Virtualybei išsiplėtus tiek, kad natūraliojo, apčiuopiamo pasaulio šiandien mažai kas pasigenda, ir išradus socialinius tinklus, rašyti komentarus gali kiekvienas turintis feisbuko paskyrą. Niekas, net technologiniai algoritmai ir turinio sekėjai yra nepajėgūs susekti, kiek tie daugelio socialinių tinklų vartotojų įrašai yra vertingi arba menkaverčiai. Eiliniai telefonų turėtojai yra visa galinti minia, kuri nusprendžia, kas vertas tūkstančio, o kas vos kelių mygtuko „patinka“ paspaudimų. Apie kompetencijas, žinias, įgūdžius komentuoti viešąjį gyvenimą dabar klausti nepatogu ir nemalonu, nes paaiškėtų, kad beveik visi feisbuko burbulai yra neišmanėlių ir dažnai tiesiog kvailių grupės, kurių svarstymai nesiekia net sovietinių laikų daugiabučių virtuvių kalbų ir apkalbų lygmens. Jei prieš dešimtmetį skaitytojams būtų pateikta dalis dabartinių socialinio tinklo įrašų, publika pagalvotų, kad nemažą dalį tų trumputėlių tekstukų parašė neblaivūs asmenys. Šiandien socialinių tinklų įrašai rimtais veidais aptariami nacionalinio televizijos ir radijo transliuotojo eteryje, sudarant iliuziją, kad įvykdyta nuodugni atranka, kas verta žiūrovų ir klausytojų dėmesio, o kas yra tiesiog masių murmėjimas, protinės šiukšlės ir triukšmas.
Tariamai visuomenei reaguojant į feisbuko išradimą ir įsigalėjimą, maždaug prieš penkerius metus būta įdomaus reiškinio – internetinei žiniasklaidai komentarus aktualiomis temomis ėmė rašyti daugelis bent kiek mokslų ragavusių viešųjų asmenų. Socialinio tinklo įrašuose, po šiais neilgos, bet dar padoriai ne per trumpos apimties įrašais feisbuko vartotojai turėdavo galimybę išsakyti savo baimes, kompleksus, aistras ir neapykantą. Šie įrašai neretai paskatindavo ir sukeldavo ne vieną istorinės atminties konfliktą ir kitokių socialinių, politinių reiškinių. Interneto dienraščių komentarų autoriai trumpam gyveno tokioje apgaulėje, kai buvo galima tikėti, kad viešas žodis, pasakytas laiku ir vietoje, gali turėti įtakos liaudžiai ir valdžiai.
Deja, atrodo, niekas šioje tikrovėje nesitęsia tiek ilgai, kad būtų įsiminta, užfiksuota ir veiktų mūsų dabartį ir ateitį. Tie dažnai pusėtini profesionalai – interneto komentarų autoriai – netruko pasiduoti tendencijai, pagal kurią trumpas tekstas aktualia tariamai visuomenei tema pavadintas mokykliniu rašinėliu. Viena vertus, gal ir gerai, kad toks publikos teismas privertė pritilti kai kuriuos radikalius komentatorius, tačiau tik aklas gali nepastebėti, kad minėtu dviejų žodžių apibūdinimu nutildyti ir tikrai turintys ką pasakyti autoriai. Rašyti interneto komentarą tapo gėdinga. Šalies mokslo sluoksniuose tokie tekstai netrukus imti vadinti esėjukais, pašiepiant labai rimtą ir daug Vakarų pasauliui nuo Renesanso laikų davusį esė žanrą. Lietuvoje yra netgi tokių mokslo įstaigų, kurių darbuotojams direktyviai draudžiama bendradarbiauti su spauda ir žiniasklaida, – tai neva diskredituoja rimtąjį mokslą.
Dabartiniais laikais beveik niekas negirdėjo ir nelabai kas domisi tuo, kad mūsų civilizacijos literatūrinėje tradicijoje būta dviejų tipų esė – personaliosios ir formaliosios. Lietuvoje autorių, kurie rašytų personaliąją eseistiką, prieš kurį laiką dar buvo gana gausu. Apie formaliąją eseistiką, kuri klestėjo Estijoje, Latvijoje ir kitose Skandinavijos šalyse, mūsų viešojoje ir literatūrinėje erdvėje girdėta ir matyta nedaug. Vienas paskutiniųjų mohikanų, rašiusių formaliąją, ne asmeniniais išgyvenimais, o kultūrine, politine, socialine problematika pagrįstus tekstus, buvo eseistas Tomas Sakalauskas, kurio figūra ir palikimas yra beveik diametraliai priešingas laikraščio „Šiaurės Atėnai“ mokyklos užaugintai lietuvių eseistų kartai. Šios pagrindinis tikslas ir atributas – nuolatinis narcistinis dėmesys sau ir tik sau, savosios sąmonės impulsų registravimas tekstuose, kurių literatūrinė forma buvo beveik nepriekaištinga.
Mūsų padangėje šiandien tekste ir net viešojoje, oficialioje kalboje cituoti kitus autorius yra žemiau nei žema. Įsigalėjusios naujosios išmaniųjų telefonų publikos lygiavos sąlygomis, bet koks pačios temos diktuojamas rėmimasis kokiu nors filosofu, antropologu, psichologu ar menotyrininku iš karto įžeidžia sakytinės ar rašytinės kalbos auditoriją, kuri neskaitė minėtų sričių specialistų knygų. Minties dėstymas remiantis klasika dabar yra ne erudito, žinovo savybė, o jo snobizmo apraiška. Istorikas Egidijus Aleksandravičius ne kartą yra pastebėjęs, kad šiandien priimtinas ir kone visuotinis tapęs toks rašymas, pagal kurį iki komentaro autoriaus niekas nieko nerašė ir net negalėjo domėtis – gyvename 8 mlrd. Kolumbų realybėje, kaskart vis iš naujo atrasdami ir kartodami dalykus, kurie buvo aiškūs net ne mūsų seneliams, o dar ankstesnėms kartoms.
Laikas susitaikyti su aktualiąja situacija, kurioje kultūros kritikos tekstų nėra nei kam, nei dėl ko rašyti. Tokiai intelektualinei veiklai reikia tam tikros distancijos nuo gyvenamos tikrovės. Šiuolaikinis žmogus, metaforiškai sakant, yra ne žvelgiantis pro langą ar mikroskopą į savo ir kitų klausimus, problemas, bet sėdintis prieš milžinišką minties sieną, kurios pramušti nėra nei ryžto, nei noro, nei poreikio. Jei toje sienoje dar įmontuotas veidrodis, virtualybė ir socialiniai tinklai springsta nuo tekstų ir kitokios informacijos gausos, kuri rodo, kad kultūros kritikos komentaras gyvena paskutines dienas, metus arba dešimtmetį. Dirbtinio intelekto (DI) produkcija lengvai atstos tokių tekstų poreikį, tačiau visada turės sąlygiškumo žymę. Juos bus galima nesunkiai generuoti, tačiau asmenybės su savąja intelektualine biografija, socialiniais ryšiais ir egzistencija nebebus – visų šių rudimentų vietoje mirgės ekranas, kurio raidės bus pats ryškiausias tuštumos ženklas. Simuliakras dabar yra jau ne vaizdas arba žodis, už kurio nieko nėra. Simuliakru, DI pagalba, virsta pati žmogiškoji būtybė, neturinti jokio slėpinio, subtilumo ir kitų kultūros požymių. Kai žmogui nebūdinga kultūra, šios kritika tampa naująja utopija, kurią praktikuoja ir turbūt praktikuos saujelė gerą atmintį turinčių žmonių, įdomių irgi tik keliolikai ar kelioms dešimtims besidominčių literatūra, tapyba, fotografija ir kitomis kultūros ir meno sritimis. Tai nereiškia, kad niekas nevartos vadinamųjų kultūros produktų. Tie gausūs vartotojai gebės matyti ir suprasti tik savo atvaizdą. Tokia yra ir bus asmenukės paskirtis, funkcija ir tikslas.
Naujausi komentarai