Neseniai Biržuose vyko pirmasis lituanistų ir istorikų forumas apie tai, kokių pasakojimų girdi ir ką skaito mūsų vaikai vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Daugelis forumo dalyvių ten pasakytas savo kalbas vėliau publikavo šalies kultūrinėje žiniasklaidoje. Įdomu, kad specialistų pasakojimai apie vaikams diegiamas istorijas atskleidžia daugiau simptomų ne apie moksleiviams perteikiamas vertybes, istorinius veikėjus, lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mokomųjų dalykų sąveiką, o apie pačius specialistus ir jų fiksacijas ties kai kuriais mūsų kultūros raidos momentais.
Jei nueitume į eilinę vyresniųjų klasių lietuvių literatūros pamoką mokykloje, dažniausiai kiltų klausimas, kokiame laikotarpyje mes gyvename – XXI a. pradžioje ar XIX ir XX amžių sandūroje, kai Lietuvos valstybė brendo ir ruošėsi vėlesnei modernizacijai. Lituanistų perteikiami pasakojimai apie aušrininkus ar varpininkus su šia diena, mūsų aktualijomis dažnai neturi nieko bendra. Neretam lietuvių literatūros mokytojui istorinės asmenybės, jų biografijų ir nuopelnų reikšmė yra muziejinė – literatūros istorijos mokoma ne tam, kad moksleiviui būtų lengviau gyventi dabar ir orientuotis taip sparčiai besikeičiančioje realybėje, o tam, kad jis tiesiog įgytų miglotą įsivaizdavimą apie vyžas prieš šimtmetį avėjusius lietuvius.
Ar dėl tokių pasakojimų reikėtų ieškoti kaltųjų? Kas lemia, jog mokytojai net patys į literatūrą žvelgia kaip į kūrybinių asmenybių kapinyną? Drįsčiau teigti, kad tokia tendencija sukuriama ne pačių pedagogų. Daugelis jų aukštąjį išsilavinimą įgijo mūsų šalies universitetų Lietuvių literatūros katedrose, kuriose dažniausiai dominuoja fenomenologinis požiūris į literatūrą. Fenomenologija – XX a. pradžios Vakarų Europos intelektualinis judėjimas ir mąstymo sistema, teigianti, kad į literatūros kūrinį skaitytojas turi įsijausti, įterpti patirtį, kurios skaitomame romane ar eilėraštyje net nėra. Mokytojams, kurie yra pagyvenę po saule bent kelis dešimtmečius, tai nesunkiai pavyksta – jie turi savąjį sėkmių ir nelaimių, egzistencinių išgyvenimų bagažą, kuris, skaitant literatūros kūrinį, nesunkiai su juo susilieja ir sudaro unikalios, tikrai vertingos kūrinio interpretacijos pagrindą.
Tačiau ką daryti mokiniui, kuris yra paauglys ir kurio patirtis yra dar labai menka? Paklusnieji nesunkiai perima lituanistų peršamus pasakojimus, kurie su pačių vaikų patirtimi niekaip nesusiję – taip netiesiogiai pasityčiojama iš fenomenologijos. Turintys savarankiško ir kritinio mąstymo ambicijų mokiniai gali prieštarauti, diskutuoti – kaip visa tai tebėra reta mūsų mokyklose.
Visa tai, kas šiame komentare parašyta iki šiol, yra dar gana gera patirtis. Fenomenologinė žiūra į literatūrą nėra savaime bloga ar smerktina. Pastangos ją ugdyti – juo labiau. Nors ir labai norėtųsi, kad mūsų vaikai mokyklose taptų psichologinėmis asmenybėmis, o ne mankurtais, bet tam reikia labai subtilaus mokytojų gebėjimo perteikti psichoanalitinį požiūrį į literatūrą. Tik tada vaikai supras ir pajus, kad daugumos nuomonė, kaip byloja kultūros ir civilizacijos istorija, yra dažniausiai pražūtinga. Tik tada moksleiviai ims geriau suprasti save kaip individualybes. Tačiau tai – aukštumos ir idealai, apie kuriuos, kaip apie mūsų mokyklose veikiančius, galėsime kalbėti po kelių dešimtmečių.
Didžiausia lietuvių literatūros mokymo yda yra ne fenomenologija, ne psichologizmo stygius, o mokytojų literatūros supratimas, besiremiantis XVIII a. Europos pozityvistine tradicija. Pagal ją literatūra yra monumentalus reiškinys, kurį suprasti gali tik labai reti žmonės. Pozityvistinė literatūros istorija reiškia praeities, dabarties ir ateities vienybę kaip pažangą, vystymąsi, tobulėjimą (kaip tuomet vaikui atsakyti, kodėl įvyko Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas, jei žmonija, pasak pozityvistų, vystosi tik pažangiai?). XVIII a. buvo tikima, kad literatūrą įmanoma teisingai suprasti tik racionaliai, protu, o ne jausmais ir asociacijomis. Tokiomis nuostatomis besivadovaujantis lituanistas mokiniui teigia, kad literatūra tėra svarbiausi praeityje sukurti tekstai, kuriuos reikia išmokti tinkamai suprasti. Taigi mokinys yra įkaitas, nepaisant to, kad už mokyklos lango jau naujo šimtmečio antrasis dešimtmetis, niekaip nesusijęs su mokytojų pasakojimais. Anachronizmas kaip mokymo metodas vėlgi savaime nebūtų toks smerktinas, jei netarnautų labai negarbingam ir nešvariam tikslui. Turime pripažinti – literatūra mūsų mokyklose dažnai yra indoktrinacijos ir ideologijos brukimo priemonė. Net ne taip svarbu, kad ta ideologija yra "teisinga" – tautinės idėjos, patriotizmas, emigracijos baimės skatinimas ir kitokie masiniai "produktai". Tiesiog iš literatūros eilinį kartą pasityčiojama.
Prieš kelerius metus kaip vertinimo komisijos nariui teko dalyvauti respublikinėje moksleivių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Susirinko Lietuvos moksleivių elitas. Jiems buvo užduota parašyti trumpą esė, kurioje vaikai turėjo interpretuoti Maironio eilėraštį. Rezultatas privertė nuliūsti: vis tie patys šablonai apie Lietuvos gamtos grožį, ditirambai šlovingai mūsų šalies istorijai, didvyriams, kurių dėka buvome galinga valstybė. Tik vienas mokinys, matyt, dar nepraradęs gebėjimo ironizuoti ir mąstyti savarankiškai, parašė štai ką: "Maironis yra geras poetas, bet moterys meluoja geriau!". Nuo šio sakinio prasideda fenomenologija, vedanti ir į psichologiją, ir į autentiškumą. Nesumeluota tezė apie melą Lietuvos mokyklose.
Naujausi komentarai