Kai kam jis yra seksualiausias 20-ojo amžiaus vyras, kai kam – egotistinis niekšas ir Prancūzija, aktoriui Alainui Delonui (Alenui Delonui) sekmadienį švenčiant 80-ąjį gimtadienį, vis dar negali apsispręsti dėl savo didžiausio kino gundytojo.
Naujiems Prancūzijos ir Italijos televizijų dokumentiniams filmams sukant galvą dėl šios paslaptingos žvaigždės, net Brigitte Bardot (Brižit Bardo), viena seniausių A.Delono draugių, pripažino, kad ir pati niekada iki galo neperprato šios mįslės.
„Tu esi tas erelis su dviem galvomis, in ir jan, geriausias ir blogiausias, – gimtadienio laiške, kurį matė AFP, A.Delonui rašė 7-ojo dešimtmečio kino legenda. – Tu neprieinamas ir vis dėlto toks artimas, šaltas, bet deginantis“.
Abu aktoriai tvirtina, kad niekada nebuvo meilužiai, nors buvo Prancūzijos pokario kino „aukso amžiaus“ Venera ir Apolonas.
Jos legenda prasidėjo su filmu „Ir Dievas sukūrė moterį“ (Et Dieu crea le Femme) 1956-aisiais, o jo – ketveriais metais vėliau, su gražių berniukų-žudikų ir paslaptingų intrigantų vaidmenimis tokiuose klasika tapusiuose filmuose kaip „Saulės nudeginti“ (Plein Soleil), kurio perdirbinys yra „Talentingasis misteris Riplis“ (The Talented Mr Ripley), ir Luchino Visconti (Lukino Viskončio) „Leopardas“ (Il Gattopardo).
Tylaus žudiko vaidmeniu Jeano-Pierre'o Melville'io (Žano Pjero Melvilio) 1967 metų filme „Samurajus“ (Le Samurai) A.Delonas nustatė vieną mėgstamiausių Holivudo tipažų: paslaptingo, intelektualaus žudiko.
Režisieriai nuo Martino Scorsese (Martino Skorsezės) ir Quentino Tarantino (Kventino Tarantino) iki Jimo Jarmuscho (Džimo Džarmešo), Steveno Soderbergho (Stiveno Soderbergo) ir honkongiečio Johno Woo (Džono Vu) pripažįsta savo skolą tam vidiniam gyvenimui, kurį A.Delonas suteikė savo stilingajam žudikui.
Pragaro sieros dvelksmas drauge su tuo angelišku veidu taip pat pasirodė esąs neatremiamas derinys ilgai virtinei žavingų aktorių, kurios buvo įsimylėjusios A.Deloną.
Visi tie itin vieši romanai baigėsi sudaužytomis širdimis, o ilgų ir sudėtingų santykių su vokiečių aktore Romy Schneider (Romi Šneider), kurią jis vadino „savo gyvenimo meile“, atveju – ir tragedija. R.Schneider mirė išgėrusi alkoholio ir skausmą malšinančių vaistų, 1982 metais, po to, kai jos paauglys sūnus žuvo per keistą nelaimę, pasismeigęs ant tvoros virbų. Kitais tvirtinimais, aktorė mirė sustojus po operacijos nusilpusiai širdžiai.
„Buvau užprogramuotas sėkmei, ne laimei. Abu šie dalykai nedera“, – sakė A.Delonas, kuris gyvena vienas su savo šunimis kaime netoli Paryžiaus.
Hipnotizuojantis grožis
Vis dėlto A.Delonas tvirtina, jog visada apibrėždavo save per savo gyvenimo moteris.
„Tai iš jų, iš mano pirmosios žmonos Nathalie (Natali) akių žvilgsnio, iš Romy, Mireille (Darc, Mirei Dark) ar mano vaikų motinos (Rosalie van Breemen (Rozali van Bremen) semdavausi motyvacijos būti tuo, kas esu, daryti tai, ką turėjau daryti“, – sakė jis.
Anot kino istoriko Jeano-Michelio Frodono (Žano Mišelio Frodono), pastarąją pusę amžiaus joks kitas prancūzų aktorius vyras neturėjo tokios „ekrano charizmos“. Vis dėlto A.Delonas niekada neišvyko į Holivudą, nors turėjo daugybę gerbėjų Kinijoje ir Japonijoje, kurie vėliau didino jam kvepalų pardavimą.
„Jis turėjo to pragariško grožio, jis hipnotizuoja ... Į jo nuotraukas gali žiūrėti valandų valandas“, – sakė Vincent'as Lindonas (Vensanas Lindonas), kuris šiemetiniame Kanų kino festivalyje pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą.
Tačiau žavėjimasis A.Delonu apima toli gražu ne tik jo filmus ir audringus meilės romanus – jis apima ir jo sunkią vaikystę, jo, kaip kareivio paauglio, kovojusio už prancūzų Indokinijos išlaikymą, traumą ir vėlesnes jo, kaip tėvo, nesėkmes.
Vis dar jausdamas savo „didžią aistrą“ Romy Schneider, A.Delonui, kaip pranešama, gimė sūnus, kurio motina yra jos tėvynainė, grupės „The Velvet Underground“ dainininkė Nico (Niko).
Nors jis iki šiol neigia, kad tas vaikas yra jo, berniuką užaugino A.Delono motina. Jų abiejų tokios pačios veriančios mėlynos akys ir šypsena, galinti sustabdyti eismą.
Ryšiai su kraštutiniais dešiniaisiais
Jo komplikuotas privatus gyvenimas vienu metu į skandalą įtraukė Prancūzijos prezidentą ir jo žmoną.
A.Delonas ne tik vaidino gangsterius – jie taip pat buvo jo draugai. 1968 metais jis buvo areštuotas, kai jo asmens sargybinis Stevanas Markovičius buvo rastas su kulka kakle.
Policija įtarė S.Markovičių turėjus romaną su A.Delono žmona Nathalie. Kol ta byla galiausiai buvo nutraukta neišaiškinta, vienas A.Delono draugas gangsteris metus praleido kalėjime, apkaltintas ta žmogžudyste. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Georges'as Pompidou (Žoržas Pompidu) ir jo žmona buvo įtraukti į skandalą dėl S.Markovičiaus pasklidus sukrečiantiems gandams apie sekso vakarėlius ir šantažą.
A.Delonas aktoriaus karjerą baigė prieš 15 metų ir po to į ekranus buvo sugrįžęs tik kartą – suvaidinti Cezario filme apie Asteriksą.
Gyvūnų teisių gynėjas, kaip ir jo sena draugė B.Bardot, daugelio yra kaltinamas tuo, kad tapo mizantropu. Viena 2013 metų apklausa parodė, kad dauguma prancūzų dabar šį „šventą monstrą“ laiko „didybės manijos apsėstu ... provokatoriumi reakcionieriumi“.
Tokie yra A.Delono prieštaravimai.
Kažkada girtas už žmogaus, per klaidą palaikyto žydu ir nusiųsto į nacių koncentracijos stovyklą, vaidmenį Josepho Losey (Džozefo Louzio) filme „Pona s Kleinas“ (Monsieur Klein), A.Delonas tapo vienu garsiausių Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto rėmėjų. Nacionalinį frontą įsteigė jo „brangus 50-ies metų draugas“ Jeanas-Marie Le Penas (Žanas Mari Le Penas), kuris neigia Holokaustą.
Prieštaringus vertinimus A.Delonas pakurstė ir praėjusią savaitę, stodamas ginti buvusios ministrės Nadine Morano (Nadin Morano), kuri pareiškė, jog Prancūzija yra „baltosios rasės šalis“ ir ji nenorinti, kad ji taptų musulmoniška.
„Ji turi kiaušus tai pareikšti, – sakė A.Delonas. – Nukeliu prieš ją skrybėlę. Man nusispjaut, sakau, ką galvoju, ir toliau taip darysiu“.
