Žymusis Amerikos lietuvis ilgiau nei 10 minučių įrodinėjo, kad gandai yra labai rimtas reiškinys. Netgi buvo pasakyta, kad apie gandus Kauno universitete būtų galima dėstyti studijų dalyką, kurio paskaitų metu studentai pusę metų mokytųsi skirti gandus nuo tikrovės ir patys juos kurti. Juokais paprašytas sukurti gandą, J. Mekas prisiminė anuomet dar gyvą lietuvių poetą Sigitą Gedą, kuris savo asmenine ir kūrybine pozicija nuosekliai ir stipriai siejosi su jotvingiška tapatybe. Taigi, buvo juokais paklausta, ar tik nėra S. Geda jotvingių šnipas, siekiantis, kad jotvingių žemės – pietvakarių Lietuva – atsiskirtų nuo ką tik atkurtos mūsų valstybės. Juokas taip ir liktų komizmo apraiška, jei šis gandas šiandien neskambėtų kaip beveik visuotinių melagienų amžiaus pranašystė, kita vertus, primenanti, kokią galią beveik visais laikais turėjo netikros žinios ir naujienos.

Mūsų dienomis, kai dėl įvairių reikalų ir poreikių susitinkame su kaimynais, pažįstamais žmonėmis, kolegomis, draugais, lauktume tradicinio tarpasmeninio bendravimo patirties, sulaukiame priešingo efekto. Santykiai, kurie pagrįsti informacijos apykaita tarp „aš“ ir „tu“, yra beveik anachronizmas. Dėl daugelio priežasčių, iš kurių ryškiausios yra okupacinių patirčių traumos, pandemija ir, labai aiškiai, virtualybės plėtra, mūsų šiandien beveik išvis nedomina kito asmens tikrovė. Esame tiek susirūpinę savimi, kad tuo rūpesčio keliu nueiname iki pabaigos, kurioje mūsų realybė tampa tuščia, plokščia ir bergždžia. Komfortiškiausiai šiuolaikinis žmogus jaučiasi tada, kai kalbama ne apie jį patį ir jo akivaizdoje esantį kitą žmogų, bet apie trečiuosius asmenis. Atsiveria begalinių galimybių kurti ir skleisti gandus apie savo artimos aplinkos ar tolimesnius individus. Tie žmonės, nedalyvaujantys dviejų ar daugiau asmenų pokalbyje, tampa virtualūs. Visai nesvarbu, kas bus pasakyta, kokios išvados bus padarytos. Tiesiogiai apkalbamasis sureaguoti neturi jokių galimybių. Dabartinėje socialinėje plotmėje tie gandų objektai tampa savotiškomis pokalbio dalyvių psichologinės iškrovos objektais. Juk nesunku apkalbėti artimą žmogų, nes jo įžeistų jausmų ir pažeisto orumo tiesiogiai stebėti pokalbyje dalyvaujantys negali niekaip. Savaime suprantama, įmanomos vėlesnės reakcijos, nes gandams būdinga savybė yra cirkuliacija, tačiau post factum gando auka jau negali nei išsiginti, nei apsiginti – šaukštai po pietų.

Beveik kiekvienas mokyklinukas šiandien žino, kad, pradedant bet kokį darbą grupėje, dažniausiai jos vadovas nariams išdalija lapus, kuriuose pavaizduota kelios dešimtys veido piešinių su skirtingomis mimikomis, atitinkančiomis vieną ar kitą emocinę būseną. Tuo tarpu įsijungę socialinį tinklą „Facebook“, turime tik septynias galimas emocines reakcijas į bet kurį įrašą arba galimybę tą informacinį turinį pašalinti iš mums rodomos turinio juostos. Taigi šiandienos suaugusiam žmogui paliekama daug mažiau variantų, kaip niuansuotai reikšti savo jausmus. Standartinis kumštis su pakeltu nykščiu jau tapo toks nuvalkiotas, kad nebereiškia beveik jokio turinio. Simpatiją ir meilės apraiškas šiuolaikinis žmogus socialiniame tinkle redukuoja į ankstyvosios vaikystės brandos lygiui prilygstančią širdutės piktogramą. Juoktis „Facebook“ besinaudojantis žmogus negali – jis privalo kvatoti. Kai vartotojas pyksta, iš jo beveik atimamas unikalus veidas, tampantis raudoną pūslę primenančiu piešiniu. Nuostabą, kuri nuo senovės graikų laikų yra filosofavimo pagrindas ir esminė sąlyga, dabarties žmogus, priešingai, paverčia veido išraiška, nors tikroji nuostaba yra vidinis išgyvenimas, o ne veido mimika. Vietoj klasikinį žmogų iki socialinių tinklų eros nuo neigiamos patirties išlaisvinančių ašarų dabartinis „Facebook“ vartotojas gali spausti mygtuką – toks žmogus iš esmės niekada neverkia. Tiesiog tam, kad galėtum tai daryti, reikia bent sielos likučių, o jų, kaip žinia, masiniu lygmeniu beveik nėra. Naujausias aptariamo socialinio tinklo išradimas – rūpestį reiškianti piktograma – palieka nežinomybės ir neapibrėžtumo erdvę, į kurią telpa arba abejonė, arba susirūpinimas, arba skepticizmas. Šioje triadoje atrinkti, ką kiti „Facebook“ vartotojai galvoja, kai spaudžia piktogramą „rūpi“, negali beveik niekas. Tokia septynių jausmų kombinacija yra galutinė ir pakeičianti subtilų, gilesnį ir egzistencinio pobūdžio pokalbį tarp dviejų arba daugiau asmenų.

Tačiau esminis virtualybės ir socialinio tinklo raidos žingsnis Lietuvoje jau bent penkerius metus vadinamas trolinimu. Šis reiškinys – tai įrašo komentarai, kuriuose komentatoriai atviru tekstu tyčiojasi iš įrašo autoriaus. Ir adresantas, ir adresatas dar kurį laiką, kaip būdavo nerašytai priimta, į trolinimą nežiūrėdavo rimtai. Iš pirmo žvilgsnio netgi galėdavo atrodyti, kad trolinimas yra psichologiškai labai sveikas reiškinys, priverčiantis daugelį žmonių nesusisvarbinti ir nesusirgti puikybe. Tačiau šiandien yra akivaizdu, kad trolinimas – patyčių kultūros forma, kuri pakeičia apkalbas tiesiu teiginių drėbimu į kito žmogaus veidą.

Tarpasmeninis bendravimas ir jo likimas tampa perversija, kurios nepageidauja iš esmės niekas. Pagrįsta klausti, kodėl, esant tokiai padėčiai, vis dar naudojamės „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais. Žanro klasika dabar yra tapę daugelio pagyvenusių žmonių išsakomi sakiniai apie tai, kad televizija nieko gera ir vertinga nerodo. Tačiau, nepaisydami savo tikrai kategoriškos nuomonės, prie televizorių jie praleidžia daug laiko. Neabejoju, kad, paklausus respondentų, ką jie galvoja apie socialinius tinklus, daugelis būtų labai prastos nuomonės apie šią technologinę priemonę. Vis dėlto netruktų paaiškėti, kad tie kritikai yra „Facebook“ vartotojai. Esminis virtualybės ir socialinių tinklų poveikis paprasčiausiai yra tas, kad, kaip ir senoliai televizorių akivaizdoje, taip ir kiti žiūrintys į savo telefonus, jau nebeturi to, ką seniau nei prieš šimtmetį psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas vadino brandaus žmogaus savastimi – vaizdiniu, kuris reiškia, kad asmuo yra vientisas, integralus ir, kiek įmanoma, nuoseklus. Mūsų tarpasmeninį, dalykinį ir gilųjį dvasinį bendravimą užgrobė socialiniai tinklai – šiandien mums toks teiginys nėra stebinanti naujiena. Tačiau vienas tos tironijos aspektų pastebimas rečiau: mūsų tiesioginio bendravimo formas labai stipriai ir vis labiau veikia virtualiosios komunikacijos formos, todėl sutikę gyvą žmogų greitai gebėsime reikšti tik septynis jausmus ir trolinti vienas kitą. Iš šios slinkties kyla daugelis dabartinio mūsų gyvenimo aspektų, kurie nemažai daliai žmonių sukelia labai neigiamų minčių ir emocijų. Mūsų vidinė tikrovė ir jos klasikinė, ne technologinė, raiška yra pavergta virtualybės taisyklių, tampančių vis labiau visuotinėmis ir iš esmės sukeliančiomis negrįžtamąjį poveikį ne tik mūsų virtualiajai, bet ir fizinei-socialinei tapatybei. Kai mokslinės fantastikos ir distopinių romanų autoriai rašė ir teberašo kūrinius apie dirbtinį intelektą, kurio žmogus jau nekontroliuoja, užtenka laisvu protu įvertinti savąjį socialinį bendravimą – pasidaro akivaizdu, kad žmonija šiandien jau nevaldo socialinių tinklų. Atvirkščiai – „Facebook“, „Twitter“ ir dar keli technologiniai išradimai daugeliui jau senokai atstoja nuosavą galvą, nuosavą širdį ir apsisprendimo iš esmės bet kurioje situacijoje teisę. Esame ties ta riba, už kurios žmogus kaip būtybė jau gyvens klasikiniam mąstymui ir veikimui neatpažįstamomis formomis. Tai turbūt reikš virtualybės mums dovanojamą besaikį veiklos efektyvumą, vadybinį būvį ir didžiulę orientaciją į lengvą ir žavų gyvenimą, kurio kiti asmenys nebedrįs drumsti ir jaukti, – daugelis sėdės po palmėmis ir gers kokosų pieną, ir, žinoma, apie tai praneš socialiniame tinkle „Facebook“.

Buvęs Petro kolega, kuris oligarchams netrukdė, Seimo mandatu puikuojasi ir kalėjime. Pasijutome nejaukiai, Seimas viešai parlamentaro išteisinimu tautai pademonstravo, kad korupcijos jie nelaiko nusikaltimu, viskas pagal lietuvišką patarlę: „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.“

Rinkėjai tokį Seimo sprendimą suvokė kaip Petro diskriminaciją – vienam galima valstybe prekiauti, o kitam ir savo koldūnais negalima disponuoti. Rinkėjai sunerimo – Seimas be Petro, tai ne Seimas, todėl Seimui reikia naujo Petro, nes to paties visą dešimt metų į parlamentą nepriims. Naujam Petrui rinkėjai tuos darbus rikiuoja, kurių Petras „pirmasis“ nespėjo „patvarkyti“, o be to, vos ne kasdien atsiranda ir naujų, labai visuomenei jautrių ir skubiai spręstinų problemų.

Nuojauta kužda, kad rinkėjai, netekę gelbėtojo, dabar jau ieškos ne vieno, o keleto gelbėtojų, ypač tokių, kurie pažadės ateiti ir „patvarkyti“. Visuomenė ir šiaip visais laikais linkusi būti nepatenkinta valdžia...

Nepasitikėjimo ir nevilties politika yra blogiausias pasirinkimas, kuris gali smarkiai deformuoti politinę sistemą. Žydų rabino Jonathan’o Sacks’o (mirė 2020 m.) teigimu, 2017 m. populistines partijas visoje Europoje rėmė maždaug 35 proc. rinkėjų, o pavojus tas, anot rabino, „kad ir kokią formą populizmas įgautų, jeigu jis ant bangos – tironija už kampo“.

Nuo 2017 m. populizmo banga tik stiprėja, galbūt todėl šios kadencijos valdantieji dialogo su tauta neužmezgė, nes nuolat didina atotrūkį ir piliečių nepasitenkinimą įvesdami naujus mokesčius, nuolat grasina baudomis, didina vidaus nesutarimus, vidaus politikoje naudoja cinizmą, demonstruoja aroganciją, nesuvaldo korupcijos, vis labiau atriboja dalį piliečių nuo viešųjų gėrybių.

Naujieji metai visus „apdovanojo“ naujais mokesčiais, nors kai kurie jie apskritai sveikam protui nelabai suvokiami. Ar gali realiai mąstantis ministras, žinodamas, kad žemės ūkyje ir pramonėje plačiai naudojamos suskystintosios dujos kaip energijos šaltinis, akcizą nuo nulio padidinti daugiau nei trimis šimtais eurų už vieną toną, pritaikius 21 proc. PVM, galutinę kainą padidinti daugiau nei du kartus už vieną toną. Toks staigus kainų šuolis, be pereinamo laikotarpio, žlugdo verslą, veda prie bankroto.

Kas galėjo inicijuoti tokią provokaciją? Manau, kad tai tų 75 metams įslaptintų buvusių slaptųjų KGB agentų iniciatyva, galbūt jie surado kokį nors būdą apsukti valdantiesiems protą, arba jie patys dar yra įsitvirtinę valdžios struktūrose ir realizuoja savo planus prieš Lietuvą. Taip destabilizuojamas valstybės vidinis saugumas.

Sausio 12 d. žemės ūkio ministras lankėsi pamaryje, susitikimo su ministru proga Šilutėje prieš žemdirbius buvo organizuotas iki šiol šiame krašte neregėtas policininkų išpuolis net panaudojant ašarines dujas. Kaip prieš banditus, nors žemdirbiai nerodė jokios agresijos.

Šilalėje toks susitikimas įvyko, ir žemdirbiai ministro nesuvalgė, o kelionei dar net malkų įdėjo.

Panašu, kad tai galėjo būti kaimo milicininkų siautėjimas, manau, kad būtų svarbu ištirti, ar tai tikrai buvo policijos pareigūnai. Jei tai tikrai buvo ne persirengėliai, tada žymiai pavojingiau, nes tai reikštų, kad populizmas jau pagimdė valdančiųjų tironiją, kuri ėmė reikštis kasdienybėje. Tikiu, kad tik vietinės valdžios tironija.

Valdantieji nesiteikia piliečiams paaiškinti ir įtikinti nepopuliarių sprendimų būtinumu, nauji mokesčiai atsiranda kaip grybai po lietaus ten, kur žmonės net negalėjo susapnuoti. Nacionalinis transliuotojas dėl savo subjektyvumo prarado autoritetą ir tuo pat metu auditoriją, nesugeba parodyti vykstančios pažangos, pasiekimų, programos skirtos tik žmonių bauginimui.

Politinių partijų konkurencijos kontekste visuomenei skelbiamos žinios tik apie negatyvius įvykius. Įbaugintus žmones lengviau suvaldyti. Politiniame gyvenime dingsta normali politinė konkurencija, o viršų ima politinė neapykanta.

Susidaro įspūdis, kad populizmui ir galbūt tironijai įsitvirtinti trukdo Prezidentas, tame kontekste stebime bandymą sukelti savotišką šutvės karą Prezidentui.

Nedrįsčiau garantuoti, kad ir čia nėra įslaptintų slaptųjų KGB agentų „išminties“ krislų, jų tikslas – destrukcija.

Džiugina tai, kad žmonės dar geba matyti politikus intrigantus ir jų siekį bet kokiomis priemonėmis bandyti riboti Prezidento konstitucines galias, demonstruoti aroganciją ir nesveikas ambicijas.

Kuriamos prielaidos įsitvirtinti populizmui su visomis jo pasekmėmis, turime galvoti, kaip tam užkirsti kelią.

Tuomet ne viename mūsų šalies kaime, miestelyje ir mieste buvo paplitęs nutukusio, iš namų savaites ar mėnesius neišeinančio į gatvę amerikiečio vaizdinys – su šiuo tipu dažniausiai buvo siejamas amerikietiškojo gyvenimo tariamas dirbtinumas, sintetinis ne vien maisto, bet ir žmonių bendravimo pobūdis. Šiandien tokie masiniai įsivaizdavimai tuos, kurie prisimena dešimtąjį dešimtmetį, stebina ir piktina kur kas mažiau – daugelio šeimoje ar giminėje atsirastų bent po vieną niekur neemigravusį žmogų, kuris gyvena pagal tą anuomet pieštą amerikietiškąjį paveikslą.

Psichologas Abrahamas Maslow dar praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje sukūrė žmogaus poreikių piramidės teoriją, pagal kurią kiekvienam mūsų būtina tenkinti penkių tipų poreikius: fizinius, saugumo, meilės, savigarbos, savirealizacijos. Teorijos suformulavimo laiku ji atrodė savaime suprantama, nekėlė daug klausimų ir neaiškumų. Mūsų dienomis tampa vis prasmingiau klausti, kaip savąsias psichologines būtinybes pasiekia Lietuvos ir likusio Vakarų pasaulio žmogus, kas pasikeitė per kelis dešimtmečius? Atsakymo į šį klausimą derėtų ieškoti nepamirštant apie vienos esminių permainų – virtualiosios tikrovės, socialinių tinklų, dirbtinio intelekto išradimą ir neregėto masto plėtrą įvairiose gyvenimo srityse.

Daugelio labiau išvystytos ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuvos, žmonių būstams tiekiama šilumos, elektros ir dujų energija, karštas ir šaltas vanduo. Dabar turbūt sunkiai galėtume įsivaizduoti savo buitį be šių išteklių ir patogumų. Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad už visa tai ir anksčiau, ir dabar privalome kas mėnesį sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Kad ją prieš tai gautume, daugelis turime dirbti. Tie, kurie dar pamena pandemijos meto žinias kiek išsamiau, tikrai nebus praleidę pro ausis pranešimų apie tai, kad pasaulyje svarstoma galimybė daugeliui žmonių mokėti vadinamąją bazinę išmoką, kuri masiškai beveik visus atleistų nuo darbo santykių. Taigi, tam, kad sumokėtume už elektrą ir dujas, ateityje gali visai netekti dirbti. Maisto poreikį šiandien jau galima tenkinti neišeinant iš namų, užsisakius norimą patiekalą internetu ar telefonu.

Kalbant apie saugumo poreikių tenkinimo raidą, reikėtų prisiminti esminį A. Maslow teiginį: nepatenkinus žemesniųjų poreikių, siekti aukštesnių poreikių išpildymo tikėtis neverta ir beveik neįmanoma. Turint omenyje daugelio mūsų saugumo būtinybę, paaiškėja, ką iš tiesų giliau žmonėms padaro karai ir neramumai įvairiose pasaulio vietovėse ir šalyse, pranešimai apie tai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Kai nesijaučiame saugūs dėl savo ir artimųjų gyvybės ir ramybės, visus poreikius, išskyrus fizinius, tampa neįmanoma patenkinti. Vadinasi, karinių konfliktų ir stichinių nelaimių grėsmės mus iš esmės priverčia likti beveik gyvūno buvimo lygmenyje – apie žmogišką meilę, savigarbą ir savirealizaciją net svajoti tampa sunku. Žinoma, šią tendenciją ypač stiprina net ne apčiuopiama tikrovė, kuri santykinai daugeliui dar teiktų saugumo jausmą, o karo ir kataklizmų išgyvenimas virtualybėje, kai savo ekranuose kasdien matome vaizdus iš frontų ir sugriautų miestų.

Vis dėlto prasminga klausti, kas ištinka meilės, savigarbos ir savirealizacijos poreikius ilgus šimtmečius juos įpratusiam tenkinti žmogui. Meilės būtinybė turbūt nuo pat žmogaus atsiradimo yra siejama su kitoniškumo išgyvenimu – kitas asmuo visada skiriasi nuo manęs. Tie skirtumai per amžius ir traukė žmones vieną prie kito. Dabartinėje socialinių tinklų realybėje kitoniškumo beveik neįmanoma aptikti – beveik kiekvienas stengiasi būti ir neretai yra labai panašus į daugelį kitų žmonių. Dirbti vis labiau atprantančiam žmogui ieškoti mylimo asmens ne virtualybėje, o apčiuopiamoje socialinėje tikrovėje darosi vis sunkiau, nes po truputį atrofuojasi ir bendravimo įgūdžiai, ir motyvacija dalyvauti gyvenime už namų sienų. Užuot rinkęsis meilę, toks asmuo renkasi beveik beribę savimeilę, kurios totalumas kone numarina gyvą žmogų.

Gerbti save ir sulaukti aplinkinių pagarbos vakariečiui būdavo įprasta gyvenant visuomenėje. Dabar, kai sociumas tampa bendruomenių, arba burbulų, visuma, savigarba yra matuojama žmogaus vaizdiniais apie save, o ne poreikiu matyti kitą žmogų savyje ir save kitame žmoguje. Bendruomenė dažniausiai yra ne kas kita, o kuo panašesnių asmenų grupė, kurioje atskiras individas yra beveik bejėgis, viską lemia bandos jausmas, deja, nesukeliantis unikalaus tarpusavio atpažinimo ir pripažinimo, kuris yra abipusės pagarbos pagrindas. Svarstant apie pagarbos žmogui poreikį, derėtų klausti, ką apie kitų žmonių vertinimus galvoja socialinio tinklo vartotojas, kai rašo kito garbę ir orumą žeidžiančius komentarus. Šiuolaikinė savipagalbos psichologija šiame kontekste visu pajėgumu atitaria, kad dauguma žmonių yra toksiški ir svarbiausias yra ne gebėjimas susikalbėti dėl abipusės pagarbos, o kaip tik paleisti kitus žmones ir santykius.

Savirealizaciją suvokiant kaip savęs atskleidimą, savųjų talentų kūrybingą naudojimą, televizija beveik kasdien praneša, kad šiandien pasaulyje beveik viskas yra jau sukurta, – šiuolaikiniam žmogui užsiimti kreatyvine veikla nėra nei intereso, nei poreikio. Tuomet belieka daugintis ir visas viltis dėl geresnio ateities pasaulio (toks ilgus amžius buvo kūrybinės žmonijos veiklos bendriausias tikslas) puoselėti, visa tai siejant su vaikais ir ateities kartomis. Kad neapimtų per didelis optimizmas, reikėtų prisiminti, kad LNK televizijos kasdienis žinių anonsas prieš keliolika metų prasidėdavo fraze „pasaulis, kuriame dar gimsta vaikai“. Tai visu psichologiniu žiaurumu demaskuoja, kad ne Lietuvą ir ne Europą esame nugyvenę, o sustoję ties pirmąja poreikių pakopa – fiziologija. Visi kiti čia aprašyti poreikių tenkinimo aplinkkeliai tėra nevykusios simuliacijos, kurių plitimą palaiko ir populiarina virtualybė ir socialiniai tinklai. Dirbtinis intelektas yra mūsų kūrybingumo, taigi savirealizacijos, protezas. Tai, kas prieš tris dešimtmečius daugeliui dar atrodė kaip neišsipildžiusi amerikietiška svajonė, dienų dienas leidžiant prie televizoriaus, dabar yra beveik masinį pobūdį įgavusi tendencija, kuri jau ne tokia tolima ir svetima. A. Maslow aprašytų poreikių nepatenkinęs žmogus – ties fizinėmis reikmėmis ir dalyvavimu virtualybėje užsifiksavęs asmuo, taip elgtis pripratęs labiau ne savo valia ar dėl jos trūkumo, o dėl paties pasaulio ir visuomenės raidos krypties, kuri šiandien regisi tikrai distopiška.

Pirmasis. 2009 metai, ankstyvas pavasaris. Mažame vidurio Lietuvos miestelyje, kuriame esu gimęs ir užaugęs, nakvoju tėvų namuose. Vėlus vakaras, tačiau miegoti dar nėra noro. Įjungiu kambaryje stovintį televizorių. Jis transliuoja filosofo profesoriaus Leonido Donskio vedamą laidą „Be pykčio“. Kitas pokalbio dalyvis – vedėjo kolega Arvydas Šliogeris. Pirmasis įspūdis, pažiūrėjus vos kelias laidos minutes, yra sakantis, kad A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas. Kūno ir mąstymo vienovė, priešinga tuščioms manieroms, reikalaujančioms varžytis ir dalyvaujant pokalbyje išreikšti tik dalį savęs, vengti visa apimančios mentalinės ir fizinės laikysenos. L. Donskio ir A. Šliogerio diskusijos tema – lietuviškoji filotopija, jos praeitis okupacinės priespaudos metais ir tuometiniu, vos antrą dešimtį baigiančios atkurtosios Lietuvos laikotarpiu. Ką mums reiškia vieta? Kokia yra pamatinė filosofo dorybė? Kas yra dvasios aristokratija? Man tik 29-eri, todėl iš šios laidos įsimenu klausimus ir beveik nefiksuoju atsakymų į juos. „Be pykčio“ tą vakarą man atskleidžia, kad ir mūsų šalyje, vis dar atsigaunančioje po laukinio kapitalizmo, įmanomas intelektualinis gyvenimas. Šis netiesioginis susitikimas su A. Šliogeriu nusitęsia pusantrų metų į ateitį, kai atsiverčiu istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Išblukęs žodynas“. Pratarmės autorius – A. Šliogeris, savajame tekste pažymintis, kad viešasis intelektualas privalo į mūsų politinę, socialinę, kultūrinę ir net ekonominę tikrovę žvelgti ir ją vertinti su aistra. Įsitikinu, kad pirmasis kartas, kai išvydau A. Šliogerio veidą TV ekrane, buvo tikras, jokiu būdu nesumeluotas. Filosofo būta ištikimo tiesai, moralei ir minties laisvei.

A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas.

Antrasis. 2009-ųjų ruduo. Dirbu atkuriamame legendiniame sovietmečio žurnale „Lietuvos švyturys“. Vyriausiasis redaktorius, kurio vardo ir pavardės jau nepamenu, vieną dieną skiria užduotį pakalbinti kokį nors ypatingą žmogų – Asmenybę. Savo valia pokalbio partneriu pasirenku A. Šliogerį. Skambinu jam laidiniu telefonu į namus. Filosofas atsiliepia, sutariame susitikimo laiką. Apstulbstu išgirdęs, kad A. Šliogeris gyvena Vilniuje, Pilaitės rajone, žymiojo vokiečių mąstytojo Imanuelio Kanto vardu pavadintoje gatvėje. Atvažiavęs autobusu, artėju prie daugiabučio. Imu suprasti ir net jausti, kokia kančia A. Šliogeriui turėjo būti gyvenimas daugiabutyje, tarp žemės ir dangaus. Kita vertus, prisimenu jo nuostabiosios knygos „Būtis ir pasaulis“ fragmentą, kuriame filosofas konstatuoja, kad visi mes gyvename „tarp“ būsenoje: tarp gimimo ir mirties, tarp laisvės ir prievartos ir daugelio kitų dalykų. Gana gerai pažinodamas Pilaitės rajoną, tada dar tik nujaučiu, koks būties gėris turėjo būti pasivaikščiojimai šalia daugiabučių tyvuliavusio Salotės ežero pakrantėmis ir užmiesčio pievomis bei laukais. A. Šliogeris pasitinka prie laiptinės, rūkydamas cigaretę. Pakilę liftu, įeiname į jo namus. Prisėdame ant žalia gelumbe aptrauktų fotelių ir imame kalbėtis apie viską, ką tik norime. Pokalbis trunka apie dvi valandas. Imu suprasti, kad prisidariau daug būsimo transkribavimo darbo. Iš to interviu atmintyje šiandien kirba mano klausimas apie Lietuvos išsivadavimo ir Katalikų Bažnyčios veiklos ryšį. Tada supratau, kad jei A. Šliogerio ir būta tikinčiojo Dievą, tai apie jokią konfesiją ir religines apeigas net kalbėti neverta. Jis – ne dogmos žmogus. Jis ištikimesnis paradoksui. Po šio susitikimo dar keliskart iš toli esu matęs filosofą prie „Skalvijos“ kino centro Vilniuje, lūkuriuojantį autobuso namo, į Pilaitę. Daugiau tiesiogiai, be tarpininkų niekada nesusitikome.

Trečiasis. 2015-ųjų vasaris. Ruošiuosi ginti savo kuklią humanitarinių mokslų disertaciją apie poetą, filmininką Joną Meką. Beveik visas šio mokslinio darbo pagrindas – A. Šliogerio idėjos, kurias turėjau garbės tęsti ir interpretuoti. Likus dviem savaitėms iki disertacijos gynimo, vadovai pataria kreiptis į A. Šliogerį, kad jis susipažintų su mano tekstu ir parašytų atsiliepimą. Neminėsiu visų tų liaupsių, kurias elektroniniu paštu gavau po kelių dienų. Regis, prasmingiau būtų įvardyti, ko išmokau iš Filosofo. Tai – gebėjimas į savąjį gyvenimą, artimiausią aplinką, kito mintį ir jausmą žvelgti iš atstumo; iš paskutiniųjų priešintis globaliam išvietinimui; pastangos gyventi tradicinėje tvarkoje, kur svarbus medis, krūmas, žolė ir pievų žiogelis; tai – ir atvirumas kito patirčiai, esybei, ir gebėjimas įžvelgti laiko akimirkas, kai tampa beveik stebuklo būdu įmanoma susitarti, susikalbėti su oponentu garbingai ir nežeminant vienas kito; valia kalbėtis su kitais žmonėmis apie daiktus, reiškinius ir kuo mažiau apie asmeniškumus ar kiekvienam save gerbiančiajam būdingas mažas, bet svarbias paslaptis; tai – ir suvokimas, kad pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mano ar kito žmogaus gyvenimu, kad esama į savotišką kosmosą nunešančių idėjų, prilygstančių intelektualiniam nuotykiui. Ir pagaliau, A. Šliogeris buvo toks žmogus, apie kurį galima tvirtai sakyti žodį „kilnus“, aiškiai suprantant jo reikšmę – gebėjimą kilstelti kitą nuo sriubos lėkštės ir pažvelgti aukštyn, pamatyti horizontą, tačiau stengtis jo neperžengti. Filosofas visu savo gyvenimu manifestavo mąstymo laisvę, net tada, kai beveik niekas ja nebetikėjo.

Post scriptum. Atsiliepime apie mano disertaciją A. Šliogeris rekomendavo ją išleisti atskira knyga, prieinama platesniam skaitytojų ratui nei mokslo bendruomenė. Po penkerių metų filosofo žodis virto kūnu. Čia skolingas nelikau. Kitas momentas – prieš ketverius metus pačiam A. Šliogeriui pažadėjau parašyti jo intelektualinę biografiją. Pažado ištesėti, jam gyvam esant, nespėjau. Tebūna šis mano prisiminimų pluoštelis žinia, pakartotas pažadas į amžinybę, kad ištartas žodis nebuvo tuščias skambesys ar viešas plepėjimas. Kas geriau nei Filosofas gali nujausti ir žinoti, kad visa, kas užrašyta, neišnyksta be pėdsako ir turi kuriamąją galią?! Ne vien šio teksto autorius yra skolingas A. Šliogeriui, bet ir Lietuva, Panevėžys ir Ūlos upė, ant kurios kranto jis praleido tiek daug laiko, išsinešdamas iš tos vietos tikrą patirtį, kurios mirtingajam per gyvenimą skirta ne tiek daug. Šalies, miesto ir asmens tapatumas – tai susitikimai ir po laiko. Vis dar turime pareigą ir kartu privilegiją neleisti užmarščiai pasiglemžti A. Šliogerio gyvenimo ir filosofinės, poetinės bei fotosofinės kūrybos.

Tokiame kontekste verta klausti, iš ko kyla jautrumas, kaip jis išsiugdomas ir kaip prarandamas. Į šiuos klausimus galima bandyti atsakyti įvairiai, tačiau paprasčiausia ir lengviausia tai atlikti padarius labai pagrįstą prielaidą, pagal kurią žmogaus jautrumą įmanoma ugdyti muzikiniu išsilavinimu ir tiesiog pasiūlant jam melomaniškąjį aplinkos jautimo ir suvokimo būdą. Nuo senų, tradicinių laikų Vakarų Europoje klasikinė muzika buvo ne tik prestižo, industrijos, bet ir įsiklausymo į garsą ir žmogų mokymosi galimybė. Stebint XX a. muzikos raidą, tampa akivaizdu, kad šis menas tapo tiesiogine visuomenės gyvenimo pokyčių atspindžio erdve – kuo mažiau jautros socialiniame, politiniame gyvenime, tuo mažiau jos ir kultūroje, mene, muzikoje. Theodoro Adorno iki tobulybės išvystytoje atonalinėje muzikoje, kurioje atmetama ištisa garsų harmonizavimo tūkstantmetė tradicija, išgirstame visus šiuolaikinio žmogaus, metaforiškai sakant, stovinčio prie aklinos sienos, klausimus ir dilemas. Kita vertus, minėto kompozitoriaus garsynas leidžia dabarties individui pailsėti nuo pervarginančių sistemų ir nesibaigiančio valdžios kišimosi į asmens gyvenimą, pasirinkimus ir perspektyvas. Atonalinė muzika ir atskleidžia tą aklavietę, kurioje esame, ir pasiūlo kelią, kuris veda į švaresnį mąstymą ir pagavesnį aplinkai jautrumą.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Neapykantos formos“ seniau nei prieš dešimtmetį irgi analizavo ir interpretavo jautrumo formų nykimą. Pasak mąstytojo, nejautra prasideda nuo abejingumo kitam žmogui ir baigiasi pastarojo neapykanta, įgaunančia žudymo ir naikinimo pavidalus. Suprantama, kalbėta apie Holokaustą ir kitas masines žmonijos tragedijas. Šiandien beveik visi sutinka, kad mūsų gyvybės formai „kažkas yra atsitikę“, „kad iš istorijos nesimokome“, tačiau beveik niekas, išskyrus lėčiau rašomų filosofinių, sociologinių, politinių traktatų autorius, neklausia, iš ko kyla dabartinės masinės būsenos – vėl atsinaujinę karai ir kitos globalios negandos. Vis dėlto, geriau pagalvojus, į tokį kvestionavimą beveik nebereikia ieškoti dabartinių autorių tekstų, nes daug kas arba beveik viskas šiomis temomis parašyta XX a. antrojoje pusėje. Vienintelis ginklas, leidžiantis mūsų laikų žmogui išvengti abejingumo, neapykantos ir kad ir netiesioginio dalyvavimo masinėse žudynėse ir karuose, yra atmintis, siekianti ne primityvų savojo gyvenimo nostalgišką retrospekcinį žvilgsnį, o įveikianti vieno žmogaus memorijos galias ir pasiekianti kolektyvinės atminties lygmenį, kuriame ir Holokaustas, ir kitos baisybės yra mūsų amžinoji šiandiena, nuolat žadinanti sąžinę.

Kai atminties stinga, stiprėja žmogaus dėmesys sau – tai gerontologijos mokslo tiesa, kuri lengvai pastebima bandant bendrauti su daugeliu vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau mūsų dienomis atminties galių stoka nėra vien tik amžiaus tarpsnių psichologijos atradimas, o masinė visuomenės būsena. Iš esmės esame beprarandantys galią kasdienybėje palaikyti tarpasmeninio „aš“ ir „tu“ bendravimo procesą. Tiesa, daugelis vis dar turime artimųjų, kaimynų, giminaičių, kolegų komunikacijos ratą, bet, besikalbant tarpusavyje, įsiklausymo ir bandymo išgirsti pastangų vis mažėja. Ši visuomenės gyvenimo slinktis lengvai pastebima atkreipus dėmesį į mūsų verbalinę kalbą: į daugelį pasakojimų apie įvairias situacijas, jausmus, mintis reaguojame savo trumpais standartiniais atsakymais, kuriais tarsi ginamės nuo autentiško tarpasmeninio bendravimo. Esame beveik praradę gebėjimą dialogu išvystyti tokį pokalbio pasakojimą, kurio autorius būtų ne vienas, o du ar daugiau žmonių. Vietoj to vis labiau panyrame į nesąmoningą būseną, kurioje susitelkiame į savo problemas, klausimus, poreikius, neleidžiančius girdėti kito žmogaus.

Šiame dešimtmetyje ypač sparčiai besivystančioje dirbtinio intelekto terpėje visų minėtų atminties, dialogo ir kitokių atavizmų jau beveik nebereikia. Mūsų, kaip visuomenės narių, sėkmė ir kapitalas priklauso ne nuo sąveikos su žmonėmis, o nuo savo pačių technologizavimo laipsnio. Kuo labiau esame primenantys mašinas, kompiuterius, tuo geriau mums sekasi įveikti kasdienio profesinio gyvenimo keliamus uždavinius. Technologijai nereikia autentiško žmogaus – ji visais savo pajėgumais tvirtina, kad jokio unikalaus gyvenimo beveik nėra, nes viskas tėra kodas, komanda ir užklausa. Šiandienos žmogaus jautrumo jau nebepurena įsigilinimas į kokią nors socialinę ar kitokią problemą – neišsprendžiamų klausimų vis mažėja. Be minėtų anachronistinių lūkesčių gyventi ir patogiau, ir lengviau.

Kita vertus, technikos akivaizdoje žmogus, nors jau sunkiai pamena, kas yra gyvas ir nuoširdus pokalbis, dar ilgisi komunikacijos. Čia į pagalbą ateina socialiniai tinklai, kurie paradoksaliai yra jokie ne socialiniai, nes tarpasmeninė sąveika juose yra redukuota iki minimumo – dominuoja egoistinis dėmesio sau troškimas. Galima tik prognozuoti, kad senatvinės demencijos medicininė diagnozė ateityje bus nustatoma vis jaunesnio amžiaus žmonėms. Kai ryšys su aplinka yra prarastas, proto likučiai žmogų tiesiog apgaudinėja, o paskui ir visai palieka.

Visų šių pokyčių esminis katalizatorius slypi virtualybės išradimo poveikyje. Šiuolaikiniam žmogui jau nebereikia liesti kito gyvo žmogaus, nes, jei tai ir vyksta, tai vis labiau suprantama, kaip dviejų beveik robotų sąveika. Dabartiniam individui visų svarbiausia yra, lyg antikiniame mite apie Narcizą, paliesti savo atvaizdą ir taip įsitikinti, kad vis dar gyvenama. Ekrano kultūra, masinis vartojimas ir kasdienybės technologizavimas, viena vertus, teikia galimybių tarsi liesti savo virtualųjį atvaizdą, o kita vertus, vis labiau byloja apie tai, kad esame dvasiškai jau beveik mirę arba beprarandantys didžiąją dovaną – jautrumą. Šis ilgus amžius pasaulio mene ir humanistikoje egzistavo kaip liudijimas, kad žmogaus fizinė ir jausminė gyvybė yra tokios vertės, kokios niekada nesukūrė ir nesukurs jokios staklės ar mašinos, kurios niekada neturėjo nė mažiausio jautrumo krislo, neįmanomo pamėgdžioti nei kitam žmogui, nei kompiuteriui.

Virtualybė, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto išradimas maždaug prieš 20 metų daugeliui atrodė kaip panacėjos, kurios turėtų palengvinti mūsų dabarties gyvenimą. Dažniausiai dėl to dar neseno laikotarpio futurologų vizijų siaurumo, dalinio slaptumo ir dialogo su pasaulio visuomene nepalaikymo šiandien esame tokioje padėtyje, kurioje nei apie dabartį, nei net apie artimą ateitį beveik niekas negali pasakyti ko nors konkretaus ir patikimo. Dalis žmonių, kurie tų pačių vizionierių lengva ranka anksčiau priskirti ir dabar tebėra traktuojami kaip masės, su skaitmeniniais išradimais palaiko tik vartojimo, o ne kritinės minties santykį. Tačiau neabejotinai egzistuoja gal ir kiek amorfiška, mažiau artikuliuotai save reiškianti, bet akivaizdi pasaulio visuomenės grupė, kuri vis dar stengiasi suprasti, kas mums vyksta ir kuo tai gali baigtis.

Palaimingais 2000-aisiais daugelis apie dirbtinį intelektą jau buvome girdėję. Tuomet jis atrodė kaip galimybė, kad daugelį mechaninių, kartotinių veiksmų netolimoje ateityje atliks robotai. Net ir prieš kelerius metus viešai svarstyta, kad dirbtinis intelektas išlaisvins masinį kūrybingumą, nes rutininiai darbai, profesijos tiesiog bus nereikalingi ir išnyks. Britų sociologai Peteris Bergeris ir Thomas Luckmannas pamatinėje XX a. pabaigos sociologijos knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“ teigė, kad daugelį užduočių beveik visi visuomenės nariai atlieka vadinamuoju habitualizacijos būdu: tai reiškia, kad pabudę ryte kasdien nesimokome, kaip vairuoti automobilio ir kaip atlikti besikartojančius darbinius veiksmus, – to tiesiog esame išmokę anksčiau. Tie populiacijos atstovai, kurie yra kūrybingi ir linkę atrasti tai, kas nauja, habitualizacija naudojasi mažiau. Jie plečia visuomenės simbolinį pasaulį naujomis verbalinėmis, vizualinėmis, daiktinėmis ir kitokių formų reikšmėmis. Jie – novatoriai.

Skaitmeninės technologijos – tai ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas.

Kas atsitinka, kai į habitualizacijos ir kūrybingumo santykį įkalamas dirbtinio intelekto pleištas? Dabar jau yra akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos – ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas, kuris totalizuoja habitualizaciją, bet kol kas dar sąveikauja su natūraliu žmogaus poreikiu mokytis, atrasti ir sukurti. Tačiau kas šiandien nesiryžtų numatyti tokio ateities vaizdo, kai kūrybingumas bus tik mašinos privilegija? Tokia kūryba – tai gebėjimas valdyti kompiuterinę technologiją, o ne kreatyvinis sumanymas nuo pirminės idėjos iki jos virsmo kūnu ar skaitmena. Dirbtinis intelektas iš asmens jau dabar iš esmės atima kūrybinio proceso privilegiją, kurią pasiglemžia ekonomistinis ir vadybinis orientavimasis į rezultatą, kiekybę ir efektyvumą. Įmanoma netgi spėlioti apie tokią ateities padėtį, kurioje nepavykęs žmogaus kūrinys, atsiradęs be mašinos įsikišimo, bus retenybė, vertinama kaip kolekcinis objektas. Visai taip, kaip dabar suprantame, kad šimtametis fotografijos lakštas yra menotyrininkų ir kolekcininkų intereso objektas, kuris platesnę visuomenę nelabai domina.

Dar prieš kelias dešimtis metų Rusijos politinį režimą jo valdantieji būdavo linkę vadinti valdoma demokratija. Dabar beveik niekam nekelia abejonių, kad turime reikalą su autoritarine valdžia, vis labiau primenančia totalitarizmą. Mūsų kūrybingumas šiandien, kai jau pripratome prie beveik skaitmeninio gyvenimo, iš tiesų irgi yra valdomas. Nieko nestebina tai, kad esame veikiami didžiulio kiekio informacijos. Tačiau retai savęs klausiame, kaip konstruojama ir komponuojama ta žinių apie pasaulį tikrovė, kuri mus pasiekia. Plika akimi matoma, kad pranešimai yra dėstomi priešpriešos metodu. Daugelyje situacijų matome tik juodą ir baltą spalvas, priešingas visuomenės grupių pozicijas, kurios nepalieka galimybės įsiterpti pastebėjimais apie niuansus, mažus skirtumus ir smulkias įvykių ir reiškinių detales. Kūrybingumo srityje, kurioje veikia dirbtinis intelektas, tai reiškia beribį masinio meno ir kultūros suklestėjimą ir hegemoniją. Meno sociologų ir semiotikų seniai nebestebina, kad minia nori aiškaus sprendimo: už arba prieš, taip arba ne ir t. t. Viena vertus, dabartinė padėtis lemia iš pirmo žvilgsnio labai teigiamą tendenciją – vis daugiau žmonių geba sklandžiai pakalbėti priešais vaizdo kameras, vis daugiau yra sukuriama vizualinės komunikacijos produktų, kurie byloja apie vaizdo retorikos išmanymą. Tačiau beveik visa ši kūrybinė produkcija neprabyla apie mažus ir asmeniškus dalykus, nes dabar yra laikas, kai reikia kalbėti apie planetos arba bent valstybės ateitį, o ne smulkmenas, kuriose slypi dabartinį ir ateities dirbtinį intelektą žlugdantys tikrovės aspektai – spontaniškumas, nenuspėjamumas, pabėgimas iš kartotės realybės. Prieš šimtmetį humanitarai ir sociologai, medijų teoretikai svarstė apie tai, kad fotografijos išradimas įgalina masinį kūrinių reprodukavimą. Šiandien toks reiškinys baigia apimti visą mūsų gyvenamąją aplinką, nes vienetiniai, nepakartojami artefaktai, net jei taip pristatomi, beveik visada tėra valdomo kūrybingumo rezultatas, priklausantis nuo kūrėjo skaitmeninės, o ne unikalios, substancinės gyvenimo patirties. Šiandien didieji mūsų gyvenimo lūžiai, kurie istoriniais laikais žmonėms tapdavo kūrybingumo paskata, jau lengvai sutalpinami į amžiaus tarpsnių ar kitokios psichologijos schemas ir poelgių sekas. Tokioje padėtyje didžiausia vertybė vis dar išlieka, kas nesuvaldyta, neprimesta, neapibrėžta jokia instrukcija ar direktyva, nesuplanuota jokiame projekte. Būtent todėl nestebina nemažos menininkų dalies migracija į vienkiemius, kaimo sodybas ar kitas nuo daugeliui įprastos civilizacijos tolimas vietas – atokiose vietovėse vis dar įmanoma turėti savąją valią, kuri ir yra kūrybos akto tarsi iš niekur ir iš nieko raiška, turinti paslapties pėdsaką ir visą egzistencinės atverties žavesį.

Po televizijos projektų pabaigos jie dar šmėžuodavo ekranuose kaip muzikos atlikėjai, laidų vedėjai ir atlikdavo kitokius viešus vaidmenis. Dabar iš esmės beveik nė vieno jų likimas nieko nedomina, yra nežinomas. Dalyvavimas realybės šou, jei ir davė materialinės naudos ar socialinio kapitalo, šios vertybės buvo trumpalaikės. Vis dėlto, realybės šou televizorių ekranuose buvo ta riba, ties kuria eiliniai, ne vieši, asmenys ėmė prarasti savąjį privatumą. Ir darė tai džiaugsmingai, pakiliai, televiziškai.

Po kelerių metų nuo realybės šou eros piko pasaulyje buvo sukurtas socialinis tinklas „Facebook“. Jo galia pasirodė tokia, kad realybės šou ėmė dalyvauti kiekvienas tinklo vartotojas – nuotraukos, įrašai, pastabos, aktyvumas tapo matomi kiekvienam, kuris turi „Facebook“ paskyrą. Tada jau visi užėmėme tą poziciją, kurią dar visai neseniai galėjome matyti tik televizijos ekrane užimamą kitų žmonių. Socialiniame tinkle neliko ne tik privatumo – tai buvo akivaizdu dar prieš dešimtmetį. Neliko žmogaus kaip kūrinio paslapties. Nesvarbu, ar vadinsime save gamtos sukurtomis būtybėmis, ar dieviškumo ženklu pažymėtais žmonėmis, beveik niekas jau nekelia klausimų, kur yra viešumo ribos. Netgi privačiuose pokalbiuose beveik niekas nesustabdo vidinių išpažinčių, pasakydamas, kad toliau be saiko atviro kalbos tęsinio girdėti nepageidauja. Tačiau ir tai jau reflektuota daugelio kitų autorių kone iškart po „Facebook“ išradimo.

Atėjo laikas, kai atskiras individas, jo unikalumas, autentiškumas ir kitos romantinės vizijos šiandien niekam nereikalingos.

Beveik neliesta ir neaptarta tema yra ta, kad per pandemiją ir po jos mes ne tik nebenorime gyventi taip, kaip tai darėme iki socialinių tinklų atsiradimo – tokios praeities sparčiajame pasaulyje beveik neatmename. Dar daugiau – mes, tam tikra prasme, nebenorime gyventi ir jau tradiciją turinčiame realybės šou. Pastarajame bent jau egzistavo tam tikras tikslingumas: savo privatumą aukojome dėl savų ateities siekių, to paties finansinio ar socialinio kapitalo. Šiandien stebint socialinius tinklus nesunku pagalvoti, kad daugelis juose dabar vartotojų įkeliamo turinio tiesiog nebeturi jokio į ateitį nukreipto vektoriaus. Net mums patiems, tiems, kurie keliame nuotraukas iš savo artimų ar tolimų kelionių, tie vaizdai po kelerių metų tebus iliustracija, gal ir primenanti faktą, tačiau jau nusileidžianti ilgai istorinei fotoalbumų istorijai. Paslaptis tiek atvira, kad net akivaizdi – jokio tikslo dalyvauti socialiniame tinkle beveik nėra. Jis gyvuoja iš inercijos ir psichologinio įpročio, smalsumo, kurį patenkinti darosi vis sunkiau, nes vartotojai labai sparčiai vienodėja. Kai į „Facebook“ nėra ko įkelti, tenka neišvengiamai pripažinti, kad jau nebemokame gyventi nei substancialioje, apčiuopiamoje, nei virtualiojoje realybėje. Gyvenimą suvokiant kaip prasmingų įvykių seką, tenka pripažinti, kad, būdami gyvi, mes jau tarsi beveik negyvename.

Viena išdava, kurią sukelia mūsų aktyvumas socialiniame tinkle, yra nenuginčijama – esame lengvai kontroliuojami. Skeptikai paklaustų, kam gi įdomus daugelio eilinių žmonių gyvenimas. Atsakymas skambėtų labiau potencialiai nei faktiškai. Minia, masė ir kitokie daugybės žmonių virtualūs sambūriai nesunkiai gali virsti tikrais įvykiais. Tuo prieš kelerius metus galėjome įsitikinti ir Lietuvoje.

Tie, kurie skaito spaudą, leidžiamą į Vakarus nuo Varšuvos, netrunka pastebėti, kad mūsų pasaulis iš tiesų yra patikėtas ne minios amorfijai ar spontaniškumui, o vadinamiesiems lyderiams. Pastarieji yra nebūtinai labiausiai išsilavinę, patys kompetentingiausi ar apskritai geriausi – jie dažnai yra aktyviausi sprendžiant žmonijos globalines problemas ir kuriant bendruomenes, kurios naudingos visuomenei. Žmogus, kuris dalyvauja veikloje kartu su kitais bendraminčiais, – toks yra pozityvusis socialinio tinklo, dirbtinio intelekto technologijų ir virtualybės raidos scenarijus. Tai – dabartinės posthumanistinės eros rezultatas, reiškiantis, kad ir austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo, ir mums geriau pažįstamo marksizmo tėvo filosofo Karlo Marxo svajonės išsipildė: atėjo laikas, kai atskiras individas, jo unikalumas, autentiškumas ir kitos romantinės vizijos šiandien niekam nereikalingos, nes galią asmuo įgauna tik tada, kai civilizuotais būdais, suvaldydamas savo aistras (štai kodėl kartais daugelis dabarties žmonių kasdieniame gyvenime atrodo sutrikę ir beveik anemiški), dalyvauja socialiniame gyvenime. „Facebook“ ir kitos sistemos paradoksaliai yra skirtos per tarpines fazes, anksčiau reiškusias dar bent virtualųjį bendravimą, atimti iš žmogaus jo individualumą. Tokia yra posthumanizmo ideologijos ir pasaulio, kaip planetos, išgelbėjimo kaina. Priešingo pastarajam, pesimistinio, scenarijaus vaizdus ir kalbas galėjome stebėti pačioje „Facebook“ gyvavimo pradžioje, kai pranešimai socialiniame tinkle sukėlė ne vienus politinius, netgi revoliucinius pokyčius bent keliose pasaulio valstybėse.

Abiem atvejais tradiciškai suprantamo ir nuo modernybės pradžios mus pasiekiančio humanizmo ir daugelio su juo susijusių civilizacinių žymių, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto veikimo būdu, greitai gali tiesiog nebelikti. Tai turbūt didžiausia, fundamentaliausia ir giliausia permaina dabarties ir ateities žmonijoje: masės pasiunčiamos be prasmės poilsiauti virtualybėje, o lyderiai kuria jau daug rimtesnį nei anksčiau „realybės šou“, veikiantį visos Žemės populiacijos ateitį.

Eiliniai individai nuobodžiai stumia ir fotografuoja savo gyvenimus palmių šešėliuose, aktyvieji dalyvauja socialiniuose ir politiniuose pokyčiuose, o juos darančius veikia ir valdo lyderiai, kuriems virtualioji realybė tėra priemonė, o ne tikslas, nors daugeliui jos dalyvių visiškai pakanka ten figūruojančių nuotraukų, vaizdų ir tekstų iki to momento, kai ta pati virtualybė mobilizuoja mases.

Kartais atrodančios lyg amžinos, minios „atostogos“ tėra poilsis nuo tų vaidmenų, kuriuos neva, turime tokių iliuzijų, pasirenkame savo noru. Pradėję svetimo gyvenimo stebėjimu, pratęsę buvimą, kuris žadėjo santykinę laisvę socialiniame tinkle, dabar esame lyg tie, atrodė, jau pamiršti ekrano žmonės pasaulyje, virtusiame ištisa televizine tikrove. Pamatiniai tokio buvimo matmenys yra laisvė ir nelaisvė. Šių dviejų kategorijų santykis yra lemiamas ir mūsų kasdienybėje, ir tada, kai esame bandomi mobilizuoti arba patys renkamės veikti bendruomenėse.

Kai jau ilgiau nei dešimtį metų į mokyklas ir universitetus ateina mokytis iš esmės kitokie žmonės, švietimas irgi yra priverstas keistis. Anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad gimnazijos klasės istorijos pamokoje mokiniai analizuotų vaizdinius memus kaip mokomąją medžiagą. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, apimančių ne vien mokymo metodikas, bet ir ugdymo turinį.

Nepaisant mokyklų bandymo prisivyti laiką ir tapti šiuolaikiškoms, bendriau apie pasikeitusį žmogų, neišvengiamai kitokias jo smegenų ir kitų organų struktūras kalba tik neuromokslininkai, kurių tyrimų rezultatai, norint su jais susipažinti, reikalauja paieškos pastangų, nemenkos kompetencijos ir išankstinio pasiruošimo.

Akivaizdu yra tai, kad mokymasis skaitant ir atliekant klasikiniam žmogui būdingas aukštosios nervinės veiklos, mąstymo ir logines procedūras yra priėjęs beveik pabaigą ir liepto galą. Gimnazijose šiandien dominuoja mokymasis pagal žinias apie įdomius faktus, kuriems suprasti nereikia skirti visų dalyko savaitės pamokų. Dar aiškiau yra tai, kad šiandienos moksleiviai nelabai pajėgūs klausytis ilgų monologų. Tai – tik pavyzdžiai, kurie byloja ne apie švietimo kaitą pagal madas ir naujausias tendencijas, o apie iš esmės kitokį žmogų ir žmoniją. Ši nauja psichiniu požiūriu ir gana įprasta fizine išvaizda gyvybės rūšis kategoriškai atmeta tai, kas Vakarų pasaulyje buvo įtvirtinta kaip klasikinio žmogaus samprata, suformuluota XVIII a., kai vyravo Švietimo epocha. Beveik visi edukacijos gavę šiandieniai vyresni žmonės yra tokio klasikinio žmogaus psichologinio pavidalo.

Naujasis, maždaug 25 metų žmogus, formuojamas ir tebeugdomas technologijų, jau aiškiai supranta, kad atmintis kaip specifinis žmonijos gebėjimas taip stipriai nebelemia intelektualinio asmens pajėgumo ir turi mažiau įtakos sąmoningumui. Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas šiam jaunam žmogui teigia, kad gebėjimas atsiminti faktus ir emocijas nėra pamatinis. Tokiam jaunuoliui beveik savaime įdomiau ir svarbiau yra gerai orientuotis ne biografijose ir istorijose, o toje padėtyje ir aplinkybėse, kurios apibūdinamos žodžiu „dabar“. Šiuolaikinio jauno žmogaus tapatinimasis su dabartimi žymi rytietiškojo budizmo pergalę prieš visą Vakarų krikščioniškąjį pasaulį, kuris, visų pirma, pagrįstas istorija, praeitimi, gilinimusi į jos pervartas ir peripetijas. Dabartiniam žmogui istorija byloja: ji moko, kad nieko nemoko.

Beveik buitinio pokalbio metu neretai galime išgirsti apgailestavimą, kad jaunimas jau negeba išlaikyti sukoncentruoto dėmesio į vieną objektą ar pokalbio temą ilgesnį laiką. Suprantama, kad šiuolaikinė fragmentuota, suskilusi į daugybę komponentų tikrovė verste verčia jauną žmogų savuoju dėmesiu nuolat šokinėti nuo vieno objekto prie kito. Didesnė vertybė, kurios laikantis lengviau gyventi dabarties pasaulyje, yra gebėjimas perjunginėti dėmesį į skirtingus registrus, objektus ir tematiką. Žinoma, klasikinio žmogaus įsigilinimas ir ilgesnis susikaupimas yra irgi gerbtinas, tačiau, toliau vystantis technologijoms, aiškėja, kad masinis ateities žmogus neturės tokios stiprios ir koncentruotos vidinės gelmės. Dėmesio objektų plotis dabartiniam jaunam žmogui yra atvirkščiai proporcingas susikaupimo gyliui.

Esminis ir labai įprastas, kone savaime suprantamas yra teiginys, kad žmogų nuo gyvūnų skiria ir tai, kad jis turi kryptingą valią. Ši paprastai remiasi vaizduotės turiniu, kuris, formuojantis daugiau ar mažiau sąmoningiems vaizdiniams, asmenį kreipia veikti siekiant tam tikro rezultato. Klasikinio žmogaus valia tiesiogiai atspindi jo gebėjimą valdyti savąją vaizduotę ir jos neatiduoti tam, kas vakarietiškame filosofijos diskurse vadinama masine vaizduotės gamyba. Deja, tenka konstatuoti, kad net vyresnieji sunkiai atsisipiria toms vaizduotės gamybos industrijoms, kurių pavidalai yra beveik visa vaizdinė masinė kultūra. Todėl neturėtų stebinti tai, kad jauni žmonės, sugalvoję vieną ar kitą idėją, iš karto nori tos idėjos įgyvendinimo rezultatų. Jaunimas dažnai net neturi tų rezultatų vaizdinių – juos uzurpuoja minėtoji vaizduotės gamyba. Šiandien žmogus dar gana laisvas nuspręsti, ko jis norėtų, tačiau daugelis jau nežino, kaip to pasiekti. Atsakymas paprastai nepaprastas: susigrąžinti savo vaizduotės kontrolę. Metaforiškai sakant, atsiimti ją iš masinių vizualiųjų patirčių begalinių tinklų.

Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena.

Su valios paralyžiumi labai stipriai susijęs ir pasikeitęs naujojo, jaunojo žmogaus mąstymas. Iš esmės, dingsta tokia loginė struktūra, kuri klasikiniam žmogui nurodydavo, kad, norint tikrove paversti abstraktų savo veiklos siekį, reikia pasiekti tikslus. Tačiau darbas prie kiekvieno tikslo reikalauja pastangų, kurios apibrėžiamos kaip uždavinių sprendimas. Šiandienos jaunas žmogus tokią klasikinę tvarką iš esmės atmeta, nes tai daro ir kone visas aplinkinis pasaulis – simbolinius ir finansinius galios įvertinimus pelno žmonės, kurie nesiekė jokių tikslų ir neplušėjo spręsdami gyvenimo uždavinius. Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena. Iš šios dabartinės planetos ypatybės dažnai kyla tai, ką vyresnieji vadina jaunimo aikštingumu.

Dar viena jaunesnio nei 30 metų masinio žmogaus savybė dabar yra vis didėjantis abejingumas apčiuopiamam pasauliui. Medijos ir technologijos tokį asmenį nardina į virtualybę, iš kurios pakilus jaučiamas pyktis, nes šiuolaikinis žmogus vis dar turi emocijų poreikį, tačiau beveik nebeliko erdvės tuos jausmus reikšti – medijų anestezija sunaikina viską, išskyrus po slopinimo liekantį pyktį.

Kalbant apie jaunosios ir vyresniosios kartų santykius, vienareikšmiškai netinkama yra laikytis įsikibus klasikinio žmogaus sampratos ir jos diktuojamo gyvenimo. Piktintis jaunimu – beveik jokios perspektyvos neturinti pozicija, kurią keisti galima ne garsiai šaukiant apie pasaulio nuopuolį, o papildant mūsų tikrovę empatija ir suvokimu, kad jauni žmonės nėra savaime kalti dėl to, kokiame pasaulyje gimė ir gyvena. Tiesiog planeta per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė beveik neatpažįstamai. Klasikinė psichologinė, mąstymo, emocijų ir tapatybių tradicija patyrė neišvengiamą slinktį, kurią, pirmiausia, reikia fiksuoti, suprasti ir joje sąmoningai renkantis gyventi, neprarandant nei kūrybingumo, nei gebėjimo vis dar suteikti realybei prasmę ir neleidžiant, kad pasaulis pats, beveik nepastebimai imtų mums suteikti reikšmių ir prasmių.

Štai prieš dešimtmetį vieno Londono universiteto kino kūrybos fakultete studijavę žmonės, bandantys suprasti, kokiame pasaulyje gyvena, skaitė lygiai tą pačią lektūrą kaip ir mūsų šalies studentai, – filosofų Jeano Baudrillard’o, Francois Lyotard’o ir kitų teoretikų veikalus, kuriuose nagrinėjamas šiuolaikinio žmogaus santykis su medijomis, naujosios, dabartinės pasaulio mąstymo paradigmos. Taigi, dažniausiai nėra jokio pagrindo teigti, kad, galvodami apie mūsų laikų žmogų, nusileidžiame kitų šalių lygiui. Ne vien tuo, kad skaitome tas pačias užsienio autorių knygas ir straipsnius, bet ir tuo, kad Lietuvos humanitarai yra parengę daugybę dėmesio vertų publikacijų apie gyvenimą dabartinėje planetoje.

Dar prieš kelis dešimtmečius lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris parašė ir išleido dvi rimtas studijas apie žmogaus santykį su daiktiškumu ir menu. Vienoje jų gilinosi į Rainerio Maria’os Rilke’ės poeziją, o kitoje – į prancūzų tapytojo Paulio Cezanne’o tapybą. Šie du darbai nugulė į knygą, kuri pavadinta „Daiktas ir menas“. Joje A. Šliogeris teigė, kad dabarties žmogus yra tragiškai praradęs unikalų ir gyvąjį santykį su daiktais, todėl menas, kuris yra ir daiktiškas (knygos, paveikslai), gali padėti grįžti prie autentiško gyvenimo. Senasis lietuvių ūkininkas žinojo, kad, nusipirkęs ar pasigaminęs žagrę ar plūgą, šia technika naudosis labai ilgai ar net visą likusį gyvenimą. Tokie daiktai yra tarsi gyvos būtybės. Mes gi šiandien buities ir namų apyvokos daiktus priversti keisti kas kelerius metus – niekas nėra tiek tvirta. Senajam žmogui jo daiktai, reikmenys buvo tarsi teigiantys, kad gyvenimas turi praeitį ir nenutrūks rytoj ar poryt. Daiktai teikė stabilumo ir saugumo pojūtį.

Gilaus prisirišimo prie daiktų praradimas nebūtų toks tragiškas, jei po jo nebūtų sekęs kitas žingsnis – netekęs patikimų daiktų, kurie anksčiau neretai pretendavo net į relikvijų statusą, dabarties žmogus pats save yra pavertęs daiktu. Mūsų jau nestebina tai, kad apie savo ar kitų gyvenimą kalbame vartodami žodį „kokybiškas“. Žmogaus buvimas tapo lyg preke ar paslauga, kuri gali būti tenkinanti kokybės kriterijus arba ne. Iki šio žingsnio „kokybės“ sąvoką taikėme daugiausia daiktams. Dar daugiau – šiuolaikinis žmogus save ir kitus traktuoja lyg indus ar savotiškas talpyklas, kurias reikia kuo nors užpildyti. Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

 

Kai žmogus save ir kitus prilygina jau tik daiktams, visomis jėgomis į buvimo pirmąjį planą ir centrą įsiveržia virtualybė – tai, kas juntama, tačiau neįmanoma paliesti. Kitaip sakant, tai, kas nedaiktiška. Dabartiniai išmanieji įrenginiai leidžia pačiam žmogui stebėti, kiek laiko jis praleidžia virtualybėje, – įvairiuose socialiniuose tinkluose, prie kompiuterio ar kitų medijų. Stebėti galima, bet save kontroliuoti ir riboti beveik neįmanoma. Visi žino, kad vaikų į virtualųjį pasaulį psichologai pataria ankstyvojoje vaikystėje dar neįleisti. Dar geriau daugelis žino, kad vaikams taikoma kontrolė labai praverstų ir suaugusiesiems. Deja, apie tai, kad subrendęs žmogus sąmoningai ribotų laiką, kurį leidžia virtualybėje, girdėti beveik netenka.

Kas ištinka žmogų, kuris vis giliau neria į virtualųjį pasaulį? Atsakymas vienareikšmis – prarandamas ne vien seniai pamirštas daiktiškumas, bet ir paskutinysis Žemės daiktas – žmogus. Visa tikrovė tampa skaitmeninė, algoritminė ir neturinti jokios substancijos, jokio daiktiškojo pavidalo. Tarsi garsiojo filmo „Matrica“ siužetas būtų tapęs aiškia dabarties realybe. Skirtumas tik tas, kad vis dar judame, negulime sarkofaguose ir nesame prijungti prie fizinių laidų. Tačiau virtualūs, neapčiuopiami laidai pasirodo esantys daug tvirtesni. Su kaupu viršijome minėto kino kūrinio autorių pateiktas ateities prognozes. Virtualybė ir jos kūrėjai yra užsimoję prieš tai, kas tradiciškai vadinta žmogiškumu.

Žinoma, esama ir priešingos tendencijos: kai kurie žmonės, ypač po pandemijos, ėmė grįžti prie gamtos, natūraliojo būvio, kuriame ir daiktiškumas, ir žmogiškumas atsigauna ir teikia didelę laimę. Vis dėlto, jei pasigilintume į tai, kurgi šie žmonės sugrįžta, paaiškėtų, kad dažniausiai jie renkasi gyvenimą, apie kurį daug rašė prancūzų filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau. Kitaip sakant, daugelis dabarties globalių problemų sprendimų ir atgal į gamtą pasiryžę grįžti žmonės tik kartoja XVII–XVIII a. Vakarų šalių tikrovę. Taigi, nieko nauja ir nieko originalaus. Negana to, toks masinis judesys grasina kitos stovyklos propaguojamam technologiniam progresui. Būtent todėl tie, kurie grįžta į kelių šimtmečių senumo realybę, gali atrodyti ir neretai yra traktuojami kaip žmonės, kurie gyvena ne savo laike, lyg primityviau, nei leidžia šiuolaikybė.

Tas grįžimas, kuris neatrodytų anachroniškas ir būtų kur kas nuoširdesnis ir gilesnis, yra aptartas ne vieno mąstytojo. Juk kai žmogų ištinka sunkumai, jis, jei nepražūsta, grįžta į savo ankstyvąsias patirtis, kurios padeda įveikti kritines situacijas ir būsenas. Lygiai taip pat siūlytina elgtis ir Vakarų pasauliui – akcentuoti ne religinį grįžimą prie dogmų ir griežtos moralės, kurią įtvirtino viduramžiai, ne žvilgsnį atgal į natūralųjį gyvenimą, o atsispyrimą nuo pačių savo, kaip civilizacijos žmonių, pradžių. Vadinasi, žmogaus atsijungimas nuo virtualybės nepaliečiamų laidų, savęs kaip realios ir kūniškos būtybės suvokimas ir pagaliau gebėjimas prakalbinti daiktus slypi antikinėje senovės Graikijoje, kur gimė ir Vakarų literatūra, ir filosofija, ir netgi techninis mąstymas. Esminė nuo totalios šių dienų virtualybės diktato laisvo žmogaus mintis ir veiksmas slypi aukso vidurio taisyklėje – maksimalioje pusiausvyroje tarp įvairiausių kraštutinumų. Skirtingai nei grįžimas į gamtą, antikinis mąstymas nereikalauja atsisakyti technologijų ir išmesti visus techninės kūrybos daiktus.

Didžioji Vakarų pasaulio atminties užduotis yra, taip sparčiai vykstant techniniams išradimams ir tobulėjimui, lygiagrečiai nenustoti ir net intensyvinti meno, filosofijos ir kultūros kūrybą. Tik per humanistikos atsvarą technologijoms įmanoma pasaulio ir žmogaus buvimo pusiausvyra, bylojanti ne apie elito, o apie daugelio asmenybių išmintį, kuri vengia to, kas ekstremalu, ir palaiko tai, kas nepoliariška, nekategoriška ir nekonfliktiška.

Žinoma, planetos raidos sustabdyti ar atgręžti atgal neįmanoma, tačiau galime labai aiškiai sau ir kitiems pasakyti, kad nuo žmogaus, daiktų, gamtos ir virtualybės pusiausvyros santykio priklauso labai daug mūsų dabarties ir ateities gyvenimo aspektų, tikslų ir sprendimų. Tai – buvimas, aiškiai suvokiant ir vidinės tikrovės, ir pasaulio ribas, reiškiantis saugaus gyvenimo, ramybės ir prasmės sugrįžimą, kuris nėra nei atrama į tai, kas atgyvenę, nei amnezinis anestezavimasis medijomis. Tai yra tiesiog prisiminimas apie tai, iš kur atėjome, ir suvokimas apie tai, koks yra galimas mūsų ateities kelias.

Neseniai Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvyko ypatingo spektaklio premjera – žiūrovai išvydo vaidinimą pagal filosofo Emmanuelio Levino tekstus. Juose didžiulis dėmesys skiriamas mintims apie veidą, atsakomybę ir intymumą žmogaus, visuomenės ir pasaulio tikrovėje. E.Levinas mums artimas ne tik savo idėjomis, bet ir tuo, kad gimė ir užaugo tarpukario Kaune, o vėliau gyveno Prancūzijoje. Spektaklis „Veidas“ nebūtų įmanomas be šiuolaikinio viduriniosios kartos lietuvių filosofo Viktoro Bachmetjevo darbo – E.Levino intelektualaus rašytinio palikimo vertimo į lietuvių kalbą ir tarpininkavimo tarp prancūzų režisierių Vincento Adelus ir Isabelle Adelus-Suran ir lietuvių aktorių, kurie vaidina tik lietuviškoje spektaklio versijoje. Prancūzijoje jų vieton stoja tenykščiai aktoriai.

Spektaklis „Veidas“ mūsų labai praktiškai visuomenei ir vis labiau vadybine virstančiai civilizacijai primena, kad esama ne vien aiškių gyvenimo instrukcijų, kurios nurodo, ką reikia atlikti, kad būtų pasiektas vienas ar kitas, dažniausiai projektinis, uždavinys. Filosofija dar ir šiandien gali kalbėti apie tokius reiškinius, kurių neįmanoma sutalpinti į finansavimo paraišką, sąmatą ir ataskaitą. Be to, spektaklis „Veidas“, būdamas pagrįstas daugiau sakytiniu tekstu, o ne aktorine vaidyba, prikišamai demaskuoja tai, kad esame atpratę nuo sudėtingesnių, gilintis verčiančių temų ir tekstų. Išlaikyti dėmesį ir sekti „Veido“ metu išsakomas mintis pusantros valandos yra nemenkas uždavinys tiems, kurie yra jau atpratę nuo akademinio paskaitos žanro, jo kanonų ir reikalavimų. Aptariamame teatro kūrinyje svarbu tai, kad E.Levino idėjas, jų dirbtinai nebandant paversti pernelyg dramaturginėmis, režisieriai, jų konsultantas ir aktoriai perteikia gana tiesiogiai, nesiimdami simbolizmo ar kitokių istorinių teatro kalbos būdų, kurie iškart perkeltų žiūrovo dėmesį nuo klausymo prie žiūrėjimo. „Veide“ svarbiau yra girdėti, nei matyti.

Filosofija dar ir šiandien gali kalbėti apie tokius reiškinius, kurių neįmanoma sutalpinti į finansavimo paraišką, sąmatą ir ataskaitą.

Pamatinių E.Levino teiginių perpasakojimas žiūrovui, kuris spektaklio nematė, yra mažiau prasmingas nei pačių filosofo veikalų skaitymas. Vis dėlto keli akcentai yra labai charakteringi ir svarbūs net ir tiems, kurie NKDT nesilankė mėnesį ar ilgiau. Be daugelio galimų interpretacijos kelių, įmanoma „Veidą“ suprasti kaip spektaklį apie vakarietišką mąstymą, idėjas ir vertybes po Antrojo pasaulinio karo. E.Levinas pabrėžia, kad esminis ir metonimiškai iki beveik visumos išplečiamas veido terminas yra pagrindinis, norint suprasti, kas yra žmogus. Veidas ir filosofo veikaluose, ir spektaklyje yra pirmiausia etinis ir moralinis žmogaus individualybės ir nuolatinio dialogo poreikio patvirtinimas ir liudijimas. Galima prisiminti panašią idėją, puikiai išreikštą XX a. antrosios pusės litvakų rašytojo Icchoko Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“, – būtent veidas žmogų išsaugo pavojingomis gyvybei sąlygomis, pristabdo žudymą. Veidas yra atsakas į Kitą artumoje esantį žmogų, grupę, visuomenę.

Diskusijoje po spektaklio V.Bachmetjevas užsiminė apie tai, kad asmens atsakomybė šiame pasaulyje neturi ribų. Atsakomybė kaip atsakas į aplinkos kreipinį E.Levinui yra labai svarbi. Pagaliau, dar vienas aspektas, būdingas E.Levino filosofijai, – mąstymas apie intymumą, prisilietimo prie kito žmogaus suvokimas ir interpretavimas žodžiais. Šiandien, kai vis labiau esame pratinami ne tik vartoti savąją aplinką, bet ir į kitus žmones, ir į pačius save žvelgti kaip į daiktus, E.Levinas aktualus ir savotiškai disidentiškas, nes bando konceptualizuoti tai, kas mums neretai atrodo savaime aišku, tačiau apie ką negalime pasakyti beveik nė žodžio.

E.Levinas – moderniosios Europos mąstytojas, todėl jo teiginius apie veidą, atsakomybę, intymumo svarbą, nuojautas, kad šalia žmogaus šiame pasaulyje yra kažkas, ką paaiškinti sunku, galima taikyti ir mūsų žemyno dabartinės padėties analizei ir svarstymams apie tai, kur buvome, esame ir galbūt būsime. Tik Vakarų, o ne Rytų pasauliui yra būdinga tai, kad asmenybė, visuomenė, šalių regionas dialoge siekia išsaugoti pokalbio partnerio autonomiją, nesiima prievartos prieš Kitą.

Rytietiška sąmonė, mąstymo ir gyvenimo būdas iš esmės atmeta kitoniškumą kaip galimybę – Rusijos ir Kinijos valdžia nori kuo panašesnių vienas į kitą piliečių. Vakarų pasaulis vis dar brangina žmogaus unikalumą, pagrįstą humanistinėmis vertybėmis. E.Levino filosofijos kontekste neturėtų stebinti tai, kad Senojo žemyno politikoje periodiškai kuri nors šalis, dažniausiai Vokietija, imasi didelės atsakomybės, kurią Europos idėjos oponentai suvokia kaip diktatą. Spektaklio „Veidas“ atskleistas žmogaus poreikis atsakyti pasauliui byloja, kad vienos valstybės atsakomybė – tiek, kiek ji yra leviniška,  – išjudina ir priverčia atsakomybės imtis ir kitų šalių politikus, ir visuomenes. Vakarietiškas gyvenimas pagal Europos sielą vis dar liudija, kad, be masių tamsybės ir gana dažno tiesiog kolektyvinio paklydimo ar kvailybės, esama to, ką reikia išsaugoti, – tokią politiką, kuri išauga iš kultūros, o ne tokią, kuri pavergia kultūrą savo reikmėms.

E.Levino idėjos, spektaklis „Veidas“ Kaune ir Prancūzijoje yra utopiniai tuo atžvilgiu, kad vis dar kalba apie istorijos, filosofijos, politikos ir mąstymo gyvybę tada, kai populiarioji kultūra kasdien siūlo distopijas, pranašaujančias žmonijos krachą, pabaigą ir žmogaus virsmą technologijų įkaitu. E.Levino filosofijos prasmė yra siūlymas gyvu dialogu bandyti išsaugoti mūsų, kaip europiečių, praeitį, kurios tąsa gali būti visai neprasta ateitis.