenybes panašių žmonių. Tarkime, surask Vytautą Landsbergį jaunystėje, arba Visvaldą Matijošaitį ir pan.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kelintoje vietoje jūsų vertybių skalėje, renkantis draugus, yra humoro jausmas?

K. T.: Sakyčiau, jis nėra aukštai, bet į pirmą trejetuką tikrai patenka. Jei į viską žiūri rimtai, esi nuolat suirzęs, – kam gali būti su tavimi įdomu?

Mano žmona, ar ji turi humoro jausmą? Manau, kad taip, bet patraukė mane ne tuo savo subtiliuoju humoro jausmu. Pamenu, vedžiau kažkokias vestuves. Gintarė buvo tarp svečių. Patiko. Kitą dieną po renginio parašiau jai žinutę, pakviečiau susitikti. Ir štai jau septyneri metai kaip mes kartu.

Savo humoro maniera aš jai labai primenu jos močiutę, kuri jau danguje. Ir apskritai mano humoras žmonos šeimoje labai tinka: su visais lengvai randu bendrą kalbą.

Aš visada sakau: jei nori pasijuokti iš kito, pirmiausia pasijuok iš savęs. Tai saugiausia, o ir kitiems juokinga.

V. M.: Pasijuokti man yra labai svarbu... Ne ilgai ir iš visko, bet saikingai. Tarkime, per renginį žmogui netyčia nukrenta ant žemės tortas. Įdomu stebėti, kas juokiasi, o kas ne. Aš ne psichologas, bet jie tikrai pasakytų, ką galvoti apie žmones, kurie tokiose juokingose situacijose neišspaudžia nė šypsenos.

– Daugelio juokingų vaizdelių herojai – naminiai gyvūnai. Jie net specialiai nesistengdami sugeba puikiai prajuokinti savo šeimininkus. Gal turite namuose juokingų augintinių?

K. T.: Auginame Meino meškėnų veislės katiną Kostą. Tokį didelį, metro ilgio. Beje, Kostas labai panašus į mus. Miega mūsų lovoje šaukštelio poza. Kaip ir mes su Gintare.

V. M.: Aš irgi turiu katiną. Jo vardas Pitakėlis. Man jis juokingas tuo, kad visada yra labai rimtas, jo veidas be jokių emocijų, ką bedarytų. Tarkime, drasko Pitakėlis mano naują sofą už pusantros štukės, o aš baruosi. Katinas atsisuka ir tuo rimtu veidu į mane stebeilijasi, lyg nieko nesuprasdamas… Juokinga. Ypač kai žinai, kad gyvūnai nerežisuoja visų šių dalykų. O gal režisuoja, tik aš to nežinau?

Beje, vaizdeliai su gyvūnais laidoje „Vieni juokai“ užima gal 20 proc. visų rodomų siužetų. Daugiausia garbės tenka žmonėms ir juokingiausia, kai jie daro kažką, kas akivaizdžiai žada pasibaigti trauma ar didele nelaime. Kadangi jie vis tiek tai daro, mintyse nusispjauni ir sakai: „Tuomet taip jums ir reikia!“

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju Karolį: „Man labiausiai patinka absurdiški nutikimai ir tai, iš ko juoktis, atrodo, nė negalima, bet tu tiesiog negali susilaikyti.“

K. T.: Duosiu pavyzdį iš savo vaikystės. Kaime vyksta laidotuvės. Anksčiau žmogų šarvodavo kaimo troboje, kambaryje. Matau, ateina moteris, kurią gyvenime matau pirmą kartą, tačiau jos ūgis, nesumeluosiu, yra gerokai virš 2 m. Kadangi tuo metu nesitiki ko nors panašaus išvysti, mintyse kirba viena mintis – kas ji tokia ir kodėl ji tokia aukšta? O jei dar kitame kambario kampe stovi visas iš juoko kretantis draugelis?! Laimei, aš moku juoktis vidumi. Jau tada buvau tikras profesionalas, todėl niekada už tai negaudavau pylos.

V. M.: Vyksta vestuvės. Karolis stovi priekyje ir giria priešais mane stovinčio vyro kaklaraištį. Kai jį pamatau, visas prunkšdamas iš juoko išlekiu iš salės. Pilvotas vyras ryši vos sprindžio ilgio kaklaraištį... Teoriškai privalėjau susivaldyti, bet Karolis, galima sakyti, specialiai mane pakišo. Dažnai ir aš jam taip darau. Kad prasijuoktų ir pasijustų nejaukiai.

– Ar jaučiate ribą tarp juoko ir patyčių?

K. T.: Jaučiu. Kai juokauju, tikrai neturiu intencijos ką nors įžeisti ar pažeminti. Tiesiog kalbu, ką galvoju, o tai, sutikite, pati didžiausia žmogaus laisvė. Jei ką nors tai erzina, matyt, tie žmonės nesijaučia laisvi kalbėti laisvai.

V. M.: Patyčios šiandien labai populiarios socialiniuose tinkluose. Yra žmonių, kurie net kraunasi didžiulį kapitalą tyčiodamiesi iš kitų. Tai bene pats lengviausias žanras, kurio aš niekada nenaudoju. Labiau mėgstu kurti turinį pats iš savęs, o ne iš kitų. Nes kai užgaunu kitus, blogai jaučiuosi.

– Ar už savo juokus kada nors yra tekę gauti į galvą tiesiogine prasme?

K. T.: Yra tekę. Pamenu, kažkokiame krepšinio sąskrydyje vienas girtas krepšinio treneris kaip pylė į nosį... Betgi girtam, kaip ir kvailam, turbūt atleidžiama?

V. M.: Oi, ne... Aš gerai žinau ribas ir nenueinu per toli.

Kelionėse mėgsta pamiegoti

Prieš keletą dienų V. Mikaitis grįžo iš kelionės po Nigeriją, Beniną ir Togą, kur nuotykių ieškojo drauge su mama. Anot televizijos žaidimo vedėjo, su šeima – tėčiu, broliu ir Amerikoje gyvenančia mama – jis keliauja gana dažnai. Labiausiai dėl to, kad visų šeimos narių poreikiai panašūs. Visi, išskyrus tėtį, rytais mėgsta ilgiau pamiegoti, nestresuoja, kad kažko nespės patirti ar kažkur nuvažiuoti. „Mums patinka ilgiau pasivartyti lovose, tik tėtis turi žinoti tiksliai, kelintą valandą ir kur judėsime. Aišku, niekada taip nebūna. Tada sutartą valandą, kol mes dar kuičiamės, tėtis eina pasivaikščioti vienas“, – dalijasi šeimos įpročiais V. Mikaitis.

Tikrovėje neegzistuojančios kelionių agentūros „PravalTuras“ vadovas teigia, kad niekaip negalėtų organizuoti išvykų kitiems, nes jis planuoja per daug chaosiškai. „Net tokio žodžio „planavimas“ mano žodyne nėra… Galbūt tik tapęs TV3 žaidimo „galvOK“ kapitonu tapau labiau  disciplinuotas“, – prisipažįsta jis.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Ten, kur visi prašo pinigų

Kokie įspūdžiai grįžus iš Vakarų Afrikos į civilizuotą Europą? Vytautas juokiasi, kad didžiausias skirtumas – čia niekas tavęs neprašo pinigų.  Ten atsidėkoti turi už viską. „Laimei, atradome pavėžėjimo paslaugą, tai su vairuotoju tardavomės iš anksto ir dėl kitų išvykų. Keliauti su „Bolt“ programėle čia labai pigu: už septyniolika kelionių sumokėjome tik apie 70 eurų! Atstumai Nigerijoje tikrai nemaži…“ – dalijasi įspūdžiais pašnekovas.

Prieš vykdamas į Nigeriją, keliautojas apie ją prisiskaitė visko. „Užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos nieko gero nežadėjo, tačiau išties jų puslapyje prie beveik visų pasaulio šalių daug perspėjimų apie blogiausius dalykus…“ – ironizuoja jis ir priduria, kad naktimis jie su mama niekur neidavo, o dienomis samdydavo vietinį „apsauginį“, kuris už kelis eurus užtikrindavo jiems, kad bus saugūs tarp vietinių.

Labiausiai lietuviams įstrigo lūšnynų kvartalas, kur maždaug 100 000 žmonių gyvena ant vandens. „Tai tarsi labai skurdi nigerietiška Venecija, kur vaikai spardo kamuolį iš valties į valtį. Vos ten nuvykome, iškart prie mūsų priplaukė žmogus, kuriam turėjome susimokėti už mūsų apsaugą…“ – šypsosi keliautojas.

Labiausiai Nigerijoje jį stebino žmonių įprotis daiktus neštis užsidėjus ant galvos: „Vienas, žiū, tempia dešimt kilimų ant galvos, kitas – vaisius ar padangas. Taip ir norėjosi sustojus paklausti, kodėl jie nieko neneša rankose?“

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Filmavimai išmokė disciplinos

Ilgametį „galvOK“ kapitoną Marijų Mikutavičių žaidime pakeitęs V. Mikaitis atviras: laida įnešė daugiau drausmės į jo chaotišką gyvenimą. „Dabar man pasako apie filmavimus pusmečiui į priekį, o pagal juos aš  dėliojuosi savo keliones. Tarkim, šiąnakt grįžau iš Nigerijos, rytoj prasideda filmavimai, per dvi dienas nufilmuosime keturias laidas, o paskui ir vėl išlėksiu“, – dalijasi savo planais.

Tai, kad pateko į žaidimą „galvOK“, Vytautas prilygina jausmui, lyg iš vietinės balos būtų įmestas į Baltijos jūrą.

Paklaustas, ar kada gyvenime yra skendęs, keliautojas purto galvą, bet labai rimtai svarsto, kaip galėtų atrodyti jo skendimas laidoje. „Asmeninis skendimas turbūt būtų, jei niekada nelaimėčiau. Arba tapčiau visiškai neįdomus TV žiūrovams. O gal… jei dėl mano kaltės labai kristų šios laidos reitingai?“ – spėlioja pašnekovas.

Žaidimo pradžioje kelią į filmavimo studiją, sako, turbūt bus perbėgusi juoda katė, nes pirmi aštuoni kartai jam nebuvo sėkmingi. „Tuomet ir žmonėms buvo gaila manęs, ir man – savęs. Toks jausmas, lyg labai ilgai žaistum kompiuterinį žaidimą ir vis pralaimėtum, o kartu norėtum žaisti dar ir dar iki pat pergalės. Ne kartą pasibaigus laidai esu sušukęs: filmuokim dar vieną! Taip norėdavosi laimėti!“ – prisipažįsta Vytautas, pirmą sykį laimėjęs žaisdamas duetu su Merūnu. Operos solistas tarsi pramušė jo nesėkmių lentelėje skylę. „Nuo to karto pavykdavo laimėti ne tik Mantui Katleriui“, – džiaugiasi V. Mikaitis, pergalių santykį su kolega vertinantis maždaug 40 ir 60 proc. savo nenaudai.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Be reikalo nerizikuoja

Žaisdamas Vytautas laikosi saugios taktikos, be reikalo nerizikuoja, todėl retai džiugina savo komandą didesniais piniginiais laimėjimais. „Kadangi dideli laimėjimai – didelis smūgis prodiuseriams (juk laimėtas pinigų sumas jie turi išmokėti), tai aš esu jų numylėtinis. Kapitonas, dirbantis televizijos naudai“, – šmaikštauja.

Azartišku lošėju Vytautas savęs nevadina. Lietuvoje, sako, niekada nelošia, nebent nuvažiavęs į Ameriką, bet ir tai žino, kad sėkmė ne jo pusėje. „Apima toks jausmas, kad tas stalas, prie kurio sėduosi, ar tos kortos, ar žaidimų automatas – visi jie žino, kad lošti atėjau aš. Na, tas, iš kurio galima atimti…“ – kvatojasi keliautojas, Las Vegaso lošimus vertinantis kaip eilinę ekskursiją ar koncertą, už kuriuos reikia susimokėti tam tikrą pinigų sumą.

Paklaustas, kaip su M. Katleriu pasidalija žaidimo svečiais, atvirauja, kad dažniausiai žvaigždės pačios nusprendžia, kurio kapitono komandą pasirinkti. „Ne visi mane dar žino, o štai aš juos visus gerai pažįstu…“ – pokštauja renginių vedėjas.

Kai kurie svečiai, atėję į laidą, vis dar ieško M. Mikutavičiaus. Tuomet žodžio kišenėje neieškantis Vytautas pataria jiems persikrauti.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Gailisi, kad išdavė taktiką

Apie pirmuosius filmavimus naujasis žaidimo kapitonas kalba, kad jautėsi kiek nejaukiai: „Tarsi būčiau atėjęs į naują mokyklą, kur visi pažįstami, o pats tiksliai nežinau, su kuo draugauti, ką kalbėti ir kaip elgtis.“ Todėl pirmose laidose vyras nusprendė būti šiek tiek santūresnis, kad žmonės galėtų po truputį jį pažinti. „Buvo dvi galimybės prisistatyti: spirti kojomis duris ir sušukti: „Štai čia aš!“, arba gražiai pasibelsti ir paklausti, ar galima užeiti. Pasirinkau antrą variantą.“

Šiuo metu V. Mikaitis žaidime jaučiasi kaip žuvis vadenyje, tik gailisi, kad vieno pokalbio su M. Katleriu metu buvo pernelyg atviras ir priešininkų kapitonui išdavė savo žaidimo taktiką. „Mantas greitai mane perkando, todėl dabar tuo naudojasi. Jis kaip koks Voldemortas (knygų apie Harį Poterį antagonistinis veikėjas, didžiausias Hario Poterio priešas, – aut. past.) įsiskverbia į mano mintis ir neleidžia jų nuslėpti“, – sako pašnekovas.

Pinigai, kuriuos galima laimėti žaidžiant šį žaidimą, Vytautui nesvarbu. Svarbiausia – pats žaidimo žanras ir jo, kaip vedėjo, vaidmuo – žaismingai atsakyti ir kurti studijoje linksmą atmosferą. „Pergalė, aišku, svarbu, bet ne pinigine prasme: juk dažnai išeini vos su keliais eurais kišenėje“, – pasakojo Vytautas, vienoje iš pastarųjų laidų žaidęs su atlikėja GJan ir galiausiai likęs su 10 eurų, kuriais turėjo pasidalyti dar su 20 savo komandos žmonių.

Vos apsiavęs „galvOK“ kapitono batus V. Mikaitis drąsiai pareiškė: „Nors telike nedirbęs, bet žinau ko reikia telikui.“ Įdomu, ko? Vyras juokauja ir mini kabliukus, kurių turėtų būti laidų anonsuose, kad pritrauktų žiūrovų dėmesį. „Kadangi esu dirbęs krepšinio portale, kur rengdavau visokius reportažus, žinau, kaip tie įdomūs dalykai daromi. Kad gautum gerus atsakymus – turi teisingai paklausti. Žodžiu, televizijoje niekas nevyksta natūraliai: turi žinoti daug montažo triukų, kad žiūrovui būtų įdomu“, – dalijasi jis.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Dainininkas arba krepšininkas

Sunku patikėti, kad mokykloje Vytautas nebuvo toks velnių privalgęs, koks yra dabar. „Kas galėjo pagalvoti, kad pilietis iš Kėdainių, Respublikos g. 46-ojo namo, staiga pakeis tautos dainių M. Mikutavičių?“– savo feisbuko paskyroje retoriškai svarsto jis. Paprašytas papasakoti apie savo vaikystę Kėdainiuose, mini miegamąjį rajoną, kuriame gyveno ir lankė mokyklą. Į pamokas visada vėluodavo, bet iš esmės buvo geras vaikas, tėvams problemų nekeldavo. Paauglystėje į muštynes nesiveldavo, už kampo nerūkydavo, kaimynų soduose obuolių nevogdavo. „Mėgau dalyvauti mokyklos renginiuose, – sako jis, apie televiziją tais laikais dar nesvajojęs. – Dvyliktoje klasėje auklėtoja išdalijo tokius lapukus, kuriuose mes, penktokai, rašėme, kuo norime būti užaugę. Maniškiame buvo parašyta – dainininkas arba krepšininkas.“

Kodėl dainininkas? Nes lankė muzikos mokyklą, grojo akordeonu, bet per muzikos pamokas mokytoja liepdavo berniukui patylėti, kol kiti dainuoja. „Dabar juokinga, bet tada buvo skaudu“, – prisimena jis.

Akordeonu kartais ir dabar pagroja. „Kai laukiu svečių, išeinu į laiptinę ir pasitinku juos grodamas kaip koks vestuvių muzikantas. Ką groju? Kažką iš pirmos klasės pirmo pusmečio repertuaro“, – nuoširdžiai kvatojasi ir pasakoja dar vieną istoriją apie savo, kaip krepšinininko, karjeros baigtį. „Mokykloje truputį sportavau, kol vieną sykį girtas dėdė rėžė man teisybę į akis. Sakė: jei net savo klasėje nesi pats geriausias, tai gal, Vytuk, tu geriau nevark… Tai ir nevargau“, – ironizuoja V. Mikaitis ir vadina save tryliktuoju komandos žaidėju, kuriam nelikdavo vietos net ant atsarginių suolelio, – tekdavo tupėti.

Šiandien, nors nemažai metų atidavęs darbui krepšinio portale, Vytautas šį sportą juokais vadina apgavysčių žaidimu. „Bėgdamas su kamuoliu turi apgaudinėti priešininkus – į kurią pusę bėgsi, kam perduosi ir pan. Aš buvau labai sąžiningas vaikas, nemokėjau meluoti…“ – teisinasi jis ir gailisi, kad toks pats nuspėjamas yra ir žaidime „GalvOK“.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Televizija suteikė žinomumo

Į save žiūrėti per televizorių Vytautas nelabai mėgsta. Savikritiškos mintys jį užpuola ne šeštadieniais žiūrint laidos įrašą, bet labiau paties filmavimo metu. „Nes tada atrodo, lyg viskas apie tave sukasi, o matydamas jau sumontuotą laidą, supranti, kad tavo veidas užima gal tik kokį trečdalį eterio… Tai, kas tada atrodė svarbu, taip nebeatrodo“, – prisipažįsta kapitonas.

V. Mikaitis džiaugiasi, kad, pradėjęs vesti laidas televizijoje, sulaukia vis įdomesnių renginių vedimo pasiūlymų. Vienas jų – neseniai Kaune vykęs Europos dailiojo čiuožimo čempionatas, kur su kolega linksmino žiūrovus ledo valymo pertraukėlių metu.

Pats Vytautas nemėgsta jokių žiemos sporto šakų, nes jos jam asocijuojasi su už kampo tykančiomis traumomis. Dar prisimena paauglystės laikų nutikimą, kai nesėkmingai nusileido Vilniuje nuo Tauro kalno rogutėmis. Nugarą toje vietoje skauda iki šiol.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Norai jau pildosi

Šiandien pagal Rytų kalendorių prasideda Naujieji metai – Drakono valdžios laikas. Ko ta proga Vytautas sau palinkėtų? Vyras džiaugiasi, kad net du jo norai jau išsipildė praeitais metais. Vasarą V. Mikaitis tapo televizijos realybės šou „(ne)VISKAS ĮSKAIČIUOTA“ vedėju, o nuo praėjusio rudens jis – ir „galvOK“ kapitonas.

„Trūksta tik laidos apie keliones. Dar norėčiau pamėginti vaidinti filme!“ – atvirauja jis. Kokiam vaidmeniui ryžtųsi? Tokiam, kur galėtų būti pats savimi. Labiausiai nenorėtų vaidinti romantiškoje dramoje. „Jei dar reikėtų kokią paną pakabinti… Šakės! Esu absoliučiai neromantiškas. Jei iš blogiukių – galėčiau vadinti kokį šlykštuką, kuris kažko kažkam prišneka, privelia, pridaro bėdų visiems ir paskui tyliai išsinešdina. Komedijoje bet kokie vaidmenys man tiktų“, – įsitikinęs V. Mikaitis.

Paprašytas pareklamuoti įsivaizduojamą savo kelionių laidą Vytautas juokiasi, kad ji būtų lengvo turinio ir su daug veiksmo, nes kelionių dienoraščių su skaičiais ir datomis tiek televizijoje, tiek internete yra į valias. „Man būtų įdomu nuskridus kur nors į Afriką įsilieti į kokios nors genties gyvenimą ir daryti iš to šou“, – garsiai įsisvajoja keliautojas. Šiais laikais, sako, kurti kelionių laidas – tikrai ne problema. Socialiniuose tinkluose nemažai sekėjų turintis „PravalTuro“ direktorius drąsiai galėtų būti pats sau televizija, jei tik rastų laiko tuo užsiimti.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Namuose neeksperimentuoja

Kalbai vėl pasisukus apie žaidimą „galvOK“, kuriame dažnai vyksta įvairūs chemijos eksperimentai, Vytautas tvirtina, kad nebando jų pakartoti namuose.

„Gal ir bandyčiau, bet bijau: žinau, kad būtinai kažką ne taip padarysiu, kažką supainiosiu. Saugesni laidoje duodami praktiniai patarimai – tarkim, kuo valyti nuo baldų dulkes, kad jos ilgiau nesikauptų, ir pan. Deja… Kol grįžtu namo, viską užmirštu“, – juokiasi pašnekovas.

„Norite sužinoti, ką kvailiausio esu padaręs namuose? Ogi paleidau paskraidyti droną, šis atsitrenkė į televizorių ir nudaužė jo kampą. Kai bandžiau jį gaudyti ranka – gavau didžiulę mėlynę, – iš savo kvailumo juokiasi vyras ir sako, kad ne be reikalo yra įkūręs „PravalTuro“ ir „PravalFesto“ agentūras, o save paskyręs jų direktoriumi. – Dažnai mano genialios idėjos atsisuka prieš mane patį.“

Nuo rudens ilgametį kapitoną Marijų Mikutavičių žaidime „galvOK“ pakeitęs V. Mikaitis, anot M. Katlerio, yra išskirtinis žmogus.

„Su juo žaisdamas kartais jaučiuosi kaip filme „Lūšnynų milijonierius“. Viskas todėl, kad iš popieriaus jis nieko nežino – viskas tik pagal gyvenimišką patirtį, su kuo yra susidūręs“, – šypsosis M. Katleris.

O štai daugiausiai patirties V. Mikaitis semiasi būtent keliaudamas. Jis neslėps, jog ketina aplankyti absoliučiai kiekvieną pasaulio šalį.

„Europoje paskutinį pasilikau Monaką. Azijoje liko aplankyti dar 5 aštresnes šalis – Afganistaną, Iraką, Jemeną, Laosą ir Bangladešą. Iš Amerikos liko 2 šalys, o iš Afrikos – 35“, – pasakos jis.

Neverta stebėtis, kad tiek bekeliaujant V. Mikaitis jau ne kartą Naujuosius metus taip pat yra sutikęs svetur.

Tada nesužiūrėjau laiko – galvojau, kad greit nueisiu į tualetą, bet išėjau tik Naujaisiais metais…

 

„Vieni Naujieji metai buvo Nikaragvoje, kiti – laive, plaukiant į Antarktidą. Dar vienas įsimintinas kartas buvo Naujojo Džersio valstijoje. Tada nesužiūrėjau laiko – galvojau, kad greit nueisiu į tualetą, bet išėjau tik Naujaisiais metais… Įspūdinga šventė kartą buvo ir Lietuvoje – apie penktą valandą ryto paskambino policija ir paklausė, ar ant gatvės pastatytas mūsų automobilis. Paaiškėjo, kad mano mašinoje kažkas miega! Išėjau į lauką pasižiūrėti ir iš tikrųjų – išdaužtas galinis stiklas, ir kažkoks didelis žmogus, išdaužęs tą stiklą, miega automobilio gale… O paskutiniai įsimintini Naujieji metai buvo Malaizijoje. Kai pasaulis švenčia Naujuosius metus, Kvala Lumpūre fejerverkų būna daugiau negu proto. Pagalvojau, kad reikia švęsti arba ten, arba saloje šalia Brunėjaus, Miri mieste. Pastarajame švęsti gali tikrai ne visi, todėl pasirinkau važiuoti būtent ten. Deja, ten jokių Naujųjų metų nebuvo, nes pusė gyventojų buvo kinai, pusė – musulmonai. Niekas neturėjo jokių fejerverkų, ir 23.50 val. jau gulėjau lovoje ir per televizorių žiūrėjau, kaip atrodo fejerverkai Kvala Lumpūre“, – juoksis jis.

TV3 archyvo nuotr.

Tuo tarpu laidos vedėjas Justinas Jankevičius pripažins kartą Naujuosius metus sutikęs maršrutiniame Vilniaus autobuse, o M. Katleris teigs, kad ši šventė jam nebeįdomi nuo 17-os. Tiesa, kartą Naujuosius metus jis taip pat yra sutikęs svetur. Deja, anot Manto, Naujųjų metų sutikimas trankiausias visgi yra būtent Europoje…

„Naujuosius metus vieną kartą švenčiau ne Lietuvoje – buvome Bankoke. Užlipome į dangoraižio viršų, kad galėtume viduryje nakties matyti fejerverkus, tačiau jie tetruko vos 10 minučių… O kai paklausėme, kur visi eina švęsti Naujųjų metų, mums buvo atsakyta, kad jie šią šventę mini balandį“, – juoksis laidoje jis.

TV3 archyvo nuotr.

Po linksmų istorijų abu vyrai bus pakviesti ir dar smagesniam žaidimui, kuriame taps viena komanda. Tiek jie, tiek jų priešininkai – J. Jankevičius ir Dijora Petrikonytė – turės ragauti įvairių patiekalų. Ir, neatskleidžiant jų pavadinimų, apibūdinti visa tai savo komandos narui per 15 sekundžių. Laukia daugybė gardumynų, pažymėtų gurmaniškiausiais pavadinimais – nuo „Sausio 1-osios ryto“ iki „Močiutės linkėjimų iš kaimo“… Kuri komanda nugalės?

Žaidimas „Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val., per TV3!

Patinka realybės šou žanras

Jau nuo birželio pradžios dešimt charizmatiškų jaunų žmonių kviečia vasariškai nusiteikusius TV žiūrovus į įspūdingo grožio vilą Pietų Ispanijoje. Penkios merginos ir penki vaikinai čia kartu gyvens visą mėnesį. Jų laukia ne tik nesibaigiantys vakarėliai, įtampą keliančios užduotys, bet ir riboti finansai. Vytautas trina delnais, kad tokiu vedėjo amplua jis dalyvaus pirmą kartą. Ką vyras žino apie realybės šou? Juokiasi, kad per karantiną nemažai laiko praleido žiūrėdamas įvairius realybės šou, ypač „Išlikimą“.

„Vieną kartą nepertraukiamai žiūrėjau šį šou net 20 valandų, tai jo herojus paskui mačiau ir sapnuose“, – prisimena V. Mikaitis.

Projekto vedėjui patinka realybės šou žanras pirmiausiai dėl to, kad jis yra ganėtinai nenuspėjamas: daug kampų, scenarijų, versijų. „Dar vienas pranašumas, kad čia dalyvauja paprasti žmonės, o ne kokios žvaigždės iš teliko. Mes dažnai mėgstame ieškoti į save panašių, lyginti save su teliko herojais, statyti save į jų vietą“, – nuomonę dėstė renginių vedėjas ir pridūrė, kad nė su vienu iš dešimties būsimų projekto dalyvių nėra pažįstamas. „Per mėnesį laiko tikrai spėsime vieni kitus puikiai pažinti.“

Ži­nau, kad ne­rei­kia sureikš­min­ti kaž­ko­kio pa­kili­mo, nes nu­kris­ti ga­li­ma labai greitai.

Bus matomi kiaurą parą

Vasarišką ir intriguojantį „(ne)Viskas įskaičiuota“ projektą TV3 žiūrovai gali stebėti nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, o per „Go3“ televiziją jo transliacija išvis nenutrūks – kameros stebės kiekvieną jaunuolių žingsnį.

Vytautas sako, kad projekto dalyviams mėgins būti ne draugu, bet žmogumi, kurio visi privalo klausyti. „Gal reikės imtis įmonės vadovo vaidmens? – pokštauja jis. – Kaip žinia, įmonių vadovai su savo darbuotojais nebūna patys geriausi draugai. Nors gyvenime, aišku, elgčiausi visiškai kitaip.“

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Bendra šio projekto dalyviams skirta pinigų suma yra 30 tūkst. eurų. Žaidimo pradžioje kiekvienas gauna po 3 tūkst. eurų. „Savo pinigus žaidėjai galės leisti kaip nori – maistui, pramogoms, higienos reikmenims, nes gyvendami viloje jie nieko negaus už dyką! Diena iš dienos kiekvieno biudžetas vis mažės, dalyviai kris, o krintantieji savo pinigų likutį turės atiduoti bet kam iš pasiliekančių viloje. Galiausiai žaidimo nugalėtojas laimės visų dalyvių likusią pinigų sumą. „Kokia ji bus – sunku iš anksto nuspėti. Gali būti ir toks atvejis, kad laimėtojui neliks nieko“, – juokiasi Vytautas.

Matęs ir šilto, ir šalto

Projekto vedėjas įsitikinęs, kad jauniems žmonėms noras taupyti ateis pamažu, vis labiau jaučiant pergalės skonį. „Pradžioje, kai atrodys, kad visi turi labai daug pinigų, apie taupymą niekas tikrai negalvos. Aš ir pats pradžioje leisčiau pinigus vakarėliams ar bent jau būčiau jų iniciatorius“, – atvirauja Vytautas ir pataria vilos gyventojams taupyti atsisakant pietų arba vakarienės. Tuomet ne tik sutaupys, bet dar ir numes svorio.

Pats, paklaustas apie taupumą, susimąsto. Galiausiai sako, kad gyvenime yra matęs visko: ir šilto, ir šalto, buvęs ir ganėtinai aukštai, ir  žemai, nakvojęs ir baisiausiuose, ir geriausiuose viešbučiuose. Todėl neišsižada nei ubago lazdos, nei terbos, tačiau jei tuo metu gali sau leisti išlaidauti – pinigų netaupo ir dėl to savęs negraužia. „Manau, kad po daugelio metų tikrai neatsiminsi, kiek išleidai, užtai prisiminsi, kaip gerai laiką kelionėje praleidai“, – įsitikinęs V. Mikaitis.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Kad jo žodžiai skambėtų dar įtikinamiau, pateikia pavyzdį iš savo kelionės po Butaną, kuriame lankėsi su mama ir broliu: „Butanas – viena uždariausių pasaulio šalių. Kelionę galima užsisakyti tik per agentūrą. Be to, už kiekvieną ten praleistą dieną turistas turi mokėti apie 250 eurų mokestį. Laimei, į tą kainą įskaičiuota nakvynė, transportas, maistas ir turai. Žodžiu, kelionė buvo brangi, brolis dėl to labai krimtosi. Kadangi Butane dar nebuvau lankęsis, tai įkalbėjau jį su mama drauge skristi ir dėl nieko nesigailėti.“

Aplankė 136 valstybes

Vytauto jau aplankė 136 pasaulio valstybės. Jei reikėtų įvertinti aplankytus kraštus, egzotiškiausios dėl savo santvarkos būtų Šiaurės Korėja, Turkmėnistanas, Kuba.

„Man visada įdomu leisti laiką Amerikoje. Patiko Ukraina, kol dar galėjome po ją keliauti. Visada žavi Lenkija, kurią daug kas nepelnytai nuvertina“, – vardija šalis favorites kelionių mėgėjas.

Šią žiemą jis pagaliau įgyvendino ir savo seną svajonę. „Galų gale aplankiau Antarktidą. Vienuolika dienų praleidome laive. Tris kartus maitino, dar – užkandžiai. Judėjimo – nulis. Plaukimas pirmyn ir atgal užėmė pusę ekspedicijos laiko, o kitą pusę sudarė išsilaipinimai Antarktidos salose arba pačiame žemyne, pasiplaukiojimai įlankose“, – pasakoja V. Mikaitis. Anot jo, žygių distancijos buvo trumpos ir su daugybe draudimų: nebuvo galima ant sniego dėti daiktų, turėti maisto, sėdėti.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Didelį įspūdį keliautojui paliko kalnai, kaip pats sako, su neįtikėtinai daug sniego. Nesuvokiamo dydžio aisbergai vandenyje, kartais pasirodantys banginiai, besimaudantys pingvinai. Aukščiausia kelionės nata – maudynės Antarktidos vandenyse. „Vanduo žiauriai gėlė, segė kaip bitė!“ – savo sekėjams socialiniuose tinkluose atviravo Vytautas.

Vertina įspūdžius

Ar realybės šou vedėjo gyvenimo tikslas – įkelti koją į visas pasaulio valstybes? Pasak Vytauto, kelionės jam rūpi tik dėl įspūdžių – tikrai ne dėl varnelių žemėlapyje.

„Jei norėčiau, galėčiau šalis, kuriose dar nebuvau, aplankyti per ateinančius metus. Tačiau man patinka grįžti į patikusias vietas. Štai Amerikoje buvau gal 20 kartų! Į kai kurias iš tų šalių negaliu nuvažiuoti dėl vizų, karo ar nestabilios politinės situacijos. Todėl tiesiog laukiu tinkamo momento“, – sako jis.

Kartais prie vyro kelionių prisijungia draugai, kartais – šeima: brolis, mama. „Deja, mano draugė dirba valdiškame darbe, todėl negali palaikyti man kompanijos taip dažnai, kaip norėtų“, – apgailestauja keliautojas.

„Smagiausia kelionė buvo, kai į lėktuvą pavyko klasta įsitempti ir tėvą. Kiekviena kelionė jam kelia didžiulį stresą. Tačiau kartą aš jį tiesiog apgavau: pasakiau, kad skrendame kelioms dienoms prie jūros, o paskui nuskraidinau per Islandiją į Ameriką pas mamą (jie išsiskyrę, daugiau nei 20 metų gyvena atskirai, bet palaiko draugiškus santykius). Kai galiausiai tėtis ekrane pamatė užrašą „Bostonas“, riebiai nusikeikė, atsisėdo ir ilgai tylėjo. Mama irgi nieko nežinojo. Buvo maloniai nustebinta, kai oro uoste pamatė tėvą. Žodžiu, toje kelionėje buvo daug staigmenų“, – juokiasi avantiūristu save vadinantis Vytautas.

Jam pačiam didžiausias siaubas – sėdėti namuose. Dažnai jis skrenda net nepasidomėjęs apie šalį. „Kam? Nuvyksti į vietą ir žiūri, kaip ir kas. Dėl to negaliu kviesti drauge keliauti kitų žmonių – dėl tokio mano požiūrio jie patirtų didelį stresą“, – kvatojasi pašnekovas ir priduria, kad žmonės yra ganėtinai sėslūs, jiems labiau patinka iš anksto suplanuotos kelionės.

Negali išbūti vienoje vietoje

Keliaudamas po pasaulį Vytautas ilgai nebūna vienoje vietoje. „Ilgiausiai vienoje vietoje užsienyje tubūt užsisėdėjau tuomet, kai pagal mainų programą „Erasmus“ mokiausi Suomijoje. Tuomet buvau Lietuvos sporto universiteto ketvirtakursis, studijavau turizmo ir sporto vadybą. Šiaip dvi ar tris dienas pagyvenu vienur ir važiuoju kitur.“

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Šou vedėjas prisipažįsta truputį nerimaujantis, kad projektas Pietų Ispanijoje jam pačiam netaptų per dideliu iššūkiu. „Visą mėnesį išbūti vienoje vietoje? Tokia patirtis man dar labai nauja“, – sako jis, bet Ispanijai negaili komplimentų. Vadina ją viena geriausių šalių Europoje: „Ispanija – tobula šalis mėgstantiems gerus orus, geras kainas ir gerą maistą.“

Projektas kaip investicija

Vasara – renginių metas. Vytautas apgailestauja, kad, sutikęs dalyvauti realybės šou „(ne)Viskas įskaičiuota“ turėjo atsisakyti kelių suplanuotų renginių, o tai finansiškai vyrui nebuvo labai naudinga. „Vis dėlto manau, kad šis mano debiutas bus kaip investicija, kuri, žiūrint į ateitį, atsipirks su kaupu. Galbūt, paaukojęs tuos kelis renginius, ateityje jų sulauksiu dvigubai“, – optimistiškai kalbėjo V. Mikaitis, kuris veda privačias šventes, įmonių vakarėlius, sporto renginius.

Kokia buvo renginių vedėjo karjeros pradžia? Pasirodo, viskas prasidėjo dar gimtuosiuose Kėdainiuose. Mokykloje Vytautas vedė šventes, vėliau padėjo jas organizuoti pažįstamiems, draugams. Dar vėliau atsirado sporto renginiai.

„Gerą dešimtmetį, iki pat pandemijos pradžios, dirbau sporto žurnalistu „Basketnews“ agentūroje: rengdavau reportažus, važiuodavau drauge su „Žalgiriu“ į išvykas,“ – dalijasi jis.

Kam dabar taupo uždirbtus pinigus – ar tik kelionėms? Kelionėms, aišku, tektų pirmoji vieta. Antroje vietoje – svajonių automobilis, kurį neseniai įsigijo – teko ilgiau pataupyti.

„Nesu kažin kiek turtų susikrovęs. Mėgstu gyventi taip, kad nuėjus į parduotuvę nereikėtų verkti dėl kažkokio dalyko. Tačiau, jeigu reikėtų, tai ir paverkčiau. Mano gyvenime yra buvę visokių etapų. Todėl žinau, kad nereikia sureikšminti kažkokio pakilimo, nes nukristi galima labai greitai“, – atviravo realybės šou vedėjas.

Paklaustas, ar šiuo metu verkia su didžiąja dalimi Lietuvos žmonių dėl bankų vis keliamų palūkanų, Vytautas ironizuoja: „Verkiu, nes butas, kurį esu pasiėmęs su paskola, vieną dieną ėmė ir pabrango net 50 tūkst. eurų! Dėl to nekeikiu bankų ar valdžios, tik ieškau būdų, kaip tuos pinigus uždirbti!“

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Kokia būtų pati mažiausia suma, kurią turėdamas Vytautas ryžtųsi keliauti? Vyras mini studijų laikus, kai buvo nusipirkęs keliolika pigių skrydžio bilietų maždaug už 300 litų, o paskui, skraidydamas iš vieno Europos miesto į kitą, nebeturėjo pinigų maistui, nakvynėms. Tuomet teko nakvoti ir stotyje, ir parke ant suoliuko.

Stengtųsi būti savimi

Ar pats realybės šou „(ne)Viskas įskaičiuota“ vedėjas sutiktų dalyvauti projekte kaip dalyvis? Kaip elgtųsi norėdamas laimėti žiūrovų simpatijas?

„Nežinau… Turbūt stengčiausi būti savimi, nes mėnesį apgaudinėti žiūrovus būtų per daug sudėtinga – vis tiek yla išlįstų iš maišo. Paprastai, kai trūksta miego, maisto ar dar kažko, žmogus greitai parodo savo tikrąjį veidą ar net baisiąją savo versiją“, – juokėsi Vytautas, kadaise pats pildęs anketas ir bandęs prasimušti tarp realybės šou „Kelias į žvaigždes“, „Dangus“ dalyvių. Paklaustas, kodėl nei sykio nepateko, susimąsto: „Turbūt dėl to, kad nieko įdomaus rengėjams nepasiūliau.“

Jam pačiam projekte įdomiausia stebėti tuos, kurie labiausiai erzina. „Tarsi negali į tokį žmogų žiūrėti, nes jis tau nepatinka, bet kažkodėl vis tiek negali atitraukti akių. Tokie žmonės kelia daugiausia emocijų. Jei dalyviai niekuo neišsiskiria, jie atrodo tiesiog nuobodūs, – savo versiją dėstė V. Mikaitis. – Pavyzdžiui, kodėl praeityje populiarios grupės „Take That“ visi nariai buvo tokie skirtingi? Kad kiekvienas rastų savo gerbėją, klausytoją ir žiūrovą. Lygiai taip pat bus ir šiame realybės šou, kuriame kiekvienas dalyvis yra kitoks“, – kalbėjo jis.

Vasara jau suplanuota

Paprašytas išduoti savo vasaros planus, V. Mikaitis mini jau tradicinį, ketvirtus metus jo organizuojamą festivalį „Pravalfestas“. Šįmet festivalis vyks liepos 7–9 d. Prienų rajone, kaimo turizmo sodyboje.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

„Pravalfeste“ visada skamba lietuviška muzika, į jį kviečiami ne šių dienų populiariausi atlikėjai, bet tie, kurių dainos buvo populiarios prieš dešimt ar net 20 metų. „Jei namuose rengiate kokį buitinį balių, kokios muzikos klausote? – klausė Vytautas. – Daugelis tikrai dainuoja Ryčio Cicino, Žilvino Žvagulio ar Edmundo Kučinsko dainas. Kur tokių gali pasiklausyti? Nebent kokiam senjorų vakare ar seniūnijos šventėje. Aš siūlau jų klausytis su savo bendraamžiais. Juk jei esi jaunesnis ir klausai 60-mečio atlikėjo, dar nereiškia, kad iš jo šaipaisi. Gal tau paprasčiausiai patinka tūsintis pagal jo dainas?!“ – savo festivalio koncepciją aiškino organizatorius. Anot jo, šią vasarą „Pravalfeste“ dainuos Ž. Žvagulis, Anatolijus iš „Kelio į žvaigždes“, Ligitas Kernagis, Dj Dalgis ir kt.

Po festivalio, žinoma, ateis eilė dar vienai Vytauto kelionei, krepšinio reportažui, renginiui ar, labai tikėtina, kokiai nors smagiai avantiūrai.

Kelionių maniaku save vadinantis renginių vedėjas ir žurnalistas Vytautas Mikaitis patenkintas trina rankas: 2015-aisiais jis aplankė 28 pasaulio šalis ir jo apkeliautų valstybių skaičius pasiekė 77.

Meilė "Žalgirio" šokėjoms

"Šiemet tikiuosi aplankyti paskutines nematytas Europos šalis – sausio pabaigoje Šveicariją ir Lichtenšteiną, po to – Monaką ir San Mariną", – prisipažino dar ir apie kelionę į Naująją Zelandiją svajojantis Vytautas.

Paskutinieji mėnesiai jam irgi buvo derlingi: Ibiza, po to – Andora, trumpam namo ir – Estija, Liuksemburgas, vėl namai – krepšinio čempionatas Prancūzijoje – Lilis, jau matyta Danija, Latvija, JAV, kelios savaitės po Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Kosovą, Makedoniją, Graikiją ir 30 metų jubiliejus Islandijoje.

"Ibizoje aplankiau Kauno "Žalgirio" šokėjas, kurios su kitomis lietuvėmis pagal kontraktą ten šoka tris mėnesius. Ar įsimylėjau? Aš jas seniai myliu, bet jos manęs nemyli, – nusijuokė pokštauti mėgstantis V.Mikaitis. – Ibiza? Neverta rašyti. Ten dauguma žmonių linksminasi iki paryčių, miega iki pusdienio, kaitinasi saulėje, maudosi ir vėl puotauja."

Diena, praleista Andoroje, pažymėta ne tik dar viena aplankyta Europos šalimi, bet ir atspaudu – šios šalies pasienyje galima paprašyti simbolinio spaudo asmens dokumente.

Liuksemburgas išsiskiria gynybinėmis sienomis bei kalnuose įkurtu senamiesčiu.

"Ši šalis – taip pat viena iš ES įkūrėjų, – V.Mikaitis neliko abejingas ir eidamas pro ES komisijos biurą. – Mačiau įstiklintą žemėlapį su pažymėtomis ES šalimis, kuriose įvestas euras. Tačiau tokio ženkliuko prie Lietuvos nebuvo. Paaiškinau, padovanojau eurą su Vyčiu, o sutrikusi darbuotoja ilgai atsiprašinėjo ir atnešė kitą žemėlapį, kuriame jau buvo pažymėta ir mūsų šalis."

Emigrantų pėdsakais

"Lilyje, Europos čempionate, filmavau vaikus. Įstrigo labai reta galimybė – pietūs su Arvydu Saboniu, – neslapukavo V.Mikaitis. – Visai fainas, paprastas ir linksmas bičas, nors ir nemėgsta kai kurių žurnalistų. Atsipalaidavo, pokštavo, draugiškai bendravo ir išmaukė kartu bokaliuką alaus. Nudžiugino ir krepšinis – po grupės varžybų nesitikėjau, kad laimėsime ketvirtfinalyje, juolab – pusfinalyje."

Islandijoje V.Mikaitis atšventė savo 30-ąjį gimtadienį.

"Visa šeima kartu, geresnės akimirkos nesugalvosi! – džiaugėsi renginių vedėjas, kurio tėtis, mama, brolis ir jis gyvena skirtingose pasaulio dalyse – šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose. – Islandija? Unikali gamta, išsinuomjome mašiną, pakeliavome. Smagiausia maudytis terminiuose baseinuose. Islandijoje nereikia keistis pinigų, nes už viską galima mokėti kreditine kortele. Didžiausias nusivylimas – 60 eurų už banginių apžvalgą. Mokėjome veltui – banginiai turbūt nežinojo, kad mes sumokėjome, nes nesirodė."

Nuo Bosnijos iki Graikijos V.Mikaitis keliavo autostopu.

Taip nuvažiavo iki Graikijos sienos. Tiesa, iki Salonikų likus apie 70 km, sustabdyti pakeleivinę mašiną buvo neįmanoma.

"Niekas nestojo, temo, aplink – šiukšlynai, šmirinėjo kažkokie žmonės, – praradęs viltį Kaune gyvenantis kėdainiškis 70 km nusprendė eiti pėsčiomis, ant nugaros užsikabinęs užrašą "Salonikai". – Sustojusi trijulė pabrėžė, kad man labai pasisekė. Mat čia – pagrindinis emigrantų kelias, kasdien pirmyn atgal jų nueina keli tūkstančiai, todėl niekas ir nestoja."

Linksmybės su makedonietėmis

Makedonijos sostinė Skopjė, kurioje keliautojas jau lankėsi prieš daugiau nei 10 metų, smarkiai pasikeitusi: turbūt 95 proc. pastatų miesto centre dabar nauji.

"Įrengta daug romėnų-graikų stiliaus valdovų rūmų su daugybe kolonų, kas keliasdešimt metrų stūkso skulptūros, – pasakojo V.Mikaitis, kuris, susipažinęs su keliautoju norvegu, sostinėje ryžosi ir avantiūrai. – Dvi makedonietės pakvietė pasilinksminti į bendrabutį. Važiuodami į kitą miesto galą juokavome, kad dingsime be pėdsakų. Ten – linksmybės, nuolatinis rūkymas kambaryje. Vėliau bene 10 metų už mane vyresnis norvegas nesėkmingai bandė kirkinti makedonę. Aš? Ne, ne, jos buvo labai neišvaizdžios. Norėjau tik bendrauti."

Bosnijoje – daug įvairių karų pėdsakų, atminimo ženklų ir istorinių objektų.

"Sarajevo centre užtikau atminimo lentą, kad šioje vietoje 1914 m. birželio 28 d. buvo nužudytas Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona Sofi. Tai buvo pretekstas pradėti Pirmąjį pasaulinį karą, – pastebėjo V.Mikaitis. – Bosniai keikia ES ir JAV, kad kariaujant su serbais jiems niekas nepadėjo. Bosniai tvirtina, kad niekada nepamirš serbų puolimo."

Kosove – pusiau nepripažintoje valstybėje – netvarka, chaosas. "Jie nori būti Albanijos sudėtyje, bet tai – politiškai atskirta valstybė, – kosoviečių nuotaikas apibūdino Vytautas. – Daug kas apleista, neremontuota, trūksta pinigų."

Beje, Kosove yra skulptūra Billui Clintonui, taip pat George'o Busho prospektas, todėl tai – JAV neabejinga valstybė.

Kosovui euro įsivesti nereikėjo: ankščiau pagrindine valiuta čia buvo Vokietijos markės, tad, įvedus eurą, jis markes pakeitė ir Kosove, ir Juodkalnijoje.

Aistruolis kebabų pardavėjas

Konfliktų, nelaimių ir incidentų Kosove nepasitaikė. Tiesa, vykstant traukiniu iš sostinės Prištinos pralinksmino konduktorius.

"Bilietas kainavo eurą ir keliasdešimt centų. Norvegas davė du eurus ir keliasdešimt centų, kad grąžos gautų lygiai eurą. Tačiau iš dviejų eurų man atidavęs grąžą, konduktorius jam nieko nedavė, – šyptelėjo Vytautas. – Norvegas ir greta sėdintis svetimas keleivis pasakė, kad skandinavui priklauso euras grąžos. Konduktorius ėmė rėkauti, supratome žodžius "mafija, mafija".

Neiškentęs norvegas mostelėjo ranka ir nusprendė dėl euro nekovoti, bet tuomet užvirė konduktoriaus emocijos: šis atidavė eurą ir ištraukė pluoštą euro banknotų.

"Tu galvoji, kad man reikia to euro?! – laikydamas pluoštą rankinio kamuolio dydžio eurų šaukė konduktorius. – Šalyje žmonės uždirba apie 200 eurų."

Prištinoje V.Mikaitį pralinksmino dar viena situacija. Vienoje kebabinėje išgirdęs, kad jis – iš Lietuvos, kebabų pardavėjas nudžiugo: "O, Lietuva, krepšinis, "Lietuvos rytas"!"

Šokiruotas Vytautas nustebo: "Lietuva – krepšinis, bet ne "Lietuvos rytas", o – "Žalgiris"!"

"Taip, krepšinis ir "Žalgiris", bet "Lietuvos rytas". Pas mus per televiziją rodė "Lietuvos ryto" varžybas", – patenkintas savo žiniomis šypsojosi kebabų pardavėjas iš Kosovo.

"Nusipirkau dešimt buteliukų šampūno, skolą atidaviau", – po kelionės į Nikaragvą bei Kosta Riką, kur vyko su mama ir jos drauge, juokavo renginių vedėjas Vytautas Mikaitis.

Teko keisti planus

Kelionių maniaku save vadinantis, apie 70 pasaulio valstybių aplankęs kėdainiškis kelionę į Nikaragvą ir Kosta Riką pasirinko viešėdamas JAV, kur gyvena jo mama.
Tiesa, duoklę žmonai, broliui atiduodantis ir su tėvais keliauti rekomenduojantis Vytautas iš pradžių ketino vykti į Kolumbiją.

"Deja, išvakarėse dėl pūgos Bostone atšaukė skrydį, pasiūlė kitą laiką – po aštuonių dienų, – brangindamas kiekvieną atostogų dieną Vytautas susigrąžino pinigus ir su mama bei jos drauge rezervavo bilietus į Ekvadorą. – Bet sužinojome kad dvi artimiausias savaites ten – liūtys. Iš pigesnių kelionių teliko Kosta Rika."

Kitoks vanduo

Turistų labiausiai lankomoje Centrinės Amerikos šalyje kartą čia jau ilsėjęsis Vytautas nusprendė nusipirkti jam labai tikusio šampūno.

"Nusipirkau dešimt buteliukų po 12 dolerių, – juokėsi Vytautas. – Deja, dabar supratau, kad šampūnas nėra toks jau geras, nes Lietuvoje – kitoks vanduo."

V.Mikaitis juokavo, kad į Centrinę Ameriką vyko dėl šampūno ir skolos advokatui, 2014-aisiais tvarkiusiam jo ir žmonos Simonos santuokos dokumentus Nikaragvoje.
"Advokatas turbūt blogai užrašė adresą, – pasakojo V.Mikaitis, – todėl dokumentai grįžo, ir tuomet jis juos siuntė ne į JAV, kur tuomet jau buvome, bet į Lietuvą. Ir už siuntą sumokėjo iš savo kišenės."

Maniakas su akmeniu

Šįkart per trumpą kelionę į Nikaragvą V.Mikaitis išskyrė ne nuostabų nuotykį – tokį, kaip pernai surengtas vestuves Granados mieste, bet juos persekiojusį maniaką.
Granadoje kėdainiškis sutiko labai daug žmonių, prisidėjusių prie jo vestuvių, – muzikantų, liudininkų.

Ometepės saloje, kur tyvuliuoja įspūdingas, jūrą primenantis ežeras Nikaragva, V.Mikaitis su savo mama ryžosi užkopti į neveikiantį ugnikalnį.

Neturistines vietas mėgstantis lankyti V.Mikaitis su mama Sigute ir jos drauge Gražina šalutinėje gatvelėje pamatė kepamą vištieną.

"Ten į mus pradėjo spoksoti keistuolis, – konflikto pradžią prisiminė Vytautas. – Bandė kažką sakyti, nieko nesupratome, o jis, piktai žvelgdamas, šlubčiodamas ėmė mus persekioti."

Su bendrakeleivėmis nusprendęs palikti keistuolį ramybėje, po kelių minučių Vytautas pajuto stiprų smūgį į nugarą.

"Atsisukau, o už nugaros su dideliu akmeniu rankose stovėjo tas maniakas", – prisiminė Vytautas. Vietinis pribėgo ir sunkiu akmeniu smogė lietuviui į nugarą. "Jis mažesnis, gležnesnis už mane, šlubčiojo, turbūt turi psichologinių problemų, todėl nenorėjau konfliktuoti ar muštis ir nusprendžiau su moterimis pabėgti", – pasakojo V.Mikaitis.
Lietuviai bėgo, o keistuolis su dideliu akmeniu rankose vijosi paskui.

"Mes su mama nubėgome tolėliau, Gražinai sekėsi sunkiau, bet jo taikiniu buvo ne moterys, o aš, – dabar juokėsi renginių vedėjas. – Nepagavęs manęs jis nusprendė ieškoti mamos draugės, bet ją  paslėpė vietiniai gyventojai ir nuvijo keistuolį nuo savo namų."

Apstulbino sąžiningumas

O skola? 100 dolerių lietuvis teisininkui atidavė antrą kelionės dieną. Tiesa, iš pradžių atėjęs į kontorą advokato nerado, tik jo pagalbininką.

"Vytautas?!" – lietuvio vardo nepamiršo nustebęs vaikinukas ir pažadėjo nesugadinti siurprizo ir neperspėti savo boso, kad lietuvis grįžo į Nikaragvą.

Išvydęs V.Mikaitį šortais ir marškinėliais vilkintis advokatas iš pradžių jo nepažino. Tačiau po akimirkos iš netikėtumo net suplojo rankomis.

"Ir laimingas žaibiškai įsidėjo 100 dolerių kupiūrą į stalčių", – advokatas pinigus jau buvo nurašęs ir nesitikėjo, kad lietuvis juos grąžins.

Muitinėje – kaip loterijoje

Į turistų ir vartojimo kulto dar nesugadintą vieną pigiausių Centrinės Amerikos šalių Nikaragvą keliautojai atvyko iš Kosta Rikos, kuri garsėja įspūdingais gamtos vaizdais ir spalvingu gyvūnijos pasauliu.

"Turbūt nėra valandėlės, kad Kosta Rikoje nematytum kokio nors gyvūno: danguje – paukščio, medyje – kokio nors driežo, – apie Centrinės Amerikos šalį kalbėjo Vytautas, kuris jau galvoja apie kelionę į Kirgiziją ir Kazachstaną. – Tiesa, Kosta Rika brangi šalis. Nakvynės namuose šešiavietis kambarys žmogui kainavo 17 dolerių, o Nikaragvoje mes trise už kambarį mokėjome tik 20 dolerių. Be to, mums buvo labai neparanku, kad doleris euro atžvilgiu sustiprėjo maždaug 25 proc."

Kosta Rikos–Nikaragvos sieną lietuviai kirto sausuma. Muitinėje V.Mikaitį pralinksmino apvalus, permatomas indas iš stiklo ir metalo su raudonos ir žalios spalvų kamuoliukais.

"Muitininkas kaip loterijoje suka ratą ir laukia, koks kamuoliukas iškris – žalias ar raudonas, – šypsojosi Vytautas. – Žalias – eik, raudonas – rodyk, kas sukrauta tavo lagaminuose ir rankinėse."

Kelionių maniaku juokais save vadinančio 29 metų renginių vedėjo Vytauto Mikaičio minimalus prasidėjusių 2015-ųjų planas – dvi tolimos ir bent trys artimos kelionės.

Pakviečia ir mamą

Penktadienį Vytautas ir jo gyvenimo bendrakeleivė Simona susituokė vienoje Lietuvos bažnyčių: praėjus lygiai metams po civilinės santuokos įžadų Nikaragvoje.

Nikaragva, Belizas, Gvatemala, Hondūras, Meksika, Kuba, JAV, Izraelis, Gruzija, Ispanija, Šiaurės Airija, Velsas, Airija, Rusija, Australija, Slovakija – toks 2014-ųjų kelionių kraitis. Iš viso Vytautas aplankė jau 68 šalis.

Ne vieną šių šalių jis aplankė ne tik su žmona Simona, bet ir su broliu Vaidu bei JAV gyvenančia 55 metų mama Sigute.

"Keliaukime su tėvais." Taip nesidrovėdamas V.Mikaitis paskelbė savo socialiniame tinkle.

"Mama jaunatviška, aktyvi, nemėgstanti vienatvės moteris, kuriai dėl skirtingų interesų ir finansinių galimybių nelengva rasti kelionės bendraminčių. Gyvendami atskirai retai aplankome tėvus, ypač kai jie – kitoje šalyje, – sprendimą keliauti su žmona ir mama aiškino V.Mikaitis. – Be to, keliaujant su dviem moterimis niekada nereikia gaminti valgyti."

Vagies mokestis

Ar jo žmona Simona nepriekaištavo, kad tenka keliauti kartu su anyta?

"Ne. Tik per ilgas keliones ji norėjo, kad dažniau pabūtume dviese – bent savaitę. Todėl per keturių mėnesių kelionę po JAV ir Centrinę Ameriką mėnesį, o keliaudami po Australiją – savaitę keliavome atskirai nuo mamos", – pasakojo Vytautas.

Taupydami finansus visi kompanijos keliautojai nakvoja viename kambaryje. "Kuboje kartu buvo ir mano draugas, kuris miegojo vienoje dvigulėje lovoje su mano mama, aš – kitoje lovoje su žmona. Ilgose kelionėse nereikalingi įnoriai nepigiai kainuoja", – sakė V.Mikaitis.

Keliaujant ilgesnį laiką svarbu planuoti išlaidas, nors visko nenumatysi: kartą Los Andžele Vytautas svečių namuose pasigedo 500 dolerių.
Kelionėse yra neišvengiamas didesnis ar mažesnis vagies mokestis, kuris keliaujant po Amerikos žemyną siekė apie 5 dolerius per dieną, o per 100 dienų susidarė 500 dolerių suma.
Beje, prieš keturių mėnesių turą kitapus Atlanto jie nutraukė buto Vilniuje nuomą.

"Po kelionės apskaičiavome, kad per tą laiką sostinėje už tuščią būstą būtume išleidę daugiau nei 5 tūkst. litų", – tikino V.Mikaitis.

Be kelnių vonioje

Didžiausiu kelionių nuotykių jis įvardijo savo vestuves Nikaragvoje, nors pora, Lietuvoje sutvarkiusi dokumentus, ketino tuoktis Kuboje.

"Tačiau viename nuostabiame Nikaragvos miestelyje persigalvojome", – gavę vietos teisininko, fotografo numerius Vytautas ir Simona sostinėje Managvoje pirko suknelę, žiedus, keturioms dienoms už 40 dolerių išsinuomojo smokingą jaunikiui ir sutarė su gatvės muzikantais. Liudininkais buvo Vytauto mama ir pažįstamas Izraelio gyventojas.
"Rizikavome, – pasakojo V.Mikaitis, – bet vestuvių dieną nė vienas jų nepavėlavo, nors pietiečiai lengvai švaistosi pažadais ir garsėja juos laužydami."

Vestuvės su visomis išlaidomis, dviem nakvynėmis puikiame viešbutyje su šventine vakariene kainavo apie 4000 litų.

Prakalbus apie keisčiausią paprotį, V.Mikaitis prisiminė Iraną. Tąkart jis su broliu nakvojo vietinių šeimoje.

"Jie miegojo viename kambaryje ant kilimais ištiestos žemės. Sutemus, vilkėdamas apatiniais, nuėjau į vonios kambarį. Valau dantis, pakeliu akis ir matau šokiruotą iranietį: "Tu ką, be kelnių?! O jeigu pamatys mūsų moterys, žinai, koks kils skandalas?!"

Vytautui nepadėjo pasiteisinimai, kad su kelnėmis jis keliauja, sėdi, jos nešvarios ir miegoti nepatogu: teko gerbti iraniečio reikalavimą.

Beje, renginių vedėją arabų šalyse stebino tualetai: kur atliekami gamtiniai reikalai – skylė grindyse ir čia pat padėtos žarnos apsiplauti.

Pokalbis akis į akį telefonu

Nemalonią situaciją V.Mikaitis patyrė garsiame Jamaikos mieste Montego Bėjuje.

"Miestas, apie kurį klausiau Vytauto Kernagio dainos, nė velnio nepatiko, – juokėsi V.Mikaitis. – Gal gražu tik pakrantėse su prabangiais viešbučiais, tačiau mieste – nešvaru, daug įkyrių, apgauti ar apvogti norinčių juodaodžių."

Montego Bėjaus stotyje, atsistojęs prieš Vytauto akis, staiga pradėjo rėkti vietinis, kaip paaiškėjo vėliau, specialiai, kad atkreiptų dėmesį. Į rėkiantį žmogų užsižiūrėjęs V.Mikaitis išgirdo pliaukštelėjimą: jo žmona tvojo per rankas jamaikiečiui, kuris kišo ranką į lietuvio kišenę.

"Įdomiausia, kad vietinis žvelgė tiesiai man į akis, o kita ranka, tarsi turėdama akis, slydo į kišenę, – žmonos budrumas išgelbėjo 2200 dolerių ir kreditines korteles. – Filosofiškai ir ramiai žvelgiu į didelius praradimus ar pavėlavimus į lėktuvą, bet mane siutina sukčiavimas net ir dėl euro."

Tadžikijoje lietuvius jau pirmą dieną policininkas bandė nubausti už kultūros objekto fotografavimą, o su juo ginčijantis atsitiktinai ėjęs valdininkas pakvietė į restoraną, kur reikėjo išgerti ne vieną taurelę konjako.

"Jiems svarbu turėti telefono numerį, todėl valdininkas paprašė manojo, – praėjus vos kelioms minutėms Vytautas išgirdo skambutį ir tadžiko raginimą atsiliepti, nors priimtas skambutis šioje šalyje kainuoja apie pusantro euro. – Reikėjo mobiliuoju telefonu kalbėtis su valdininku, nors šis sėdėjo kitoje stalo pusėje."

Ten Vytautas su žmona susipažino su rusu, kuris pakvietė į konspiracinį butą atokiame sostinės Dušanbės rajone. "Mintyse sukosi, ką reikės stverti, jei įkaušęs pradės priekabiauti prie žmonos", – juokėsi V.Mikaitis, nors vakarėlis praėjo linksmai ir taikiai.

Priekabiavo prie žmonos

Pietinėse šalyse ypač daug vyrų dėmesio sulaukdavo šviesiaplaukė Vytauto žmona. Bene nemaloniausia istorija nutiko Tadžikistane, kai lietuviai susipažino su dviem vietiniais.

Vienas draugų primygtinai kvietė pasisvečiuoti savo naujuose namuose. Pas jį, kaip daugelį tadžikų, tualetas buvo lauke, naudojamas šulinio vanduo. Po smagaus vakaro vieno tadžiko šeimoje pas save, į kaimą, pakvietė antrasis tadžikas.

Vakare, kai Simona išėjo parūkyti, šeimininkas staiga paprašė Vytauto pažiūrėti jo vaiką.

Vėliau grįžusi žmona V.Mikaičio prašė palydėti į lauko tualetą, o atsigulus miegoti prasitarė, kad tadžikas gyrė jos plaukus, krūtinę, o šiai pasipiktinus, paprašė bent pasibučiuoti.

"Naktį neturėjome kur dingti, tačiau ryte be didelių ceremonijų greitai atsisveikinome su žmona ir vaikais gyvenančiu vyru", – pasakojo Vytautas.

Viliojo Venesuelos gražuolės

O kurioje šalyje Vytauto akis džiugino pačios išvaizdžiausios moterys?

"Venesueloje. Net į krepšinio rungtynes matėme besirenkančias gražuoles. Karakasas – vienas pavojingiausių miestų pasaulyje, į kelis tenykščius klubus dėl mūsų saugumo net rekomendavo neiti, tačiau nuėjome. Ir viename klube pasijautėme tarsi 5 minučių trukmės pornografiniame filme, – šypsojosi linksmas keliauninkas. – Impozantiški sėdmenys, didelės iškirptės ir dar didesnės krūtinės, nors daugumos – silikoninės."

Vienas kitą prižiūrėti ir būriu visur laikytis nusprendę lietuviai kas keliolika minučių surengdavo trumpą ekskursiją po klubą. "Kad neišblėstų atsiminimai, – paaiškino Vytautas. – Kur dar vienoje vietoje pamatysi tokių merginų, panašių į pornofilmų žvaigždes? Vėliau jau nereikėjo žiūrėti net į veidus. Į vieną, vilkinčią aptempta rožine suknele, kvietė pažiūrėti kolega Mindaugas. Tačiau laikiausi žmonos instrukcijų – neliesti, nesibučiuoti, nečiupinėti ir išvis nieko nedaryti."

Labiausiai įsiminęs kelionių patiekalas? V.Mikaitis nėra gurmanas, jis ne iš tų drąsių egzotinių patiekalų bandytojų. Bet plovo skonio Uzbekijoje turbūt jis neužmirš visą gyvenimą.

Kaip ir Niujorko Manhatano vaizdo. "Dangoraižių džiunglės iš toli atrodo pribloškiamai, – pirmą kartą JAV V.Mikaitis aplankė prieš septynerius metus. – Tuomet eidamas į Manhataną jaučiausi kaip kino filmo herojus."