Pradėjusi karjerą kaip architektė, šiandien L.Adinavičienė visa galva pasinėrusi į fotografiją. Prieš jos objektyvą sielą apnuogina ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs aktoriai, muzikai, politikai. Ne vieną reikšmingą apdovanojimą Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje gavusi kūrėja taip pat skiria dėmesio šeimai – augina tris nuostabius vaikus. Tad L.Adinavičienės namuose ir kūryboje emocijų bei judesio pilna nuolatos. Tačiau energijos moteris semiasi iš savo portretų herojų. Pokalbis su fotografe – apie nesuvaidintos akimirkos grožį, vestuvių fotografijos subtilybes, intymią portretų herojų kasdienybę ir netikėtai aplankančias mūzas.
Kiekvienas fotografas turi mėgstamą kryptį. Man tai – pats žmogus.
– Jūsų kuriami portretai tiesiog prikausto žvilgsnį. Vis dėlto, siekiant fotografija perteikti gilią emociją, neužtenka vien išmanyti techniką – reikia ir tam tikros pajautos, net psichologinių žinių. Galbūt kurdama savo herojų portretus taikote psichologinius metodus, taktikas?
– Gyvumas fotografijoje vizualiai perduodamas per judesio įspūdį. Jei man pavyksta užfiksuoti tą nestatišką momentą, portretas tampa gyvas. Tad fotografuodama visada prašau veiksmo, pavyzdžiui, įsivaizduoti tam tikrą pojūtį.
Tačiau kartais žmogus tiesiog suakmenėja arba pradeda judėti dirbtiniais judesiais. Tuomet stengiuosi nukreipti dėmesį nuo paties fotografavimo. Pradedu pokalbį ir spragteliu mygtuku tik tada, kai žmogus to nesitiki. Mėgstu reportažinius portretus, kai fotografuojamas asmuo manęs nejaučia šalia ir nuoširdžiai paskęsta savo veikloje. Tada aš seku jį objektyvu, gaudau emocijas, taip pat veidui tinkamą šviesą, fono kompoziciją.
– Norėdama giliau pažinti žmones, studijavote fotografijos terapiją. Ar fotografija gali išgydyti žmogų?
– Fotografijos terapijos principus taikau žmogui perprasti, o ne jį gydyti. Tai yra greitas būdas suvokti asmens charakterį, kai neturi laiko artimiau su juo susipažinti. Šis principas taikomas analizuojant nuotraukas, kurios patinka klientui – pavyzdžiui, jis kelia jas į socialinius tinklus. Svarbu ir tai, kaip žmogus komentuoja atsitiktinai atrinktas jo fotografijas. Tokiu būdu surenku puikių užuominų apie to asmens vertybes, gyvenimo būdą, tikslus ar vidines baimes bei kompleksus, kurių galima pabandyti drauge atsikratyti.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Esate laimėjusi metų vestuvių fotografės titulus Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Turbūt ne kiekvienas fotografas, kad ir koks profesionalus būtų, gali užsiimti šio pobūdžio fotografija. Kas jums pačiai sudėtingiausia fotografuojant poras tokią svarbią joms dieną?
Mano nuomone, portretas yra geras, jei jį lydi istorija.
– Kiekvienas fotografas turi mėgstamą kryptį. Man tai – pats žmogus. Jis gali dalyvauti sau svarbioje šventėje, pavyzdžiui, vestuvėse, būti darbo aplinkoje arba tiesiog leisti laiką su artimaisiais namuose – tuomet matysime šeimos nuotraukų albumą. Todėl vestuvių fotografijos neišskirčiau kaip pagrindinio savo žanro.
Man svarbiausia, kad portretas būtų gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Nesvarbu, ar jis bus viešinamas plačioje socialinėje erdvėje, ar saugomas stalčiuje namuose. Visa ko esmė, kad tai būtų tikra, kad klientas ne tik galėtų parodyti kitiems gražią fotografiją, bet ir pats nusišypsotų – kaip buvo gera. Graži aplinka, dekoras, drabužiai ir makiažas nuotraukoje yra tik vienas aspektas. Daug svarbiau emocija, jausmas, tikroji tos dienos nuotaika.
Fotografuojant vestuves sunkiausia, jei tenka meluoti sau. Nemėgstu dirbti, kai matau, kad porai svarbiausia pasipuikuoti išvaizda, drabužiais, dekoracijomis ir įspūdinga šventės vieta. Tokiu atveju tarpusavio ryšys tik imituojamas, viskas daroma dėl vaizdo.
– Pagal profesiją esate architektė. Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Galbūt fotografija ir architektūra tarpusavyje turi tam tikro panašumo?
– Nuo pat mano studijų pradžios lygiagrečiai su architektūra ėjo ir fotografija. Abi sritys iš tikrųjų vienodai glaudžiai siejasi su šviesa, spalvomis, kompozicija, stiliais. Skiriasi tik jų išraiška geometrinėje plotmėje ir žmogaus pozicija jose.
Kai pradėjau fotografuoti, siekiau išbandyti ne techniką, bet pačią save – ar gebėsiu parodyti, kad asmuo yra gražesnis, nei mano esąs? Koncentravausi į žmogų, jo rakursus, judesį. Derinau apšvietimą, taip norėdama išryškinti fotografuojamo asmens pranašumus ir paslėpti trūkumus, fotografavau juosta. Bėgant laikui norinčių fotografuotis taip stipriai padaugėjo, kad teko nuomotis studiją ir įkainoti savo paslaugas.
Įgavusi tiek daug vertingos praktikos, buvau be galo užsidegusi. Nuo architektūrinių brėžinių bėgdavau prie juostelių, pakilusi nuo kompiuterio lėkdavau į studiją. Galiausiai supratau, kad abiejų sferų nebeaprėpiu. Tad pasirinkau tą, kuri leidžia man būti mobilesnei erdvėse ir lankstesnei laike. Komunikacijos prasme savo veikla dabar neturiu jokių ribų.
– Jūsų portretuose moterys neretai vaizduojamos svajingos, užsimerkusios. Daug dėmesio skiriate ir modelių rankų padėčiai. Galbūt geram portretui sukurti skvarbus herojaus žvilgsnis ne visada yra reikalingas?
– Portrete žvilgsnis ir rankų padėtis yra svarbūs, bet ne svarbiausi. Mano nuomone, portretas yra geras, jei jį lydi istorija. Nežinodamas konkrečios istorijos, žiūrovas geriausiai gali ją nuskaityti interpretuodamas aplinkos detales. Todėl fonas taip pat yra viena iš svarbių portreto sudedamųjų dalių. Rankų padėtis gali padėti išreikšti momentinę vidinę būseną, o aplinka – prieš tai įvykusius įvykius, spėjimą, kas bus po to, ir paties portreto sukūrimo priežastį.
Idėjos atkeliauja drauge su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, todėl rezultatas – vis kitoks, juk patiekalo ingredientai kaskart individualūs.
– Esate fotografavusi nemažai žinomų asmenų – aktorių, muzikantų, politikų, akademikų. Tikriausiai fotografuojant žymų žmogų visada kirba noras atskleisti dar nepažintą jo pusę, užfiksuoti intymią kasdienybę?
– Intymi kasdienybė ir yra tikrasis, atviras žmogus savoje aplinkoje. Tuomet jis nėra personažas, nėra aktorius, nedėvi darbinės uniformos ir nesisuka aplink sustatytas dekoracijas. Man įdomu matyti tuos žmones, kurie nesidengia nuo manęs. Dažnai jie pakviečia mane į savo erdvę prieš tai nenurinkę bardako nuo stalo ir nesuslėpę į spintą jausmų – to, ko neva aš neturėčiau matyti. Tiesą sakant, jiems nusišvilpti, kas ką pagalvos, nes iki tol jie nebuvo susikūrę kitokio aš prieš visuomenę. Jie gali ateiti tavęs pasitikti į lauką su pižaminėmis kelnėmis, ir tai nėra daroma iš nepagarbos – tiesiog jie nuoširdžiai paprasti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Todėl nematytoji, nepažintoji plačiajai visuomenei pusė yra tikrai įdomi, bet dažnai aš ją pasilieku tik sau. Juk žmogiška fotoaparatu nefiksuoti visiškai visko (šypsosi). Pasitikėjimas yra dovana, kurią užsitarnauji per ilgą laiką, tad nesinori jos prarasti.
– Fotografuojate beveik 20 metų, tad esate dirbusi su įvairiausias žmonėmis. Kokius žmones jums labiausiai patinka fotografuoti – ateinančius su savo idėjomis ir vizijomis ar viską 100 proc. paliekančius jums?
– Fotosesijų vizijos niekada nebūna 100 proc. mano. Pats žmogus diktuoja idėją savo asmenybe, netgi visiškai tylėdamas. Be abejo, kartais įdomu kurti personažus, bet tuo užsiimu retai.
Jau seniai suvokiau, kad nejausdama nuoširdumo ir tikrumo, nepasiekiu norimų rezultatų. Jeigu, tarkime, moteriai svarbi jos suknelė, o aš fotografuodama noriu pagauti jos vyro alsavimą jai į kaklą, tuomet rezultatas nenusiseka. Tokiu atveju moteris nuotraukoje nepastebi nei alsavimo, nei norėtos suknelės, tad nuliūsta. O aš fotografuodama taip pat nepatikėjau poros bendrumo ir ryšio akimirka, nes mačiau, kaip klientė vis nervingai taisėsi suknelės klostes – tai mane sutrikdė.
Idėjos atkeliauja drauge su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, todėl rezultatas – vis kitoks, juk patiekalo ingredientai kaskart individualūs. Įdomiausias yra pats procesas ir kontaktas bei grįžtamoji reakcija į rezultatą.
Mėgstu savo veiklą, tad kasdieniame darbe įkvėpimas nėra problema.
– Kuriate portretus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, JAV, Australijoje. Ar žmonių požiūris į fotografiją ir jų pageidavimai skirtingose šalyse skiriasi?
– Kiekvienos šalies kultūra, gyvenimo būdas skiriasi, todėl skiriasi ir žmonių požiūris. Sakyčiau, kad mes dar ne visai išaugome iš kompleksų, tad nemokame paleisti jausmų, dalyti komplimentų, būti laimingi čia ir dabar, džiaugtis dėl kito.
Užsienyje nuotraukų poreikis pirmiausia susietas su tam tikrais momentais, bet ne suvaidinto grožio įamžinimu. Žmonių emocijos trykšta, ašaros bėga, jie nesikuklina ir nesijaudina, nekompleksuoja dėl to, kaip atrodys, jie pasitiki fotografu ir tiesiog būna savimi. Tokiuose portretuose į raukšles žvelgiama kaip į patirtį, o pas mus jos dažniau lyginamos su senatve. Pati fotografija užsienyje labiau vertinama kaip meninė sritis, o fotografas – kaip specialistas.
Vis dėlto kiekvienoje šalyje yra tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Galiu remtis tik savo praktika, o plačiojo pasaulio patirtis yra įvairi.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Fotografuojant svarbus kūrybiškumas, netikėti sprendimai. Vis dėlto, kai fotografija yra kasdienis darbas, ko prireikia norint neišsisemti?
– Mėgstu savo veiklą, tad kasdieniame darbe įkvėpimas nėra problema. Labiau pavargstu nuo emocinio krūvio. Neturiu tiek daug stalčių galvoje, kad visų savo fotografijų herojų išgyvenimus, energiją tvarkingai į juos sudėliočiau ir saugiai uždaryčiau. Mano galvoje sukasi tikras skalbimo mašinos būgnas – jei jis perpildytas, išcentrinė jėga net priverčia purtytis.
Todėl kartais nuo žmonių fotografavimo nusisuku į kitą sferą, labiau stacionarią. Tikrai reikėtų specialios mūzos idėjoms generuoti, jei mano fotografavimo objektai būtų vien tik negyvi daiktai. Fotografuodama žmones nuolatos esu įkvėpta naujos pažinties, negirdėtų istorijų, aplinkos. Sprendimai visada ateina neprašyti, nelaukti, nesuplanuoti. Jeigu jie dar prisideda prie emocinio įkvėpimo ir energijos, einančios iš fotografuojamo žmogaus, tuomet drioksteli didelis gražus "bam!"
