Antanas Žmuidzinavičius: iš naujo atrandant lietuvių dailės klasiką

Pavadinimas kviečia ne tik prisiminti vieną žymiausių Lietuvos peizažo meistrų, bet ir naujai pažvelgti į jo kūrybą. Nors A. Žmuidzinavičiaus vardas daugeliui pažįstamas iš mokyklinių vadovėlių ar meno istorijos apžvalgų, šiandien jo kūryba atsiskleidžia kur kas plačiau nei vien tik tradicinis lietuviškas peizažas.

Atasvara neramiais laikais

Per daugiau nei 100-metį nuo pirmųjų jo darbų sukūrimo pasikeitė ne tik meno samprata, bet ir pats visuomenės žvilgsnis į kraštovaizdį. Šiuolaikinėje vizualinės kultūros teorijoje peizažas laikomas ne tiek gamtos atspindžiu, kiek kultūriniu konstruktu – būdu, kuriuo visuomenė mokosi matyti ir interpretuoti aplinką. Kitaip tariant, peizažas niekada nėra vien gamta. Jis visada pasakoja apie tai, kas ir kokiu žvilgsniu į ją žvelgia.

Šiuo požiūriu A. Žmuidzinavičiaus kūryba tampa ne tik Lietuvos vaizdų archyvu, bet ir liudijimu apie tai, kaip XX a. pradžios lietuvių inteligentija įsivaizdavo savo kraštą, jo vertes ir ateitį. Jis gali pasakoti apie žmogaus santykį su aplinka, apie istoriją, tapatybę, kultūrinę atmintį ir net politines idėjas. Būtent tokiu kampu į A. Žmuidzinavičiaus kūrybą siūlo pažvelgti jubiliejinė paroda. Tautos išbandymų laikotarpiais gamta dažnai tampa tuo, kas išlieka pastovu ir suteikia atramą.

A. Žmuidzinavičius priklauso tai lietuvių menininkų kartai, kuri kūrė ne tik paveikslus, bet ir pačią modernios Lietuvos kultūrinę savimonę. Gimęs 1876 m. Seirijuose, Dzūkijos krašte, jis augo tautinio atgimimo laikotarpiu, kai lietuvių kalba, kultūra ir istorija tapo svarbia visuomenės dėmesio dalimi. Menininkas studijavo įvairiuose Europos miestuose, susipažino su to meto meno tendencijomis, tačiau visą gyvenimą išliko glaudžiai susijęs su Lietuvos kraštovaizdžiu ir jo simboline reikšme.

Žvelgiant į A. Žmuidzinavičiaus peizažus šiandien, nesunku pastebėti, kad juose slypi daugiau nei vien gamtos grožio pajauta. Ramūs ežerų vandenys, vingiuojančios upės, pušynai, kalvos ir kaimo sodybos tampa ne tik konkrečių vietų atvaizdais, bet ir tam tikros pasaulėjautos išraiška. Menininkas renkasi harmonijos, pusiausvyros ir vidinės ramybės kalbą. A. Žmuidzinavičiaus peizažuose stebina ne tik tai, kas vaizduojama, bet ir tai, ko juose nėra. Juose retai regime socialinius konfliktus, skurdą, spartėjančią urbanizaciją ar modernybės keliamą nerimą. Menininkas sąmoningai kuria harmoningą pasaulio viziją. Šiandien toks pasirinkimas gali būti suvokiamas dvejopai: ir kaip idealizuotas tautinio peizažo mitas, ir kaip savotiška atsvara neramiai epochai. Galbūt todėl jo paveikslai ir dabar veikia žiūrovą.

Organizatorių nuotr.

Lietuviškumo simboliai

Parodos „Tylūs horizontai“ pavadinimas itin taikliai nusako šią kūrybos savybę. Horizontas A. Žmuidzinavičiaus darbuose yra simbolinė riba tarp matomo vaizdo ir nuojautos, kuri lydi ir žiūrovą, ir menininką. Žvelgiant į jo peizažus galima pajusti ne tik gamtos vaizdą, bet ir tam tikrą emocinę būseną: ilgesį, susikaupimą, laisvės pojūtį ar santūrų džiaugsmą.

Ypač įdomu tai, kad parodoje pristatomi darbai atskleidžia ne vien Lietuvos kraštovaizdį. A. Žmuidzinavičius buvo keliaujantis menininkas. Jo kūrybiniai maršrutai driekėsi per įvairias Europos šalis, o vėliau ir JAV. Kiekviena kelionė atverdavo naujų patirčių, naują šviesą, kitokių gamtos formų ir spalvų. Tačiau net ir svetimuose kraštuose jis išlikdavo savimi.

A. Žmuidzinavičiaus atvejis rodo, kad peizažas nėra neutralus objektas. Jis diktuoja ne tik kompozicinius sprendimus, bet ir spalvų pasirinkimą, atmosferą, net emocinį kūrinio toną. Amerikos gamtos masteliai, geologiniai reiškiniai ir modernių miestų siluetai vertė menininką ieškoti kitokių raiškos priemonių nei tos, kurių pakako Lietuvos lygumoms ir miškams, tačiau, žvelgiant į užsienio laikotarpio darbus, tenka pripažinti, kad juose jaučiamas ilgesys, kartais užkoduoti ir lietuviškumo simboliai.

Organizatorių nuotr.

Įžvelgęs subtilumus

Ekspozicijoje gausu ne tik gerai žinomų peizažų, bet ir mažiau matytų etiudų, kelionių metu sukurtų eskizų, leidžiančių pažvelgti į menininko kūrybos kryptis. Vieni įdomiausių – Paryžiaus laikotarpio darbai.

Paryžius A. Žmuidzinavičiui buvo ne tik Europos meno sostinė, bet ir svarbi profesinio brendimo erdvė, kurioje jis susipažino su modernėjančios dailės tendencijomis ir formavo savo meninį žvilgsnį. Amžininkai yra sakę, kad vargu ar buvo Lietuvos kampelis, kuriame A. Žmuidzinavičius nebūtų apsilankęs – didžiąją dalį savo laisvalaikio jis skyrė kelionėms ir kraštui pažinti. Šis nuolatinis judėjimas tapo neatsiejama jo kūrybos dalimi.

Šiuolaikinė meno istorija vis dažniau atkreipia dėmesį, kad kraštovaizdis gali būti ne mažiau sudėtinga kultūrinė ir politinė konstrukcija nei bet kuris kitas meno žanras.

Parodoje ypatingas dėmesys skiriamas ir dviem menininko kelionėms į JAV, praplėtusioms jo matymo horizontus ir papildžiusioms kūrybą naujomis kraštovaizdžio patirtimis. Simboliškai ekspozicijos salėje „Pasirinkimai“ išskiriami ir du skirtingų laikotarpių kūriniai – 1942 m. sukurtas paveikslas „Po Lietuvos vėliava“ bei 1962 m. darbas „Lygumos“. Juos sieja subtili, tačiau aiškiai juntama lietuviškumo tema. Ypač iškalbingas „Lygumų“ koloritas, kuriame geltonos, žalios ir raudonos spalvų dermė tampa ne tik peizažo elementu, bet ir tautinės tapatybės metafora. Šie kūriniai leidžia pažvelgti į A. Žmuidzinavičių ne vien kaip gamtos tapytoją, bet ir kaip menininką, nuosekliai ieškojusį būdų kalbėti apie Lietuvą net tuomet, kai tiesioginė tokios temos raiška ne visuomet buvo savaime suprantama.

Lyginant Lietuvos ir užsienio peizažus, galima pastebėti subtilių skirtumų. Pietų kraštų vaizduose atsiranda daugiau šviesos, sodresnių spalvų, ryškesnių kontrastų. Kalnų regionuose kompozicijos tampa dinamiškesnės, atsiveria platesnės erdvės. Vis dėlto menininko žvilgsnis išlieka nuoseklus. Šiandien, kai kelionės tapo kasdieniu reiškiniu, sunku įsivaizduoti, kokią reikšmę tokios išvykos turėjo XX a. pradžios menininkui.

Organizatorių nuotr.

Išlaikytas atstumas

Kartais viešojoje erdvėje nuskamba meno istorikų vertinimas, kad A. Žmuidzinavičius esą yra vienas konservatyviausių ar net nuobodžių lietuvių autorių. Tokį požiūrį iš dalies nulėmė ilgą laiką vyravęs įsitikinimas, kad peizažas yra mažiau intelektualus ar mažiau reikšmingas žanras nei istorinis paveikslas, portretas ar modernistinis eksperimentas. Tačiau šiuolaikinė meno istorija vis dažniau atkreipia dėmesį, kad kraštovaizdis gali būti ne mažiau sudėtinga kultūrinė ir politinė konstrukcija nei bet kuris kitas meno žanras.

Dirbdama meno galerijoje esu turėjusi įdomią diskusiją apie tai, kad A. Žmuidzinavičius iš esmės yra pervertintas autorius, o sovietmečiu buvo pripažintas, tad žmonių mintyse vienareikšmiškai prisitaikęs prie valdžios. Menotyriniu požiūriu įdomu tai, kad A. Žmuidzinavičius gyveno ir kūrė kelių politinių režimų laikais: carinėje Rusijoje, nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos metais ir sovietmečiu. Kaip ir daugelis jo kartos menininkų, dailininkas turėjo prisitaikyti prie besikeičiančių politinių aplinkybių.

Formaliai žvelgiant, jo veikla sovietmečiu neatrodo opozicinė, jis buvo pripažintas, eksponuojamas, gavo valstybinių įvertinimų, o jo kūryba nebuvo marginalizuota. Tačiau čia verta žvelgti giliau. A. Žmuidzinavičiaus atveju galima kelti klausimą, kodėl sovietmečiu jis ir toliau tapė peizažus, o ne aktyviai dalyvavo kuriant socialistinio realizmo naratyvus? Kodėl jo darbuose beveik nematome kolektyvizacijos, industrializacijos, gamyklų statybų ar heroizuotų darbininkų, kurie buvo oficialiai skatinami sovietinės dailės motyvai? Galima teigti, kad jo pasirinkimas nuosekliai grįžti prie Lietuvos gamtos vaizdų tam tikra prasme saugojo kitokį pasaulio matymą nei tas, kurį propagavo oficiali ideologija.

Lietuvos kraštovaizdis jo kūryboje išlieka istorinės atminties, kultūrinio tęstinumo ir vietos tapatybės erdve. Šia prasme peizažas galėjo funkcionuoti kaip alternatyvi vertybių sistema. Šiandien A. Žmuidzinavičiaus sovietmečio peizažai gali būti interpretuojami kaip kultūrinio tęstinumo ženklai. Nors jie nebuvo atvirai opoziciniai, nuoseklus dėmesys Lietuvos kraštovaizdžiui ir nacionalinės atminties motyvams leidžia juos interpretuoti kaip išlaikymą politinės distancijos ir atsisakymą visiškai paklusti ideologiniam socialistinio realizmo diktatui.

Organizatorių nuotr.

Atliepia poreikį

A. Žmuidzinavičiaus atvejis ypač įdomus tuo, kad jo aktualumą šiandien patvirtina ne tik muziejinės ekspozicijos, bet ir meno rinka. Menotyrininkė Simona Skaistgirytė-Makselienė yra pabrėžusi, kad A. Žmuidzinavičius išlieka vienas geidžiamiausių ir brangiausiai vertinamų Lietuvos dailininkų aukcionuose ir privačiose kolekcijose. Šis fenomenas verčia susimąstyti, kodėl menininkas, kurio kūryba dažnai apibūdinama kaip tradicinė ir saugi, išlieka toks paklausus?

Vienas galimų atsakymų slypi pačioje jo kūrybos esmėje. A. Žmuidzinavičiaus peizažai siūlo tai, ko šiuolaikiniam žmogui vis labiau trūksta: stabilumo, aiškumo ir ryšio su vieta. Globalizacijos, geopolitinių įtampų ir nuolatinių pokyčių laikais jo paveiksluose matoma gamta tampa savotiška vidinės atramos metafora. Galbūt todėl kolekcininkai ir žiūrovai juose randa ne vien estetinį malonumą, bet ir emocinį saugumą. A. Žmuidzinavičiaus kūryba leidžia ne tik grožėtis paveikslais, bet ir svarstyti apie meno vaidmenį visuomenėje.

Žvelgiant į parodos sumanymą galima teigti, kad „Tylūs horizontai“ kalba ne tik apie praeitį. Ji – ir apie mūsų dabartį. Apie gebėjimą matyti tai, kas dažnai lieka nepastebėta. Apie santykį su aplinka, kurioje gyvename. Praėjus pusantro šimtmečio nuo A. Žmuidzinavičiaus gimimo, jo kūryba vis dar turi ką pasakyti. Ne todėl, kad ji priklauso Lietuvos meno klasikų panteonui, bet todėl, kad jo peizažuose slypi universali patirtis – žmogaus troškimas rasti ryšį su pasauliu ir savimi.