Kaskart prisiliečiant prie tautinio kostiumo rekonstrukcijos slėpinių, menininkei tenka pasinerti į kone detektyvo įgūdžių reikalaujančius tyrimus. Ne išimtis – ir neseniai kartu su Klaipėdos etnokultūros centru įgyvendintas įspūdingas darbas projektui „Amatystė Mažojoje Lietuvoje“. Jo metu, remiantis ikonografija ir istoriniais šaltiniais, atkurti šio krašto XIX a. pab. moterų rudens ir žiemos sezono šiltieji viršutiniai drabužiai, siūlomi dėvėti prie vadinamojo vėlyvojo (XIX a. pab.–XX a. pr.) Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo.

– Kaip Jūsų akiratyje apskritai atsirado tautinis kostiumas – juk tai ganėtinai nišinė veiklos sritis?

– Pagal išsilavinimą esu dailininkė-dizainerė. Po studijų dirbau muziejuje. Esu kilusi iš Kaišiadorių, o mums, vietiniams, visada būdavo aktualu, kam mes priklausome. Pavyzdžiui, į garsiąją laidą „Duokim garo!“ vieni ansambliai iš Kaišiadorių važiuodavo atstovaudami Aukštaitijai, o kiti – Dzūkijai. Gali save laikyti kuo nori, bet aprangos kodas jau truputėlį skiriasi. Taip tas tautinis kostiumas ir atsirado akiratyje. O, sakoma, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kai gyveni tokioje kryžkelėje, pradedi ieškoti informacijos ir domėtis ne vienu regionu. Žiūri, kaip Aukštaitijoje, kaip Dzūkijoje, o tada lygini, kaip Suvalkijoje, nes ir tos įtakos yra.

Mano pačios močiutė yra žemaitė. Vadinasi, reikia pasidomėti ir žemaičiais. Taip ir „išaugo“ tas kostiumas. Be to, mano giminės moterų aplinkoje rankdarbiai niekada nebuvo pamiršta sritis – būdavo siuvinėjama, mezgama, audžiama. Tikriausiai todėl į šiuos dalykus žiūriu ir kaip žmogus, išmanantis, kaip tai padaryta. Nesu diplomuota siuvėja, bet kaip teisingai pasiūti marškinius, žinau.

Įvykis: oficialaus pristatymo metu buvo galima iš arti pasigrožėti menininkės atkurtais XIX a. pab. Mažosios Lietuvos moterų rudens ir žiemos sezono viršutiniais drabužiais. / Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

– Kuo patraukė būtent Mažosios Lietuvos moterų rudens ir žiemos drabužių tema?

– Taip jau nutinka, kad pradėjus domėtis kokia nors sritimi užsikabini, ypač kai matai tam tikrų spragų. Ilgainiui labai pradeda badyti akis, kai tautinis kostiumas yra darkomas. Turiu galvoje, kai matai, kad jis neteisingai dėvimas arba dėvimas ne visas, jame trūksta detalių.

Pavyzdžiui, mūsų valstybinės šventės daugiausia vyksta šaltuoju metų laiku. Tiek Vasario 16-ąją, tiek Kovo 11-ąją oras būna ganėtinai vėsus. Kai renginys vyksta atvirame ore, matai, kad vyrai apsirėdę sermėgomis, o moteriškės stovi šalia tai su kokiu nors keistu palteliu, tai striuke. Natūralu – joms šalta. Tačiau taip tautinis kostiumas praranda savo išbaigtumą, to laikotarpio atspindį. Ši apranga yra tarsi simbolis, bet mes tą simbolį išdarkome. Todėl ir susimąsčiau: kaip padėti moterims, kad per valstybines šventes jos deramai atrodytų šalia sermėgomis vilkinčių vyrų?

Jau kurį laiką kaupiu medžiagą apie šiltuosius tradicinius lietuvių XIX a. vid.–XX a. pr. drabužius. Žinodama šią mano kryptį, kolegė iš Klaipėdos etnokultūros centro Elena Matulionienė ir pasiūlė prisijungti prie jų projekto.

Kalbant konkrečiai apie Mažąją Lietuvą, ankstyvų rašytinių šaltinių yra, tačiau pačių eksponatų, juo labiau – šiltų drabužių, išlikusių muziejuose, labai mažai. Pavyzdžiui, dzūkiškų sijonų ar marškinių galima skaičiuoti šimtais, o Mažosios Lietuvos – gal dešimt. Nagrinėji tą iliustracinę, etnografinę medžiagą, nuotraukas ir mąstai – gal taip, o gal ne? O kaip nugaroje? Juk žmonės fotografuodavosi iš priekio. Koks audinys? Kaip tai padaryta?

– Klausantis Jūsų nejučia kyla asociacija – tai tarsi detektyvo darbas: ieškoti, gilintis, lyginti, galiausiai rekonstruoti.

– Taip, tai yra tikras tiriamasis darbas. Reikia sėdėti prie kompiuterio, bibliotekoje, naršyti archyvus, lyginti šaltinius, atskirti, kas ką citavo. Didžiausias malonumas viso šio projekto metu buvo tai, kad Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje Rygoje pasitaikė galimybė iš arti prisiliesti prie šio periodo kostiumo. Žinojome, kad jie turi lietuviškos medžiagos, bet neįsivaizdavome, kokios. Latvijoje, radome du pašiltintus Mažosios Lietuvos moterų švarkelius. Jie muziejaus buvo įsigyti prieš daugiau nei 80 metų iš Kretingos apylinkių, bet labai aiškiai nurodyta, kad tai yra Mažosios Lietuvos kostiumai.

Edukacija: dailininkė svariai prisi dėjo ir prie knygelės vaikams „Tautinės lėlės: Lietuvos etnografinių regionų kostiumai“ sudarymo. / Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

Išvysti tokį daiktą gyvai – neįkainojama patirtis. Gali jį pavartyti, apžiūrėti vidų, pamatyti, kokios medžiagos panaudotos, kaip jis sukonstruotas, ar pašiltintas, ar ne. Nuotrauka, ypač nespalvota, to niekada neperteiks. Pavyzdžiui, vienas švarkelis buvo pasiūtas iš juodai violetinio atspalvio plonos vilnos, jo priekis papuoštas violetinio aksomo juostelėmis, o visa apačia dekoruota juodu aksomu. Matai – čia flanelė, o šita vieta pastandinta, kad tas pakraštėlis stovėtų, kad klostės nuo liemens gražiai banguotų, kad būtų formuojamas tam tikras siluetas. Tos detalės visada yra kaip razinos pyrage. Šiuos subtilius niuansus žvelgdamas į nuotrauką gali tik nuspėti, bet ne tvirtinti.

Kitas malonus atradimas buvo tai, kad Lietuvoje, Kretingos muziejuje, saugomas švarkelis, kuris yra identiško kirpimo kaip ir tie Rygoje. Tik tiek, kad anie du švarkeliai pašiltinti flanele, jie labiau demisezoniniai, o saugomas pas mus, Kretingoje, yra su kailiu viduje, išorė apsiūta plonu vilnoniu audiniu.

– Kuo ypatingi ir išsiskiria būtent Mažosios Lietuvos moterų šaltajam sezonui skirti drabužiai, kuriuos atkūrėte?

– Visų pirma, santūrumu, būdingu dėl religinės įtakos. Spalvinis sprendimas yra ganėtinai tamsus, vyrauja subtilūs, gilūs niuansai – ne grynai juoda, o labiau ruda ar tamsiai violetinė. Įdomu tai, kad to laikotarpio liemenės ir švarkeliai yra labai panašaus kirpimo, tik švarkelis, žinoma, turi rankoves ir yra pašiltintas. Jis atlieka viršutinio drabužio funkciją, viduje gali būti flanelės pamušalas ar net kailis.

Išskirtinis bruožas – švarkeliai gana trumpi, baigiasi maždaug per gerą sprindį žemiau liemens. Jie nesiekia nei kelių, nei šlaunų vidurio, kaip būdinga kitų regionų sermėgoms. Toks kirpimas moteriai suteikia elegancijos.

– Drabužis – lyg ir paprastas, neįmantrus, bet, kaip minite, estetikai būdavo skiriama nemažai dėmesio?

– Tikrai taip. Drabužį žmonės labai saugojo, jį brangino. Nesiūdavo jo vienai dienai, tai buvo ilgalaikė investicija. Tada kruopščiai apgalvoji visas detales, kaip tai turi atrodyti, kad patiktų ir tiktų. Apranga visada siejosi su mada, šito negalima paneigti. Būdavo žiūrima ir į madų žurnalus, ir į aplinką. Rankraštinėje meno istorikės Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės medžiagoje iš 1957 m. ekspedicijos į Klaipėdos kraštą, kur ji kalbina vyresnio amžiaus klaipėdietes, įstrigo vienos moters pasakojimas: „Pas mus klaipėdietės raudonos spalvos nelabai mėgo, dažniau būdavo mėlyna, žalia, juoda, ruda – toks koloritas. O jeigu į Klaipėdą atvažiuodavo žemaitės, iš karto būdavo matyti, nes jos ryškios.“ Tad drabužis visada atspindi ir žmogaus charakterį, ir regioną, teritoriją, kurioje esi.

– Šiandien mada dažnai aukoja patogumą dėl grožio. Kaip buvo anksčiau?

– Gali būti ir proginių daiktų, kurie nėra labai patogūs, tačiau jie dėvimi trumpai. Tarkime, galvos apdangalas: jei reikia – ritualas taip reikalauja, atliekame jį ir keliaujame toliau. O kasdienybė visada pareikalauja funkcionalumo. Vis dėlto nuolat ieškoma balanso tarp funkcijos ir grožio, kad apranga būtų ir estetiška, ir patogi, ir praktiška.

Tautiniai drabužiai neįtikėtinai išmanūs ir universalūs. Pavyzdžiui, ankstesnieji sijonai būdavo labai platūs, o jų juosmuo – reguliuojamas. Trys ketvirtadaliai juosmens būdavo fiksuoti, o likęs – sutraukiamas raišteliu. Vadinasi, tas pats sijonas tiko ir tai moteriai, kurios liemens apimtis 70 cm, ir tai, kurios – 98 cm. Marškiniai taip pat būdavo siuvami labai platūs. Drabužis turėjo gebėti prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių.

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

– Turbūt pastebite, kad ir į anuomečių siuvinių kokybę buvo žvelgiama itin preciziškai?

– Be abejo. Šiandien skurdo, nudriskimo kultūra, regis, specialiai propaguojama. XIX a. pab.–XX a. pr. gyvenę žmonės to skurdo pakankamai matė realybėje. Tau nereikia jo rodyti, priešingai – jį reikia slėpti. Todėl turi atrodyti pasiturintis, tvarkingas, gražus. Žinoma, kalbame ne apie kasdienius namų drabužius (nors ir jie neturėjo būti nešvarūs ar nudriskę), o apie tuos, su kuriais išeini į viešumą. Drabužiui reikėdavo skirti daug dėmesio: jį išlaikyti švarų, pasisiūti iš gero, kokybiško audinio, kad būtų išgaunamas prabangos efektas.

– Kiek tokia materialiojo paveldo autentika svarbi šiandienos žmogui – pavyzdžiui, ar Jums tenka sulaukti individualių prašymų pasiūti tautinį kostiumą?

– Požiūris į tautinį kostiumą keičiasi, ir tai labai smagu. Aišku, dalis dalyvaujančių meninėje saviveikloje kostiumą gauna kaip priedą prie tos veiklos. Tačiau yra ir tokių, kurie nori asmeninio kostiumo. Ypač dažnai tai susiję su atvejais, kai žmonės emigruoja – tada atsiranda noras įrodyti savo lietuviškumą. Sakyčiau, tai nesveikintina tendencija – būk lietuvis Lietuvoje.

Beje, kaip tik neseniai grįžome iš konferencijos „Tautinis kostiumas šiandien“ Estijoje. Viena pranešėja iš Norvegijos pasakojo, kad ten apie 70 proc. žmonių turi savo tautinį kostiumą. Konstitucijos dienos proga jais pasipuošia faktiškai visa šalis.

Žinoma, tokie dalykai priklauso ir nuo valstybės požiūrio. Galime tik pavydėti estams – pavyzdžiui, Tartu universitetas turi etninės tekstilės bakalauro studijas, kur žmogus gali gilintis į technikas, rašyti tiriamuosius darbus. Yra ir magistrantūros galimybė. Suomiai turi tautinio kostiumo priežiūros instituciją, norvegai – nacionalinio kostiumo institutą. Kaip yra sakiusi etnologė dr. Vida Kulikauskienė, yra trys valstybės simboliai – herbas, himnas, vėliava, kuriuos sukūrė vienas iškilus tautos žmogus, o ketvirtas simbolis yra tautinis kostiumas, kurį sukūrė visa tauta.

Lietuvoje, žinoma, yra entuziastų. Šiandien tautinį kostiumą stipriai populiarina karininkų žmonų draugija „Birutietės“, kurios tęsia prieškario judėjimo tradiciją. Jos labai daug dirba šia linkme, iš savo lėšų stengiasi įsigyti kostiumus ir reprezentuoti šalį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

– Prisiminkime, kad Lietuvoje neseniai skambėjo ir iniciatyva populiarinti tautinį kostiumą itin plačiu mastu – stilizuotais drabužiais ketinta apdovanoti kiekvieną ikimokyklinuką.

– Ta iniciatyva gal ir būtų išgyvenusi ilgiau, bet svarbu apsispręsti, kokio kostiumo reikia, kokių detalių, kiek tai finansiškai pajėgu. Tenka pripažinti, kad dabar, kitaip nei anksčiau, kai veikė „Dailės“ kombinatai, nebėra kur užsisakyti didelio kiekio audinių. Pavyzdžiui, norėdami visoje šalyje išausti mergaitėms sijonus jau susidurtume su gamintojo problema. Pasiūti nesunku, bet nuausti tokį kiekį juostų, sijonų, prijuosčių – čia jau atsiremiame į fabrikinius kiekius.

– Galbūt tam tikrų etnoatspindžių, tautinio kostiumo stilizavimo bandymų šiandien regite jaunųjų dizainerių, drabužių kūrėjų ieškojimuose?

– Viskas priklauso nuo kuriančio žmogaus poreikio, kiek jam tai svarbu ir aktualu. Manau, daugumai iškyla mintis, kad reikėtų kažko įdomaus, savito. Mes juk pasaulio piliečiai. Kai visi pasidaro vienodi, vėl pradedame ieškoti išskirtinumų. Net nacionalinio kostiumo paieškos Europoje prasidėjo todėl, kad pramoninė gamyba suvienodino visų aprangą. Vienodi audiniai pasklido po visą Europą, ir tada visi tapo tokie patys Prancūzijoje, Lenkijoje ar Estijoje. Ir tada prisimename – mums taip negerai, reikia ieškoti, kuo mes kitokie.

Apskritai liaudies tekstilė, kūrybinė liaudies galia yra tokia gili, kad ten galima tiek visko rasti ir panaudoti. Mes kartais gilinamės į Indiją, Japoniją ir galvojame, kaip ten gražu, bet pamirštame pasidairyti po savo muziejus ir spintas.

Nuo poverio iki jopės

Rekonstrukcija: žinių, kaip atrodė šiltieji Mažosios Lietuvos moterų apdarai, tautinių kostiumų kūrėja sėmėsi iš senųjų iliustracijų ir muziejinių eksponatų. / Rytų Prūsijos archyvo atvirukas, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus fondų, J. Klietkutės asmeninio archyvo nuotr.

Šiltieji tradicinės aprangos drabužiai – svarbi tautinio kostiumo dalis. Siekiant pristatyti didesnę aprangos įvairovę, Klaipėdos etnokultūros centre demonstruojami keturi D. Tomkuvienės atkurti Mažosios Lietuvos moteriški viršutiniai rudens ir žiemos sezono drabužiai: sermėgėlė (poveris), pašiltinti švarkeliai (jakės), moteriškas švarkas, pamuštas kailiu (kailinė jopė).

1. Sermėgėlė (poveris), pasiūta pagal XIX a. merginų dėvėtas trumpas, per liemenį standžiai aptemptas, pūstomis rankovėmis plono milo ar gelumbės sermėgėles.

2. Pašiltintas švarkelis (jakė), CVV 11260 (Joskaudų k., Kretingos apskr., Mažoji Lietuva, muziejus įsigijo 1928 m.).

3. Pašiltintas švarkelis (jakė), CVV 11262 (Joskaudų k., Kretingos apskr., Mažoji Lietuva, muziejus įsigijo 1928 m.).

4. Moteriškas švarkas, pamuštas kailiu (kailinė jopė), pasiūtas remiantis aprašu ir Kretingos muziejaus eksponatu (XX a. pr. Šilutės r., Lamsodžių k.).

Rytų Prūsijos archyvo atvirukas, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus fondų, J. Klietkutės asmeninio archyvo nuotr.

D. Tomkuvienės atkurti XIX a. pab. Mažosios Lietuvos moterų rudens ir žiemos sezono drabužiai papildys delmonų galerijos ekspoziciją, kurią sezono metu aplanko per 10 tūkst. uostamiesčio Etnokultūros centro lankytojų.

Klaipėdos etnokultūros centro inf.