XX a. kūrėjo etalonas

Šis pastatymas – tai NKDT ir teatro "Utopia" koprodukcija. Taip pat pastatymas realizuojamas kartu su Lenkų kultūros institutu Vilniuje ir Adomo Mickevičiaus fondu.

Witkacy – viena spalvingiausių lenkų kultūros asmenybių – filosofas, meno teoretikas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, tapytojas. Jo kūrybą sunku klasifikuoti, tačiau ji yra arčiausiai ekspresionizmo, dažnai priartėja prie siurrealizmo. Daugeliu atžvilgių Witkacy kūryba artima Franzo Kafkos dvasiai.

Jį galima laikyti absurdo teatro pirmtaku – Witkacy darbai išsiskyrė ne tik keistenybėmis ir rafinuotumu, bet ir noru atspindėti naujas realijas, naujus mokslo ir technikos požiūrius, jų įtaką asmenybei.

Witkacy dažnai vadinamas XX a. menininko etalonu – nesuvaldoma energija, nuolat griūvantis gyvenimas, susidūrimai su mirtimi, vienatvė, neišsemiami kūrybiniai užmojai, pamišimas, depresija, narkotikai ir ištisas lobynas literatūros bei vaizduojamojo meno kūrinių.

Witkacy lemtis, deja, tragiška – 1939 m., įsibėgėjant Antrajam pasauliniam karui, bandė užsirašyti į savanorius, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos būklės nebuvo priimtas. Sužinojęs apie Rusijos invaziją į Lenkiją, savanoriškai pasirinko pasitraukti iš gyvenimo ir nelaukti ateities, nes, jo manymu ji negali būti niekaip geresnė. Kai kas jo mirtį laiko dar viena menininko kūrybine akcija. 1994 m. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija nusprendė ekshumuoti menininko kapą. Atlikti genetiniai testai parodė, kad Zakopanėje buvo palaidotas nežinomos moters kūnas. 2010 m. Lenkijoje buvo parodytas dokumentinis filmas "Mistifikacija", kurio autorius Jacekas Koprowiczius teigia, kad Witkacy savo mirtį inscenizavo ir suklastojęs tapatybę gyveno Lenkijoje iki 1968 m.

Visuomenės kritika

Pjesė "Batsiuviai" laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė "Batsiuviai" tai puikiai atskleidžia.

"Batsiuviai" yra tarp realybės ir absurdo balansuojantis spektaklis-vizija, kuriame kūrėjai klausia, ką veikia batsiuviai, kai batų siūti daugiau nebereikia? Šiandien batų yra tiek daug ir jie atkeliauja iš taip toli – dažniausiai iš Tolimųjų Rytų, ir, panašu, pačių batsiuvių tiesiog niekam nebereikia – kaip kokios atgyvenusios profesijos ar pagyvenusio žmogaus. Kas yra batai batsiuviams, kurie nebesiuva batų?

Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys ir nepasitenkinimas esama situacija.

Pagrindinė spektaklio tema yra visuomeninių situacijų ir individo asmeninės būklės pasikeitimai prieš ir po revoliucijų – kai batsiuviams nebereikia siūti batų, jie įvykdo revoliuciją ir paima valdžią. Jie buvo engiami ir nebereikalingi, o dabar yra valdantieji, bet ar jie gali ką nors pakeisti? O gal taip pat susirgs savo engėjų dvasios ligomis?

Nepaisant revoliucijų, Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys ir nepasitenkinimas esama situacija. Dabarties pasaulis panašus į Witkacy "Batsiuvių" pasaulį – stiprėja nuobodulys, revoliucinės nuotaikos ir nepasitenkinimas. Kokia revoliucija laukia mūsų?

Įžvelgti šviesą

Nors pastaraisiais dešimtmečiais Witkacy yra greta Witoldo Gombrowicziaus ir Sławomiro Mrożkos – dažniausių verčiamų, statomų ir interpretuojamų lenkų menininkų, Lietuvoje bandymų perkelti į sceną sudėtingus jo tekstus nebūta daug. Ar tai lėmė tai, kad ilgą laiką trūko Witkacy pjesių vertimų, ar tai, kad jo kūryba, kaip teigė teatro kritikas Egmontas Jansonas, yra sudėtinga, "ne mūsų teatro nosiai", tačiau pirmasis spektaklis pagal Witkacy pjesę "Mažame dvarely" pasirodė tik 1993 m. Panevėžio dramos teatre (rež. Saulius Varnas).

Nacionalinio Kauno dramos teatro pasirinkimą palengvina ir dabartiniai Irenos Aleksaitės vertimai – "Batsiuvių" ypač sudėtingas ir naujadarų pilnas tekstas įgavo savo unikalų skambesį lietuvių kalba. Kaip pjesės skaitymuose sakė pati I.Aleksaitė, Witkacy mokėjo daug kalbų, tad jų žodžius naudojo ir "Batsiuvių" tekste sulenkindamas.

2018 m. Lietuvai ir Lenkijai minint nepriklausomybės atgavimo šimtmečius, buvo išleista Witkacy kūrybą pristatanti knyga "Witkacy. Plėšrūniškas protas" (Lenkijos instituto Vilniuje, Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje ir Witkacy instituto projektas kartu su leidykla "Aukso žuvys"), kurioje pirmą kartą pristatoma menininko kūryba (tekstai, tapyba, fotografija), publikuojami trijų pjesių, romano ištraukos, fragmentų vertimai į lietuvių kalbą, taip pat lenkų ir lietuvių tyrinėtojų tekstai.

"Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo ir ironijos elementų. Norisi akcentuoti ne tamsą, o šviesą", – sako režisierius A.Obcarskas.

Jam talkina dramaturgas Laurynas Adomaitis, scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkas Juozas Valenta, kompozitorius Rolandas Venckys, videomenininkė Saulė Bliuvaitė. Spektaklyje vaidina Gytis Ivanauskas, Saulius Čiučelis, Deividas Breivė, Mantas Bendžius, Augustė Šimulynaitė, Tomas Erbrėderis, Egidijus Stancikas, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Sakalauskaitė, Aistė Zabotkaitė.

Pjesę iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, režisavo Antanas Obcarskas. Skaityme dalyvavo aktoriai Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Arūnas Vozbutas, Saulius Ambrozaitis. Po skaitymo įvyko diskusija, kurioje dalyvavo svečias iš Lenkijos – Witkacy pjeses statęs aktorius, režisierius, pedagogas, Varšuvos nacionalinio teatro meno vadovas Janas Englertas, taip pat vertėja Irena Aleksaitė ir skaitymo režisierius Antanas Obcarskas. Diskusiją moderavo menotyrininkas, vienas iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas” autorių Helmutas Šabasevičius.

Skaitytojui siūlome diskusijos ištraukas.

Helmutas Šabasevičius. Malonu šiandiena pristatyti žinomą XIX a. pabaigos–XX a. pradžios amžiaus menininką, dramaturgą, tapytoją, filosofą ir fotografą Stanisławą Ignacy Witkiewiczių, pasivadinusį Witkacy. Jo tėvas Stanisławas Witkiewiczius – žinomas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas.

Šiandien apie Witkacy kalbėti gerokai lengviau, nei prieš keleta metų, nes mes turime puikią knygą „Witkacy. Plėšrūniškas protas”, kurią išleido „Aukso žuvys“. Šioje knygoje yra daug vertingos medžiagos apie Witkacy, apie jo žemaitiškas šaknis. Knyga atveria daug naujų dalykų apie Witkiewicziaus šeimą. Tikiuosi, kad tokių skaitymų, kokį šiandien matėme, dėka, ši asmenybė mus taps dar artimesnė ir reikšmingesnė. Šiandien mes turime svečiuose puikų aktorių ir režisierių Janą Englertą. Šio garbingo svečio asmenyje – daugiau kaip pusė amžiaus Lenkijos teatro istorijos. Būtent jam mes turėtume padėkoti, kad Lenkijos nacionalinio teatro afišose paskutiniaisiais metais atsirado ir Eimunto Nekrošiaus pavardė. Jo vadovaujamame teatre Nekrošius pastatė Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ ir Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuves“. Mums tai yra labai svarbi mūsų kultūros pripažinimo akcija, kuri be Englerto vargu ar būtų įmanoma. Todėl šiandien labai smagu, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre asmeniškai mes galime šiam žmogui ir padėkoti. Todėl pirmiausia norėčiau paklausti svečio: ką jums reiškia Witkacy?

Jan Englert. Mes labai daug skaitėme Witkacy tekstų. Dar septintajame dešimtmetyje aš suvaidinau pirmą savo vaidmenį būtent Witkacy pjesėje – Leoną. Teatro akademijos studentams aš dėsčiau apie Witkacy. Tai yra sunkiausia forma, kuria galima mokyti amato. Witkacy atžvilgiu, labai sudėtinga, nenaikinant formos, suvaldyti turinį.

Iš pradžių Witkacy mane sudomino kaip žmogus, kaip „trenktas“ žmogus ir tik vėliau – kaip kūrėjas. Kalbant apie mūsų profesiją, mes visi save vaidiname menininkais, o aš mėgstu mus vadinti amatininkais, nes maždaug tik iš tūkstančio amatininkų gali gimti vienas menininkas arba, iš tūkstančio menininkų – vienas amatininkas.

Man daugiau teko režisuoti Witkacy, o ne vaidinti jo medžiagas. Režisierius turi patikėti tekstu, o aktorius turi patikėti autoriumi. „Batsiuvių“ niekada nerežisavau ir niekada šioje pjesėje nevaidinau. Iš baimės. Man gyvenime teko matyti dvi šios pjesės scenines interpretacijas. Viena buvo pastatyta žymaus režisieriaus Jerzy Jarockio. Tai buvo ypatingas spektaklis. Bet jis gimė komunizmo laikais, tuomet, kai autorius turėjo visai kitokį atgarsį, nes buvo visai kitaip suvokiami jo tekstai, akcentuojami visai kiti dalykai.

O šiais laikais gal mes daugiau dėmesio kreipiame į globalines problemas. Per paskutinius tris šimtus metų dvi pagrindinės institucijos vaidino svarbų vaidmenį – teatras ir bažnyčia. Tai buvo dvi vietos, kuriose galima buvo viešai kalbėti lenkiškai. Tai buvo patriotizmo demonstravimo vietos. Ir kai mes atgavome laisvę 1990 metais, jeigu taip galima pavadinti, tai šios dvi institucijos išgyveno krizę. Nuo tada bažnyčia turėtų užsiimti dvasiniu gyvenimu, ne politika, bet tai nepasiteisino. O teatras taip pat turėjo sugrįžti prie kitokio dvasinio gyvenimo, ir nors mes, aktoriai, save vadiname sielos inžinieriais, bet iš tikrųjų dešimtajame dešimtmetyje mums atiteko klounų vaidmuo. Ir tai, žinoma, turi nemažą įtaką Wiktacy recepcijai Lenkijoje. Pats Witkacy yra klounas. Interneto karta turi problemų su absurdo interpretacija, su formų interpretacija ir su ironija, nes jauni žmonės nedirba su tekstais.

Ir šiandien, kalbant apie Witkacy, aktorių, režisieriaus ir žiūrovų dėka išgyvenau kažką ypatingo, nes išgirdau Witkacy, nors nesupratau lietuvių kalbos. Mūsų problema yra ta, kad šias laikas mes spektaklį stebime, o ne klausome. Teatro akademijoje, kurioje aš dėstau jau keturiasdešimt metų, pastebėjau, kad šiuolaikiniai aktoriai nesugeba girdėti savo partnerių. Jie girdi tik save. O šiandien „Batsiuvių“ aktoriai turėjo galimybę kalbėtis su publika. Nevaidindami pilno spektaklio, tekstą jie stengėsi perteikti per asmeninį humoro jausmą, todėl jie išliko autentiški. Nors nesupratau kalbos, klausiausi su žavesiu. O klausydamas, pagalvojau, gal ir mums verta statyti „Batsiuvius“?

Galima būtų kalbėti apie Witkacy pranašystes, nes jis kabėjo apie individo nužudymą, – kaip masė nužudo individą. Ir kituose jo kūriniuose atsiranda keistų personažų, kaip robotai – kinai, kurie šaukia: „Šalin individą, šalin asmenybę, tegyvuoja masė!“ Witkacy tiesiog kaip pranašas numatė tai, kas vyksta dabar. Šiandien svarbiau kiekis, o ne individas. Ta masė laimi ir gal dėl to atsiranda baimė statyti Witkacy kūrinius? Visi šie akcentai yra „Batsiuviuose“. Pats autorius išgyveno spalio revoliucijos baimę, kadangi jis pats buvo Peterburgo kadetų mokyklos mokinys ir galėjo numatyti įvykius.

Gal ne visi žinote, kad Witkacy, bėgdamas nuo vokiečių ir bijodamas grėsmės iš Rytų, nusižudė. Devintajame dešimtmety buvo atkastas jo kapas. Po palaikų ekshumavimo ir pervežimo į Lenkiją paaiškėjo, kad tai ne Witkacy, o jaunos moters palaikai. Ir šiandien ta moteris palaidota kaip Witkacy. Taip masė laimėjo prieš individą net po mirties.

Pabaigai noriu pasakyti, kodėl ši skaitymo forma buvo įdomi. Skaitymas neleido pristatyti Witkacy abstrakčiau, negu jis pats kalbėjo. Nes paprastai arba režisieriai, arba aktoriai bando būti labiau šmaikštūs už Witkacy. Ir vien dėl to dažnai tie spektakliai pralaimi. Ir apskritai, pasaulio teatrui reikia daugiau nuolankumo. Bandau įkabinti visus režisierius, kad nenorėtų patekti į istoriją.

Lenkijoje Witkacy vis rečiau statomas. Ir taip yra dėl to, kad žiūrovai trokšta istorijų pasakojimo, o režisieriai dažnai trokšta parodyti savo kūrinio interpretaciją. Aš to nevertinu. Mano vadovaujamame teatre pagal Witkacy pjeses buvo pastatyti du spektakliai. Labai rekomenduoju pjesę „Jie“.

Vienas Witkacy personažas klausia: kas, kaip ir kam? Kalbant apie „kas“ ir „kam“, – tai susitarimo klausimai, bet mes nieko negalime padaryti su klausimu „kaip“? Tiek žodžių mano šiandienos evangelijoje.

Helmutas Šabasevičius. Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-aisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“), jo išverstą dramą „Mažame dvarelyje“ 1993-aisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas. Klausimas vertėjai: pasidalinkite savo patirtimi, kaip Jums sekėsi susidoroti su „Batsiuvių“ vertimu? Juk pjesė reikalavo daugybės paaiškinimų, nes ji pilna alogizmų, keisčiausių žodžių, kurių vertimai kartais pareikalauja pusę dienos.

Irena Aleksaitė. Sunkiai susidorojau. Sunkiausia buvo, suvokiant, kad reikia dorotis. Labai mėgstu versti pjeses, o čia susidūriau su tekstu, kurio tiesiog nesupratau. Witkacy mokėjo daug kalbų ir jis labai laisvai į tekstą įkeldavo ne tik įvairių kalbų žodžius, bet jis tuos paimtus žodžius sulenkindavo. O iš kur tie žodžiai paimti, – vienas Dievas težino. Teko raustis internete, teko ieškoti įvairių žodynėlių. Pirmiausia, buvo labai daug techninio darbo. O jo keiksmažodžiai! Jų neįmanoma išversti, aš tiesiog sėdėjau ir kūriau. Darbas buvo sunkus, o kai šiandien pasiklausiau, tai lyg ir pusė bėdos.

Tekstas labai sudėtingas. Jis – apie tris revoliucijas ir apie tai, kad kiekviena revoliucija – betikslė, nes nugalėtojai tampa tokiais pačiais, kaip kad buvo anie. O klausant pagalvojau, kad kai kurios frazės – tiesiog nuo Karbauskio lūpų. Witkacy idėjos, mintys nesensta. Nors režisierius tekstą kupiūravo, bet mintis išliko sklandi ir teisinga. Šioje pjesėje veiksmas vyksta nuolatos: kažkas krenta, kalba, ateina, išeina... Ir nebūtinai tai susiję su siužetu. Tekstas sunkus ir neįmanoma įsivaizduoti, kaip aktoriams turėjo būti sunku perkąsti tas konstrukcijas.

Helmutas Šabasevičius. „Batsiuvių“ ištraukos Nacionaliniame dramos teatre jau buvo skaitytos prieš keturis metus. Skaitymą režisavo Povilas Makauskas. Tai buvo tęsinys renginių, susijusių su paroda, kuri buvo atidaryta Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Klausimai šiandienos „Batsiuvių“ skaitymo režisieriui Antanui Obcarskui: kaip Jūs atradote Witkacy?

Antanas Obcarskas. Režisuoti šį skaitymą pasiūlė teatro direktorius Martynas Budraitis. Pjesę skaičiau vis prie jos prisėsdamas, o tai truko apie pusantro mėnesio. Iš pirmo žvilgsnio ji pilna žodinės ekstravagancijos, kuri tarytum trukdo perskaityti belaikes ir šiandien svarbias mintis. Man ir aktoriams prireikė šiek tiek laiko, kupiūravome tekstą tam, kad šia turtinga pjese galėtume pasakyti tai, ką Witkacy norėjo pasakyti. Pjesėje susipina keistas dalykas: kalbama iš trijų klasių pozicijų, iš trijų skirtingų ideologinių doktrinų, bet jos yra sumišusios su labai smulkmeniškais asmeniškumais: meile, erotika, prievartavimu ir t. t. Ir kaip tuomet išlaviruoti tarp to, kad mes vienas kitą mylime, vienas kito geidžiam, mums kažkas kažko neduoda ir tada iš to nepasitenkinimo, ar tai būtų troškimas darbo, ar moters, ar dar kažko, kyla, auga frustracija. Užduotis buvo labai įdomi. Su šia pjese reikia susigyventi, o tam reikia laiko. Ačiū aktoriams, kurie padėjo išskaidrinti, išgirsti Witkacy mintis.

Reikšminga kultūros asmenybė

Witkacy tėvai gimė Lietuvoje: Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose. S.Witkiewiczius buvo žinomas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas. Po 1863 m. sukilimo visa šeima buvo ištremta į Tomską.

Witkacy – iki šiol reikšminga asmenybė ne tik Lenkijos, bei ir viso pasaulio kultūrai. Jis gimė 1885 m. vasario 24 Varšuvoje, mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienas svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios Formos teoriją teatre). Witkacy tekstuose gilinamasi į būties slėpinius, dramose siekiama atskleisti metafizinius veikėjų pojūčius. Priklausęs moderniajai XX a. pirmosios pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – principingai neigė linijinio, nuoseklaus pasakojimo tradiciją, regimosios ir jausmų tikrovės iliustravimą, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“. 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją, išgirdęs apie Raudonosios armijos įžengimą į Lenkiją, Witkacy nusižudė.

Absurdo teatro pradininkas

Witkacy vadinamas absurdo teatro pradininku; jis parašė beveik keturiasdešimt dramų (tarp jų – „Mažame dvarelyje“, „Dvigalvio veršiuko metafizika“, „Beprotis ir vienuolė“, „Belzebubo sonata“, „Batsiuviai“), kurias statė ir stato žinomi Lenkijos bei kitų šalių režisieriai, tarp jų – Tadeuszas Kantoras ir Krystianas Lupa. Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-aisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“). G.Gabrėno išverstą Witkacy dramą „Mažame dvarelyje“ 1993-iaisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.

Apie Witkacy yra sukurtas lenkų režisieriaus Jaceko Koprowicziaus filmas „Mistifikacija“ (2010), kurio veiksmas vyksta 1969-aisiais: paaiškėja, jog Witkacy nenusižudė, o tebėra gyvas, toliau tęsia savo aistringus ir beprotiškus eksperimentus ne tik su menu, bet ir su gyvenimu.

Parodoje – 19 atspaudų

Iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okołowiciziaus kolekcijai, parodai parengta 19 skaitmeninių atspaudų. Didesnė negatyvų dalis daryta paties Witkacy. Atspauduose – įdomios ir reikšmingos XX a. pirmosios pusės meninio gyvenimo asmenybės: menininko tėvas S.Witkiewiczius (1851–1915), rašytojas Bruno Schulzas (1892–1942), pianistas Arthuras Rubinsteinas (1887–1982), artimas Witkacy bičiulis, vienas garsiausių Lenkijos antropologų Bronisławas Malinowskis (1884–1942). Taip pat eksponuojami Józefo Głogowskio, Władysławo Jano Grabskio, Tadeuszo Langierio daryti menininko portretai ir paties Witkacy autoportretai.

Fotografijų savininkas S.Okołowiczius baigė Varšuvos dailės akademiją, kur studijavo tapybą, domisi fotografija ir jos istorija, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kolekcionuoja Witkacy fotografijas. Jo rinkiniai jau pristatyti daugelyje parodų Lenkijoje ir už jos ribų.

Parodos kuratoriai: Gabriella Cardazzo, Giuliana Carbi, Helmutas Šabasevičius. Parodos organizatoriai: „Trieste Contemporanea“, „Artspace“, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius.

Witkacy fotografijų paroda „Gražuolė ir pabaisa“ Klaipėdos fotografijos galerijoje veiks iki gegužės 6 d. Ji yra fotografijos ir edukacinių užsiėmimo ciklo „(Ne)būtos istorijos“ dalis. Projektą organizuoja LFS Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas.