„Senokai koncertuose norėjau išbandyt ką nors nauja, kitaip, kas būtų iššūkis ir neįprasta man pačiam, – sako V. V. Landsbergis. – Ieškojau partnerio, gero instrumentalisto, kuris galėtų palydėti, praplėsti naujai kuriamas dainas, pvz., perkusijomis ar elektronika. Ir staiga supratau, kad tokį partnerį turiu pašonėje – sūnų Joną.“

Žinomas dainų ir knygų autorius, bardas V. V. Landsbergis sutinka: sakyti, kad koncerto forma visiškai nauja, gal ir nebūtų tikslu, tačiau nuo tokio formato koncertų viskas scenoje ir prasidėjo.

Bene prieš ketvirtį amžiaus Vilniaus mokytojų namuose buvo švenčiamos Vytautinės ir organizatoriai buvo nutarę sukviesti visus bent kiek dainuojančius Vytautus, pradedant Vytautu Kernagiu, – pakvietė ir V. V. Landsbergį. Nors iki tol dainuodavo tik sau ir draugams, jis tą kartą sutiko pabandyti.

„Kokias penkias dainas sudainavau, tris – savo, dvi – liaudies, padedamas sūnaus Jono. Jam tąkart buvo apie dvylika, ir tada jis, kiek pamenu, jau buvo baigęs smuiko studijas dvarionkėje (B. Dvariono muzikos mokykla, – red. past.) ir ten pat persimetęs studijuoti klasikinę gitarą. Tada įvyko pirmasis mano (ir mudviejų) viešas koncertas, iki šiol buvęs vienintelis. Dabar, tikėtina, atsiras dar keli“, – pasakoja menininkas.

Ne vieną dešimtmetį savo kūryba Lietuvos klausytojus džiuginančio V. V. Landsbergio koncertai palieka neišdildomą pėdsaką. Itin teigiamų atsiliepimų sulaukė ir naujai parengta programa, kurios generalinę repeticiją stebėjo keletas smalsuolių.

„Būna kartais, kad patinka koncertas, būna kartais, kad net sužavi, bet šįkart įvyko tikrai daugiau – nunešė kažkur toli toli, gal į vaikystę, o gal ir į praeitus gyvenimus. Esu dėkingas duetui ir tai smegenų chemijai, kurią sukūrė“, – mintimis dalijasi dueto repeticijoje dalyvavęs Giedrius Tamoševičius.

Landsbergių parengti koncertai įsimena ne tik dėl autentiškų kūrinių, tačiau ir dėl patiems klausytojams atmintin įstrigusio itin stipraus ir šilto ryšio tarp tėvo ir sūnaus.

„Vytauto balsas stebuklingas, įspūdingas ir užburiantis, o Jono talentas pavergti elektrinį instrumentą išties paslaptingai sudėtingas. Ne tik muzika esmė, o ir santykis šeimoje! Nuostabu matyti, girdėti, jausti bendrystę. Kai šeimoje supratimas, palaikymas ir darna, tada vyksta stebuklai“, – susižavėjusi atvirauja viena iš dueto gerbėjų Viktorija Gliaudelienė.

Kas? V. V. ir J. Landsbergių koncertas „SKRISK MEDŽIŲ VIRŠŪNĖMIS“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Spalio 26 d. 18.30 val.

„Sriubos“ pjesės bendraautorius V. V. Landsbergis pasakoja, kad monospektaklio idėja gimė iš susižavėjimo M. Vilučio tekstais. Jie pasirodė esą tikras šviežio oro gurkšnis.

„Mes nuolat stebime, kas vyksta literatūriniame pasaulyje, kokie nauji balsai jame pasigirsta. „Torto“, o vėliau ir „Sriubos“ pasirodymas buvo tikras įvykis. Tos M. Vilučio esė yra kažkas naujo, kitoniško, jose pakankamai daug bravūros, autoironiškos dievoieškos, kultūrinio konteksto vertinimų. Galų gale, ir kiekvienam žmogui atpažįstamų psichologinių situacijų: meilės, mirties, vienatvės, išprotėjimo baimės“, – sakė jis.

Pjesę ne tik rašęs, bet ir vaidinantis G. Storpirštis išskiria M. Vilučio kūrybos sąžiningumą. Anot jo, tai talentingas, darbštus ir kuklus žmogus, kurio kūrybinio kelio patirtis suintriguos daugelį.

„M. Vilučio mintys – kaip ir poezija – pilna paradoksų. Jos talpios, pilnos komiškų situacijų, ironijos, įvardijimų, kuriuos dažnas žmogus pagalvoja ramybės valandėlę“, – teigė aktorius.

Jis pastebi, kad rašant pjesę svarbiausias uždavinys buvo medžiagos atranka ir pritaikymas teatrui. Reikėjo surasti raktą į M. Vilučio pasaulį. Juo tapo kino režisieriaus ir dainų kūrėjo Romo Lileikio dainos, kurios skamba spektaklyje.

„Rašydamas aš ir pats nustebau, kaip dera ir vienas kitą papildo R. Lileikis ir M. Vilutis. Juos vienija sunkiai nusakoma Vilniaus Kultūros dvasia. Ji pamažu traukiasi iš mūsų laikmečio. Norisi tos dvasios įleisti į dabartį“, – sakė G. Storpirštis.

Pjesės autoriai pripažįsta, kad monospektaklis – tai pakankamai sudėtingas žanras. Todėl rašymo procesas buvo pakankamai didelis iššūkis.

„Monospektaklyje konfliktą turi organizuoti pats su savimi, viduje. Priešingu atveju rizikuoji paskęsti monologų vienodume. Monospektaklyje žiūrovo akis turi mažai ką stebėti, todėl vaidinanti asmenybė turi būti plastiška, gebanti greitai keisti nuotaiką“, – teigė V.V. Landsbergis.

G. Storpirščiui tai bus pirmasis monospektaklis. „Sriuba“ aktoriui suteiks galimybę išbandyti sau visiškai naują žanrą..

„Kaip ir M. Vilučiui brandžiame amžiuje reikėjo drąsos iš dailės šokti į literatūrą bei savo rašymus viešai paskelbti, Taip ir man keliaujant į vėlyvesnį kūrybinį etapą norisi naujų kūrybinių iššūkių“, – sakė jis.

Anot, V. V. Landsbergio, M. Vilutis geba vienu metu žaisti kelis žaidimus, keliuose lygiuose.

„Vieni jame suras rimties, susikaupimą ir medžiagą susimąstyti apie gyvenimą, o kiti kikens matydami, kad tos įžvalgos balansuoja ant absurdo ribos. M. Vilutis iš vienos tonacijos į kitą pereina neperspėdamas. Net nepastebi, kada baigiasi rimtieji sakiniai ir prasideda parodija“, – teigė jis.

Anot spektaklio kūrėjų, jis skiriamas skubantiems gyventi ir norintiems viską žinoti. Taip pat tiems, kurie dosniai dalija patarimus apie laimę ir gyvenimo prasmę.

„Sriuba“ premjera įvyks Kultūros fabrike, Klaipėdoje sausio 21 d. Bilietus platina Tiketa.

Kretingos rajono, Salantų miestelio gyventojai jau kelis mėnesius suka galvas bei socialiniame tinklalapyje „Facebook“ dalijasi abejonėmis, ar nebus garsiąją Orvidų sodybą įsigijęs Vytautas V.Landsbergis. Įtarimai nepasitvirtino, bet pagrindo skleisti tokius gandus būta.

V.V.Landsbergis pasakojo, jog jam jau seniai skauda širdį dėl to, kaip tvarkoma sodyba, kad iš jos nyksta vienuolio, šviesuolio Viliaus Orvido dvasia.

„Kalbos apie tai, kad įsigijau sodybą yra pletkai, gražūs, bet pletkai. Nei lėšų tokių turėčiau, nei galimybių tvarkyti sodybą. Bet minčių, nupirkti ir sutvarkyti taip, kaip buvo Viliaus sumanyta, buvo. Sodybos įsigijimas ir priežiūra, ko gero, turėtų būti sąmoningos Lietuvos valstybės rūpestis. Panašiai kaip Čiurlionio muziejus“, – teigė V.V.Landsbergis.

Poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas V.V.Landsbergis turėjo svajonę, kad ta ypatinga vieta kada nors taptų visos Lietuvos Dvasios vieta, kad joje, kiek įmanoma, būtų atstatytas V.Orvido paliktas sodybos vaizdas. Jis piktinosi, kad V.Orvydo patvorin numestas okupantų tankas buvo pakeltas ant postamento ir dabar žiūri į didįjį sodybos kryžių.

„Pokalbiuose su Jonu Meku, savo tėvu V.Landsbergiu, Julium Sasnausku buvome išdiskutavę norą bandyti organizuoti Sodybos išpirkimo ir atidavimo Lietuvai akciją. Idant išsipildytų testamentinis Viliaus noras: „Juk dariau dėl Aukščiausiojo, dėl Aukščiausiojo tegu ir palieka.“ Kad toje vietoje vėl vyktų dvasinis ir kūrybinis vyksmas, kad vieta taptų naujojo Lietuvos Atgimimo galimybe. Viliaus sodybos gelbėjimo projektas buvo pristatytas ir Prezidentei. Buvo netgi surasti verslininkai, sutinkantys investuot į sodybą, išpirkti ją ir atiduoti Lietuvai“, – pasakojo V.V.Landsbergis.

Lapkričio mėnesį verslininkai bandė kalbinti dabartinius sodybos savininkus, tačiau sulaukė labai kategoriško atsakymo – apie sodybos pardavimą negali būt net kalbų. Tuo bandymas atkurti V.Orvido dvasią jo tėvų sodyboje kol kas baigėsi.

V.V.Landsbergis prisiminė Juliaus Sasnausko žodžius, kad Orvidų sodyba liko, tik ji dabar nebesusieta su konkrečia vieta. Ji pasisėjusi Viliaus bičiulių ir sekėjų širdyse, o jų Lietuvoje labai daug. Taigi, ji tebeegzistuoja, tik kitu pavidalu.

Niūrų rudenį, žvarbią žiemą bei neišraiškingą pavasarį pajūryje įdomesniu ketina paversti Vytauto V.Landsbergio kuriamas ir Palangoje svajojantis įsikurti šešėlių teatras. Būsimieji aktoriai ketina metus praleisti Gruzijoje, kur ryšiu su stebuklingu anapusiniu pasauliu persmelktas menas turi gilias šaknis.

Lipdo aktorius ir asmenybes

Daugelis esame išsaugoję vaikystės prisiminimus apie rankomis kuriamus šešėlių personažus: kiškį, lojantį šunį, barzdotą senį ar plasnojantį paukštį. Nedaugelis žino, kad tokie ir daug įdomesni personažai gali tapti visą valandą trunkančio spektaklio herojais.

Svajonę apie šešėlių teatrą ėmęsis įgyvendinti teatro ir kino režisierius V.V.Landsbergis nuo rugsėjo kas antrą savaitę praleidžia Klaipėdoje.

Per du atrankos turus surinkęs dvylikos aktoriais norinčių tapti jaunuolių kursą, dabar jis juos vadina tiesiog vaikais. Iš ką tik mokyklą baigusių aštuoniolikmečių kurso vadovas lipdo plastiškus, išmintingus, jautrius ir daugybę dalykų išmanančius aktorius.

"Turiu utopinę laimės viziją, susijusią su Palanga. Šešėlių teatro viziją pristačiau Palangos merui bei savivaldybės atstovams. Atrodo, kad jie susidomėjo. Juk kurortinės vietovės Lietuvoje rudenį, žiemą ir pavasarį vegetuoja. Kultūrinio centro idėja su vaikų stovyklomis, teatrų gastrolėmis ir šešėlių teatru būtų labai patraukli, – svajonėmis dalijosi V.V.Landsbergis. – Šešėlių teatras dirba su fonograma ir ji yra tik apvaidinama. Tai reiškia, kad galima visą spektaklį turėti ne tik lietuvių, bet ir anglų, rusų ar kita kalba, priklausomai, iš kokių šalių turistai yra atvykę. Toks teatras gali tapti lietuviškos kultūros ambasadoriumi. Visiškai unikaliu būdu pasaulio žmonės galėtų sužinoti apie mūsų tautos legendas, tikėjimus, istorijas."

Iki šiol Lietuvoje nebūto teatrinio reiškinio kūrėjas supranta, kad drauge su studentais jis dar turės įrodyti, jog po trejų ar ketverių metų taps tikru teatru ir kurs įdomius spektaklius. V.V.Landsbergis ketina prašyti pajūrio kurortą tapti mecenatu anksčiau, nei gims toks teatras.

Savi pinigai – dėstytojams

O kol kas būsimieji šešėlių teatro aktoriai kasdien intensyviai dirba. Septyni jų studijuoja nemokamai, kitiems teks krapštyti tėvų pinigines, nes už metus studijų reikės pakloti per 11 tūkst. litų.

Iš Klaipėdos universiteto (KU) jie gauna tai, ką savo studentams duoda sostinėje studijuojantys būsimieji aktoriai: studijuoja teatro istoriją, mokosi vokalo, scenos kalbos, kūno plastikos, judesio, ritmo pajautimo, diskutuoja apie filosofiją, žiūri filmus, analizuoja civilizacijos istoriją.

Pats V.V.Landsbergis yra filologas, todėl nori, kad studentai pažintų ir rašytinę lietuvių kultūrą, moderniąją lietuvių poeziją, žada kviestis rašančius autorius.
Kiekvieną paskaitą kurso vadovas pradeda liaudies dainomis. Jo įsitikinimu, kiekvienas kultūringas, save Lietuvos piliečiu laikantis žmogus turėtų šį tą išmanyti apie savo šaknis, o folkloras ir yra gyvoji šių šaknų gija.

Be privalomų bei į programą įtrauktų paskaitų, kurso vadovas papildomai kviečiasi įdomius žmones. Pats V.V.Landsbergis prasitarė laisvą nuo darbo Klaipėdoje savaitę koncertuojąs ir taip uždirbąs pinigų ne tik savo gausiai šeimai išlaikyti, bet ir mokymo programoje nenumatytų lektorių pagalbai apmokėti.

Su Gruzija suartino karas

Pirmą kartą V.V.Landsbergis pamatė šešėlių teatrą daugiau nei prieš du dešimtmečius Gruzijoje studijuodamas kino režisūrą. 1991 metais prasidėjus karui, užsienio studentams buvo patarta išvažiuoti, tikėta, kad netrukus jie galės grįžti. Tačiau buvę bendramoksliai grįžo su savo darbais į šią šalį tik prieš penkerius metus. Tada jie vėl susitiko ir su profesionalaus šešėlių teatro vadovu profesoriumi Gela Kandelaki, kuris labai myli Lietuvą ir lietuvius.

"Kai pamatėme, ką daro gruzinų teatras, buvome apstulbę ir sužavėti, mums tiesiog "stogus nurovė". Kai grįžau į Lietuvą, su Gela palaikėme ryšį. Mažajame teatre su studentais pradėjome repetuoti spektaklį "Berniukas ir žuvėdra" pagal mano apysaką. Jo sceninė išraiška buvo susijusi su šešėlių teatru. Paprašiau G.Kandelaki pagalbos, nes nemokėjau to daryti. Pusantrų metų važinėjome mes pas jį, jis – pas mus", – pasakojo V.V.Landsbergis apie pažintį su Gruzijos šešėlių teatro korifėjumi.

Spektaklis buvo beveik baigtas, kai aktorių grupė iširo. V.V.Landsbergis prisipažino pajutęs didelį alkį kurti šešėlių teatrą ir begalinį norą užsiauginti kartą būtent tokiam teatrui. Tada jis kreipėsi į G.Kandelaki klausdamas, ar šis sutiktų padėti mokant studentus, jei pavyktų rasti galimybę surinkti grupę norinčiųjų išmokti vaidybos šešėliais.

G.Kandelaki atsakė, kad dėl Lietuvos padarys viską ir visada, nes mūsų šalis buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuri Gruziją palaikė karuose su Rusija.

KU priėmė su džiaugsmu

Kai V.V.Landsbergis pirmą kartą pakalbino KU Menų fakulteto Teatro katedros vedėją Danutę Vaigauskaitę, ji netikėtą idėją kurti šešėlių teatro kursą priėmė su džiaugsmu.

"Kai kreipiasi tokie talentingi žmonės kaip V.V.Landsbergis ir dar su tokiomis įdomiomis idėjomis, aš visada esu labai atvira. Mano akimis, Lietuvos jaunimui perteikti Gruzijos šešėlių teatro patirtį yra fantastiškas sumanymas. Pati esu gruzino žmona ir tą kultūrą gerai pažįstu. G.Kandelaki sukurtas šešėlių teatras yra tikrai unikalus, o jo noras pasidalyti su Lietuva šia patirtimi yra nuostabi galimybė mums, nes Lietuvoje nieko panašaus nėra", – argumentavo apsisprendimą įsileisti į KU dar vieną būsimų teatralų būrį D.Vaigauskaitė.

Dabar kurso vadovas stengiasi derėtis su universiteto administracija, kad būtų atpiginta studijų kaina. Galbūt finansinę naštą padės palengvinti mecenatai.

"Teatro katedrai vadovauju 23 metus, per tą laiką mačiau daug beprotiškų idėjų. Esu žmogus, kuris nesiima projektų, jei nemato rezultato. Aš net neabejoju, kad šešėlių teatras gyvuos, nes jis turi milžiniškas perspektyvas ir galimybes nedidelėmis sąnaudomis garsinti ir reprezentuoti mūsų kultūrą. Kai po kelerių metų Lietuvos publika pamatys kelis jų spektaklius, gali prasidėti savotiška konkurencija, kam prisiimti garbę būti jų mecenatais", – tryško optimizmu D.Vaigauskaitė.

Panašu, kad ir visi dvylika studentų tiki savo sėkme. Grupės seniūnė Eglė Matulytė pasakojo jau pajutusi ryšį su bendramoksliais, juos siejantis ypatingas bendras siekis, suteikiantis jėgos ir užsispyrimo.

Reikia stipraus stuburo

Laikas parodys, ar visi dvylika studentų taps šešėlių teatro aktoriais.

Kurso vadovas nenustebtų, jei trečdalis studentų nubyrėtų, jau vien todėl, kad tai fiziškai labai sunkus darbas. Kai kuriems jaunuoliams gali tiesiog neišlaikyti krūvių stuburas. Reikia ypatingo pasirengimo, kad pusę ar net visą valandą aktorius galėtų dirbti iškeltomis rankomis.

"Pamatysime, kiek ištvers, kol kas jie susitvarko su užduotimis. Matau, kad bendruomeniškumo dvasia atsiranda. Kai dirbi su šešėliais, visą laiką nesidairai į partnerį, žiūri į savo paties rankų kuriamą šešėlį, turi turėti labai gerą nuojautą, ką kitas daro, – apie teatro specifiką kalbėjo jo kūrėjas. – Jeigu jie netaps aktoriais, taps intelektualiais žmonėmis, o tai galbūt yra net svarbiau."

Šešėlių teatro spektaklį pastatyti užtrunka dvejus metus. Kol sukuriami personažai, kol jie pradeda judėti, šiuolaikiniais terminais sakant, 3D formatu, į visas puses: profiliu, priekiu, nugara, skraidyti, ropoti, nardyti, reikia laiko.
Mačiusieji tokius spektaklius teigia, kad patiria savotišką stebuklo įspūdį.

Planas – neapsijuokti

Artimiausias šešėliukais dažnai vadinamo kurso planas – jau šį gruodį kelioms dienoms nuskristi į Gruziją. V.V.Landsbergis nori, kad studentai pamatytų tikslą, kurį kol kas tik įsivaizduoja. Galbūt ši viešnagė ne vienam jų padės galutinai apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo.

"Mums reikia dar daug ko išmokti ir be Gruzijos mes to nepadarysime", – tikino V.V.Landsbergis.

Todėl esama plano kitąmet visus mokslo metus praleisti Gruzijoje. Visiškai aišku, kad bus nelengva rasti pinigų šiam planui įgyvendinti.

Šiemet kursas sieks susipažinti, atsirinkti medžiagą, apsispręsti, ką galės parodyti lietuviškojo šešėlių teatro krikštatėviui Gruzijoje G.Kandelaki. Veikiausiai kursiniu darbu taps spektaklis pagal lietuvių mitologiją.