Apie šokio misiją, kūrybos prasmę, sėkmės receptus ir darbo su savo trupe principus – pokalbis su teatro įkūrėjomis choreografe, meno vadove, direktore Agnija Šeiko (A.Š.) ir prodiusere Goda Giedraityte (G.G.).

– Buvote turbūt vienos pirmųjų į Klaipėdą 2002 ir 2005 m. gyventi grįžusios su užsienietiškais diplomais. Kaip tada kolegos, auditorija priėmė šiuolaikinį šokį ir meną apskritai?

G.G. Pirmieji bandymai jau buvo: Baroti galerija, Remigijus Treigys, Benas Šarka ir kiti tuo metu jau veikė Klaipėdoje, tačiau šiuolaikiniai scenos menai reiškėsi vangiai. Tuomet Klaipėdoje ypač trūko scenų, todėl prieš 20 metų įkūrus menininkų grupę „Žuvies akis“ ir pradėjus rengti menų festivalį „Plartforma“ (jam eina šešiolikti metai) jo renginiai vyko netradicinėse, industrinėse erdvėse.

A.Š.: Mums su Goda tie vakarietiški diplomai davė tikrumo ir tvirtumo einant nauja kryptimi. Pamenu pirmąjį „Plartformos“ festivalį, į kurį atvežiau savo bendrakursių iš Nyderlandų šokio darbus. Žmonėms buvo smalsu pamatyti, kokia nauja kryptis, traukė ir netradicinės erdvės. Žinoma, paskui atsirado tikrasis darbas, kaip auginti auditoriją, kaip uždirbti, kaip išleisti spektaklius, neturint įdarbintų šokėjų.

– Kaip atsirado šokio teatro poreikis?

A.Š.: Atsirado natūraliai, tiesiog išaugome iš projektinių marškinių. Teatro pradžioje buvę žmonės – Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas, Darius Berulis, žinoma, Goda Giedraitytė – iki šiol yra čia. Smagu, kad jie išliko.

G.G.: Kuriantis teatrui šiuolaikinis šokis nebebuvo visiška naujiena, nes klaipėdiečiai jau turėjo galimybių jį pažinti: „Žuvies akis“, su kurios vėliava ir buvo statomi pirmieji Agnijos darbai, gyvavo jau dešimtmetį ir turėjo savo auditoriją. Be to, žiūrovai lankėsi „Plartformoje“ ir pažino užsienio kūrėjų darbus. Tačiau buvo poreikis stiprėti, augti ir būtent su oficialiu teatro įsteigimu atsirado veiklos stabilumas ir nuoseklumas, naujos bendruomenės formavimo galimybės.

Ilgaamžis: teatro įkūrimo metais sukurtas spektaklis, rodomas iki šiol "Baltoji lopšinė" (chor. A.Šeiko). / D. Matvejevo nuotr.

– Kokių siekių, planų turėjote veiklos pradžioje?

A.Š.: Siekėme aukštos meninės kokybės ir norėjome atrasti savo kalbą, būti specifiški. Buvo daug intuityvių paieškų, koks tas mūsų veidas, ir šiandien mes jį turime. Man taip pat buvo svarbu, kad teatre nebūtų tik mano kūryba, kad tai būtų  grupė kūrybingų žmonių, kurie turi savo balsą. Todėl ir šokėjai stato spektaklius. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje žmonės dirbdami nesijaustų suvaržyti. Taip pat norėjome išaugti į profesionalų lygą, dirbti su stipriais šokėjais, geriausiais choreografais. Taip pat auginti savo auditoriją, nes šiuolaikinis šokis vis dėlto yra specifinis žanras.

Norėjosi atvežti pasaulinio garso teatrų, trupių, choreografų. Tai išsipildė: žymaus danų choreografo Palle'ės Granhøj'aus kūryba studijų metais man buvo siekiamybė, o šiandien mes kartu kuriame Šeiko šokio teatre (repertuare jau du spektakliai: „Bolero-Eextended“ ir „La Calash La Latin-LT“), tai didžiulė dovana: prancūzų choreografo Rachido Ouramdane'o pavardę tik girdėdavau tariant didžiausiuose Paryžiaus teatruose, o 2021 m. atsidūrėme vienoje repeticijų salėje (spektaklis „Audros akis“) ir, žinoma, Daphnis Kokkinos – Pinos Bausch šokėjas ir asistentas. Darbas su juo buvo prisilietimas prie šokio istorijos, legendų, tai, su kuo užaugau kaip kūrėja. Apie šią patirtį net svajoti nesvajojau, tad saugau ją kaip deimantą. Šios patirtys padeda suprasti, kad esame nuėję didelį kelią.

– Apie 2017–2018 m. teatre įvyko nemažai pokyčių ir svarbių lūžių. Papasakokite apie juos.

A.Š.: Viena vertus, tai buvo natūralus vystymasis, kita vertus – ėmimasis drąsių pokyčių. Jaučiau, kad nebegalime būti to lygio, kuriame esame, turime žengti į nežinomybę, o visata visada viską sutvarko, kai esi pasiruošęs. Didelis postūmis mums buvo titulas „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“. Miestas buvo pasiruošęs platesnėms vizijoms: įsteigė teatrų finansavimo programą, ruošėsi „Europos kultūros sostinės“ kandidatūrai. Šalies mastu irgi vyko reikšmingų kultūros finansavimo pokyčių – padidėjo Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Tarsi iš dangaus nukrito galimybė vykdyti programą „KlaipėDAnse“, kurią inicijavo Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje, prisijungė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos universitetas. Tai didelė dovana ne tik mums kaip kūrėjams, bet ir miestiečiams, nes vienas iš programos prioritetų – bendruomenės įtraukimas į menines veiklas.

Netikėta: šiuolaikinio ir sportinio šokių susitikimas spektaklyje "La CALASH-La Latin" (chor. Palle Granhoj). / D. Matvejevo nuotr.

Tuo metu prasidėjo bendradarbiavimas su Klaipėdos violončelininkų kvartetu. Auginome vieni kitus ir kokybę. Norėjosi, kad žiūrovai nejaustų jokio kokybės skirtumo, ar tai būtų klaipėdiečių, ar, pavyzdžiui, prancūzų kūrinys. Taip vienas kitą stumdami ir augome.

Tais metais padaugėjo ir mūsų gastrolių užsienyje. Tai vieni nuostabiausių metų mano gyvenime.

G.G.: Didžiulis pokytis buvo nuolatinė trupė, nes tai leido išlaikyti šokėjus nuolat profesiškai pasiruošusius, pakelti kokybę, atsivėrė galimybės pas mus statyti kitiems choreografams iš Lietuvos ir užsienio. Šį žingsnį žengti padrąsino Klaipėdos miesto savivaldybės trimetė teatrų programa.

– Kaip per 10 metų pasikeitė Šeiko šokio teatro auditorija ir jūsų santykis su ja?

A.Š.: Pirmiausia, ji išaugo. Manau, mes atradome kelią į skirtingas amžiaus grupes, nes teatre statau ne tik aš, bet ir šokėjai ir, žinoma, kviestiniai choreografai.

Senjorams rengiame nemokamus užsiėmimus pagal programą „KlaipėDAnse“ ir kviečiame juos  šokti spektakliuose. Vaikams turime gražių spektaklių, esame užsitikrinę gerą vardą mokyklose. Žinoma, ir jaunimas, o pagrindinė auditorija – suaugusieji. Šiandien žmonės daug keliauja, lankosi kultūriniuose renginiuose visame pasaulyje, todėl ir mus mato europiniame kontekste, meta mums iššūkį būti to paties lygio. Gebėjimas komunikuoti su auditorija – labai teigiamas dalykas. Kita labai svarbi auditorijos dalis – regionų gyventojai. Nuoširdžiai tikiu kultūrinės atskirties mažinimo regionuose misija ir visada su malonumu važiuojame ten susitikti su žiūrovais. Čia karaliauja nuoširdumas, jauti: gali prisidėti, kad žmogus atsivertų ir priimtų naujas patirtis.

Koks mano santykis su auditorija? Aš perėjau visas standartines menininko fazes: nuo studijų metais Nyderlanduose madingo „aš žinau geriau“ požiūrio, kad auditorijos patirtis nesvarbi, iki supratimo, kad kuriu žmonėms ir man svarbu su jais kurti ryšį, kalbėtis. Juk turiu privilegiją kurti, o žmonės dar ir bilietą nusiperka. Todėl turiu padaryti geriausiai ne tik dėl savo kaip menininkės ambicijų, bet ir iš pagarbos žmonėms, kurie irgi dovanoja savo laiką susitikti su mano kūriniu. Žinoma, kalbu ne apie pataikavimą, o apie jautrų susitikimą su auditorija.

– Koks teatro santykis su klaipėdiečiais, bendruomene? Kokią vietą tai užima teatro veikloje?

G.G.: Mes esame vienintelis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Vakarų Lietuvoje, todėl mūsų misija – šio regiono auditorijas supažindinti su šiuo menu. Ryšys su bendruomene taip pat reiškia ir teatro gyvybingumą.

A.Š.: Tai vienas iš teatro pamatinių veiklos akmenų. Nuo pat pradžių ir man, ir Godai buvo labai svarbus ryšys su vieta, kurioje esame. Šokėjams nuolat kartoju, kad svarbu prisidėti prie vietos, kurioje kuri, gerinimo. Tad nuo pat pradžių rengiame kūrybines dirbtuves, rodome spektaklius mieste (pvz., „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“) ir įtraukiame miestiečius (spektaklyje „Shake that Devil!“ dalyvavo kelios dešimtys klaipėdiečių).

Siužetas: teatre kuria ir šokėjai. Akimirkos iš detektyvo "Kill, Baby, Kill" (choreografė Inga Kuznecova). / E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Koks šiandien teatro etapas?

A.Š.: Tai brendimo ir persiformavimo etapas. Dalis trupės šokėjų labai jauni, kita dalis – brandi. Jiems įdomu patiems daugiau kurti ir dalyvauti kuriant kitur. Norisi rasti modelį, kuris leistų turėti lankstesnes ribas jiems kurti. Dabar jo ieškau.

G.G.: Pritariu, tai transformacijų laikas. Išgyvenome sunkų pandemijos laikotarpį ir, nors tai buvo iššūkis, kartu buvo labai kūrybiškas laikas. Uždarius duris – atsivėrė langai. Radome būdų, kaip susitikti su žiūrovais, ir teatras atsivėrė nauju amplua. Vis dėlto tenka vėl prisijaukinti žiūrovą, kuris atprato nuo gyvų susitikimų. Šiandien turime daug sukurtų spektaklių, jų bagažas ir šokėjų skaičius juose auga. Dabar spektakliuose paprastai aštuoni ir daugiau šokėjų. Tad norisi dabar daugiau dėmesio skirti spektaklių sklaidai, o ne naujų kūrimui. Su šokio ir muzikos spektakliu „Bolero-Extended“ tai padarėme su kaupu, vien spalį Danijoje jis parodytas šešiolika kartų, prieš tai lankėsi Edinburgo Frindžo festivalyje, tad norisi tokios sėkmės ir kitiems spektakliams.

– Kokį teatrą matote dar po 10 metų?

A.Š.: Daug užsienyje gastroliuojantį ir turintį nuostabius namus Lietuvos pajūryje. Turai užsienyje leidžia pasitikrinti save su labai skirtinga auditorija ir padeda augti, o savas pastatas galėtų būti vieta, kur rodomas aukščiausio lygio menas, dirba bendraminčių komanda ir gimsta įdomūs darbai.

G.G.: Norėčiau, kad teatro misija ir strategija būtų dar stipresnės, kad teatras aiškiau suvoktų savo poziciją, kad įgautų viso Vakarų Lietuvos regiono teatro statusą. Užsienyje esame gana žinomas vardas, tad reikia toliau tęsti veiklą. Kadangi nėra kalbos barjero, šokis viena patogiausių tarptautinio bendradarbiavimo formų ir šiandien tikrai yra stiprus Lietuvos kultūros ambasadorius.

– Kokios trys pagrindinės teatro vertybės?

A.Š.: Kūrybiškumas, laisvė ir meninė kokybė.

– Ko gali tikėtis į bet kurį Šeiko šokio teatro spektaklį atėjęs žmogus?

A.Š.: Netikėtumo, išgrynintos estetikos ir įvairovės. Nesvarbu, ar tai forma, ar turinys, ar idėja, ji visada bus netikėta arba neįprasta. Mūsų estetika – nėra nieko nereikalingo, vien dekoratyvaus, nieko, kas „nekalba“. Vengiame scenografijos, judesio, kostiumų paviršutiniškumo. Įvairovę teatre sukuria skirtingi kūrėjai: ir mūsų šokėjai, ir kviestiniai choreografai, – kiekvienas ateina su savo pasaulio matymu, kuria skirtingoms auditorijoms.

Erdvėje: šokio projektas "Keliaujančios kopos" (chor.Daphnis Kokkinos). / M. Lukošiaus nuotr.

– Kokios jūsų didžiausios asmeninės ir profesinės pamokos per šiuos veiklos metus?

G.G.: Reikia tikėti savo komanda, tuo, ką darai, nebijoti savęs pozicionuoti ir daryti viską profesionaliai, kokybiškai. Mūsų kartais klausia, kaip mes prisikviečiame garsius choreografus (Palle Granhoj, Daphnis Kokkinos)? Paskambiname ir pasikviečiame. Galime ir turime dirbti be baimių. Ne šventieji puodus lipdo. Kai tiki tuo, ką darai, viskas pavyksta. Aš visada sakau, kad nėra problemų, yra tik iššūkiai. Juos visada galima įveikti.

A.Š.: Praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Reikia nuolat ieškoti naujų, dirbti su stipresniais už save, kad augtum. Kita pamoka – paleisti žmones. Jei brangini žmones, kurie tave supa, negali jų laikyti savo nuosavybe, turi leisti jiems eiti ten, kur jie nori.

Spektaklyje dalyvauja net 32 menininkai – kamerinis orkestras, pianistė, šokėjai. Svarbus vaidmuo tenka ir apšvietimui bei fejerverkams. Muzikiniu spektaklio pagrindu tapo kompozitorių Ramintos Šerkšnytės, Žibuoklės Martinaitytės, Justinos Repečkaitės, Loretos Narvilaitės ir Vidmanto Bartulio itin skirtingo braižo kūriniai. Jiems šokio miniatiūras sukūrė įvairių kartų ir mokyklų choreografai Lora Juodkaitė, Oksana Griaznova, Aira Naginevičiūtė, Aušra Krasauskaitė, Lukas Karvelis. Kompozicijose choreografai atskleidė savo patirtis su konkrečiu kūriniu ir dabartimi.

Choreografė A.Krasauskaitė sako buvusi inspiruota galingos kompozitorės Ž.Martinaitytės kūrinio "Pavasaris" energijos. "Šokyje kalbu apie žmogaus santykį su neišvengiamybe, apie gimimą ir mirtį. Ši kaita natūrali tiek gamtoje, tiek mūsų gyvenime, tačiau ją išgyvename įvairiomis emocijomis. Dažnai balansuojame tarp tragizmo ir susitaikymo su esatimi", – sako ji.

Programoje skambės R.Šerkšnytės "De Profundis", L.Narvilaitės "Siena", Ž.Martinaitytės "Pavasaris" (iš opuso "Sielunmaisema"), J.Repečkaitės "Chartres" , V.Bartulio "I like Marlene Dietrich".

Daugelis šių opusų parašyti jau antrajame tūkstantmetyje, tik R.Šerkšnytės pjesė atsirado ant tūkstantmečio slenksčio – tai jos jaunystės kūrinys, dabar tapęs vienu populiariausių lietuvių kūriniu apskritai. J.Repečkaitės "Chartres" persunktas jaunatviško skambesio grožio, L.Narvilaitės muzika išsiskiria poetiška pajauta, o Ž.Martinaitytės muzikos stilius kupinas filosofiškos dvasios. "I like Marlene Dietrich" – vienas iš daugiau nei 10 V.Bartulio ciklo "I like..." kūrinių, kur kompozitorius originaliu savo metodu transformuoja ankstesnių epochų muziką – atskleidžia tarsi esamojo laiko žiūrą.

Tiek savo pavadinimu, tiek ir menine raiška "Esamasis laikas" taip pat atkreipia visuomenės dėmesį į pagarbų muzikos, šokio ir kitų kūrinių viešą rodymą, t.y. kalba apie tai, kaip svarbu už kiekvieno kūrinio viešą atlikimą sumokėti autorių teisėms atstovaujančioms organizacijoms LATGA, AGATA ar klausytis muzikos iš legalių platformų. Kartą atsiradęs, kūrinys visada yra esamojo laiko, nes atliekamas pulsuoja čia ir dabar prieš žiūrovą ar klausytoją. Net jei autoriaus jau nebėra tarp gyvųjų, kūrinys tęsia savo kelionę ir grožio bei gėrio misiją.

Projekte pasirodanti šokio teatro meno vadovė A.Šeiko dukart buvo įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, yra Boriso Dauguviečio auskaro ir keleto kitų svarbių menininkams teikiamų apdovanojimų laureatė. Už šiuolaikinio šokio plėtrą Vakarų Lietuvoje šiemet jai skirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija bei Klaipėdos magistro žiedas.

A.Šeiko atvira tiek savo šokyje, tiek šiame interviu – apie laiką, besikeičiantį kūną, ką jai reiškia apdovanojimai ir kas ją įkvepia.

– Ką reiškia jūsų šokis spektaklyje "Esamasis laikas", kai išsineriate iš to gražaus rafinuoto drabužio? Kaip jis susijęs su laiku?

– Kartu su šokio choreografe A.Naginavičiūte sustojome prie minties, kad kai tau jau yra daugiau nei 40 metų, norisi kalbėti apie labai jautrius dalykus ir, žinoma, apie savęs ir savo kūno vertinimą. Kūnas yra labai pasikeitęs, kitoks, nei tada, kai šokai 20 metų, todėl drabužio nusiėmimas dalimis yra tarsi atvėrimas labai skirtingų savo pusių. Galų gale, kai dalys nukrenta ir vis daugiau pasimato nuogo kūno, tai tarsi simbolizuoja visišką atsivėrimą. Ir kai paskui stoviu beveik nuoga, pažeidžiama scenoje priešais orkestrą, žiūrovą, savo netobulą kūną priimu tokį, koks jis yra.

Stiprus dalykas yra kontaktas su muzika, nors tiesioginio kontakto su V.Bartulio kūriniu "I like Marlien Dietriech..." neturime, tačiau vis tiek kalbame apie moters menininkės trapumą ir stiprybę kartu. Senstant kūnui, vidus labai stiprėja. Vyresnio amžiaus šokėjų buvimas ant scenos turi įvairių kitų prasmių. Kartais man atrodo, kad mane kūnas išduoda, o kartais, atvirkščiai, kad aš atrandu kitokį judėjimą ir kad nebereikia daryti virtuoziškų dalykų, norint pasakyti kai ką stipraus.

– Ar nuoga sau esi graži? Kodėl?

– Taip! Pirmiausia, kūną aš vertinu šiek tiek kitaip nei žmonės, kurie nesusiduria su šokiu. Žinoma, matau jo netobulumus ir matau, kad jis yra labai pasikeitęs. Tačiau tiek savo seksualumą, tiek savo kūną aš priimu visiškai kaip savo dalį. Iš kitos pusės, yra šioks toks konfliktas, nes nebėra taip lengva ir paprasta lipti ant scenos kaip anksčiau, kai tu tikrai labai pasitikėjai savo kūnu. Pradeda lįsti įvairūs kompleksai. Ir dar vienas dalykas: mes turime aiškias nuostatas, koks turi būti šokėjo kūnas, ir jeigu jis neatitinka to standarto, jis tarsi nėra pakankamai geras. Tas nepakankamumas gali lydėti visą gyvenimą. Bet aš sau graži, nes savo kūne matau savo gyvenimą: matau du vaikus, traumas, neišlaikytą tempą, kažkur matau laimę, kažkur – skausmą. Visa tai yra mano kūne, ir tuo man jis yra gražus.

– Ką jums reiškia apdovanojimai, kuriuos šiemet gavote?

– Visus apdovanojimus vertinu labai ramiai. Iš vienos pusės, tai yra mano pripažinimas, pagerbimas, iš kitos pusės, visi apdovanojimai bendruomenę šiek tiek suskaldo, nes tarsi kažkas pasako, kad vienas yra geresnis negu kitas. Užtat vertinu labai ramiai, pasidžiaugiu, padėkoju visiems bendražygiams, nes nė vieno apdovanojimo nebūtų be mano kolegų, draugų ir šeimos.

– Ar turite kokių nors neįgyvendintų svajonių?

– Niekada taip nemąsčiau apie savo gyvenimą. Niekada neturėjau suformuluotų sau tikslų ar svajonių. Šiuo metu tampu labiau tokia priimanti tai, kas ateina. Galbūt čia yra ir amžiaus dalykas, apie tai ir scenoje kalbu. Nežinau, ar noriu formuluoti kažkokias svajones.

– Ką dar norėtumėte sušokti, išmokti?

– Išmokti ir sušokti dar norėčiau labai daug ką. Negalėčiau nieko konkrečiai įvardyti, bet svajonės – nuo išmokti prancūzų kalbą iki darbo su labai kūrybingomis asmenybėmis ir atradimo savęs tarsi iš naujo.

– Kas dar jus įkvepia be meno, kurį kuriate?

– Įkvėpimo klausimas man yra sudėtingas. Manau, kad šiuo metu įkvėpimas slypi kažkur manyje. Šie metai man suteikė nemažai nusivylimo ar tiesiog kai kurie dalykai nustojo galioti, dėl to supratau, kad aš įkvėpimo ieškojau išorėje, todėl dabar jo ieškau savyje.

Kas? muzikos ir šokio spektaklis "Esamasis laikas".

Kur? Kauno kultūros centre.

kada? rugsėjo 30 d.

Šįmet pajūryje vykusiai kūrinio premjerai pasirinktas Nidos švyturys. Šiluvos apylinkes apvažiavę Šeiko šokio teatro komandos nariai instaliacijai išrinko vieną iš dviejų nebenaudojamų Žaiginio mokyklos patalpų, kurias ketinama atiduoti bendruomenei.

Į šį nuo didžiosios kultūros renginių nutolusį miestelį A.Šeiko komandą pakvietė Šiluvos teatro bienalės organizatorė Silvija Čižaitė-Rudokienė. "Nuostabu, kad renginys turi tokio plataus akiračio organiziatorę, norinčią atvežti į regioną kažką nematyta ir įveiklinti erdves, apie kurių tinkamumą meno kūriniams net nepagalvotum", – interviu džiaugiasi žinoma choreografė.

– Kodėl "In-contact" rodymui pasirinkote nebeveikiančios mokyklos patalpas?

– Organizatoriai siūlė keletą erdvių, patys važiavome rinktis tinkamiausios. Viską apvažiavus pasirodė visapusiškai svarbu įveiklinti buvusios mokyklos Žaiginyje patalpas. Pirma – bendruomenė pamatys, kad jos puikiai tinka meno kūrinių pristatymui. Antra – tai labai įdomi erdvė, joje radome įvairių mokyklinių daiktų, užsilikusių dar nuo sovietinių laikų. Trečia – tokiose patalpose mūsų kūrinio temos gali suskambėti dar garsiau ar netgi naujai. Rodysimės Lietuvos viduryje esančioje apleistoje, nykstančioje erdvėje, kurioje likę visai nedaug žmonių – vadinasi, jie nebėra erdvės šeimininkai. Tokioje aplinkoje "In-contact" veikiantys padarai lengvai taps naujais šeimininkais, į kurių valdas ateis žiūrovai. Antrame aukšte, buvusiose klasėse, ketiname įkurti tų padarų namus, šalia kurių sustatysime žiūrovų judesius fiksuojančias kameras. Instaliacijoje naudojame specialią programą, kuriančią spektaklio garso takelį pagal kameros užfiksuotus judesius.

– Vadinasi, muzika bus kursiama tik žiūrovams aktyviai judant?

– Tam tikro jų aktyvumo reikėtų – dėl to spektaklis tikrai taps įdomesnis ir publikai, ir atlikėjams. Žinome tai, nes esame turėję visokių patirčių. Kartais susirenka gyva, laisva publika, greitai pagaunanti žaidimo taisykles ir judesiais daranti sąmoningą įtaką muzikai. Būna ir tokių, kurie nesupranta kamerų funkcijos – jie stovi ir stebi, tad niekas nesikeičia. Natūralu – žmonės ateina su skirtingomis patirtimis, kai kurie – tiesiog nedrąsūs. Todėl spektaklio pradžioje visuomet parodome žiūrovams, kad jie turėtų jaustis instaliacijos dalimi, ir kad jų aktyvumas svarbus.

Beje, gali būti, kad Žaiginyje šiek tiek eksperimentuosime. Paprastai kameros fiksuoja tik publikos judesius. Kai rodėme instaliaciją Nidos švyturyje, fiksuoti atlikėjų judėjimo negalėjome dėl riboto ploto. Mokyklos erdvė atvers kitokias galimybes, tad gali būti, kad nuspręsime fiksuoti ir žiūrovų, ir atlikėjų judėjimą.

– "In-contact" aprašyme daugiau informacijos ne apie patį darbą, bet apie erdvę, kurioje rodyta premjera. Ar kūrinį taip sunku apibūdinti?

– Tikrai nėra sunku! Spektaklio išeities taškas buvo mano susitikimas su bulgarų menininke Albena Baeva, nuolat ieškančia galimybių garsui, judesiui ir apšvietimui komunikuoti su dirbtiniu intelektu. Dirbtinio intelekto, o dabar – ir pandemijos padarinių temos padiktavo "In-contact" idėjas: kalbame apie savo aplinkos, gamtos situaciją. Be abejo, Nida, kurios švyturyje rengėme premjerą, kėlė savo kontekstus: atsidūrėme unikalioje vietoje, kurią sistemingai naikina krūvos poilsiautojų, turizmas. Todėl instaliacijoje atsirado žvėrys, mutavę padarai, kažkuriuo metu perėmę kontrolę į savo rankas.

"In-contact" svarbi galios pasisavinimo tema. Mes, žmonės, jaučiamės visagaliai, tačiau pati gamta – kad ir pandemijos pavidalu – mums nuolat parodo, kad tokie nesame. Siekdami naudos sau galime pridaryti žalos aplinkai, tačiau vėliau patys springsime to padariniais. Instaliacijoje norime apversti trupmeną, parodyti, kad žmogus nebūtinai yra viršuje.

– Pastaruoju metu Šeiko šokio teatre pastatyta daug įvietintų darbų (tarp jų ir "In-contact"), kuriuose erdvė atrodo neatsiejama nuo pasirodymo. Tokius kūrinius ypač sunku vežti į gastroles, nes kaskart reikia perkurti iš naujo.

– Kuriozų ar didelių problemų, kurių negalėčiau išspręsti, kol kas nepasitaikė – regis, jau sugebu žvelgti į reiškinius iš įvairių kampų, tad išeitis visuomet atrandu. Užtat pamenu Žagarėje rodytą "Karalienę Luizę". Mums buvo siūlomos dvaro apylinkės, tačiau pati bevaikščiodama pamačiau nuostabų žirgyną. Buvome patikinti, kad juo naudotis leidimo negausime, tačiau su savininku pavyko susitarti. Taigi spektaklis vyko tarp žirgų, kurių vienas pasirodė esąs artistas – ruoštas dalyvauti parodomosiose programose. Kai spektaklio metu atlikėjos pradėjo šalia jo šokti, žirgas, regis, nutarė, kad atėjo laikas jo programai. Taip gyvūnas savarankišku sprendimu tapo improvizuota spektaklio dalimi.

– Žirgynas, mokykla, švyturys, bažnyčios... Regis, kaskart pritaikant spektaklį naujai erdvei reikia atlikti didžiulį darbą.

– Taip ir yra. Tačiau man tai vienas maloniausių dalykų, nes galiu kitaip pažiūrėti į žinomas funkcijas ar istorijas turinčias erdves. Todėl, kai organizatoriai pasisiūlo surasti man spektaklio vietą, visuomet labai padėkoju ir paprašau sau visiškos sprendimo laisvės.

– Kalbėjome apie darbų formas, o kaip dėl turinio? Gana dažnai šiuolaikinio šokio spektaklių bijoma, nes tikima, kad jie reikalauja didelio apsiskaitymo ir sudėtingo gilinimosi į kūrinio filosofiją. Kaip pati norėtum veikti žiūrovus, kokius pojūčius jiems sukelti?

Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba.

– Šiuo atžvilgiu esu praėjusi įvairias stadijas. Studijuojant ir pačioje karjeros pradžioje man buvo labai svarbu neatsilikti nuo europietiškų tendencijų, eiti tuo metu populiariu ir pripažintu šokio keliu, nepasirodyti nevykusia ar atsilikusia. Žinoma, tokiais atvejais menininkui kyla pavojus prarasti savastį. Tačiau tada man atrodė, kad svarbiausia ne tai, ką žiūrovas pajus, bet kad spektaklyje būtų suformuluota intelektuali mintis. Atrodė, kad blogiausia, kas tuo metu galėjo nutikti, tai banalus, paviršutiniškas ar – o siaube! – jausmingas spektaklis.

Tačiau kažkada įvyko lūžis ir pradėjau galvoti: koks tada spektaklio tikslas, jeigu nesiekiu paveikti žmogų? Kodėl verčiu jį perskaityti, bet ne pajusti tas intelektualias prasmes? Šokis yra menas, kuriame daug kas suvokiama pasąmoningai, per pojūčius, pamatinių žiūrovo patirčių sujudinimą. Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba. Tačiau kūrėjai kartais pasiklysta filosofijose ir nebegali kalbėti paprastai, ne aukštąja meno kalba. Nesupraskit neteisingai – aukštasis, intelektualus menas yra puiku. Tačiau jo harmonija su žemiškais, žmonėms artimais reiškiniais yra dar geriau.

Šiandien manau, kad niekas kitas taip nesujaudins žmogaus, kaip kito žmogaus buvimas šalia.

– O kaip apibendrintum lietuvių publikos požiūrį į šiuolaikinį šokį 2020-aisiais metais?

– Apibendrinti visos Lietuvos žiūrovus būtų sudėtinga. Didmiesčių publika, žinoma, jau mačiusi įvairiausio šokio iš skirtingų šalių, tad jų nebestebina forma, jie ieško turinio, kokybės. Manau, kad šių žiūrovų sąmonėje šokis yra gana arti teatro.

Regionų situacija kitokia, tačiau daug gastroliuodama pastebiu gyventojų nuojautas, kad šiuolaikinis šokis gali juos sujungti su tuo, kas iš tikrųjų svarbu šiandienos žmogui, neleisti nuo visko nutolti, nepaisant geografinės padėties. Regionų žiūrovai šokį pasitinka vis atviriau. Tačiau tam pirmiausia būtinas pačių menininkų atvirumas – kaip pateikiame savo darbus, kaip pasiruošiame susitikimui su konkrečiomis publikomis. Nuo to priklauso, ar žmonės mus įsileis. Nes jei tiesiog įmesime žmones į abstrakčią kūrybą, tikėdamiesi susilaukti jų dėmesio neinvestuodami savojo, paliksime juos likimo valiai. O juk kur kas tikslingiau pasikviesti juos eiti kartu.

ŠŠA pirmininkė Agnietė Lisičkinaitė, paklausta apie būtinybę švęsti ir apdovanoti kūrėjus bet kokiomis sąlygomis, teigė, kad šiuo ypač sudėtingu metu daugybė menininkų jaučiasi atsidūrę finansiniame ir moraliniame užribyje, todėl būtina priminti, koks svarbus ir reikšmingas jų darbas ne tik šokio bendruomenei, bet visuomenei apskritai. "Apdovanojimai kūrėjams yra tarsi vitaminai, suteikiantys jėgų ir energijos dirbti toliau", – sakė ji.

Įvertinimas suteikia jėgos

Choreografas, šokėjas, kultūrinių ir pedagoginių iniciatyvų autorius M.Pinigis meninę karjerą pradėjo Kauno šokio teatre "Aura". Šiandien jis pats yra subūręs šokio trupę "Nuepiko", su kuria vykdo savitos raiškos, sveikos ironijos, socialines temas kvestionuojančius šokio projektus.

"2019-ieji kūrybine prasme buvo derlingi, itin įvairūs: šokau "Dansemos", "Šeiko šokio teatro" ir "Nuepiko" premjerose. Pastaroji, regis, netiesiogiai išpranašavo sergančią, degančią visuomenę", – pastebėjo M.Pinigis.

Gautas įvertinimas jam – pastangų, indėlio, kurį kasdien palieka repeticijų salėje, kūrybinių ieškojimų ir atradimų pripažinimas. "Labai džiaugiuosi ir tuo, kad šis, kaip ir ankstesni apdovanojimai stiprina šokio pozicijas Kaune, suteikia daugiau jėgų palaikyti šokį visose struktūrose", – teigia įsimintiniausiu metų šokėju išrinktas kūrėjas.

Karantinas menininko pernelyg neišmušė iš vėžių. Daugelį metų, nepriklausomai nuo vietos ar aplinkybių, kas rytą jis praktikuoja savo judėjimo metodus, eksperimentuoja. Tik pradžioje buvo sunku apsiprasti su staiga sustojusiu profesiniu ritmu, tačiau kai ką atpirko naujos patirtys.

"Pavyzdžiui, "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" iniciatyvos šokti po daugiabučių langais įgyvendinimas. Pamatęs mano šokį stebėjusių žmonių veidus, pajutau jų kultūros, meno alkį, supratau, kaip tai džiugina laikotarpiu, kai beveik visa pasiekianti informacija apsiriboja viruso tema", – sakė šokėjas.

Iškovota ramybė

Įsimintiniausia choreografe komisija išrinko Klaipėdoje kuriančią menininkę A.Šeiko, pripildžiusią šiuolaikinio šokio visas uostamiesčio erdves – aikštes, bažnyčias, autobusus.

Pastarieji metai A.Šeiko ypatingi – šįmet ji tapo viena iš "Metų klaipėdietės" konkurso finalininkių ir buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui (ceremonija vis dar laukia leidimo įvykti) už spektaklį "Oneiro".

Pati menininkė svarbiausiu pasiekimu vadina strateginio projektinio finansavimo suteiktą galimybę išlaikyti nuolatinę šokėjų trupę. "Tai tarsi pagaliau išsikovotas gabalėlis ramybės po mano ir bendražygės Godos Giedraitytės 15 metų sunkaus darbo periferijoje, kai ne kartą viskas atrodė beviltiška ir nereikalinga, bet visuomet nugalėdavo fanatiškas tikėjimas menu ir noras kažką pakeisti, – sako menininkė. – Tokios sąlygos nuolat vertė save moblizuoti, būti pasiruošusioms ieškoti išeičių, išlaikyti lankstų požiūrį." Ji mano, kad būtent dėl šios priežasties nuo karantino ypač kenčiantis nevyriausybinis kūltūros sektorius nepristinga idėjų, kaip palaikyti menininkus, kaip prasmingai perkelti sąlygų netekusiems projektams gautus pinigus į naujas, naudingas, eksperimentines veiklas.

Į apdovanojimus A.Šeiko teigia reaguojanti atsargiai: "Savos bendruomenės pripažinimas yra be galo svarbus – jis nėra atsitiktinis, nes vertina viską matantys, sekantys ir žinantys žmonės, prieš kuriuos neapsimesi ir nepasislėpsi. Drauge į viską žiūriu atsargiai – kad ir kaip džiugintų pripažinimas, žinau, kad atsipalaidavusi ir nusprendusi, kad kažką jau pasiekiau, pateksiu į spąstus. Labai svarbu nuolat laikyti pulsą ir neatsipalaiduoti netgi patekus į plėsti veiklą leidžiančias sąlygas."

Laurai už novatorystę

Trečiasis kasmetinis apdovanojimas – Vitos Mozūraitės premija, pavadinta šviesaus atminimo ryškiausios Lietuvos šokio kritikės vardu – skiriamas už naujus požiūrio kampus siūlančią, ribas perbraižančią veiklą.

Anot premiją teikiančios komisijos (Lietuvos šokio informacijos centro, Šiuolaikinio šokio asociacijos, Scenos meno kritikų asociacijos ir paskirų profesionalų), V.Mozūraitė niekuomet neapsiribojo viena sritimi ir stengėsi Lietuvos kultūroje pastebėti kuo daugiau šviesos blyksnių, todėl apdovanojimu siekiama pagerbti reiškinius ir žmones, kurių dėka šokis praauga patį šokį.

Šįmet premija atiteko kūrėjai, pripažintai ir įsimintiniausia choreografe – A.Šeiko. Įvertintas jos nenuilstantis darbas palaikant šiuolaikinio šokio bendruomenės pulsą Klaipėdoje, tęstiniai tarpdisciplininiai projektai, dėmesys socialinės atskirties grupėms ir, kaip minėta, visiškas tradicinių erdvių nepaisymas, suvokiant šiuolaikinį šokį kaip meną, pirmiau gimstantį ne scenos dėžutėje, bet bendruomenėje.

"Vita mano kūrybiniame kelyje yra vienas kertinių žmonių. Nepaisant jos aštrumo ir atvirumo, pastebimų ir recenzijose, ji visuomet sugebėjo palaikyti jaunus kūrėjus, padrąsinti juos perlipti per savo klaidas ir eiti toliau. Ji mylėjo mus visus, sirgo už šokio lauką ir norėjo, kad kartu tobulėtume. Pati šiandien girdžiu savo kolegas, neatsistebinčius mano noru palaikyti jaunus žmones ir skatinti juos kurti – manau, prie to stipriai prisidėjo Vitos pavyzdys", – šokio kritikę prisimena A.Šeiko.

Pagarba nusipelniusioms

Garbingas Metų klaipėdietės titulas tradiciškai suteikiamas už kilnius darbus miesto labui bei jo žmonėms.

Rinkimai skatina visuomenę atkreipti dėmesį į miesto moteris kaip pilietes bei visuomenininkes.

Konkurso laimėtoja tradiciškai paskelbiama ir pagerbiama šventiniame vakare Tarptautinės moters dienos išvakarėse.

Vakar vakare Klaipėdos dramos teatre vykusiame iškilmingame renginyje padėkota visoms šešioms konkurso finalo dalyvėms: Gražinai Mažrimienei, Jūratei Rekašienei, Ginai Skersinskytei, Nijolei Sliužinskienei, Agnijai Šeiko, Reginai Zavjalovai bei prisimintos ir pasveikintos 17 ankstesniais metais Metų klaipėdietės titulą pelniusių mūsų miesto moterų.

Įvertinimas: konkurso finalo dalyvės G.Mažrimienė, G.Skersinskytė, N.Sliužinskienė, A.Šeiko ir R.Zavjalova sulaukė daugybės sveikinimų. (Aurimo Skirmanto nuotr.)

Gėlės, sveikinimo žodžiai, dovanos, padėkos, skirtos šioms moterims, tėra tik simbolinė padėka už jų nuoširdumą, atsidavimą, kuklų ir ne visada pastebimą darbą.

Pasveikino Prezidentas

Kiekvienos jūsų istorija yra ypatinga, nes pasakoja apie stiprybę ir atsakomybę, pasiaukojamą ir kitų gyvenimus keičiantį darbą.

Į vakarą atvyko miesto merą komandiruotės metu pavaduojantys vicemerai Arvydas Cesiulis ir Arūnas Barbšys.

Renginio globėjo jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą perskaitė renginio vedėjas Dovydas Bajoras.

Gitanas Nausėda / Redakcijos archyvo nuotr.

"Veiklios, pilietiškos, kūrybingos, žmonių gerbiamos ir įvertintos. Kiekvienos jūsų istorija yra ypatinga, nes pasakoja apie stiprybę ir atsakomybę, pasiaukojamą ir kitų gyvenimus keičiantį darbą. Jūs puoselėjate meną, ginate teisingumą, stiprinate mūsų tautinę tapatybę, rūpinatės bendruomenės kasdienybe ir sveikata, gelbėjate gyvybes. Visos po dalelę savęs įnešate į bendrą nuostabų kūrinį Klaipėdą. Ji šiandien auga ir gražėja, nes prie to daug prisideda jūsų rankos ir širdys. Plataus atgarsio visuomenėje sulaukianti jūsų veikla yra didelė dovana visų mylimam uostamiesčiui, o šis konkursas – dar viena galimybė jums už tai padėkoti. Tegu jūsų ateities darbuose netrūksta sėkmės, palankaus vėjo ir jūros įkvėptos laisvės dvasios", – sveikinimo prakalboje teigė G.Nausėda.

Atskleidė aktualijas

Metų klaipėdietės konkursas kasmet tampa nemenku iššūkiu ne tik jį organizuojantiems dienraščio "Klaipėda" darbuotojams, bet ir miesto žmonėms.

Kaskart po didžiųjų metų pabaigos švenčių atsipūtę uostamiesčio žmonės prisimena pažįstamas moteris, kurios garsina mūsų miestą, išskirtiniais poelgiais ar kruopščiu kasdieniu darbu padeda kitiems žmonėms.

Konkurso istorija jau greitai pasieks du dešimtmečius, tad nenuostabu, kad per šį laiką keitėsi jo sąlygos, bet visada išliko vienas reikalavimas – pastebėti ir iškelti į viešumą ypatingus konkursui siūlomų moterų nuopelnus.

Kaskart siūlydami pretendentes, miesto žmonės tarsi byloja, kokios gyvenimo aktualijos jiems tuo metu yra svarbiausios.

Metų klaipėdietės rinkimų ceremonija:

Miesto vardo garsinimas pasaulyje sporto,  muzikos, meno srityse, teisingų sprendimų priėmimas, mecenatystė, rūpinimasis sergančiaisiais ir likimo nuskriaustaisiais, ypatingas jautrumas į bėdą patekusiems vaikams, atjauta beglobiams gyvūnams – visa tai klaipėdiečiai įvertino balsuodami konkurse.

Šie metai atnešė naujų vėjų. Dar niekada į pretendenčių sąrašą nebuvo patekusios pareigūnės, tad balsuodami už prokurorę G.Skersinskytę klaipėdiečiai parodė, kaip jiems svarbu gyventi švariame mieste.

Ši moteris kuklinosi sakydama, kad ir bet kuris kitas jos kolega būtų ėmęsis demaskuoti didžiulės įmonės taršą.

Tai sakydama ji nekalbėjo apie iššūkius, kuriuos jai teko įveikti ne tik kaip prokurorei, bet ir mamai, moteriai.

Anksčiau klaipėdiečiai neskubėdavo į pretendenčių garbingam titului sąrašą įrašyti miesto daugiabučius tvarkančių įmonių darbuotojų pavardžių. Paprastai gyventojai būna itin reiklūs ir ne visada geranoriški vadybininkams.

R.Zavjalovai savo darbštumu ir nuoširdumu pavyko pralaužti šiuos ledus, klaipėdiečiai aktyviai už ją balsavo.

Garsina Klaipėdos vardą

Klaipėdos etnokultūros centro vadovė N.Sliužinskienė tapo savotiška šios įstaigos vėliavneše.

Neįsivaizduojantys miesto gyvenimo be tautinių ir liaudiškų švenčių uostamiesčio gyventojai balsuodami konkurse už šią moterį išreiškė savo dėkingumą ne tik už ilgą ir vaisingą darbą.

Du kartus mūsų mieste surengtas UNESCO globojamas nematerialaus paveldo festivalis "Lauksnos" įtikino jo gerbėjus atiduoti savo balsus už N.Sliužinskienę.

A.Šeiko pavardė klaipėdiečiams ir visai Lietuvai reiškia šviesą ir talentą, susiliejusį vienoje asmenybėje.

Šios šokio pedagogės, choreografės, šiuolaikinio šokio kūrėjos, šokio teatro direktorės nebereikia pristatinėti.

Jos pavardė būdavo įrašoma į konkurso dalyvių sąrašą beveik kasmet. Ji jau yra tapusi ir šio konkurso finalininke.

A.Šeiko yra buvusi ir kitame amplua – ji yra padėjusi rengti iškilmingą Metų klaipėdietės vakarą.

Medikėms – pagarba

Gydytoja G.Mažrimienė iki šių metų konkurso buvo geriau žinoma savo kolegoms Respublikinės Klaipėdos ligoninės konsultacinės poliklinikos darbuotojams bei pacientams, su kuriais susiduria dirbdama fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.

Šie žmonės pažymėjo moters nuoširdumą, ypatingą dėmesį ir pagalbą kiekvienam, su kuriuo bendrauja.

Klaipėdos universitetinės ligoninės Akušerijos-ginekologijos departamento bendrosios praktikos slaugytoja J.Rekašienė taip pat yra gerbiama bendradarbių bei pacienčių.

Jūratė Rekašienė / Aurimo Skirmanto nuotr.

Gyvenimas jai skyrė išbandymą per akimirką apsispręsti, kaip pasielgti.

Tokio apsisprendimo kaina buvo gyvybė – pamėlęs, naktį gimdytojos pamestas mirti patvoryje vaikelis rodė labai menkus gyvasties ženklus.

J.Rekašienė priglaudė šildė naujagimį ir masažavo jam širdelę, melsdama ją nesustoti.

Mažylis išgyveno, dabar jis auga tėvais jam tapusioje šeimoje. Galbūt kada nors jis garsins Lietuvą ir Klaipėdą, o gal taps tiesiog doru žmogumi.

Kuponai lėmė laimėtoją

Tradicinis jau 18-us metus organizuojamas renginys sulaukė itin didelio visuomenės bendruomenės susidomėjimo.

Balsavimas už pretendentes buvo nevienodas ir itin intriguojantis.

Kasdien skelbiami rezultatai vertė aktyviausius klaipėdiečius negailėti laiko spaudžiant ir kompiuterio mygtukus.

Balsavusiųjų internetu garbei reikia pasakyti, kad šiemet nebūta bandymų "nulaužti" sistemą ir pakeisti balsavimo rezultatų kieno nors naudai.

Dalis žmonių pasinaudojo galimybe balsuoti trumposiomis SMS žinutėmis, taip uždirbdami pasirinktai moteriai kiekviena žinute 10 balų.

Populiariausias balsavimo būdas iki šiol – balsuoti kerpant ir užpildant kuponus iš dienraščio.

Šiemet balsų skaičius kasdien pildėsi šimtais ir net tūkstančiais.

Atrodė, kad pradėjus skelbti balsus kasdien konkursas neteko intrigos.

Paaiškėjo, kad ištikimiausieji konkurso gerbėjai ją sugebėjo išlaikyti iki paskutinės dienos, kai į balsadėžę sukrito didžioji dalis iškirptų lapelių.

J.Rekašienė Metų klaipėdiete tapo balsų dauguma, tai paaiškėjo tik baigiant juos skaičiuoti.

Projektas sulaukė paramos

Metų klaipėdietė pradėta rinkti nuo 2003 m., šiemet išrinkta 18-oji Metų klaipėdietė.

Projektus "Metų klaipėdietė 2014" ir "Metų klaipėdietė 2019" globojo jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Įpareigojimas: praėjusių metų konkurso laimėtoja Skaistė Svidraitė iškilmingo vakaro metu įteikė Metų klaipėdietei skulptūrėlę. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Dienraštis "Klaipėda" dėkoja projekto rėmėjams: ilgamečiam Metų klaipėdietės rinkimų garbės mecenatui – nekilnojamojo turto valdymo įmonei "Mūsų laikas" bei pagrindiniam rėmėjui – bendrovei "Švyturys-Utenos alus".

Kiti rėmėjai: lietuviško kapitalo integruotas medienos perdirbimo įmonių holdingas "Vakarų medienos grupė", "Danvitė Smile" – profesionalios aukščiausio lygio dantų gydymo, chirurgijos, ortodontijos, dantų profilaktikos ir grožio paslaugos, aplinkosaugos uoste sprendimus ir paslaugas teikianti įmonė "Parsekas", Klaipėdoje gaminami elektriniai autobusai "Dancer", Klaipėdos jūrų krovinių kompanija "Bega".

Partneriai: Klaipėdos estetinės ir lazerinės medicinos centras "Lazerklinika", "Vadasiga" – aukščiausios kokybės baldų prekybos lyderė, žinomų Europos baldų gamybos kompanijų atstovė, jaukumu primenanti namus šeimos kavinė Klaipėdoje "Degustacija", Gėlių studija AGAVA – patyrusių florisčių gaminamos puokštės ir kita šventinė atributika.

Metų klaipėdietėmis jau yra tapusios

2003 m. – Skaistutė Idzelevičienė,

2004 m. – Klaudija Bobianskienė,

2005 m. – Aldona Grigaliūnienė,

2006 m. – Olga Žalienė,

2007 m. – Kristina Vintilaitė,

2008 m. – Žaneta Norkuvienė,

2009 m. – Inga Grubliauskienė,

2010 m. – Nijolė Hansen,

2011 m. – Loreta Bosienė,

2012 m. – Jurga Karčiauskaitė-Lago,

2013 m. – Dalia Kanclerytė,

2014 m. – Janina Tulabienė,

2015 m. – Aldona Kerpytė,

2016 m. – Jolanta Česienė,

2017 m. – Galina Kučinskienė,

2018 m. – Loreta Laurinavičienė,

2019 m. – Skaistė Svidraitė.

Apie darbą

Darbas man yra labai daug, beveik viskas. Ir net nežinau, ar tai galiu vadinti darbu, tai yra gyvenimas, kuris nedalomas, nenustojantis procesas. Vienas didžiausių pasiekimų, kad per tuos metus buvo įkurtas profesionalus šokio teatras, vienintelis toks Lietuvoje. Rizikavome, kūrėme jį iš projektinių lėšų. Dabar turime įdarbintus 8 profesionalius šokėjus, vienus geriausių. Dirba ir keli užsieniečiai. Turime suformuotą repertuarą, kurį rodome Klaipėdoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ilgainiui atsirado šiuolaikinio šokio ir garso spektakliai-ekskursijos "Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda / Mėmelis". Tiesiog tam buvo labai stiprus vidinis poreikis. Tie spektakliai skirti specialiai Klaipėdai. Norėčiau, kad žmonės galėtų pasakyti, kad jiems yra gera čia gyventi. Man asmeniškai tai svarbu. Galbūt mes savo spektakliais ir neprotestuojame prieš taršą, tačiau juose slypi įvairių žinučių. Šiuos spektaklius kuriu tam, kad ši vieta būtų branginama, kad žmonės nenorėtų iš čia išvažiuoti arba išvažiavę norėtų grįžti. Gal ir banaliai pasakysiu, bet norėčiau žmonėse užauginti pasididžiavimo Klaipėda jausmą, kad tai nėra tik kažkoks miestelis prie jūros. Mane yra apėmęs azartas prisidėti bent prie nedidelio pokyčio mieste. Gal mano siekiai idealistiniai, bet aš darau tai, tuo tikiu.

Apie šeimą

Dėl darbo, kuris atima labai daug, žinoma, nukenčia šeima. Tačiau mano vyras ir vaikai su tuo susitaikė. Nors, pripažinsiu, jutau spaudimą iš šalies, kad tarsi per mažai skiriu dėmesio savo artimiesiems, o daugiau – kūrybai. Aišku, mano dukra ir sūnus yra patys brangiausi. Jie augantys žmonės, nuostabios asmenybės, savarankiški ir protingi. Aš tikrai labai laiminga juos turėdama, ir mūsų bendra būtis man yra labai svarbi. Bet tikrai viso to nenoriu mistifikuoti, o ir jie patys prieš interviu man teigė, kad daugiau kalbėčiau apie savo darbą.

Apie pomėgius

Mano veikla glaudžiai susijusi su laisvalaikiu. Aš tikrai labai laiminga, kad darbo reikalais tenka daug keliauti. Gauname galimybę susitikti su naujais žmonėmis, kažką naujo pamatyti. Tiesa, dabar atradau naują būdą, kaip atsipalaiduoti ir išvalyti protą nuo nereikalingų minčių, tai –  slidinėjimas.

Apie Klaipėdą

Manau, kai kurie žmonės yra užstrigę kažkuriame etape. Jie gyvena tarsi įsuktame rate, kaip tos voverės, su tomis problemomis, kurios buvo prieš keliolika metų, ir vis kalba apie tą patį. Jie nemato, kad kažkokie žingsniai jau yra padaryti. Klaipėda nėra didmiestis, nėra Niujorkas ar Paryžius, kur verda naktinis gyvenimas. Klaipėda nedidelis miestas. Pripažįstu, kad čia trūksta gyvumo, trūksta žmonių, tos kritinės masės, kad vyksta įvairių "povandeninių" dalykų, tai yra tiesa. Tačiau daug permainų žmonės nemato ar nenori matyti. O mano jaunieji kolegos, atvykę čia dirbti, tikina, jog Klaipėda yra puikus miestas kūrybiniam darbui, nes čia nereikia eikvoti energijos automobilių spūstyse ar dideliems atstumams įveikti. Visi jie  gyvena netoli centro, savo darbo vietos, pėsčiomis ateina į darbą. Tai gal ir buitiniai dalykai, bet jie sudaro palankią terpę kūrybai. Didelis Klaipėdos privalumas yra tas, kad čia tikrai daug idėjų galima įgyvendinti, tik reikia dirbti. Tiesa, tam būtinas užsispyrimas, bet esu tikra, kad galimybių saviraiškai čia tikrai yra. Mes patys sau turime susikurti galimybes. Suprantu, kad tai priklauso nuo žmonių charakterio. Mieste yra nemažai problemų, bet tikrai negalima teigti, kad Klaipėda nesikeičia. Pavyzdžiui, su mumis dirbti atvažiuoja labai daug choreografų iš užsienio, tai jie visi įsimylėję Klaipėdą. Aišku, jie čia nuolat negyvena, galbūt nemato tamsiosios miesto pusės. Bet jie tvirtina, kad šalia tos gamtos, kuri čia nuostabi, jie gali koncentruotis ir daug gražių dalykų nuveikti.

Gyvenimo kredo

Svarbiausia mano gyvenimo siekiamybė – laisvė. Laisvė kurti, laisvė kalbėti apie tai, kas yra labai svarbu. Ne mažiau svarbu būti laisvam ir pačiam nuo savęs, nuo savo ego. Tai labai vertinu ir kituose žmonėse, ir savyje.

Apie Metų klaipėdietę

Kiekvienas konkursas savyje turi tam tikrų pavojų, o ypač, kai viena moteris išskiriama iš kitų. Visos mes tiesiog darome savo darbus, tai, ką sugebame geriausiai. Tačiau labai malonu, kai tavo darbus žmonės pastebi ir įvertina.

Į uostamiestį Agnija grįžo prieš dvylika metų, baigusi choreografijos studijas Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“. Klaipėdoje ji ėmėsi aktyvios meninės ir organizacinės veiklos kartu su menininkų grupe „Žuvies akis“ ir koordinuoti kasmetinio Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „PLArTFORMA“ veiklą, o prieš penkerius metu kartu su bendraminčiais dar įkūrė ir šokio teatrą „Padi Dapi Fish“, kuris jau spėjo apsilankyti Švedijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV, Kinijoje. Agnija jau yra pelniusi du „Auksinius scenos kryžius“, o pernai apdovanota dar ir Boriso Dauguviečio auskaru už tarpdisciplininę kūrybą.

– Vis kažkur leki, viena veikla veja kitą, nuolat gastroliuoji užsienyje. Ar tai įprastas tavo ritmas, ar šie metai ypatingi?

– Manau, kad atsiliepia ilgametis įdirbis, imame jausti ilgo ir nuolatinio darbo rezultatus. Šiemet sukrito dar ir nemažai palankių aplinkybių. Žinoma, smagu, kad užsitarnavau tokį statusą, kad jau pasitikima ir tenka atsakingos užduotys. Viskas tiesiog kažkaip susidėjo.

Mūsų užsienio gastrolių gausa – kokių šešerių metų nuolatinio ir nuoseklaus darbo rezultatas. Kai nuolat dirbi, sieki kokybės, tai galiausiai ir prisibeldi – tave pastebi.

– Neseniai vėl grįžai iš Kinijos. Kelintos tai gastrolės šioje šalyje šiemet?

– Penktos.

– Kas kinus taip žavi „Padi Dapi Fish“ repertuare?

– Šokis mobilus ir lengvai keliaujantis menas. Be to, Kinija – be galo didelė ir galėtum po ją su vienu spektakliu gastroliuoti visą gyvenimą. Kinams labai artima ir priimtina mūsų estetika, spektaklių temos. Dabar lankėmės tarptautiniame Mianjango teatrų vaikams festivalyje, Sičuano provincijos sostinėje Čengdu, kur pasirodė dvylika trupių iš viso pasaulio. Žinoma, dėl šios sėkmės nemažas nuopelnas tenka ir Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnei Biliūnaitei.

– O kaip pavyksta susikalbėti su kinų publika?

– Jie nepratę prie monochrominių spalvų ir kamerinių spektaklių, kas būdinga mūsų teatrui, bet jiems tai labai priimtina. Po spektaklio neatsiginame vaikų. Festivalių organizatoriai į mums paprastai žiūri atsargiai, nes pavadinimas jiems nieko nesako, tad pradžioje būna sunkiau prisikviesti publiką. Tačiau po pirmų poros spektaklių jau susirenka pilnos salės. Net sulaukėme klausimų, ar spektaklius kuriame specialiai Kinijos rinkai.

Rodėme spektaklį „Baltoji lopšinė“, kuris atliepė tėvų nebuvimo šalia vaikų problemą. Ji Kinijoje labai aktuali: tėvai palieka vaikus kaime ir važiuoja dirbti į Šanchajų ar Pekiną, o vaikai augina vieni kitus. Tad Kinijoje vaikai labai noriai ir aktyviai dalyvauja susitikimuose po spektaklių, teikia savo pasiūlymus ir pastabas. Lietuvoje kalbame apie emigravusių tėvų paliktus vaikus, o Kinijoje kitaip, bet panašiai.

– O kaip dialogą su publika sekasi megzti Klaipėdoje?

– Klaipėda labai specifinis miestas ir visi apie tai kalba. Visų pirma tai – pramoninis miestas. Čia nėra daug žmonių, kurie gali ar nori kultūrai skirti pinigų, dėmesio ir laiko. Tačiau su „Padi Dapi Fish“ komanda esame išsikėlę tikslą pasiekti tą auditoriją, kuri pati neateina. Mes žinome, kad jiems tikrai patiks mūsų spektakliai. Na, tikrai. Tad ieškome to dialogo.

Karjeros pradžioje paprastai įsivaizduoji esąs didis menininkas, kurį visi turi priimti ir į jo spektaklius ateiti. Bet juk taip nėra. Dialogui žmogų reikia pakvieti, žiūrovai turi jaustis laukiami. Ilgai mūsų teatro bėda buvo ta, kad apie mus iš viso nelabai žinojo. Dabar bandome atrasti būdų, kaip prieiti prie žmonių. Gal jie kartais net nežino, kad jiems to šokio reikia. Kuriame nemažai spektaklių, kurie vyksta mieste, pavyzdžiui, kaip mūsų „Keliaujančios bažnyčios“, „Lucky Lucy“ ir naujausias „Neužšąlantys namai“, apie koklinę krosnį. Žiūrovams nebereikia ateiti į teatrą, kad mus pamatytų, o mums nebūtina stovėti su plakatais nurodant, kad va štai čia yra šiuolaikinis šokis. Mėginame žiūrovus susitikti kažkur kitur, prisipratinti ir tada jau pasikviesti į teatrą. Nesame didelę produkciją kuriantis teatras. Mums svarbus asmeninis santykis su publika, tad ieškome būdų susitikti su žiūrovais.

– Sakei, kad galbūt žmonės nežino, kad jiems reikia šokio. O kodėl manai, kad jiems turėtų reikėti?

– Čia geras klausimas. Manau, kad teatras yra susitikimas ir su savimi, ir su kitu. Susitikęs kitą žmogų, šiuo atveju šokėją scenoje, kartu susitinki ir su savimi.

Meno buvimas mieste keičia ir paties miesto veidą, ir žmonių tarpusavio santykius. Visi nuolat kalbame apie susvetimėjimą, apie atitrūkimą. Manau, kad atėjęs į kultūros renginį tuo metu tampi bendruomenės dalimi, o tą bendrystę pajusti labai svarbu. Net kai pagalvoju apie mūsų spektaklių temas, labai dažnai juose kalbame apie buvimą su žmonėmis, tad man tai įdomiausia ir svarbiausia.

Neseniai gavau klausimą: „Jeigu tavo teatras būtų asmenybė, su kuo ji susitiktų?“ Ir žinoma, man, kaip nuolat mąstančiai apie savo teatro ateitį, į galvą pirmiausia šovė garsiausi prodiuseriai ir festivalių vadovai, bet tuomet susimąsčiau: palauk, o dėl ko mes visa tai darome? Net jei ir susitiksiu su paties svarbiausio festivalio direktoriumi, kas iš to, juk iš tiesų aš noriu susitikti su žmonėmis, kuriems mes tą spektaklį jo festivalyje rodytume. Taip pat ir su gastrolėmis Kinijoje. Ten mane labiausiai papildo susitikimai su vaikais, kurių akys tiesiog šviečia.

– Kai prieš dešimtmetį baigei šokio studijas Roterdame, tavęs daug kas klausė, kodėl nelikai Olandijoje. Šiandien turbūt reikėtų klausti, kodėl lieki Klaipėdoje?

– Man atrodo, kad pokyčiams reikia laiko. Nesakau, kad pastarasis dešimtmetis Klaipėdoje man buvo lengvas, visokių minčių būna. Gal nuskambės pernelyg idealistiškai ar naiviai, bet jei savo miestą galiu nors kažkiek padaryti gražesnį, tai jaučiu prasmę būti čia.

Klaipėda – mano gimtasis miestas, tačiau meilės istorijos su juo niekada neturėjau. Gal tik dabar jį prisijaukinau. Kita vertus, šiais laikais vieta, kurioje gyveni, nebėra tokia svarbi, mat pasaulis – čia pat.

Kad ir kalbant apie Lietuvos kultūros sostinės atidarymą. Savo mieste turėjau galimybę režisuoti tokį didelį renginį. Žinoma, galima jį kritikuoti, bet iš esmės tai buvo galimybė įgyvendinti pokytį. Jei žmonėms galiu sukelti pasididžiavimo savo miestu jausmą, man tai yra labai prasminga.

Klaipėda – mano gimtasis miestas, tačiau meilės istorijos su juo niekada neturėjau. Gal tik dabar jį prisijaukinau. Kita vertus, šiais laikais vieta, kurioje gyveni, nebėra tokia svarbi, mat pasaulis – čia pat. Vos grįžome iš Kinijos, jau netrukus keliaujame į Ameriką. Pasaulis nebėra toks didelis. Tačiau jaučiu prasmę sulaukti pokyčių, o jie įmanomi tik su laiku. Tikriausiai būtų ne mažiau prasminga ir karjera keliaujant po skirtingus miestus ar šalis, bet asmeniškai aš tikiu santykių artumo ir pokyčių, kuriuos gali sukelti, svarba.

Kažkada Loreta Juodkaitė man papasakojo gerą palyginimą apie į Afriką atvykusius batsiuvius: pirmasis sušuko, kad neturi čia ką veikti, nes karšta ir niekas nenešioja batų, o antrasis sušuko: „Kiek aš čia turiu darbo, nes niekas nenešioja batų!“ Tad tokia ta likimo čia prasmė: gali veikti, daryti įtaką, kelti kultūrą, šokio meninį lygį. Su kolegomis taip skatiname, drąsiname vieni kitus ir liekame.

– O kokį pokytį tas dešimtmetis atnešė tavo kūrybai, tam, kaip suvoki šokį?

– Bėgant metams ir dirbant periferijoje atsiranda pavojus nuleisti kartelę, kartais gali imti tenkintis ir ne aukščiausio lygio dalykais. Todėl stengiuosi palaikyti pulsą, kad tokios tendencijos man netaptų norma. Tai mane labiausiai neramina. Nes kai grįžti iš centro, tai kurį laiką patiri lengvą paniką dėl to nutolimo, o paskui kažkaip pasidaro viskas savaime suprantama. Todėl svarbu vis išvažiuoti pasitikrinti.

Choreografijos prasme išsigrynino mane dominanti kryptis. Ji, žinoma, nuolat kažkiek kinta. Dabar mane labiausiai domina įvairių sričių jungimasis, tarpdiscipliniškumas. Vis susimąstau apie šokio instrumentalizaciją, t.y., kad šokis man vis labiau tampa tik priemone, o ne tikslu. Man įdomu stebėti, kaip šokis susikalba su kitomis disciplinomis – vaizdo menais, muzika, drama ar net archeologija. Šokį aš visada matau kažkokiu platesniu kontekstu.

– Pastaruoju metu vis dažniau spektakliuose šoki ir pati. Smagu tave stebėti scenoje. O pačiai smagu?

– Smagu. Nors įdomu tai, kad niekada nemačiau savęs kaip šokėjos. Visada maniau, kad turiu būti toje kitoje pusėje. Net neleidau sau kitaip mąstyti. Ypač po studijų Olandijoje, kur teko stebėti kone tobulus šokėjus ir suvokti, kad tau jau 25-eri, nesi praėjusi tos mokyklos ir nieko nebepakeisi, nebepasieksi tokio lygio. Tuomet supratau, kad tai man netrukdo būti stipria choreografe, tad to ir ėmiausi. Bet dabar, prabėgus metams, kai atradau sau artimiausią estetiką, supratau, kad man būti scenoje gana natūralu. Nors man ir pačiai tai šiek tiek keista. Be to, man labai įdomu scenoje stebėti vyresnius šokėjus.

– Ką planuoji toliau?

– Dabar išsigryninimo etapas. Apsisprendimo, kur einame ir ką darome, laikas. Dabar atrodo visko daug ir viską norisi daryti, bet reikia apsispręsti ir atsirinkti, nes visko aprėpti neįmanoma, o ir nereikia to daryti.

Šiuo metu aktyviai bendradarbiaujame su Prancūzų institutu Lietuvoje ir manau, kad dėl neseniai pasirašytos Klaipėdos ir Prancūzijos kultūrinio bendradarbiavimo sutarties turime nemažų galimybių uostamiestyje suformuoti naują tarptautinį darinį ir taip sustiprinti šokio poziciją Klaipėdoje. Jau antrus metus uostamiestyje vyksta prancūzų kūrėjų kūrybinės dirbtuvės, turime nemažai su tuo susietų planų, tad manau, kad šis bendradarbiavimas taps pagrindine kryptimi artimiausioje ateityje.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.

Susiburs žygeiviai

„Iš vakarų pakrantės užduosime kultūros gyvenimo toną visiems metams“, – teigė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Veiklų gausaus savaitgalio pradžią paskelbs Sausio 13-osios atminimo renginiai. Organizatorių teigimu, jų bus daug ir įvairių. Be gausybės iniciatyvų, penktadienį numatomas ir 17-asis naktinis žygis „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais“, 22 val. startuosiantis Priekulėje.

Čia taip pat žadama Priekulę paskelbti Mažąja Lietuvos kultūros sostine ir pasirašyti bendradarbiavimo sutartį.

Šiųmečio žygio dalyviai pėsčiomis nueis apie 25 km. Tokį atstumą įveikti žygeiviams prireiks maždaug 5 valandų.

Šiemet tikimasi sulaukti apie 1 tūkst. dalyvių. Panašus būrys žygeivių susirenka kasmet.

Vienas iniciatyvos organizatorių ir miesto tarybos narys Algirdas Grublys pastebėjo, kad šiemet iki žygio starto, sujungsiančio dvi kultūros sostines, suplanuota nemažai įvairių veiklų – tądien į Priekulę anksčiau atvykusieji galės dalyvauti ekskursijose, o, miestelį paskelbus Mažąja Lietuvos kultūros sostine, vyks ir koncertas.

Atidarymas – kaip kelionė

Šeštadienis uostamiestyje taip pat bus itin svarbi diena – oficialiai bus duotas startas Lietuvos kultūros sostinės renginiams.

Atidarymą organizuojančio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ meno vadovė Agnija Šeiko akcentavo, kad svarbiausi renginio „Klaipėda, perduok, kad neužšaltų“ akcentai – pasirinkta forma ir bendruomeniškumas.

„Mes nusprendėme atsisakyti tradicinio atidarymo ar koncerto, atidarymą renkamės kaip kelionę“, – paaiškino A.Šeiko.

Šeštadienį kultūros sostinės atidarymo renginį norintys stebėti gyventojai bei miesto svečiai 17 val. kviečiami rinktis buvusios Šv. Jono bažnyčios aikštelėje ir tuomet, jau prasidėjus renginiui, drauge keliauti šalia Klaipėdos piliavetės esančios aikštės link.

Eidami dalyviai perneš 500 menininko Lino Kutavičiaus sukurtų šviesos objektų, kurie primena nedidelius namelius ar Taravos Anikės fontaną apgaubusį sniego burbulą.

Dalimi šių objektų tapo ir Klaipėdos vaikų bei suaugusiųjų piešiniai tema „Jūros vartai“.

Pasakos smilgininkai

Einančiuosius pasitiks uostamiesčio rašytojų balsais prabilusios Turgaus gatvės sienos, muzikos kūrėjo Kristijono Lučinsko kompozicijos, šokėjų pasirodymai bei mistiškųjų smilgininkų pasakojimai.

Pasak vienos organizatorių Sondros Simanaitienės, smilgos motyvas pasirinktas neatsitiktinai.

„Smilgos labai gerai atspindi mūsų regioninį identitetą. Jos simbolizuoja ir trapumą, ir ilgaamžiškumą“, – kalbėjo S.Simanaitienė.

Pabrėžiama, kad kultūros sostinės atidarymo renginyje dalyvaus daug profesionalių menininkų ir mėgėjų, studentų, vaikų, senjorų, neįgaliųjų. Vieną smilgininkų įkūnys net ir kariškis.

Tekstai, kuriuos renginio metu bus galima išgirsti, – uostamiesčio rašytojų sukurti ir įgarsinti specialiai šiam renginiui.

Pasiekus aikštę ir į ją pernešus visus šviesos objektus, šie bus dedami ant didelio bangolaužio.

Atidarymo renginio finišo vietoje numatomas ir fejerverkas. Organizatorių teigimu, šventė nebus ilga, todėl laukiami ir mažieji.

Pasiruošimas atidarymui subūrė bemaž 1 tūkst. miesto moksleivių ir apie 150 savanorių. Tikimasi, kad renginį stebės ne tik gausus būrys miestiečių, bet ir nemažai aukšto rango svečių.

Inscenizuos šturmą

Prasmingų iniciatyvų maratonas tęsis ir sekmadienį. Tądien numatomi Sausio 15-osios atminimo renginiai 10 val. prasidės bėgimu „Laisvės kelias“. Jo trasa – nuo Girulių televizijos bokšto iki uostamiesčio savivaldybės.

Finišavus bėgimui, suplanuota padėti gėlių ant Erdmono Simonaičio kapo Lėbartų kapinėse ir ant Jurgio Lėbarto kapo Joniškės kapinėse.

Vidurdienį Skulptūrų parke vyks žuvusiųjų pagerbimo cermonija prie paminklo 1923 m. sukilimo dalyviams.

15 val. Teatro aikštėje, prie buvusios prancūzų prefektūros, numatoma prefektūros šturmo rekonstrukcija.

Kelios dešimtys asmenų inscenizuos bandymą atkovoti Klaipėdos kraštą. Renginyje bus galima pamatyti tam laikmečiui būdingos aprangos, transporto priemonių.

17 val. prie paminklo „Arka“ prasidės žvakelių uždegimo akcija „Vienybės laiptai“, skirta sukilimo dalyvių garbei. Žvakelėmis pasirūpins organizatoriai.

18 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nugriaudės Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro koncertas, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 94-osioms metinėms.

Nemokamo renginio metu skambės lietuvių klasikų muzika. Bus galima pasiklausyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Eduardo Balsio kūrinių.

Apie 19.30 val. gyventojus nudžiugins šventinis fejerverkas.

Uostamiesčio gyventojai prisidėti prie Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginio imti kviesti iškart po Naujųjų.

Renginį organizuojančio šokio teatro „Padi dapi fish“ meno vadovė Agnija Šeiko teigė, kad entuziastų netruko atsirasti.

Pašnekovė pastebėjo, kad žinia apie laukiamus savanorius mieste sklido iš lūpų į lūpas, aktyviai kreipėsi šokio teatro veiklą sekantys gyventojai ar meno mėgėjai.

Kai kurios savanoriams numatytos pozicijos jau užimtos, tačiau, pasak A.Šeiko, visi norintieji prisijungti yra laukiami ir jiems tikrai bus atrasta veiklos.

Klaipėdiečių indėlis bus jaučiamas ne tik jiems savanoriaujant atidarymo renginyje, bet ir kuriant vieną svarbiausių jo akcentų – šviesos objektus.

„Menininkas Linas Kutavičius gamina šviečiančius objektus, kuriuose yra atspausti vaikų ir ne tik piešiniai. Mokyklose, dailės studijose paskelbėme akciją, kad vaikai pieštų ir dalyvautų. Labai aktyviai sureagavo darželiai, mokyklos. Piešinių gavome daugiau nei yra objektų, tačiau juos planuojame dar ir kitaip panaudoti“, – dėstė A.Šeiko.

Anot jos, 500 šviečiančių objektų ketinama eksponuoti mokyklose ir kitose erdvėse.

Pagrindinis projekto atidarymo renginys įvyks Klaipėdos krašto dienos išvakarėse – sausio 14 d.

Tądien 17 val. gyventojai kviečiami susirinkti buvusios Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios vietoje ir prisijungti prie iš čia minėtus šviečiančius objektus į piliavietę nešiančių smilgininkų bei kitų personažų.

Oficialus Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės pristatymas numatomas po kiek mažiau nei poros savaičių – sausio 13–15 d.

Pagrindinis projekto atidarymo renginys vyks Klaipėdos krašto dienos išvakarėse – sausio 14-ąją.

Prie jo raginami prisidėti ir gyventojai. Tądien 17 val. jie kviečiami susirinkti Šv. Jono bažnyčios vietoje ir iš čia į piliavietę pernešti 500 šviečiančių objektų.

Norintieji tapti atidarymo renginio dalimi gali per kelias artimiausias dienas registruotis elektroniniu paštu ginsve@gmail.com.

Renginį organizuojančio šokio teatro "Padi Dapi Fish" meno vadovė Agnija Šeiko tvirtino, kad svarbiausias atidarymo akcentas – įtraukti bendruomenę į veiksmą.

Šiam tikslui pasirinkta ir netradicinė forma – judėjimas iš vieno miesto taško į kitą, drauge pernešant šviesą.

Prasidėjus 2017-iesiems, pradėjo veikti ir svarbus šių metų akcentas – speciali internetinė svetainė, kurios adresas – www.kulturosuostas.lt.

Čia galima rasti naujausias Lietuvos kultūros sostinės aktualijas, informaciją apie visų metų renginius. Svetainėje esančiame kalendoriuje žymimos artėjančių renginių datos, skelbiami aprašymai, publikuojamos nuotraukos.

Prie kiekvieno numatomų renginių tiksi laikmatis, skaičiuojantis, kiek dienų, valandų, minučių ir sekundžių liko iki renginio pradžios, žemėlapyje nurodoma renginio vieta.

Šiųmetį kultūrinį veiksmą galima sekti ir socialinio tinklalapio "Facebook" paskyroje "Kultūros uostas Klaipėda".