Pagal aktyvios jaunosios kartos rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę pastatytame spektaklyje bus nagrinėjama akistata su sistema, bejėgystės ir vilties temos. Pirminis impulsas šiai pjesei atsirasti buvo draugės pranešimas feisbuke apie tai, kad jos dukters neįleido į kultūrinį renginį, mat buvo per jauna. Rusijoje, kaip ir kitur, galioja amžiaus cenzas – N7, N14, S. Atėjusioms į kiną joms buvo uždrausta pirkti bilietus, nes filmas N14, o mergaitei – aštuoneri. Mano bičiulė nusistebėjo ir supyko, kad kažkas visiškai svetimas (valstybė!) gali kontroliuoti kiekvieno gyvenimą, kištis į jos pasirinkimą, kaip auginti savo vaiką. – teigia dramaturgė, kuri pirmąją premjeros dieną – sausio 7 d. – kartu su režisiere dalyvaus susitikime su publika.
Pristatyti Asios Vološinos pjesę man reiškia pakviesti žiūrovą į išsitempusį laiką, kurio rėmuose skleidžiasi nerimas. Dėl savęs, dėl savo kūno, dėl savo vaiko, dėl šalies ir ateities. Tai proga įsigilinti į laisvės sąvoką – kas tai yra nedemokratinėje aplinkoje? Mano nepaklusnumas ar nesipriešinimas? Ar susitaikymas ir cinizmas, nukreiptas į pūvančią santvarką, nėra savęs įkalinimo forma? – retoriškai klausia režisierė, lietuvių publiką supažindinsianti su Lietuvoje dar menkai girdėtos dramaturgės kūryba.
– Asia Vološina – visiškai naujas vardas lietuviškame teatre. Kas nulėmė šitokį dramaturginės medžiagos pasirinkimą?
– 2019-ųjų pradžioje, norėdama pasiūlyti spektaklio idėją šiam teatrui, susitikau su Jaunimo teatro vadovu Audroniu Liuga. Jis man papasakojo apie Asią Vološiną, „Žmogaus iš žuvies“ autorę, ir pasiūlė paskaityti jos pjeses, tuo metu nei viena dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Kelias savaites pasitelkusi savo ribotas rusų kalbos žinias palengva skaitinėjau ir iki galo nesupratau, kur link suka dramaturgė. Bet perskaičius visą pjesę pajutau, kad kažkas mane užkabino, tiksliau, tai buvo emocinis pjesės efektas. Supratau, kad man pažįstamos pjesės situacijos, kad esu jas patyrusi, esu išgyvenusi tas emocijas, žinau tą bejėgystės ir obsesijos mišinį, kuris ryškus šioje pjesėje. Šalia asmeninių, bet universaliai išreikštų jausmų, aiškiai jaučiamas dabartinės Rusijos socio-politinis kontekstas. Aš siekiu pažinti ir tyrinėti savo šalies ir regiono politinius kontekstus, mechanizmus, post-totalitaristines traumas. Tai buvo dar vienas svarbus stimulas imtis šios pjesės.
– Renkiesi statyti rusų dramaturgės kūrinį. Kaip manai, kodėl jauni kūrėjai retai renkasi statyti lietuvišką dramaturgiją?
– Manau, kad nėra daug gerų, išbaigtų lietuviškų pjesių, kurias būtų galima imti ir statyti. Reikalinga arba interpretacija, arba gebėjimas kurti savo dramaturgiją naudojantis jau esamos medžiagos motyvais. Bet darbas su dramaturgu, kuris aktyviai dalyvauja repeticijų procese ir kuria/perkuria sceninį tekstą čia ir dabar, dar nėra itin populiarus būdas, šito dar tik mokomės.
Atrodo, lietuviškos dramaturgijos tikrai yra, bet kai kurie tekstai įkalinti parašymo metuose. Bet jauni dramaturgai ir didėjanti kūrybinių dirbtuvių pasiūla tikiuosi padės mūsų tekstams tobulėti. Teatrai čia irgi gali prisidėti – kviesti dirbti režisierius ir dramaturgus be iš anksto parašyto teksto.
Kita priežastis, kodėl nedaug lietuviškų pjesių ar adaptacijų pastatymų, yra kiek liūdnesnė. Esame konservatyvūs. Vis dar laikome šventvagyste, jei kas nors bando pažvelgti savaip į klasikinį lietuvišką tekstą arba nevienareikšmiškai vertinamą kūrinį. Šventai tikime herojais, šedevrais ir jų neliečiamumu. Tai mus stabdo nuo savianalizės.
– Kalbi apie kolaboracinį metodą. Koks tavo pačios požiūris į šitą metodą? Kas tau svarbu teatre, kaip kūrybinėje erdvėje?
– Su kiekvienu nauju darbu suvokimas kas svarbu ir įdomu teatre keičiasi, konfigūruojasi, auga. Šiuo metu man turbūt svarbiausia ieškoti būdų, kaip kurti laisvai ir suprasti, ką norisi pasakyti. Studijos, autoritetai ir teatro legendos sukuria tam tikrą foną, kuriame kartais nebesupranti savęs, kas tau iš tikrųjų svarbu. Man atrodo, tai yra dažnas neseniai mokslus institucijose baigusių menininkų galvosūkis.
Man svarbu, kad teatras nebijotų nepatogumo. Kad pati teatro bendruomenė būtų atvira savo jauniems nariams ir padėtų skleistis jų savitumui, nesiekdama įsprausti į jau suformuotus ir patvirtintus modelius. Kaip mums patinka, kai prie jauno režisieriaus pavardės parašyta, pas ką jis mokėsi... Tuo galima pasitikėti. O kokia tema kuriama ir ką norima pasakyti jau nebe taip ir svarbu. Per daug išankstinių nuomonių. Jų atsisakyti linkiu ir sau, ir kitiems. Ir dar tokia utopinė mano svajonė – rasti, kaip pasikviesti žiūrovą į spektaklį be klišinių aprašymų apie būsimą pastatymą, kurie rinkodaros amžiuje būtini, bet dažnai labai apgaulingi.
O kūrybinio bendradarbiavimo principas man labai patinka, manau, kad jo populiarėjimas rodo besikeičiantį mąstymą – galbūt pajudėsime nuo vienos vizijos diktato. Pavyzdžiui, kartu kuriama dramaturgija turi potencialą būti žymiai gyvesnė, nei kadaise parašytos pjesės, žinoma, tam reikalingas gerai paruošiamųjų etapų metu surinktą medžiagą suvaldantis ir struktūruojantis dramaturgas.
– Be režisūros taip pat dirbi ir kaip režisieriaus asistentė, kiek teko domėtis, nemažai prisidėjai prie spektaklių, kuriuos Lietuvoje kūrė lenkų režisieriai. Ką tau, kaip kūrėjai, suteikė šita patirtis?
– Menininkai, su kuriais dirbu, mane labiausiai žavi savo drąsa ir laisve. Matau žmones, kurie jungia ir dekonstruoja žanrus, atneša į teatrą kitų menų išraiškos priemones ir tai daro su dideliu užsidegimu. Kitas svarbus momentas, kurį man patinka stebėti ir analizuoti, tai kaip žmogus iš šalies, atvykęs dirbti į Lietuvą, susipažįsta su mūsų mąstymu, taisyklėmis ir kaip tai reflektuoja. Mane domina ši pašalinio pozicija, manau, kad režisūros mokomasi stebint aplinką, būnant šiek tiek autsaideriu. Be to, kad dirbu su lenkų kūrėjais, šiais metais pati nemažai laiko praleidau Varšuvoje, dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, stebėjau spektaklius. Po jų išeidavau įkvėpta aštraus požiūrio, tikslios visuomenės kritikos, nenuobodžiai nagrinėjamų socialinių temų. Pastebėjau, kad lenkų kūrėjai dažnai imasi nacionalinės dramaturgijos, paverčia ją kontekstu, pretekstu, perkuria ir analizuodami chrestomatines dramas kalba apie šiandienines problemas bei neišnykstančius tautos skaudulius. Tai geras pavyzdys mūsų kūrėjams.
– „Žmogaus iš žuvies“ eskizą pristatei Jaunimo teatro organizuojamoje jaunųjų kūrėjų vitrinoje „Black Box“. Sausį jau įvyks ir spektaklio premjera. Kokias temas žadi plėtoti būsimoje premjeroje?
– Daugiausiai mąstau apie bejėgystę, pasmerktumo jausmą, bandymą nuo jo apsiginti, pabėgti. Per personažų pokalbius vienas su kitu ir su savimi ieškome tikslios žmonių, kurie gyvena vidaus ir išorės įtampoje, būsenos. Į gatvę išeiti nesinori, nes ten tavęs laukia abejingumas, atbukimas, agresijos demonstravimas ir ideologija. Tai smelkiasi ir į namų erdvę, išsireiškia per sarkazmą, patyčias kaip gynybinę reakciją. Kai tokį bendravimą pastebi ir įvardija užsienietis (pašalinis), nenorima girdėti apie save tiesos, ji per skaudi. Pjesėje yra vienas personažas, kuris nepasirodo scenoje. Tai mergaitė, kuri man reprezentuoja viltį. Kažkur tarp tos vilties praradimo ir atgavimo mes ir dirbame.
– „Žmogų iš žuvies“ apibūdinai kaip lingvistinį labirintą. Kaip sugalvojai tokį apibūdinimą?
– Šis apibūdinimas atėjo galvojant apie tai, jog didžioji dalis pjesės veikėjų filologai ir kalba yra jų aistra bei pagrindinė išraiškos priemonė. Jie komentuoja, ironizuoja, kalba citatomis, įmantriomis formuluotėmis, žodžiu, veikia vienas kitą kalbos lygmeniu. Pjesės antroji dalis yra parašyta kaip besipinantys moterų monologai – tai irgi savotiškas labirintas, kuriame svarbus kalbos skambesys, o atskiros temos geriausiai skamba susitikdamos kuriame nors labirinto posūkyje.
– Kaip manai, kuo ši pjesė aktuali šiandieniniam žmogui, kas jį galėtų sudominti?
– Šiuolaikiniam žmogui aktualu viskas ir niekas, nes prie kiekvieno dalyko pridedamas žodis aktualu, šis bruožas labai sureikšmintas ir praranda savo pirminę reikšmę. Tikiuosi, jog „Žmogus iš žuvies“ sudomins žiūrovą situacijos atpažįstamumu. Šioje pjesėje veikia žmonės, kurie negalėdami pakelti realybės, kuria savo uždarą pasaulį, lyg salą. Iš knygų, prisiminimų, vilčių, iliuzijų. Deja, jų noras atsiriboti, nedalyvauti kitų taisyklėmis paremtuose žaidimuose yra pasmerktas, nes ši laisva sala egzistuoja negailestingos sistemos viduje.
Man regis, daugelį mūsų apima noras atsitraukti nuo tikrovės ir ją pajuokti. Tik pjesės personažams tai ne noras, o kasdienis būvis. Ignoruojame problemas, savo pačių sustabarėjimą, o kai mus ištinka ekstremali situacija, stebimės savo nejudriu kūnu ir protu. Pavyzdžiui, mes juk gyvename demokratinėje valstybėje, bet pilietinės pozicijos ir sąmonės mums trūksta. Ir kai mūsų pačių mitologizuota valdžia priima keistokus sprendimus, nesuprantame, kodėl į mūsų išmurmėtą nuomonę niekas neatsižvelgė.
Pjesė parašyta apie Rusiją, bet personažų mąstymas, dvasinis būvis artimas ir lietuviams. Ir ne vien jiems, kaip išgirdau po pjesės skaitymo, kurį komentavo kolegos iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos.
Spektaklio „Žmogus iš žuvies“ premjera – sausio 7, 8 dienomis Jaunimo teatro salėje 99.
