Istorijos mokymas tarp žvejybos ir žaidimo kaladėlėmis

„Mokiniai turi mokėti žvejoti istorinius faktus, paskui juos apmąstyti ir tik tada sėsti kurti tekstą, kuriam parašyti taip pat reikia įgūdžių“, – taip pedagogas vertina vieną iš naujovių, kuriai niekaip nesiryžtama, – struktūruotą rašinį per abitūros egzaminą. Naujųjų mokslo metų išvakarėse vykęs pokalbis neišvengiamai pakrypo ir prie brandos egzaminų, pagal kurių rezultatus vis dar vertiname mokinių pasiekimus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) bandymų keisti mokymo programas, patirties padiktuotų pedagogų pasiūlymų ir universalių kokybiško mokymo ir mokymosi principų.

– Nacionalinės švietimo agentūros sudarytas dalykų tarybas ŠMSM pakvietė teikti pasiūlymus dėl mokymo programų. Nors skirtas laikas išties nelabai palankus – per atostogas – istorijos mokytojus vienijanti taryba buvo tarp aktyviausių. Spėju, nuolat gilinantis į programų kūrimo ir perkūrimo procesus, nereikėjo paaukoti nemažos atostogų dalies? Ką pasiūlėte ŠMSM?

– Ši vasara buvo rami. Prisipažinsiu, kad intensyviausia buvo 2023 m. vasara, kai vykusiame susitikime su tuomečiu ministru Gintautu Jakštu buvo pateikti argumentai, kodėl istorijos mokytojai yra nepasirengę dirbti pagal naująsias bendrąsias programas, taip pat nuomonė dėl būsimo istorijos tarpinio patikrinimo ir brandos egzamino. Taip pat teko telkti istorijos mokytojus bendram darbui, kai pagal ŠMSM užsakymą rengėme mokomąją medžiagą vienuoliktai klasei. Šiandien tenka tik apgailestauti, kad dalis nuogąstavimų pasitvirtino jau 2024 m. pavasarį. Šiuo metu esame pateikę projektą, pagal kurį vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse mokymosi turinys apsiribotų temomis, apimančiomis XIX–XXI a. pasaulio, Europos ir Lietuvos istoriją. Vienas šio projekto motyvų – orientavimasis į modernią ir šiuolaikinę istoriją. Kitas – siekis sutrumpinti programos apimtį.

– Ar turite vilties, kad į Jūsų pasiūlymus bus atsižvelgta?

– Viskas yra Istorijos dalyko tarybos narių rankose. Situacija gana dviprasmiška. Jau nuo 2024 m. gegužės esame pateikę net du pasiūlymus. Pirmajame pasiūlyme įvardijome istorijos programoje esančias perteklines asmenybes, įvykius ir painius istorinius kontekstus bei pateikėme argumentus, kodėl taip manome. Antrąjį pasiūlymą pateikėme 2025 m. birželį.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad abu pasiūlymus parengė mokytojai savanoriai, kurie skyrė svarbiausią savo išteklį – laiką, todėl argumentuotas atsakymas būtų pagarbos jų darbui ženklas. Susidaro įspūdis, kad dabar bandoma prisidengti Istorijos dalyko tarybos nariais, kurie taip pat dirba savanoriškai, taip išvengti atsakomybės ir vilkinti procesą.

Dabartinė padėtis, kai laikinai išbraukiamos atskiros programos dalys, irgi nenormali. Viena vertus, turime programos sutrumpinimą. Kita vertus, nors turinys sumažinamas, toks sprendimas nėra tvarus, nes yra laikinas ir nesudaro sąlygų atsirasti naujiems vadovėliams bei kitoms mokymosi priemonėms.

Valstybė šį procesą stebi iš šalies: vieni mokytojai laisvu nuo darbo laiku nagrinėja programos teiginių netikslumus ir siūlo galimus sprendimus, o juos vertina kiti mokytojai, dirbantys tokiomis pačiomis sąlygomis. Vienuoliktos ir dvyliktos klasių istorijos programos likimas turi būti sprendžiamas per daugiašales derybas.

– Ar mažesnė programos apimtis yra pagrindinė sąlyga ugdant aukštesnius istorijos mąstymo gebėjimus, kurie, kaip visi pripažįstame, padeda suprasti praeities ir dabarties ryšius ir skatina pilietinį sąmoningumą?

– Pateiksiu pavyzdį. Visi esame žaidę su kaladėlėmis. Jeigu turime dešimt kaladėlių ir norime pastatyti namuką, tai mūsų galimybės bus gana ribotos. Jeigu turėsime šimtą kaladėlių, mūsų galimybės bus jau kitos. Tuomet kils natūralus klausimas, kokį pastatą norime pastatyti. Jeigu norime pastatyti romėnų akveduką, susidursime su dviem svarbiais iššūkiais – specifinių žinių poreikiu ir gebėjimu konstruoti. Abu šie dėmenys yra vienodai svarbūs. Dėl to kalbėjimas vien tik apie mažesnę programos apimtį yra netikslus.

Turime sutarti, į kokį gylį norime nerti, pvz., kalbėdami apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje. Kitas svarbus aspektas – mokinio pasirengimas tokiam iššūkiui. Svarbu ne tik suformuluoti temas, kurių turinį sudarytų 100 kaladėlių, bet ir įvertinti mokinio gebėjimus suvaldyti tokios apimties turinį ir remiantis juo kurti savo istorinį supratimą.

Iki šiol istorijos programoje tradiciškai buvo daug dešimties kaladėlių vertės temų ir kai kurie priekaištai dėl paviršutiniškumo yra pagrįsti. Kita vertus, ar neprasidės apokalipsė, jeigu kai kurių temų bus atsisakoma arba jos bus kitaip performuluotos?

Turinio apimties mažinimas gali sukelti dar daugiau diskusijų nei iki šiol, nes taip bandome pabėgti nuo esminio klausimo: kaip mokinys konstruos tam tikro istorinio laikotarpio savitumo supratimą. Ar tik skaitydamas vadovėlį, ar nagrinėdamas to laikotarpio dokumentus, nuotraukas, žemėlapius ar kitą medžiagą, ir kaip šiuos gebėjimus patikrinsime?

Turime pradėti nuo užduočių pavyzdžių, skirtų aukštesniesiems mąstymo gebėjimams ugdyti, o tada diskutuoti apie žinias ir gebėjimus, reikalingus atlikti tokią užduotį. Kitaip tariant, reikia pasiimti 100 kaladėlių ir kurti užduotis, kurioms atlikti reikia 25 kaladėlių, 50 kaladėlių ir taip keliauti iki 100.

– Pas mus įprasta mokinių pasiekimus matuoti abitūros egzaminų rezultatais. Kaip vertinate šių metų rezultatus?

– Pajuokausiu. Dar kartą pasaulio pabaigą reikėjo atidėti. Manau, kad egzamino užduočių autoriai verti pagarbos. Žinoma, galima diskutuoti dėl vienų ar kitų užduočių formuluočių, pasirinktų istorinių šaltinių, istorijos programos interpretacijos ar jos taikymo. Susidaro įspūdis, kad užduočių kūrėjus vienuoliktos klasės valstybingumo tema šiek tiek gąsdina. Taip pat galima klausti, kodėl iš visos programoje pateikiamos senovės Romos karybos istorijos dvyliktos klasės egzamine pasirenkama siaura pasienio įtvirtinimų tema. Bet čia tik niuansai. Tiek pirmos dalies, tiek antros dalies užduotys buvo įveikiamos. Galbūt ateityje dalį įtampos ir nerimo prieš pirmąją ir antrąją egzamino dalis sumažintų užduočių pavyzdžiai, kurie padėtų tiek mokytojams, tiek mokiniams suvaldyti istorinę informaciją, atkreipti dėmesį į svarbiausius istorinio mąstymo gebėjimus, kurie bus tikrinami egzamine.

– Norima, kad mokydamiesi istorijos mokiniai išmoktų rašyti ir struktūruotą rašinį. Tam reikia gebėjimo ne tik suprasti, bet ir dėstyti mintis kitaip nei per lietuvių kalbos pamokas. Tačiau rašyti per vienus metus neišmoksi, nebent šiai praktikai būtų skiriamos papildomos pamokos. Tad ar tai realu?

– Jeigu esate žvejys mėgėjas, puikiai žinote tris pagrindines žvejybos dalis: pasiruošimą žvejybai, pačią žvejybą ir visus įmanomus pasakojimus apie nutrūkusius pavadėlius, lūžusias meškeres ir pačias didžiausias žuvis, kurių nepavyko ištraukti. Istorijos pamokose turime daugybę faktų, kuriuos bandome sukimšti į mokinių galvas, bet visiškai neskatiname jų remiantis šiais faktais mąstyti. Per mažai diskutuojame apie įvykių reikšmę, nekalbame apie istorinių reiškinių tęstinumą ir kaitą, nebandome atskleisti istorinių asmenybių veiklos motyvų. Būtent čia turėtų atsirasti erdvės tekstui kurti. Jeigu prisiminsime žvejus mėgėjus, rašinys atsiranda trečiajame žvejybos etape.

Be to, neturime pamiršti pasirengimo etapo ir pačios žvejybos. Kitaip tariant, mokiniai turi mokėti žvejoti istorinius faktus, paskui juos apmąstyti ir tik tada sėsti kurti tekstą, kuriam parašyti taip pat reikia įgūdžių. Ir nereikia pamiršti, kad lydekų gaudymas Baltųjų Lakajų ežere skiriasi nuo jų gaudymo Kuršių mariose. Pripažinkime, kad įspūdingus tekstus apie žvejybą kūdroje gali sukurti tik literatūros genijai. Dėl to diskusija apie programos apimtį taip pat svarbi. Ar programa ateityje turi būti siaura ir gili, ar plati, bet sekli, o gal reikalingas trečias kelias?

Kad ir kaip moderniai bei patraukliai skambėtų struktūruoto rašinio idėja valstybiniame brandos egzamine, toks siekis reikalauja esminių pokyčių organizuojant istorijos pamokas. Šiems pokyčiams reikalingas laikas.

– Niekas nepaneigs, kad technologijų kaita, skaitmenizacija, virtualiojo pasaulio skverbimasis į mūsų realybę, o dabar – dar ir dirbtinis intelektas visiškai pakeitė mūsų gyvenimą. Kad „TikToko“ karta išlaikytų dėmesį 45 minutes, reikia gerokai daugiau mokytojo pastangų nei mokant kartą, skaičiusią knygas apie indėnus. Kaip Jūs ir Jūsų kolegos pritaikote savo mokymo metodus?

– Anksčiau ar vėliau turėsime sugrįžti prie esminių mokymosi įgūdžių – gebėjimo klausytis, skaityti, konspektuoti ir lavinti atmintį. Šie įgūdžiai niekur nedingo. Visos įmanomos skaitmeninės galimybės nepanaikina mokinio sąmoningumo ir pasirinkimo laisvės. Nebent jį suvokiame kaip Pavlovo šunį, kuris reaguoja į skanukus, ir taip bandome kurti norimą elgesį. Viena iš atsvarų tam gali būti mokinių sąmoningumo ir atsakomybės už savo mokymąsi ugdymas. Kita priemonė – gyvas kalbėjimasis ir gebėjimas klausytis. Kita vertus, šiuolaikinės pasaulio aktualijos reikalauja ilgalaikio domėjimosi.

– Turite galimybę susipažinti su istorijos dėstymu užsienio šalyse. Kokių geros praktikos pavyzdžių teko matyti? Juk ir ten esama ne tik savitų pedagogikos tradicijų, sėkmingų metodikų, bet keičiasi ir vyriausybę formuojančios partijos – kiek ši kaita veikia mokymosi programas, reikalavimus pedagogams, vaikams?

– Teko lankytis Italijos mokyklose. Ten draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais. Nustebino graži mokinių rašysena, gebėjimas sąsiuvinyje pasižymėti mokytojo mintis, dirbti su vadovėlio tekstu ir kurti mąstymo žemėlapius. Mačiau labai paprastus mokymo metodus, kurie veikia. Aišku, mokinių yra visokių – kaip ir pas mus.

Kadangi teko domėtis anglakalbe istorijos mokymui skirta literatūra, galiu pasakyti, kad daug dėmesio nagrinėjant konkrečią istorijos temą skiriama tiriamiesiems arba projektiniams darbams ir jų pristatymams, dalyvavimui diskusijose ir jų organizavimui, esė rašymui, o mokinių testavimas elektroninėse platformose sudaro labai nedidelę dalį. Kitas aspektas – naudojamas kaupiamasis vertinimas. Jaučiama dermė tarp istorijos programos teiginių, turinio ir ugdomų mokinių gebėjimų. Šalia pateikiamos pavyzdinės užduotys ir jų vertinimo kriterijai.

O švietimo politika ir jos kaita skirtingose valstybėse yra jau atskira tema.

– Nuolat kyla aštrios diskusijos tokiais jautriais klausimais kaip Birželio sukilimas ar lietuvių vaidmuo Holokauste, nuomonės kardinaliai skiriasi net ir tokiu klausimu kaip paminklas Prezidentui Antanui Smetonai ar kultūros veikėjų vaidmuo stiprinant okupantų ideologiją. Dalis visuomenės nesistengia gilintis į situaciją Vidurio Rytuose, tik nuolat skleidžia terorizmą pateisinantį naratyvą. Visa tai rodo, kaip svarbu mokyklose ne vien pateikti faktus, bet ir ugdyti gebėjimą kritiškai juos vertinti, diskutuoti remiantis ne emocijomis, o argumentais. Šiandien žmones tikrai dar lengva išmušti iš vėžių – tereikia iš konteksto ištraukti vieną faktą ar pavardę ir, žiū, visas feisbukas ošia palaikydamas kokią klastotę. Kaip pasiekti, kad jauni žmonės pranoktų mus šioje srityje?

– Mūsų politikai turi dažniau bendrauti su istorikais ir įsigilinti atminties politikos sąvokos turinį. Negali būti taip, kad viena valdančioji dauguma rodo iniciatyvą peržiūrėti sovietmetį menančius gatvių pavadinimus ir juos keisti, o kita tokią iniciatyvą stabdo. Tokį nenuoseklumą mato mokiniai. Taip mes nekuriame jokios praeities įvertinimo kultūros. Be to, svarbu, kiek valstybė pasirengusi į tai investuoti.

Komunistinių idėjų sklaida JAV ir kitose šalyse verčia sunerimti ir turėtų paskatinti permąstyti sovietmečio istoriją Lietuvoje, jos pateikimo būdus mokiniams.

Antras dalykas: pripažinkime, kad esame klikbaitų vergai, siekiame dėmesio bet kokia kaina. Tačiau dėl to viešojoje erdvėje neturime kurti nereikalingų dviprasmybių. Jeigu Irano šachedai skrenda į Ukrainą – tai blogis. Tačiau labai keista stebėti paslėptus teigiamus vertinimus, kai tie patys Irano ginklai yra nukreipiami prieš JAV karines bazes Artimuosiuose Rytuose. Jeigu uždraudėme Rusijos televizijų retransliavimą, Irano televizijos pranešimai taip pat turėtų būti vertinami kritiškai. Kartais atrodo, kad pati žiniasklaida stokoja kritinio mąstymo. Kaip tuomet galime kalbėti apie mokinių kritinio mąstymo ugdymą?

Trečia: yra parengta daug geros mokomosios medžiagos, skirtos medijų raštingumui, bet kasdienybėje ji mažai naudojama. Dėl to verta pradėti diskusijas, kaip panaudoti esamą mokomąją medžiagą, kad joje pateikiami įrankiai padėtų kritiškai nagrinėti medijų pranešimus. Kol kas tai daroma gana fragmentiškai. todėl jauni žmonės išlieka pažeidžiami.

– Jei atsiplėštume nuo ydingos praktikos analizuoti egzaminų rezultatų lenteles ir žvelgtume plačiau – kurioje klasėje šiandien mokosi vaikai, kurie, baigę mokyklą, bus pakankamai istoriškai išprusę, kad būtų atsparūs istorijos klastotėms? Juk žinome, kiek dėmesio istorijos perrašymui ir jos dėstymui mokyklose skiriama Rusijoje. Galima sakyti, kad istorijos pamokos yra vienas hibridinio karo instrumentų.

– Svarbiausias lūžis įvyko, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Įvyko keli pokyčiai. Pirma, tarp mokinių beveik nebeliko Lietuvos valstybę neigiančių nuostatų, aiškiau suvokiama Rusijos keliama grėsmė. Antra, mokiniai supranta propagandos vaidmenį Ukrainos ir Rusijos kare. Manau, kad 2022 m. įvykiai padarė didelį poveikį Lietuvos visuomenei. Jeigu kalbame apie istorijos klastotes, specialistų atrinkti jų pavyzdžiai ir parengta klastočių dekonstravimo medžiaga tikrai padėtų mokytojams.

– Grįžkime prie 2026–2027 mokslo metų. Mokytojams stigs vadovėlių, aiškumo dėl programų, mokykloms – istorijos mokytojų, o galbūt šiemet bus ramiau nei pastaraisiais metais?

– Nuo rugsėjo 1-osios vienuoliktos klasės istorijos programoje nebus temos „Žmogus ir aplinka“. Dėl to atsiras laiko kartoti ir rengtis pirmajai egzamino daliai. Kita vertus, jau sukaupta darbo su vienuoliktos ir dvyliktos klasių istorijos programa patirties, o tai turėtų padėti kasdienybėje. Aišku, tarptautinių santykių tema dvyliktos klasės kurse yra gana sudėtinga, nes nagrinėjama karybos istorija ir ne kiekvienas mokytojas šią sritį išmano. Čia praverstų specialistų pagalba.

– Bendraujate su visos Lietuvos pedagogais – ar pastebite skirtumų tarp skirtingų kartų, regionų atstovų, tarp dirbančiųjų progimnazijose ir gimnazijose? Ar labai skiriasi jų problemos, santykis su mokiniais, požiūris į programų kaitą ir kitus iššūkius?

– Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. visi mokytojai pradėjo dirbti su naujosiomis istorijos programomis ir įgijo naujos darbo patirties, kurią reikėjo apmąstyti. Dėl to LIMA organizavo konferencijas Alytuje, Kaune, Biržuose, Kėdainiuose, Vilniuje, kuriose buvo aptariamos istorijos mokymo pagal naująsias programas aktualijos. Jose dalyvavę mokytojai turėjo galimybę pasidalyti savo mintimis. Tenka pripažinti, kad mažai dėmesio buvo skiriama progimnazijoms ir jaunesniųjų klasių istorijos mokymo problematikai. Svarbiausias LIMA siekis – sukurti erdvę, kurioje mokytojai galėtų kalbėtis, dalytis mokymo idėjomis ir priimti bendrus sprendimus.