Noreikiškių dvaras: menantis Abiejų Tautų Respubliką

Pradžia – XVI a.

Noreikiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose seniausiai paminėtas 1514 m. Tada Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (1467–1548), Jogailaičių dinastijos atstovas ir įvairių reformų iniciatorius, Abiejų Tautų Respublikos aukščiausiajam valstybinės valdžios pareigūnui, Vilniaus vaivadai Andriui Ilgauskui, Prokopo sūnui, padovanojo dvi tuščias žemes Kauno paviete, iš kurių viena siejama su Noreikynės vardu.

Šiuo dovanojimu duota pradžia Marvos ir Noreikiškių dvarams (1). XVII–XVIII a. Noreikiškės buvo kaip Marvos dvarui priklausantis palivarkas. Palivarkas – feodalinių laikų Vidurio ir Rytų Europoje dvaro padalinys su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, dirbamomis ir kitomis žemėmis. Palivarkai atsirado stambiems žemės savininkams plečiant dvaro arimus, kai buvo nenaudinga plėsti pagrindinį ūkį. Toks ūkis buvo savarankiškas dvaro gamybinis vienetas su savo administracija, ūkiniais pastatais, galvijais, ariamąja žeme, šienaujamomis pievomis ir ganyklomis.

„Marvos dvarvietė įdomi istoriniu požiūriu. Čia vyko ganėtinai intensyvus gyvenimas. Puoselėtos kultūrinės tradicijos. Iki XII a. pabaigos buvo palaikomi ryšiai tarp kaimo ir miesto. [...]. Ši vieta prie Marvos dvarelio su šienaujamomis bernardinų pievomis ir lankomis vadinosi Zacharine, o aplink ją – Kudynė, Rimkynė, Mucynė, Noreikynė“ (2). Istorikas Jonas Totoraitis teigia, kad „dvarų ties Kaunu 1744 m. buvo labai maža. Prieš karą Garliavos parapijoje buvo į 25 dvarus, Panemunės par. 12 dvarų. Aišku, dvarai atsirado po 1744 m., t. y. antroje pusėje XVIII arba apie vidurį, XIX šimtmečio“ (3). Taigi, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Noreikiškės egzistavo jau kaip atskiras ekonominis-ūkinis vienetas ir Noreikiškių dvaras paminėtas 1897 m.

XX a. pasikeitimai

1912 m. dvaro savininkas Jankelis Solnickis dvarą pardavė Jankeliui Berui ir broliams Abraomui ir Maušai Frankams. Tuo metu dvarą sudarė apie 250 ha žemės.

1920 m. rugpjūčio 8 d. laikraštyje „Darbininkas“ rašyta: „Noreikiškių dv. (Garliavos valsč.). Dvarą valdo 3 žydai, kiekvienas po 160 margų. Mauša Levinas turi ordinarininką Ant. Žemaitį. Kiek anksčiau jis norėjo jį išmesti, bet jo žygis nepavyko. Dabar padaryta abiejų pusių, darbo inspektoriui tarpininkaujant, sutartis. Bet Mauša Levinas jos nesilaiko elgdamasi su Žemaičiu kaip baudžiavos laikais ir neduodamas jam ir jo šeimai duonos pragyvenimui. Netrukus žydelis vėl bus priverstas, ką sutarė, pildyti. Žemaitis su šeima gyvena tokiame kumetyne, kuriame pirma varydavo dvaras raguočius. Ar ne pajuokimas mūsų žmonių! Be to, valst. valdybai įsakius žmones surašyti, M. Levinas vietoj vieno ordinarininko užrašė 4 ordinarininkus ir 3 moteris darbininkes. Štai kam rūpi darbo žmonių gerovė“ (4).

Taigi, 1923 m. dvaro žemė priklausė A. ir M. Frankams bei J. Berui. Įdomi detalė, kad A. Frankui tuo metu priklausė ir dviejų aukštų namas, kuriame veikė viešbutis „Belle-vue“, tarpukariu buvęs Laisvės al. 52 (dabar Laisvės al. 76), 1849–1852 m. pastatytas Karlo Geringo ir Bartolomėjaus Feldmano (5).

Priėmus žemės reformą ir su ja prasidėjus žemės parceliacijai, apie tai, kad Noreikiškių dvaro žemės parceliuojamos, minima Kauno apygardos žemės tvarkytojo Parceliacijos skyriaus veiklos bylų apyraše (6).

1923 m. birželio 3 d. „Darbininko“ laikraštyje užsiminta, kad „dalinama 8) Noreikiškių dvaro žemė, kuri yra Garlevos valsč. ir priklausė Jankeliui Berui ir Abromui-Maušiui Frankams“ (7). Tuo metu (1923 m.) Noreikiškių dvare buvo 102 gyventojai (8). Vėliau Noreikiškių dvarą su 80 ha žemės įsigijo Krikščionių-demokratų partijos steigėjas ir generalinis sekretorius, vienas iš Ūkininkų sąjungos įkūrėjų ir vadovų, įkūręs Žemės banką ir buvęs jo pirmasis valdytojas, bendrovių „Inkaras“, „Lietmedis“, „Prekyba“, „Žaibas“ steigėjas, finansų ministras, I, II, ir III Seimo atstovas, pokariu dalyvavęs VLIK (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veikloje, laikraščių leidėjas ir meno mecenatas, teisės daktaras Petras Karvelis (1897–1976). Tokios daugiaplanės ir įvairiapusės asmenybės susiformuoja retai. Naujasis šeimininkas Noreikiškių dvare įkūrė pavyzdinį ūkį: pasodino parką ir įveisė sodą, pastatė naujus tvartus, įrengė šiltnamius, rekonstravo rūmus. Dvare buvo auginami mėsiniai galvijai, sėkliniai augalai, daržovės, javai. Ūkio produkcija buvo sėkmingai prekiaujama užsienyje. P. Karvelis buvo numatęs pastatyti net aliejaus spaudyklą ir buvo parengęs projektą (1937–1938 m) (9).

Pavyzdinis ūkis

P. Karvelis gimė 1897 m. birželio 29 d. Jiestrakio kaime, Suvalkijoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau – M. Yčo lietuvių gimnazijoje Voronože. Ją baigęs, 1917 m. įstojo į Karo medicinos akademiją Peterburge.

1919 m. P. Karvelis pradėjo studijuoti valstybinius mokslus Miuncheno ir Berlyno universitetuose. Baigė Breslau universiteto Teisės fakultetą. Už disertaciją „Žemės reforma Lietuvoje“ jam buvo suteiktas valstybinių mokslų daktaro laipsnis.

Be to, P. Karvelis nemažai prisidėjo prie mokesčių sistemos kūrimo, patobulino mokesčių administravimą. Atsistatydinęs iš finansų ministro pareigų, pradėjo darbuotis Užsienio reikalų ministerijos Komisijoje prekybos sutartims su užsienio valstybėmis rengti, kurį laiką buvo jos pirmininkas. Padėjo rengti prekybos sutartį su Vokietija. Jam ne kartą buvo pavesta atstovauti Lietuvai įvairiose tarptautinėse konferencijose.

Išrinktas Žemės ūkio rūmų valdybos, „Pienocentro“ revizijos komisijos nariu, P. Karvelis tapo Kietojo kuro pirklių sąjungos valdybos nariu, darbavosi įvairių žemės ūkio draugijų (Cukrinių runkelių augintojų, Lietuvos sėklų augintojų „Sodybos“) valdybose, užsiėmė steigiamąja įmonių veikla. Priklausė Ekonominių studijų draugijai. Nuo 1927 m. P. Karvelis pasitraukė iš politinio gyvenimo, vėliau vertėsi ūkine veikla, gyveno jam priklausiusiame Noreikiškių dvare (10).

P. Karvelis Noreikiškių dvaru nuo 1929 m. rūpinosi kartu su žmona – pedagoge, visuomenės veikėja, filosofijos daktare Veronika Bakšyte-Karveliene (1898–1952 m.). Ji buvo ateitininkų, katalikių moterų (Lietuvos katalikių moterų draugijos ir kitų), labdaros (Kalinių globos draugijos) organizacijų veikėja, jos iniciatyva Vilniuje įsteigta moterų socialinė mokykla, buvo viena iš Pasaulio moterų sąjūdžio įkūrėjų. Mokėjo keturias užsienio kalbas, įvairiomis temomis rašė straipsnius žurnalams „Moteris“ ir „Vaidilutė“.

Šiame dvare gimė ir užaugo Karvelių duktė – valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė ir vertėja, Lietuvos Respublikos ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis (Karvelytė) (1935–2002 m.). Vienintelė garsios šeimos dukra Noreikiškių dvare gimė 1935 m. birželio 13 d. Apie dvare praleistus laimingus savo vaikystės metus ir karo laikotarpį U. Karvelis parašė knygą „Traukinių daugiau nebus“. Ji buvo įvairialypė, plataus akiračio, mąstymą mėgstanti griauti asmenybė, dirbo žurnaliste, redaktore, kūrė radijo laidas, dokumentinius filmus.

1994 m. jos iniciatyva į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašus įtrauktas Vilniaus senamiestis. 2000 m. ambasadorės dėka į UNESCO įtraukiama ir Kuršių nerija, o 2001 m. – Lietuvos kryždirbystė. Mokėdama anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbas, ji vertė šių šalių rašytojų kūrinius. Siekdama supažindinti Vakarų skaitytojus su lietuvių literatūra, U. Karvelis išvertė K. Donelaičio, Maironio, J. Aisčio, S. Nėries, V. Mykolaičio-Putino ir B. Sruogos kūrinių. Taip pat išvertė J. Marcinkevičiaus, S. Gedos, R. Gavelio, M. Martinaičio, B. Vilimaitės, G. Patacko, A. A. Jonyno, S. T. Kondrato ir J. Ivanauskaitės kūrybos.

P. Karvelis dvarą valdė iki 1940 m. Noreikiškių dvare vyko aktyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Čia rinkdavosi visas to meto laikinosios sostinės kultūros, meno ir politikos elitas. Karvelių dvare lankėsi rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Su šeimininko žmona V. Bakšyte-Karveliene jis buvo pažįstamas nuo 1922 m., kai abu studijavo Fribūro universitete Šveicarijoje (11).

Karvelių dvaro, buvusio Tabariškių parapijoje, šeimininkai palaikė draugiškus ryšius su parapijiečiais, turėjo ūkinių reikalų. Noreikiškių dvaras garsėjo kaip moderniausias, pavyzdingiausias ir pelningiausias ūkis visoje Lietuvoje.

Prasidėjus Lietuvos sovietinei okupacijai, Karvelių šeima emigravo į užsienį. Dvaras buvo nacionalizuotas. Rūmai paversti Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo ūkio kontora, sudegė tvarto stogas.

Noreikiškių dvaro sodybos fragmentai (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 184), esantys Noreikiškių k., Ringaudų sen., Kauno r., 1992 m. įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Nustatytas regioninio reikšmingumo lygmuo. Dvaro kompleksą sudaro rūmai, kumetynas, svirnas, ūkinis pastatas ir karvidės liekanos.

1 – Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Kaunas, 1938, p. 97.

2 – Staškevičius A. Pakaunės dvarų likimai // XXI amžius. 1997, Nr. 83, p. 5.

3 – Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Kaunas, 1938, p. 404.

4 – Lietuvoje. Noreikiškių dv. // Darbininkas. 1920, Nr. 30, p. 7.

5 – Prieiga per internetą: https://kauno.diena.lt/santaka/praeities-i-ateiti-kur-l-truikio-dvasia-ir-buvo-galima-paskanauti-lietuviskos-viagros-1183998.

6 – Kauno apygardos žemės tvarkytojas. Parceliacijos skyriaus veiklos bylų apyrašas Nr. 10 (chronologinės ribos 1919–1940). Garliavos valsčius. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1330, ap. 10, b. 79.

7 – Šie dvarai dalinami // Darbininkas. 1923, Nr. 22, p. 2.

8 – Noreikiškių dvaro (Garliavos val.) statistika // Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas, 1925, p. 66.

9 – P. Karvelio aliejaus spaudyklos projektas. 1937–1938 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 388, ap. 5, b. 180.

10 – Terleckas V. Lietuvos bankininkai. Gyvenimo ir darbų pėdsakais 1918–1940 m. Vilnius, 2001.

11 – Tabariškių parapija. Kaunas, 2003, p. 118–119.