Žymusis Amerikos lietuvis ilgiau nei 10 minučių įrodinėjo, kad gandai yra labai rimtas reiškinys. Netgi buvo pasakyta, kad apie gandus Kauno universitete būtų galima dėstyti studijų dalyką, kurio paskaitų metu studentai pusę metų mokytųsi skirti gandus nuo tikrovės ir patys juos kurti. Juokais paprašytas sukurti gandą, J. Mekas prisiminė anuomet dar gyvą lietuvių poetą Sigitą Gedą, kuris savo asmenine ir kūrybine pozicija nuosekliai ir stipriai siejosi su jotvingiška tapatybe. Taigi, buvo juokais paklausta, ar tik nėra S. Geda jotvingių šnipas, siekiantis, kad jotvingių žemės – pietvakarių Lietuva – atsiskirtų nuo ką tik atkurtos mūsų valstybės. Juokas taip ir liktų komizmo apraiška, jei šis gandas šiandien neskambėtų kaip beveik visuotinių melagienų amžiaus pranašystė, kita vertus, primenanti, kokią galią beveik visais laikais turėjo netikros žinios ir naujienos.

Mūsų dienomis, kai dėl įvairių reikalų ir poreikių susitinkame su kaimynais, pažįstamais žmonėmis, kolegomis, draugais, lauktume tradicinio tarpasmeninio bendravimo patirties, sulaukiame priešingo efekto. Santykiai, kurie pagrįsti informacijos apykaita tarp „aš“ ir „tu“, yra beveik anachronizmas. Dėl daugelio priežasčių, iš kurių ryškiausios yra okupacinių patirčių traumos, pandemija ir, labai aiškiai, virtualybės plėtra, mūsų šiandien beveik išvis nedomina kito asmens tikrovė. Esame tiek susirūpinę savimi, kad tuo rūpesčio keliu nueiname iki pabaigos, kurioje mūsų realybė tampa tuščia, plokščia ir bergždžia. Komfortiškiausiai šiuolaikinis žmogus jaučiasi tada, kai kalbama ne apie jį patį ir jo akivaizdoje esantį kitą žmogų, bet apie trečiuosius asmenis. Atsiveria begalinių galimybių kurti ir skleisti gandus apie savo artimos aplinkos ar tolimesnius individus. Tie žmonės, nedalyvaujantys dviejų ar daugiau asmenų pokalbyje, tampa virtualūs. Visai nesvarbu, kas bus pasakyta, kokios išvados bus padarytos. Tiesiogiai apkalbamasis sureaguoti neturi jokių galimybių. Dabartinėje socialinėje plotmėje tie gandų objektai tampa savotiškomis pokalbio dalyvių psichologinės iškrovos objektais. Juk nesunku apkalbėti artimą žmogų, nes jo įžeistų jausmų ir pažeisto orumo tiesiogiai stebėti pokalbyje dalyvaujantys negali niekaip. Savaime suprantama, įmanomos vėlesnės reakcijos, nes gandams būdinga savybė yra cirkuliacija, tačiau post factum gando auka jau negali nei išsiginti, nei apsiginti – šaukštai po pietų.

Beveik kiekvienas mokyklinukas šiandien žino, kad, pradedant bet kokį darbą grupėje, dažniausiai jos vadovas nariams išdalija lapus, kuriuose pavaizduota kelios dešimtys veido piešinių su skirtingomis mimikomis, atitinkančiomis vieną ar kitą emocinę būseną. Tuo tarpu įsijungę socialinį tinklą „Facebook“, turime tik septynias galimas emocines reakcijas į bet kurį įrašą arba galimybę tą informacinį turinį pašalinti iš mums rodomos turinio juostos. Taigi šiandienos suaugusiam žmogui paliekama daug mažiau variantų, kaip niuansuotai reikšti savo jausmus. Standartinis kumštis su pakeltu nykščiu jau tapo toks nuvalkiotas, kad nebereiškia beveik jokio turinio. Simpatiją ir meilės apraiškas šiuolaikinis žmogus socialiniame tinkle redukuoja į ankstyvosios vaikystės brandos lygiui prilygstančią širdutės piktogramą. Juoktis „Facebook“ besinaudojantis žmogus negali – jis privalo kvatoti. Kai vartotojas pyksta, iš jo beveik atimamas unikalus veidas, tampantis raudoną pūslę primenančiu piešiniu. Nuostabą, kuri nuo senovės graikų laikų yra filosofavimo pagrindas ir esminė sąlyga, dabarties žmogus, priešingai, paverčia veido išraiška, nors tikroji nuostaba yra vidinis išgyvenimas, o ne veido mimika. Vietoj klasikinį žmogų iki socialinių tinklų eros nuo neigiamos patirties išlaisvinančių ašarų dabartinis „Facebook“ vartotojas gali spausti mygtuką – toks žmogus iš esmės niekada neverkia. Tiesiog tam, kad galėtum tai daryti, reikia bent sielos likučių, o jų, kaip žinia, masiniu lygmeniu beveik nėra. Naujausias aptariamo socialinio tinklo išradimas – rūpestį reiškianti piktograma – palieka nežinomybės ir neapibrėžtumo erdvę, į kurią telpa arba abejonė, arba susirūpinimas, arba skepticizmas. Šioje triadoje atrinkti, ką kiti „Facebook“ vartotojai galvoja, kai spaudžia piktogramą „rūpi“, negali beveik niekas. Tokia septynių jausmų kombinacija yra galutinė ir pakeičianti subtilų, gilesnį ir egzistencinio pobūdžio pokalbį tarp dviejų arba daugiau asmenų.

Tačiau esminis virtualybės ir socialinio tinklo raidos žingsnis Lietuvoje jau bent penkerius metus vadinamas trolinimu. Šis reiškinys – tai įrašo komentarai, kuriuose komentatoriai atviru tekstu tyčiojasi iš įrašo autoriaus. Ir adresantas, ir adresatas dar kurį laiką, kaip būdavo nerašytai priimta, į trolinimą nežiūrėdavo rimtai. Iš pirmo žvilgsnio netgi galėdavo atrodyti, kad trolinimas yra psichologiškai labai sveikas reiškinys, priverčiantis daugelį žmonių nesusisvarbinti ir nesusirgti puikybe. Tačiau šiandien yra akivaizdu, kad trolinimas – patyčių kultūros forma, kuri pakeičia apkalbas tiesiu teiginių drėbimu į kito žmogaus veidą.

Tarpasmeninis bendravimas ir jo likimas tampa perversija, kurios nepageidauja iš esmės niekas. Pagrįsta klausti, kodėl, esant tokiai padėčiai, vis dar naudojamės „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais. Žanro klasika dabar yra tapę daugelio pagyvenusių žmonių išsakomi sakiniai apie tai, kad televizija nieko gera ir vertinga nerodo. Tačiau, nepaisydami savo tikrai kategoriškos nuomonės, prie televizorių jie praleidžia daug laiko. Neabejoju, kad, paklausus respondentų, ką jie galvoja apie socialinius tinklus, daugelis būtų labai prastos nuomonės apie šią technologinę priemonę. Vis dėlto netruktų paaiškėti, kad tie kritikai yra „Facebook“ vartotojai. Esminis virtualybės ir socialinių tinklų poveikis paprasčiausiai yra tas, kad, kaip ir senoliai televizorių akivaizdoje, taip ir kiti žiūrintys į savo telefonus, jau nebeturi to, ką seniau nei prieš šimtmetį psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas vadino brandaus žmogaus savastimi – vaizdiniu, kuris reiškia, kad asmuo yra vientisas, integralus ir, kiek įmanoma, nuoseklus. Mūsų tarpasmeninį, dalykinį ir gilųjį dvasinį bendravimą užgrobė socialiniai tinklai – šiandien mums toks teiginys nėra stebinanti naujiena. Tačiau vienas tos tironijos aspektų pastebimas rečiau: mūsų tiesioginio bendravimo formas labai stipriai ir vis labiau veikia virtualiosios komunikacijos formos, todėl sutikę gyvą žmogų greitai gebėsime reikšti tik septynis jausmus ir trolinti vienas kitą. Iš šios slinkties kyla daugelis dabartinio mūsų gyvenimo aspektų, kurie nemažai daliai žmonių sukelia labai neigiamų minčių ir emocijų. Mūsų vidinė tikrovė ir jos klasikinė, ne technologinė, raiška yra pavergta virtualybės taisyklių, tampančių vis labiau visuotinėmis ir iš esmės sukeliančiomis negrįžtamąjį poveikį ne tik mūsų virtualiajai, bet ir fizinei-socialinei tapatybei. Kai mokslinės fantastikos ir distopinių romanų autoriai rašė ir teberašo kūrinius apie dirbtinį intelektą, kurio žmogus jau nekontroliuoja, užtenka laisvu protu įvertinti savąjį socialinį bendravimą – pasidaro akivaizdu, kad žmonija šiandien jau nevaldo socialinių tinklų. Atvirkščiai – „Facebook“, „Twitter“ ir dar keli technologiniai išradimai daugeliui jau senokai atstoja nuosavą galvą, nuosavą širdį ir apsisprendimo iš esmės bet kurioje situacijoje teisę. Esame ties ta riba, už kurios žmogus kaip būtybė jau gyvens klasikiniam mąstymui ir veikimui neatpažįstamomis formomis. Tai turbūt reikš virtualybės mums dovanojamą besaikį veiklos efektyvumą, vadybinį būvį ir didžiulę orientaciją į lengvą ir žavų gyvenimą, kurio kiti asmenys nebedrįs drumsti ir jaukti, – daugelis sėdės po palmėmis ir gers kokosų pieną, ir, žinoma, apie tai praneš socialiniame tinkle „Facebook“.

Ta vienatinė tiesa bandė pridengti tai, kad komunizmas, apie kurį svajojo dar Karlas Marxas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ne tik gali neateiti, bet ir neturi jokių galimybių tapti tikrove. Logiškai nepriekaištinga filosofinė iliuzija, kartu ir viena paskutiniųjų žmonijos istorijoje utopijų, realybėje virto pasityčiojimu iš tiesos kaip to, kas apčiuopiama ir tikra. Socialistinė tvarka – vienas pirmųjų signalų anuometiniams žmonėms, kad artėja laikas, kai tiesos kriterijus tampa abejotinas, padirbamas, netikras. Tai – tam tikra savita pranašystė apie virtualybę.

Šiandien juk visai nesvarbu, ką skaitome ir žiūrime, – bet kuriuo atveju, dažniausiai už to verbalinio ir vizualinio turinio nėra nieko apčiuopiamo. Universitetai ir aukštasis mokslas iš inercijos vis dar deklaruoja savąsias tiesos paieškas tuo metu, kai ta tiesa neretai nebetiki nei profesūra, nei akademinis jaunimas. Realybė yra tokia, kad socialinių tinklų eroje tai, kas tradiciškai vadinta tiesa, tapo nesuskaičiuojamomis nuomonėmis. Priėjome atkarpą, kurioje faktas, kad Žemė yra apvali, vienodai teisingas, kaip ir nuomonė apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą ar bet kokį kitą tikrovės reiškinį. Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės. Šiuolaikiniam žmogui reikia stiprių dirgiklių, kad įsitikintų esąs dar gyvas. Planetos sukimosi apie savo ašį ar apvalumo tiesa galėjo jaudinti Renesanso epochos individą, bet tikrai ne mūsų laikų mases. Nuomonių įvairovė, šiaip jau mažiausiai kritikuotinas demokratinis nuomonių pliuralizmas, pasiekė tokį kraštutinumą, kad tiesos dabar yra niekam neįdomios, jos tarsi savaime suprantamos ir beveik nereikalingos.

Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės.

Posttiesa – tai toks visuomenės būvis, kuris beveik nepalieka galimybės jutimiškai išgyventi grožį. Šis Vakarų estetikos tradicijoje būdavo tapatinamas su jutimine percepcija. Šiandien asmeniui palikta galimybė daugiausia tenkintis regos teikiamais vaizdiniais. Pasaulis, daiktai ir žmonės dirbtiniu intelektu yra perkuriami taip, kad nebelieka esminio estezės patyrimo – kūrybinio proceso metu patiriamo, religiniam suvokimui artimo nušvitimo (apie jį prieš šimtmetį rašė medijų teoretikas Walteris Benjaminas), kuris pasireiškia labai jutimiškai, būtent netikėtu regimosios šviesos patyrimu. Dėka šio vokiečių mokslininko įžvalgų, žmogus tapo bandomas suprasti ne tik kaip religinė, bet ir kaip grožį juntanti būtybė. Virtualybės ir dirbtinio intelekto raida lemia tai, kad beveik nelieka tokių meno suvokėjų, kurie su kūriniais sąveikautų nesuinteresuotai. Šiandien estetines realybės funkcijas aiškiai nustelbia pragmatiniai dabartinio pasaulio diktuojami tikslai. Dauguma žmonių be būtino reikalo neskaito knygų, nežiūri filmų ir neina į dailės galerijas. Žinoma, esama gana siauro visuomenės sluoksnio, kuris išlieka senamadiškas ir kurį vis dar domina meno kūrinys kaip savarankiška tikrovė. Tačiau kiek kartų į dailės kūrinių parodą esame ėję dėl to, kad pažįstame jų autorių arba galerininką, kuris kuruoja tą parodą?! Tokių praktinių sumetimų seką galėtume tęsti labai ilgai. Virtualiosios tikrovės ir mūsų kasdienio gyvenimo realybės mainymosi dinamikoje beveik pamirštame apie trečiąjį tikrovės kelią – grožio pasaulį, kuris bent jau klasikiniais laikais egzistavo kaip menininko sukurta savarankiška alternatyva. Posttiesoje tas kūrėjo padarytas pasaulis atrodo kaip nepakankamai tikras, neretai jam yra taikomas įtikinamumo kriterijus – žiūrovas lieka įtikintas arba ne. Tačiau iš tikrųjų meno kūrinio retoriškumas toli gražu ne visada yra tolygus meniškumui. Vienintelė šių dienų žmogaus įsitikinimo ir įtikinimo galimybė yra jau virtualybės ir dirbtinio intelekto sukurta hiperrealybė. Tikra ir teisinga tik tai, kas viršija apčiuopiamą tikrovę.

Estetikos klausimai sudaro mažą proporciją visame neaiškumo mazge, kurį sukuria posttiesos statusas. Turbūt didžiausia problema yra ta, kad padirbamos, netikros tiesos amžiuje įsigali blogis, kuris save pateikia galybe pavidalų, kurie iš pažiūros panašūs į gėrio formas. Virtualybė pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tačiau socialinių tinklų turinio vartojimas šiuolaikinį žmogų nuolat įkurdina vieno pirmųjų mūsų gyvenime pasirinkimų akivaizdoje, klausime, kas mums arčiau – gėris ar blogis? Taip gyvendami socialinės medijos tikrovėje esame nuolat klausiami apie kiekvieno mūsų moralinius instinktus. Telefono ekranas veikia taip, kad, matydami blogį, tampame paralyžiuoti, nieko negalintys pakeisti šalti stebėtojai. Tokiu būdu moralinis žmogaus polinkis į gėrį yra po truputį marinamas, kol virsta piktdžiuga, sąmoningu kenkimu ir daugeliu kitų pavojingesnių blogio apraiškų.

Protopija – vienas naujausių humanitarinių ir socialinių mokslų išradimų, kuris jau aptarinėjamas geriausiuose pasaulio institutuose ir universitetuose, žada vidurio kelią tarp tariamo utopinio rojaus Žemėje ir katastrofiškos distopijos, kuri menuose įgavo daugybę gana lengvai nuspėjamos tipinės raiškos formų. Savotiškas žmonijos blaivėjimas, kurį žada protopija, reiškia, kad galbūt ateityje taip lengvai nesigundysime melu, pateikiamu kaip tiesa, ir, kita vertus, nelaidosime planetos anksčiau laiko. Protopija išties gali pripratinti net ir šiuolaikinį individą prie nuostatos, kad tiesa nėra nei glostanti, nei baudžianti. Ji – įvairiapusė. Artimiausia tokiai realybės traktuotei estetinė pozicija yra XX a. pradžios literatūrinis ir kitų menų realizmas, grąžinantis žmogų prie daiktų, kurie yra apčiuopiami ir substancialūs. Šiuo atžvilgiu protopija yra rimtas pavojus virtualybės greitkeliui, kuriuo esame jau įpratę riedėti. Prieš du šimtmečius Vakarų filosofai švietėjai siūlė grįžti į gamtą. Mūsų amžiaus protopinis šūkis galėtų kviesti atgal prie tikrų daiktų. Visgi, bene didžiausias protopijos siūlomas humanistinis laimėjimas būtų bent jau daugelio mūsų apsisprendimas kurti gėrį, net jei jis suprantamas subjektyviai. Sąmoninga žmonių pozicija nesielgti blogai – tai toks moralinis judesys, kuris taptų potencialia mūsų susikalbėjimo, pakantumo ir sugyvenimo perspektyva. Joje virtualybės dominavimas, elgsenos socialiniuose tinkluose amoralumas ir dirbtinio intelekto anonimiškumas gali būti suskliausti kaip žmonijos klaidos, kurių tikrai nereikia kartoti. Priešingu atveju protopija, kaip vienas paskutiniųjų šansų išvengti distopinių scenarijų, yra pasmerkta žlugti. Mūsų apsisprendimas, kuriuo taku žengti, kaip reta, priklauso nuo santykių su tiesa ir posttiesa, gebėjimo apsispręsti etikos klausimais ir meno (ne)reabilitavimo.

Tuomet ne viename mūsų šalies kaime, miestelyje ir mieste buvo paplitęs nutukusio, iš namų savaites ar mėnesius neišeinančio į gatvę amerikiečio vaizdinys – su šiuo tipu dažniausiai buvo siejamas amerikietiškojo gyvenimo tariamas dirbtinumas, sintetinis ne vien maisto, bet ir žmonių bendravimo pobūdis. Šiandien tokie masiniai įsivaizdavimai tuos, kurie prisimena dešimtąjį dešimtmetį, stebina ir piktina kur kas mažiau – daugelio šeimoje ar giminėje atsirastų bent po vieną niekur neemigravusį žmogų, kuris gyvena pagal tą anuomet pieštą amerikietiškąjį paveikslą.

Psichologas Abrahamas Maslow dar praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje sukūrė žmogaus poreikių piramidės teoriją, pagal kurią kiekvienam mūsų būtina tenkinti penkių tipų poreikius: fizinius, saugumo, meilės, savigarbos, savirealizacijos. Teorijos suformulavimo laiku ji atrodė savaime suprantama, nekėlė daug klausimų ir neaiškumų. Mūsų dienomis tampa vis prasmingiau klausti, kaip savąsias psichologines būtinybes pasiekia Lietuvos ir likusio Vakarų pasaulio žmogus, kas pasikeitė per kelis dešimtmečius? Atsakymo į šį klausimą derėtų ieškoti nepamirštant apie vienos esminių permainų – virtualiosios tikrovės, socialinių tinklų, dirbtinio intelekto išradimą ir neregėto masto plėtrą įvairiose gyvenimo srityse.

Daugelio labiau išvystytos ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuvos, žmonių būstams tiekiama šilumos, elektros ir dujų energija, karštas ir šaltas vanduo. Dabar turbūt sunkiai galėtume įsivaizduoti savo buitį be šių išteklių ir patogumų. Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad už visa tai ir anksčiau, ir dabar privalome kas mėnesį sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Kad ją prieš tai gautume, daugelis turime dirbti. Tie, kurie dar pamena pandemijos meto žinias kiek išsamiau, tikrai nebus praleidę pro ausis pranešimų apie tai, kad pasaulyje svarstoma galimybė daugeliui žmonių mokėti vadinamąją bazinę išmoką, kuri masiškai beveik visus atleistų nuo darbo santykių. Taigi, tam, kad sumokėtume už elektrą ir dujas, ateityje gali visai netekti dirbti. Maisto poreikį šiandien jau galima tenkinti neišeinant iš namų, užsisakius norimą patiekalą internetu ar telefonu.

Kalbant apie saugumo poreikių tenkinimo raidą, reikėtų prisiminti esminį A. Maslow teiginį: nepatenkinus žemesniųjų poreikių, siekti aukštesnių poreikių išpildymo tikėtis neverta ir beveik neįmanoma. Turint omenyje daugelio mūsų saugumo būtinybę, paaiškėja, ką iš tiesų giliau žmonėms padaro karai ir neramumai įvairiose pasaulio vietovėse ir šalyse, pranešimai apie tai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Kai nesijaučiame saugūs dėl savo ir artimųjų gyvybės ir ramybės, visus poreikius, išskyrus fizinius, tampa neįmanoma patenkinti. Vadinasi, karinių konfliktų ir stichinių nelaimių grėsmės mus iš esmės priverčia likti beveik gyvūno buvimo lygmenyje – apie žmogišką meilę, savigarbą ir savirealizaciją net svajoti tampa sunku. Žinoma, šią tendenciją ypač stiprina net ne apčiuopiama tikrovė, kuri santykinai daugeliui dar teiktų saugumo jausmą, o karo ir kataklizmų išgyvenimas virtualybėje, kai savo ekranuose kasdien matome vaizdus iš frontų ir sugriautų miestų.

Vis dėlto prasminga klausti, kas ištinka meilės, savigarbos ir savirealizacijos poreikius ilgus šimtmečius juos įpratusiam tenkinti žmogui. Meilės būtinybė turbūt nuo pat žmogaus atsiradimo yra siejama su kitoniškumo išgyvenimu – kitas asmuo visada skiriasi nuo manęs. Tie skirtumai per amžius ir traukė žmones vieną prie kito. Dabartinėje socialinių tinklų realybėje kitoniškumo beveik neįmanoma aptikti – beveik kiekvienas stengiasi būti ir neretai yra labai panašus į daugelį kitų žmonių. Dirbti vis labiau atprantančiam žmogui ieškoti mylimo asmens ne virtualybėje, o apčiuopiamoje socialinėje tikrovėje darosi vis sunkiau, nes po truputį atrofuojasi ir bendravimo įgūdžiai, ir motyvacija dalyvauti gyvenime už namų sienų. Užuot rinkęsis meilę, toks asmuo renkasi beveik beribę savimeilę, kurios totalumas kone numarina gyvą žmogų.

Gerbti save ir sulaukti aplinkinių pagarbos vakariečiui būdavo įprasta gyvenant visuomenėje. Dabar, kai sociumas tampa bendruomenių, arba burbulų, visuma, savigarba yra matuojama žmogaus vaizdiniais apie save, o ne poreikiu matyti kitą žmogų savyje ir save kitame žmoguje. Bendruomenė dažniausiai yra ne kas kita, o kuo panašesnių asmenų grupė, kurioje atskiras individas yra beveik bejėgis, viską lemia bandos jausmas, deja, nesukeliantis unikalaus tarpusavio atpažinimo ir pripažinimo, kuris yra abipusės pagarbos pagrindas. Svarstant apie pagarbos žmogui poreikį, derėtų klausti, ką apie kitų žmonių vertinimus galvoja socialinio tinklo vartotojas, kai rašo kito garbę ir orumą žeidžiančius komentarus. Šiuolaikinė savipagalbos psichologija šiame kontekste visu pajėgumu atitaria, kad dauguma žmonių yra toksiški ir svarbiausias yra ne gebėjimas susikalbėti dėl abipusės pagarbos, o kaip tik paleisti kitus žmones ir santykius.

Savirealizaciją suvokiant kaip savęs atskleidimą, savųjų talentų kūrybingą naudojimą, televizija beveik kasdien praneša, kad šiandien pasaulyje beveik viskas yra jau sukurta, – šiuolaikiniam žmogui užsiimti kreatyvine veikla nėra nei intereso, nei poreikio. Tuomet belieka daugintis ir visas viltis dėl geresnio ateities pasaulio (toks ilgus amžius buvo kūrybinės žmonijos veiklos bendriausias tikslas) puoselėti, visa tai siejant su vaikais ir ateities kartomis. Kad neapimtų per didelis optimizmas, reikėtų prisiminti, kad LNK televizijos kasdienis žinių anonsas prieš keliolika metų prasidėdavo fraze „pasaulis, kuriame dar gimsta vaikai“. Tai visu psichologiniu žiaurumu demaskuoja, kad ne Lietuvą ir ne Europą esame nugyvenę, o sustoję ties pirmąja poreikių pakopa – fiziologija. Visi kiti čia aprašyti poreikių tenkinimo aplinkkeliai tėra nevykusios simuliacijos, kurių plitimą palaiko ir populiarina virtualybė ir socialiniai tinklai. Dirbtinis intelektas yra mūsų kūrybingumo, taigi savirealizacijos, protezas. Tai, kas prieš tris dešimtmečius daugeliui dar atrodė kaip neišsipildžiusi amerikietiška svajonė, dienų dienas leidžiant prie televizoriaus, dabar yra beveik masinį pobūdį įgavusi tendencija, kuri jau ne tokia tolima ir svetima. A. Maslow aprašytų poreikių nepatenkinęs žmogus – ties fizinėmis reikmėmis ir dalyvavimu virtualybėje užsifiksavęs asmuo, taip elgtis pripratęs labiau ne savo valia ar dėl jos trūkumo, o dėl paties pasaulio ir visuomenės raidos krypties, kuri šiandien regisi tikrai distopiška.

Pirmasis. 2009 metai, ankstyvas pavasaris. Mažame vidurio Lietuvos miestelyje, kuriame esu gimęs ir užaugęs, nakvoju tėvų namuose. Vėlus vakaras, tačiau miegoti dar nėra noro. Įjungiu kambaryje stovintį televizorių. Jis transliuoja filosofo profesoriaus Leonido Donskio vedamą laidą „Be pykčio“. Kitas pokalbio dalyvis – vedėjo kolega Arvydas Šliogeris. Pirmasis įspūdis, pažiūrėjus vos kelias laidos minutes, yra sakantis, kad A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas. Kūno ir mąstymo vienovė, priešinga tuščioms manieroms, reikalaujančioms varžytis ir dalyvaujant pokalbyje išreikšti tik dalį savęs, vengti visa apimančios mentalinės ir fizinės laikysenos. L. Donskio ir A. Šliogerio diskusijos tema – lietuviškoji filotopija, jos praeitis okupacinės priespaudos metais ir tuometiniu, vos antrą dešimtį baigiančios atkurtosios Lietuvos laikotarpiu. Ką mums reiškia vieta? Kokia yra pamatinė filosofo dorybė? Kas yra dvasios aristokratija? Man tik 29-eri, todėl iš šios laidos įsimenu klausimus ir beveik nefiksuoju atsakymų į juos. „Be pykčio“ tą vakarą man atskleidžia, kad ir mūsų šalyje, vis dar atsigaunančioje po laukinio kapitalizmo, įmanomas intelektualinis gyvenimas. Šis netiesioginis susitikimas su A. Šliogeriu nusitęsia pusantrų metų į ateitį, kai atsiverčiu istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Išblukęs žodynas“. Pratarmės autorius – A. Šliogeris, savajame tekste pažymintis, kad viešasis intelektualas privalo į mūsų politinę, socialinę, kultūrinę ir net ekonominę tikrovę žvelgti ir ją vertinti su aistra. Įsitikinu, kad pirmasis kartas, kai išvydau A. Šliogerio veidą TV ekrane, buvo tikras, jokiu būdu nesumeluotas. Filosofo būta ištikimo tiesai, moralei ir minties laisvei.

A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas.

Antrasis. 2009-ųjų ruduo. Dirbu atkuriamame legendiniame sovietmečio žurnale „Lietuvos švyturys“. Vyriausiasis redaktorius, kurio vardo ir pavardės jau nepamenu, vieną dieną skiria užduotį pakalbinti kokį nors ypatingą žmogų – Asmenybę. Savo valia pokalbio partneriu pasirenku A. Šliogerį. Skambinu jam laidiniu telefonu į namus. Filosofas atsiliepia, sutariame susitikimo laiką. Apstulbstu išgirdęs, kad A. Šliogeris gyvena Vilniuje, Pilaitės rajone, žymiojo vokiečių mąstytojo Imanuelio Kanto vardu pavadintoje gatvėje. Atvažiavęs autobusu, artėju prie daugiabučio. Imu suprasti ir net jausti, kokia kančia A. Šliogeriui turėjo būti gyvenimas daugiabutyje, tarp žemės ir dangaus. Kita vertus, prisimenu jo nuostabiosios knygos „Būtis ir pasaulis“ fragmentą, kuriame filosofas konstatuoja, kad visi mes gyvename „tarp“ būsenoje: tarp gimimo ir mirties, tarp laisvės ir prievartos ir daugelio kitų dalykų. Gana gerai pažinodamas Pilaitės rajoną, tada dar tik nujaučiu, koks būties gėris turėjo būti pasivaikščiojimai šalia daugiabučių tyvuliavusio Salotės ežero pakrantėmis ir užmiesčio pievomis bei laukais. A. Šliogeris pasitinka prie laiptinės, rūkydamas cigaretę. Pakilę liftu, įeiname į jo namus. Prisėdame ant žalia gelumbe aptrauktų fotelių ir imame kalbėtis apie viską, ką tik norime. Pokalbis trunka apie dvi valandas. Imu suprasti, kad prisidariau daug būsimo transkribavimo darbo. Iš to interviu atmintyje šiandien kirba mano klausimas apie Lietuvos išsivadavimo ir Katalikų Bažnyčios veiklos ryšį. Tada supratau, kad jei A. Šliogerio ir būta tikinčiojo Dievą, tai apie jokią konfesiją ir religines apeigas net kalbėti neverta. Jis – ne dogmos žmogus. Jis ištikimesnis paradoksui. Po šio susitikimo dar keliskart iš toli esu matęs filosofą prie „Skalvijos“ kino centro Vilniuje, lūkuriuojantį autobuso namo, į Pilaitę. Daugiau tiesiogiai, be tarpininkų niekada nesusitikome.

Trečiasis. 2015-ųjų vasaris. Ruošiuosi ginti savo kuklią humanitarinių mokslų disertaciją apie poetą, filmininką Joną Meką. Beveik visas šio mokslinio darbo pagrindas – A. Šliogerio idėjos, kurias turėjau garbės tęsti ir interpretuoti. Likus dviem savaitėms iki disertacijos gynimo, vadovai pataria kreiptis į A. Šliogerį, kad jis susipažintų su mano tekstu ir parašytų atsiliepimą. Neminėsiu visų tų liaupsių, kurias elektroniniu paštu gavau po kelių dienų. Regis, prasmingiau būtų įvardyti, ko išmokau iš Filosofo. Tai – gebėjimas į savąjį gyvenimą, artimiausią aplinką, kito mintį ir jausmą žvelgti iš atstumo; iš paskutiniųjų priešintis globaliam išvietinimui; pastangos gyventi tradicinėje tvarkoje, kur svarbus medis, krūmas, žolė ir pievų žiogelis; tai – ir atvirumas kito patirčiai, esybei, ir gebėjimas įžvelgti laiko akimirkas, kai tampa beveik stebuklo būdu įmanoma susitarti, susikalbėti su oponentu garbingai ir nežeminant vienas kito; valia kalbėtis su kitais žmonėmis apie daiktus, reiškinius ir kuo mažiau apie asmeniškumus ar kiekvienam save gerbiančiajam būdingas mažas, bet svarbias paslaptis; tai – ir suvokimas, kad pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mano ar kito žmogaus gyvenimu, kad esama į savotišką kosmosą nunešančių idėjų, prilygstančių intelektualiniam nuotykiui. Ir pagaliau, A. Šliogeris buvo toks žmogus, apie kurį galima tvirtai sakyti žodį „kilnus“, aiškiai suprantant jo reikšmę – gebėjimą kilstelti kitą nuo sriubos lėkštės ir pažvelgti aukštyn, pamatyti horizontą, tačiau stengtis jo neperžengti. Filosofas visu savo gyvenimu manifestavo mąstymo laisvę, net tada, kai beveik niekas ja nebetikėjo.

Post scriptum. Atsiliepime apie mano disertaciją A. Šliogeris rekomendavo ją išleisti atskira knyga, prieinama platesniam skaitytojų ratui nei mokslo bendruomenė. Po penkerių metų filosofo žodis virto kūnu. Čia skolingas nelikau. Kitas momentas – prieš ketverius metus pačiam A. Šliogeriui pažadėjau parašyti jo intelektualinę biografiją. Pažado ištesėti, jam gyvam esant, nespėjau. Tebūna šis mano prisiminimų pluoštelis žinia, pakartotas pažadas į amžinybę, kad ištartas žodis nebuvo tuščias skambesys ar viešas plepėjimas. Kas geriau nei Filosofas gali nujausti ir žinoti, kad visa, kas užrašyta, neišnyksta be pėdsako ir turi kuriamąją galią?! Ne vien šio teksto autorius yra skolingas A. Šliogeriui, bet ir Lietuva, Panevėžys ir Ūlos upė, ant kurios kranto jis praleido tiek daug laiko, išsinešdamas iš tos vietos tikrą patirtį, kurios mirtingajam per gyvenimą skirta ne tiek daug. Šalies, miesto ir asmens tapatumas – tai susitikimai ir po laiko. Vis dar turime pareigą ir kartu privilegiją neleisti užmarščiai pasiglemžti A. Šliogerio gyvenimo ir filosofinės, poetinės bei fotosofinės kūrybos.

Tokiame kontekste verta klausti, iš ko kyla jautrumas, kaip jis išsiugdomas ir kaip prarandamas. Į šiuos klausimus galima bandyti atsakyti įvairiai, tačiau paprasčiausia ir lengviausia tai atlikti padarius labai pagrįstą prielaidą, pagal kurią žmogaus jautrumą įmanoma ugdyti muzikiniu išsilavinimu ir tiesiog pasiūlant jam melomaniškąjį aplinkos jautimo ir suvokimo būdą. Nuo senų, tradicinių laikų Vakarų Europoje klasikinė muzika buvo ne tik prestižo, industrijos, bet ir įsiklausymo į garsą ir žmogų mokymosi galimybė. Stebint XX a. muzikos raidą, tampa akivaizdu, kad šis menas tapo tiesiogine visuomenės gyvenimo pokyčių atspindžio erdve – kuo mažiau jautros socialiniame, politiniame gyvenime, tuo mažiau jos ir kultūroje, mene, muzikoje. Theodoro Adorno iki tobulybės išvystytoje atonalinėje muzikoje, kurioje atmetama ištisa garsų harmonizavimo tūkstantmetė tradicija, išgirstame visus šiuolaikinio žmogaus, metaforiškai sakant, stovinčio prie aklinos sienos, klausimus ir dilemas. Kita vertus, minėto kompozitoriaus garsynas leidžia dabarties individui pailsėti nuo pervarginančių sistemų ir nesibaigiančio valdžios kišimosi į asmens gyvenimą, pasirinkimus ir perspektyvas. Atonalinė muzika ir atskleidžia tą aklavietę, kurioje esame, ir pasiūlo kelią, kuris veda į švaresnį mąstymą ir pagavesnį aplinkai jautrumą.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Neapykantos formos“ seniau nei prieš dešimtmetį irgi analizavo ir interpretavo jautrumo formų nykimą. Pasak mąstytojo, nejautra prasideda nuo abejingumo kitam žmogui ir baigiasi pastarojo neapykanta, įgaunančia žudymo ir naikinimo pavidalus. Suprantama, kalbėta apie Holokaustą ir kitas masines žmonijos tragedijas. Šiandien beveik visi sutinka, kad mūsų gyvybės formai „kažkas yra atsitikę“, „kad iš istorijos nesimokome“, tačiau beveik niekas, išskyrus lėčiau rašomų filosofinių, sociologinių, politinių traktatų autorius, neklausia, iš ko kyla dabartinės masinės būsenos – vėl atsinaujinę karai ir kitos globalios negandos. Vis dėlto, geriau pagalvojus, į tokį kvestionavimą beveik nebereikia ieškoti dabartinių autorių tekstų, nes daug kas arba beveik viskas šiomis temomis parašyta XX a. antrojoje pusėje. Vienintelis ginklas, leidžiantis mūsų laikų žmogui išvengti abejingumo, neapykantos ir kad ir netiesioginio dalyvavimo masinėse žudynėse ir karuose, yra atmintis, siekianti ne primityvų savojo gyvenimo nostalgišką retrospekcinį žvilgsnį, o įveikianti vieno žmogaus memorijos galias ir pasiekianti kolektyvinės atminties lygmenį, kuriame ir Holokaustas, ir kitos baisybės yra mūsų amžinoji šiandiena, nuolat žadinanti sąžinę.

Kai atminties stinga, stiprėja žmogaus dėmesys sau – tai gerontologijos mokslo tiesa, kuri lengvai pastebima bandant bendrauti su daugeliu vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau mūsų dienomis atminties galių stoka nėra vien tik amžiaus tarpsnių psichologijos atradimas, o masinė visuomenės būsena. Iš esmės esame beprarandantys galią kasdienybėje palaikyti tarpasmeninio „aš“ ir „tu“ bendravimo procesą. Tiesa, daugelis vis dar turime artimųjų, kaimynų, giminaičių, kolegų komunikacijos ratą, bet, besikalbant tarpusavyje, įsiklausymo ir bandymo išgirsti pastangų vis mažėja. Ši visuomenės gyvenimo slinktis lengvai pastebima atkreipus dėmesį į mūsų verbalinę kalbą: į daugelį pasakojimų apie įvairias situacijas, jausmus, mintis reaguojame savo trumpais standartiniais atsakymais, kuriais tarsi ginamės nuo autentiško tarpasmeninio bendravimo. Esame beveik praradę gebėjimą dialogu išvystyti tokį pokalbio pasakojimą, kurio autorius būtų ne vienas, o du ar daugiau žmonių. Vietoj to vis labiau panyrame į nesąmoningą būseną, kurioje susitelkiame į savo problemas, klausimus, poreikius, neleidžiančius girdėti kito žmogaus.

Šiame dešimtmetyje ypač sparčiai besivystančioje dirbtinio intelekto terpėje visų minėtų atminties, dialogo ir kitokių atavizmų jau beveik nebereikia. Mūsų, kaip visuomenės narių, sėkmė ir kapitalas priklauso ne nuo sąveikos su žmonėmis, o nuo savo pačių technologizavimo laipsnio. Kuo labiau esame primenantys mašinas, kompiuterius, tuo geriau mums sekasi įveikti kasdienio profesinio gyvenimo keliamus uždavinius. Technologijai nereikia autentiško žmogaus – ji visais savo pajėgumais tvirtina, kad jokio unikalaus gyvenimo beveik nėra, nes viskas tėra kodas, komanda ir užklausa. Šiandienos žmogaus jautrumo jau nebepurena įsigilinimas į kokią nors socialinę ar kitokią problemą – neišsprendžiamų klausimų vis mažėja. Be minėtų anachronistinių lūkesčių gyventi ir patogiau, ir lengviau.

Kita vertus, technikos akivaizdoje žmogus, nors jau sunkiai pamena, kas yra gyvas ir nuoširdus pokalbis, dar ilgisi komunikacijos. Čia į pagalbą ateina socialiniai tinklai, kurie paradoksaliai yra jokie ne socialiniai, nes tarpasmeninė sąveika juose yra redukuota iki minimumo – dominuoja egoistinis dėmesio sau troškimas. Galima tik prognozuoti, kad senatvinės demencijos medicininė diagnozė ateityje bus nustatoma vis jaunesnio amžiaus žmonėms. Kai ryšys su aplinka yra prarastas, proto likučiai žmogų tiesiog apgaudinėja, o paskui ir visai palieka.

Visų šių pokyčių esminis katalizatorius slypi virtualybės išradimo poveikyje. Šiuolaikiniam žmogui jau nebereikia liesti kito gyvo žmogaus, nes, jei tai ir vyksta, tai vis labiau suprantama, kaip dviejų beveik robotų sąveika. Dabartiniam individui visų svarbiausia yra, lyg antikiniame mite apie Narcizą, paliesti savo atvaizdą ir taip įsitikinti, kad vis dar gyvenama. Ekrano kultūra, masinis vartojimas ir kasdienybės technologizavimas, viena vertus, teikia galimybių tarsi liesti savo virtualųjį atvaizdą, o kita vertus, vis labiau byloja apie tai, kad esame dvasiškai jau beveik mirę arba beprarandantys didžiąją dovaną – jautrumą. Šis ilgus amžius pasaulio mene ir humanistikoje egzistavo kaip liudijimas, kad žmogaus fizinė ir jausminė gyvybė yra tokios vertės, kokios niekada nesukūrė ir nesukurs jokios staklės ar mašinos, kurios niekada neturėjo nė mažiausio jautrumo krislo, neįmanomo pamėgdžioti nei kitam žmogui, nei kompiuteriui.

Virtualybė, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto išradimas maždaug prieš 20 metų daugeliui atrodė kaip panacėjos, kurios turėtų palengvinti mūsų dabarties gyvenimą. Dažniausiai dėl to dar neseno laikotarpio futurologų vizijų siaurumo, dalinio slaptumo ir dialogo su pasaulio visuomene nepalaikymo šiandien esame tokioje padėtyje, kurioje nei apie dabartį, nei net apie artimą ateitį beveik niekas negali pasakyti ko nors konkretaus ir patikimo. Dalis žmonių, kurie tų pačių vizionierių lengva ranka anksčiau priskirti ir dabar tebėra traktuojami kaip masės, su skaitmeniniais išradimais palaiko tik vartojimo, o ne kritinės minties santykį. Tačiau neabejotinai egzistuoja gal ir kiek amorfiška, mažiau artikuliuotai save reiškianti, bet akivaizdi pasaulio visuomenės grupė, kuri vis dar stengiasi suprasti, kas mums vyksta ir kuo tai gali baigtis.

Palaimingais 2000-aisiais daugelis apie dirbtinį intelektą jau buvome girdėję. Tuomet jis atrodė kaip galimybė, kad daugelį mechaninių, kartotinių veiksmų netolimoje ateityje atliks robotai. Net ir prieš kelerius metus viešai svarstyta, kad dirbtinis intelektas išlaisvins masinį kūrybingumą, nes rutininiai darbai, profesijos tiesiog bus nereikalingi ir išnyks. Britų sociologai Peteris Bergeris ir Thomas Luckmannas pamatinėje XX a. pabaigos sociologijos knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“ teigė, kad daugelį užduočių beveik visi visuomenės nariai atlieka vadinamuoju habitualizacijos būdu: tai reiškia, kad pabudę ryte kasdien nesimokome, kaip vairuoti automobilio ir kaip atlikti besikartojančius darbinius veiksmus, – to tiesiog esame išmokę anksčiau. Tie populiacijos atstovai, kurie yra kūrybingi ir linkę atrasti tai, kas nauja, habitualizacija naudojasi mažiau. Jie plečia visuomenės simbolinį pasaulį naujomis verbalinėmis, vizualinėmis, daiktinėmis ir kitokių formų reikšmėmis. Jie – novatoriai.

Skaitmeninės technologijos – tai ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas.

Kas atsitinka, kai į habitualizacijos ir kūrybingumo santykį įkalamas dirbtinio intelekto pleištas? Dabar jau yra akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos – ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas, kuris totalizuoja habitualizaciją, bet kol kas dar sąveikauja su natūraliu žmogaus poreikiu mokytis, atrasti ir sukurti. Tačiau kas šiandien nesiryžtų numatyti tokio ateities vaizdo, kai kūrybingumas bus tik mašinos privilegija? Tokia kūryba – tai gebėjimas valdyti kompiuterinę technologiją, o ne kreatyvinis sumanymas nuo pirminės idėjos iki jos virsmo kūnu ar skaitmena. Dirbtinis intelektas iš asmens jau dabar iš esmės atima kūrybinio proceso privilegiją, kurią pasiglemžia ekonomistinis ir vadybinis orientavimasis į rezultatą, kiekybę ir efektyvumą. Įmanoma netgi spėlioti apie tokią ateities padėtį, kurioje nepavykęs žmogaus kūrinys, atsiradęs be mašinos įsikišimo, bus retenybė, vertinama kaip kolekcinis objektas. Visai taip, kaip dabar suprantame, kad šimtametis fotografijos lakštas yra menotyrininkų ir kolekcininkų intereso objektas, kuris platesnę visuomenę nelabai domina.

Dar prieš kelias dešimtis metų Rusijos politinį režimą jo valdantieji būdavo linkę vadinti valdoma demokratija. Dabar beveik niekam nekelia abejonių, kad turime reikalą su autoritarine valdžia, vis labiau primenančia totalitarizmą. Mūsų kūrybingumas šiandien, kai jau pripratome prie beveik skaitmeninio gyvenimo, iš tiesų irgi yra valdomas. Nieko nestebina tai, kad esame veikiami didžiulio kiekio informacijos. Tačiau retai savęs klausiame, kaip konstruojama ir komponuojama ta žinių apie pasaulį tikrovė, kuri mus pasiekia. Plika akimi matoma, kad pranešimai yra dėstomi priešpriešos metodu. Daugelyje situacijų matome tik juodą ir baltą spalvas, priešingas visuomenės grupių pozicijas, kurios nepalieka galimybės įsiterpti pastebėjimais apie niuansus, mažus skirtumus ir smulkias įvykių ir reiškinių detales. Kūrybingumo srityje, kurioje veikia dirbtinis intelektas, tai reiškia beribį masinio meno ir kultūros suklestėjimą ir hegemoniją. Meno sociologų ir semiotikų seniai nebestebina, kad minia nori aiškaus sprendimo: už arba prieš, taip arba ne ir t. t. Viena vertus, dabartinė padėtis lemia iš pirmo žvilgsnio labai teigiamą tendenciją – vis daugiau žmonių geba sklandžiai pakalbėti priešais vaizdo kameras, vis daugiau yra sukuriama vizualinės komunikacijos produktų, kurie byloja apie vaizdo retorikos išmanymą. Tačiau beveik visa ši kūrybinė produkcija neprabyla apie mažus ir asmeniškus dalykus, nes dabar yra laikas, kai reikia kalbėti apie planetos arba bent valstybės ateitį, o ne smulkmenas, kuriose slypi dabartinį ir ateities dirbtinį intelektą žlugdantys tikrovės aspektai – spontaniškumas, nenuspėjamumas, pabėgimas iš kartotės realybės. Prieš šimtmetį humanitarai ir sociologai, medijų teoretikai svarstė apie tai, kad fotografijos išradimas įgalina masinį kūrinių reprodukavimą. Šiandien toks reiškinys baigia apimti visą mūsų gyvenamąją aplinką, nes vienetiniai, nepakartojami artefaktai, net jei taip pristatomi, beveik visada tėra valdomo kūrybingumo rezultatas, priklausantis nuo kūrėjo skaitmeninės, o ne unikalios, substancinės gyvenimo patirties. Šiandien didieji mūsų gyvenimo lūžiai, kurie istoriniais laikais žmonėms tapdavo kūrybingumo paskata, jau lengvai sutalpinami į amžiaus tarpsnių ar kitokios psichologijos schemas ir poelgių sekas. Tokioje padėtyje didžiausia vertybė vis dar išlieka, kas nesuvaldyta, neprimesta, neapibrėžta jokia instrukcija ar direktyva, nesuplanuota jokiame projekte. Būtent todėl nestebina nemažos menininkų dalies migracija į vienkiemius, kaimo sodybas ar kitas nuo daugeliui įprastos civilizacijos tolimas vietas – atokiose vietovėse vis dar įmanoma turėti savąją valią, kuri ir yra kūrybos akto tarsi iš niekur ir iš nieko raiška, turinti paslapties pėdsaką ir visą egzistencinės atverties žavesį.

Čikagoje šių metų ruduo – operos „Jūratė ir Kastytis“ premjeros metas. Pokalbis su vienu ryškiausių šio spektaklio aktorių poetu Linu Umbrasu – apie gimtąjį Kauną, kultūros gyvenimą Čikagoje, teatrą ir literatūrą.

– Esate asmenybė, plačiai veikianti Čikagos lietuvių kultūros ir meno lauke. Trumpai papasakokite, kokia kultūros atmosfera šiuo metu yra mieste, kuriame lietuvių kai kuriais laikotarpiais buvo daugiau nei Lietuvos sostinėje Vilniuje.

– Čikagos lietuvių bendruomenė renginių gausa tikrai nesiskundžia; rinkdamasis vieną ar kitą renginį daug neprarandi. Šis interviu buvo atidėtas porai savaitėlių, nes teko dalyvauti roko operoje „Jūratė ir Kastytis“ – tai tikrai vienas įspūdingiausių spektaklių, kuriuose teko vaidinti. Visi, aišku, renkasi pagal skonį, tačiau „Jūratės ir Kastyčio“ pažiūrėti atėjo daugiau nei 1 000 žiūrovų. Anksčiau esu girdėjęs, kad lietuvių Čikagoje ir apylinkėse – apie 200 tūkst., iš kurių, žinoma, ne visi renkasi spektaklius. Kiti nuo lietuviškų kultūrinių renginių galbūt atsiriboja, sportuoja arba visai niekur po darbų neina.

Šaknys: nors gimtinę paliko vos peržengęs pilnametystę, didesnę gyvenimo dalį JAV gyvenantis L. Umbrasas tvirtas dėl savo lietuvybės. / L. Umbraso asmeninio archyvo nuotr.

– Lietuvą palikote netrukus po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien čia įprasta mažai reflektuoti tuos, kaip dabar beveik visuotinai sutariama, truputį laukinius jauno kapitalizmo laikus. Kokią Lietuvą palikote išvykdamas į JAV? Ar šiandien jums tebedaro įtaką tai, koks jūsų gimtasis Kaunas buvo paskutiniajame XX a. dešimtmetyje? Kas paskatino emigruoti?

– Taip, to dešimtmečio Lietuva buvo šiek tiek kitokia. Emigracija dažnai užkonservuoja mąstyseną, kalbos formą. Tai labai akivaizdžiai matome žvelgdami į senąją karo emigracijos, arba dipukų (taip save vadina „displaced persons“ karo pabėgėlių stovyklose Antrojo pasaulinio karo ir pokario metu atsidūrę žmonės), bangą. Jų kalboje daug senų, archajiškų žodžių; klausydamas dabartinės Lietuvos žiniasklaidos nejučia kartais ir pats pasijuntu kaip iškasena. Žinoma, mums emigravus buvo lengviau. Mokant anglų kalbą paprasčiau pritapti, suprasti vietinę kultūrą. Išvažiavau devyniolikos, bet poziciją, kad kalbu ir rašau, turiu noro savo vaikus išmokyti lietuviškai, atsivežiau būtent iš tos Lietuvos, kurią anuomet palikau.

– Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kaune tapote žinomas kaip pirmosios savo poezijos knygos „Slibino dantys“ autorius. Ar jums svarbus  klasikinis supratimas, kad žmogaus, individualybės gyvenimas tarsi įveikia laiko ribas išleidus kūrybos knygą?

– Stengiuosi sau kelti gyvenimo tikslus. Daugelis rašančiųjų anksčiau ar vėliau pagalvoja apie leidybą. Man užtruko, kol supratau, kad galbūt atėjo laikas. Kartais reikia postūmio, kuriuo man tapo publikacija žurnale „Nemunas“. Be to, atėjęs keturiadešimtmetis ir galų gale – pandemija. Kai šitiek užgriūva, noromis nenoromis susimąstai ir apie laiko, ir kitokias ribas.

– Eilėraščių rinkinys „Slibino dantys“ yra lyg jūsų paties ir aplinkos, kurioje gyvenate, laiko kapsulė, kurioje matomos esminės slinktys, permainos, laikinumo užuominos. Kodėl jums svarbu tuo dalytis su skaitytojais? Galbūt to priežastis, kad gyvename gana panašiai? Kokį savojo laiko bruožą, savybę, ypatybę, įvykį įvardytumėte kaip tokį, kuris išgyventas tik jūsų, yra unikalus ir nepakartojamas?

– Visame ieškome bendrystės, patvirtinimo, kad nesame vieni, kad jaučiamės panašiai, bet ne visi išdrįsta ar moka įvardyti, ką jaučia, ir išsakyti. Kai kurie dalykai ar patirtys, kurių patys nevertiname, užrašyti ir atrasti kažkieno, kam būtent tada reikia, pakeis to žmogaus dieną ar net mąstymą. Tai ne ambicija būti tokiam, kuris kažkuo ypatingas, o tik paskatinimas kalbėtis ir išgirsti save ir kitus. Manau, didžiausias šiuolaikinis iššūkis yra sustoti, pasiklausyti ir išgirsti vienas kitą neteisiant per greitai. Socialiniai tinklai išmokė mygtuko paspaudimu nuspręsti, kaip jaučiamės, ir reaguoti per daug nesustojant. Tačiau tai  užburtas ratas, vedantis tik į visų tarpusavio susipriešinimą.

– Kas padarė įtakos, kad poezijos knygą „Slibino dantys“ išleidote būtent kauniškėje leidykloje „Kauko laiptai“? Gal kaunietiškasis sentimentas?

– Taip. Kai nusprendžiau leisti knygą, žinojau, kad jeigu tai įvyks, tuomet tik mano gimtajame Kaune, net jei kainuos daugiau nei Čikagoje. Dar, žinoma, man svarbus kaunietiškas leidyklos pavadinimas ir poeto, leidėjo Viktoro Rudžiansko sąsajos su „Nemunu“. Norėjau profesionalumo, tęstinumo. Parašiau Viktorui siųsdamas rankraštį, paklausiau, ar atitinku leidyklos lygį. Gavęs teigiamą atsakymą, pasirašiau sutartį, toliau beliko laukti. Esu labai dėkingas ir patenkintas, kokia ši knyga buvo išleista.

– Ar stebite šiuolaikinės Lietuvos poezijos raidą? Kokias esmines to vystymosi kryptis įžvelgtumėte? Kuri poezija jums artimesnė, kokios tos traukos priežastys?

– Artimiausia poezija, žinoma, yra tokia, kuri kažką paliečia. Forma man visiškai nesvarbi. Gali būti ir verlibras, ir tradicinė eiliuota poezija. Jei emocija tikra, žodžiai sako tiesą ir tuo galima patikėti, man patiks. Sovietiniu laikotarpiu saviraiškos laisvė buvo apribota, o dabartinė poetų ir kitų menininkų karta vis labiau atsiveria ir nebijo kalbėti, sakyti. Iš to gimsta daug gražių dalykų. Žinoma, laiko išbandymą įveiks tik tai, kas tikra. Visa kita yra tik trąša ir triukšmas. Tačiau tas dabartinis džiazavimas ir ieškojimas man yra labai gražūs dalykai.

– Stebint iš Lietuvos, gali atrodyti, kad Amerikos lietuvių poetinis gyvenimas ryškiausias būna pavasarį, kai vyksta „Poezijos pavasaris“. Gal papasakotumėte, kokios tos šventės organizavimo JAV tradicijos ir dabartis? Kaip vertinami kasmet ten vykstantys poetai iš Lietuvos? Kas Amerikos lietuvių poetiniame gyvenime skirtinga ar net priešinga, palyginti su Lietuva?

– Man sunku lyginti. Vis dėlto negyvenu Lietuvoje jau 23 metus. Kaip suprantu, Lietuvoje tarp poetų daugiau konkurencijos, turtingesnė kasdienė ir literatūrinė lietuvių kalba ir žodynas. JAV, norint išlaikyti švarią ir turtingą lietuvių kalbą, reikia daugiau asmeninių pastangų. Poezija turi nišinį skaitytoją. Kartais Amerikos lietuvių poetų saviizoliacija dėl atstumų sukuria vakuumą, kuriame gimsta įdomių dalykų. Poetai Lietuvoje dažnai profesionalai, o JAV poezija, bent man, yra akimirka bėgant tarp kitų darbų ir projektų. Žinoma, poetai iš Lietuvos sutinkami pagarbiai, kiekvienas toks apsilankymas laukiamas susidomėjus. Kiekviena patirtis praturtina, galbūt ką nors paskatina rašyti. Mūsų „Poezijos pavasariai“ ne tokie stiprūs, kaip vykstantys tėvynėje, bet leidžiame ir skatiname kalbėti ir atrasti save.

– Esate ne tik poezijos, bet ir teatro žmogus. Lietuvių išeivijos teatras turi gilią ir turtingą praeitį. Kokie tos stiprybės šaltiniai jums, kaip teatro aktoriui, yra svarbiausi? Kokį vaidmenį šiandien atlieka JAV lietuvių teatras?

– Teatras, kaip poezija ir kiti menai, nėra finansiškai atsiperkantys dalykai, bet tai, ką gavau per teatrą, yra neįkainojama jokiais pinigais. Vien tik galimybė dirbti su tokiu teatro žmogumi – mūsų režisiere Ilona Čiapaite, pažintis ir draugystė su poete Egle Juodvalke, kuri taip pat vaidino „Žaltvykslėje“, kitais teatro kolegomis, bandančiais save atrasti, pasiryžusiais laužyti savo kompleksus, kad atliktų savo vaidmenis. Manau, kaip teatras, esame gerbiami, nes, kai myli tai, ką darai, ta meilė matoma ir scenoje. Pasakyti kažką apie kitus JAV lietuvių teatrus daug negaliu, nes pastaruoju metu nevyksta teatro festivaliai, todėl apie juos galėčiau spręsti tik iš ankstesnių pastatymų ir nuogirdų. Čikaga vis dėlto yra JAV lietuvių teatro centras. Vis dar gyvuoja net ir Čikagos lietuvių opera, su kuria kartais turime ir bendrų kūrybinių sumanymų.

– Teatro menas aktoriui – akistata ne tik su žiūrovais, bet ir su savimi. Kokie vaidybos teatre asmeniniai atradimai?

– Teatras – nuolatinis iššūkis ir savęs auginimas. Aišku, tai priklauso nuo to, kiek pats esi pasiryžęs atiduoti scenoje. Žinau, kad dar daug kur turiu augti, bet, manau, nemažai ir išmokau, ir paaugau. Svarbiausia žinoti, kad visada yra ko mokytis ir išmokti. Žinojimas, kad galėtų būti geriau, yra neblogas varikliukas.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kiekvienas gyvename laike, kuris čia pat tampa istorija? Kokie esminiai bruožai, tampantys nevienadieniai, būdingi mūsų išgyvenamam periodui? Kokią Lietuvą ir pasaulį, tikėtina, atsimins jūsų vaikai po kelių dešimtmečių? Šį klausimą užduodu ir todėl, kad savo knygą „Slibino dantys“ skiriate savo sūnums Vyčiui ir Vakariui.

– Tęstinumas yra pati svarbiausia misija. Todėl vaikams atiduodu, ką šiuo metu turiu brangiausia: padėti ateinančiai kartai suprasti praeitį, paruošti ją gyvenimui, surasti ryšį su ja, kartu iš to mokantis ir mokant. Nemanau, kad mūsų kartai sunkiau nei ankstesnėms. Norėčiau, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos. Kad mokėtų jausti lietuviškai. Kad būtų geri žmonės ir laimingi. Lietuvą jie atsimins tokią, kokią mes jiems padovanosime savimi.

Po televizijos projektų pabaigos jie dar šmėžuodavo ekranuose kaip muzikos atlikėjai, laidų vedėjai ir atlikdavo kitokius viešus vaidmenis. Dabar iš esmės beveik nė vieno jų likimas nieko nedomina, yra nežinomas. Dalyvavimas realybės šou, jei ir davė materialinės naudos ar socialinio kapitalo, šios vertybės buvo trumpalaikės. Vis dėlto, realybės šou televizorių ekranuose buvo ta riba, ties kuria eiliniai, ne vieši, asmenys ėmė prarasti savąjį privatumą. Ir darė tai džiaugsmingai, pakiliai, televiziškai.

Po kelerių metų nuo realybės šou eros piko pasaulyje buvo sukurtas socialinis tinklas „Facebook“. Jo galia pasirodė tokia, kad realybės šou ėmė dalyvauti kiekvienas tinklo vartotojas – nuotraukos, įrašai, pastabos, aktyvumas tapo matomi kiekvienam, kuris turi „Facebook“ paskyrą. Tada jau visi užėmėme tą poziciją, kurią dar visai neseniai galėjome matyti tik televizijos ekrane užimamą kitų žmonių. Socialiniame tinkle neliko ne tik privatumo – tai buvo akivaizdu dar prieš dešimtmetį. Neliko žmogaus kaip kūrinio paslapties. Nesvarbu, ar vadinsime save gamtos sukurtomis būtybėmis, ar dieviškumo ženklu pažymėtais žmonėmis, beveik niekas jau nekelia klausimų, kur yra viešumo ribos. Netgi privačiuose pokalbiuose beveik niekas nesustabdo vidinių išpažinčių, pasakydamas, kad toliau be saiko atviro kalbos tęsinio girdėti nepageidauja. Tačiau ir tai jau reflektuota daugelio kitų autorių kone iškart po „Facebook“ išradimo.

Atėjo laikas, kai atskiras individas, jo unikalumas, autentiškumas ir kitos romantinės vizijos šiandien niekam nereikalingos.

Beveik neliesta ir neaptarta tema yra ta, kad per pandemiją ir po jos mes ne tik nebenorime gyventi taip, kaip tai darėme iki socialinių tinklų atsiradimo – tokios praeities sparčiajame pasaulyje beveik neatmename. Dar daugiau – mes, tam tikra prasme, nebenorime gyventi ir jau tradiciją turinčiame realybės šou. Pastarajame bent jau egzistavo tam tikras tikslingumas: savo privatumą aukojome dėl savų ateities siekių, to paties finansinio ar socialinio kapitalo. Šiandien stebint socialinius tinklus nesunku pagalvoti, kad daugelis juose dabar vartotojų įkeliamo turinio tiesiog nebeturi jokio į ateitį nukreipto vektoriaus. Net mums patiems, tiems, kurie keliame nuotraukas iš savo artimų ar tolimų kelionių, tie vaizdai po kelerių metų tebus iliustracija, gal ir primenanti faktą, tačiau jau nusileidžianti ilgai istorinei fotoalbumų istorijai. Paslaptis tiek atvira, kad net akivaizdi – jokio tikslo dalyvauti socialiniame tinkle beveik nėra. Jis gyvuoja iš inercijos ir psichologinio įpročio, smalsumo, kurį patenkinti darosi vis sunkiau, nes vartotojai labai sparčiai vienodėja. Kai į „Facebook“ nėra ko įkelti, tenka neišvengiamai pripažinti, kad jau nebemokame gyventi nei substancialioje, apčiuopiamoje, nei virtualiojoje realybėje. Gyvenimą suvokiant kaip prasmingų įvykių seką, tenka pripažinti, kad, būdami gyvi, mes jau tarsi beveik negyvename.

Viena išdava, kurią sukelia mūsų aktyvumas socialiniame tinkle, yra nenuginčijama – esame lengvai kontroliuojami. Skeptikai paklaustų, kam gi įdomus daugelio eilinių žmonių gyvenimas. Atsakymas skambėtų labiau potencialiai nei faktiškai. Minia, masė ir kitokie daugybės žmonių virtualūs sambūriai nesunkiai gali virsti tikrais įvykiais. Tuo prieš kelerius metus galėjome įsitikinti ir Lietuvoje.

Tie, kurie skaito spaudą, leidžiamą į Vakarus nuo Varšuvos, netrunka pastebėti, kad mūsų pasaulis iš tiesų yra patikėtas ne minios amorfijai ar spontaniškumui, o vadinamiesiems lyderiams. Pastarieji yra nebūtinai labiausiai išsilavinę, patys kompetentingiausi ar apskritai geriausi – jie dažnai yra aktyviausi sprendžiant žmonijos globalines problemas ir kuriant bendruomenes, kurios naudingos visuomenei. Žmogus, kuris dalyvauja veikloje kartu su kitais bendraminčiais, – toks yra pozityvusis socialinio tinklo, dirbtinio intelekto technologijų ir virtualybės raidos scenarijus. Tai – dabartinės posthumanistinės eros rezultatas, reiškiantis, kad ir austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo, ir mums geriau pažįstamo marksizmo tėvo filosofo Karlo Marxo svajonės išsipildė: atėjo laikas, kai atskiras individas, jo unikalumas, autentiškumas ir kitos romantinės vizijos šiandien niekam nereikalingos, nes galią asmuo įgauna tik tada, kai civilizuotais būdais, suvaldydamas savo aistras (štai kodėl kartais daugelis dabarties žmonių kasdieniame gyvenime atrodo sutrikę ir beveik anemiški), dalyvauja socialiniame gyvenime. „Facebook“ ir kitos sistemos paradoksaliai yra skirtos per tarpines fazes, anksčiau reiškusias dar bent virtualųjį bendravimą, atimti iš žmogaus jo individualumą. Tokia yra posthumanizmo ideologijos ir pasaulio, kaip planetos, išgelbėjimo kaina. Priešingo pastarajam, pesimistinio, scenarijaus vaizdus ir kalbas galėjome stebėti pačioje „Facebook“ gyvavimo pradžioje, kai pranešimai socialiniame tinkle sukėlė ne vienus politinius, netgi revoliucinius pokyčius bent keliose pasaulio valstybėse.

Abiem atvejais tradiciškai suprantamo ir nuo modernybės pradžios mus pasiekiančio humanizmo ir daugelio su juo susijusių civilizacinių žymių, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto veikimo būdu, greitai gali tiesiog nebelikti. Tai turbūt didžiausia, fundamentaliausia ir giliausia permaina dabarties ir ateities žmonijoje: masės pasiunčiamos be prasmės poilsiauti virtualybėje, o lyderiai kuria jau daug rimtesnį nei anksčiau „realybės šou“, veikiantį visos Žemės populiacijos ateitį.

Eiliniai individai nuobodžiai stumia ir fotografuoja savo gyvenimus palmių šešėliuose, aktyvieji dalyvauja socialiniuose ir politiniuose pokyčiuose, o juos darančius veikia ir valdo lyderiai, kuriems virtualioji realybė tėra priemonė, o ne tikslas, nors daugeliui jos dalyvių visiškai pakanka ten figūruojančių nuotraukų, vaizdų ir tekstų iki to momento, kai ta pati virtualybė mobilizuoja mases.

Kartais atrodančios lyg amžinos, minios „atostogos“ tėra poilsis nuo tų vaidmenų, kuriuos neva, turime tokių iliuzijų, pasirenkame savo noru. Pradėję svetimo gyvenimo stebėjimu, pratęsę buvimą, kuris žadėjo santykinę laisvę socialiniame tinkle, dabar esame lyg tie, atrodė, jau pamiršti ekrano žmonės pasaulyje, virtusiame ištisa televizine tikrove. Pamatiniai tokio buvimo matmenys yra laisvė ir nelaisvė. Šių dviejų kategorijų santykis yra lemiamas ir mūsų kasdienybėje, ir tada, kai esame bandomi mobilizuoti arba patys renkamės veikti bendruomenėse.

Vis dėlto nereikia pamiršti, kad naujųjų technologijų vystymosi rezultatai nepasiekti per kelerius metus ar dešimtmetį. Dar prieš 20 metų prie Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir JAV universitetų jau veikė mokslinių tyrimų institutai, kuriuose buvo plėtojamos dirbtinio intelelekto galimybės. Šiandien daugelis ramina save ir kitus teiginiais, kad naujoji technologinė pažanga dar nepasiekė aukštojo meno kūrimo galimybių. Lietuvių kalba mašinos parašomi tekstai toli gražu neprilygsta žmogaus rankomis sukurtųjų. Anglų kalba dirbtinis intelektas geba rašyti jau gana neblogai. Prieš ketverius metus Kauno technologijos universiteto profesorius Saulius Keturakis susitikime su studentais kaip itin reikšmingą faktą minėjo tai, kad vieno didžiausių ir įtakingiausių pasaulio dienraščių „Washington Post“ nemažą dalį tekstų jau tada rašė dirbtinis intelektas, kuris, pasak mokslininko, perima vis daugiau žmogaus kūrybinių galių. Aišku tai, kad žurnalistinį ir viešųjų ryšių verbalinį kūrinį technologija jau tada gebėjo kurti neblogai. Šiuo laiku paaštrėję svarstymai apie dirbtinio intelekto etiką rodo dvi tendencijas: moksliniai pasiekimai tampa vis  prieinamesni visuomenei ir prieita riba, ties kuria visu aštrumu iškyla klausimai dėl to, kaip gyvensime ateityje.

Literatūros ir kitų menų likimas dirbtinio intelekto amžiuje iš tikrųjų buvo nulemtas dar maždaug prieš 30 metų, kai daugelis artefaktų neteko istoriškai tokio įprasto daiktinio, substancialaus pavidalo. Kitaip sakant, virtualybės išradimas, kuris iš tiesų siekia pačią žmonijos filosofinio mąstymo pradžią (klausimai apie apčiuopiamus ir neapčiuopiamus dalykus svarstyti nuo pat seniausių Indijos filosofijos laikų), nulėmė dabartines mūsų būsenas ir problemas.

Laikais, kai knygą galime skaityti ekrane ir tapybos darbą galime kurti mygtukų paspaudimais, o ne rankos potėpiu, svarbiausias tampa tikrumo klausimas – ar tai, ko tradicine prasme iš esmės nėra, iš tiesų yra? Kone visa šiuolaikinė filosofija atsako, kad virtualioji tikrovė yra ne tik reali, bet net hiperreali. Vadinasi, mūsų smegenys ją priima kaip dar tikresnę už daiktus. Taip paaiškėja atsakymai į klausimą, kodėl daugelis žmonių, eksperimentinės apklausos metu paprašyti pasakyti, kuris meno darbas jiems daro didesnį įspūdį: sukurtas žmogaus ar dirbtinio intelekto – atsako, kad technika kuria daug paveikiau.

Esminis poslinkis dirbtinio intelekto svarstybose įvyko labiausiai dėl to, kad neįmanoma paneigti, jog žmogus yra daugiau nei vien tik jo kūnas. Esama neapčiuopiamos sielos. Nesame laukinės tautos atstovai, todėl nėra ko baimintis, kad dirbtinis intelektas atims sielą visai taip, kaip indėnų ar afrikiečių gentys kadaise tikėjo, kad fotoaparato veikimas –  sielos vagystė. Tačiau dirbtinis intelektas pavojingas ne tuo, kad neva atims sielą, o tuo, kad jis ją mėgdžioja. Mašina apsimeta turinti sielą, kuri kol kas labai stipriai paklūsta verslo ir reklamos retorikai. Dar vienas lūžis gali įvykti tuomet, kai žmogus supras, kad jei jo siela nereikalinga pasauliui ir kitiems žmonėms, tai jokios sielos nebereikia, ji tampa lyg trukdantis atributas. Dar daugiau – jei planeta ir toliau taip sparčiai komercializuosis, visas dvasingumas gali būti perkeltas į prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo procesą, kuriame siela ir moralė netgi kenkia, o ne tik nepadeda.

Klasikinis menas ir jo suvokimas nuo seno buvo siejamas su juslėmis. Regėjimu žmogus pajunta didžiulį tapybos, fotografijos ir kitų vizualiųjų menų poveikį. Romano ar apsakymo raides taip pat skaitome akimis. Muzikai suprasti būtina klausa. Dirbtinis intelektas, skirtingai nei medijų teoretiko Marshallo McLuhano gyvenimo laikotarpiu, XX a. antrojoje pusėje, jau nėra vien tik atskirų žmogaus organų tęsinys. Kaip prieš kelis tūkstantmečius išrastas ratas daugybę amžių pavaduoja žmogaus kojas, taip dirbtinis intelektas kėsinasi atstoti visą centrinę nervų sistemą, kurios pagrindas yra jutimų sistema. Mašinos akivaizdoje mums netrukus gali nebereikėti nei autentiško regėjimo, nei unikalios klausos – technologija kuria standartą, kurį valdyti galima jau ne darant įtaką meno kūrinio formoms, o tik užduodant raktažodžius ir nusakant bendresnę idėją. Meno kūrinys, kaip niuansuota tikrovė, tiesiog nebetenka savo prasmės.

Pagrindinis dirbtinio intelekto ir žmogaus sukurto meno santykio klausimas slypi singuliarumo ir kopijavimo konkurencijoje. Akivaizdu, kad kiekvienas esame nepakartojama būtybė, tačiau technologija kuria iliuziją, kad įmanoma ne tik meno kūrinio, bet ir žmogaus absoliuti kopija, standartas, šablonas, kuriam ateityje turėtume paklusti. Šiandien pasakyti, ar dirbtinis intelektas bus individualizuotas iki kiekvieno žmogaus asmenybės vienetinio pobūdžio, dar neįmanoma. Jei mokslas ir toliau progresuos taip stipriai, kaip iki šiol, tampa įmanoma nedrąsiai prognozuoti tokią ateitį, kurioje meno kūrinį – romaną, tapybos darbą ar simfoniją ir kitus artefaktus – technologija gebės generuoti labai įdomiai ir daug tobuliau nei dabar. Tačiau vieno epiteto tokiam menui taikyti vis dėlto turbūt neteks – toks kūrinys niekada nebus nepakartojamas. Mūsų dienas pasiekusi meno istorija yra ne kas kita, o pasakojimai apie būtent tokius šedevrus, kuriems nepakaktų tikslios užklausos ir komandos. Tai žmogaus sielos, jo rankų ir neįmanomo pamėgdžioti gyvenimo kūrinija, kuri, norisi tikėti, dar gali būti tęsiama, o ne vien virsti vadovėliuose aprašyta negrįžtama praeitimi. Kūryba – ne tik skaitomi, rašomi, klausomi ir žiūrimi kūriniai, bet ir jų kūrybinis procesas, kurį juk išties užbaigia ne menininkas, o jo darbus interpretuojanti ir vertinanti publika, kuri kritikuoja ne užklausas dirbtiniam intelektui, o estetiką.

Kai jau ilgiau nei dešimtį metų į mokyklas ir universitetus ateina mokytis iš esmės kitokie žmonės, švietimas irgi yra priverstas keistis. Anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad gimnazijos klasės istorijos pamokoje mokiniai analizuotų vaizdinius memus kaip mokomąją medžiagą. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, apimančių ne vien mokymo metodikas, bet ir ugdymo turinį.

Nepaisant mokyklų bandymo prisivyti laiką ir tapti šiuolaikiškoms, bendriau apie pasikeitusį žmogų, neišvengiamai kitokias jo smegenų ir kitų organų struktūras kalba tik neuromokslininkai, kurių tyrimų rezultatai, norint su jais susipažinti, reikalauja paieškos pastangų, nemenkos kompetencijos ir išankstinio pasiruošimo.

Akivaizdu yra tai, kad mokymasis skaitant ir atliekant klasikiniam žmogui būdingas aukštosios nervinės veiklos, mąstymo ir logines procedūras yra priėjęs beveik pabaigą ir liepto galą. Gimnazijose šiandien dominuoja mokymasis pagal žinias apie įdomius faktus, kuriems suprasti nereikia skirti visų dalyko savaitės pamokų. Dar aiškiau yra tai, kad šiandienos moksleiviai nelabai pajėgūs klausytis ilgų monologų. Tai – tik pavyzdžiai, kurie byloja ne apie švietimo kaitą pagal madas ir naujausias tendencijas, o apie iš esmės kitokį žmogų ir žmoniją. Ši nauja psichiniu požiūriu ir gana įprasta fizine išvaizda gyvybės rūšis kategoriškai atmeta tai, kas Vakarų pasaulyje buvo įtvirtinta kaip klasikinio žmogaus samprata, suformuluota XVIII a., kai vyravo Švietimo epocha. Beveik visi edukacijos gavę šiandieniai vyresni žmonės yra tokio klasikinio žmogaus psichologinio pavidalo.

Naujasis, maždaug 25 metų žmogus, formuojamas ir tebeugdomas technologijų, jau aiškiai supranta, kad atmintis kaip specifinis žmonijos gebėjimas taip stipriai nebelemia intelektualinio asmens pajėgumo ir turi mažiau įtakos sąmoningumui. Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas šiam jaunam žmogui teigia, kad gebėjimas atsiminti faktus ir emocijas nėra pamatinis. Tokiam jaunuoliui beveik savaime įdomiau ir svarbiau yra gerai orientuotis ne biografijose ir istorijose, o toje padėtyje ir aplinkybėse, kurios apibūdinamos žodžiu „dabar“. Šiuolaikinio jauno žmogaus tapatinimasis su dabartimi žymi rytietiškojo budizmo pergalę prieš visą Vakarų krikščioniškąjį pasaulį, kuris, visų pirma, pagrįstas istorija, praeitimi, gilinimusi į jos pervartas ir peripetijas. Dabartiniam žmogui istorija byloja: ji moko, kad nieko nemoko.

Beveik buitinio pokalbio metu neretai galime išgirsti apgailestavimą, kad jaunimas jau negeba išlaikyti sukoncentruoto dėmesio į vieną objektą ar pokalbio temą ilgesnį laiką. Suprantama, kad šiuolaikinė fragmentuota, suskilusi į daugybę komponentų tikrovė verste verčia jauną žmogų savuoju dėmesiu nuolat šokinėti nuo vieno objekto prie kito. Didesnė vertybė, kurios laikantis lengviau gyventi dabarties pasaulyje, yra gebėjimas perjunginėti dėmesį į skirtingus registrus, objektus ir tematiką. Žinoma, klasikinio žmogaus įsigilinimas ir ilgesnis susikaupimas yra irgi gerbtinas, tačiau, toliau vystantis technologijoms, aiškėja, kad masinis ateities žmogus neturės tokios stiprios ir koncentruotos vidinės gelmės. Dėmesio objektų plotis dabartiniam jaunam žmogui yra atvirkščiai proporcingas susikaupimo gyliui.

Esminis ir labai įprastas, kone savaime suprantamas yra teiginys, kad žmogų nuo gyvūnų skiria ir tai, kad jis turi kryptingą valią. Ši paprastai remiasi vaizduotės turiniu, kuris, formuojantis daugiau ar mažiau sąmoningiems vaizdiniams, asmenį kreipia veikti siekiant tam tikro rezultato. Klasikinio žmogaus valia tiesiogiai atspindi jo gebėjimą valdyti savąją vaizduotę ir jos neatiduoti tam, kas vakarietiškame filosofijos diskurse vadinama masine vaizduotės gamyba. Deja, tenka konstatuoti, kad net vyresnieji sunkiai atsisipiria toms vaizduotės gamybos industrijoms, kurių pavidalai yra beveik visa vaizdinė masinė kultūra. Todėl neturėtų stebinti tai, kad jauni žmonės, sugalvoję vieną ar kitą idėją, iš karto nori tos idėjos įgyvendinimo rezultatų. Jaunimas dažnai net neturi tų rezultatų vaizdinių – juos uzurpuoja minėtoji vaizduotės gamyba. Šiandien žmogus dar gana laisvas nuspręsti, ko jis norėtų, tačiau daugelis jau nežino, kaip to pasiekti. Atsakymas paprastai nepaprastas: susigrąžinti savo vaizduotės kontrolę. Metaforiškai sakant, atsiimti ją iš masinių vizualiųjų patirčių begalinių tinklų.

Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena.

Su valios paralyžiumi labai stipriai susijęs ir pasikeitęs naujojo, jaunojo žmogaus mąstymas. Iš esmės, dingsta tokia loginė struktūra, kuri klasikiniam žmogui nurodydavo, kad, norint tikrove paversti abstraktų savo veiklos siekį, reikia pasiekti tikslus. Tačiau darbas prie kiekvieno tikslo reikalauja pastangų, kurios apibrėžiamos kaip uždavinių sprendimas. Šiandienos jaunas žmogus tokią klasikinę tvarką iš esmės atmeta, nes tai daro ir kone visas aplinkinis pasaulis – simbolinius ir finansinius galios įvertinimus pelno žmonės, kurie nesiekė jokių tikslų ir neplušėjo spręsdami gyvenimo uždavinius. Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena. Iš šios dabartinės planetos ypatybės dažnai kyla tai, ką vyresnieji vadina jaunimo aikštingumu.

Dar viena jaunesnio nei 30 metų masinio žmogaus savybė dabar yra vis didėjantis abejingumas apčiuopiamam pasauliui. Medijos ir technologijos tokį asmenį nardina į virtualybę, iš kurios pakilus jaučiamas pyktis, nes šiuolaikinis žmogus vis dar turi emocijų poreikį, tačiau beveik nebeliko erdvės tuos jausmus reikšti – medijų anestezija sunaikina viską, išskyrus po slopinimo liekantį pyktį.

Kalbant apie jaunosios ir vyresniosios kartų santykius, vienareikšmiškai netinkama yra laikytis įsikibus klasikinio žmogaus sampratos ir jos diktuojamo gyvenimo. Piktintis jaunimu – beveik jokios perspektyvos neturinti pozicija, kurią keisti galima ne garsiai šaukiant apie pasaulio nuopuolį, o papildant mūsų tikrovę empatija ir suvokimu, kad jauni žmonės nėra savaime kalti dėl to, kokiame pasaulyje gimė ir gyvena. Tiesiog planeta per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė beveik neatpažįstamai. Klasikinė psichologinė, mąstymo, emocijų ir tapatybių tradicija patyrė neišvengiamą slinktį, kurią, pirmiausia, reikia fiksuoti, suprasti ir joje sąmoningai renkantis gyventi, neprarandant nei kūrybingumo, nei gebėjimo vis dar suteikti realybei prasmę ir neleidžiant, kad pasaulis pats, beveik nepastebimai imtų mums suteikti reikšmių ir prasmių.