Išties, daugelis Lietuvos muzikantų savo rengiamose programose neapsieina be lietuviškos profesionaliosios muzikos. Ypač tie, kurie, gyvendami ir dirbdami užsienyje, pasirodymuose atlieka lietuvišką muziką, taip skleisdami žinią apie mūsų šalies kultūrą. Tačiau ir Lietuvoje reziduojantys muzikantai dažnai atsigręžia į mūsų tautiečių kūrybą, nes tai – svarbu, tai – artima ir sava, tai – tiesiog gražu. Žinoma, kaip, ko gero, pasakytų daugelis Lietuvos muzikantų: „Kas, jei ne mes?“ Mes patys turime nešti savo šalies muzikinio paveldo vėliavą ir nešti ją iškėlę gana aukštai, kad pamatytų visas pasaulis.
Pažaislio muzikos festivalis, būdamas reprezentaciniu ir daugiaplaniu Lietuvos kultūros padangės reiškiniu, taip pat prisideda prie šios misijos, ne tik įtraukdamas į programas lietuvišką muziką, bet ir skatindamas naujų kūrinių gimimą.
Pažinti iš naujo
Jau įvykusiuose festivalio koncertuose nuskambėjo dvi lietuviškos premjeros: Kauno fortepijoninio trio atlikta Giedrės Pauliukevičiūtės pjesė „Ašara“ ir Kauno styginių kvarteto bei Ritos Preikšaitės įprasminta kvarteto violončelininko Kasparo Šerpyčio „Requiescat in pace“ – penkių dalių kompozicija, pasižyminti dramaturgiškai vientisu muzikiniu pasakojimu, kuriame susipina skirtingi įkvėpimo šaltiniai ir asmeninė autoriaus kūrybinė refleksija. Vis dėlto patys įdomiausi lietuviškos muzikos projektai dar laukia klausytojų.
Muzikavimo bendrystės 20-metį minintis fortepijoninis trio „FortVio“ – nepailstantis lietuviškos muzikos ambasadorius. Kolektyvo skleidžiama lietuviška gaida ištisus du dešimtmečius transliuoja žinią apie mūsų kūrėjus ir profesionaliąją jų muziką.
Liepos 25 d. 17 val. senojoje Zapyškio bažnyčioje vyksiančiame koncerte jie, išryškindami lietuviškos muzikos poziciją pasauliniame kontekste, programą įrėmins dviem lietuviškais kūriniais. Koncertą pradės Vidmanto Bartulio „I like Haydn“, priminsiantis Kaune gyvenusį kompozitorių ir jo kūrybinę draugystę su Pažaislio muzikos festivaliu, o Fausto Latėno, kuris šiemet švęstų 70-ies metų sukaktį, atminimui skambės fortepijoninis trio „Žvilgsnis pro aštunto aukšto langą“.
Vytautą Klovą, kurio 100-metį minime šiemet, daugelis identifikuoja kaip operų kompozitorių – jo vardas neatsiejamas nuo tikra lietuviškos operos legenda tapusių „Pilėnų“. Tačiau šio autoriaus instrumentinė ir vokalinėms miniatiūroms pašvęsta muzika skamba ne taip dažnai, kaip norėtųsi ar kaip yra verta.
Šią spragą užpildys du talentingi muzikai: bosas Tadas Girininkas ir pianistė Evelina Pilipavičiūtė. Jų parengtoje programoje skambės senokai girdėtas, 1971 m. V. Klovos sukurtas 20 dalių vokalinis ciklas „Vestuvinės dainos“, kuriame, remiantis tautinėmis lietuvių dainomis, atskleidžiama lietuviškų vestuvių tradicija – nuo šventės džiaugsmo iki lyrinių, intymių išgyvenimų. Ciklas – ypatingas, nes jame subtiliai dera tautinė melodika ir profesionali kompozicinė kalba. Rugpjūčio 1 d. 17 val. Zapyškio bažnyčioje vyksiančio koncerto programą papildys V. Klovos kūriniai fortepijonui, praplečiantys kompozitoriaus muzikinį pasaulį ir leidžiantys pažinti jo kūrybą platesniame kontekste.
Visuomet aktualu išvysti savo kultūrą ne tik grynuoju pavidalu, bet ir regėti ją kitų šalių muzikinio gyvenimo apsuptyje.
Su sakralumo žyme
Bene labiausiai intriguojantis Pažaislio muzikos festivalio inicijuotas lietuviškos profesionaliosios muzikos projektas rugpjūčio 9 d. 18 val. nuskambės Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje. Programoje pristatomi dviejų tos pačios kartos, bet skirtingų stilistikų kompozitorių Zitos Bružaitės ir Antano Jasenkos kūriniai parašyti tai pačiai atlikėjų sudėčiai – sopranui, sopraniniam saksofonui ir styginių kvartetui.
Opusus „Aš esu...“ ir „...Esu aš“ vienija Renesanso epochos soneto mintis, tampančias ašimi, aplink kurią skleidžiasi skirtingos muzikinės estetikos: nuo emocionalios, dramatiškos išraiškos iki subtilios, konceptualios garso refleksijos.
„Ši programa – ne tik mūsų kūrybinio portreto atspindys, bet ir padėka Aukščiausiajam, kad kartu sulaukėme dar vieno apvalaus gimtadienio ir jį švenčiame su savo bičiuliais – ne kartą mūsų kūrinius interpretavusiais muzikantais: styginių kvartetu „Chordos“, dainininke Lina Dambrauskaite ir saksofonininku Petru Vyšniausku“, – sako kompozitorė Z. Bružaitė.
Dar vienas jubiliejinėmis spalvomis ištapytas koncertas įvyks rugpjūčio 13 d. 19 val. Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje, kur nuskambės monumentalus Onutės Narbutaitės kūrinys „Trys Dievo Motinos simfonijos“.
Prieš 23 metus sukurtą ir šį kartą Kauno miesto simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro pajėgomis įprasminamą kūrinį autorė pristato taip: „Trys dalys – „Angelus Domini“, „Bethleem“ ir „Mater Dolorosa“ – vaizduoja tris pagrindinius Marijos gyvenimo momentus, susijusius su Kristumi: Apreiškimą, Gimimą ir Nukryžiavimą. Pavadinime neatsitiktinai pavartojau žodį „simfonija“ – rašiau ne oratoriją, o būtent simfoniją. Choro vaidmuo čia gerokai kuklesnis nei orkestro, nors ir labai svarbus: į pirmą planą jis iškeliamas tik choro a cappella dainuojamoje trumputėje įžangoje (Introitus), pabaigoje (Oratio) ir trečiojoje dalyje, parašytoje pagal tradicinį „Stabat Mater“ tekstą.“
Kai didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“ išleido šio kūrinio kompaktinį diską, kurio įraše dalyvavo ir Kauno valstybinis choras, kritikas Hubertas Culotas teigė: „Tai tikrai impozantiškas ir klausytoją pasiekiantis veikalas. Muzika sukurta meistriškai, orkestruotė nepaprastai išradinga.“ Po koncerto Krokuvoje Leszekas Polony rašė: „Tai nėra vienkryptės slinkties muzika. Ji labiau atiteka, trykšta ar spinduliuoja iš slėpiningos gelmės, iš „anapus“. Stabdydama laiką ji banguoja, mirga ir nejučia kinta. Trumpai tariant, tai – ištisai kontempliatyvi ir mistinė muzika.“
Nepaisant sienų
Visuomet aktualu išvysti savo kultūrą ne tik grynuoju pavidalu, bet ir regėti ją kitų šalių muzikinio gyvenimo apsuptyje. Tokią galimybę klausytojams suteiks koncertinę programą „Baltijos malda“ parengęs Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ ir smuiko bei violončelės ansamblis „Duettissimo“.
Rugpjūčio 23 d. 18.15 val. Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje vyksiančio koncerto programos pavadinimas apeliuoja į šalių, esančių greta Baltijos jūros, muzikinį paveldą, bet šio projekto rengėjai žvelgia plačiau.
Pasak jų, kiekvienas nuskambėsiantis muzikos kūrinys – tai individualių patirčių, polėkių, identiteto refleksijų įkvėptos istorijos, kuriose baltiškoji tapatybė pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Programa atvers dalį baltiškojo kraštovaizdžio, vienijamo pokalbio su savimi, kuo nors kitu ar Dievu, ir taikos motyvų. Tarp latvių, estų, norvegų, britų ir ukrainiečių kompozitorių kūrinių ryškiomis žvaigždėmis nušvis Lietuvos kompozitorių Anatolijaus Šenderovo, Jurgio Juozapaičio ir Dianos Čemerytės kompozicijos.
Išties džiugina, kad Pažaislio muzikos festivalio koncertuose lietuviška muzika skamba svariai ir reikšmingai. Argi ne puiku, kad Lietuvos kamerinio orkestro ir akordeono virtuozo Radu Ratoi parengtoje programoje greta pietietiška aistra alsuojančios rumunų, ispanų ir argentiniečių kompozitorių kūrybos skamba F. Latėno „Bolero“ – paskutinis šio kompozitoriaus kūrinys, kurio gyvo atlikimo autorius taip ir nebeišgirdo? Argi ne smagu, kad tradicinis renginys „Žolinės atlaidai Pažaislyje“, kuriame gieda Kauno valstybinis choras, niekada neapsieina be lietuviškos muzikos akcentų, o Jonavos gimtadieniui skirto Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir solistų koncerto programa sudaryta iš gražiausių lietuvių kompozitorių miuziklų fragmentų? Ar gali nedžiuginti faktas, kad kontrastingoje tarptautinio ansamblio „Paleasis“ programoje vietą atranda Mikalojaus Konstantino Čiurlionio miniatiūros? Atsakymas aiškus: turime kuo didžiuotis ir darome tai aukštai pakelta galva, užtikrintai reprezentuodami tai, ką turime geriausio – profesionaliąją lietuvišką muziką.
Naujausi komentarai