Justinas Vinciūnas: šiandien svarbu ieškoti vilties taško

Pernai už Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pastatyto spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą jis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias pradedantysis menininkas.

Šį sezoną NKDT J. Vinciūnas stato spektaklį „Poveikis“ pagal britų dramaturgės Lucy Prebble pjesę, nagrinėjančią meilės, vienatvės ir farmacijos etikos temas. Su režisieriumi pasikalbėjome apie literatūros kūrinių paieškas, kas jį įkvepia ir motyvuoja šiandien, kokių klausimų ieško teatre ir kodėl kūryboje svarbiausia išdrįsti.

– Kaip režisierius, daug dirbi su literatūros kūriniais. Ar pagrindinis įkvėpimas yra iš literatūros, o gal ieškai jo kitose srityse?

– Labai sunku įvardyti, iš kur ateina inspiracijos. Žinoma, tai ir literatūra, ir matytos parodos. Gal išvykos, gal pažintys ir patirtys, tam tikri įspūdžiai, – tai pamažu padiktuoja temų gaires, pagal kurias, jei pasiseks, rasis ir kūriniai. Vis dėlto retai randu pjesę, kuria visiškai pasitikėčiau.

– Kaip pasirenki kūrinį režisuoti? Statant spektaklį, jis turbūt kinta ir interpretuojamas, bet kaip supranti, kad remsiesi būtent šiuo kūriniu? Kas kūrinyje sudomina?

– Atsirenku vadovaudamasis pirmu įspūdžiu ar pirmu impulsu. Kai skaitai kaip skaitytojas, nieko per daug nepermąstydamas, nesitikėdamas, ir ateina kokių nors kūrybinių impulsų – kartais tai vaizdiniai, kartais kokios nors scenos fragmentai arba tiesiog kūrinys intelektualiai intriguoja ir kartu formuluoja jausmą – jau ganėtinai daug.

Aktualumas man sudėtingas klausimas. Retai kada altruistiškai savęs klausiu: ko dabar reikia visuomenei? Man, deja, kol kas tai tokia skambi frazė... Nežinau. Daug ko reikia, o gal nieko nereikia? Tikriausiai čia tam tikras profesinės brandos klausimas, kurį dar reikia lavinti, kad aktualumas taptų ne teoriškas, bet iš tiesų jautrus mūsų aplinkos atspindys. Tačiau šiuo momentu visų pirma žvilgsnis labiau krypsta į save kaip į žmogų, kuris jau savaime yra tam tikros aplinkos nuotaikų rezultatas. Galiausiai antroje spektaklio statymo proceso pusėje labiau koncentruojuosi į atrastų minčių artikuliavimą žiūrovams.

J.Vinciūno archyvo nuotr.

– Kokios temos Tau šiandien svarbios ir kaip jas pasirenki? Kodėl būtent jos sugrįžta arba atkeliauja į Tavo kūrybą?

– Visos, kurios gali padėti žadinti tiek save, tiek žiūrovus iš abejingumo. Pagal tai ir renkuosi temas, vildamasis, kad pasirinkta medžiaga ir aš pats pasieksime įvardytą tikslą.

– Kaip manai, ko dabar iš teatro reikia žiūrovui? Tikiu, kad žiūrovo lūkesčiai vis auga, o ir pasirinkimo turime begalę...

– Galbūt, atsižvelgdamas į geopolitines nuojautas, kurios vienaip ar kitaip jau gyvena su mumis, suprantu, kad svarbūs tampa tam tikri pilietiškumo ir žmogaus orumo klausimai. Manau, reikia visko, kas nenuvertina žmogaus. Taip pat pastebėjau, kad lengviausias kelias spektaklyje yra artikuliuoti nusivylimą, nes daug aplink vykstančių dalykų skaudina. Todėl ieškoti vilties taško šiandien, mano akimis, yra svarbu. Spėčiau, kad žiūrovui irgi to reikia.

Pridurčiau, kad man aukščiausias spektaklio įvertinimas yra tuomet, kai išeini iš jo įkvėptas. Įkvepia kūrybos drąsa, laisvas mąstymas, humoras ir tam tikras už spektaklio pasislėpęs džiaugsmas. Na, bent man reikia tokio teatro, bet galbūt ir žiūrovas bent iš dalies pritars.

– Šiuo metu su NKDT kuri spektaklį „Poveikis“ pagal L. Preble dramą. Kas šiame kūrinyje Tave sudomino ir kiek jau gali atskleisti apie spektaklį? Kokioje jis stadijoje?

– Spektaklis dar pradinėje stadijoje – interpretacijos kūrimo procese. Galiu trumpai papasakoti, kad istorija yra apie farmacinį tyrimą, kai su sveikais savanoriais tiriami nauji antidepresantai. Autorę įkvėpė realus 2006 m. įvykęs skandalas „The Elephant Man“, kai šeši sveiki savanoriai gavo naujų medikamentų ir jiems kilo neįtikėtinai stiprių komplikacijų. Laimei, niekas nemirė, bet skandalas nuskambėjo per visą Britaniją, iškeldamas tam tikrus kertinius etinius klausimus. Šis realus įvykis tapo inspiracijos tašku autorei kurti jau savo fikcinę istoriją.

Taigi, pjesėje savanoriai gauna vaistų ir pagrindiniai veikėjai pamažu pajunta vienas kitam trauką, atrodo, pradeda vienas kitą įsimylėti, bet jie nebegali atskirti, ar tai naujų medikamentų sustimuliuotas, ar tikras jausmas. Tokia istorija ir tam tikra meilės drama vyksta tarp pagrindinių veikėjų, o jos pabaigos nenoriu išduoti.

Pasirinkau pjesę dėl keistos sąšaukos su Aldouso Huxley „Puikiu nauju pasauliu“, kur matome tobulą distopiją, kurioje viskas susintetinta ir nėra jokių problemų, bet tada kyla žmogiškumo klausimas: kur žmogus tokiame pasaulyje? Kita sąšauka – „Black Mirror“ serijos, kuriose skirtingi režisieriai kuria artimos mūsų ateities įsivaizdavimus.

Manau, kūrinį pasirinkau, nes norisi mesti iššūkį sau ir klausti: kas yra žmogus, kai jis vis labiau vertinamas per pragmatizmo prizmę?

– Kaip ruošiesi spektakliui? Galbūt yra kokia nors rutina ar stadijos?

– Dažniausiai pirmiausia – tai tam tikras laikas su tekstu individualiai. Vėliau – susitikimas repeticijose su aktoriais, aptariant jų įžvalgas, kokią informaciją ir charakteristikas jie atsineša, kaip gali papildyti spektaklį. Tačiau jeigu pabandyčiau įvardyti esmę, visas procesas yra žaidimas tarp tvarkos ir pasiklydimo. Dažniausiai klaidžiojimas nuvargina, kartais kelia didžiulį stresą. Laikas bėga, tau reikia aiškumo, bet, tvyrant tai keistai įtampai, ir gimsta, mano nuomone, vertingiausi kūrybos impulsai ir įžvalgos.

Tad pirmoji dalis – nuvarginti protą, antroji dalis – išlikti pastabiam, kad išgirstum, ką po to nuovargio pajunti savyje ir kokie sprendimai gimsta. Tokia paprasta struktūra, kuri vienaip ar kitaip visada yra labai panaši.

– Kokius tikslis, kurdamas spektaklį, keli sau ir komandai? Ar yra rodikliai, pagal kuriuos gali įsivertinti, ar tikslas pasiektas?

– Galbūt vienas iš kriterijų, bent jau man, yra ką nors išdrįsti. Spektaklį kuriame iš mažų dalykų, apmąstymų, sceninių sprendimų, ir pasakyti, kad šiame spektaklyje aš kažką išdrįsau, man yra vertybė.

Kitas dalykas visada yra susitikimas su žiūrovais – jis daug pasako ir yra esminis pasitikrinimas. Juk skiriasi interesai ir prioritetai, ką norisi matyti, ko nesinori, bet vis tiek esu linkęs manyti, kad dalykai, kurie iš tiesų veikia spektaklyje, jie ir veikia, nes pagal kažkokius keistus bendražmogiškus dėsnius tam tikri dalykai suprantami daugumai žmonių. Jie juntami ir, man atrodo, susitikimuose su žiūrovais nereikia apklausų, o pakanka pasižiūrėti spektaklį ir atsiranda tarsi bendrystės pojūtis, kai auditorija ir scena yra kažkokiame viename lygmenyje. Jei tokios apraiškos atsitinka, tai jau labai gražu, ir man tokios akimirkos spektaklyje yra aukso vertės.

Tikslas... Nežinau, kartais man sunku suprasti, kaip jį įvertinti. Atrodo, kaip ir paprasta, bet tuoj keli klausimą: kodėl apskritai spektaklis turi turėti tikslą? Koks paveikslų ar muzikos tikslas? Muzika, dailė, teatras yra tai, kuo mes turėtume džiaugtis, kad galime leisti sau daugiau nei tiesiog instinktyvų išgyvenimą.

Įsivertiname diskutuodami – pakeičiame aplinką, atsitraukiame ir pasikalbame, išsakydami visas įžvalgas. Vienaip ar kitaip tada supranti, kur buvo klaidos, ką reikėtų keisti, kur pataikyta, o kur ne.

L.Vancevičienės nuotr.

– Koks Tavo santykis su komanda? Kas Tau svarbiausia dirbant su žmonėmis?

– Norisi nors laikinai atrasti bendrumą, investuoti ir užmegzti kažkokį santykį. Svarbu vienam kitą girdėti ir akimirkos, kai mes galime atvirai pasakyti, kaip yra, nebandant forsuoti ar apsimesti, kad yra kitaip, negu iš tiesų visi jaučiame. Tai viena iš tų kokybių, kurias labai sunku išgauti ir dar sunkiau suvaldyti, bet man svarbu, kad ir aš, ir kiti mokytųsi kalbėti atvirai, – tai man atrodo visiškas proceso su kūrybine komanda, su aktoriais, su kitais bendrakūrėjais pagrindas.

Man labai norisi surasti būdą, kad aktorius nesijaustų tik atlikėju. Norisi reikalauti, kad jis mąstytų, dalytųsi ir būtų visapusiškai lankstus: ir jo kūnas, ir mintis, ir įžvalgumas, ir muzikalumas. Daug didelių standartų, bet manau, kad aktorystė turėtų būti ne aktorystės amatas, bet aktorystės menas. Tai vis dėlto nėra tik vienos ar kitokios aktorinės prieigos išmokimas, bet aktoriaus kūnas, jo mintis yra jo priemonė ir kartu tai yra savęs, kaip žmogaus, lavinimas. Norisi lavėti kartu su aktoriais – kad ir jie mane lavintų, ir aš kažkiek skatinčiau juos daryti tą patį.

Kai gimsta ryšys, tik tada galima kalbėti apie galimybę spektakliu užčiuopti ką nors tikrai įdomaus, svarbaus ar kūrybiško. Dabar laikausi tokios nuomonės, bet gal ateis laikas ir ji pasikeis radikaliai. Kas žino.

– Kokius didžiausius iššūkius teko patirti dirbant teatre? Kas padėjo juos įveikti?

– Dažniausiai iššūkiai kyla, kai prasilenkia vaizduotės ir realybės dėmenys. Kartais galvoje viskas atrodo daug aiškiau, skaidriau, paveikiau, geriau nei iš tiesų, kai matai aktorius ant scenos, bandančius realizuoti vaizduotės impulsus. Visi tie sunkumai man yra būtent tai. Kaip sprendžiame? Aš kažkokiais, galbūt sunkiais momentais sau kartoju, kad tai tik sunkus momentas, ir tiek. Ieškau kokių nors būdų susivokti, kad tai ne pasaulio pabaiga, nors kartais taip gali atrodyti. Bandau įsižeminti tam tikra prasme, nes, kai tai pavyksta, grįžta laisvumas ir nuo čia galima spirtis toliau.

Kitą vertus, reikia ugdytis ir tam tikrą norą patirti nesėkmes. Turiu galvoje – pristatyti šleivus dalykus ir nebūtinai juos slėpti, bet kaip ant lėkštutės pateikti, kad čia buvo klausimas, į kurį man nepavyko atsakyti, ar čia vieta, kur nėra to sprendimo. Norisi atvirai reflektuoti ir sėkmes, ir nesėkmes ir kartu ieškoti tos išraiškos pačiame spektaklyje.

– Esi jaunas ir jau įvertintas teatro lauke režisierius, bet ar jauni režisieriai turi teisę klysti? Galbūt iš Tavęs tikimasi tik labai stiprių spektaklių?

– Jei pradėsiu daug apie tai galvoti, greitai baigsiu savo karjerą – trumpą ir gal kol kas gražią. Žinoma, yra lūkesčių, bet nemanau, kad galima išvengti nesėkmės. Vienaip ar kitaip susidursi su nesėkme ir tam niekuomet nėra gero laiko.

Jeigu labai orientuosi save, į kokį nors išorinio įvaizdžio palaikymą ir bijosi, kad jis sugrius, – tai paviršutiniška. Jeigu tik tai būtų mano pasirinkimo šios profesijos motyvas, tai, duok Dieve, kad man užtektų drąsos sau nemeluoti ir mesti visą šitą reikalą.

Lūkesčiai... Bent jau man atrodo, kad mano paties lūkesčiai sau yra didesni už tuos, kuriuos jaučiu iš išorės. Daugumos režisierių, kuriuos pažįstu, labai aukšti lūkesčiai visų pirma sau patiems.

Žinoma, įvertinimai – džiugu, gera ir nereikia meluoti, kad tai kaip nors nepaglosto. Vis tiek malonu būti pastebėtam, bet čia paslėpta kažkokia grėsmė ir negali būti tik dėl to.

– Kas motyvuoja Tave? Kas suteikia prasmę režisuojant?

– Mane motyvuoja tos zonos, kur nesijaučiu saugus, – ten yra kažko, ugdančio charakterį. Tai susitikimas aktorių, žiūrovų, premjeros viešumas – to neišvengiamo susitikimo, viešo renginio. Yra labai paprasta žmogiška baime būti atmestam ir man patinka eiti į tą tokią nerimo teritoriją. Netikėčiau nė vienu, kuris sakytų, kad nebijo. Visi jaudinamės. Tai gamtos žmogui duota – norime būti bendruomenės dalimi, būti pripažinti, pamatyti, įvertinti, mylimi.

Motyvuoja ir kitas klausimas, kurį, priklausomai nuo procesų, labai įvairiai pavyksta įgyvendinti: kiek esi atviras ir nuoširdus savo kūryboje? Kiek atvirai išdrįsti artikuliuoti savo nuomonę ar įžvalgas?

Motyvuoja ir tai, jog visada yra galimybė, kad nutiks teatrinis stebuklas, o tai yra bendro pulso su publika apčiuopimas. Kai yra kažkokio bendrystės momento sukūrimas ir žinau, kad teatras pajėgus tai daryti: pajėgus įkvėpti, kviesti žmogų keistis.