Intriguojančio pavadinimo opera pritraukė smalsiai nusiteikusius šiuolaikinės akademinės muzikos mylėtojus. Šiuo renginiu iškilmingai pradėtas 17-as šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ bei 18-as  Klaipėdos koncertų salės koncertinis sezonas.

Ž. Vingelis džiaugėsi įvykusia premjera: „Labai smagu, kad turėjome galimybę kurti kitame mieste. Dvi savaites gyvenome Klaipėdoje, visas dienas ir naktis skyrėme tik šiam darbui. Jautėmės prisipildę energijos, kurią šiandien išleidome iš savęs ir tikimės, kad ji pasiekė kiekvieną klausytoją. Labai noriu pasidžiaugti nuostabiais solistais, kuriems esu be galo dėkingas už tai, kad įgyvendino daug skirtingų ir sudėtingų užduočių. Galutiniu rezultatu esu labai patenkintas.“

„Galvoje netelpa tiek emocijų, kiek jų dabar jaučiu. Kaip ir operos siužete pasakojama, taip ir mano smegenyse vis dar skamba muzika. Ji mus gelbsti ir tai yra svarbiausias dalykas. Labai džiaugiuosi visu kolektyvu, kuris labai darniai ir tikslingai, iki paskutinio akordo ėjo šios premjeros link“, - įspūdžiais dalijosi programai dirigavęs maestro Martynas Staškus.

Klaipėdos koncertų salės direktorius Tadas Grabys neslepia: „Labai smagu pradėti naują sezoną su nepakartojama operos premjera. Džiugu, kad pirmieji ją galėjo išvysti būtent uostamiesčio gyventojai. Esu dėkingas už puikų galutinį rezultatą visai Klaipėdos koncertų salės ir kūrybinei komandai.“

Michaelas Nymanas – minimalistinės muzikos pradininkas, žinomas britų kompozitorius, sukūręs šešias operas bei muziką daugiau nei dvidešimčiai filmų. Tarp kompozitoriaus garso takelių yra tokie filmai, kaip ,,Fortepijonas“, ,,Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ bei daugelis kitų.

Opera ,,Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ (“The Man Who Mistook His Wife for a Hat“) pasakoja pagrindinio herojaus-paciento, sergančio vizualine agnozija („mentaliniu aklumu“) ligos tyrimo istoriją. Žinomas muzikas ima nebepažinti aplink save regimo pasaulio ir vis labiau pasikliauti savo klausa. Tolstančios matomų daiktų prasmės artina jį prie garsinio pasaulio patyrimo ir atveria netikėtus ligos aspektus – virš viso regimo ir mus nuolat klaidinančio pasaulio tvyro ne visiems pažįstama, bet kerinti ir įkvepianti muzikinė realybė.

Pirmą kartą Lietuvoje statoma neurologinė opera – tai bendras Klaipėdos koncertų salės, vizualinių eksperimentų teatro ,,Kosmos Theatre“, teatro ,,Utopia“ projektas. Kvapą atimančios operos pastatyme susijungė klasikinės muzikos profesionalai su vizualinio teatro, šiuolaikinių medijų bei lėlių teatro kūrėjais.

Klaipėdos koncertų salės rengiamo festivalio „Permainų muzika“ koncertai vyks  rugsėjo 15– spalio 7 d.  dienomis.

Apie tai, kaip naujai bus galima pažinti vieną iškiliausių XX a. rašytojų ir kuo jo vidinis pasaulis itin artimas koronaviruso pandemijos suvaržytame pasaulyje gyvenančiam šių dienų žmogui – pokalbis su spektaklio režisieriumi Žilvinu Vingeliu.

– Kas paskatino atsigręžti į žinomo rašytojo Franzo Kafkos gyvenimą ir kūrybą?

– F.Kafkos pasaulį pasirinko kompozitorius Andrius Šiurys ir pasiūlė statyti spektaklį drauge. Pasirinko dėl mistinės atmosferos, kuri yra tiesiausias būdas pajausti F.Kafkos kūrybą, nes patys siužetai yra gana komplikuoti. Tai autorius, savo tekstais uždegantis smegenis ir vaizduotę, besislapstantis nuo lengvų išvadų ir vienkrypčių interpretacijų. Kartu šis turėjo ir kitą pusę – be "Metamorfozės" rašytojui nepavyko pabaigti nė vieno kūrinio.

Siekiame parodyti, kad jo literatūra yra šiuolaikiška, o tekstuose kalbama apie mūsų visų vidinį pasaulį, kurį būna sunku išreikšti žodžiais. Tam naudojame ne tekstą, o šiuolaikines technologijas.

F.Kafkos pasaulis yra toks, kuriame pabaiga tiesiog neįmanoma. Čia viskas pinasi, vyniojasi iki begalybės, ta pati mintis apeina save pačią 360 laipsnių kampu, tekstas pilnas eufemizmų, įterptiniai sakiniai kituose įterptiniuose sakiniuose patys save paneigia, įtraukia į žodžių ir prasmių šokį.

F.Kafka atveria pasaulį, kuris tirštas veiksmo ir kartu skęsta kraupioje stagnacijoje. Čia dera siaubas su humoru, paranoja su žaismingumu. Dominuoja realybė, nužvelgiama iš sapno perspektyvos, o tai labai artima mūsų teatro kūrybiniams eksperimentams.

F.Kafka gyveno XIX a. pab. ir XX a. pr. sandūroje, buvo realizmo mokinys, bet jo kūriniams būdingos absurdo, siurrealizmo, net psichoanalizės apraiškos. Pirmasis siurrealizmo manifestas pasirodė 1924 m., paskutiniais F.Kafkos gyvenimo metais, tad tokio legitimaus žanro kaip "siurrealizmas" jis negalėjo žinoti.

Vis dėlto asmeninės savybės, intuicija ir literatūrinis pasaulėvaizdis jį nuvedė prie iškreipto pasaulio vaizdavimo išsaugant perteklinius realistinius aprašymus. Taip žodis ėmė naikinti pats save, suktis ir pintis, tapti menine priemone, pasąmoninių haliucinacijų ir vizualizacijų kūrimo įrankiu, o ne informacijos šaltiniu. Dėl šios priežasties mūsų spektaklyje žodžių beveik nelieka. Stengiamės prisikasti prie pačios kafkiško pasaulio gelmės ir perteikti ją teatrinėmis priemonėmis atsisakydami literatūrinių. Atsitiktinumas – dar viena mūsų kūrybinio proceso sąlyga. Pats F.Kafka tapo garsus kone atsitiktinai, kadangi prieš mirtį paprašė savo artimo bičiulio Makso Brodo sudeginti visus jo tekstus, tačiau šis to nepadarė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Spektaklyje kalbate apie nemigą. Kas tai yra F.Kafkai ir ką šis žodis reiškia jums?

– F.Kafka buvo įstrigęs gyvenimo karantine, panašiai kaip kad mes šiandien. Jo biografija žymima vidinio pasaulio įvykiais, ne išoriniais. Jis jautėsi suvaržytas gyvendamas su tėvais, nesukūręs savo šeimos ir dirbdamas nuobodų teisininko darbą. Jis yra pasakęs, kad geriau jau nemiga negu toks gyvenimas. Nemiga buvo jo gyvenimo sąlyga, kuri atitolino nuo realybės. Skaitant rašytojo dienoraščius kartais atrodo, kad jis šia kondicija slaptai mėgaujasi.

Prieš kelerius metus aš pats esu susidūręs su ilgalaike kankinančia nemiga, mane įkalinusia nesibaigiančiame realybės ir sapno fragmentų filme. Tai buvo fiziškai kankinantis, bet kažkuo ir įkvepiantis laikas. Nemiga man pasirodė daug ką paaiškinanti sąlyga, kaip tuo metu galėjo gimti tokia literatūra. Intuityviai pradėjau jausti sąsajas tarp to, kur mes esame dabar, F.Kafkos literatūros ir šiuolaikinio teatro, kurio laisvinimasis iš teksto gali gimti iš tokių autorių kaip F.Kafka. Supratau ko iš jo literatūros tikisi Andrius, ką jis joje girdi ir ką mato, tad ėmiau statyti ne tik Kafką, bet ir Andrių. Lyg operos statymo procese – pirmiausia inspiruotas muzikos su scenografe Paulina Simutyte kūrėme vaizdinius, kurie tik vėliau rasdavo logines sąsajas su F.Kafka. Atrodo, kad kartu skaitydami jo kūrybą staiga panirome į save pačius ir į vienas kitą, ėmę "mąstyti kafkiškai" kartu sau leidome nuo jo nutolti, neėmėme visko tiesiogiai iš knygų.

– Ar spektaklyje bus galima susipažinti su visa F.Kafkos kūryba, ar su konkrečiais kūriniais?

– Spektaklyje skamba tekstų nuotrupos iš F.Kafkos dienoraščių, romano "Pilis", apsakymų "Jozefina, dainininkė, arba Pelių padermė", "Šuns tyrimai" ir kt., bet tai veikiau minčių fonas nei tvirtas mūsų atspirties taškas. Daugumoje savo kūrinių F.Kafka kuria tą patį pasaulį, kartojasi, dažnai pagrindiniai veikėjai yra jo paties alter ego, tad tą nežinia sapnuojamo ar sapnuojančio K. sapną ir stengiamės prikelti scenoje. Spektaklyje nemažai virtimo gyvūnais motyvų – pelės, šuns, beždžionės, vabalo ir kt. Tam pasitarnavo F.Kafkos pasakojimų rinkinys "Šakalai ir arabai: pasakojimai apie gyvūnus". Daug interpretacinės laisvės suteikė Gilles Deleuze ir Felixo Guattari knyga ,,Kafka: Toward a Minor Literature" ir jų šizoanalizės koncepcija. Taip pat diskusija ir konsultacijos su filosofu Gintautu Mažeikiu.

Kita įdomi tema, kuri mus papildomai motyvuoja, yra ta, kad F.Kafka yra įtrauktas į mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašą. Spektaklis turėtų būti ypač aktualus ir įdomus jaunimui, kaip kitokia pažintis su rašytoju, sukurianti įsimintiną atmosferą, į kurią mintimis galima grįžti skaitant bet kurį F.Kafkos kūrinį. Siekiame sudominti, parodyti, kad jo literatūra yra šiuolaikiška, jos atmosfera įtraukianti, o tekstuose kalbama apie mūsų visų vidinį pasaulį, kurį būna sunku išreikšti žodžiais. Tam naudojame ne tekstą, o šiuolaikines technologijas bei šiuolaikinio teatrinės raiškos priemones, kurios gali tiek nustebinti klasikinio teatro žiūrovus, tiek ir suerzinti (gali trūkti skaitomų žodžių). Visgi tikimės įtraukti vizualinę kalbą geriau nei tekstinę suprantančių paauglių auditoriją, kuri paprastai teatru nesidomi.

– Esate vizualinio teatro atstovai, siekiantys atverti galimybes naujai įprastos realybės reiškinių patirčiai. Kaip kitaip bus galima suvokti literatūros tekstą?

– Vizualinio teatro dramaturgija paremta asociatyvių vaizdinių koliažu, ne linijinio siužeto karkasu ar tekstine partitūra. Paprastai literatūriniame teatre būna pjesė, kuri turi savo struktūrą, dažnai tampančią ir spektaklio struktūra, o vizualinio teatro koncepte nelieka aiškaus pirminio stuburo. Viskas gimsta eigoje, kabinasi vienas už kito, tvirtinasi, sudaro vieną garso ir vaizdo jungiamąjį sakinį ir atskirai neturi jokios reikšmės. Tai necituojamas teatras, nes konkrečios vietos prasmę sukuria kontekstas, kuris priklausomai nuo žiūrovo minčių eigos kiekvienam turėtų būti vis kitoks.

Be teatro, aš dirbu dar ir su virtualia realybe, mobiliomis aplikacijomis, interaktyviomis instaliacijomis ir matau, kokios yra techninės galimybės ir kaip teatras lėtai jas įsisavina. Labai norisi priartinti tradicinį teatrą su tikrai didinga praeitimi ir vidiniu prasmės užtaisu prie jaunai kartai artimesnės meninės kalbos, techninių galimybių.

Patys sau įvardijome, kad šį spektaklį suvokiame kaip audiovizualinę parodą pagal F.Kafkos kūrybą. Tik ji patiriama ne judant erdvėje, kaip įprasta muziejuose, o yra išdėstyta laike vienoje teatro scenoje. Spektaklyje naudojame binarinį garsą (kolonėles, instaliuotas netikėtose salės vietose), gyvą profesionalių muzikantų atliekamą muziką, elektroninę muziką, lėlių ir objektų teatro technikas, scenografijoje instaliuotus mikrofonus bei gyvos ir montuotos vaizdo medžiagos videoprojekcijų koliažus. Aktoriai pasitelkia šokį, judesį, draminę vaidybą, lėlių ir objektų animaciją, kartais netgi klounados pradmenis. Spektaklis turėtų patikti tiems, kas mėgsta kiną. Patys įsikvepiame žiūrėdami ir aptarinėdami Davido Lyncho, Peterio Greenaway, Jano Švankmajerio, Michelio Gondry, Alejandro Jodorowsky filmus. Scenų montažą kuriame pasitelkdami Sergejaus Eizenšteino knygos "Montažas" teorinius samprotavimus. Kelis kartus žiūrėjome ir analizavome Orsono Welleso filmą "Procesas" – geriausią kada nors sukurtą F.Kafkos ekranizaciją.

Kompozitorius Andrius Šiurys kuria muzikaliai išbaigtą atpažįstamų leitmotyvų sistemą žaisdamas riba tarp kompoziciškai konkrečios ir melodingos, diegetinės (personažui girdimos) ir abstrakčios atmosferinės elektroninės muzikos. Aktorė Paulina Simutytė spektaklyje debiutuoja kaip scenografė. Tai, ką ji sukūrė, mažų mažiausiai nustebino. Tai labai subtilus, bet gyvas ir mobilus sceninis paveikslas. Taip pat Paulinos balsas – neabejotinas mano metų atradimas. Naudojamos trijų kanalų videoprojekcijos, tiesioginės transliacijos ir filmuoti vaizdai projektuojami ant visų scenografijos objektų. Tai kuria videomenininkas Kornelijus Jaroševičius. Be Paulinos, vaidina jauni, energingi ir labai gabūs aktoriai Gytis Laskovas ir Balys Ivanauskas. Spektaklyje groja ir du muzikantai – saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys, dalyvaujantys daugybėje skirtingų muzikinių projektų. Šokio klausimais konsultavomės su šokėju Mantu Stabačinsku, šviesų dailininkas Aistis Landsbergas jautriai spalvina jau sukurtą atmosferą, praplečia ją, pagyvina, mąsto labai tapybiškai. Panašu, kad panaudosime ir Kosmos APP mobiliąją programėlę, kuri leis spektakliui prasidėti jau namie. Bet apie tai daugiau mūsų puslapyje. Nuo muzikantų iki aktorių – visi skaitome F.Kafką. Visą iš eilės. Kartais atskirai, bet dažniau prieš repeticiją susėdę ratu ir garsiai. Stengiamės, kad jis apsigyventų mūsų galvose ir taip pasimirštų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Koks buvo F.Kafkos santykis su teatru? Ar jis jį mėgo?

– Jis labai mėgo teatrą. Savo dienoraščiuose kas antrą dieną rašė apie teatrą, tiksliau, išreiškė nepasitenkinimą tam tikru spektakliu, bet kažkodėl juose lankėsi. Pusę dienoraščių sudaro kritika ir itin aukštų standartų taikymas kitiems ir sau. F.Kafka dažnai aprašinėdavo aktores, kad viena, esą, su daug raukšlių, antra – žemo balso, trečia – tragikė, kuri turi kažką komiško. Yra aprašytas ir ne vienas sapnas, kurio veiksmas vyksta teatre. Vieną kartą su aktoriais kalbėjome, kad šis spektaklis galėtų būti F.Kafkos sapnas teatre.

Jaučiu, kad mūsų kuriamas spektaklis jam patiktų arba bent jau sukeltų minčių. Nyderlandų teatrologė ir meno istorikė Maaike Bleeker knygoje "Visuality in the Theatre" teigia, kad vizualumas nepriklauso nei vienam iš atskirų spektaklio komponentų, o ištinka kaip visumos efektas. Pasak žinomo kanadiečių režisieriaus Roberto Lepage, teatras turėtų būti daina ir šokis. Iš F.Kafkos replikų galima pajusti, kad M.Bleeker aprašytas "vizualumas, kaip visumos efektas" jam būtų artimas. Dar rašytojui esant gyvam 1917 m. Paryžiuje buvo pastatytas spektaklis "Paradas", kuriam muziką kūrė Erikas Satie, pjesę rašė Jeanas Cocteau, o Pablo Picasso buvo scenografas. Tai buvo spektaklis be siužeto, šiuolaikinis baletas, tarsi scenoje išdėstyta paroda. Panašiu principu dirbame ir mes.

F.Kafka atveria pasaulį, kuris tirštas veiksmo ir kartu skęsta kraupioje stagnacijoje. Čia dera siaubas su humoru, paranoja su žaismingumu.

Labai norėčiau dar paminėti tris šio spektaklio "mamas" – "Kosmos Theatre" direktorių ir prodiuserį Darių Vizbarą, Kauno kamerinio teatro direktorę Jurgą Knyvienę ir festivalio "ConTempo" vadovę Gintarę Masteikaitę. Dar niekada spektaklio premjeros neorganizavo trys skirtingos komandos. Labai džiugina, kad "Kafka Insomnia" bus festivalio premjera, kadangi į ją ateis kitoks žiūrovas, jau matęs kitus festivalio spektaklius, jautresnis ir susikaupęs, pamiršęs televizines klišes, youtube, pasiruošęs teatrui.

Festivalyje rodysime ir dar vieną mūsų teatro spektaklį "Protestas", kurį sukūrėme karantino metu. "ConTempo" – tarp dviejų (faktinio, jau įvykusio, ir ore tvyrančio ateities) karantinų vykstanti teatro fiesta Lietuvos širdyje. Šių metų festivalio programa mane labai džiugina. Joje turėjo būti daug užsienio atlikėjų, bet išėjo labiau nacionalinė negu tarptautinė, subūrusi labai įdomias ir skirtingas Lietuvos kūrėjų teatrines pasaulėžiūras į vieną vietą.

Esame jaunas ir eksperimentuojantis teatras, tad savo žiūrovo dar ieškome. Galbūt jis visai ne teatre. Gal vakarėlyje? Koncerte? Parodoje? Labai laukiame kiekvieno žiūrovo nuomonės, teigiamų ir neigiamų komentarų, nes tai mums labai svarbu. Esu Vilniuje gyvenantis kaunietis, todėl smagu vėl kurti Kaune. Kauno žiūrovas noriai priima ir vertina kūrybinius eksperimentus, todėl labai tikiuosi, kad pavyks jam pasiūlyti kažką naujo ir įdomaus.

Veidai ir vardai

"Kafka Insomnia" kūrybinė komanda: režisierius Žilvinas Vingelis, kompozitorius Andrius Šiurys, dailininkė: Paulina Simutytė, vaizdo projekcijų dailininkas Kornelijus Jaroševičius, šviesų dailininkas Aistis Lansbergas, aktoriai Gytis Laskovas, Balys Ivanauskas ir Paulina Simutytė. Gyvai groja: saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys.

Premjera – 20 d. 20 val. ir 21 d. 18 val. Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A.

Nemigos kūryba

F. Kafkos figūra yra mistiška literatūros pasaulyje. Jo kūriniai pasižymi savitu rašymo stiliumi, o pats rašytojas nepaprastai reikliai vertino savo kūrybą, todėl dauguma jo darbų išspausdinti nepaisant rašytojo noro juos sudeginti. F. Kafkos tekstai skaitytoją panardina į sapnišką, siurrealistinę būseną, kurią ir nagrinėja spektaklio kūrėjai.

Pats rašytojas kentė nemigą, kuri persismelkdavo ir į jo kūrybą: “Spalio 2. Bemiegė naktis. Jau trečia iš eilės. Aš greitai užmiegu, bet po valandos prabundu, lyg būčiau įkišęs galvą į nesamą skylę. Nuo tada visą naktį iki penkių tarsi miegu, tačiau tuo pat metu ryškūs sapnai neleidžia užmigti. Aš formaliai tarsi miegu greta savęs, o pats tuo metu turiu grumtis su sapnais.“ – rašė F. Kafka savo dienoraštyje. Nemigos kuriamas ir į apčiuopiamą tikrovę įsiveržiantis sapnas F. Kafkos kūrybą paverčia sąlygine, pilna netikėtų įvaizdžių, ištęsto laiko pojūčio, pirmalaikių absurdo, egzistencializmo ar net siurrealizmo apraiškų, einančių koja kojon su realizmo mokyklai būdingais nuosekliais aprašymais.

Analizuodami nemigą ir sapnavimą būdraujant, spektaklio kūrėjai klausia, ar tai yra kūrybos metodas, gyvenimo būdas, ligos padarinys, ar pagrindinė F. Kafkos literatūrinio genialumo sąlyga? Pasitelkdami draminę vaidybą, gyvai atliekamą elektroakustinę muziką, video projekcijas, šiuolaikinio objektų teatrą bei garsines manipuliacijas, kūrėjai gilinsis į paranojišką ir kerinčią rašytojo kūrinių atmosferą, jo gyvenimo peripetijas, nemigos simptomus, vaizdines bei garsines haliucinacijas, kartu ieškos niekada nepabaigto ir niekada nesibaigsiančio “kafkiško“ pasaulio ribos.

Anot spektaklio kūrėjų, jų tikslas nėra tiksliai atkurti Kafkos pasaulį ar interpretuoti vieną jo kūrinį: “Mes analizuojame šio pasaulio kūrimo sąlygas, vidinį rašytojo pasaulėvaizdį, bandome užčiuopti tam tikras vidinių būsenų ir lakios vaizduotės priežastis, todėl savo esme tai ne siužetinis, o vizualinis bei muzikinis asociatyviais įvaizdžiais ir užkoduotomis prasmėmis grįstas spektaklis,“ – teigia spektaklio režisierius Ž. Vingelis.

Kūrybinį procesą menininkai pradėjo ne nuo teksto ar siužeto, bet nuo įvaizdžių ir atmosferos kūrimo. Anot režisieriaus, aktoriams tai buvo iššūkis, bet jie susitvarkė puikiai: “Stipri kūrybinė komanda leidžia šį spektaklį suprasti ir kurti, kaip “kafkiško pasaulio” garso ir vaizdo instaliacijų parodą. Ši paroda pristatoma ne judant erdvėje (kaip įprasta muziejuose), o išdėstyta laike, teatro scenoje. Tai neabejotinai savičiausias mano profesinis darbas, kurio eksperimentinis turinys bei netradicinis kūrimo procesas leidžia patikrinti teatrą dar nepažintose jo formose, augti patiems ir kartu auginti ,,Kosmos Theatre” eksperimentinę teatrinę idėją”, – kūrybiniu procesu džiaugiasi Ž. Vingelis.

Žodis virstantis garsu

Spektaklyje muzika atliks labai svarbų vaidmenį. Ant scenos F. Kafkos tekstai prabils per gyvai atliekamos muzikos garsus, tad nestebina, jog vienas pagrindinių spektaklio inciatorių – tai kompozitorius Andrius Šiurys, 2020 m. laimėjęs Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunojo kompozitoriaus prizą. Menininkas šio muzikinio spektaklio idėją plėtoja jau seniai: „Prieš pusantrų metų iškėliau sau klausimą – kokiam menininkui, dailininkui, poetui, kompozitoriui labiausiai pritariu? Nuo kurio menininko kūrybos atsispirdamas norėčiau sukurti audiovizualinį spektaklį? Tuo metu F. Kafką pasirinkau dėl jo tamsos ir absurdo. Žinodamas režisieriaus Ž. Vingelio asmenybę bei jo kūrybos stilių (ypatingai vertinu jo gebėjimą jungti skirtingas meno formas bei siurrealistinę teatrinę kalbą), neabejojau – šį spektaklį turime kurti kartu,” – mintimis dalijasi kompozitorius.

Menininkas teigia, jog spektaklyje „Kafka Insomnia“ leidosi į visišką muzikinę laisvę bei jaudinančius emocinius akibrokštus: “Kūrybinio proceso metu, rodos, kiekvienas garsas jau buvo sukauptas, pripildytas F. Kafkos minčių ir išlietas į salę su tokiu įkarščiu, kad jaudulio šiurpuliai pasimetę nebesuprato, kada užleisti vietą ašaroms ar šypsenai. Veiksmai, objektai ir žodžiai garsiškai įelektrinti. Jie haliucinuoja visi kartu, todėl atskirai egzistuoti nebegali. Vyksmas struktūrizuotas tarsi muzikinio kambario kvėpavimas, trikdomas migrenos ir nervingo kikenimo. Tai neabejotinai reikšmingiausias mano muzikinis darbas teatre,” – teigia A. Šiurys.

Atgyjanti scena

Spektaklio režisierius yra įsitikinęs, jog spektaklis turėtų patikti tiek klasikinio teatro estetiką mėgstantiems, tiek šiuolaikinio, vizualinio, daugiažanrio ar postdraminio, koliažinio teatro mėgėjams. Kūrybiški sceniniai sprendimai patrauks ir pirmenybę vizualiniam turiniui teikiančių paauglių dėmesį: “Spektaklyje naudojamas binarinis garsas (kolonėlės instaliuotos netikėtose salės vietose), žinomų Lietuvos muzikantų gyvai atliekama muzika, lėlių ir objektų teatro stebuklai, scenografijoje instaliuoti mikrofonai, ”live” ir montuotos video medžiagos videoprojekcijų koliažai atvers iš pažiūros realistinės scenografijos sąlygiškumo galimybes, laviruos tarp žanrų, vystys atpažįstamų leitmotyvų sistemą, jaudins ir kels nuostabą,” – mintimis dalijasi Ž. Vingelis.

Scenografiją spektakliui kuria bei jame vaidina, dailininkė Paulina Simutytė. Anot jos, spektaklio scenografija nepastebimai peržengia monumentalumo ir funkcionalumo, realistiškumo ir sapniškumo ribas: “Paklusdama garsui, vaizdui, šviesai bei judesiui, ji įklampina mus į belaikę erdvę ir užstrigdo dar vienoje nemigos naktyje, kai tuo tarpu pati nemiga budina daiktus, kurie paklūsta jai, tapdami plyšiu į paralelinį pasaulį, to pasaulio iškreiptu veidrodžiu ar būdravimo įrankiu. Tu negali to nepastebėti, negali suvaldyti. Kiekvienas prisilietimas iššaukia kambario, kurio visi objektai yra vientisi kafkiškojo pasaulio vaizdiniai, nervingas refleksijas, iš kurių nebegali ištrūkti,” – teigia menininkė.

Svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka ir video projekcijos, kurios naudojamos ne tik kaip fonas sceniniam vyksmui, bet ir kaip vienas pagrindinių sudedamųjų elementų. Video projekcijų dailininkas Kornelijus Jaroševičius džiaugiasi, jog jam, kaip video menininkui, tai yra įdomi patirtis ir galimybė:

“Man yra itin įdomus priėjimas prie šio darbo, kadangi kartu su komanda, pasitelkdami scenografiją, F. Kafkos literatūrą, muziką, video, lipdome bendrą paveikslą, o ne išpildome iš anksto numatytą schemą. Daug skirtingų technologijų naudojama kuriant vaizdo projekcijas teatre, tad mano vienas tikslų ne nustebinti inovatyvumu, bet sudėti tai, kas jau atrasta, į vientisą vizualiką, kuri eitų greta kitų komponentų – neužgožtų ir nepasislėptų,” – dalinasi kūrybiniais įspūdžiais menininkas.

Režisierius: Žilvinas Vingelis

Kompozitorius: Andrius Šiurys

Vaidina: Gytis Laskovas, Balys Ivanauskas ir Paulina Simutytė.

Dailininkė: Paulina Simutytė

Video projekcijų dailininkas: Kornelijus Jaroševičius

Šviesų dailininkas: Aistis Lansbergas

Gyvai groja: saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys.

Spektaklis yra vizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ bei Kauno miesto kamerinio teatro koprodukcija.

„Kafka Insomnia“ premjera įvyks Kauno miesto kameriniame teatre. Spektaklis pristatomas tarptautinio scenos menų festivalio ConTempo programoje.

Rugpjūčio 20 d. 20:00 val.

Rugpjūčio 21 d. 18:00 val.

Teatro vardas ypač dažnai minimas po karantino metu sukurto ir gyvai internetu transliuoto spektaklio "#Protestas". Vasarą "Kosmos Theatre" kūrybinė laboratorija įsikūrė Kaune ir gausiai ruošia naujas skirtingo formato veiklas, kurias bus galima patirti jau rugpjūtį.

Regėti pasąmone

Tokiame teatre siužetas grįstas asociatyviais vaizdais, o ne naratyvu ir priežastiniais ryšiais.

"Kosmos Theatre" vardu pasivadinusi talentingų jaunosios kartos režisierių, aktorių, dailininkų ir kompozitorių kūrybinė grupė, kuriuos vienija bendras siekis kurti tokį teatrą, kuriame būtų kalbama vaizdų ir garsų kalba. Pasak jų, tikrojo vaizdo teatro principų valstybiniuose teatruose nepavyktų įgyvendinti.

"Įkūrėme teatrą siekdami legalizuoti šį žanrą. Vaizdo teatras mūsų teatruose nesusiformavo kaip atskira mokykla. Lietuvos teatre galima būtų įžvelgti dvi dominuojančias teatro tradicijas – stanislavskišką ir brechtišką. Pirmoji apeliuoja į emocijas, antroji – į mąstymą. O vizualinis teatras – į pasąmonę. Tokiame teatre siužetas grįstas asociatyviais vaizdais, o ne naratyvu ir priežastiniais ryšiais. Vizualumas yra ne tik tai, ką regi, bet jis ištinka kaip visumos poveikis, kaip vaizdo, garso, aktoriaus sąveika bendrame paveiksle", – mintimis dalijosi vienas pagrindinių "Kosmos Theatre" įkūrėjų ir režisierių Žilvinas Vingelis.

Teatro įkūrėjus Ž.Vingelį ir prodiuserį Darių Vizbarą suvedė labai panašios kūrybinės idėjos, vėliau prie jų prisijungė kiti bendražygiai. Taip jau prieš trejus metus buvo pradėtas kurti naujas kūrybinis judėjimas, dirbęs su nepriklausomos kūrybinės jaunųjų menininkų organizacijos "Baltijos kamerinis operos teatras" vardu.

Idėjoms, kūriniais ir kūrybinei komandai šis vardas buvo tolimas, todėl visai neseniai, šių metų kovo 3 d., jai buvo suteiktas naujas, labiau teatro idėjas atspindintis pavadinimas – "Kosmos Theatre". Nors ir bendradarbiauja su mokslininkais, teatras neturi tiesioginių sąsajų su tuo, kas vyksta kosmose. Senosios Graikijos filosofų naudotas terminas "kosmos" koduoja pasaulio, kaip mikrokosmoso ir makrokosmoso visumą, anapus žmogų supančios aplinkos egzistuojančią kitą realybę, kurios slenkstį peržengus tampa nebeaišku, ar lėlininkas valdo lėlę, ar lėlė valdo lėlininką.

"Kosmos Theatre" vadovaujasi savajame manifeste išskirtais penkiais pagrindiniais prioritetais. Pirmiausia – tai nedaiktiškos tikrovės tyrinėjimas. Tos tikrovės, kurios mes nematome akimis, bet visi iš dalies joje gyvename ir susitinkame daiktiškoje realybėje. Tai sapnų, realybės surogatų, virtualiosios realybės ir kitų nerealistiškų realybių tyrimas.

Teatro kūriniams būdinga mokslo ir meno sąjunga turinyje ir formoje. Kūrėjai glaudžiai bendradarbiauja su mokslininkais, tyrinėdami tai, kas aktualaus ir įdomaus vyksta dabartiniame pasaulyje. Taip pat siekia daugiažanriškumo ir teatro raiškos viešose erdvėse.

Tarp sapno ir realybės

Tyrinėsime prasiplečiantį vaizduotės plyšį stagnacijoje, kiek tame sustabdytame momente gali įvykti daug dalykų, jei gerai į jį įsižiūrėsi.

Šie prioritetai bus toliau įgyvendinami ir rugpjūčio antroje pusėje startuosiančio naujo kūrybinio "Kosmos Theatre" sezono veiklose. Sezono kodas – "zugzwang" – šachmatų žaidime naudojamas terminas, reiškiantis, kad vienintelis naudingas ėjimas yra nedaryti jokio ėjimo.

"Tai bus naujojo sezono pagrindinė tema, sujungianti visas mūsų veiklas. Karantino metu galėjai būti didvyriu, jei neišėjai iš namų. Naujausiame spektaklyje "Kafka Insomnia" tyrinėjame rašytojo Kafkos pasaulį, kuris nesukūrė savo šeimos, neišsikraustė iš tėvų namų ir pats save įkalino vidinėje kančioje. Kitose veiklose būnant vienumoje per mobiliąsias programėles ir su virtualiosios realybės akiniais galima patirti kitų žmonių istorijas. Tyrinėsime prasiplečiantį vaizduotės plyšį stagnacijoje, kiek tame sustabdytame momente gali įvykti daug dalykų, jei gerai į jį įsižiūrėsi", – pasakojo Ž.Vingelis.

Naujausius "Kosmos Theatre" spektaklius bus galima pamatyti tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje "ConTempo". Festivalio metu rugpjūčio 20 d. 20 val. ir 21 d. 18 val. Kauno miesto kameriniame teatre bus pristatyta vizualinio gyvos muzikos spektaklio "Kafka Insomnia" premjera. Spektaklio kompozitorius – Andrius Šiurys, režisierius – Ž.Vingelis. Kaip teigia kūrėjai, tai būsiąs pats eksperimentiškiausias darbas teatro veikloje, labiausiai įkūnijantis minėtuosius kūrybos prioritetus. Jame, visiškai atsisakant bet kokio naratyvo, laviruojant tarp sapno ir realybės, pasakojama vienos čekų rašytojo Franco Kafkos nemigos nakties istorija.

Rugpjūčio 22 d. "ConTempo" festivalyje didelio populiarumo sulaukusį spektaklį "#Protestas" žiūrovai galės išvysti net trimis būdais vienu metu: gyvą atlikimą "Kaunas 2022" biuro vitrinoje, projekciją ant Mykolo Žilinsko dailės galerijos ir virtualiąją transliaciją festivalio medijų kanaluose. Futuristiniame spektaklyje vaizduojama ateities žmonijos valstybė Monaksija, kurioje draudžiami jausmai ir nuolat slopinami specialiais vaistais, tačiau spektaklio veikėjai susivienija ir nusprendžia tam pasipriešinti. Karantino metu spektaklis buvo gyvai transliuojamas internetu, aktoriams nesusitinkant ir vaidinant kiekvienam iš savo namų. Festivalio metu jie pirmą kartą vaidins kartu.

Iki Naujųjų metų teatras žada pakviesti ir į kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio M.K.Čiurlionio kūrybos įkvėptos etnokosmologinės operos "S‘Anatomia / Ženklai" premjerą.

Papildyta realybė

Vizualumas yra ne tik tai, ką regi, bet jis ištinka kaip visumos poveikis, kaip vaizdo, garso, aktoriaus sąveika bendrame paveiksle.

Dar viena be galo įdomi "Kosmos Theatre" siūloma veikla – garso spektakliai, dar kitaip tariant, Kosmos APP. Tai yra mobilioji programėlė, kurią parsisiuntus į išmanųjį telefoną ir vaikščiojant tam tikrose erdvėse pagal telefono GPS signalą galima pamatyti ir išgirsti į aplinką įfiltruotas istorijas. Pernai pirmą kartą buvo sukurta programa "Keturių konfesijų sankryža", veikusi vaikščiojant po parku virtusias Kauno senąsias kapines. Kas dar nespėjo išbandyti programėlės, galės tai padaryti rugsėjį, kai ši technologiškai atnaujinta programa vėl bus prieinama.

Šiuo metu yra kuriama nauja programa, veiksianti vaikščiojant brolių Hermano ir Oskaro Minkovskių XIX a. antroje pusėje pramintais takais nuo Aleksoto iki Santakos. Vokietijoje išgarsėję broliai (Oskaras tapo terapeutu, Hermanas – matematiku, fiziku, reliatyvumo teorijos pradininku) gimė ir vaikystės dienas leido Aleksote, mokydamiesi dabartinėje Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje. Premjera numatyta lapkritį. Ateityje ketinama sukurti ir trečią programą, bendradarbiaujant su Kauno IX forto muziejumi.

Virtualioji realybė

"Kosmos Theatre" aktyviai bendradarbiauja su virtualiosios realybės lyderiais Baltijos šalyse "Gluk Media" ir ruošia dviejų virtualiosios realybės filmų premjeras. Šiuo metu kuriamas filmas apie dailininkę Marianą Veriovkiną, vieną iš Miuncheno "Mėlynojo raitelio" ekspresionistų dailininkų grupuotės įkūrėjų, išgarsėjusią kūryboje akcentuotu feministiniu diskursu. Dailininkės brolis buvo Kauno gubernatorius, kuris, užuot vykdęs rusifikaciją, rėmė lietuviškus vaidinimus. Vienu metu M.Veriovkina buvo žinomesnė už M.K.Čiurlionį, tačiau jos kūryba laikui bėgant buvo primiršta.

Teatras labai džiaugiasi gavęs Lietuvos kino centro finansavimą paruošiamiesiems virtualiosios realybės filmo "Your Dream" darbams. Filmas ypatingas tuo, kad tai bus sapno simuliacija. Režisierius Ž.Vingelis kartu su dramaturge Marija Judzentavičiūte ir kitais filmo kūrėjais atliko ilgai trukusį tyrimą, rinkdami ir analizuodami įvairių socialinių grupių žmonių sapnus. "Your Dream" – interaktyvus ir psichoterapinis filmas, žiūrimas su virtualiosios realybės akiniais.

Vizualinis gatvės teatras

Ir tai dar ne viskas, kuo gyvena "Kosmos Theatre". Teatras organizuoja ir vizualinį teatrą populiarinantį tarptautinį festivalį, pristatysiantį žinomiausius šio teatro žanro atstovus iš Italijos, Ispanijos ir Rusijos. Festivalio metu veiks kūrybinės dirbtuvės "Kosmos Theatre Lab". Pernai pirmą kartą surengtame festivalyje dirbtuvės buvo skirtos aktorių vaidybai: vaidyba su lėlėmis, kūno dramaturgija ir vaidyba su projekcija. Šiemet, sąryšyje su "zugzwang" ir karantino temomis, festivalis skiriamas vizualiniam gatvės teatrui.

Kūrybinių užsiėmimų metu bus kuriami vizualiniai spektakliai socialiniame kontekste, tarsi sapno ir realybės susikirtimas viešosiose erdvėse. Meistriškumo kursuose commedia dell‘arte stiliaus vaidybą dėstys šio žanro režisierius ir pedagogas iš Italijos Matteo Spiazzi, ispanas Adrianas Schvarzsteinas (pasirodys ir festivalyje "ConTempo") ves gatvės teatro ir šiuolaikinio cirko dirbtuves, o legendinio prancūzų klounados pedagogo Philippe'o Gaulier dirbtuves ves lietuvių aktorė ir režisierė, teatro "Raudonos nosys" meno vadovė, tiesioginė P.Gaulier mokinė Marija Baranauskaitė.

Rudenį laukiama svečių iš Sankt Peterburgo – bus organizuojamos papildomos dirbtuvės, vedamos vienų iš 'Kosmos Theatre" inspiratorių, visame pasaulyje žinomų vaizdo teatro menininkų – inžinerinio teatro AKHE. Kūrėjai dirbs su penkiolika lietuvių aktorių, režisierių ir scenografų, o rezultatai (spektaklių eskizai skirtingose viešose erdvėse) spalį bus pristatyti Lietuvos teatrų vadovams, publikai ir kritikų bendruomenei. Teatrų vadovams patikę pasirodymai turės galimybę būti pastatyti ir vėliau teatro scenoje.

Atsitiktinumo burtai

Užsiplikau čiobrelių arbatos. Už lango besileidžiančios saulės peizaže draugiškai mojuoja žalutėliai kaštono lapai – nuleidžiu romanetę. Ne, tamsos neužtenka – uždegu žvakę. Jau daugiau paslapties. Atsisėdu priešais kompiuterį, nekantriai laukiu. Nuslydusi nuo kojos šlepetė šlepteli žemėn, į sieną bumbteli kaimyno sieninės spintos durys, į kambarį įsėlina namiškiai, klausdami, kada "grįšiu" iš teatro... Lydint tokioms teatro magiją į dvikovą kviečiančioms buitinėms aplinkybėms "YouTube" prasideda interneto spektaklio (kūrėjai jį įvardijo internetine (anti)utopija) "Protestas" premjera.

Turbūt panašiai dviprasmiškai jautėsi visi, nusprendę išvysti šį kūrybinį projektą. Greičiausiai ir patys aktoriai, ko gero, vaidinę taip pat avėdami šlepetėmis. Belaukiant premjeros galvoje sukosi įvairios mintys ir daugybė klausimų. Ypač nerimą ir kartu intrigą kėlė faktas, kad spektaklis buvo sukurtas labai greitai. Žaibiškai ne tik parašyta pjesė, bet ir subrandintos kitų spektaklio sudedamųjų dalių vizijos. Spektaklį žiūrėjau ne vieną vakarą. Ką gi, galiu drąsiai teigti, kad rezultatas ne tik nenuvylė, bet ir stipriai įkvėpė.

Viena stipriausių spektaklio pusių ta, kad nors tai internetu transliuojamas ir tiesiogiai kuriamas spektaklis, todėl kūrėjams kėlęs daug iššūkių, jis stipriai išgrynintas. Įprastu būdu teatro scenoje vaidinamas ne vienas spektaklis ne visada būna toks "grynas" ir "tiesioginis". "Proteste" nėra nereikalingų objektų, žodžių, veiksmų, garsų. Atrodo, viskas yra ten, kur tam yra skirta vieta. Jau tokios fatališkos yra Ž.Vingelio rankos – kas į jas patenka, įgyja gyvybę ir turi teisę egzistuoti, kaip kad už mano lango kaštonas. Jo spektakliai ypatingi ne demonstratyviu šiuolaikiškumu, hiperįmantriomis formomis, siekiu šokiruoti, kas dažnai yra būdinga jauniems režisieriams, bet gebėjimu įtikinti, kai, regis, net atsitiktinumas yra nulemtas iš anksto.

Ž.Vingelis elgiasi lyg burtininkas. It koks Gendalfas trinkteli nematoma magiška lazda žemėn ir materializuojasi iš kito laiko ar dimensijos išsprogusi realybė. Jau pirmieji režisieriaus spektakliai leido padaryti išvadą, kad jis mąsto visai ne kaip jaunas žmogus. Lyg būtų daug gyvenimų nugyvenusi į jauną kūną reinkarnavusi siela, turtinga išmintimi ir stebėtina kantrybe prasibrauti į tas gelmes, kurias nuo žmogaus saugo daugybė durų. Tai leidžia gimti stipriai paveikiems spektakliams, kuriuose susitinka teatras, vizualieji menai, mokslas ir magija. Paradoksalu, gana šiuolaikiški Ž.Vingelio spektakliai išryškina tai, kas yra tikrasis teatras. Turiu minty antikines tragedijas, persmelktas esminio klausimo – ar žmogaus likimas yra nulemtas dievų ar vis dėlto jis jį gali keisti savo valia?

Dabarties ir ateities vienatvė

Bendrystės pojūtis tampa tikroviškesnis nei šiandien TV, kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranuose kuriamos realybės versija.

Ar žmogus privalo tik vykdyti kažkieno valią ar gali išdrįsti nepaklusti, svarstoma ir "Proteste", kuriame Dzeusą įkūnija 2220 m. egzistuojanti betautė žmonijos valstybė Monaksija. Ar, tiksliau, ją valdančios Motinos Monaksijos valia. Dramaturgės Godos Simonaitytės parašytame siužete šios valstybės gyventojams draudžiama jausti stiprias emocijas, jos yra slopinamos specialiais gėrimais, to nedarantiems gresia griežtos bausmės. Monaksija sukurta siekiant mokslo progreso, kad žmonės galėtų dirbti racionaliai, o ne priimti sprendimus vedami emocijų. Žmonijos istorija jau įrodė, kad stiprios emocijos gimdo karus.

Spektaklyje veikia šeši personažai: Motina Monaksija, Mokytojas, trys jo mokiniai ir dirbtinio intelekto programa Kiri. Siužetas gana paprastas: Mokytojas nuotoliniu būdu veda bendravimo įgūdžių mokymus, padedamas programos Kiri, jis pasakoja apie tai, kaip žmonės bendravo anksčiau, galėdami jausti. Šie mokymai yra slapti. Vieną dieną į mokymus prisijungia mokinys Milas2194 ir papasakoja apie tai, kad jis patyrė draudžiamą meilės jausmą. Taip po kurio laiko Mokytojas ir jo mokiniai emociškai suartėja ir nusprendžia nepaklusti Monaksijos įstatymams. Jie rengia protestą, siekdami teisės jausti. Istorijoje gausu humoro, kuriozinių atsitiktinumų. Tiesa, pjesės pagrindinė tema nenaujas reiškinys, ji jau yra gvildenta ne viename kino filme, kad ir tame pačiame klasika tapusiame Kurto Wimmerio "Ekvilibriume". Vis dėlto tai lietuviška fantastika ir tai kelia žavesį.

Spektaklis konstruojamas iš ekrane vienu metu matomų Mokytojo ir jo mokinių profilių. Kaip kad karantino dienomis bendraujame posėdžiuose, paskaitose, diskusijose ar kituose virtualiuosiuose susitikimuose. Kokie izoliuoti ir vieniši spektaklio veikėjai žvelgia į mus, tokie ir mes stebime juos. Vienatvės jausmas ir noras patirti tikrus jausmus nutiesia tiltą tarp šiandienos pasaulio ir ateities Monaksijos. Ekranuose matai tik aktorių futuristiškai nugrimuotus veidus, pasitelkiant apšvietimą ir garsą kuriamas skirtingas veiksmo vietas ir atmosferas, tačiau vaizduotė sukuria labai tikrovišką 2220 m. realybės versiją. Lyg nebūtų to 200 metų skirtumo.

Karantinas leido patikėti neįtikimais dalykais, kaip kad neseniai vieną rytą pabudus išvystu apsnigtų žydinčių sodų grožiu. Šis laikas sukūrė naują realybę, kurioje vienu metu gali egzistuoti daug vienas kitam prieštaraujančių reiškinių. Prie kurios stebėtinai greitai pripratome ir kuriai kartu norisi priešintis. Daug kas, kas anksčiau atrodė tikra, dabar tampa melu, ir atvirkščiai. Bendrystės pojūtis, viduje protestui kartu susivienijus su spektaklio veikėjais, tampa tikroviškesnis nei šiandien TV, kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranuose kuriamos realybės versija.

Naujos galimybės

Negalima nepagirti puikios aktorių vaidybos. Jie kuria įtikinamus vaidmenis, tarsi vaidintų tikroje teatro scenoje. Jeigu mes dažniau virtualiai mokėtume taip išreikšti emocijas, ištverti karantino apribojimus būtų kur kas lengviau. Net Vilmos Raubaitės suvaidinta dirbtinio intelekto programa Kiri spektaklyje tampa itin žmogiška. Šarūno Banevičiaus Mokytojas – labiausiai regimą transformaciją patiriantis personažas. Jis nebijo parodyti tikrų savo jausmų, kad ir kokie nepriimtini jie būtų. Mokinius vaidina aktoriai Kamilė Lebedytė, Deividas Breivė (taip pat Monaksijos įvaizdžio autorius), Gytis Laskovas ir Saulė Sakalauskaitė, kuri, kaip vėliau paaiškėja, iš tiesų yra pati Motina Monaksija. Ž.Vingelio spektakliuose svarbų vaidmenį vaidina ir muzika. Gyvybiškai būtina ji yra ir čia – kompozitorius Audrius Šiurys taikliai mesteli emocijas virpinančias garsų jungtis. Virtualiąją erdvę originaliai kuria vaizdo menininkas ir tiesioginės transliacijos režisierius Kornelijus Jaroševičius bei dailininkė Dovilė Gecaitė.

Ž.Vingelio "Protestas" išryškino tas teatro galimybes, kurios iki šiol nebuvo efektyviai išnaudojamos. Ne vieną dieną nemokamai transliuotas spektaklis turėjo pasiekti nemažai žiūrovų. Sudominti ir tuos, kurių kasdienybėje žodis "teatras" buvo tolimas svečias. Ko gero, ateityje virtualiojo spektaklio žanras taps tokia pat norma kaip tragedija ar komedija.

"Protesto" eksperimentas – tauri ir kartu trapi idėja, žaismingai įkvepianti nusiplėšti paklusniai abejingo stebėtojo kaukę ir leisti savyje pajusti emocijų gyvumą, ar tai būtų pyktis, baimė, juokas, viltis, nuostaba, nusivylimas ar liūdesys. Blogų emocijų nėra. Blogai yra apsimesti, kad jos, drauge ir mes, neegzistuojame.

Aktoriai planuoja ir daugiau pasirodymų – gegužės 22 d. ir 31 d. 20 val.

Pasirinkęs netradicinę britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę "Skaičius" (parašyta 2002 m.) Ž.Vingelis tyrinėja žmogiškąją tapatybę. Dramaturgę parašyti šią pjesę įkvėpė JAV mokslininkų gyvūnų klonavimo eksperimentai bei galimybė ateityje sukurti ir žmonių klonus. Tad pagrindinė siužetinė linija vystosi aplink tris klonus – to paties tėvo tris sūnus Bernardus. Vienas yra tikrasis, o kiti – tik skaičiai. Ar jie tokios pat visavertės asmenybės? Kaip ši tema plėtojama ir kaip sekėsi ieškoti atsakymo į šį klausimą spektaklyje, mintimis dalijasi režisierius Ž.Vingelis – dar žinomas kaip vienas ryškiausių jaunosios kartos dainuojamosios poezijos atlikėjų Lietuvoje.

Savąją spektaklio viziją atgaivinti jam padėjo scenografas Vėjas Aliukas, dailininkė Ilona Dombrovskytė, kompozitorius Artūras Bumšteinas, vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius, aktoriai: Saulius Čiučelis, Liubomiras Laucevičius ir VDU vaidybos studentai (Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas, Mantas Tarasevičius).

– Netradicines dramas rašančios dramaturgės Caryl Churchill kūrybą sunku vienareikšmiškai apibūdinti. Kaip jūs galėtumėte nusakyti jos išskirtinumą?

– Dramaturgės kūryboje atsispindi daug žanrinių įtakų – ji bandė rašyti ir beketiškas, ir brechtiškas pjeses, kostiuminę dramą, operų libretus. Pjesė "Skaičius" parašyta kaip televizijos pjesė. Rašydama naują pjesę C.Churchill eksperimentuodavo su aktoriais, ieškodavo tikro žmogaus kalbėjimo, ne literatūrinio teksto. Būtent dėl to ši pjesė tradicinio teatro gerbėjams gali nepatikti. Joje vaizduojama paprasto žmogaus istorija ir jį užgriuvusi problema-klausimas "Kas aš esu?" bei jo desperatiškas bandymas reflektuoti šią temą sukantis užburtame rate ir nerandant jokio atsakymo. Skirtingai negu kitose teatro pjesėse, kur personažas, pasiekęs aukštą emocinį tašką, vis dar šneka literatūriškai rišliu tekstu, čia mintis nutrūksta. Galima ieškoti, kas yra už teksto: emocinių išgyvenimų, paradoksų, kas tame kambaryje, vykstant tam pokalbiui, turėjo atsitikti, kad staiga jis nutrūko, pasikeitė personažų santykis, jų žodynas. Tekstas tampa tik ledkalnio viršūne, tai ne pretekstas teatriniam veiksmui, o sceninio veiksmo priežastis. Tai labai chaotiškas tekstas. Kritikų ši drama įvardijama kaip pati pirmoji XXI a. pjesė.

– Kaip ir kada užsimezgė jūsų vidinis dialogas su šia mistikos ir nepatogių psichologinių potyrių kupina drama?

– Kelias iki šios pjesės buvo kupinas atsitiktinumų. Antrame kurse turėjau užduotį pastatyti šiuolaikinio dramaturgo pjesę. "Skaičius" buvo pati pirma pjesė, kurią perskaičiau iš šiuolaikinės dramaturgijos autorių. Tada man pasirodė, kad ji yra per daug keista, nes nėra skyrybos ženklų, veikėjai nesusišneka, neaišku, apie ką šneka, o dar kažkokie klonavimai... Ir aš ją palikau ramybėje. Du mėnesius kankinausi, nes labai kruopščiai renkuosi medžiagą. Užsidariau namie, pyko visi dėstytojai, nes ilgai nepradėjau repeticijų ir vis rinkausi medžiagą. Perskaičiau gal 60 šiuolaikinių pjesių ir vis neradau tinkamos. Galvojau, kad išprotėsiu. Ir tada vėl priėjau prie "Skaičiaus". Dar kartą perskaičiau ir šį kartą ji mane sudomino – atradau jos psichologinį pagrindą, įžvelgiau didelę destrukciją, kaltės slėpimą, nemažai moralinių aspektų. Taip jau buvo lemta, kad turėjau apeiti visą šiuolaikinės dramaturgijos kontekstą, kad suvokčiau jos prasmę ir esmę. Bandžiau pjesę statyti akademijoje su aktoriais Dovydu Stončiumi ir Valerijumi Jevsejevu. Visai įdomiai išėjo. Buvau iš pradžių numatęs kaip savo diplominį darbą statyti visai kitą kūrinį – Fiodoro Dostojevskio apsakymą "Juokingo žmogaus sapnas". Bet vėlgi  atsitiktinumas – taip išėjo, kad vėl sugrįžau prie šios pjesės. Be to, sutapo ir tai, kad teatre buvo laisvi šiems vaidmenims itin tinkantys aktoriai – Saulius Čiučelis ir Liubomiras Laucevičius.

Tai, kad esu Nacionaliniame Kauno dramos teatre – taip pat atsitiktinumas, bet labai tuo džiaugiuosi, nes pats esu iš Kauno ir būtent šiame teatre, žiūrėdamas dabartinio savo mokytojo G.Varno spektaklius, užsikrėčiau teatro bacila. Atsimenu tuos pačius aktorius, kurie dabar vaidina pas mane. Man šis grįžimas labai simboliškas. Dėkoju teatro darbuotojams, ypač teatro vadovui Egidijui Stancikui, kad suteikė visas galimybes čia kurti. Gal ir per daug ieškau gyvenimiško simbolizmo, bet jis palaiko. Tai liudija, kad yra kažkas daugiau, negu pats lemi.

– Pjesėje keliamas žmogaus individualumo klausimas pasitelkiant klonavimo temą, virstančią metafora. Kaip ši tema skleisis jūsų spektaklyje? O galbūt akcentuosite ne tai?

– Iš tikrųjų pjesės tema yra labai paprasta ir vystoma daugelyje kitų dramų – tai žmogiškosios tapatybės paieškos. Tai archetipinė tema. Juk iš esmės literatūroje yra kokios penkios pagrindinės temos ir jos sukasi ratu, tik išreiškiant jas vis kitu būdu. Spektaklyje, kaip ir pjesėje, visi personažai svarsto "Kas aš esu", siedami tai su klonavimo tema ir savo patirtimi. Vienas iš veikėjų, Bernardas, pragyvenęs 35 metus, sužino, kad jis yra pirmojo savo tėvo vaiko klonas, kad turi tokį pat vardą. Kitaip tariant, tėvas pasidarė pakaitalą. Jis sužino, kad gyvena svetimą gyvenimą ir jį užpuola mintys "Kas aš esu?" ir apskritai  "Ar esu tikras?" Jis sukasi šitame kebliame užburtame rate ir neradęs išeities nusprendžia, kad reikia pabėgti nuo šio chaoso, ieškoti savo individualaus gyvenimo. Pirmasis sūnus savęs ieško aiškindamasis su tėvu, kodėl pastarasis jį išmetė ir kodėl pasidarė naują sūnų. Pabaigoje pasirodo trečiasis klonas, kalbantis tik apie kitus (konfucionistinė mintis, kad mokytojas yra mokytojas tik tada, kai salėje yra mokinių. Tu esi tik tai, kas tave supa, niekas savaime). Dar viena mums labai svarbi tema – žmogiškoji destrukcija.

Spektaklį papildėme tema, atkeliavusia iš Hermanno Hessės romano "Demianas", kuriame irgi kalbama apie tapatybę. H.Hesės tekstuose sakoma, kad jei išžudytum visą žmoniją ir liktų vienas vienintelis vidutiniškai gabus vaikas, jis vienas sugebėtų išgalvoti visus dievus ir kultūras iš naujo, nes viskas yra kolektyvinėje pasąmonėje, visos žmonijos patirtyje. H.Hesė pritaria Konfucijui sakydamas, kad mes, kaip atskiri žmonės, iš viso neegzistuojame. C.Churchill pjesėje tyrinėjama pati žmogiškumo esencija, kuri pereina įvairiausias įtampas ir dažnius. Pro mikroskopą yra tyrinėjama pati žmogaus psichologija, kaip kad mokslininkai tyrinėja žmogaus fiziologinį kūną. Matydamas kaip Bernardas ir jo tėvas nesutaria, naikina vienas kitą, supranti, kad iš esmės iš žmogaus reikia atimti bet kokį jam galios suteikiantį mokslą, kad jis niekada neatsakys už savo išradimus ir kad pati žmogiškoji prigimtis yra tamsi. Kuo didesnis mokslas, tuo didesnės ir klaidos, kurias žmogus nuo senų laikų daro. Keliu klausimą, ar mokslo pažanga iš esmės nekelia grėsmės pačiam žmogiškumui ir kaip jį išsaugoti.

– O kaip futuristinė dvasia?

– Spektaklyje tai nėra svarbiausia. Tai gal labiau pasireikš spektaklio formoje negu turinyje. Bandome kontrasto principu jungti du dalykus – pjesės tekste išreikštą psichologinę dramą ir mistifikuotą mokslininkų temą. Be pagrindinių personažų, dar veikia keturi personažai – mokslininkai, kuriuos vaidins VDU vaidybos studentai. Jie spektaklyje valdo dekoracijas, laksto, žaidžia savo mokslinius žaidimus. Jiems klonavimas yra tik šaltas eksperimentas. Jiems nė motais jo padariniai – žmogžudystės, savižudybės, desperatiškas savosios tapatybės ieškojimas. Kloną pavyko išauginti, jie paplojo rankomis, padarė didžiulį žingsnį žmonijos istorijoje ir išsiskirstė. Tačiau iki ko tai gali privesti tą žmogų? Visą žmoniją? Kaip tokiame pasaulyje suvokti save ir toliau gyventi? Man ateities pasaulis yra šiurpinantis ir gąsdinantis. Futuristinės estetikos specialiai nekuriame, vaidybos scenos stipriai psichologiškai motyvuotos. Saulius vaidina net tris personažus, kurie visi bendrauja su savo genetiniu tėvu, bando sužinoti iš jo tiesą ir vis atsimuša į sieną.

– Turite nemažai muzikinės kūrybinės patirties – muzika šiame spektaklyje greičiausiai nebus vien iliustratyvus fonas?

– Muzikos pamatas yra, mano supratimu, labai talentingo ir mano mėgstamo kompozitoriaus A.Bumšteino prieš dvylika metų įrašytas "baisus" albumas, susidedantis iš technokratinių garsų, pypsėjimų, labai griežtų sąskambių, disonansų, ūžimų ir švilpimų. Mes kuriame siurrealios šlykščios laboratorijos atmosferą ir ieškome paradoksalaus muzikinio fono dialogo su sceniniu veiksmu. Kažkas panašaus kaip Jano Švankmajerio filmuose, kur, pvz., personažas valgo, o girdisi metalo staklių garsas.

– Kaip jūs, kaip jauniausios Lietuvos teatro režisierių kartos atstovas, vertinate šalies teatrą – ar norisi kažką jame keisti? Kokia jūsų teatro vizija?

– Kiekvienais metais teatro kritikai sako, kad tai nykiausi teatro metai. Dabar daug užsieniečių statė spektaklių, tai visi lyg ir patenkinti. Apie savo teatro viziją kalbėti sunku, nes tai  procesas, neegzistuoja kažkokia formulė. Teatras yra ne įstaiga, o menas, kuris atsitinka tam tikroje vietoje, kai dingsta erdvė, ir tam tikrą valandą, kai dingsta laikas. Kai susikuria visai kita realybė su stipriu temos išgyvenimo koncentratu – visko, kas yra esminga žmogaus gyvenime, atmetant visa tai, kas yra kasdieniška ir nuobodu. Manau, kad visą tą koncentratą scenoje ir reikėtų išlaikyti, o ne pusvalandį rodyti, kaip kažkas valosi dantis arba pusantros valandos važiuoja dviračiu. Paskutinis stiprus ir sukrečiantis mano teatrinis išgyvenimas įvyko prieš savaitę Vilniuje, festivalio "Tylos!" metu. Žiūrėjau Artūro Areimos "Medėjos kambarį". Nežinau, ką parašys kritikai, bet pagaliau supratau Artūrą kaip režisierių. Jis užsiaugino savo "pamišėlius", kad pagaliau galėtų daryti tai, ką nori. Tam joks kitas, net ir pats techniškiausias aktorius, netiks. Spektaklyje trinamos aktorių vaidybos ir realių išgyvenimų ribos, susipina daug temų, o galiausiai baigiasi šokiruojančiu socialiniu eksperimentu, kuriame, panašiai kaip Jerzy Grotowskio ar Antonino Artaud kūryboje, tyrinėjama kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas. Tiesa, daugėja įdomių dalykų Lietuvos teatre. Man tai patinka, nors labai mėgstu ir tradicinį, metaforinį, aukštosios kultūros teatrą, bet visą laiką jaučiau silpnybę ir undergroundo teatrui. Jo Lietuvoje visai nebuvo. Drąsių eksperimentinių režisūrinių pastatymų ne teatro erdvėje Lietuvoje labai trūko.

– Kas, jūsų manymu, stabdo šiuolaikinio Lietuvos teatro augimą?

– Aklas sekimas logika. Tai Lietuvos teatro vėžys. Į ją reikia žiūrėti labai atsargiai. Yra daug išsikvėpusių aiškių pastatymų, kuriuose sekama vien logika. Mano manymu, pastarosios teatre iš esmės negali būti, nes ji yra negyvenimiška. Logika – tai stereotipinis požiūris "čia jis turėtų elgtis maždaug taip", bet juk žmonės, kilus įtampai, juokiasi prie karsto ir to niekas negali paaiškinti. Paradoksų, kitokio gyvenimo kūrimo, gyvenimo, pakelto 3 cm nuo žemės, iškreipto veidrodžio, audrinančio žiūrovo vaizduotę paieškos, – toks turėtų būti tikrasis teatro tikslas. Ieškoti to, kas žmogaus gyvenime esminga, ir rasti meninį būdą tam perteikti, o ne imituoti realybę, kritikuoti valdžią ir panašiai. Toks atribojimo efektas leidžia susikoncentruoti į spektaklio temą, apvalyti jį nuo buities, politikos, esamojo laiko šiukšlių, kvailų asociacijų, žiūrovui įgrisusių vaizdų. Esamasis laikas pats neįdomiausias ir laikiniausias. Nemanau, kad jis menui turėtų būti įdomus.

Antras jaunojo režisūrinio teatro stabdys – aklas sekimas Lietuvos režisūrinio teatro autoritetais. Net jei ir labai patinka, reikia sau pasakyti "ne" ir apeiti didžiulį kūrybinį ratą, kad vėl prie to grįžtum per savęs paieškas. Šiuo atžvilgiu kovoju ir pats su savimi, ir tai darau sąmoningai.