– Šaulių sąjungą įkūrė rašytojas, keliautojas ir dailininkas, o kaip atsitiko, kad tai įvyko Kaune, o ne Vilniuje?

– Vienas organizatorių buvo Matas Šalčius, jis tarnavo kariuomenėje, žvalgyboje. Vladas Putvinskas turėjo didingą sumanymą sukurti organizaciją, kuri padėtų Lietuvos kariuomenei ginti Lietuvą, o M. Šalčius norėjo sukurti organizaciją Kaunui ginti. Jie suvienijo savo mintis ir įkūrė Šaulių sąjungą. Iš pradžių būryje buvo 30–39 žmonės, kurie tapo aktyvia šaulių dalimi, išaugusia į sąjungą. Kaune, nes Vilnius tuo metu buvo priartėjęs prie karo su Lenkija, ir Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine.

– Kiek šiandien žmonių yra Šaulių sąjungos gretose?

– Apie 14 tūkstančių. Pažymėtina tai, kad mes šventėme Lietuvos valstybės 100-metį, o šauliai taip pat paminėjo savo organizacijos 10-metį. Mes žengėme koja kojon su valstybe, kartu išgyvenome gerus ir blogus laikus. 1940-aisiais, kai Lietuva pateko į okupaciją, šaulių gretose, remiantis skirtingais duomenimis, buvo nuo 50 iki 70 tūkst. žmonių. Manome, kad apie 80 proc. šaulių nukentėjo nuo okupacijos: atsidūrė kalėjimuose, žuvo partizaniniame kare po Antrojo pasaulinio karo. Šaulių sąjunga patyrė visa, kas gera ir bloga, visa, kas buvo Lietuvos istorijoje. Mūsų organizacija įkurta padėti valstybei, o ne imtis vadovauti. Dabar mes labai išgyvename dėl Ukrainos. 2008 m. tas pats buvo Sakartvele.

– Kaip sudaryta Šaulių sąjunga?

– Mes turime, jei taip galima sakyti, du pečius. Tai jaunieji šauliai – 11–18 metų vaikai ir paaugliai, moksleiviai, jiems sudaryta speciali keturių pakopų programa. Jie mokosi ne tapti kariais, o būti Lietuvos Respublikos piliečiais, suvokti valstybės sandarą ir armijos, policijos ir kitų jėgos struktūrų vaidmenį. Jie mokosi naudotis ginklais, bet ne tai yra svarbiausia. Per užsiėmimus mes daug kalbame apie atsakomybę, vasaros stovyklose jaunieji šauliai, žinoma, ir sportuoja, ir šaudo, mokosi orientuotis vietovėje, suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Tampant suaugusiu, jaunajam šauliui yra lengviau nuspręsti, ką veikti toliau, kaip jis nori gyventi. Jis supranta, kad duoda ne tik valstybė, bet ir jis pats turi jausti atsakomybę už tai, ką veikia. Kitas petys – tai suaugę koviniai šauliai. Jie jau mokosi kautis, taip pat padėti policijai, greitajai medicinos pagalbai, gaisrininkams. Krizės pasienyje metu mes vykome pas pasieniečius, kad kartu palaikytume tvarką. Pandemijos metu mūsų šauliai labai padėjo ligoninėse, dirbo karštojoje linijoje 1808. Kaune 60–70 šaulių kasdien budėdavo visą parą prie telefono aparatų. Mes supratome, kad esame reikalingi, ir sugebėjome viską organizuoti.

– Ar Ukrainos kariuomenėje yra Lietuvos šaulių? Juk tai kiekvieno asmeninis reikalas?

– Taip, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Žinau, kad ten yra mūsų šaulių, tačiau negaliu pasakyti, ar jie ten kaunasi, ar dirba instruktoriais. Svarbiausia, ką mes darome, – organizuojame pagalbą. Dirbame ištisą parą, renkame šiltus drabužius, perkame automobilius, generatorius. Jei gauname užklausą, koordinuojame darbą. Yra šaulių, turinčių tiesioginių kontaktų su kariniais daliniais, tad jie patys viską nuveža į Ukrainą. Mes bendradarbiaujame su organizacija „Blue / Yellow“.

– Ar šauliai turi teisę namuose laikyti automatinį šaunamąjį ginklą? Ukrainoje iki šiol svarstoma, ar civiliams leistina turėti ginklą.

– Jie turi teisę turėti ginklą, įstatymas numato tokią galimybę. Tačiau jie turi baigti specialius mokymo kursus. Šaulys turi teisę nusipirkti tokį ginklą. Kai kurie nusiperka labai gerų ginklų ir su jais atvyksta į mūsų  mokymus. Didelė diskusija vyko ir Lietuvoje. Diskutuoti reikia, tačiau nereikia bijoti savo tautos, kuri nori ginti Tėvynę. Reikia įvesti normalią kontrolę, tikrinti, kokiu tikslu perkamas ginklas: savigynai, Tėvynės gynybai, o gal žmogus turi kokių nors kitų interesų. Demokratiška visuomenė privalo turėti teisę ginti savo kraštą, savo šeimą.

Reikia suprasti, kad šauliai, kurie padeda valstybei, už tai pinigų negauna, jie leidžia savus.

– Neseniai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą dėl Šaulių sąjungos finansavimo didinimo.

– Tai gerai, nes reikia suprasti, kad šauliai, kurie padeda valstybei, už tai pinigų negauna, jie leidžia savus. Važinėja savo transportu, budėjimo dieną šaulys neina į darbą, o mes ne visada galime jį aprūpinti maistu. Jei žmogus atiduoda save valstybei, tai ir valstybė turi jam padėti. Kartais mes padėdavome specifinėse vietose, reikalaujančiose specialių priemonių, kurių reikia įsigyti. Mes turime žmonių, pasirengusių padėti, todėl pagalba šauliams – gražus valstybės poelgis. Antra, šauliai yra civiliai, norintys mokytis. Mokymui reikalinga bazė, klasės, patalpos. Mes priimame žmones, o kur jiems mokytis? Mus, šaulius, supranta, įstaigos nemokamai siūlo sales, klases, tačiau kiekvieną sykį tenka derinti laiką, vietą, viskas ne taip paprasta. Todėl finansavimas bus skirtas ir šiam tikslui. Žinote, tikriausiai tai nėra svarbiausias dalykas, kad mūsų organizacijoje buvo politikų, kurie baigė kursą su ginklu rankose, svarbiausia, kad jie supranta įstatus, gerbia uniformą. Žmonės, kurie leidžia įstatymus, privalo turėti objektyvią informaciją apie tai, kuo užsiima šauliai, ir žinoti, kaip nelengva būti šauliu. Todėl, priimdami kokį nors įstatymą, jie gali pasakyti: „Aš vakar ten buvau užsiėmime ir žinau, ką jie daro, apie ką jūs kalbate.“ Tai labai svarbu. Šaulių gyvenimas ypatingas: dieną dirbi, o vakare po darbo arba šeštadienį, sekmadienį eini tarnauti arba mokytis. Šaulio priesaika įstato tave į rėmus, tu atsakai ne tik už save, bet ir kaip pilietis – už šalį. Tenka kur kas didesnė atsakomybė nei paprastam žmogui.

– Kokia ji, šaulių dvasia?

– Šaulių dvasia... Nuo pirmos dienos tu tampi šios šeimos nariu, ir visi nori tau padėti, kad tau būtų patogu, jauku. Žmogus dirba visą savaitę, o penktadienio vakarą pas mus jau vyksta užsiėmimai, mes išvykstame naktį, šeštadienį taip pat vyksta užsiėmimai, o sekmadienį, kai viskas baigiasi, jie jaučiasi nugalėtojai, jie džiaugiasi, kad kartu kažko išmoko ar kažkuo padėjo. Mus sieja tikra brolybė ir vyrauja dvasia – mes turime tai padaryti! Niekas, išskyrus mus, to nepadarys. Nėra tokių dalykų, kurie neišeitų ar būtų neįmanomi, nes ateina žmonės, jau turintys profesiją, gyvenimiškų įgūdžių. Vadas suformuluoja užduotį, o žmogus atsako: „Tai mano profesija, žinau, kaip tai padaryti!“ Jei reikia gydytojo – yra, reikia aktoriaus – yra. Kartais sakau, koks bus šiandien aktoriaus vaidmuo – šaulio ar priešo. Todėl, kad per užsiėmimus gali prireikti visko. Šaulys jaučia, kad yra reikalingas, kad jis ne tik darbe uždirba pinigų, jo reikia ir šauliams, ir valstybei. Mūsų užsiėmimuose mažiau kaip 100 žmonių nebūna. Kartais ir daugiau.

– Ukrainoje nuo 2014 m. vyksta karas, o vasarį įvyko didelio masto karinis įsiveržimas. Ar Ukrainos patirtis gali jus ko nors išmokyti?

– Karas Ukrainoje moko daugelio dalykų. Reikia būti pasirengusiems, vieningiems, o svarbiausia – apginti valstybės nepriklausomybę. Šalies viduje mes taip pat patys turime susitarti, kaip gyventi. Kažkoks kaimynas mums nenurodinės. Šaulių yra visur ir mums leidžiama viskas, išskyrus tai, ko negalima. Politikas gali būti šauliu, tačiau jis negali naudoti mūsų organizacijos savais tikslais. Mes labai užjaučiame dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, stengiamės padėti kuo tik galime. Nebūtinai ginklu, mes galime padėti sakydami žmonėms tiesą ir tik tiesą apie tai, kas kaltas dėl šio karo. Rusija, visa valstybė, gyvena apgaulėje.

– Ką sakote tiems jauniems vienuolikmečiams–septyniolikmečiams, kurie ateina į sąjungą?

– Per paskaitą rodau mūsų ir Sakartvelo mokyklų nuotraukas. Galima tiesiog pažiūrėti, palyginti ir pamatyti skirtumą. Reikia branginti tai, ką turime, ir ginti, kitaip rytoj galime tai prarasti. Nereikia bijoti, kad staiga rytoj nebebus šviesos, šilto vandens. Reikia mokytis išgyventi, tada būsi stiprus. Pavyzdžiui, stovyklose žadiname vaikus naktį. Jie turi skubiai apsirengti ir išeiti į lauką. Todėl dar iš vakaro reikia viską tvarkingai sudėti, paruošti, padėti į vietą, kad paskui būtų galima greitai paimti, tamsoje apsirengti ir išeiti. Tokia padėtis įmanoma ne tik dėl karo, bet ir dėl gaisro ar potvynio. Vaikinams tai įdomu. Štai sėdi 30–40 žmonių, ir aš klausiu: „Ar kuris nors iš jūsų atliko gerą darbą? Ne. Ar teko gelbėti skęstantįjį?“ Taip. Pakilo keturios rankos. Tai jūs esate didvyriai. Vaikinai, žiūrėkite, tarp jūsų yra didvyrių. Tačiau jie nešaukia apie save. Taip ir reikia gyventi. Daryti gerus darbus ir mokytis išgyventi sunkiomis sąlygomis.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.

Apie šių pratybų tikslus ir naudą dalyviams, Kaišiadorių rajono savivaldybei bei miestiečiams kalbamės su Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios (Kauno apskr.) rinktinės vadu atsargos kapitonu Vytautu Žymančiumi.

– Šauliai nebe pirmą kartą organizuoja didelio masto pratybas savivaldybėse. Kodėl jų reikia ir ko siekiama?

– Pagrindinis pratybų tikslas – savivaldybės ekstremalių situacijų plano patikrinimas. Norime padėti savivaldybei geriau suvokti, kaip viskas veikia praktiškai. Juk viena yra planą dėlioti ir tikrinti popieriuose, visai kas kita – išbandyti praktiškai.

Vytautas Žymančius/R. Kybartienės nuotr.

„Tauras 2022“ – bendros pratybos su Kaišiadorių rajono savivaldybe ir jai priklausančiomis įmonėmis: greitosios medicinos pagalbos stotimi, ligonine, policija, priešgaisrinės tarnybos ugniagesių padaliniais. Planuojame, kad dalyvaus ir apie 500 mūsų rinktinės šaulių.

Mano, kaip vado, tikslas – sudaryti įdomias sąlygas rinktinės šauliams treniruotis ir praktikuotis, įvertinti, kaip visos 16 kuopų organizuoja ir vykdo kolektyvines užduotis, bendradarbiauja tarpusavyje.

Niekas nežinome, kada ir kur įvyks kokia nelaimė, todėl labai svarbu, kad šauliai susipažintų su Kaišiadorių infrastruktūra ir vietos pareigūnais. Žinant vietos specifiką ir pažįstant vieniems kitus daug lengviau bendradarbiauti ir vykdyti užduotis. Pandemija, neteisėtų migrantų krizė pasienyje su Baltarusija parodė, kad šauliai gali būti naudingi ir suteikti išties reikšmingos pagalbos.

Tam būtina mokytis. Policija ir ugniagesiai pažadėjo kelias dešimtis mūsų šaulių apmokyti prieš vykstant į patruliavimus ar į įvykio vietą. Į ugnies židinius gesinti gaisro šauliai gal ir neis, bet turės supratimą, kaip padėti profesionaliems ugniagesiams – išvynioti žarną, kažką atnešti ar paprasčiausiai burti bendruomenę geriems darbams. Bet pirmiausia būtina tai pabandyti praktiškai.

– Kodėl reikia tarpdisciplininių pratybų?

– Keli šimtai šaulių taktikuoti ir praktikuotis gali miške, tačiau įvykus nelaimei ar ekstremaliai situacijai, savivaldybės ar valstybės tarnybos pritrūksta pajėgumų situacijai suvaldyti. Tuomet kviečia į pagalbą mus.

Savivaldybių atstovams labai sunku suvokti pratybų mastą, įsivaizduoti kelias masines nelaimes vienu metu, bet taip juk gali nutikti. Svarbu suprasti, kad turime stipriai kartu dirbti, jie turi mus mokyti, nes būtent jiems reikės pagalbos esant ekstremaliai situacijai. Kitaip x valandą mes ateisime neturėdami supratimo, kokios pagalbos jiems reikia, o tada mokytis jau bus per vėlu.

Džiaugiamės, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovai į būsimas pratybas žiūri rimtai. Jų administracijoje dirba buvęs valstybės apsaugos tarnybos karininkas, kuris puikiai suvokia tokių pratybų svarbą. Gal požiūriui įtakos turi ir Ukrainoje vykstantis karas.

– Kaip į pratybas reaguoti kaišiadoriečiams?

Tai laikinas dalykas, kitaip nei Ukrainoje, kur krenta tikros bombos, griūva namai, žūsta civiliai...

– Pirmiausia jie turėtų nesibaiminti uniformuotų šaulių, karių, pareigūnų. Tai savi, ne svetimi. Jei teks važiuoti per postus, gyventojai turės sustoti ir daryti tai, ko prašo mūsų žmonės, elgtis mandagiai ir geranoriškai, nepamiršdami, kad geriausias leidimas pravažiuoti – šypsena.

Mes mokomės, kad esant nelaimei ar karui galėtume padėti žmonėms išgyventi, išvengti daugybės nuostolių arba bent juos sumažinti. Vienintelis pratybų nepatogumas – pašaudymas mokomaisiais šoviniais, didesnis triukšmas. Tai laikinas dalykas, kitaip nei Ukrainoje, kur krenta tikros bombos, griūva namai, žūsta civiliai...

Gyventojų įsitraukimas į pratybas ir pilietiškumas taip pat nepaprastai svarbus. Pastebėję kažką nekasdieniško, įtartino savo kieme, laiptinėje, teritorijoje, jie privalo pranešti vietoje dirbantiems pareigūnams ar net paskambinti 112. Tai gali būti neaiškios vėliavos, nematyti automobiliai kieme, besibūriuojantys neaiškūs žmonės ir panašiai.

– Tokios šaulių pratybos vyksta ne pirmą kartą. Kodėl šiemet joms pasirinkti Kaišiadorys?

– Tai jau ketvirtosios tokio masto ir pobūdžio Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės pratybos. Kasmet stengiamės, kad jos vyktų vis kitame Kauno apskrities rajone. Nedrąsi pradžia buvo Prienuose. Po metų didesnes pratybas surengėme Kėdainiuose. Pratybų planą Raseiniuose pakoregavo prasidėjusi pandemija, bet po metų pertraukos pratybas Raseiniuose vis tik surengėme. Stengiamės į pratybas įtraukti ir gretimų rajonų savivaldybes, kviečiame merus. Šiemet Kaišiadoryse dalyvaus ir Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, tad galbūt kitais metais jam kils noras tokias pratybas surengti ir Jonavoje.

– Šeštadienį organizuojama ir naujų narių priesaikos ceremonija. Ar Lietuvos šaulių sąjungos plėtrai tokios pratybos turi įtakos?

– Tai įsimintina akimirka ir savotiška miesto šventė Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės naujokams, nes rikiuotė vyks ne Kaune, o jų krašte. Čia suvažiuos jų šeimos, draugai ir pažįstami.

Žinoma, tokie renginiai tikrai didina Šaulių sąjungos žinomumą ir gretas. Šiuo metu Kaišiadoryse turime ne itin daug šaulių, todėl manau, kad šaulio priesaiką duosiantis Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus bus puikus pavyzdys, ir atsiras daugiau piliečių, norinčių tapti šauliais. Kviečiame dalyvauti rugsėjo 24-ąją, šeštadienį, 10 val., Katedros g. 4, Kaišiadoryse, kur vyks iškilminga pratybų dalyvių rikiuotė ir šaulio priesaikos ceremonija.

Jis ragina neprarasti sveikos nuovokos karo Ukrainoje fone ir nepasiduoti panikai.

„Mus patikimai saugo NATO ir ES skydas“, – tikina jis. Žmonėms, patiriantiems įtampą, jaučiantiems bejėgiškumą ar pyktį, šaulys siūlo jungtis prie jų sąjungos ar kitų organizacijų, nes bendraminčių būryje lengviau pergyventi šį visus slegiantį laikotarpį.

Anksčiau per mėnesį norą tapti šauliais Kauno apskrityje pareikšdavo 20 – 30 žmonių, dabar vos per dvi dienas gauta apie 200 prašymų priimti į Šaulių sąjungą.

Amžiaus ribojimų čia nėra ir tarnauti nebūtina su ginklu rankoje – visuomet atsiras veiklos ir tiems, kurie tiesiog nori padėti kitiems žmonėms, tuo pačiu įprasmindami savo laisvalaikį.

„Kauno dienos“ studijoje su V.Žymančiumi taip pat aptarsime visuomenės nuotaikas, galimas grėsmes ir... artėjantį pavasarį.

– Savaitgalį Raseinių gyventojai ir svečiai mieste bei apylinkėse pamatys ne vieną uniformuotą asmenį. Ar žmonėms reikėtų dėl to suklusti? Ką tai reiškia?

– Vertinant dabartinius iššūkius žmonijai, suklusti vertėtų ne tik raseiniškiams, bet visiems, o ypač – savivaldybių administracijoms, ir permąstyti, kaip savivaldybės bei jų tarnybos yra pasiruošusios vykdyti užduotis ekstremaliose situacijose ir užtikrinti žmonių saugumą. Raseiniuose rugsėjo 24–26 d. susirinks daugiau kaip 200 šaulių padėti ir praktikuotis galimuose veiksmuose, jeigu įvyktų kokia nelaimė, ypač dabartinėje situacijoje – siaučiant COVID-19 pandemijai.

– Ką šauliai darys? Ko tikėtis žmonėms? Kaip reaguoti?

– Labai tikimės, kad Raseinių gyventojai ir miesto svečiai reaguos geranoriškai bei nepiktybiškai – yra buvę kituose miestuose, kai žmonės gerus šaulių, kariuomenės ir kitų tarnybų norus bei veiksmus sutinka priešiškai nusiteikę. Reikia suprasti, kad tokie praktiniai veiksmai yra daromi tam, kad mūsų šauliai mokėtų ir būtų pasiruošę remti valstybės ir savivaldybių institucijas, kurios privalo ekstremaliose situacijose vykdyti įvairias užduotis, neretai netgi pavojingas tarnybų specialistų ir eilinių piliečių gyvybėms. Šauliai nori patys išmokti ir su kitomis tarnybomis susiderinti bendrus veiksmus, kad prireikus galėtume kaip įmanoma geriau, greičiau atlikti užduotis, pasirūpintume gyventojų saugumu ir įneštume mažiau sumaišties tiems patiems gyventojams. Žinoma, gyventojams bus platinama informacija, kaip reaguoti pastebėjus ką nors neįprasto, tad tikimės ir piliečių pagalbos.

– Kokios dar tarnybos kartu su šauliais dalyvaus tarpusavio praktiniuose veiksmuose?

– Planuoja dalyvauti Priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, policijos ir Raseinių savivaldybės atstovai, Raseinių ligoninės ir Greitosios medicinos pagalbos atstovai, pagelbės ir Karinės oro pajėgos bei Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Tarnybų tikrai nemažai.

– Ar įprastą gyvenimą gyvenantiems žmonėms gali kilti kokių nors pavojingų situacijų?

– Ne, gyventojams pavojaus nebus, jeigu žmonės bus geranoriški ir draugiški, neis ten, kur bus draudžiama patekti, kur teritorijos bus aptvertos STOP juostomis ar bus įspėti uniformuotų pareigūnų. Vykdydami bendrus veiksmus šauliai ir kitų tarnybų pareigūnai tikrai imituos įvairius pavojingus veiksmus, kokie gali nutikti ir tikrovėje: įvykus kokiai nors cheminei avarijai, kilus dideliam gaisrui ar, pavyzdžiui, stipriai išplitus COVID-19 ir pan. Bus naudojamos įvairios imitacinės priemonės, taip pat – ir imitaciniai šaudmenys, bet išgirdę šaudant gyventojai neturėtų nerimauti – tai mokymų dalis. Todėl labai prašome gyventojų geranoriškai klausyti pratybų organizatorių ir kur negalima, ten ir neiti, nesmalsauti.

Dabar pats laikas atsakyti sau į klausimą, ar aš taip ir liksiu tik stebėtojas, ar noriu prisidėti prie visuomeninės veiklos.

– Kuo patiems gyventojams šaulių ir kitų institucijų mokomieji tarpusavio praktiniai veiksmai gali būti naudingi?

– Pirmiausia – piliečiai turės puikią progą susipažinti su visomis tarnybomis ir jų darbu. Vienas iš svarbiausių dalykų – supažindinsime šaulius ir kitų tarnybų atstovus su miesto infrastruktūra, ypatumais, objektais, kuriuos gali tekti saugoti ar kitaip jais pasirūpinti ir padėti žmonėms, jeigu įvyktų kokia nelaimė Raseiniuose. Žinoma, labai svarbi ir sąveika tarp skirtingų struktūrų – to ir mokysimės šį savaitgalį. Kai pareigūnai pažįsta vieni kitus, gerai žino vietovės specifiką, daug lengviau vykdyti užduotis iš tikrųjų nutikus nelaimei ar esant kokioms nors ekstremalioms sąlygoms. Tad žmonės gali tik džiaugtis – visa tai daroma jų pačių labui, saugumui.

– Ar galės žmonės atvykti ir stebėti, kaip viskas vyksta?

– Tikrai suteiksime tokią galimybę. Tam tikrose vietose bus kontrolės postai, kur žmonės galės stebėti dirbančius šaulius ir karius, pamatyti, kaip vykdomos įvairios piliečių, kurie imituos blogiukus, patikros bei suėmimai, planuojamas ir sraigtasparnio nusileidimas. Informacija apie tai, kas ir kur vyks, bus galima sužinoti rugsėjo 25 d. 10 val. Raseinių miesto aikštėje. Ten vyks šių bendrų mokymų atidarymo ceremonija, taip pat Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės naujų narių priesaikos ceremonija. Veiks informacijos palapinė, bus dalijami lankstinukai su informacija, kur žmonėms negalima eiti dėl jų ir aktyviuose veiksmuose dalyvaujančių pareigūnų saugumo.

– Lietuvos šaulių sąjunga yra atvira kiekvienam piliečiui – gal šie mokymai bus gera proga žmonėms apsispręsti tapti šauliais ar jaunaisiais šauliais?

– Reikia pasidžiaugti, kad pastaruoju metu suaugusių šaulių gretos didėja. Piliečiams tikrai verta pasidomėti, ką šauliai veikia, o rugsėjo 24–26 d. ir pamatyti iš arti. Dabar pats laikas atsakyti sau į klausimą, ar aš taip ir liksiu tik stebėtojas, ar noriu prisidėti prie visuomeninės veiklos bei šauliška veikla mūsų valstybę, rajoną, gatvę padaryti saugesnę, gražesnę ir užtikrinti savo bei vaikų ateities gyvenimą nepriklausomoje laisvoje valstybėje. Jaunuoju šauliu gali tapti moksleiviai nuo vienuolikos metų, o šaulių gretose laukiame pilnamečių mokytojų, medikų, kepėjų, vairuotojų, siuvėjų, verslininkų, ūkininkų, vadovų, tarnautojų ir darbininkų ir t.t. – visų aktyvių piliečių, norinčių prisidėti kuriant visų gerovę ir rūpinantis saugumu. Tėvynės labui!

V. Žymančius – vienas tų, kuris buvo parlamente per Sausio 13-osios įvykius.

Tuomet dar savanoris, vėliau jis įstojo į Šaulių sąjungą, kurioje kelerius metus koordinavo visos šalies jaunųjų šaulių veiklą, o dabar yra Kauno šaulių vadas. Pokalbis su V.Žymančiumi „Kauno dienos“ studijoje ne tik apie 30-ies metų senumo įvykius, bet ir dabartinę šaulių veiklą.

Lietuvai kovojant su pandemija, šauliai gali praktikoje įgyvendinti mokymuose įgytas žinias. Jie kartu su policijos pareigūnais budi kelių užkardose, savanoriauja ligoninėse ir karštojoje Koronos linijoje. Kuo patraukli šaulių veikla, kokią skolą jie grąžina Tėvynei ir kodėl vaikai bei jaunuoliai noriai tampa jaunaisiais šauliais – apie tai pokalbis „Kauno dienos“ studijoje.

Įtempta dienotvarkė

Praėjusį sekmadienį gamtininko Tado Ivanausko sodyboje iškilo nedidelis šaulių miestelis su atskirais miegamaisiais pastatais ir mokymo klasėmis, su virtuve ir valgykla, su gyventojais ir meru. Pastarojo vaidmuo patikėtas atsargos kapitonui, neformaliojo ugdymo šaulių vadovui Aidui Žydeliui, o gyventojai, pirmadienio vakarą savo klegesiu užpildę Obelynę, – tai kiek daugiau nei šimtas 11–18 metų Kauno rajono moksleivių. Susidomėjimas stovykla, ant A.Žydelio, buvo labai didelis, todėl, jei būtų buvusi galimybė priimti visus norinčius, palapinėse spraustųsi ne šimtas, o kelis kartus tiek vaikų.

Kaip ir 2018-aisiais, realizuoti stovyklos idėją padėjo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės vadas Vytautas Žymančius su šaulių instruktorių komanda. Sumanymą palaikė ir palapines stovyklautojams skolino Kauno rajono savivaldybė.

"Yra lygiai mergaičių ir berniukų. Visi jie apgyvendinti štai čia", – sakė prie pirmosios palapinės stabtelėjęs A.Žydelis.

Ant lovų numestos kuprinės, miegmaišiai ir kilimėliai bylojo, kad praėjusią naktį čia miegojo keliolika berniukų. Stovyklos vadovas neabejojo, kad jau kitądien vaizdas čia bus kur kas geresnis, o vaikai, pirmąjį rytą kėlę šiek tiek prieš 6 val., įsibėgėjus savaitei, neskubės kilti iš lovų.

"Stovyklautojų laukia tikrai intensyvi dienotvarkė", – ją, anot šaulio, šiek tiek po 7 val. pradės rytinė mankšta, o užbaigs vakaro pasirodymai arba susitikimai su ypatingais kviestiniais svečiais.

Antradienį pas stovyklautojus buvo užsukęs karo kapelionas, vaikams piešęs tikrąjį kario portretą. Kitomis dienomis čia žadėjo atvykti KASP savanoriai, ugniagesiai, policijos pareigūnai ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai.

Laukia naktinis žygis

Suskirstytų į penkis būrius stovyklautojų kiekvieną dieną laukia užsiėmimai, organizuojami pagal jaunųjų šaulių pirmosios pakopos programą.

"Pažintis su topografija, lauko technika, specialusis rengimas su virve, šaudymo ir rikiuotės pradžiamokslis. Visi užsiėmimai vyks po pusantros valandos, o grupės keisis rotacijos principu", – stovyklos vadovas stabtelėjo prie pirmosios grupės.

Nuo 9 val. ryto užgulę žemėlapius, vaikai mokėsi juos skaityti. Tuo pat metu antroji grupė rišo mazgus ir bandė įveikti medžiuose įrengtas kliūtis. Trečioji klausė paskaitos apie žygiavimą, ketvirtoji – apie saugų ir taiklų šaudymą. Paskutinė stovyklautojų grupė pievoje narstė instruktoriaus kuprinę.

"Ko reikia žygyje? Pirmiausia – miegmaišio. Tuomet – palapinsiaustės, kuri, esant reikalui, gali virsti saugia pastoge", – taip kalbėdamas, instruktorius Petras Kasperavičius ant žolės išrikiavo visą eilę daiktų.

Ko reikia žygyje? Pirmiausia – miegmaišio. Tuomet – palapinsiaustės, kuri, esant reikalui, gali virsti saugia pastoge.

Pradedant galvos apdangalais ir į mažus gniužulus susuktais atsarginiais drabužiais, baigiant nedideliu dujų balionėliu ir konservuoto maisto dėžute, galinčia pamaitinti bent du žmones. Liemenė su kasetėmis, kurią instruktorius Petras dedasi žygių metu, gali sverti iki 30 kg. Kone toks pats ir kariškos kuprinės svoris.

"Vadinasi, jei vidutinis karys sveria apie 65–70 kg, žygių metu jis tempia antrą žmogų", – klausydami instruktoriaus, stovyklautojai bandė įsivaizduoti, kaip su tokio dydžio kuprinėmis jiems pavyktų įveikti savaitės pabaigoje planuotą naktinį 18 km žygį iki Pyplių piliakalnio ir atgal.

A.Žydelis ramino – sunkių mantų ant kupros niekad nekraus, o ir minėtus kilometrus eis ne visi. Jaunesniems stovyklautojams teks įveikti tik pusę minėtos atkarpos.

Užsimanė į namus

Stovyklos vadovas vylėsi, kad po pažinties su pirmąja bent dalis stovyklautojų ateityje išbandys ir kitas pakopas. Jose esą kur kas sudėtingesnės užduotys ir daugiau disciplinos.

"Žinoma, stengiamės ir čia palaikyti tvarką. Juk šauliai – jaunieji karių broliai", – paklaustas apie taisykles, A.Žydelis patikino, kad jos čia galioja kaip ir kiekvienoje stovykloje.

Vaikai žino, kad reikia klausyti vadovų, gerbti savo draugus, nešiukšlinti aplinkos ir nesinaudoti telefonais. Mobiliuosius įrenginius surinkę pirmą stovyklos dieną, grupių vadovai juos išdalija tik vakarais ir tik trumpiems pokalbiams su namiškiais.

Nepaisantys stovyklos taisyklių turi atsakyti už savo elgesį. Kaip? Keli nusidėjėliai jau buvo pasodinti prie maišo su virvėmis, kurias reikėjo išpainioti, kiti kūrė eiles.

"Vaikai išradingi, smalsūs, motyvuoti. Žinoma, buvo tokių, kurie pasakojo, kad į stovyklą nenorėjo, apsiverkė. Manau, kad lūžis turėtų įvykti maždaug trečią stovyklavimo dieną. Jei iki tol neišvažiuos, sekmadienį jau nebenorės namo", – ta pati taisyklė, pasak šaulio, galioja ir kalbant apie maistą. Ne vienoje stovykloje buvęs A.Žydelis pasakojo, kad pirmą dieną grūdų košes vaikai valgo ne itin noriai, o trečią dieną paprašo antros lėkštės.

Aidas Žydelis

Nori būti šaulėmis

Šiuo metu LŠS priklauso apie 11 tūkst. narių. Kone 2 tūkst. vienija Kauno apskritis. Daugiau nei pusė šaulių – jaunieji. Pastarųjų esą galėtų būti ir daugiau, deja, nėra pakankamai suaugusiųjų ir jų jėgų skleisti LŠS idėjas.

"Nespėjame aplankyti visų mokyklų ir pabendrauti su visais norinčiaisiais, – Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas V.Žymančius neabejojo, kad tokios stovyklos – ne tik galimybė stiprinti šeimas, skiepyti patriotiškumą, bet ir puiki proga daugiau papasakoti apie šaulių gyvenimą.

Galimybė ateityje apsivilkti šaulio uniformą viliojo ne visus vaikus, vis dėlto dauguma kalbintųjų tikino po stovyklos rimtai pagalvosią apie ateitį LŠS. Antai, devintokė Giedrė pasakojo, kad po vidurinės norėtų studijuoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, o iki tol savo jėgas svajoja išbandyti LŠS. Vedamos smalsumo, į stovyklą Obelynėje užsiregistravo ir moksleivės Danielė su Austėja. Merginos neslėpė, kad pirmos valandos čia pasirodė sunkios, todėl jos akimirką suabejojo savo pasirinkimu.

"Vakare jau galvojome kitaip. Čia tiek daug įdomios veiklos ir naujų pažinčių", – trijulė buvo įsitikinusi, kad laikas Obelynėje pralėks kaip viena diena, o išsiskirti su naujaisiais bičiuliais ir stovyklos vadovais bus gaila.

Kviečia į šventę

"Kariuomenės ir visuomenės dieną švenčiame labiau nei Šaulio dieną, todėl šiemet nusprendėme keistis. Juolab kad kitąmet Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS) – 100 metų. Tai bus tarsi maža repeticija prieš didžiulį jubiliejų", – Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas ats. kpt. Vytautas Žymančius, Joninių išvakarėse kauniečius ragino neišsibarstyti po Lietuvą, bet likti mieste.

Birželio 23 d. 10 val. Šaulio dienos minėjimas, anot jo, prasidės šv.Mišiomis, o vidudienį persikels į Rotušės aikštę, kur iš šaulių lūpų nuskambės priesaikos ir pasižadėjimo žodžiai. Šventėje ypač laukiami civiliai. Šauliai ne tik pasakos apie LŠS veiklą, bet ir pakvies paragauti tikros kareiviškos košės. Šeimininkės pastarosios negailės – gardintos svogūnais ir kitais prieskoniais, į lėkštes krės po kupiną samtį.

"Šauliai turi dirbti tautai", – anot kpt. V.Žymančiaus, sąjungos nariai tądien tai įrodys ne žodžiais, o krauju.

Prisijungti prie kilnaus tikslo bus kviečiami ir kiti šventės dalyviai – kelioms valandoms Rotušės aikštėje išdygusioje donorų palapinėje, bus laukiami visi norintieji pasidalyti krauju.

Negali būti teisti

Šiuo metu LŠS priklauso apie 11 tūkst. narių. Kauno apskritis vienija kone 2 tūkst. šaulių. Daugiau nei pusė jų – jaunieji.

"Pastarųjų būtų dar daugiau, jei turėtume pakankamai suaugusiųjų ir jėgų skleisti LŠS idėjas. Kaip yra dabar? Dabar nespėjame aplankyti visų mokyklų ir pabendrauti su visais norinčiaisiais", – Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas buvo pasiruošęs atsakyti į visus klausimus.

Kas yra Šaulių sąjunga? Tai visuomeninė organizacija. Sukarinta, tačiau įtvirtinta įstatymu. Pagrindinė jos veikla – didinti Lietuvos saugumą. Šauliai suskirstyti į tris blokus. Viename jų  koviniai, apsaugos ir komendantiniai šauliai, kitame – civiliai specialistai, o trečiame sąjungos rėmėjai ir jaunieji šauliai

"Jaunaisiais šauliais laikomi asmenys nuo 11 iki 18 metų amžiaus arba tol, kol lanko mokyklą. Vėliau jie arba išeina iš sąjungos arba tampa šauliais", – paklaustas, kas gali tapti LŠS nariais, kpt. V.Žymančius buvo konkretus: tie, kurie turi noro.

Mano ir šios stovyklos tikslas – parodyti, kad geras vadovas geba reikalauti ne įsakymais. Čia juk ne kariuomenė.

Pagrindinė sąlyga, keliama kandidatams – asmeninės bylos švarumas. Vadinasi, joje negali būti įrašų apie teistumą.

"Tas pats galioja ir etatiniams LŠS darbuotojams. Štai visai neseniai teko atsisveikinti su vienu žmogumi. Kai priėmėme dirbti, jis buvo įtariamasis, o išnagrinėjus bylą ir paskelbus nuosprendį pripažintas kaltu", – rankomis skėstelėjo pašnekovas.

Tuo metu visus tuos, kurie gali pasigirti nepriekaištinga reputacija ir nori įsilieti į LŠS gretas, V.Žymančius kvietė kreiptis į artimiausią šaulių padalinį, užpildyti reikalingus dokumentus, susipažinti su organizacijos veiklos specifika, išklausyti kursus ir duoti jaunojo šaulio pasižadėjimą arba šaulio priesaiką.

Mintis prieš kumštį

Ką veikia šauliai ir ar jie naudoja ginklą? Šie klausimai bene pagrindiniai, kuriuos užduoda paaugliai, trokštantys apsivilkti kamufliažinius drabužius.

Taip, LŠS nariams įstatymų nustatyta tvarka yra suteikiamos galimybės naudoti kovinius ginklus mokymuose ir šaudymo pratybose. Pagal nustatytą tvarką organizacija naudoja ne tik Lietuvos kariuomenės bet ir savo ginkluotę. Tačiau šaudymas nėra pagrindinis šaulių užsiėmimas, o vadai nuolat akcentuoja ne fizinę jėgą, bet minties galią ir išprusimą.

"Jaunus žmones imponuoja vakarietiški filmai, kuriuose jie mato specialiųjų pajėgų karius. Mes norime pasakyti, kad Lietuvai reikia ne tik karių, bet ir protingų, išsilavinusių žmonių", – todėl, anot V.Žymančiaus, bendraujant su jaunimu daug dėmesio skiriama jų švietimui ir akiračio plėtimui.

Su jaunaisiais šauliais bendrauja įvairių sričių specialistai, kurie dalijasi savo sukauptų žinių bagažu. Vaikai ir paaugliai nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, mokymuose, stovyklose.

Vienoje tokių teko proga ir mums apsilankyti ir "Kauno dienos" žurnalistams.

Patys dėliojo taisykles

Priešingai nei tikėjomės, V.Žymančius mus atvežė ne į miško tankmę, su užslapstytomis palapinėmis joje. Automobilio variklį šaulys išjungė "Kauno Žalgirio jachtklubo" teritorijoje.

Laužo kaitros braškinamų šakų taip neišgirdome – iš nedidelės patalpos pirmąjame aukšte sklido tik įtaigūs karo istoriko prof. dr. Valdo Rakučio žodžiai apie lyderystę. Kaip netrukus paaiškėjo, savaitės trukmės stovykla skirta jauniesiems šauliams lyderiams.

"Kol kas sunku pasakyti, ar visi jų turi lyderio savybių ir labai abejoju, kad per tokį trumpą laiko tarpą jiems pavyks iki galo atsiskleisti, tačiau manau, tai bus puiki mokykla", – į jaunuosius kolegas pro langą žvelgė V.Žymančius.

Jam antrino ir stovyklos vadovas, Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vado pavaduotojas Vydas Verbilis. Jaunieji šauliai, su kuriais jis iki tol dirbo Klaipėdoje, savo stipriąsias savybes esą atskleidė tik po dvejų metų.

"Mano ir šios stovyklos tikslas parodyti, kad geras vadovas geba reikalauti ne įsakymais. Čia juk ne kariuomenė", – tikino V.Verbilis.

Vien dėl to dienotvarkę planuoti jis patikėjo jauniesiems šauliams. Šie patys nusprendė ne tik pusryčių laiką ir maudynių duše trukmę, bet ir mobiliojo telefono naudojimo taisykles.

"Pradžioje tarėmės, kad telefonus surinksiu, o vakare juos atiduosiu. Galiausia priėmėme kitą sprendimą –  telefonai su išjungtu garsu ir internetu bus jų kambariuose, – stovyklos vadas prasitarė, kad viena šaulė sutarimą spėjo sulaužyti. – Dar nežinau, ką darysime su prasižengusia mergina. Garbės komisija spręs, ar telefonus surinkti iš visų, ar ne."

Įdomi programa

Iki šeštadienio truksiančios stovyklos dienotvarkė – įdomi ir nemonotoniška. Jaunųjų šaulių lauks prisistatymo užduotys, administraciniai galvosūkiai, naujos pažintys ir įdomios paskaitos.

"Vieną dieną keliausime į žygį. Kateris mus išmes nepriplaukęs kranto", – programa intrigavo V.Verbilis.

Jauniesiems šauliams teks patiems pasiekti sausumą, o vėliau šlapiems nueiti apie 26 km.

"Kam man to reikia? Tada, kai senka jėgos geriausiai pamatai žmogų. Ne veltui Užkaukazės regione ir dabar gaji tradicija žmoną patikrinti žygyje į kalnus. Todėl ir skyrybų procentas ten siekia viso labo 5 proc.", – stovyklos nauda būsimiems lyderiams neabejojo V.Verbilis.

Jaunoji šaulė iš Prienų rajono Ieva Sakalauskaitė, klausydama stratego, nuolankiai linksėjo galva. Penkiolikametė neabejojo, kad savaitės stovykloje bus naudinga jai ir kaip žmogui, ir kaip būsimai lyderei. Galbūt – kuopos vadei.

"Jaunąja šaule esu daugiau nei metus. Ką jie man davė? Labai daug. Visų pirma – pasitikėjimą savimi. Neabejoju, kad laikas stovykloje sustiprins ir mano stipriąsias savybes, – paklausta, kas, jos manymu, yra tikrasis lyderis, I.Sakalauskaitė ilgai negalvojo. – Tas, kuris geba suvaldyti kitus žmones, kuris traukia, bet neatstumia."