Neringoje, Juodkrantėje, gimusi aktorė mirė eidama 59-us metus.

„Man tikrai netikėta, – BNS trečiadienio vakarą sakė aktorius Saulius Balandis. – Tai pirmas žmogus iš mūsų kurso, kuris išėjo iš šio pasaulio“.

V. Kelmelytė kartu su S. Balandžiu 1985 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) režisieriaus Jono Vaitkaus laidoje kartu su kitais aktoriais, tokiais kaip Arūnu Sakalausku ar Ingeborga Dapkūnaite.

„Tai buvo mergina iš Juodkrantės, nuolat besišypsanti, pilna gyvenimo džiaugsmo. (...) Tai buvo gyvenimu besidžiaugiantis žmogus, visus kažkam užvesdavęs. Šviesus, švarus žmogus“, – prisiminė S. Balandis.

Tai pirmas žmogus iš mūsų kurso, kuris išėjo iš šio pasaulio.

V. Kelmelytė yra dirbusi Kauno dramos bei Nacionaliniame dramos teatruose, Lietuvoje 1981-1995 metais atliko keliolika vaidmenų kine.

Po to ji išvyko į Bulgariją, kur filmavosi dar keliuose filmuose, tačiau vėliau aktorės karjera nutrūko.

Dar daugiau nei 20 metų ji gyveno Prancūzijoje.

„Visas jos gyvenimo peripetijas aš stebėjau per nuotolį, ten buvo keli etapai, bet taip nutiko, kad tiesiogiai nebūdamas, nedalyvaudamas viską apie ją žinojau, kas įvyko, kaip įvyko, kur ji, su kuo, kaip jai sekasi“, – pasakojo S. Balandis.

„Aktorė, kurią norisi filmuoti visą laiką“

Režisierius Algimantas Puipa sako, kad V. Kelmelytė išsiskyrė iš kitų aktorių.

„Atsimenu, ieškojau aktorės „Amžinosios šviesos“ ekranizacijai ir neįsivaizdavau, kokia ji turi būti. Bet tada mano antroji režisierė Regina Vosyliūtė pasakė, kad žino vieną juodkrantiškę“, – prisiminė A. Puipa.

„Tuo metu Virginija neturėjo labai daug vaidmenų, bet, kai pas tave ateina geras aktorius, įvyksta toks stebuklas, kad tu viską jame matai, ką jis bedarytų, ką bekalbėtų. Tokia ji buvo“, – pridūrė jis.

„Ji kalbėjo tokiu lėtu tempu, visą laiką šypsojosi kažkokia keista, paslaptinga šypsena“, – kalbėjo režisierius.

„Padirbęs su ja supratau, kad tai aktorė, kurią norisi filmuoti visą laiką. Norėjosi tęsti tą kūrybinę draugystę“, – tvirtino A. Puipa.

V. Kelmelytė vaidino dviejuose jo filmuose 1987 ir 1989 metais.

„Kūrybinė tremtis“

Aktorei išvykus iš Lietuvos, A. Puipa pasakojo sutikdavęs ją įvairiuose festivaliuose. Anot jo, V. Kelmelytė džiaugėsi kūrybiniu darbu Bulgarijoje.

„O paskui viskas įvyko taip, kaip įvyko. Mes kartais išgirsdavome apie jos sunkią buitį Prancūzijoje“, – pasakojo režisierius.

„Ji sužibėjo kaip kometa tuose keliuose filmuose, tikėjosi tarptautinės karjeros. O kas jos nenori? Deja, tas išvažiavimas iš Lietuvos tapo jai tokia tarsi kūrybine tremtimi“, – sakė jis.

A. Puipa pasakojo per pažįstamus išgirdęs, kad paskutiniuosius gyvenimo metus Lietuvoje gyvenusi V. Kelmelytė norėjo sugrįžti į kiną.

„Kai tą išgirdau, tikrai maniau, kad jeigu artimiausiu metu kažką darysiu, tikrai reikės kartu. Buvo svajonė dar ją kažkada pasikviesti“, – kalbėjo kino kūrėjas.

S. Balandis teigia, kad jo kolegė buvo visiškai atsidavusi darbui.

„Ji turėjo tokio, net nepasakyčiau rafinuoto, bet tokio elementaraus buitiško, netgi provinciško savitumo, kuris ginkdie nėra blogai. Jis buvo paperkantis ir pažįstamas kiekvienam mūsų, nes juk visi esame iš kaimo, nesvarbu, pirma, antra ar trečia karta nuo žagrės“, – sakė aktorius.

„Ji buvo mylima, ji bus prisimenama ir viskas. O koks jos indėlis? Mes išeiname, teatro pasirodymai iš viso nusibraukia su laiku, nes neturi didelės išliekamosios vertės, kinas gal turi kažkiek daugiau. Jokio mūsų realaus indėlio nėra, todėl net jeigu esi kažką formaliai pasiekęs, nereiškia, kad esi ypatingas. Svarbiausia, ar tu išlieki žmonių atminty. O ji liks“, – teigė S. Balandis.

Pamatyti naujausios režisieriaus kino juostos raudonu kilimu žengė žinomos kino ir pramogų pasaulio žvaigždės bei  kiti garbūs svečiai.

Ant raudonojo kilimo buvo galima sutikti „Sinefilijoje“ vaidinančias kino žvaigždes – Vytautą Kaniušonį, Vytautą Anužį bei pagrindinius vaidmenis atlikusius jaunuosius aktorius – Vestą Šumilovaitę – Tertelienę ir Luką Malinauską. Į renginį atvyko ir kviestiniai svečiai renginių vedėjas  Dainius Martinaitis, aktoriai  – Monika Bičiūnaitė, Nijolė Narmontaitė, Andrius Paulavičius, Saulius Kizas, režisieriai – Mykolas Vildžiūnas, radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė su vyru televizijos prodiuseriu Marijumi Gradausku, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Kultūros ministerijos kancleris Rolanas Kvietkauskas, televizijos laidų vedėja  Aistė Stonytė, legendinis kino operatorius  Algimantas Mikutėnas su žaviąja savo antrąja puse, aktore – Gražina Baikštyte, filmo prodiuserė Ulijana Kim su vyru, režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu, festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja Vida Ramaškienė ir kt.

Premjeros svečiai turėjo progą pamatyti jaunatvišką, provokuojantį, ekstremalų, dinamišką, kupiną aštrių dialogų, humoro, netikėtų situacijų režisieriaus braižą. Tikrieji sinefilai galėjo nesunkiai atpažinti detales iš pasaulinio garso režisierių R. Polianskio, L. von Triero, Dž. Džarmušo filmų, kuriems režisierius jaučia dideles simpatijas.

Vakaro šeimininkas Algimantas Puipa, išvydęs gausų būrį svečių, neslėpė jaudulio. „Jaučiu palengvėjimą. Kartu su filmavimo komanda padarėme didžiulį darbą. „Sinefilija“ atnešė didžiulių iššūkių. Kiekvienas kūrybinės grupės narys stengėsi įnešti naujų idėjų, naujų minčių. Visiems, kas buvo su manimi jaučiu didžiulį dėkingumą“,  – savo mintimis dalijosi režisierius.

Juodoji komedija „Sinefilija“ pasakos devynias tarpusavyje susijusias istorijas. Jų centre jaunas aktorius Rolandas, laviruojantis ties absurdo riba, į kurią vaikiną įtraukia netikėtos pažintys.  Atsitiktinis susitikimas su „pačiuožusiais“ Teodoru  ir Gabija įsuka Rolandą į „stogą raunančių“ įvykių sūkurį iš kurių išeiti nebeįmanoma.

Filme „Sinefilija“ taip pat vaidina: Juozas Budraitis, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas. Filmo prodiuserė Ulijana Kim.

Kino juostą, į kurią režisierius sudėjo 40 – ties metų darbo kine patirtį, žiūrovai galės pamatyti didžiuosiuose ekranuose nuo gruodžio 3 dienos.

Rugpjūčio 5 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje vyks režisieriaus Algimanto Puipos restauruoto ir suskaitmeninto filmo „Velnio sėkla“ (1979)  premjera. Renginį ves kino kritikė Neringa Kažukauskaitė. Žiūrovai taip pat turės galimybę išgirsti filmo režisieriaus A. Puipos prisiminimus apie filmo gamybos užkulisius.

A. Puipos „Velnio sėkloje“ jau akivaizdūs savito tada dar tik pradedančio režisieriaus stiliaus bruožai: vizualumas, polinkis į siurrealistines detales, sugebėjimas derinti psichologišką aktorių vaidybą ir originalią pasaulio viziją.

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti įprastas sovietmečio lietuvių kinui filmas, išaugęs iš tradicijos rodyti tarpukario Lietuvos kaimą kaip klasinių kovų, išnaudojimo ir beteisiškumo areną. Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, laisvai interpretavęs Petro Cvirkos prozą, neatsisakė pažįstamų personažų – bedalių samdinių ir godžių, žiaurių buožių. Tačiau tai tik išeities taškas: „Velnio sėklos“ personažai nueis daug toliau, nei leidžia schema, o V. Žalakevičius ir A. Puipa suteiks pasakojimui apie „mergos vaiką“ Jonį (Kostas Smoriginas) netikėtų siužeto ir likimo posūkių. Būtent tai ir daro „Velnio sėklą“ ne dar viena drama apie kaimą, o autoriniu filmu, pasvarstymu apie žmogaus prigimtį, gal net refleksija apie lietuvišką mentalitetą.

Laikantis saugumo reikalavimų, žiūrovai įleidžiami tik pagal išankstinę registraciją ir ne anksčiau nei likus 15 min. iki renginio.

„Esate viena svarbiausių Lietuvos kino istorijos asmenybių, sukūrusių savitą kino pasakojimo stilių, o gal net ir atskirą lietuviško kino mokyklą. Jūsų tapybiškas ir poetiškas kino pasaulis yra puikiai pažįstamas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei kino auditorijai. Ačiū Jums už tai, kad savo filmais iš naujo padedate atrasti ir daugelį lietuvių literatūros šedevrų, perpasakodamas juos savo braižu“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Kino režisierių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą A. Puipą 70-mečio proga nuoširdžiai sveikina ir premjerė I. Šimonytė.

„Jūsų režisuoti filmai traukia savo tapybiškumu, savita magija ir išskirtine kino kuriama poetine realybe. Dėkoju už Jūsų talentingus darbus, praturtinančius Lietuvos kinematografijos istoriją ir garsinančius mūsų valstybę visame pasaulyje. Linkiu Jums sveikatos ir nesibaigiančio kūrybinio polėkio“, – sakoma premjerės sveikinime.

A. Puipa – vienas iškiliausių Lietuvos kino režisierių. Pirmasis režisūrinis A. Puipos darbas buvo filmas „Kelio ženklai“. 1975 m. kartu su Stasiu Motiejūnu jis sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą Lietuvos kino studijai „Atpildo diena“.

Tarp garsiausių A. Puipos kūrinių – lietuviško kino klasika tapę „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Vilko dantų karoliai“ , „Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir kt.

Trečiadienį Vyriausybė pritarė, kad A. Puipai beveik 235 eurų pensija būtų skirta nuo kovo 1-osios.

Sprendimas priimtas atsižvelgus į Valstybinių pensijų komisijos teikimą.

– Sakykite, kaip jūsų rankose atsidūrė T. Lindgren romanas „Kamanių medus“?

– Labai mėgstu lankytis knygynuose. Į juos ateinu ne kaip knygų mylėtojas, o kaip žmogus, ieškantis idėjų filmui ir jas ten randu. Taip pat labai mėgstu skandinavų literatūrą, kultūrą, žmones. Nuo tada kai pamačiau T. Lindgren romaną naujausių knygų lentynose -jis su manimi, kol vieną dieną tapo filmu.

– Praėjo nemažai laiko, kol jūsų idėja – perkelti romano siužetą į kiną, tapo realybe...

– Taip, tikrai nemažai, tačiau kiekvienas ilgas kelias turi savo istoriją. Tik pasirodžius knygai lietuvių kalba, Lianos Ruokytės-Jonsson dėka, kuri tuo metu buvo kultūros etašė Švedijoje, susitikome su knygos leidėjais, būsimu scenarijaus autoriumi Jonu Cornell, prodiuseriais. Prasidėjo labai gražūs dalykai. Tačiau negavome reikiamo finansavimo, todėl šios idėjos teko atsisakyti penkiolikai metų.

– Minėjote, jog J. Cornell, rašęs scenarijų filmui, jus įspėjo, kad Torgny Lindgren knygą sunku ekranizuoti...

– Taip, mane įspėjo, jog šio rašytojo įveikti neįmanoma, bet buvau atkaklus ir parodžiau scenarijaus autoriui savo filmą „Vilko dantų karoliai“, tuomet jis manimi patikėjo.

– Kokia filmo „Kita tylos pusė“ pagrindinė mintis?

– Neapykanta žmonės sujungia ir suvienija, verčia gyventi lygiai taip pat, kaip artumas ir meilė. Neapykanta – griaunanti ir labai stipri jėga, ji du brolius skatina gyventi. Du senukai yra visiškai paliegę, bet šis jausmas juos priverčia pragyventi dar vieną dieną, keltis iš lovos, vaikščioti kieme, kūrenti krosnį ir įrodyti vienas kitam, jog aš dar gyvas, aš pirmas nenumirsiu. Tradicinėje biblijinėje dramoje visada turi būti moteris – priežastis, dėl ko toji neapykanta kyla.

– Filmo pradžia nufilmuota Šilutėje, kodėl pasirinkote šią vietą?

– Reikėjo spręsti siužeto klausimą. T. Lindgren romane pavaizduota Švedijos šiaurė, vietovė tarp kalnų, žiema, užsnigti keliai... Supratau, kad pas mus Lietuvoje tokių žiemų tektų ilgai laukti, o laukti nebesinorėjo. Kilo mintis apie potvynį, kuris tikrai Lietuvoje bus. Be Rusnės nebūtume apsiėję.

– Dėmesį patraukia filmo pradžioje iš vandens iškylantis kašalotas. Ką jis simbolizuoja?

– Režisuodamas filmą supratau, kad Švedijos neįmituosiu, bet ir nenorėjau parodyti, kad veiksmas vyksta Lietuvoje. Jeigu būtume vaizdavę Lietuvą, tuomet broliai turėtų dirbti kolūkyje, tada pasimesčiau istoriniuose vingiuose. Nutariau vaizduoti abstrakčią aplinką – vandenyną, o vandenyne gi plaukioja didelės žuvys.

– Filme daug nepatogių scenų, tokių kaip nuogo, seno kūno prausimas, šlapimo išpylimas ... Kiek svarbu kūrėjui šokiruoti žiūrovą?

– Tai nebuvo šokiravimas, apie tai buvo parašyta autoriaus ir aš tuo pasinaudojau. Toks šiaurietiškas kalnų žmonių gyvenimas... Jie gyvena vieni, jų namai gali smirdėti, o jie dažnai kvapo net nejaučia...

Primename, kad daugelis režisieriaus A. Puipos kūrinių yra tapę nacionalinės kino klasikos fondu. Daug režisieriaus filmų yra vienos sėkmingiausių nacionalinės literatūros ekranizacijos.

Skandinavijos kino festivalis yra vienas didžiausių Suomijoje tarptautinių kino forumų. Festivalio filmai nugalėtojai tarptautinės žiuri yra renkami iš anksto. Vėliau jie, kartu su pretendentais į apdovanojimus, rodomi programose.

A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“ seansas įvyks rugpjūčio 12 dieną, pirmadienį. Filmą festivalio publikai režisierius pristatys kartu su nuolatiniu bendradarbiu, montažo režisieriumi Ričardu Matačiumi. Festivalis vyks rugpjūčio 10-14 dienomis.

„Visada didžiuodavausi, kai pažiūrėję mano naują filmą, kolegos sakydavo: „Tavo filmuose yra kažkas skandinaviško...“ Tad naujojo darbo įvertinimas Helsinkio Šiaurės šalių festivalyje man yra labai svarbus“, – sako A. Puipa. Filmas „Kita tylos pusė“ sukurtas pagal švedų rašytojo Torgny'io Lindgreno romaną „Kamanių medus“. Režisierius sako, kad tai – šiaurietiška saga Kaino ir Abelio tema. „Ir man, ir aktoriams ji suteikė puikios medžiagos mūsų kūrybiniams ieškojimams“, – teigia romano ekranizacijos idėją ne vienerius metus puoselėjęs režisierius.

1995 metais išleistas ir garbinga Augusto premija apdovanotas romanas „Kamanių medus“ – lakoniškas, rūstus ir intriguojantis pasakojimas apie du brolius Einarą ir Kasparą. Jų sodybos stovi viename kaime, prie to paties ežero, prie to paties miško. Jų tarpusavio neapykanta tokia stipri, jog, bijodami vienas kitam nusileisti, jie negali numirti.

Filmo scenarijuje, kurį parašė Jonas Cornellis, yra dar vienas svarbus personažas – moteris, hagiografinių knygų rašytoja, į kaimą ji užklysta skaitydama paskaitas apie šventojo Kristoferio gyvenimą. Vienas iš paskaitos klausytojų – Einaras pasiūlo jai nakvynę. Iš pradžių ketinusi tik apsistoti nakčiai, moteris pasilieka pas Einarą kur kas ilgiau. Pamažu ji įsipina į keistą dviejų besivaidijančių brolių gyvenimą.

Filmo kūrybinėje grupėje dirbo pripažinti Lietuvos kino meistrai – operatorius Algimantas Mikutėnas, dailininkas Galius Kličius. Pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Juozas Budraitis, Povilas Stankus, Viktorija Kuodytė. Filmo prodiuserė – Uljana Kim („Uljanos Kim studija“).

„Kita tylos pusė“ yra 21-asis ilgametražis vaidybinis Algimanto Puipos filmas. Tarp daugelio žiūrovų mėgstamų režisieriaus kūrinių – filmai, tapę nacionalinės kino klasikos fondu, ar sukurti iki tol lietuviškame kine nenagrinėtomis istorijos ar visuomenės gyvenimo temomis; daug režisieriaus filmų yra sėkmingos nacionalinės literatūros ekranizacijos („Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Bilietas į Tadž Machalą“, „Dievų miškas“, „Elzė iš Gilijos“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“ etc.).

Filmo „Kita tylos pusė“ gamybą parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Lietuvos kino teatruose filmas bus rodomas nuo spalio 4 dienos.

Jis nominuotas net 8 kategorijose, tarp kurių – ir metų geriausio ilgametražio kino filmo nominacija. Filmo režisierius bei scenarijaus autorius A. Puipa prisipažino kuriantis ne dėl apdovanojimų, tačiau būti įvertinam – visada malonu.

Naujausią savo filmą A. Puipa sukūrė pagal rašytojos Janinos Survilaitės, jau kelis dešimtmečius gyvenančios Šveicarijoje, romanų „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“ motyvus. Dramoje „Edeno sodas“ žiūrovai nukeliami į klestinčią ateities Lietuvą bei šį paveikslą dar labiau išryškinantį prabangų ir linksmai pakvaišusį senjorų gyvenimą. Režisierius teigia, kad šis filmas buvo puiki proga sukviesti jau kuris laikas užmirštus senosios kartos aktorius.

„Kai mano galvoje pradėjo formuotis aiškus filmo siužetas, pagalvojau, kad tai bus gera proga pasikviesti tuos aktorius, kurie gal jau 10–20 metų sėdi užmiršti, žiūri pro langą ir nebeturi progų išeiti į didžiąją sceną. Tas susitikimas su senosios kartos aktoriais ir jų grįžimas į ekraną yra labai jautrus momentas“, – atvirai kalbėjo A. Puipa.

Tiesa, režisierius prisipažino, kad buvo ir tokių aktorių, kurie atsisakė vaidinti jo filme: „Nors ir aktorius, bet jis savo tokiame amžiuje dažnai susitapatina su personažu, jo ligomis, kompleksais ar kažkokiomis negaliomis. Dažnai aktoriai, kurie per savo gyvenimą yra suvaidinę nuo Šekspyro iki Ibseno, staiga gavę tokį vaidmenėlį, tiesiog jame savęs nemato. Jam nenaudinga tokiu būdu atsisveikinti su kino pasauliu.“

Vienų kino kritikų išliaupsintas, kitų supeiktas, A. Puipa teigia, kad sukūrė tokį siužetą, su kuriuo norėjo eiti pas žiūrovą, todėl net 8 nominacijos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ jam yra malonios: „Žinot, kaip čia pasakyti, man tiek metų, kad manęs jau niekas nebedžiugina. Aš dabar jau ramiai žiūriu į visus dalykus. „Sidabrinė gervė“ yra visų metų rezultatų suvedimas, tai žinoma, kad malonu girdėti, kai tave pastebi ir įvertina. Pamato ne tik režisieriaus, bet ir aktorių, operatorių ir kitų darbą.“

Filme „Edeno sodas“ galima rasti daug netikėtų scenų. Dramoje ne tik vaizduojamas ateities Vilnius, rūkomos kanapių suktinės, bet ir būriais į Lietuvą plūsta emigrantai iš Afrikos ir Azijos šalių. „Scenos su pabėgėliais dabar atrodo juokingos. Kai rašiau scenarijų ir filmavome filmą, man atrodė, kad mes žaidžiame ateities Lietuvą. Kūriau paradoksą, kad Lietuvoje dirba emigrantai atvykę iš klestinčių šalių ir taip sutapo, kad ėmė ir prasidėjo emigrantų krizė. Mes to neprognozavome, bet gavosi juokingas sutapimas“, – šypsodamasis pasakojo A. Puipa.

Režisierius, paklaustas, ar pats norėtų senatvę pasitikti tokiuose slaugos namuose, neslėpė: „Gal ir gerai būtų pasenti tokiame pensionate, bet man norėtųsi gyventi savo namuose. Aš, kaip ir filme J. Budraičio personažas, pritariu tai minčiai, kad gyvenimo saulėlydį norisi sutikti apsuptam šeimos, anūkų ir savos aplinkos.“

„Edeno sodas“ buvo filmuojamas ne viename Lietuvos mieste, jo biudžetas siekė 650 tūkst. eurų.

„Lietuviški filmai negauna didelio finansavimo, todėl daugiausia, ką mes galime sukurti, tai tik lokalias istorijas su keliais personažais. Turiu pripažinti, kad mūsų kūrėjai dirba kukliomis sąlygomis, bet mus išgelbėjo kito prodiuserio nelaimė. Tiesiog užsidarė vienas filmas ir tie valstybės pinigai perėjo mums“, – atskleidė režisierius A. Puipa. 

Gegužės 27-ąją iškilmingoje apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijoje bus išdalinta 16 apdovanojimų, iš kurių 14 – „Sidabrinių gervių“, vienas „Sidabrinės gervės“ kiaušinis ir viena ypatinga, už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui – „Auksinė gervė“. Tradicija tapusių apdovanojimų iškilmes 18.30 val. tiesiogiai transliuos LRT televizija. 

Utopinėje vizijoje "Edeno sodas" į klestinčią ateities Lietuvą plūsta imigrantai, o turtingi lietuviai iš viso pasaulio grįžta į tėvynę oriai pabaigti žemiškos gyvenimo kelionės.

Įkvėpimą randa literatūroje

Algimantas Puipa ne kartą įrodė esąs vienas žymiausių savo kartos menininkų, geriausius filmus sukūręs pagal lietuvių ir pasaulinės literatūros kūrinius. Režisierius mėgsta kurti filmų poras, jungdamas du panašios stilistikos ir temomis artimus kūrinius į savotiškas dilogijas. Pagal Holgerio Drakmano novelę sukurta "Moteris ir keturi jos vyrai" (1983 m.) lengvai rimuojasi su penkiolika metų vėliau pasirodžiusia "Elze iš Gilijos" (1999 m.), kurios pagrindą sudaro Vytauto Žalakevičiaus scenarijus pagal Mažosios Lietuvos rašytojo Ernsto Wycherto novelę.

Logiška "Amžinosios šviesos" (1987 m.) tąsa tapo "Bilietas iki Tadž Mahalo" (1990 m.): abiejų filmų scenarijus rašė Rimantas Šavelis.

Akivaizdi dvasinė ir stilistinė giminystė sieja "Velnio sėklą" (1979 m.) su šiek tiek vėliau kurtu A.Puipos filmu "Arkliavagio duktė" (1981 m.). Pirmojo filmo siužetą įkvėpė Petro Cvirkos novelė, antrasis buvo kuriamas Antano Vienuolio-Žukausko 100-osioms gimimo metinėms.

Abiejų filmų istorijos plėtojosi XX a. pradžios lietuviškame kaime. Bet literatūra – toks jau tada buvo A.Puipos credo – turi būti medžiaga, kuri tik meniškai adaptuota gali virsti savarankišką reikšmę turinčiu filmu: "Nesu žodžio perkėlimo į ekraną šalininkas. Paprastai knyga, kurios siužetu remiuosi kurdamas filmą, man yra žemėlapis, padedantis orientuotis į galutinį tikslą, autorinį kino kūrinį."

Kinas pagal Jurgą ir Janiną

Dar vieną įdomią A.Puipos filmų porą sudaro du bandymai adaptuoti kinui Jurgos Ivanauskaitės prozą. Sukūręs "Nuodėmės užkalbėjimą" (2007 m.), režisierius sakė: "Galbūt dabar prasidės kitas mano kaip kūrėjo etapas, kuriame dominuos moterų istorijos." Šiuos žodžius netrukus patvirtino "Miegančių drugelių tvirtovė". Daug įspūdingų moterų pamatysime ir naujausiame A.Puipos filme "Edeno sodas", sukurtame Šveicarijoje gyvenančios rašytojos Janinos Survilaitės romanų "Vila Edelveisas" ir "Pašnekesiai su Helvecija" motyvais.

Didžioji dalis "Edeno sodo" scenų nufilmuotos Taujėnų dvare. Bajoriškų dvarų erdvės jau tapo savotišku A.Puipos filmų ženklu, tačiau šį kartą pamatysime ir ateities miesto detalių. Režisierius pasakojo, kad pradinis sumanymas buvo parodyti ir daugiau futuristinių elementų, tačiau montuojant filmą jų teko atsisakyti. "Konstitucijos prospektą padarėme kitokį nei 2025-aisiais jį būsiant įsivaizdavo Artūras Zuokas. Anksčiau ateities vaizdams viską reikėjo statyti, o dabar galima sukurti pagalbinėmis priemonėmis. Tikrai nesu naujų technologijų priešininkas, labai smagu dėl besiplečiančių galimybių", – pasakojo A.Puipa.

Senatvės dimensijos pasaulyje

Nors J.Survilaitės knygoje "Vila Edelveisas" veiksmas plėtojasi Šveicarijoje, filmo scenarijus adaptuotas Lietuvos kontekstui. Ant ežero kranto senoviniame dvare įsikūrusiame pensionate "Edeno sodas" dienas leidžia pagyvenę turtuoliai. Čia įsidarbino neseniai savo vyrą palaidojusi emigrantė iš Švedijos Linda (akt. Viktorija Kuodytė). Vos susipažinusi su išskirtinėmis šios įstaigos taisyklėmis ji iš karto pasineria į netikėčiausių užgaidų pasaulį, paženklintą senatvės dimensijos, kuri, pasak knygos autorės, "senukams buvo vienintelė guodžianti jų esamos padėties aplinkybė".

"Edeno sodo" senjorai savaip išgyvena senatvės ūkanas ir prošvaistes, bet stengiasi nepasiduoti. Anos Kareninos vaidmens negalinti išsižadėti aktorė (Vaiva Mainelytė) ryžtasi dar vienai meilės avantiūrai, ekscentriška našlė (Gražina Balandytė) šokdina visą vilos personalą, o senas profesorius (Vytautas Paukštė) vis dar jaučiasi esąs mokslininkų konferencijoje. Tuo metu aristokratiškam pulkininkui (Povilas Stankus) labiau rūpi jaunos slaugytojos ir piršlybos. O šalia jų įsikūręs psichiatras (Juozas Budraitis) serga nepagydoma liga ir mėgina išskleisti amžinųjų klausimų lygties nežinomuosius.

"Edeno sodas" ****

Komiška drama. Lietuva, 2015 m. Rež. Algimantas Puipa. Vaidina J.Budraitis, V.Kuodytė, V.Mainelytė, V.Paukštė, G.Balandytė, P.Stankus.

Trečiadienį pristatytas naujas Algimanto Puipos vaidybinis filmas „Edeno sodas“. Jame nagrinėjamos senų žmonių problemos, paliečiamos mirties, tikėjimo, gyvenimo grožio temos.

Filme pasakojama apie senatvę ir kaip žmogus bando ją pažinti. Režisierius sako, kad pagrindinė filmo mintis: „gyvenimas gražus ir senukams šiame pasaulyje yra vietos“.

Filme nusikeliama į ateitį. Lietuva – turtinga šalis, joje gyvena daugybė imigrantų, o šalies mokslininkai ir verslininkai – žinomi visame pasaulyje.

Lietuvoje gyvenanti švedė Linda, kurią vaidina Viktorija Kuodytė, įsidarbina viloje „Edeno sodas“. Tai milijonierių slaugos namai. Linda įsitraukia į keistus pensiono gyventojų žaidimus ir su kitais darbuotojais pildo keisčiausias klientų užgaidas.

Filmas sukurtas remiantis Janinos Survilaitės kūryba – režisierius jos knygose aprašytą Šveicarijos kasdienybę perkelia į Lietuvą.

„Vienąkart aš pagalvojau – dabar didelė emigracija, o jeigu atvirkščiai: vokiečiai, anglai važiuoja į klestinčią Lietuvą, grįžta milijonieriai numirti. Kokie paradoksalūs dalykai. Tai yra fantazija ir aš galiu būti laisvas nuo visų tų situacijų, kuriose aš lyg tai turiu remtis knyga, priimti šveicariškus įstatymus Lietuvoje. Tai bus labai smagu“, – pasakojo režisierius Algimantas Puipa.

Filme paliečiamos tikėjimo, mirties, eutanazijos, gyvenimo džiaugsmo temos. Vieni herojai trokšta mirties, kiti – nori dar kuo daugiau patirti.

„Galima džiaugtis gyvenimu, džiaugtis smulkmena ir prailginti gyvenimą sau vien stebint vabaliuko ropojimą nuo apačios iki viršaus. Taigi čia yra didelė išmintis – tik ja vadovautis sugeba ne visi, nes ne visiems užtenka kantrybės, be to visi paskęsta savo kasdieniuose rūpesčiuose, bėdose“, – teigė aktorius Juozas Budraitis.

Filme vaidina žymūs vyresniosios kartos aktoriai Juozas Budraitis, Gražina Balandytė, Vaiva Mainelytė, Vytautas Paukštė, Vidas Petkevičius ir kiti. Kino teatruose „Edeno sodas“ bus rodomas nuo rugsėjo 4 dienos.