Aistringas susižavėjimas ir antraplanio personažo kompleksas

Pabundi naktį išpiltas prakaito, nesupranti, kur esi, kas esi ir kada esi. Galvoje susimaišė tiek daug pasakojimų, svetimų patirčių, žodžių. Vaikštant gatve atpažįsti kitų veidus, bet ne savo. Kas kaltas, kad žiūrėdamas į veidrodį matai tik kitų žmonių bruožų koliažą?

Kad paaiškinčiau šį virsmą, raktiniu žodžiu pasirenku painią sąvoką: parasocializmas arba parasocialiniai santykiai. Deimantas Jastramskis 2010 m. šią sąvoką apibrėžė kaip žiniasklaidos teorijose įvardijamą santykį, kuris dažniausiai vyksta tarp auditorijos ir garsenybių, jis turi daug realių socialinių santykių bruožų, bet šiuose santykiuose aktyvi tik viena pusė. Tai beveik kaip meilė be atsako. Klausiu savęs: ar tai mūsų, tūkstantmečio kartos (1981–1996 m.), jausmas, ideologija, o gal tikėjimas, kurį paskatino populiarioji kultūra? Galbūt tai antraplanio personažo kompleksas, disociacija (2)?

Trijose skirtingų Europos šalių knygose – Jānio Joņevso „Jelgava 94“ (Latvija), Thomaso Brussigo „Herojai kaip ir mes“ (Vokietija), Rimanto Kmitos „Editas kompleksas. Normalūs žmonės nešisypsa“ (Lietuva) – bandysime ieškoti šios ideologijos bruožų. Gal pavyks užčiuopti tą mus jungiančią giją, pamatyti, kaip užvertus knygą ir išjungus ekranus gimsta kompleksuotas mažosios Europos didžiojo pasakojimo herojus.

Brandos istorija

„Moteris: Niki, nebijok įžeisti mano jausmų. Pasakyk man, kuo nori, kad būčiau, kokia nori, kad būčiau? Aš galiu tokia būti. Galiu būti bet kas. Tu tik man pasakyk, Niki.

Vyras: Tiesiog būk savimi.“

Iš 1974 m. kino filmo „Paveikta moteris“ (rež. Johnas Cassavetesas)

Kai gimęs vaikas dar negali savęs suvokti kaip savarankiškos asmenybės, jis kurį laiką yra tik savo motinos pasakojimo ir kūno tęsinys. Psichoanalitiko Jacqueso Marie Emilie Lacano apibrėžta veidrodžio fazės (pranc. le stade du miroir) teorija bando paaiškinti, kaip ir kada pradeda formuotis žmogaus „Aš“ (ego). Kūdikio atsiskyrimas ir savęs pažinimas formuojasi žvelgiant į veidrodį, kuriame jis regi savo vientisą, nors dar ir fiziškai nebrandų kūną.

Veidrodžiai vienu ar kitu pavidalu mus lydi visą gyvenimą. Šiandien tikrąjį veidrodį keičia ekranai, jie atspindi mūsų narciziškumą, norą susitapatinti su kitais. Tai jų mes šiandien klausiame: „Pasakyk man, kuo nori, kad būčiau, kokia nori, kad būčiau?“ Literatūros kūriniai taip pat tampa mūsų veidrodžiu, atspindinčiu laikmetį, kartą, visuomenės ydas ir troškimus. Vienos istorijos kartoja kitas, kol galiausiai žodžiai „tu man nieko neprimeni“ tampa „tu man primeni visus“.

Tapimas savimi arba brandos istorija (ang. coming of age) visada remiasi tam tikra projekcija, tapatinimusi su kitais (ekrano idealais, mokytojais, mentoriais, draugais). Mes nesame tik vienišos salos, mus jungia kultūrinė genetika, kolektyvinė atmintis, gal todėl skirtingose šalyse sukurtos istorijos ar filmai savyje talpina šį tą bendro. Gal todėl žiūrovai filmuose „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachimas Trieras) arba „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė) aptinka paralelių, nuo vizualinių iki egzistencinių. Gal todėl savo straipsnyje „Nostalgiškas dešimtasis dešimtmetis Lietuvoje ir Ukrainoje kaip kelias į laisvę ir save“ bandžiau surasti tiek panašumų skirtingų autorių autofikciniuose romanuose (Rimanto Kmitos, Virginijos Kulvinskaitės, Artemo Chekho, Oksanos Lutsyshynos).

Nepaisant geografinių ar laiko atstumų, visi esame paveikti ir surišti, tikriausiai nuo pačių Antikos laikų. Surišti archetipais, fenotipais ir tropais. Tai mūsų semiotinės struktūros, iš kurių išauginame herojus ir kūrinio prasmę.

Šiandien iš mūsų mokosi dirbtinės kalbos modeliai. Jie perima mūsų sakinių struktūras, absorbuoja sintakses ir metaforas, atima net santykius. Laiko klausimas, kada mašina, o ne žmogus mums pasakys: „Nenoriu jūsų gąsdinti, bet manau, kad galiu būti savo kartos balsas.“ (Hannah iš serialo „Merginos“, 2012–2017).

Limerencija – aistringas susižavėjimas

„Geriausias meilės būdas – mylėti pačią meilę.“

Andrijus Liubka

Amerikiečių psichologė Dorothy Tennov 1979 m. apibrėžė aistringą susižavėjimą – tą meilę be atsako – ir pavadino tai limerencija. Tai meilė kaip dar viena priklausomybės forma. Ji obsesyvi, kompulsyvi ir, kaip seriale „Blusų maišas“ (ang. Fleebag) sako kunigas, tokia, kuri „verčia abejoti savimi, save teisti, atsiriboti nuo kitų žmonių savo gyvenime. Ji daro tave savanaudišką. Ji verčia tave jaustis keistai, verčia tave jaudintis dėl savo plaukų, verčia tave žiauriai kalbėti ir daryti tai, ko niekada nemanei, kad padarysi.“

Psichologai tokią meilę įvertintų kaip nerimastingai prieraišią, nevedančią į santykį, o kartais nuvedančią tik į beprotybę. Literatūroje ir populiariojoje kultūroje galetume surasti vien tik tokią nerimastingą meilę. Šiandien madinga vertinti santykius toksiškumo skalėje, todėl ir Marianos bei Konelio iš romano „Normalūs žmonės“, o gal ir Romeo ir Džuljetos santykiai jums pasirodytų šiuolaikiškai toksiški. Juk tapo norma psichologizuoti įsimylėjimą, gal net jį gydyti.

Vienatvės ir nesaugumo, prarasto tikėjimo vedini mes įsitraukiame į limerentiškus santykius, persekiojame žmones, idėjas, kol galiausiai tai tampa mūsų tapatybės dalimi. Jeigu limerencijos subjektas (o gal ir objektas) gali būti ir gatvėje sutiktas žmogus, barista, kuris jums kasdien gamina kavą, klasiokas, bendradarbis, tai egzistuoja ir kito lygio priklausomybė, kai didžiulio susižavėjimo subjektu tampa muzikos, kino, televizijos žvaigždės, o šiandien ir influenceriai. Jiems iš minios mes šaukiame „myliu tave“, o jie mums atsako: bet aš tavęs nepažįstu ir tu manęs nepažįsti. Laip pasakytų Lewisas Capaldis, tai tarsi mylėti šunį.

Tikriausiai kai kuriems žmonėms lemta patirti nuolatinę susižavėjimo būseną. Ilgainiui ta būsena virsta masine psichoze arba nauja ideologija, kultu. Tik prisiminkite, kokią galią savo laiku turėjo ir vis dar turi pirmojo ryškumo aktoriai, popmuzikos ir roko žvaigždės, nuo bitlų iki K-pop grupės BTS. Kylie Minogue hitas „Can’t get you out of my head“ galėtų būti limerencijos valstijų, šalies, kurios gyventojai aistringai žavisi, ilgisi ir tiki, kad žmonės už ekrano, knygos ar muzikinio klipo yra tokie panašūs į juos, himnu.

Nesame tik vienišos salos, mus jungia kultūrinė genetika, kolektyvinė atmintis, gal todėl skirtingose šalyse sukurtos istorijos ar filmai savyje talpina šį tą bendro.

Parasocialumas – naujoji ideologija?

Muzikos ir kino filmų dievai formavo XX a. dešimtojo dešimtmečio maištininkus, kompleksuotus įsimylėjusius herojus. Santykis su žmonėmis už ekrano buvo įvardytas dar 1956 m. sociologų Donaldo Hortono ir Richardo Wohlio: „Vienpusis psichologinis ryšys, kai auditorijos narys pajunta artumą ir emocinį ryšį su medijų figūra (pvz., įžymybe, žinių vedėju ar fikciniu personažu), nors pastarieji apie jį nieko nežino.“

Parasocialinė sąveika egzistavo dar iki masinės medijos priemonių atsiradimo: žmogus užmegzdavo ryšį su politinėmis figūromis, dievais ar net dvasiomis. Kartais pradedu galvoti, kad parasocialumas panašus į tikėjimą arba ideologiją.

Šiuolaikinei santykių rinkodarai parasocialumas ypač naudingas. Jis įtraukia vartotoją, paverčia jį persekiotoju, panašiai įsimylėjusiu kaip Edita R. Kmitos romane. Populiarioji kultūra naudojasi šia meile be atsako, ją kultivuoja kino filmuose, muzikoje, comic-con festivaliuose. Nenuostabu, kad užauginti kino filmų, MTV, mes jaučiame antraplanio personažo kompleksą.

Ar jis pagydomas? MTV kanalus jau išjungėme, bet socialiniai tinklai dar transliuoja garsenybių gyvenimą, o mes, prirakinti prie mažųjų ekranų, juos toliau persekiojame. Šiuolaikiniai medijų tyrėjai sako, kad socialinių tinklų pažadas mus visus sujungti ir sukurti santykius tarp žmonių liko neišpildytas. Mes tiesiog stebime internetinę televiziją, o kai pavargstame būti tik žiūrovais, patys tampame savo gyvenimo transliuotojais. Tai nesibaigiantis iškreiptos realybės šou. Kokie šio realybės šou herojai?

Autoriai – tokie kaip ir mes

Šiuolaikinė Z karta (MO muziejaus paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“) jau nesupranta Y kartos kultūrinių nuorodų. Išjungus MTV niekas jau nebeprisimena, kad kažkada mes praleisdavome dienas besisukančių muzikinių klipų garsovaizdyje. Tuo metu Eminemo dainos pavadinimas „Stan“ tapo sąvoka, apibūdinančia pernelyg uolų arba fanatišką gerbėją.

„Žiūrėk, viskas, ką sakai, yra tikra, ir aš tave gerbiu, nes tu sakai tiesą.

Mano mergina pavydi, nes aš apie tave kalbu visą parą, nesustodamas.

Bet ji tavęs nepažįsta taip, kaip aš, Slimai. Niekas nepažįsta.

Ji nesupranta, ką reiškė tokiems kaip mes užaugti.

Turi man paskambinti, žmogau – aš būsiu didžiausias gerbėjas, kurį kada nors prarasi.

Nuoširdžiai tavo, Stanas.

P. S. Mes taip pat turėtume būti kartu.“

Gerbėjų kultūra vis dar gyva, tačiau mažėja ryškių žvaigždžių. Kino industrijoje mažėja A lygio aktorių, filmus mes jau renkamės ne tiek dėl aktorių, bet dėl pačių herojų arba jiems sukurtų fantastinių pasaulių. Galbūt Arnoldas Schwarzeneggeris buvo „Paskutinis veiksmo filmo herojus“ (1993), paskutinė kovinių filmų kino žvaigždė? Vokiečių istorikas, kultūrinės atminties tyrėjas Martinas Sabrowas (2011) rašo: „Postheroizmas reiškia pokytį, kuris įvyksta, kai visuomenės pripažinimas skiriamas ne herojiškiems poelgiams, o konfliktų ir karų aukoms, taigi, tai atspindi „perėjimą nuo herojizavimo prie aukų įvaizdžio kūrimo.“

Kaip mes priėjome šį virsmą ir kaip jis atsispindi mūsų pasakojimuose? Klasikinė pasakojimo struktūra neįsivaizduojama be pagrindinio herojaus ir jam kylančių išbandymų. Fantastikos žanro pasakojimuose ir mitologijoje herojaus kelionę išpopuliarino mitologas Josephas Campbellas. 1949 m. knygoje „Herojus su tūkstančių veidų“ jis rašė: „Herojus išvyksta iš kasdienio pasaulio į stebuklų ir antgamtinių reiškinių kraštą: ten jis susiduria su pasakiškomis jėgomis ir iškovoja lemiamą pergalę; iš šios paslaptingos kelionės herojus grįžta įgijęs galią suteikti palaiminimus savo artimiesiems.“

Antika pagimdė neliečiamuosius ir archetipinius Dievus. Romantizmas, ypač gotikiniai romanai, – kenčiančius iš aistros ar ilgesio herojus, o postmodernizmas sukūrė patrauklius antiherojus, kurie mus vilioja net ir savo trūkumais. Kartu šis laikotarpis išryškino ir traumas išgyvenančių personažų patirtis, heroizmą pakeitė aukos sindromas.

Ilgą laiką herojų ir autorių siejo nenutrūkstama gija, kol Rolandas Barthesas XX a. septintajame dešimtmetyje konstatavo autoriaus mirtį. Jis teigė: „Skaitytojo gimimas turi įvykti autoriaus mirties kaina.“ Jums skaitant šį tekstą nutyla mano balsas, bet vis labiau girdisi jūsų pačių refleksijos, patirtys. Kai kurie žodžiai surezonuoja, perkelia jus į paauglystę. Dabar herojus esate jūs, aš – tik svetimų pasakojimų aidas, kaip ir visi tie autoriai, kurie išėjo į nebūtį, bet kaip vaiduokliai mus vis dar lanko naktimis.

Spaudimas kam nors priklausyti

Šių metų Kauno literatūros savaitės ir „Aklo pasimatymo“ su knyga metu sakėme: „Knyga – mano metamorfozė.“ Ar tą patį galima pasakyti apie kino filmus, muziką? Kas daro didžiausią įtaką besiformuojančiai asmenybei ir visuomenei? Ar asmeniniai emociniai lūžiai siejasi ir su politiniais ir socialiniais pokyčiais valstybėje?

Vis dar sklando legenda, kad džinsai ir roko maršai sugriovė Berlyno sieną ir visą Sovietų Sąjungą. Kurto Cobaino mirtis sudaužė grandžo muzikos gerbėjų širdis, o romantinės kino juostos – laukinio dešimtojo dešimtmečio jaunų merginų širdis. Neseniai mano pirmagimė dukra, kuriai greit sueis devyneri, pasakė: „Aš pasiilgau MTV.“ Nostalgijos virusas aplankė net ir ją. Mes pradedame ilgėtis to, kas iš mūsų atimta, to, ką prarijo didieji visuomeniniai ir technologiniai pokyčiai. Gal todėl šiais antisocialinės tinklaveikos laikais žmonės taip ieško analoginės kultūros.

XX a. aštuntojo dešimtmečio amerikiečių režisierius Johnas Hughesas, kuris sukūrė ne vieną kultinį filmą paaugliams („Pusryčių klubas“, „Šešliolika žvakučių“, „Ferio Biulerio poilsio diena“) sakė: „Taip svarbu kam nors priklausyti šiuo laikotarpiu. Tu bandai suprasti save, kas esi, kur pritampi. Noras kam nors priklausyti sukelia didžiulį spaudimą.“

Jauno žmogaus tapimo savimi istorijas dažnai lydi ne vienas kompleksas, o tuos kompleksus sustiprina ekranai, muzika, literatūra ir visa tai, kas hiperbolizuoja ir sukuria geresnes gyvenimo versijas, stipresnę meilę su laiminga pabaiga, didesnę šlovę. Edita iš Pietinia prisimena Martino Scorseses filmą „Taksi vairuotojas“, kuriame teigiama, kad tampi tuo, kuo dirbi. Ji dirba videonuomos salone ir pati tampa kino personažu, tik jau nesuvokia, ar savo istorijoje yra pagrindinė herojė, ar tik antraplanė.

Antraplanio personažo kompleksas

„Gal aš tiesiog esu antraeilis personažas.“

Rimantas Kmita, „Editas kompleksas. Normalūs žmonės nesišypsa“

Edita – ne vienintelis depersonalizaciją išgyvenantis popkultūros, popliteratūros ir europinio kino personažas. Joachimo Triero filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021) Džiulė abejoja: „Aš jaučiuosi tarsi būčiau savo pačios gyvenimo žiūrovė. Lyg vaidinčiau antraplanį vaidmenį savo pačios gyvenime.“ Ar tai galime laikyti asmenybės krize, kompleksu, kuris laikas nuo laiko aplanko žmogų?

Editai iš Šiaulių tik septyniolika, bet Džiulė jau 30-metė ir vis tiek jaučia tą patį spaudimą kam nors priklausyti, kuo nors tapti. Tarsi mes kas kelerius metu vis iš naujo patirtume asmenybės krizę. Antraplanio personažo jausmas arba apsimetėlio sindromas (kai jautiesi atliekantis vaidmenį, kuriam nesi pasiruošęs) gali būti laikomi populiariosios kultūros fenomeno dalimi, tačiau psichologija galėtų paaiškinti, kodėl žmonės taip jaučiais. Šiuolaikinė spektaklio visuomenė verčia mus atlikti tam tikrus vaidmenis, susikurti avatarus, įdarbinti savo atvaizdus, kompetencijas. Taip darbas, subkultūros, hobiai galiausiai mus suvalgo ir tampa sunku atskirti, kur esi tikrasis tu.

Šiandien mūsų žmogiškuosius ir net socialinius poreikius išstūmė statuso siekimas, savirealizacija. Visi žaidžiame nuomonės formuotojų žaidimą, trokštame išleisti savo knygą, turėti savo tinklalaidę, įdarbiname save 24/7 ritmu. Gal, kai atlieki vaidmenį tokiu grafiku, jau nebelieka galvoti, kas iš tiesų esi? Čandleris kultiniame seriale „Draugai“ mintyse savęs klausia: „Kas su manimi negerai?“ Jis iš karto persigalvoja: „Oi, geriau neatidaryk šių durų.“ A. Liubka konstatuoja tą patį: „Kažkas su manimi ne taip“, o Jaunius Petraitis saviironiškai – „Tu kažką turi“. Visi trokštame būti pagrindiniais savo istorijų ir gyvenimų herojais. Kas dėl to kaltas ir ką mes vaikomės, o gal nuo kažko bėgame?

Jelgava, Šiauliai, Berlynas

„Jelgava 94“, „Herojai kaip ir mes“, „Editas kompleksas. Normalūs žmonės nešisypsa“ – šių knygų veiksmas vyksta Sovietų Sąjungos ir posovietiniais metais. Visas tris istorijas jungia jauno žmogaus tapsmas ir tą tapsmą veikianti populiarioji kultūra bei didžiosios socialinės ir politinės transformacijos. Tai pasakojimai, „įgarsinti užkimusio dėdės“, kai nori suprasti ir išgirsti originalą, bet girdi tik šaižesį ir slavišką tarimą. Tai būdinga dešimtajam dešimtmečiui Europoje, ypač Lietuvoje ar Latvijoje, kai vietoj originalios vaizdo kasetės gali žiūrėti tik rusiškai įgarsintą piratinę versiją. Kaip pro tą įgarsinimą išgirsti personažus ir suprasti jų virsmą? Ar jie visi turi personažo arką?

Pirmasis herojus, su kuriuo kviečiu susipažinti, – Klausas Uhltschtas iš Rytų Berlyno. Jis svajoja: „Anksčiau ar vėliau gatves vis tiek pavadins mano vardu.“ Jis trokšta būti įžymybe ir jau dabar laiko save Europos istorijos liudytoju, žmogumi, sugriovusiu Berlyno sieną. Šis savęs apsėstas personažas tarsi išgyvena Napoleono, o ne antraplanio herojaus kompleksą. Tačiau jis greičiau yra satyrinis antiherojus, kritika to meto visuomenei ir žmonėms, kurie norėjo įsirašyti į istoriją. Patį Klausą veikė Vakarų pasaulio, jam nepasiekiamos laisvės mitas. Tas apribojimas suformuoja gana iškreiptą, net pornografišką pasaulio suvokimą. Kultūra, kurioje jis augo, ir kultūra, kurios troško, buvo smarkiai paveikta šaltojo karo mašinos.

Kitas jaunuolis iš posovietinės Latvijos bręsta laukinės ekonomikos sąlygomis, o jo tapatumą formuoja sunkioji muzika, ypač – K. Cobainas ir „Nirvana“. Jis ieško savos subkultūros, trokšta susikurti savą maištininko personažą. Tai dar viena augimo istorija, kurią galėjo ekranizuoti ir J. Hughesas, bet ekranizavo Jānis Ābele. Šioje istorijoje atsiskleidžia visi paauglystės tapsmo dešimtajame dešimtmetyje ženklai: trūkinėjančios kasečių juostos, kambarių sienos, išklijuotos muzikos grupių plakatais, mokytojų požiūris į sunkiąją muziką kaip į sektą.

Vaikinas, kuris ieško savo vaidmens ir savo genties, išbando visa, kas nelegalu, pavojinga. Paauglystė dažnai yra tas metas, kada eilėraščiuose ir muzikoje kalbama apie mirtį. Gyvenimas atrodo dramatiškas, tad muziką klausaisi tik tokią, kuri atliepia tavo skausmą. Tai – amerikietiški emocijų kalneliai, kuriais važinėja kiekvienas ir kiekviena, nepaisant kultūrinių, lyties ar kartos skirtumų. Visi turi tam tikros muzikinės grupės maniją. Anksčiau ar vėliau ją išauga.

Edita iš Šiaulių priklausoma nuo nelaimingos meilės ir kino filmų. Gal kino filmai ir paskatino tą nelaimingą meilę? „Purvini šokiai“ sužadino Editos fantaziją ir dabar ji kuria savo kino filmą. Šis filmas vadinasi „Edita ir Raimis (mano likimas)“. Personažai, kuriuos ji stebi prasukdama kino juostas videokasečių nuomos salone, jai tokie panašūs į Raimį – o gal Raimis panašus į juos. „Žinau, kol ašai žiūriu filmus, tol aš iš tikrųjų gyvenu.“ Jelgavos jaunuolius formavo sunkioji muzika, o Editą – romantiniai filmai su laiminga pabaiga.

Kuo tai skiriasi nuo Walto Disney pasakų? Vis dėlto gyvenimas panašesnis į Hanso Christiano Anderseno pasakas, kur pabaigoje vis tiek kas nors miršta. Europietiškam folklorui būdinga tamsa, siaubas ir moralai. Koks Editas moralas? „Pažiūriu į galinį veidrodžiuką, būtų gražu, jeigu daba pro jį matyčiau gaisrą, būtų kaip filme, bet gaisra nėra, i tas sufleruoja, ka mes greičiausia ne filme.“

Manęs vis neapleidžia klausimas, kuriai kartai priklausys „Mažosios Europos didžiojo romano“ autorystė. Juk kiekvienas laikmetis turi savo didžiųjų atradimų, pasakojimų, o gal didžiųjų pasakotojų-atradėjų. Ką šiandien reiškia būtų žmogumi? Kuo šiandien esame įtikėję? Visi be išimties išgyvena virsmą, iniciaciją, traumas, iš paauglystės fatališkumo išauga į brandžius maištautojus, kuriuos vis dar veikia ta pati fata morgana (3) mūsų pačių susikonstruotame panoptikume (4). Parasocialumas – tai naujoji religija pasaulyje be tikėjimo.

Dar ne pabaiga

Nuotraukoje jai dar tik šešiolika. Ji nežino, kas jos laukia, galvoja, kad meilės su atsaku taip ir nesuras. Ji įsimyli kiekvieną, kuris parodo bent dalelę dėmesio.

Nuo vaikystės ji jaučia tą jausmą. Jos pirmieji susižavėjimai, kuriuos laikė meile, slepiasi po skirtingomis vardo raidėmis ir skirtingais gyvenimo etapais. R raidę keitė K, K raidę keitė G, S keitė I, o daug vėliau kažkur įsiterpė ir A. Tačiau tik dabar ji suvokia, kad tai, ką vadino meile paauglystėje ir ką aprašė eilėraščiuose, rašteliuose ir suplėšytuose dienoraščiuose, buvo tik nekaltas, ekranų paskatintas susižavėjimas be atgarsio. Ji buvo tik antraplanis meilės istorijos personažas, neturintis tęsinio.

„Iš anksto aš atsiprašau

Visų, kuriuos paliesiu ir išnyksiu“ (5)

1 – Grupės „Kamanių šilelis“ dainos „Aš lauksiu tavęs“ žodžiai.

2 – Disociacija – tai psichologinis gynybos mechanizmas, atskiriantis mintis, jausmus ar prisiminimus nuo sąmonės, dažnai patiriamas traumos ar didelio streso metu. Tai gali pasireikšti kaip atsiribojimas nuo kūno (depersonalizacija) ar tikrovės (derealizacija).

3 – Fata morgana – tai optinė apgaulė (miražas), kai dėl oro sluoksnių temperatūrų skirtumo atrodo, kad toli esantys objektai (pvz., laivai, salos, pastatai) yra iškraipyti, pakelti ar atsispindintys ore, dažnai kaip „kabantys“ ar „plaukiojantys“ vaizdai. (zodynas.lt)

4 – Panoptikumas – (pan- + gr. optikos – regimas; terminą sukūrė anglų ekonomistas, filosofas ir teisės teoretikas Jeremy Benthamas (1748–1832), norėjęs taip pavadinti jo projektuojamą kalėjimą, kuriame kiekvieną kalinį apsauga galėtų matyti visą laiką). (lietuviuzodynas.lt)

5 – Grupės „Kamanių šilelis“ dainos „Aš lauksiu tavęs“ žodžiai.