Vienoje tokių kino studijų, įsikūrusioje Vilniuje, Meistrų gatvėje, netrūksta veiksmo. Ruošiantis įgyvendinti dar vieną projektą, aplink čia įrengtą žaliąjį ekraną dirba dekoracijų meistrai, vežama technika, rengiamos konstrukcijos. Beveik per dešimt studijos gyvavimo metų čia nufilmuota daugybė reklamų, TV serialų, muzikinių klipų ir kino filmų.

Studijoje vykstančiais filmavimais besirūpinantis Vytautas Laucius pasakoja, kad dėl žaliojo ekrano studija yra virtusi ir ganyklomis, ir audringa jūra, ir net kosmoso stotimi. Apie tai, kaip veikia ši technologija, kokie įdomiausi projektai buvo įgyvendinti ir kokia filmų kūrimo ateitis, – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.

– Pradėkime nuo pradžių. Žaliasis ekranas – kokia tai technologija ir kada ji naudojama kine?

– Tam tikra prasme žaliasis ekranas yra optinė apgaulė, leidžianti imituoti, kad esi kitoje erdvėje, pasitelkti ir išreikšti įvairiausias vaizduotėje kilusias idėjas. Pavyzdžiui, jei nėra galimybės išsiųsti visos komandos į kitą šalį, veiksmą galima nufilmuoti studijoje, o pasitelkus žaliąjį ekraną, postprodukcijos metu, pridėti norimą tos šalies foną.

Pats dažas yra lyg velvetas – jis neatspindi kitų atspalvių, visiškai sugeria šviesą, o jo struktūra yra kitokia nei įprastų dažų.

Su šia technologija nesusipažinęs žmogus, atvykęs į studiją, joje matys įvairius kubus, kopėčias, judančius žmones, tačiau nesupras, kas iš tiesų vyksta. Tik įjungęs vaizdinę medžiagą supranti, kad viskas buvo ne veltui.

Kalbant apie žaliojo ekrano istoriją, šie amerikiečių išrasti žali dažai pradėti naudoti šeštajame dešimtmetyje. Tokia spalva nebuvo sutinkama gamtoje, nebuvo naudojama gaminant drabužius ar kitus daiktus. Pats dažas yra lyg velvetas – jis neatspindi kitų atspalvių, visiškai sugeria šviesą, o jo struktūra yra kitokia nei įprastų dažų. Tiesa, televizijoje kartais vietoj žalios spalvos naudojama ir mėlyna.

– Į ką reikia atkreipti dėmesį filmuojant šalia žaliojo ekrano?

– Svarbu, kad žaliasis ekranas būtų lenktas, nebūtų stačių kampų – tuomet nekris šešėlis, o spalva išsisklaidys. Daug dėmesio skiriama apšvietimui, tinkamam atstumui. Kadangi ekranas yra labai didelis – 335 kv. m grindų ploto – filmuojant gali būti sunku suprasti jo mastelį, tad ekranas žymimas.

Tiesa, visos technologijos evoliucionuoja, ne išimtis ir žaliasis ekranas. Jį pamažu keičia virtualiosios studijos. Tai kambariai, kurių lubos, sienos ir grindys padarytos iš LED ekranų, tad filmuojant vietoj žalios spalvos iš karto matomas norimas foninis vaizdas. Rinkoje jaučiamas didelis susidomėjimas šia nauja technologija, pabrėžiama jos kokybė, prisitaikymas prie filmavimo kamerų. Virtualiajame kambaryje, pasitelkiant turimas žinias ir techniką, filmuotas lietuvių kūrėjų filmas „Naktinė žvejyba“.

Organizatorių nuotr. 

– Kaip vyksta pasiruošimo filmuoti procesas?

– Idėja gimsta režisieriui, filmo ar reklamos kūrėjui, kuris pradeda dėlioti filmavimo eigą. Jis apsilanko studijoje, išsiaiškina aktorių ir technikos logistikos klausimus, vėliau atkeliauja dekoracijos ir dailės departamento atstovai. Vienas pirmųjų pasirodo operatorius, kuriam svarbu žinoti apie šviesas, filmavimo kampus ir kitus susijusius dalykus. Galiausiai vyksta techninė repeticija, kurios metu galutinai nusprendžiama, ar viskas parengta filmuoti. Atvyksta aktoriai, kaskadininkai, medikai, vizažistai ir kiti komandos nariai. Po filmavimo – susitvarkymo darbai, o jiems pasibaigus dažniausiai jau laukia naujas projektas.

– Kuo buvo virtusi ši studija – kokios scenos, netikėtos idėjos čia buvo įgyvendintos?

– Visų pirma, studijoje buvo labai daug gyvūnų – ganėsi karvės, filmuojant filmą „Santa“ po erdvę vaikščiojo elniai, filmavome avis, lamas, daugybę šunų ir net beždžionę, aprengtą lyg Bruce Lee... Studijoje nufilmuota ir kosminė stotis, ant estakados važiavo automobilis, sykį netgi filmavome potvynio semiamą kambarį. Nors iš specialios plėvelės padarėme tam tikrą baseiną, kai tokia didele jėga vanduo veržiasi pro duris ir langus, skęsta visa studija. Žinoma, tam ji ir pritaikyta – vanduo nuteka į trapus, elektros instaliacija įrengta saugiame aukštyje ir pan.

Sykį filmavome ir jūroje per audrą plaukiantį laivą – tai buvo vienas įsimintiniausių projektų. Tikrą laivo konstrukciją judinome, pasinaudodami gaisrinių automobilių čiaupais dideliais kiekiais iš viršaus pylėme vandenį, į laivą nukreipėme vėją – efektas buvo labai įspūdingas.

– Dalis išvardytų scenų atrodo gana pavojingos. Ar dažnai studijoje prireikia kaskadininkų pagalbos?

– Lietuvoje turime vienus geriausių kaskadininkų, kuriuos žino visas pasaulis. Jie puikiai išmano savo darbą, o studiją pažįsta skersai ir išilgai – po daugybės filmavimų jie čia jaučiasi kaip namie. Ar triukai pavojingi, jau kitas klausimas, juos atlikti studijoje, ko gero, saugiau nei realybėje.

– Ar pasitaikė per beveik dešimtmetį studijos gyvavimo metų kuriozinių situacijų?

– Kartą nutiko tikra force majeure situacija. Filmavome gerai žinomą mini serialą „Tokijo teismas“ – studijoje susirinko pasaulinio garso aktoriai, stipri filmavimo komanda. Netikėtai prasidėjo vasarinė, viską plaunanti ir semianti liūtis. Galite įsivaizduoti, kaip vanduo pradėjo kilti, užpilti patalpas. Ant grindų – filmavimo rekvizitai, dekoracijos, technika... Reaguoti teko greitai, ir nors susitvarkėme, filmavimą teko kelioms valandoms atidėti.

– „Tokijo teismas“ – žiūrovų visame pasaulyje žinoma istorinė drama. Ar Lietuva yra pasiruošusi priimti kitus didelio biudžeto serialus, filmus specialiųjų efektų juostas?

– Kalbant apie specialiųjų efektų reikalaujančius filmus, studija dideliam projektui yra per maža. Tam, kad būtų galima dirbti su tikrai didelėmis dekoracijomis, filmuoti sprogimus ar kitas itin sudėtingas scenas, jos reikėtų bent dvigubai didesnės. Tuomet būtų galima pasikviesti išties svarbius tarptautinius kino kūrėjus. Kita vertus, Lietuvoje ne sykį filmuoti „Netflix“, HBO projektai, tad pasigirti tikrai turime kuo. Galbūt dirbame ne su pačiais didžiausiais pasauliniais projektais, bet labai kokybiškai.

– Gal po dešimtmečio visi filmai bus kuriami tik naudojant žaliąjį ekraną, virtualųjį kambarį?

– Žaliasis ekranas turi nemažai pranašumų – visų pirma, filmuoti studijoje dažnai būna pigiau, nei važiuoti į pasirinktą lokaciją. Galiausiai nereikia kasdien į filmavimo aikštelę vežioti apšvietimo ar kitos filmavimo technikos, įtakos nedaro oro sąlygos ir garsai, nereikia uždaryti gatvių, riboti eismo ir pan.

Vis dėlto technologija negali atkartoti paprastų, žemiškų dalykų, gražių žmogiškų klaidų ir įvairių smulkmenų – kad ir to, kaip gamtoje krinta lapai. Tai tarsi lyginti filmavimą juosta su filmavimą skaitmena – juosta turi savo gylį, tam tikrą filmavimo sielą, o skaitmena sukuria plokštumos jausmą, ekrane atrodo visai kitaip. Manau, kad į studiją visi filmavimo darbai niekada nepersikels.