Kai miršta kelyje
Mirtis greitosios medicinos pagalbos automobilyje, nepaisant juose esančios gyvybę palaikančios aparatūros, nėra retenybė, juolab kai vežami itin sunkiai sergantys ar smarkiai susižaloję ligoniai.
Jau pasakojome istoriją, kai paskutinę praėjusių metų dieną kelionės iš Druskininkų į Kauno klinikas neištvėrė ir ties Išlaužu greitosios pagalbos automobilyje mirė Dzūkijos miesto gyventoja, ištikta insulto.
Medikams konstatavus mirtį, automobilis sustojo. Pasirodo, pagal mūsų šalies teisės aktus, greitosios pagalbos automobilis negali pajudėti iš vietos, jei vežamas ligonis mirė. Nedelsiant turi būti iškviesti policijos pareigūnai. Būtent jie praneša mirusiojo artimiesiems apie tai, kas nutiko, iškviečia laidojimo firmą žmogaus palaikams pervežti į morgą. Kai mirtis nesmurtinė, teismo medicinos ekspertizės nereikia.
Rasti mirusįjį gatvėje ir medikams būti paskutinio atodūsio liudytojais, pralaimėjus dvikovoje su mirtimi, kad ir kur ji ištiktų, ne tas pats.
Druskininkietei mirus Kauno rajono administracinėje teritorijoje, buvo iškviesta mirusiųjų pervežimo ir laidojimo paslaugas teikianti įmonė, kuri atvežė velionę į Kauną. Jos artimiesiems kviesti laidojimo firmą iš Druskininkų, kad mirusioji būtų iš karto nuvežta ten, kur gyveno, bus šarvojama ir laidojama, nebuvo leista. Dėl vienos absurdiškos sąlygos: reikia, kad šeimos gydytojas išrašytų mirties liudijimą ir jis būtų parodytas policininkams. Jei artimieji tai padarytų žaibo greičiu – galėtų vežtis velionę, kur tik nori.
Druskininkietės mirtį kelyje konstatavo ją į Kauną vežę, klinikinei mirčiai ištikus gaivinę Druskininkų greitosios pagalbos stoties medikai.
"Nustatyti, kad pacientė mirė, jie gali, bet tai turi patvirtinti niekuo dėtas šeimos gydytojas", – stebisi gydytojas urologas Edmundas Varpiotas, ne vienus metus ėjęs Kauno klinikų Valdymo tarnybos direktoriaus pareigas, taigi, neabejotina, daugybę kartų susidūręs su teisės aktais ir taisyklėmis.
Be pagarbos ir gedėjimo
Tą gruodžio 31-osios vakarą į gydytojo E.Varpioto prašymą nuvežti mirusią jo uošvę ten, iš kur ji buvo išvežta, – Druskininkų ligoninę, dabar jau ligoninės morgą, policijos pareigūnė atsakė neigiamai ir dar dėl vienos sąlygos: negalima mirusiųjų vežti tuo pačiu greitosios pagalbos automobiliu, nors jis ir grįžta į Druskininkus.
Negana to, paaiškėjo, kad, nepristačius mirties liudijimo iki kitos dienos pietų, kūnas bus perduotas teismo medicinos ekspertams, kad jie atliktų patanatominį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Šiuo metu galiojanti žmogaus palaikų gabenimo tvarka buvo priimta atsižvelgiant į gautus skundus dėl įtariamų vagysčių iš žmogaus palaikų, gabenant juos greitosios pagalbos automobiliais.
Kodėl? Mirusiosios artimieji sužinojo viena: tokios taisyklės. Neabejotinai jos įkainotos: už visas paslaugas – velionės vežiojimą pirmyn ir atgal, laikymą morge – kuo ilgiau, tuo daugiau reikia mokėti. Apie pagarbą mirusiajam ir sakralų artimųjų gedulą taisyklėse nekalbama.
Patyręs, kiek papildomų rūpesčių tai sukelia itin sunkiomis valandomis, gydytojas E.Varpiotas įsitikinęs, kad esamą tvarką reikia keisti. Pabandęs tai inicijuoti, kad su panašiomis problemomis, užuot gedėję, nesusidurtų kiti, šalyje žinomas medikas susidūrė su tvirta biurokratine sistema, kurioje nėra vietos nei užuojautai, nei netgi žmogiškumui.
Biurokratinis atsakymas įžeidė
"Greitosios medicinos pagalbos automobiliu žmogaus palaikai net ir tais atvejais, kai asmuo mirė šiame automobilyje teikiant paslaugas, negali būti transportuojami", – pirmąją sąlygą įvardijo Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento Pirminės sveikatos ir slaugos skyriaus patarėja Viktorija Buzytė, besiremianti sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu "Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo". Tačiau šiame įsakyme kalbama tik apie tuos atvejus, kai mirusiojo kūnas pervežamas patologinės anatomijos tyrimui, giminaičiams reikalaujant arba įtariant smurtinę mirtį.
"Kai mirties priežastis aiški, ją konstatavo greitosios medicinos pagalbos gydytojas, o giminaičiai nereikalauja skrodimo, tokia situacija įsakyme nėra aptarta", – atkreipia dėmesį gydytojas E.Varpiotas.
Jam puikiai žinomas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos, į kurią kreipėsi dėl mirusio žmogaus nereikalingo vežiojimo, atsakyme V.Buzytė cituoja būtent jį.
"Aš kreipiausi į sveikatos apsaugos ministrą, prašydamas papildyti galiojančius įsakymus ar parengti naują tvarką dėl žmogaus palaikų gabenimo, kai pacientas miršta greitosios pagalbos automobilyje, tačiau gavau tipišką biurokratinį raštą, kad visi turi laikytis nustatytos tvarkos, o aš iš viso neturėjau teisės kreiptis į ministeriją", – piktinasi E.Varpiotas.
Tai gydytoją įžeidė. Jam puikiai žinoma ir tai, kad naujame, ministro Aurelijaus Verygos 2018 m. balandžio 3 d. pasirašytame įsakyme "Dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo" apibrėžtos ne tik iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos greitosios medicinos pagalbos paslaugos, bet ir tos, už kurias tenka mokėti savo lėšomis. Pastarosios – pacientų pervežimas iš vienos stacionarinės gydymo įstaigos į kitą toliau gydyti, diagnostinėms procedūroms atlikti, pervežimas iš ligoninės į namus po stacionarinio gydymo, jei tai būtina dėl paciento sveikatos būklės ir netgi nesant tokios būtinybės, bet pacientui ar jo artimiesiems prašant.
Lyg du kurčniabyliai
Net ir už mokestį greitosios pagalbos automobiliu nė kilometro negalima vežti jame mirusio žmogaus, jis iškart turi būti perkeltas į kitą, neabejotinai laidojimo paslaugas teikiančios kompanijos.
"Kodėl reikia tyčiotis iš greitosios pagalbos automobilyje numirusio žmogaus, lyg jis būtų negyvas rastas pakelėje ar laukuose ir vežioti jį, perkeliant iš vienos transporto priemonės į kitą, po kelis Lietuvos miestus?" – klausia E.Varpiotas.
Galima palyginti ir kitą aspektą: kodėl, gydymo įstaigoje ligoniui mirus, niekas nereikalauja, kad mirties liudijimą išduotų velionio šeimos gydytojas? Keldamas šiuos klausimus E.Varpiotas tikėjosi, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje atsiras, kas supras teisės aktų netobulumą ir parengs naujus.
Deja, gavo atsakymą, šį kartą pasirašytą Asmens sveikatos departamento direktorės Odetos Vitkūnienės, kuriame vėl aiškinamos greitosios medicinos pagalbos funkcijos ir pabrėžiama: "Žmogaus palaikų gabenimas nėra priskirtas greitosios medicinos pagalbos įstaigos funkcijoms."
Dar aiškinama žmogaus palaikų gabenimo patologinės anatomijos tyrimams ar teismo medicinos ekspertizėms tvarka, kuri apibrėžta sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrų 2018 m. vasario 8 d. pasirašytame įsakyme. Ką daryti, kai žmogus miršta greitosios pagalbos automobilyje, medikų akyse, ir mirties priežastis yra žinoma, įsakyme nenurodoma. Būtent šį kklausimą kelia gydytojas E.Varpiotas.
Argumentas – be pagrindo
Tačiau atsakymų į konkrečius klausimus nėra, tarsi kalbėtųsi du kurti žmonės, nemokantys gestų kalbos. Išvada – kitaip nebus. Be kita ko, nurodoma, kodėl.
"Taip pat norėtume informuoti, kad šiuo metu galiojanti žmogaus palaikų gabenimo tvarka buvo priimta atsižvelgiant į gautus skundus dėl įtariamų vagysčių iš žmogaus palaikų, gabenant juos greitosios pagalbos automobiliais", – rašo Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento direktorė, laikinai vykdanti ministerijos kanclerio funkcijas, O.Vitkūnienė.
Toks argumentas ne tik verčia suklusti ir paklusti, bet ir sukrečia. Kas gali būti žiauriau, nei pavogti mirusiojo organus? Nejaugi pasitvirtino šie skundai, kad jais vadovaujantis koreguota žmogaus palaikų gabenimo tvarka?
"Buvo gauta laiškų, kuriuose nuogąstauta, kad, pervežant palaikus greitosios pagalbos automobiliu, galėtų būti pavogti žmogaus organai. Tokie nuogąstavimai greičiausiai galėjo būti pagrįsti tuo, kad šalyje organų donorystė buvo dar ganėtinai naujas dalykas ir žmonėms tiesiog trūko informacijos", – taip abstrakčiai į konkretų klausimą, nejaugi būta itin žiaurių nusikaltimų, atsakė Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Alina Žilinaitė.
Ji patvirtino: mirusieji būdavo pervežami greitosios pagalbos automobiliu, tačiau tvarka pakeista, kad medikai būtų apsaugoti nuo nepagrįstų įtarimų.
Argi tai argumentas? Taisyklių kūrėjams neabejotinai lengviau atsirašinėti, nei parengti teisės aktus ar bent jau taisykles su išimtimis, bet su derama pagarba mirusiesiems ir atjauta jų artimiesiems. Juk rasti mirusįjį gatvėje ir medikams būti paskutinio atodūsio liudytojais, pralaimėjus dvikovoje su mirtimi, kad ir kur ji ištiktų – ne tas pats.
