Sintetinių kaulų filosofija Domo Mykolo parodoje

„Muitinė“ pristatytoje parodoje „Sintetiniai kaulai“ skulptorius Domas Mykolas ir vėl maloniai nustebino. Kiekviena jo kūrybos serija pasižymi užkoduota spalva, medžiagiškumu ir aktualia tematika. Šįkart atsidūrusi ekspozicijos erdvėje pirmiausia nusprendžiau „iššifruoti“ tekstą, kad galėčiau ramia širdimi ir protu leistis tyrinėti parodą. Anot D. Mykolo, ši paroda klausia žiūrovo: kas nutinka žmogui, kai kūnas tampa nebe toks svarbus, o dirbtinis intelektas, algoritmai ir sistemos ima gyventi savarankiškai?

Vos įėjus į pagrindinę ekspozicijos erdvę, žvilgsnį patraukė parodos komunikacijoje akcentuojamas motyvas – totemas, ženklas, simbolis, įvedantis žiūrovą į parodos pasaulį. Daugiakampis, ant dviejų kojų stovintis ir viena akimi stebintis „Totemas“ tapo kelrodžiu, atskleidžiančiu, apie ką čia pasakojama. Jo forma akimirkai sužadina asociaciją su kryžiumi – vaizdiniu, kuris praskrieja pro pasamonę ir subtiliai įsirašo į bendrą parodos patirtį.

K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Pasukus galvą, tas pats žvilgsnis užtinka drugelį, tapusį viena iš parodos pagrindinių ašių. „Metalinė siela laukinėj pievoj“ – į drugelį (ar net kandį) panaši būtybė pritraukia kiekvieną žiūrovą grožėtis ir apmąstyti simbolinę šio padaro (žinoma, priklauso nuo to, kurį pasirinksite) prasmę: natūralią metamorfozę technologijų įveiklinimo link ar nevaldomą trauką, judėjimą šviesos link be garantijos išlikti.

Nepalikdama gyvūnijos pasaulio, prisiartinu prie kūrinio „Ir kipšas kartais vizgina uodegą“. Pusiau metalinis, pusiau kaulinis, tarsi jau pradėjęs irti ar iš požemių pasaulio atkeliavęs kipšiukas atrodo vis dar gyvas – nors ir be uodegos, bet gal elektros stulpų energija vis dar leidžia jam ją pavizginti?

Nejučia kyla mintis, kad kada nors ir režisieriaus Timo Burtono „Frankenvynis“ galėtų būti paminėtas didingų menininkų parodų aprašymuose. Tyrinėdama pradedu suvokti, kad beveik kiekvienas čia esantis kūrinys veikia kaip potencialiai konstruojamo kūno fragmentas. „Totemas“ tampa ženklu ar orientyru, „Metalinė siela laukinėj pievoj“ – tarsi šarvai ar sparnai, o „Ir kipšas kartais vizgina uodegą“ įgyja apsauginio gyvūnėlio vaidmenį. Keliaujant toliau pasitinka „Šaka“ – kaip ginklas, „Nešėjas“ – tarsi transporto priemonė. Visi šie elementai susijungia į savotišką transformerį, kurio buvimą patiriame pačioje galerijos erdvėje.

K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Užsuku į antrąją erdvę, mane pasitinka tarsi mano kuriamo transformerio batai ir paliktos kaukės. Batai – kaip batai: primena dinozaurų kaukoles, šiek tiek robotiški ir, neabejotinai, galintys rasti vietą haute couture mados kontekste. Žvelgiant į tris ant sienos pakabintas kaukes, panašias į Užgavėnių, tampa nebeaišku, kuri jų žymi pradžią, o kuri – pabaigą. Velykų salos „gyventojus“ menanti forma, čiabuviškų švenčių kaukė ir postmodernistinė estetika išrikiuota taip, kad jas apkeitus vietomis laiko tėkmė išlieka beveik nepakitusi: istorija čia nėra linijinė – ji gali tekėti ir nuo primityvizmo postmodernizmo link, ir atgal, neprarasdama savo prasmės.

Pačiame mažiausiame, prieblandos apgaubtame kambariukyje pamatau savo transformerį – visą metalinį, šiek tiek aprūdijusį, su gyvenimo ženklais ir mažais ragiukais – tikrą kipšą, kaip jį vadina autorius. Žmogaus rankų kurta technologija, robotas, kurį vyresni žmonės galėtų laikyti nelabuoju, taip pat kaip ir dirbtinis intelektas, susiveda į pagrindinę parodos koncepciją: mes kuriame kūną, vienetą, algoritmą, tačiau, kaip ir Viktoras Frankenšteinas iš XIX a. rašytojos Mary Shelley romano, dažnai nepaisome atsakomybės už savo kūrinį ir jo pirmojo oro gurkšnio padarinius.

Beveik kiekvienas čia esantis kūrinys veikia kaip potencialiai konstruojamo kūno fragmentas.

Visa tai, kas kadaise buvo gyva, dabar tampa elektros iškrovimu, algoritmu, nuolatiniu atsinaujinimu arba net nematomu, neapčiuopiamu fenomenu. Šiame mažame kambaryje transformeris veikia kaip simbolinis tarpininkas tarp natūralios ir dirbtinės gyvybės: jis primena, kad egzistuoja riba tarp kūno ir kodo, tarp organizmo ir algoritmo, tarp instinkto ir programos.

Stebint jį, kyla klausimas – ar mūsų technologijos kuriami „gyvi“ kūnai galėtų kada nors suvokti savo atsakomybę, ar liks tik gyvybės simuliacija, besitęsianti elektros pulsuose ir duomenų srautų ritmu? Tai scena, kurioje mitai, biologija ir technologija susilieja, kviesdami susimąstyti apie mūsų pačių santykį su kūrybos galia ir padariniais.

K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Paroda „Sintetiniai kaulai“ – kvietimas sustoti ir pamąstyti apie santykį tarp žmogaus, technologijos ir gyvybės. Ji ne tik atskleidžia menininko domėjimąsi formomis, medžiagomis ir biologine įvairove, bet ir provokuoja klausimus apie atsakomybę – kaip mes kuriame, kaip įkvepiame gyvybę į dirbtinius kūnus ir ką reiškia šios kūrybos padariniai. Transformeriai, totemai, hibridiniai gyvūnai, batai ir kaukės tampa simboliais, jungiančiais praeitį ir ateitį, ritualus ir algoritmus, kūną ir kodą. Ši paroda kviečia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir įsitraukti į refleksiją: ką reiškia būti gyvam, kurti gyvybę ir atsakyti už savo technologinius „vaikus“ šiuolaikiniame pasaulyje.

Kas? D. Mykolo paroda „Sintetiniai kaulai“.

Kur? VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“.

Kada? Iki sausio 31 d.