Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristatomame spektaklyje „Nulis“ jos bufonas rėkauja, riaugėja ir provokuoja žiūrovą, tačiau už šio nepatogaus personažo slypi kur kas daugiau. „Bufonas yra tarsi kreivas veidrodis – parodo tiesą, kurios nenorime matyti“, – sako G. Penčylaitė.
– Esate išbandžiusi skirtingas teatro formas, o galiausiai pasirinkote Lietuvoje beveik nežinomą žanrą. Kaip Jūsų gyvenime atsirado bufonada?
– Pirmą kartą su bufonada susidūriau 2017 m., kai studijavau trečiame VDU Vaidybos studijų kurse. Tuo metu vis labiau domėjausi fizine komedija ir fiziniu teatru, dažnai lankydavausi „Raudonų nosių gydytojų klounų“ dirbtuvėse. Per vienas tokias dirbtuves susipažinau su Marija Baranauskaite-Liberman – šiuo metu viena ryškiausių šiuolaikinio cirko kūrėjų Lietuvoje. Tuo metu ji mokėsi garsiojoje Philippe’o Gaulier teatro mokykloje Prancūzijoje ir pasiūlė ten išvykti ir man. Tais metais ji organizavo bufonados dirbtuves „A shit is a gift“, kuriose dalyvavau. Būtent Marijos dirbtuvėse pirmą kartą prisiliečiau prie šio žanro. Tiesa, tada dar nebuvau gerai jo pažinusi, tačiau pajutau, kad šis žanras man labai artimas.
Praėjo šešeri metai. 2023-iųjų vasarą, prieš pradėdama vaidybos magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nusprendžiau dalyvauti tarptautinėse mėnesio trukmės bufonados, tragedijos, neutralios kaukės aktorinio meistriškumo dirbtuvėse, grįstose Jacques Lecoq pedagogika (dirbtuvių pedagogai J. Lecoq mokiniai Norman Taylor ir Amy Russell – „Embodied Poetics“). Kaip tik tuo metu vėl pajutau artumą bufonados žanrui ir norą jį patyrinėti. Supratau, kad tas pirminis artumo jausmas niekur nebuvo dingęs. Galiausiai savo magistro meninį tyrimą nusprendžiau skirti būtent bufonadai. Viskas susidėliojo labai natūraliai. Atrodo, kad dar tada kažkas mane užkabino, o po šešerių metų tas jausmas tiesiog sugrįžo.
– Mokėtės Ph. Gaulier teatro mokykloje Prancūzijoje, o tai daugeliui aktorių yra svajonė. Ką svarbiausio iš ten parsivežėte?
– Lietuvoje yra nemažai artistų ir „Raudonų nosių gydytojų klounų“, kurie mokėsi šioje mokykloje. Mes visi juokaujame, kad, atrodo, kažką išmokai, bet neišmokai. Labai sunku tai įvardyti. Į šią mokyklą važiavau galvodama, kad jau turiu savo bufoną Nulį, kad man viskas aišku. Tačiau ten teko viską permąstyti ir pakeisti. Supratau, kad mokantis kai kuriuos dalykus, atrodo, reikia atlikti tik vienaip ir ne kitaip, tačiau tai veikia tik aktorinių pratimų metu, o kuriant spektaklį – nebe. Todėl turbūt svarbiausia, ką parsivežiau, buvo mintis, kad reikia laužyti taisykles. Ir dar – kad teatras yra žaidimas. Jeigu pats nežaidi ir nejauti malonumo būdamas scenoje, tai labai greitai pajunta ir žiūrovas. Man smalsumas ir žaidimas šiandien yra vieni svarbiausių dalykų – tiek teatre, tiek gyvenime.
– Kuo bufonada Jus taip sužavėjo, kad nusprendėte savo kūrybinį kelią sieti būtent su šiuo žanru?
– Pirmiausia mane, kaip aktorę, sudomino tai, kad bufonadoje vaidinama su viso kūno kauke ir dirbama visu kūnu, tad čia svarbi ir fizinė ištvermė. Taip pat mane visada traukė parodija, charakteriniai vaidmenys – tai, sakyčiau, yra mano arkliukas. Tačiau turbūt labiausiai sužavėjo tai, kad bufonadoje nėra vadinamosios ketvirtosios sienos. Tu nuolat esi santykyje su žiūrovu – kalbiesi, provokuoji. Pvz., spektaklio metu galiu matyti, kad vienas žiūrovas nuolat kalba ar mane pertraukinėja. Tada galiu į tai sureaguoti, jį pakalbinti ar net konfrontuoti. Taip pat gali kalbėti apie socialines, politines temas, apie tą vadinamąjį dramblį kambaryje – dalykus, apie kuriuos dažniausiai vengiame kalbėti.
Man įdomu ir tai, kad bufonada remiasi kontekstu, kuriame yra kuriama. Pvz., spektaklį „Nulis“ rodėme Suomijoje ir jį teko adaptuoti vietos publikai. Tam tikros temos ten veikė, tačiau supratau, kad tas pats spektaklis skirtingose šalyse niekada nebus suvokiamas visiškai vienodai.
Kaip žmogų ir kaip moterį, mane labiausiai sužavėjo tai, kad bufonada leidžia iš pasąmonės ištraukti dalykus, kuriuos kasdienybėje dažnai slopiname. Turime tam tikras nusistovėjusias socialines normas, o pasitelkusi bufoną galiu jas laužyti. Šiurkštumas, keisti garsai, net riaugėjimas scenoje – vaidindama galiu daryti viską, galiu sau leisti peržengti normų ribas. Man tai suteikė labai daug laisvės ir padėjo priimti save.
Teatras yra žaidimas. Jeigu pats nežaidi ir nejauti malonumo būdamas scenoje, tai labai greitai pajunta ir žiūrovas.
– Jaučiate daugiau laisvės todėl, kad Lietuvoje dar nėra nusistovėjusios bufonados tradicijos, ar priešingai – daugiau atsakomybės?
– Kai pradėjau tyrinėti šį žanrą, kurti spektaklį ir vesti dirbtuves, supratau, kad savaime prisiėmiau tam tikrą vėliavnešės vaidmenį. Ir man tai iš tiesų patinka. Apskritai mėgstu dalytis žiniomis, todėl nejaučiu spaudimo pasakoti apie bufonadą – man smagu supažindinti žmones su šiuo žanru.
Žinoma, yra ir kita pusė. Supratau, kaip mažai apie jį Lietuvoje žinoma. Net gindama savo meninį magistro tyrimą susidūriau su tuo, kad akademijoje beveik niekas nežinojo, kas yra bufonada, išskyrus mano darbo vadovą Žilviną Beniušį. Gindama darbą kartu turėjau pristatyti ir patį žanrą žmonėms, kurie teatro srityje dirba daugybę metų. Tačiau tai manęs nestebina. Lietuvos teatre galima pamatyti tam tikrų bufonados elementų kuriant personažus, tačiau grynosios bufonados čia nėra.
– „ConTempo“ festivalyje pristatysite monospektaklį „Nulis“. Kaip gimė bufonas Nulis?
– Šio spektaklio kūrimas buvo nuolatinis ieškojimų procesas su daug pakitimų ir atradimų. Dabar kalbame apie spektaklį, bet iki tol tai buvo mano magistro darbo tyrimas, o vėliau viskas rutuliojosi scenoje, repetuojant. Kai jau nusprendžiau kurti bufonados spektaklį, pagalvojau, kad būtų įdomus iššūkis sukurti monospektaklį, kuriame scenoje būčiau viena. Paprastai bufonai scenoje būna grupėmis ar šeimomis, todėl pagalvojau: o kas būtų, jeigu bufonas liktų visiškai vienas? Taip atsirado pirmoji spektaklio kryptis, o šalia iššūkio, kad Lietuvoje šio žanro nėra, atsirado dar vienas – tai bus monospektaklis.
Tada ieškojau, koks yra mano bufonas. Dar pirmaisiais magistrantūros metais su darbo vadovu Ž. Beniušiu kalbėjomės apie spektaklio idėją ir tada ištariau, kad būtų įdomu, jei mano bufonas būtų Nulis – ir viskas, ir niekas vienu metu. Tą akimirką supratau, kad spektaklis vadinsis būtent taip. Iš pradžių dirbau viena, vėliau prisijungė kūrybinė komanda. Maždaug pusę metų intensyviai repetavome, o per repeticijas pamažu gimė tiek spektaklio temos, tiek pats personažas. Daug dalykų atsirasdavo visiškai netikėtai – pvz., išleidžiu kokį nors garsą, ir nusprendžiame jį palikti spektaklyje. Nemažai dalykų į personažą perkėliau iš savo aktorinės partirties: įvairius balsus, garsus, riaugėjimą. Visa tai perkėliau į savo bufoną.
Siekėme sukurti kuo autentiškesnį spektaklį – tikrą bufonadą. Todėl jame neskamba muzika, naudojamas paprastas apšvietimas, nes man svarbu matyti žiūrovų akis. Scenografijoje taip pat nėra atsitiktinių detalių – joje palikti tik tie daiktai, kuriuos naudoju spektaklyje.
– Jūsų klausantis atrodo, kad Nulyje labai daug Jūsų pačios. Kiek šiame bufone yra Gabrielės?
– Tikrai nemažai. Tai atsispindi net scenografijoje. Pvz., scenoje naudoju medinį supamą arkliuką iš savo vaikystės. Spektaklyje bufonas jį vadina Laisvūnu. Tik dabar apie tai kalbėdama suprantu, kad žaidžia ne tik bufonas – žaidžiu ir aš, kaip aktorė. Bufono mąstysena labai primena vaiko. Jis viską daro maksimaliai – jeigu nori saldainio, suvalgys ne vieną, o visą saują. Tai irgi yra taisyklių laužymas. Todėl tas arkliukas man – vaikiškumo, žaidimo simbolis. Ir įdomu, kad šis daiktas yra mano pačios, Gabrielės.
Yra ir dar vienas asmeniškas dalykas. Bufono kaukė, kurią jis dėvi, iš pradžių buvo didžiulė vilnonė kojinė, kurią numezgė mano močiutė. Kai dar mokiausi mokykloje, tėtis buvo susilaužęs koją, todėl močiutė numezgė jam tą kojinę, kad jam būtų šilta. Šią kojinę visada turėjau, o kuriant bufoną kažkodėl ją išsitraukiau ir pagalvojau: būtų įdomu užsidėti ant galvos. Vėliau nusprendėme ją perkirpti ir ji tapo Nulio kauke. Man pačiai įdomu, kad scenoje atsirado tiek daiktų iš mano asmeninio gyvenimo.
Apskritai Nulyje yra labai daug manęs. Įdomu, kad repeticijų metu, kai dirbdavome su režisiere Aiste Rekašiūte, kartais ji pastabas sakydavo ne Gabrielei, o Nuliui. Kartais būdavau taip susiliejusi su savo bufonu, kad net pačios nebejausdavome aiškios ribos, kada scenoje esu aš, o kada – jis.
– Gyvename pasaulyje, kuriame dažnai stengiamės atrodyti kuo gražesni ir tobulesni. Tačiau Jūsų bufonas Nulis atrodo ir elgiasi atgrasiai. Kiek drąsos reikia įsikūnyti į tokį personažą?
– Tai kaip tik labai išlaisvina! Pagrindiniai šio žanro pedagogai būtent apie tai ir kalba – bufonada žmogų išlaisvina. Joje daug ieškojimų, prisitaikymo ir viskas vyksta priešais žiūrovą. Gražiausia, kad spektaklio metu nuolat vyksta ryšio apsikeitimas – aš reaguoju į žiūrovą, o jis reaguoja į mane. Tą laisvę jaučiu ir kasdieniame gyvenime. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar vaikštau gatve ir riaugėju (juokiasi). Bufonada padėjo man kitaip žiūrėti į žmones – mažiau juos kategorizuoti. Dabar pirmiausia matau žmogų, o ne jo vaidmenį visuomenėje.
– Jūsų bufonas – elgeta. Kuriant tokį personažą natūraliai kyla klausimas, ar stebėjote realius žmones. Kaip kūrėte šį personažą?
– Šį bufoną sukūriau iš savęs, nestebėdama ir neanalizuodama kitų žmonių. Žinoma, tam tikri vaizdiniai turbūt yra nugulę pasąmonėje, bet specialiai nestudijavau elgetų elgesio, nors tokia mintis buvo kilusi. Įdomu, kad viena mano pažįstama, kuri yra socialinė darbuotoja, pažiūrėjusi spektaklį paklausė, kokį tyrimą atlikau. Ji sakė atpažinusi kelis asmenybių tipus, su kuriais susiduria savo darbe. O aš jokio tokio tyrimo nebuvau atlikusi. Visa tai kilo iš vidinės nuojautos.
Tiesa, scenografijoje atsirado ir aplinkoje pastebėtų detalių. Kai kuri ir tyrinėji tam tikrą temą, pradedi ją matyti kasdienybėje. Taip nutiko ir kuriant bufoną – pradėjome pastebėti įvairias detales. Pvz., eidami gatve pamatydavome ką nors ir pagalvodavome: „Žiūrėk, tas elgeta stumia vežimėlį, jame yra kanistras, o prie kanistro pritvirtintas varpelis. Reikia įtraukti tai į spektaklį!“
– Ar yra tema, kurią net Jūsų bufonui nedrąsu paliesti?
– Pernelyg pavojingų temų nebuvo. Buvo tik tokių, kurių atsisakėme todėl, kad tuo metu jos neatrodė tokios aktualios. Man labai svarbu, kad parodija nebūtų tik parodija dėl parodijos, o juokas nebūtų kuriamas vien dėl juoko. Man parodija yra priemonė priversti žmogų susimąstyti, atkreipti dėmesį į tam tikrą problemą. Ir labai dažnai spektaklyje matau tą momentą, kai žmonės juokiasi, juokiasi, ir staiga jų veidai pasikeičia – jie sustingsta, kažkas tarsi persijungia. Tada suprantu, kad mano tikslas pasiektas – kažkoks klausimas pradeda kirbėti viduje.
Sakoma, kad parodijoje neturėtų būti neliečiamų temų. Tačiau viskas priklauso nuo konteksto ir žiūrovo. Mano spektaklyje yra daug improvizacijos, todėl labai svarbu jausti žmogų, matyti, kiek galiu su juo žaisti, kiek galiu pašiepti. Dėl to ryšys su žiūrovu man yra labai svarbus – tik per jį suprantu, kiek toli galiu eiti.
– Kiekvienas spektaklis yra susitikimas su vis kita publika. Ar žiūrovai vis dar Jus nustebina?
– Taip, kiekvienas spektaklio rodymas yra labai unikalus. Niekada nežinau, kokie žmonės ateis, kokį ryšį pavyks užmegzti ir kaip jie reaguos. Netikėtumų tikrai pasitaiko. Pvz., per premjerą keli žmonės išėjo iš salės praėjus vos penkiolikai minučių. Žinoma, taip nutinka – galbūt jie tiesiog nežinojo, kur ateina. Vėliau sužinojau, kad tie žmonės buvo mano pažįstamų pažįstami. Kalbėdami svarstėme, kad galbūt jie scenoje pernelyg aiškiai pamatė save ir to neatlaikė. Juk bufonas yra tarsi kreivas veidrodis – jis netiesiogiai parodo tam tikrą tiesą apie žmogų. Kai kuriems žmonėms tai gali būti nemalonu.
Kita vertus, mane vis dar stebina ir tai, kaip stipriai žmonės reaguoja į, atrodytų, visai paprastus dalykus. Pvz., spektaklyje riaugėju. Prieš pasirodymą net išgeriu kokakolos, kad pavyktų riaugėti garsiau ir ilgiau, taip galingai. Vos tai nutinka, salė dažnai prapliumpa juoktis. O man pačiai tai atrodo toks paprastas, kasdienis dalykas.
Siekėme sukurti kuo autentiškesnį spektaklį – tikrą bufonadą. Todėl jame neskamba muzika, naudojamas paprastas apšvietimas, nes man svarbu matyti žiūrovų akis.
– „Nulis“ jau rodytas Lietuvoje ir užsienyje. Kuo pasirodymas „ConTempo“ festivalyje bus kitoks?
– Su komanda juokaujame, kad „ConTempo“ festivalyje įvyks dar viena šio monospektaklio premjera, nes pirmą kartą jį rodysime po atviru dangumi. Iki šiol spektaklis buvo rodomas „black box“ uždarose erdvėse Lietuvoje ir Suomijoje, todėl šis susitikimas su publika bus visiškai kitoks. Labai jo laukiu.
Tiesą sakant, kiekvieno rodymo laukiu labai nekantriai. Visada jaučiuosi taip, lyg ant stalo padėčiau ilgai keptą tortą ir sakyčiau: „Pažiūrėkite, koks gražus. Paragaukite.“ Jaučiuosi dovanojanti žiūrovui tai, ką labai ilgai nešiojau savyje, kūriau ir auginau, – dalį savęs. Todėl dabar labai noriu, kad ir festivalio publika tuo pasidžiaugtų.
– Ką norėtumėte, kad žmonės išsineštų iš šio spektaklio?
– Neturiu vieno konkretaus atsakymo. Labiausiai norėčiau, kad žmonės po spektaklio išeitų ne tik pasijuokę, bet ir susimąstę. Norėčiau, kad jiems kiltų klausimų ir norėtųsi ieškoti atsakymų.
Viename žiūrovų atsiliepime man labai patiko mintis, kad po spektaklio jie išeina susimąstę ir pradeda labiau pastebėti elgetas ir tai, kad jie pirmiausia taip pat yra žmonės. Mes, kūrėjai, tokio tikslo sąmoningai nekėlėme, todėl buvo labai įdomu išgirsti tokį grįžtamąjį ryšį. Tad po šio spektaklio žmonės geriau pamato kitus. Tai gražu.
Kas? Bufonados monospektaklis „Nulis“.
Kur? „Drobės fabriko“ vidiniame kieme (Drobės g. 62, Kaunas).
Kada? Rugpjūčio 1 ir 2 d., 18 val.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai