Birželio 2 d. ant Pelėdų kalno bus atidarytas naujas jo kūrinys – viešosios erdvės objektas „Žalčio namas“. Ta proga – pokalbis su autoriumi apie meno mieste funkciją, kultūros politiką, dialogą ir nesusikalbėjimą, viešųjų erdvių įveiklinimą.
– Galbūt pradėkime nuo to, kad paminklinimas, menas viešosiose miesto erdvėse – labai daug diskusijų, įvairių nuomonių sulaukianti tema, taip ir nesurandanti bendro atskaitos taško ir bendro diskurso. Jūsų nuomone, kokia apskritai yra paminklo, meno instaliacijos, meno objekto funkcija mieste?
– Meno lauke viskas labai sparčiai kinta – temų aktualijos, raiškos priemonės, pristatymo ir net sklaidos būdai. Tiems, kas neseka šių pokyčių, gali būti sunku suprasti naujas formas. Čia glūdi viena nesusikalbėjimo priežasčių.
Deklaruojame, kad kūrinys turi stovėti amžius, o daugeliui jų to nereikia, nereikia ir žiūrovui, ir kūrėjui.
Iki pat nepriklausomybės laikų buvo gajus juokingas įprotis reikalauti iš meno labai aiškios pozicijos. Tačiau cenzūros laikai baigėsi, o meno kūriniai tuo ir žavūs, kad pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Ne meno užduotis būti didžiojo pasakojimo priemone, veikiau, atvirkščiai, geri kūriniai savo prigimtimi atpalaiduoja pernelyg įtemptų temų erdvę. Todėl, kuo daugiau kūrybos, tuo smagiau. Menas šiandien leidžia paliesti labai opias ir įdomias temas, o formos prasme gali būti ir įvykiu, ir performansu – neturėti jokios kietos formos. Svarbiausia užduotis šiandien yra ieškoti būdų, kaip atsirinkti tinkamą kūrinį, kaip jį pritaikyti ir taikliai inkorporuoti esamame kontekste. Ir nepamiršti diskusijų, pokalbių.
– Jūsų manymu, kas tuomet turėtų nuspręsti apie paminklo, objekto atsiradimą mieste? Ar dialogas su visuomene yra reikalingas, ar įvairių objektų atsiradimas turėtų būti menininkų, architektų, urbanistikos specialistų sprendimas?
– Kiekvienos veiklos srityje egzistuoja aiški specifika, galioja aiškūs kriterijai. Nėra reikalo restorano virėjui aiškinti, kaip ruošti maistą, ar chirurgui – kaip operuoti. Tai kompetencijų klausimas. Labai aukštos kvalifikacijos kultūros specialistų yra, tik kartais į juos užmirštama kreiptis. Pavyzdžiui, kuratorius atlieka bene svarbiausią vaidmenį ir yra labai svarbi grandis tarp skirtingų sektorių, dalyvaujančių procese, turi didelę atsakomybę – formuluoja ir prižiūri esminę veiksmų eigą. Šie procesai yra imlūs laikui, todėl reikia puikiai išmanyti ne tik lokalų, bet ir pasaulinį meno lauką, puikiai suvokti architektūrinį, istorinį, socialinį kontekstus, mokėti komunikuoti ir, svarbiausia, turėti pajautimą.
Manau, šiandien kalbant apie įpaminklinimą ar kitokį įmonumentalinimą per meno formas, reikia įteisinti naujų terminų ir kriterijų. Vis dar vartojami pasenę apibrėžimai, kurie labai susiaurina kūrinio sampratą. „Memorialas“, „monumentas“, „paminklas“ ar „statula“ vien jau semantiškai talpina atminties temas. Be to, dažnu atveju, rengiant kūrinio gaires, įtraukiamas ir politinis kontekstas. Taip meno išraišką bandoma paversti priemone, tarnaujančia tautiniam pasakojimui iliustruoti. Deja, menas, ypač aukštos kokybės meno pavyzdžiai, tokias temas aplenkia lanku. Ar tai būtų filmai, ar literatūra, teatras, ar vaizduojamasis menas, ryškiausi meistrystės pavyzdžiai atveria daugiaplanį vaizdą, kuris turi daug skirtingų perspektyvų.
– Paminklas, meno / architektūros objektas mieste dažniausiai pasilieka ilgam laikui. Kaip padaryti, kad visuomenei jis būtų aktualus, atsparus pokyčiams, prisitaikantis prie miesto kraštovaizdžio ir po kelių dešimtmečių ar šimtmečių? Galbūt ne visiems objektams ilgaamžiškumas yra svarbus?
– Galima sakyti, kad pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyravo intensyvus užstatymo etapas. Tačiau būsto klausimai neišsprendžia socialinių, miesto įtinklinimo ir įveiklinimo problemų. Per minėtą laikotarpį jos buvo paliestos menkai (kaip žinome, spaudoje kultūros rubrikos yra pačiame gale), todėl nenuostabu, kad vis labiau ir labiau bręsta viešosios erdvės formavimo kūrimo ir organizavimo klausimai.
Galiu drąsiai teigti, kad Lietuva gali džiaugtis puikiai išpuoselėtu tarptautiniu meno lauku. Todėl esminis klausimas yra kompetencijos, t. y. kaip mes iš skirtingų sektorių perspektyvos sugebame panaudoti sugeneruotą kultūrinį produktą. Manau, miesto plėtros departamentai, paveldosauga, Kultūros ministerija, politikai, kūrėjai ir viešoji nuomonė turėtų rasti būdų, kaip kuo dažniau sukurti diskusijų ir tarpusavio bendradarbiavimo bendrų platformų. Viską užkrauti liaudies balsui būtų tiesiog nesąžininga.
Turime nepamiršti, kad nieko nėra amžino. Rasos Antanavičiūtės paroda „Paminklai, kurių nėra“ – puikus pavyzdys. Ši išsami istorinė studija parodos formatu parodė, kaip Vilniaus mieste keitėsi skulptūrų skaičius priklausomai nuo laikmečio ir santvarkos. Tai, kas stovėjo amžius, šiandien jau pamiršta ir net nežinoma. Laikui bėgant, kinta viskas: kontekstas, politikos ar ekonomikos aktualijos, todėl tam tikri judesiai, nukreipti į stacionarumą, pradeda kelti erzelį.
Manau, galima būtų vartoti „plakatinės skulptūros“ terminą apibrėžiant jos gyvavimo laiką. Tuomet objektas išlaisvėtų ir galėtų teikti momentinį pasitenkinimą. Kiekvienam smagu pamatyti šmaikščią skulptūrą, keistą ar įdomų objektą, netikėtą piešinį. Mes patys susigalvojame arba pagal reglamentą iš įpročio deklaruojame, kad kūrinys turi stovėti amžius, o daugeliui kūrinių to nereikia, nereikia ir žiūrovui, ir kūrėjui. Tad kodėl nepalengvinus sau dalios?
Žinoma, yra pavyzdžių, kai darosi skaudu dėl už mokesčių pinigus statomų menkaverčių monumentų, kurie nešildo širdies ir neglosto akių, gožia aplinką. Tačiau aš į tokius stengiuosi nežiūrėti.
– Kaune pastaruoju metu, taip pat ir Europos kultūros sostinės metais, bandoma atgaivinti įvairias miesto erdves ir jas paversti kultūros renginių, parodų vietomis, pavyzdžiui, atgijo Kauno centrinis paštas. Ar teigiamai žiūrite į šį reiškinį, kokius procesus tai skatina mieste, kaip veikia menininkus?
– Viešoji erdvė – mieste gyvenančių žmonių erdvė, todėl ja reikia naudotis. Mieste gyvena daug skirtingų grupių su skirtingais poreikiais ir laisvalaikio leidimo įpročiais. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka tiek miesto gyventojas, tiek miesto kaita. T. y. naujai sukurtos erdvės (stadionas, žaidimų aikštelė, terasa) gali tapti puikiu katalizatoriumi kurtis naujoms veikloms ir rastis naujiems įpročiams ir pramogoms. Tai labai smagu ir, svarbiausia, naudinga, nes tokios veiklos yra laisvos ir nemokamos, beje, laisvalaikis yra kardinaliai kitoje liniuotės pusėje nei nusikalstamumas. Patys gyventojai savo iniciatyva gali susikurti įveiklinimo vietas, savotiškus jėgos taškus. Tai labai padeda miestui plėstis, formuoti savo charakterį ir identitetą. Svarbu leisti kurti savo erdvę ir ja naudotis. Šį viešųjų erdvių įveiklinimo žemėlapį puikiai plečia meniniai projektai.
Neišvardysiu visko, bet Šančiuose kartu su bendruomenėmis kuriami projektai, Kauno bienalė ir kiti renginiai paliko labai ryškų įspaudą, šioms tendencijoms padėjo sparčiai augti. Tik vėliau vystytojai pastebi: o, prašau, koks fainas rajonas, kažką buvome praleidę!
– Jūsų projektas „Žalčio namas“ vystomas Kaune. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi Kauno veidas per pastarąjį dešimtmetį? Kokių tendencijų pastebite?
– Miestas priklauso miestiečiams. Miestai tuo ir žavi, kad turi savo aurą, nuotaiką. Kaunas yra vienas iš tų miestų, kurį galima įsimylėti. Tai lemia daug faktorių ir kriterijų: geografinė padėtis, gamtinis reljefas, daugiasluoksnis istorinis ir architektūrinis kontekstas, žmonės ir jų mentalitetas, subkultūros ir pan. Tačiau labiausiai mane džiugina gražios permainos. Pats esu gimęs ir augęs Kaune, Partizanų gatvėje. Galiu pasidžiaugti puikiu viešuoju transportu, geru apšvietimu net atokiausiose miesto vietose, apželdinimu ir kitokiu viešųjų erdvių atsinaujinimu. Tai daro miestą patogų, saugų ir mielą.
– „Žalčio namas“ – ar galite papasakoti apie jo idėją? Kokia bus šio objekto funkcija mieste?
– Tai skulptūrinis, laikinas viešosios erdvės objektas, kurį įgyvendinome programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ iniciatyva surengus konkursą. Nors tai statinys, vis dėlto į šį kūrinį reikia žiūrėti ne kaip į architektūros, bet kaip į skulptūros objektą, į kurį galima užeiti, jį patirti iš vidaus ir išorės. Šio kūrinio pavadinimas susipynęs su gražiais sutapimais ir yra inspiruotas pasakos, sukurtos menininkės Leilos Kasputienės-Šukiur.
Objektas atsiranda žalioje miesto erdvėje kaip parko dedamasis elementas. Tai lyg platforma, iš kurios galima toliau džiaugtis gamta. Nors šis kūrinys ir neturi aiškios paskirties, tačiau jis atviras skirtingai choreografijai. Čia galima užsiimti taiči, tiesiog per darbo pertrauką pasėdėti ir suvalgyti sumuštinį, surengti koncertą po atviru dangumi ar studentams naudotis kaip lauko klase. Scenarijų turėtų modeliuoti pats žiūrovas ir vienareikšmės paskirties aš nematau. Tai duoklė kalnui ir miesto gyventojams. Šioje vietoje sau pažymio nerašysiu. Pačiam smalsu, kaip šis objektas prigis, kaip jį naudos miesto žmonės ir kokių veiksmų scenarijų ir įpročių įneš miesto žmonės.
Stengiausi sukurti savotišką nematomą objektą, kuriame galėtų žaisti saulės šviesa, šerkšnas, rudens lapai ir, be abejo, žmogus. Tai viešoji erdvė, kuri akimirkai gali tapti privati. Šis kūrinys susideda iš dviejų segmentų – iš betoninės aikštelės, kuri abstrakčiai vaizduoja susirangiusį žalčiuką, ir iš anstato, kuris lyg vaizduotėje gimę rūmai žymi tris vartus. Kaip senoje liaudies dainoje – pro vienus vartus įeina Saulė, pro antrus – Mėnuo, o pro trečius – Dievas.
– Kodėl pasirinktas Pelėdų kalnas?
– Pelėdų kalnas yra labai svarbi miesto dalis. Šis kalnagūbris yra ir Nemuno ir Neries santakos aukštutinė dalis, Žaliakalnio pradžia. Beje, tai aukščiausia Kauno vieta. Geografiškai ji vadinasi Atragiu. Tai buvęs moterų vienuolyno sodas. Kažkada, dar anksčiau, čia buvo giria. Besileidžianti saulė šioje vietoje tarytum atsiduria žemiau žemės lygio, todėl susikuria nuostabių šviesos efektų.
Vis dėlto svarbiausia – ši vieta švenčia 101 metus nuo tada, kai tarpukario menininkai privačia iniciatyva išardė carinės Rusijos karinius baterijos įtvirtinimus, iš kurių nelegaliai savo rankomis pastatė Čiurlionio galeriją ir Meno mokyklą. Tai bene pirmas atkurtos valstybės statinys.
