Interviu su autore kalbamės ne tik apie naująjį romaną, bet ir apie istorijos ir vaizduotės santykį, intuiciją ir temas, kurios, regis, pačios susiranda rašytoją.
– Savo knygose nuolat grįžtate prie lūžių laikotarpių, diktatūrų, valdžios ir žmogaus santykio. Kas traukia prie tokių temų?
– Net ir rašydama apie tolimus kraštus, visada mintyse juos lyginu su savo tėvyne Lietuva ir jos istorija. Nuo seno lietuviai yra užgrūdinti tokių istorinių lūžių, batalijų ir kovų. Lietuviai taip pat patyrė ne vieną diktatūrą. Sovietų okupuoti lietuviai svajojo apie Dainuojančią revoliuciją, kokią bandė surengti čiliečiai 1970 m.
– Jūsų kūrinių geografija ir laikotarpiai labai skirtingi – nuo senovės Romos iki nacistinės Vokietijos ar Lotynų Amerikos. Kaip renkatės vietą ir epochą, apie kurią rašysite?
– Tai tikriausiai likimas. Jaučiu, kad ne aš pati, o šios temos pasirenka mane.
– Kodėl šįkart pasirinkote būtent Lotynų Ameriką? Kas patraukė prie šio regiono istorijos?
– Teko susipažinti su lietuvių rašytoja, kuri socialinėje erdvėje dažnai dalydavosi dokumentika, skirta Che Guevarai. Pagalvojau, kad būtų įdomu daugiau sužinoti apie jo draugystę su Fideliu Castro. Šių dviejų asmenybių biografijos neatsiejamos nuo minėtų šalių. Che Guevara žuvo Bolivijoje, o F. Castro artimai bičiuliavosi su Čilės komunistais.
– Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mums, lietuviams, šių šalių istorija gana tolima. Ar rašydama apie tai galvojote? Galbūt tos patirtys nėra tokios svetimos, kaip gali pasirodyti?
– Tikrai nesvetimos.
– Kas labiausiai nustebino, kai pradėjote gilintis į Kubos, Bolivijos, Čilės istoriją ir papročius?
– Sužinojau kai kuriuos papročius, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjusi. Nustebino mirusių naujagimių šarvojimas Čilėje. Jie puošiami lyg būtų karaliai ir sodinami į nedidelį sostą, nes tikima, kad danguje taps angelais. Šiek tiek stebino gausūs pietiečių šokiai per laidotuves.
– Kiek rašant Jums svarbus istorinis tikslumas ir kiek leidžiate sau fantazuoti?
– Stengiuosi laikytis istorinių įvykių chronologijos, tačiau, jei aprašyčiau vien tik juos, būtų nuobodu. Be abejo, leidžiu sau pafantazuoti. Romane veikia istoriniai asmenys, bet vienas kitas personažas yra išgalvotas.
Stengiuosi laikytis istorinių įvykių chronologijos, tačiau, jei aprašyčiau vien tik juos, būtų nuobodu.
– Papasakokite apie romano kūrimo virtuvę: kiek ilgai kapstotės po archyvinę medžiagą, ieškote faktų? Kokie šaltiniai buvo svarbiausi?
– Be archyvinės medžiagos, dokumentikos, interneto, man svarbu vaizduotė ir intuityvus istorijos suvokimas.
– Ar būna, kad istoriniai faktai sako viena, o vidinis jausmas kužda visai ką kita? Jei taip, kaip rašydama suderinate šiuos du sluoksnius?
– Tiek įsitraukiu į savo veikėjų gyvenimą, kad man taip nenutinka. Kartais net nustembu atradusi, kaip istoriniai faktai atitinka tai, ką jau esu parašiusi.
– Kaip istorinės asmenybės tampa Jūsų romanų veikėjais?
– Pasirodo sapnuose.
– Ar ilgai, jau parašius knygą, su savimi kasdienybėje, o gal tuose pačiuose sapnuose nešiojatės aprašytų žmonių likimus? Ar, pabaigus romaną, jie Jus paleidžia?
– Žinoma, paleidžia! Dažnai imu mąstyti jau apie kitus romanus.
– Rašyti apie itin prieštaringai vertinamas istorines asmenybes, tokias kaip F. Castro ir Che Guevara, ir jų neteisti, nevertinti nėra paprasta. Kas Jums svarbiausia pasakojant šių asmenybių istoriją?
– Savo kūryboje nesirengiu teisti jokių istorinių asmenybių. Viską apie juos yra pasakiusi istorija. Tačiau man įdomiausia būna vaizduoti tokių žmonių vidinį pasaulį, jų jausmus, nes čia daugiausia randu vietos savo fantazijai.
– Rašydama labiau norėjote atskleisti jų vidinius išgyvenimus, o ne atkurti istorinius įvykius?
– Norėjau parodyti, kad istoriniai įvykiai ir lemia žmonių vidinius išgyvenimus.
– Romane susiduria skirtingos socialinės ir politinės idėjos, kurių šalininkai tiki kuriantys geresnį pasaulį. Kaip manote, kodėl kilniausios idėjos kartais virsta tragedijomis ir kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis išlikti humaniškam?
– Yra posakis: „Gerais norais ir pragaras grįstas“. Kiekvienas turime įsitikinimus ir pažiūras. Nelaimė nutinka tada, kai tai virsta fanatizmu.
– Kodėl, Jūsų nuomone, visuomenės linkusios kurti politinių lyderių mitus ir jais tikėti?
– Vado kultą matome jau pirmykščių bendruomenių mituose. Tai susiję su tikėjimu, religija. Žmogaus sąmonė sukonstruota taip, kad jai reikia vedlio, be kurio būtų neįmanomas saugumo jausmas.
– Skyrius pavadinote ne garsių lyderių, o moterų, dalyvavusių jų gyvenime, vardais. Kodėl buvo svarbu pasirinkti būtent tokią perspektyvą?
– Beveik visos pasaulio literatūros svarbiausios temos yra karas ir meilė. Garsieji lyderiai šalia moterų atrodo žmogiškesni.
– Romane svarbi vieta tenka ir Čilės Naujosios dainos kūrėjams – Violetai Parrai ir Viktorui Jarai. Kaip pati atradote šią kūrybą ir kuo patraukė jų istorijos?
– Jums tai gali pasirodyti fikcija arba autorės fantazija. Tebūnie. Tačiau su vienu iš šių kūrėjų teko susitikti sapne. Sapnavau, kad per mano romano pristatymą Lietuvos rašytojų sąjungoje prie manęs priėjo lyg pietietiškos, lyg indėniškos išvaizdos nepažįstamas vyras, kalbantis ispaniškai. Drabužiai ir jo vešlūs plaukai buvo dulkini. Matyt, ilgai keliavęs. Netgi jutau nuo jo sklindantį aitrų cigaro kvapą. „Ar dar kada susitiksime?“ – ispaniškai paklausė. „Aš jūsų nepažįstu“, – atsakiau. „Aš esu Viktoras.“ Papurčiau galvą. „Aš esu Viktoras iš Čilės.“ Nustebinta sapno, pasidomėjau Čilės istorija ir iš karto aptikau faktų apie vieną garsiausių šios šalies dainininkų – V. Jarą. V. Parra buvo jo gitaros mokytoja. Deja, abiejų likimas tragiškas.
– Ar jau sukasi mintys apie naują romaną? Jei taip, gal išduosite, kur norėtumėte pakviesti skaitytojus kitą kartą?
– Nesakysiu.
Naujausi komentarai