Kaip čia buvusi

Paklausta, koks šiandien A.Žukauskienės gyvenimas, ji juokdamasi atsako retoriniu klausimu: "O ar kam įdomus pensininkų gyvenimas?"

"Džiaugiuosi, kad dar "neįsidarbinau" poliklinikoje, eilėse prie gydytojų kabinetų. Viskam yra savas laikas, reikia pasinaudoti tuo, kad gali pailsėti, atidirbus sąžiningai ir labai ilgai. Tikrai, jau jaučiau ir fizinį, ir emocinį nuovargį nuo televizijos. Nori ar nenori, bet, kaip juokauju, viskas nusėda į kepenis ir visur, kur tik begali. Ateina laikas, kai norisi kažkiek dėmesio skirti sau, daugiau pabūti su savais žmonėmis ir su savo mintimis", – šypsosi legendinės žinių laidos veidu tapusi žurnalistė.

Ilgiausiai transliuojama žinių laida "Panorama" šiemet minėjo 50-metį. Sausio 1-ąją jos vedėja vienam vakarui vėl tapo A.Žukauskienė. Praėjus 20 metų po paskutinio žurnalistės tiesioginio eterio "Panoramoje", vėl stoti prieš kameras – įdomus ir geras jausmas. "Kaip čia buvusi", – sako televizijos primadona.

"Tos dienos redaktorė buvo Janina Stašauskienė, aš su ja "Panoramoje" dirbau beveik visus dešimt metų. Sėdžiu už stalo priešais ją, ji pakelia galvą ir sako: "Algyte, kaip ir nebuvę tų dvidešimties metų." Viskas lyg ir taip pat, bet viskas, aišku, kitaip. Pasikeitusios technologijos, žmonės pasikeitę", – dalijasi žurnalistė.

Ji neslepia džiaugsmo, kad laidos kūrėjai ją prisiminė ir pakvietė vesti šventinę laidą. "Atvirai pasakysiu, kai išėjau iš "Panoramos", labai trūko tiesioginio eterio, nes ten viskas gimsta "čia ir dabar". Kai nėra montažo, viskas kitaip", – sako A.Žukauskienė.

Bet po džiaugsmo antplūdžio atvilnijo ir išgąsčio banga. "Galvojau, Dievulėliau, kaip viskas bus, kaip atrodys, ar neužkimsiu, ar išlikusi taisyklinga kalba, nes nesitikrini, išskyrus atvejus, kai anūkui pasakas skaitai. Pojūtis buvo įdomus, bet aš labai dėkinga redaktorei ir "Panoramos" žmonėms, kad suteikė šią galimybę", – pasakoja ji.

Norisi įvairovės

A.Žukauskienė mano, kad šis kvietimas yra ne jos kaip vedėjos, bet senosios "Panoramos" pripažinimas, kuri, žurnalistės akimis, anksčiau buvo įdomesnė.

"Gal tada mes iš nežinojimo, kaip ruošti klasikines žinias, kai neturi teisės demonstruoti savo požiūrio į įvykius ir faktus, buvome laisvesni. Bet tokios žinios buvo įdomesnės, nes atpažindavai reportažą rengusio žurnalisto braižą, stilių, medžiagos pateikimą", – prisimena žurnalistė.

A.Žukauskienė, lygindama to meto ir šių dienų žinių laidas, mato nemažai pokyčių. "Žiniose dabar vyrauja tokia situacija: vienam pašnekovui skirti visų Lietuvos televizijos kanalų mikrofonai – tai matyti ekranuose. Kanalai į laidas deda konkurencinių kanalų žurnalistų užduodamus klausimus. Tikriausiai žinios mūsų Lietuvoje nėra labai gausios, todėl taip ir yra, bet vėl – galima prieiti kitaip. Norėtųsi įvairovės, kad įsijungus televiziją ir nematant kanalo ženkliuko būtų aišku, kurio tai kanalo žinios, jos skirtųsi pateikimu, montažu, režisūra", – sako ji.

"Ar dabar yra toks žanras kaip televizijos apybraiža? Ar skiriasi informacija nuo išplėstinio reportažo? Man atrodo, kad žanrų ribų nebeliko, viskas išvirto į išplėstines informacijas, siekiant pateikti kuo daugiau nuomonių, įvairių pusių. Bet galbūt tai mano įspūdis, lyginant su senąja žurnalistika. Nors girdėjau, kad ir vedėjai grįžta prie žmogiškesnės žurnalistikos – vedėjui jau nedraudžiama ir savo požiūrį išsakyti, kad skaitant jie nebūtų robotai. Visada įdomu, kai matai skaitantį žinias žmogų ir supranti, kad jis dar ne viską pasakė, kad yra dar šiek tiek informacijos. Kartais nepasakyta informacija yra svarbesnė už tai, ką tu pasakai ekrane", – priduria patyrusi žurnalistė.

Žaidimas vaizdais

Televizijoje turi žaisti vaizdai, mano A.Žukauskienė. To ji taip pat pasigenda. "Mus mokė, kad reportažą be teksto turime montuoti taip, kad galėtume pateikti žiūrovui medžiagą ir jis viską suprastų vaizdų kalba. Iš tuometės žurnalistikos virtuvės: geriausia pirma sumontuoti vaizdą, o tik paskui prie jo priderinti tekstą. Dabar visos pokalbių laidos yra radijo laidos – yra šnekama ir šnekama", – požiūrį atskleidžia patyrusi žurnalistė.

"Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad man visiškai neįdomu, kas, kiek ir kokiu būdu numetė kilogramus, kas kiek kartų tuštinasi per savaitę. Bet vėl – gal tokia paklausa yra? Jeigu nebus tokių laidų, gal komerciniai kanalai reklamų negaus, gal šito reikia žmonėms?" – svarsto ji.

A.Žukauskienė žiūri tai, kas jai yra įdomu, bet iš esmės televizijoje nepasigenda jokio turinio. "Esu užsiėmusi savo gyvenimu. Jeigu pasigesčiau televizijos, būčiau vargšas žmogus, kuris neturi jokio kito užsiėmimo. Jei pamatau įdomią pokalbių laidą, su malonumu ją pasižiūriu, bet taip, kad kažko laukčiau ar tikėčiausi ir reikalaučiau kažko iš televizijos, tikrai nėra. Pasaulis yra toks įdomus, kad tu gali pasirinkti, ką tik nori. Ir knygų dar tiek neskaitytų bibliotekose…" – sako ji.

Norėtųsi įvairovės, kad, įsijungus televiziją ir nematant kanalo ženkliuko, būtų aišku, kurio tai kanalo žinios, jos skirtųsi pateikimu, montažu, režisūra.

"Buvę televizijos žmonės bando save atrasi šiandienos televizijoje ir iškrenta iš konteksto. Mados televizijoje irgi yra. Nori ar nenori, reikia prie jų taikytis. Televizijai svarbus vaizdas, televizija mėgsta jauną, gražesnį žmogų – nėra čia nieko keisto. Televizija dar ir daug sveikatos reikalauja, todėl reikia ir geros sveikatos", – iš patirties žino žurnalistė.

Įsiminę pokalbiai

A.Žukauskienės profesiniame gyvenime buvo daugybė išskirtinių pašnekovų.

"Nenorėčiau ko nors pamiršti, ko nors nepaminėti. Buvo daug puikių pokalbių. Labai įdomus – su kunigu Andriumi Narbekovu. Jis savo sąmoningo gyvenimo pradžioje buvo chirurgas, tada medikai šnekėjo, kad tai buvo chirurgas nuo Dievo, nes labai gerai operavo. Bet žmogus paskui atrado Dievą ir pasitraukė. Bandžiau diskusijoje išprovokuoti jį, kad kaip gydytojas jis galėjo konkrečiau padėti žmogui, negu pasirinkus kunigystę. Tai, tikriausiai, labiausiai įstrigęs pokalbis", – atvirauja žurnalistė.

"Visada būdavo labai įdomu ir malonu šnekėtis su ponais Adamkais, jie turi ką pasakyti, kalba ne tuščiai. Tada tu supranti, kodėl tas žmogus televizijoje atsirado – jis žino, kokią informaciją nori paskleisti", – tęsia ji.

"Daug važinėjau ir su miškininkais po Lietuvą, bendravau su nedidelių miestelių, kaimo žmonėmis, kurie yra šitokio proto, kad Vilniaus elitas gali pasvajoti", – rėžia žurnalistė.

Prisilietimas prie istorijos

Tai, kad "Panorama" gyvuoja pusšimtį metų, anot jos, dalimi ilgai buvusios žurnalistės, – neeilinis įvykis žiniasklaidos istorijoje.

"Turėjome didžiulę laimę, kad dirbdami "Panoramoje" tiesiogiai dalyvavome kuriant Lietuvos istoriją. Prasidėjo Atgimimas, keitėsi viskas, keitėsi ir žurnalistika, keitėsi ir televizija. Tai buvo tiesioginis prisilietimas prie istorijos. Kartais ją gal net formuodavome, nes leisdavome sau ir nuomonę išsakyti, ir požiūrį, ir simpatijos galbūt matydavosi, o buvo tik dvi barikadų pusės: už arba prieš. Dabar šitaip jau nebėra, dabar jau neleidžiama to daryti. Manau, kad tai buvo didžiausias nuotykis", – neabejoja ji.

Apie televizijos ateitį A. Žukauskienė nesvarsto. "Prognozuoti nereikia – reikia nuoširdžiai dirbti, ieškoti įdomių temų ir vaizdų televizijoje", – įsitikinusi ji.

Dėkoja kauniečiams

Galvodama apie Kauną A.Žukauskienė kaskart prisimena Sausio 13-osios įvykius, kai "Panorama" buvo transliuojama iš laikinosios sostinės studijos.

"Buvo labai sunku, nes mes neturėjome geros technikos, buvo buitinės kameros, trūko kasečių, nebuvo nei rašomosios mašinėlės, kas šiandien juokingai skamba. Jokių kompiuterių, mobiliųjų, informaciją surinkti ir paskui perduoti buvo be proto sunku", – prisimena laidos vedėja.

Žurnalistė labai nori padėkoti kauniečiams, nes iki šiol neturėjo tokios puikios progos. "Kaip jie tada mus globojo… Jei "Kauno dieną" skaitys tos moterys, kurios nešdavo mums pietus į Kauno redakciją, noriu joms labai padėkoti. Jos buvo kaip tikros mamos. Šeštą ryte atvažiuodavome, pasilikdavome, ruošdavomės laidai "Labas rytas" – tikrai būdavome nepavalgę. Aš nuoširdžiai pasakysiu: tokių skanių šonkauliukų paskui gyvenime niekada nebevalgiau. Ne tik maistu mus aprūpindavo – ir kasečių atnešdavo, ir kameras operatoriams davė kauniečiai", – pasakoja žurnalistė.

"Kauniečiai laukdavo, kada pasibaigs laida, o tada mus maitindavo. Tokio nuoširdumo ir smagumo vėliau neteko patirti", – atvirauja A.Žukauskienė.

Artėjant šešiasdešimtmečio minėjimui, LRT televizijos veidai dalinasi, kuo žavisi labiausiai.

Ilgametis „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius sako, kad jam ekrane ypatingai malonu matyti Algimantą Žukauskienę.

„Man ji yra viskas viename: ir žurnalistė, ir puiki diktorė. Visada jaučiu jos spinduliavimą moteriškumu, ramybe, elegancija, ji turi be galo didelę charizmą. Puikiai atsimenu tuos archyvinius kadrus, kur ji prie savęs pasisodinusi kalbina didžiulį senbernarą. Man ji tarsi šilta, gera mama, kurios klausaisi, ir apie nieką daugiau negalvoji.

Iš jos sklinda informacija, kas, mano manymu, yra svarbiausia žinių vedėjui – kad tu nežiūrėtum, ar kreivas antakis, ar atvėpęs žandikaulis, ar plaukas ne taip gulantis... Tiesiog klausytum informacijos, tai yra labai svarbu. Ir ji tą informaciją sugebėdavo perteikti be jokių išvedžiojimų,“ – žavisi I. Krupavičius. 

Jo įsitikinimu tam, kad taptum televizijos ikona, nereikia vaikytis jokių didelių dalykų. „Paprastume ir slypi visas grožis. Vedėjas pirmiausia turi būti paprastas žmogus, kad iš jo spindėtų natūralumas. Koks jis yra gyvenime, toks turėtų būti ir laidose, ar žinių vedėjo kėdėje. O visa kita yra pasiekiama, svarbiausia – neprarasti žmogiškumo“, – mano žurnalistas.

Kas smagiau – žvejoti ar gaminti žuvį? Žvejo geriau to nė neklausti, nes regis ir taip aišku – žvejoti! Tačiau kai žinoma TV žurnalistė Algimanta Žukauskienė, viena iš nedaugelio aistringai žvejojančių moterų, pasakoja apie savo eksperimentus su žuvimi virtuvėje, imi abejoti. Iš jos galima pasimokyti žvejo kantrybės, patyrusios šeimininkės sumanumo ir lengvumo. Įmantrius žuvies patiekalus ji gamina lengvai ir su didele meile. Lygiai taip, kaip ir žvejoja.

Pirmoji Algės meškerė dar vaikystėje buvo iš lazdyno lazdos, o pirmasis laimikis – lydeka, gerą pusdienį skaidriame Lėvens vandenyje spoksojusi į meškeriotojos masalą. „Galop jos nervai nebeišlaikė”, - šiandien linksmai prisimena A.Žukauskienė. Ji prisipažįsta šio savo pomėgio per daug nesureikšminanti, nors ne kartą su tikrais profesionalais dalyvavo žūklės varžybose: „Daug mano draugų, TV operatorių buvo žvejai. Yra tekę dalyvauti ir poledinės žūklės varžybose, meškerioti ir mariose, ir ežeruose, ir tvenkiniuose. Vyrai atvykdavo rimti, apsiginklavę brangia įranga. Į savo žvejybą visada žiūrėjau kaip į žaidimą. Nepaisant to vienose varžybose užėmiau antrą vietą, tada geriau sekėsi tik Pauliui Korsakui. O jūroje man nesisekė. Susirgau jūrlige. Menkės galėjo, kad ir pačios šokti į denį, man jos neberūpėjo”.

Žvejų tarpe galioja  taisyklė – kas žuvį pagauna, tas ją ir valo. Kaip lengvai išvalyti žuvį? Deja, net Algė recepto neturi: „Nieko gero apie tai negaliu pasakyti. Išvalyti reikia gerai ir nieko čia nepadarysi”. Tačiau ji turi receptą, kaip paruošti ešerį, nenuskutus žvynų. Išvalius vidurius, visus prieskonius dėti į žuvies vidų ir pavartant kepti orkaitėje ant grotelių. „Kai iškepa, žvynus galima nuimti kartu su odele. Lieka skanioji žuvies mėsa ir prieskonių aromatas. Į vidų dar galima įdėti sviestuko, grietinėlės, krapų, petražolių. Man dar labai patinka bazilikas, meirūnas. Visi poskoniai persiduoda iš vidaus, iš širdies! Ešerys man – skaniausia žuvis. O jau tie maži ešeriukai, traškantys, pakepti keptuvėje ant gero aliejaus!  Užtenka juos nuo uodegėlės įtrinti druska, pipirais, citrinpipiriais ir pavolioti miltuose”, – pasakojo žurnalistė.

Žūklė savo malonumui jai, ko gero smagesnė, nei varžybose. A. Žukauskienės žvejybos kompanionė – Daina Gudzinevičiūtė, olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė. „Vieną vasarą Dainos sodyboje, vandens telkinyje įvyko karosų demografinis sprogimas. Teko padėti draugei išgaudyti perteklių. Ko tik mes su jais nedarėme! Mažesnius čia pat šveitė du jos vilkšuniai, o didesnius Daina troškino. Išvalytus dėjo į greitpuodį su morkomis, svogūnais, tradiciniais žuvies prieskoniais, įpylė aliejaus, truputį acto. Paruošė per pusvalandį, net visi kaulai ištirpo. Paprasta ir labai skanu”, – dar vienu žuvies patiekalo receptu pasidalino pašnekovė.

Karjeros pradžioje A. Žukauskienė žvejybą buvo apleidusi. Kai gyvenimas tapo ramesnis, meškerė sugrįžo į moters rankas. Žūklė jai – geriausias būdas pabūti su savim, pamedituoti, pasigrožėti gamta: „Tokių gražių vaizdų, kaip Kuršių mariose ar Nemuno deltoje prie Rusnės nemačiau jokiose italijose ar sicilijose. O jau tas žiūrėjimas į plūdę Gali visą dieną tylėti! Tikras poilsis. Net dabar, kai važiuoju į Druskininkus, sveikatos, grožio procedūrų, Laisvą minutę pasiimu meškerę ir einu prie Nemuno”.

 A.Žukauskienė kilusi iš Pasvalio. To krašto virtuvėje žuvis neturi ypatingai gilių tradicijų. „Dabar mes pagaliau atrandame žuvį. Iš tiesų tai puikus produktas, o gerai paruoštas jis prilygsta delikatesui. Kadangi aš ją labai mėgstu, virtuvėje visą gyvenimą eksperimentuoju. Ruošiant žuvį laikausi taisyklės – nepersistengti derinant skonių. Kiekviena žuvis turi savo natūralų skonį, stengiuosi jį ir išlaikyti. Jei lydeka, tai lydeka. Jei karosas – tai karosas. Visos žuvys labai skanios! Kai kada tik reikia skirti daugiau laiko. Na, tarkim ruošiant lydeką. Jei ji didesnė nei 300-400 g., geriau  farširuoti. Čia jau fantazijai ribų nėra. Į žuvies masę aš dedu tarkuotų žalių morkų, grietinėlėje mirkytų džiūvėsių, svieste pakepintų svogūnų. Galima dėti kokius tik mėgsti prieskonius. Man labai patinka muskato riešutas. Kepu orkaitėje”, – pasakojo moteris.

 TV žurnalistės namuose Kūčioms panašiai gaminamas ir farširuotas karpis. O kad patiekalas būtų šventiškas, šeimininkė iš galvos ir kaulų verda sultinį, į jį deda želatinos ir burokėlių. Karpis patiekiamas rausvuose drebučiuose.

 Algimantos namuose žuvis ruošiama ne tik šventėms. Netikėtam svečiui  šaldiklyje atsiras lašišos arba lašišinio upėtakio karpačio. Pasak jos, tai vienas iš pačių paprasčiausių ir pačių mėgstamiausių jos patiekalų. Žuvies file ji keletą dienų palaiko įtrynusi žolelių mišiniu žuviai ar žolelių ir česnakų mišiniu, kitais prieskoniais, kartas nuo karto pajudindama, kad šie tolygiai pasiskirstytų.  Vėliau suvyniojusi į plėvelę deda į  šaldiklį. Išėmus paprasčiausiai padrožia peiliu, patiekia su citrina, arba su česnaku, aliejumi.

O savo anūką žvejė lepina žuvies kotletais, kurie skoniu niekuo nesiskiria nuo farširuotos lydeka ar karpio, pagamintais su meile ir įsitikinimu, kad žuvis –  ir labai skanu, ir sveika.