Jau penktadienį, gegužės 9-ąją, į sostinę atkeliaus tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, o šiomis dienomis atvyksta pirmieji jo svečiai. Atidarymo programa įspūdinga: prieš 27 metus šokio pasaulį sugluminusio belgo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės „Ultima Vez“ spektaklis bei paskutinįsyk šį sezoną rodomas „auksinis“ lietuvių darbas „Contemporary?“.

Sensacija, kurią reikia pamatyti

Beveik prieš tris dešimtis metų niekas netikėjo, kad niekam nežinomas jaunas belgų choreografas W. Vandekeybusas, 1986 m. įkūręs trupę „Ultima Vez“, sugebės pastatyti šokio spektaklį. Kai jis tai padarė 1987-aisiais, jo pirmasis darbas „What the Body Does Not Remember“ akimirksniu tapo sensacija. Brutalia šokio ir muzikos konfrontacija pavadintas spektaklis apstulbino tuometį šokio pasaulį ir išgarsino W. Vandekeybusą visame pasaulyje.

Pernai, prabėgus 25 metams nuo akimirkos, kai spektaklis išvydo dienos šviesą, jis buvo atnaujintas ir vėl iškeliavo į pasaulines gastroles. Naujoji jo versija pristatyta jau daugelyje šalių, o gegužės 9-ąją ją išvys ir Lietuvos žiūrovai. Kaip sakė Lietuvos šokio informacijos centro direktorius ir „Naujojo Baltijos šokio“ vadovas Audronis Imbrasas, W. Vandekeybusas ir „Ultima Vez“ yra vieni tų vardų, kuriuos festivalis į sąrašą įsirašė nuo pat pirmųjų savo dienų.

Nepraleiskite progos pamatyti, ką anuomet pasaulis pavadino šokio revoliucija!

Paskutinį kartą šį sezoną

Iškart po festivalio atidarymo spektaklio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre visi kviečiami į Menų spaustuvę. Paskutinį kartą šį sezoną tik festivalio gerbėjams suteikiama proga išvysti šiemet Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą ir Metų scenos įvykiu pripažintą trijų choreografų ir šokėjų – Agnės Ramanauskaitės, Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko – spektaklį „Contemporary?“.

Tikriausiai pirmą kartą Lietuvos scenoje trys žinomi aktoriai ir šokėjai su ironija žvelgia į iki šiol nenagrinėtą šiuolaikinio šokio kūrimo temą. Iš ko susideda šis spektaklis? Apie ką jame kalbama? Kokie daiktai yra reikalingi? Visi atsakymai – gegužės 9-ąją!

Tingaus kūno ir tapatybės konstravimas

Įspūdingą festivalio atidarymo vakarą užbaigs Naujojo šokio centro „Zodiak“ ir Suomijoje gyvenančio bei kuriančio lietuvio Andriaus Katino darbas WORK.

„Tai asmeninis portretas, tuo pačiu jis išlieka struktūrų peizažu. Tarp darbo kaip reiškinio ir darbo kaip asmeninės patirties tuo pačiu metu egzistuoja lūžis ir sintezė. Abu įsikūniję asmenyje jie primena apie išnaudojimą, asmeninius prisiminimus, efektyvumą ir savirefleksiją. Kaip koncepcija darbo idėja yra labai plati. Šioje sceninio kūrinio versijoje norėjau sutelkti dėmesį ties tingaus kūno ir tapatybės konstravimo aspektais, kurie per darbą sukuria asmeninę visatą“, - taip savo spektaklį pristatė jo autorius.

Į Vilnių jau suvažiavo pirmieji festivalio dalyviai. Menų spaustuvėje šiomis dienomis jau repetuoja lietuviai, kurie pristatys svečiose šalyse sukurtus savo spektaklius: A.Katinas – iš Helsinkio, Andrius Mulokas – iš Amsterdamo, Vilma Pitrinaitė – iš Briuselio.

Belgas Wimas Vandekeybusas ir jo trupė „Ultima Vez“, Danijos šokio teatras su Timu Rushtonu priešaky ir prancūzų hiphopo šokio trupė „Compagnie Malka“ – trys užsienio grandai, kuriais džiaugiasi ir didžiuojasi šiųmetis, gegužės 9–15 d. vyksiantis, tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“.

Brutali šokio ir muzikos konfrontacija

Pirmą kartą į Lietuvą atvyksta kultinio Belgijos choreografo W. Vandekeybuso trupė „Ultima Vez“, jau ketvirtį amžiaus stebinanti pasaulį savo spektakliais, pristatanti juos žinomiausiose scenose ir festivaliuose.

Brutalia šokio ir muzikos konfrontacija pavadinta daugiau negu prieš 26 metus sukurto, daugelyje šalių jau pristatyto belgo W. Vandekeybuso spektaklio „What the Body Does Not Remember“ („Ko kūnas neprisimena“ – angl.) šiuolaikinė versija gegužės 9 d. 18 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) bus pristatyta ir Lietuvos publikai.

Nepaprastas choreografo ir režisieriaus W. Vandekeybuso bei jo įsteigtos trupės „Ultima Vez“ debiutas 1987 m. apstulbino tuometį šokio pasaulį. Prabėgus 25 metams, spektaklis buvo atnaujintas ir vėl iškeliavo į pasaulines gastroles.

„Kietas, brutalus, žaismingas, ironiškas, nuostabus. Šie būdvardžiai atrodo pernelyg pasyvūs spektakliui apibūdinti. Nepaprastai novatoriškas šokio spektaklis“, – taip apie šį darbą 1987-aisiais rašė „The New York Times“.

Greta ketvirčio amžiaus laiko distancijos, pasak „Naujojo Baltijos šokio“ vadovo Audronio Imbraso, kitas esminis dvi spektaklio versijas skiriantis skirtumas – anuomet tai buvo pirmasis jauną choreografą pasaulyje išgarsinęs veikalas, tarp kurio šokėjų tik vienas turėjo formalų šokio profesionalo diplomą. Dabartinė situacija priešinga – choreografą žino visas pasaulis, jis sėkmingai garsina Belgiją, o tarp šokėjų yra vienintelis be formalaus šokėjo diplomo.

„Iš esmės „What the Body Does Not Remember“ punktyru žymi visą Europos šiuolaikinio šokio plėtros „sėkmės istoriją“ – nuo pasišiaušusio chuligano iki visų pripažinto meistro“, – sakė A. Imbrasas ir pridūrė, kad „Ultima Vez“ yra vieni tų vardų, kuriuos pristatyti Lietuvoje festivalis buvo užsibrėžęs nuo pat savo gyvavimo pradžios.

Deimantais formuojama visata

Antrą kartą į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atvyksta garsiausia savo šalyje ir viena lyderiaujančių Šiaurės Europoje šiuolaikinio šokio trupių – Danijos šokio teatras. Į Vilnių naujasis šios trupės choreografo brito Timo Rushtono spektaklis „Juodasis deimantas“ (angl. – „Black Diamond“) atvežamas iškart po premjerų gegužės 9–11 d. senojoje Kopenhagos karališkojoje operoje.

Kurdamas dviejų veiksmų spektaklį „Juodasis deimantas“, kuris Vilniuje bus pristatytas gegužės 15 d. 18.30 val. LNDT, Danijoje reziduojantis britas choreografas T. Rushtonas grįžo į abstrakčią visatą, dėmesį teikdamas estetikai ir formai. Scenografija ir šviesų dizainas čia tapo svarbiausiais elementais.

Nuo 2001-ųjų Danijos šokio teatrui vadovaujančio T. Rushtono darbai dažnai apibūdinami kaip emocijomis grįstas požiūris į žmonių santykių detales. Juose susijungia gyva ir įrašyta muzika, nepakartojamas apšvietimas ir dizaino detalės. Kaip teigė pats choreografas, tai priemonės, padedančios išreikšti žmonių jausmus. Jis nuolat ieško naujų kelių dirbdamas su rašytojais, dizaineriais, kompozitoriais, kitais kūrėjais. Bendrų tokių paieškų rezultatas – aukščiausio meninio lygio spektakliai.

„Man šokis yra jausmų raiška. Tai kitas bendravimo kelias, kuris prasideda, kai baigiasi žodžiai“, - sakė T. Rushtonas.

Per pastaruosius trylika metų Danijos šokio teatrą T. Rushtonas pavertė laurus skinančia organizacija, teatras įgijo tarptautinį pripažinimą. Daugybę apdovanojimų už geriausią metų spektaklį ir kitokių prizų pelnęs T. Rushtonas choreografiją yra kūręs Danijos bei Švedijos karališkiesiems baletams, Nacionaliniams Škotijos, Suomijos, Norvegijos, Latvijos baletams, Pekino šokio teatrui ir kitiems. 2011-aisiais už nuopelnus šokiui karalienė Elžbieta II T. Rushtoną paskelbė Britų imperijos ordino nariu.

Būti su kitais, bet išlikti savimi

Lietuva taps pirmąja užsienio šalimi, į kurią bus atvežtas ir prieš keletą savaičių pristatytas naujausias daugybę šalių apkeliavusios prancūzų hiphopo šokio trupės „Compagnie Malka“ spektaklis „La preuve par l’autre“. Šokio gerbėjai šį prancūzų darbą galės pamatyti gegužės 11 d. 17 val. LNDT.

Nusprendęs sukurti trijų choreografų ir šešių šokėjų spektaklį 2001 m. įkurtos trupės „Compagnie Malka“ meno vadovas Bouba Landrille‘is Tchouda pasikvietė vienas ryškiausių Prancūzijos hiphopo asmenybių – choreografus Anne Nguyen ir Faridą Berki. Tokioje kompanijoje Bouba pradėjo naują dialogą, naują meninį nuotykį su gana netikėtu sprendimu: kiekvienas choreografas pasirinko po du atlikėjus, kurių šešetukas kuria vieną pasirodymą, sujungtą kitoniškumo tema.

Choreografai ieško ir dalijasi su šokėjais bei publika, ką reiškia būti su kitais, bet išlikti savimi. Kiekvienas „savo“ šokiu kuria bendrą viziją, kur asmeniniai susitikimai jungiasi į šešių žmonių bendrą išgyvenimą. Šis trijų dalių pasirodymas – tai odė nepagaunamam, unikaliam, kitokiam atradimui.