Šiemet du žinomi Lietuvos imtynių bendruomenės atstovai džiaugėsi magistrų diplomais. Olimpinių žaidynių prizininkas Aleksandras Kazakevičius iškilmingai atsiėmė išsvajotą dokumentą. Tačiau akademinėje srityje olimpietį pranoko pasaulio jaunimo čempionas Vilius Laurinaitis – 28-erių joniškietis tapo iškart dviejų alma mater magistru.
– Viliau, šiemet jums įteikti du magistro diplomai. Jaučiatės dvigubai pakylėtas?
– Mykolo Romerio universiteto (MRU) diplomą atsiėmiau kiek anksčiau, jau turiu įsirėminęs nuotrauką su mantija ir kepure. Su Lietuvos sporto universiteto (LSU) baigiamaisiais darbais buvo šiek tiek sudėtingiau. Ten atsiskaitymai vyko nuotoliniu būdu. Maniau, kad ir diplomų įteikimas bus panašus: geriausiu atveju jį įteiks kurjerių tarnybos darbuotojas arba jis apskritai atkeliaus paštu. Laimei, pandemija laiku atslūgo ir aš sėkmingai sudalyvavau antroje universiteto baigimo ceremonijoje per metus.
Na, o į antrą klausimą galiu atsakyti taip: esu ne tiek pakylėtas, kiek dar tvirčiau suvokiu, kad pastangos visuomet atsiperka. Tai tinka kalbant tiek apie sportą, mokslus, tiek apie kitas sritis.
– Teko girdėti, kad buvo susibūrusi linksma studentų kompanija.
– Kartu studijavo broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai. Jau tai daug ką pasako. Iš aktyvių sporto bendruomenės atstovų dar galėčiau paminėti Vilniaus „Ryto“ komandos administratorių Mantvydą Dabašinską. Su jais ir dalijomės vadovėliais, konspektais (šypsosi – aut. past.). Su A. Kazakevičiumi ir taip matomės vos ne kasdien, tai ir kurso draugu jį vadinti kažkaip keista.
– Kokios specialybės patraukė dėmesį?
– 2011 m. įstojau į MRU viešojo administravimo specialybę. Pradžia banali – po kelerių metų studijų kramsnojimo apsigyniau bakalauro darbą. Po baigimo likau ištikimas šiai mokslo įstaigai ir tęsiau studijas sporto industrijų vadybos specialybės magistrantūroje. Dar po metų ryžausi įveikti ir Lietuvos sporto universiteto sporto edukologijos programą. Dabar džiaugiuosi darbo vaisiais – turiu du magistro diplomus.
– Sakote „kramsnojau“ studijas. Ar jos buvo sunkiai įkandamos?
– MRU bakalauro kursas man buvo sudėtingesnis, o iš magistro studijų tame pačiame universitete labiausiai patiko sporto vadyba ir teisė. Kalbant apie LSU, daug dalykų man buvo žinomų, mat dėstytojai paskaitose dubliavo tą informaciją, kurią mums per treniruotes kaldavo biologijos mokslų daktaras treneris Mindaugas Ežerskis. Reikia pripažinti, kad abiejuose universitetuose tikrai buvo geros sąlygos mokytis, dėstytojai geranoriškai žiūrėjo į „veikiančius“ sportininkus ir aš pasinaudojau suteiktomis galimybėmis.
– Sakėte, kad bakalauro studijos buvo sudėtingesnės. Kas erzino ir kas motyvavo baigti pradėtą darbą?
– Visų pirma buvo daug naujų nežinomų dalykų. Antra – man nebuvo aiški pati sistema, reikėjo laiko įsivažiuoti. Tikrai nėra paprasta, kai mokslo procesą nuolat stabdo varžybos ir treniruočių stovyklos.
Na, o kai kuriuos epizodus net gėda prisiminti. Pamenu, ateinu pas metodininkę su šešiomis ar septyniomis skolomis, o ji sako, kad mane jau ruošiasi mesti iš universiteto. Pradėjau teisintis, kad sportuoju, nespėju. O ji pasiūlė susimąstyti, gal kartais esu per skystas šiems mokslams ir veltui švaistau laiką universitete. Griežtas žodis ir tonas mane tiesiog supurtė. Dabar pagalvoju, kad tai ir buvo pirmas rimtas signalas, kuris išjudino. Be to, apie iškilusią grėsmę mano mokslams sužinojo treneriai Ruslanas Vartanovas ir M. Ežerskis. Jiems kažkaip pavyko įtikinti, kad aš dar nevisiškai prarastas. Po trenerių įsikišimo man suteikė šiek tiek laiko ir leido su skolomis susitvarkyti. Šie trys asmenys ir tapo mano motyvatoriais. Tik jų skatinimo metodai labai skirtingi (šypsosi – aut. past.).
Pats dalykas ganėtinai naujas, todėl jų teorija, nors atrodė gražiai, gerokai skyrėsi nuo praktikos. Be to, ir šios srities specialistus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Manau, ne paslaptis, kad išmanantieji sporto teisę verčiau tampa krepšinio ar futbolo agentais. Ar aš klystu?
– Ar pats galėtumėte tapti sporto agentu ir, tarkime, kokią krepšininkę į gerą komandą įsiūlyti?
– Rinkoje didelė konkurencija. Neįmanoma ateiti žaliam ir pradėti veiklą. Žinoma, viskas pakryptų gerąja linkme, jeigu kas nors stumtelėtų – duotų gerą rekomendaciją, patartų, paglobotų.
– Ar jaučiate pašaukimą imtis pedagoginio darbo?
– Kol kas ne. Kol pats treniruojuosi, apie trenerio darbą nesvajoju. Manau, kad galiu dirbti man mielesnius su sportu susijusius darbus nei trenerio. Turiu ambicijų savo karjerą susieti su darbu kitose solidžiose sporto organizacijose. Galų gale, manau, nepražūčiau ir būčiau naudingas dirbdamas vadybininku kokiame krepšinio ar futbolo klube.
– O savo klubo, kuriame galėtumėte taikyti palankų verslo modelį, įkurti nenorėtume?
– Jei būčiau treneris, gal ir įsteigčiau, bet samdyti imtynių trenerių neapsimoka. Nesu tiksliai suskaičiavęs, bet vardą turintis klubas gal ir išsilaikytų. Pažįstu kai kurių populiarių sporto šakų trenerius, kurie įsteigė privačias mokyklas, patys treniruoja vaikus nuo darželinukų iki padoraus lygio ir puikiai verčiasi be savivaldybės paramos bei reikalavimų.
– Bet gal tai, kas tinka, tarkime, krepšiniui ar futbolui, ne visai tinka imtynėms? Kodėl garsiausi mūsų imtynininkai – Mindaugas Mizgaitis, A. Kazakevičius ar M. Ežerskis – nesteigia savo klubų?
– Šios pavardės reikšmingos mums, bet vis dar per mažai žinomos visuomenėje. Tikiu, kad apie M. Ežerskį yra girdėję. Jis biologijos mokslų daktaras, olimpietis, pasaulio ir Europos vicečempionas, turi gražią šeimą ir jo pavyzdžiu derėtų sekti. Bet galbūt trūko viešesnio socialinio gyvenimo, kuris reikalingas visuomenės dėmesiui atkreipti. Mano nuomone, jis per mažai išreklamuotas.
– O M. Mizgaitis?
– Jis taip pat galėjo tapti imtynių veidu. Bet baigėsi olimpinis bumas, ėjo ir praėjo pakilimas, o vėliau atsirado kitų herojų.
– Manote, kad jam trūko žinomumo?
– Taip. Kalbant apie imtynių pasaulį, valstybės turi savo numylėtinius, kuriuos ilgai šlovina ir liaupsina. Pavyzdžiui, vienas mylimiausių ukrainiečių sportininkų yra Žanas Beleniukas. Vokiečiai turi Franką Staeblerį, rusų imtynininkų veidu nuo Londono žaidynių tapo Romanas Vlasovas. Taip yra daugelyje valstybių. O Lietuvoje nėra tvirtos imtynininkų pozicijos žinomumo atžvilgiu.
– A. Kazakevičių visuomenė tikrai pažįsta, nes jį išpopuliarino ir realybės šou. Ar ne?
– Tą ir sakau, kad matomumas viską lemia. Bet jei esi žinomas imtynininkas, tai dar nereiškia, kad pulsi steigti privačias imtynių sales. Tam reikia ir pašaukimo.
– Gal mūsiškiams trūksta retorikos įgūdžių, drąsos bendraujant su žurnalistais? Manau, kad geriausiai bendrauti su žiniasklaida sekėsi Edgarui Venckaičiui.
– Palyginti su broliu Valdemaru, kuris, ko gero, nėra davęs nė vieno interviu, Edgaras iš tiesų puikiai bendravo (šypsosi). Žinau tik tiek: jeigu aš būčiau pasaulio prizininkas ir turėčiau olimpinį kelialapį, tikrai kitaip prisistatyčiau. Tam įtakos turi universitetuose įgytos žinios, supratimas apie sportininko veidą visuomenėje ir patirtis. Grįždamas prie Edgaro pasikartosiu: jis puikus pasakotojas, bet klubui valdyti reikia ir kitų įgūdžių.
– Prieš kelis mėnesius atviraudamas sakėte, kad reikalinga pertrauka nuo kasdienių treniruočių. Buvo pora mėnesių karantininio poilsio. Kokia dabar nuotaika?
– Jaučiuosi atsigavęs, užgijo traumuotas kojos kelis. Į salę visi grįžome motyvuoti, geros nuotaikos. Priklausau Sportininkų asociacijai. Mūsų internetiniuose pokalbiuose prisiskaičiau kitų sporto šakų atletų skundų, kad nebuvo sąlygų treniruotis, nes negalėjo patekti į sporto bazes. Bet aplinkui gausu miškų ir pievų, kur buvo galima padoriai treniruotis karantino sąlygomis. Juolab pavasaris tikrai buvo šiltas ir palankus. Šioje situacijoje suprasčiau plaukikus, penkiakovininkus – jiems buvo nelengva be vandens.
– Be abejo, analizavote olimpinės atrankos situaciją. Ar daug yra jūsų svorio kategorijos varžovų, kuriuos nugalėti mažai šansų.
– Manau, kad pagrindiniai favoritai pelnė olimpinius kelialapius pasaulio čempionate. Pirmasis šešetukas atrodo taip: rusas Musa Evlojevas, armėnas Arturas Aleksanianas, turkas Cenkas Ildemas, kubietis Gabrielius Rosillo Kindelanas, amerikietis Tracy Hancockas ir natūralizuotas Serbijai atstovaujantis gruzinas Michailas Kadžaja. Manau, šiek tiek sėkmė nusišypsojo lenkui Tadeuszui Michalikui. Liko keturi kelialapiai, mėginsiu vieną nugvelbti.
– Ačiū, Viliau, už pasakojimą ir linkime, kad pavyktų kelialapį nugvelbti.
– Dėkui. Bet dar turiu tokį prašymą. Po to, kai MRU metodininkė suabejojo mano gebėjimais, daviau sau žodį baigti mokslus. Parašykite, kad kai sėkmingai baigiau studijas, labai norėjau tai mane motyvavusiai metodininkei parodyti diplomą. Tačiau man nepavyko – ji buvo išėjusi motinystės atostogų. Tikiuosi, kad tiek ji, tiek mano angelai sargai profesorės Audronė Dumčienė bei Vilma Čingienė perskaitys šį interviu ir pasidžiaugs drauge su manimi. Aš laimingas, kad jų nenuvyliau.
