Tarnybos ekspertai nustatė, kad fondo reglamentavimas nėra pakankamai išsamus, gali būti skirtingai interpretuojamas ir nevienareikšmiškai taikomas.

Be kita ko, nėra išsamiai reglamentuota paraiškų finansavimui gauti vertintojų bei ekspertų skyrimo tvarka, neviešinamas ekspertų sąrašas, taip pat neaišku, kas ir kokia tvarka remdamasis priima sprendimą dėl galutinio projektui skirto finansavimo dydžio.

Kritiškai vertinamas ir labai žemas projekto praeinamumo balas, vertinant projekto atitikimą specialiesiems sporto projektų kriterijams, taip pat ir šiuo metu sudarytos sąlygos tam pačiam pareiškėjui teikti penkias paraiškas finansavimui gauti pagal nurodytas remtinas sporto sritis.

„Išanalizavus sporto projektus, kuriems buvo skirtas finansavimas šiais metais visose penkiose remtinose srityse, nustatyta, kad kai kuriems pareiškėjams parama skirta kelis kartus už iš esmės identiškas projekto veiklas. Tai ydinga tiek antikorupciniu, tiek konkurenciniu požiūriu, nes sukuria nelygias sąlygas pareiškėjams gauti finansavimą, taip pat neišvengiama dvigubo finansavimo rizika“, – rašoma STT pranešime.

R. Karbauskis: gali kilti problemų dėl pasitikėjimo

Antikorupcinio Sporto rėmimo fondo vertinimo prašęs valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad šias problemas būtina išspręsti, nes kitaip gali kilti problemų dėl pasitikėjimo Sporto rėmimo fondu.

„Aišku, kad reikia sutvarkyti tas problemas, kurios yra šiandien ir kurias konstatavo STT. Akivaizdu, kad pinigų Sporto rėmimo fonde daugėja ir problemų neišsprendus, gali kiti kitos problemos dėl pasitikėjimo tuo fondu“, – BNS sakė R. Karbauskis.

„Visa tai, ką rekomenduoja padaryti STT, tai nėra rekomendacija Seimui. Švietimo ministerija, kuri nustato tuos dalykus, kuriuos rekomenduoja koreguoti STT. Apie tai eina kalba“, – pridūrė jis.

Jis teigia, kad jam labiausiai kliūna neviešinamas projektų paraiškas vertinančių ekspertų ir vertintojų sąrašas.

„Taip neturi būti. Tai turės būti koreguojama, nes nėra net kalbos. Sąrašas turėtų būti viešas, tada nekiltų klausimų. Būtų galima tada patikrinti ryšius. Jeigu kyla klausimų dėl neskaidrumo, tai kyla tada klausimas, kas tas paraiškas vertina“, – teigė „valstiečių“ lyderis.

Anot jo, Švietimo ministerija turi du mėnesius įvertinti STT pastabas ir pataisyti Sporto rėmimo fondo reglamentavimą, kitu atveju „valstiečių“ lyderis žada „labai sunkų pokalbį“.

„Jeigu padarytos klaidos, jas reikia analizuot ir jas taisyti. Mano kreipimasis ir buvo tam, kad įvertintume, kiek yra skaidri fondo veikla. Dabar sutvarkysim šituos klausimus. Jeigu reikės Seime kokį įstatymo straipsnį pataisyti, tada taip – taisysim. Bet politikai ministerijoje dabar turės progą, kiek aš suprantu, du mėnesius, susitvarkyti ir įvertinti visas pastabas“, – sakė R. Karbauskis.

„Jeigu to nebus padaryta, aš galiu pažadėti, kad pokalbis bus labai sunkus. Ir teks ateiti į Seimą bei atsiskaityti už kiekvieną sprendimą, kuris priimtas. Švietimo ministerija ne ministro ir ne viceministrų, bet valdininkų lygyje yra labai linkusi diskredituoti, ką daro šita Vyriausybė ir šitas Seimas (...) Iš valdininkų lygio kartais išeina tokie sprendimai, kurie labiau kenkia negu padeda“, – teigė jis.

A. Salamakinas: kokio tik velnio ten nerasi

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos nariui, opozicinių socialdemokratų atstovui Algimantui Salamakinui irgi užkliuvo neviešinamas projektus vertinančių ekspertų ir vertintojų sąrašas.

„Kur nedurtum, ten kiaura (...) Jeigu aš randu, kad apie 60 tūkst. skirta pirčių kompleksui, klausiu, kas čia per daiktas? Man atsako, kad ekspertai paskyrė. Aš sakau, duokit man tą ekspertą, noriu su juo padiskutuot. Jie sako, kad mes negalim tų ekspertų rodyt, nes jie įslaptinti. O ten visokių yra: ir šokių batelių, ir kokio tik velnio ten nerasi“, – BNS sakė A. Salamakinas.

Seimo socialdemokratai taip pat skelbia, kad kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko, „valstiečio“ Kęstučio Smirnovo galimos įtakos ministerijos vadovybei skirstant Sporto rėmimo fondo lėšas.

„Ir kada matai, kad kažkoks graplingas, kuriam visą laiką vadovavo K. Smirnovas, gauna pinigus, o kitoms federacijoms nieko nėra. Pasirodo, Lietuvos sporto šaka numeris vienas tapo graplingas. Ką tas keiksmažodis reiškia, ne kiekvienas dar supras. Akivaizdu yra, kad K. Smirnovas turbūt stumia pinigus į savo pusę“, – teigė A. Salamakinas.

„Kodėl neina pinigai tiems, kurie ruošia olimpinius čempionus, kurie veža medalius, kurie ruošia žmones, garsinančius Lietuva“, – pridūrė jis.

BNS primena, kad po pakartotinio vertinimo 38,4 tūkst. eurų sporto inventoriui ir įrangai įsigyti su projektu „Sveikame kūne – sveika siela“ gavo Šakių sporto klubas „Audra“, vadovaujamas K. Smirnovo žmonos Gintarės Bubnytės-Smirnovienės.

K. Smirnovas anksčiau BNS teigė nežinojęs, kad žmonos vadovaujama įstaiga siekia Sporto rėmimo fondo finansavimo.

„Aš neprivalau žinoti ir neturiu laiko domėtis teikia ar neteikia. Manau, kad jie teikia ir daugiau projektų. Ir aš, kaip jums sakau, tai mano žmona neturi teisės dalyvauti darbo rinkoje? Aš oficialiai nežinojau to dalyko“, – yra sakęs Seimo narys.

Tuo metu „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis teigia, kad jo bendražygis K. Smirnovas negalėjo daryti jokios įtakos sporto pinigų skirstymui.

„Šiuo atveju nesiimsiu vertinti savo kolegos ar su juo susijusių organizacijų. Reikia konstatuoti aiškiai, kad kas nors yra pažeista. Problemos yra ne Seime, o pačiame fonde. Bet kurį Seimo narį galima kažkuo kaltinti, bet jie čia neturi jokios įtakos“, – sakė R. Karbauskis.

„Seimo narys K. Smirnovas negali jokios įtakos daryt. Jo įtaka šitoje vietoje neįmanoma“, – pridūrė jis.

Ministerija po STT išvadų ėmėsi veiksmų

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tą pačią savaitę, kai buvo paviešintos išvados, pranešė Vyriausybei teikianti atnaujintą Sporto rėmimo fondo tvarką.

Projekte siūloma 10 proc. didinti lėšas sporto bazių plėtrai, priežiūrai ir remontui, taip pat papildomų balų vertinimo metu skirti ne trumpiau nei ketverius metus vykdomos sporto veiklos projektams, nustatyti atskirą finansavimą tarptautiniams renginiams.

Be kita ko, projekte patikslintos ekspertų atrankos procedūros, jiems nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas, apibrėžtas Valstybės tarnybos įstatyme, taip pat detalizuoti vertinimo kriterijai.

Kaip BNS perduotame komentare teigia už sporto sritį atsakinga viceministrė Kornelija Tiesnesytė, šie pakeitimai atlikti derinant su Lietuvos savivaldybių asociacija, Teisingumo, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis, Lietuvos sporto federacijų sąjunga bei asociacija „Sportas visiems“.

Pasak viceministrės, projektų paraiškas vertinančių ekspertų sąrašas neviešinamas, siekiant sumažinti galimybę jiems daryti įtaką.

„Siekiant jų vertinimo objektyvumo ir nešališkumo, sumažinti galimybę daryti jiems išorinę įtaką, manytina, kad konfidencialumas yra būtinas. Kadangi sritis yra specifinė, ekspertų pasirinkimo galimybė nėra labai didelė“, – teigia K. Tiesnesytė.

Ji priduria, kad yra galimybė viešinti dalį informacijos, kuri reglamentuotų ekspertų veiklą, pavyzdžiui – sutarties formą, taip pat viceministrė teigia, kad ekspertai nėra viešinami ir Europos Sąjungos sporto rėmimo programose.

Kaip skelbia ministerija šiemet buvo paskirstyta beveik 13,7 mln. eurų Sporto rėmimo lėšų. Kitąmet fondą turėtų sudaryti beveik 18 mln. eurų, o dar po metų – 21,3 mln. eurų.

Švietimo ministerijos duomenimis, šiemet sulaukta 1394 paraiškų, tinkamomis pripažintos 1053 paraiškos.

„Gyvenimas taip sutvarkytas, kad reikia pasakyti: gana. Manau, kad ir kiekvienam žmogui tą reikia pasakyti. Aš nesu iš tų, kurie sulaukę 80 metų ir daugiau dar norėtų sėdėti ir dirbti Seime“, – interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė A. Salamakinas.

Septintą kadenciją Seime dirbantis Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys A. Salamakinas dirbo pozicijoje ir opozicijoje, jis buvęs ilgametis Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas. Paprašytas pasidalinti sėkmės receptu, kaip tokioje ilgoje distancijoje išsaugoti populiarumą tarp rinkėjų, politikas pataria būti savimi, dirbti žmonėms, neveidmainiauti, neužsiauginti ragų. „Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas“, – mano A. Salamakinas.

– Esate Seimo senbuvis, politinę karjerą Seime pradėjote nuo 1992 metų ir čia dirbate jau septintą kadenciją. Jūs, kaip ir Kovo 11-osios Akto signatarai Emanuelis Zingeris ir Kęstutis Glaveckas, Seimo vicepirmininkė Irena Šiaulienė, turite didžiausią parlamentinio darbo stažą. Todėl norėčiau paklausti, kuri kadencija jums buvo labiausiai prie širdies, kurioje dirbti buvo įdomiausia, o kuri atrodė blogiausia?

– Kiekviena kadencija buvo savotiškai įdomi, ar dirbi valdančiojoje daugumoje, ar dirbi opozicijoje. Todėl neišskirčiau nė vienos kadencijos, bet paminėčiau 1992 metų kadenciją, kuri buvo, mano vertinimu, sunkiausia. 1992 metais Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) Seime gavo 76 mandatus, mes vieni turėjome absoliučią daugumą. Nepaisant to, ši kadencija buvo labai sunki, nes 1992 metais buvo priimta referendumu Konstitucija, kuri įpareigojo parlamentą priimti labai daug naujų teisės aktų, kurie padėtų sukurti naujas institucijas, pavyzdžiui, Konstitucinį Teismą, Seimo kontrolierių įstaigą ir kitas institucijas. Tada dirbdavome nuo 8 ryto, o jeigu plenarinis posėdis baigdavosi 22 val. vakare, tai būdavo normalu, dabar tas jau neįsivaizduojama. Aš negalėčiau atsakyti į klausimą, kuri kadencija buvo neįdomiausia, nes, pasikartosiu, man visos kadencijos buvo įdomios.

– Jums teko dirbti pozicijoje ir opozicijoje. Matyt, nesuklysčiau sakydama, kad būti valdančiojoje daugumoje yra pats mieliausias politikui variantas?

– Jeigu tu nemoki ir nenori dirbti opozicijoje, tada išvis nesi politikas, nes opozicija visada reikalinga demokratinėje valstybėje. Jeigu jau pasišventei dirbti Seimo nariu, dirbti valstybės politiku, tai turi ir opozicijoje padirbti, pamatyti, koks tai yra darbas, kas tai yra parlamentinė kontrolė, ar tu moki konstruktyviai kritikuoti. Pozicijoje yra lengva, o opozicijoje gal net sunkiau dirbti. Kai kas įsivaizduoja, kad jeigu esi opozicijoje, tai nieko negali. Bet tai netiesa, opozicijoje dirbdamas irgi gali daug ką padaryti Lietuvos žmonių labui. Pirmas dalykas –  tai yra valdančiosios daugumos kontrolė. Aš nesuprantu Seimo narių, kurie sako, kad opozicijoje aš gyvenime nedirbčiau. Tada išvis nereikia būti Seimo nariu, jeigu tu negali dirbti opozicijoje, jeigu tau tik valdžia prie dūšios.

Jeigu tu nemoki ir nenori dirbti opozicijoje, tada išvis nesi politikas, nes opozicija visada reikalinga demokratinėje valstybėje.

– Ar per tuos 27 metus, kai dalyvaujate įstatymų leidybos procese, buvo padaryta, jūsų nuomone, lemtingų įstatyminių klaidų, kurios neigiamai paveikė šalies žmonių gyvenimą ir iki šiol galbūt neatitaisytos?

– Buvo tokių klaidų ir, be abejonės, buvo ir lemtingų. Bet viena galiu pasakyti, kad niekas dirbdamas Seime nedaro specialiai, kad būtų blogiau Lietuvos žmonėms. Prie klaidų priskirčiau „Mažeikių naftos“ privatizavimą, „Williams“ atėjimą, LEO LT kūrimą ir kitas. Pamenu bankų griūtį 1995 metų, kai bankininkai visą laiką aiškino, kad pas mums viskas gerai, o po to įvyko bankų griūtis, kuri tikrai buvo didžiulis smūgis Lietuvos žmonėms. Manau, kad tuo metu vis tik parlamentui ir Vyriausybei reikėjo žymiai griežčiau kontroliuoti bankus.

– Koks, jūsų akimis žiūrint, buvo svarbiausias Seimo darbas, kuriuo politikai gali didžiuotis?

– Mintimis grįždamas į tuos 27 metų praeitą kelią, norėčiau pasakyti, kad vis tik kiekviena valdžia, nesvarbu, kuri partija būtų valdžioje, padarė ir gerų dalykų. Todėl mes šiandien pasiekėme tokį lygmenį, kokį turime.

Kadangi esame parlamentinė valstybė, tai visi darbai, kurie yra padaryti, praktiškai yra siejami su Seimu, nes nei prezidentas, nei Vyriausybė negali prisiimti kažkokių sprendimų apeinant parlamentą. Visi tie sprendimai buvo tikrai padaryti žmonių labui, ir jų buvo labai daug. Prie tų kertinių svarbių dalykų paminėčiau, pavyzdžiui, lito įvedimą.

– Kalba apie lito įvedimą, kurio jau nebeliko, jau keistokai turėtų atrodyti jaunimui...

– Dabartinei kartai tikrai keistoka. Matyt, vargiai rastume tokią kartą kaip mano, kuri pragyveno keturias valiutas –  atsisakėme rublio, po to buvo vadinamos „vagnorkės“, po to litas, po to euras.

– Jums teko matyti ne tik įvairius Seimus, bet ir įvairias Vyriausybes, pradedant nuo a.a Bronislovo Lubio, Adolfo Šleževičiaus Vyriausybių, skirtingus prezidentus pradedant nuo Algirdo Mykolo Brazausko. Kaip keičiasi, kaip evoliucionuoja, jūsų akimis, įvairių valdžių bendradarbiavimo modelis, viskas yra tik geryn, ar priešingai?

– Tai priklauso nuo to, kaip Seimas elgiasi, kaip Vyriausybė elgiasi, nuo vienos ir kitos pusės geranoriškumo. Kartais būna tokia labai šalta linija, sakysime, tarp Seimo ir Vyriausybės. Ir šioje kadencijoje aš tą griovį matau ir gan gilų tarp Vyriausybės ir Seimo, matau, kad nėra tokio labai gero santykio.

Premjeras B. Lubys dirbo labai trumpai. Galėčiau išskirti savo pirmą kadenciją, kai premjeru buvo A. Šleževičius, tuomet Vyriausybė artimai bendradarbiavo su Seimu. Kalbant apie prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską, tas bendradarbiavimas buvo geras, bet pamenu, kad jis vieną kartą įsižeidė dėl Seimo veiksmų ir pareiškė: jeigu taip, tai dirbkite vieni kaip norite. Prezidentas Valdas Adamkus palaikydavo, sakyčiau, tuometinę amerikietišką politinę kultūrą. Kalbant apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos santykius su Seimu, reikėtų prisiminti jos griežtus metinius pranešimus. Sakyčiau, kad tos įtampos tarp Seimo ir Vyriausybės visuomet būdavo, nes dažnai skirdavosi nuomonės, pavyzdžiui, dėl biudžeto. Pamenu, kai dar Dalia Grybauskaitė buvo finansų ministre, valdančioji dauguma, kuriai aš priklausiau, skųsdavosi, kad finansų ministrė neduoda pinigų. Bet vis dėlto reikia nusiimti kepurę prieš D. Grybauskaitę kaip finansų ministrę, kuri kietai laikė valstybės pinigus. Dėl to buvo ir tokių krizinių momentų ir tuo metu atrodė, kokia ji bloga. O dabar pagalvoju, kad tai buvo gera ir kieta finansų ministrė, kuri neleido išlaidauti ir linkėčiau ir kitiems finansų ministrams, kad nepasiduotų Seimo narių įnoriams kuo daugiau išleisti pinigų. Būtų geriau, kad Seimo nariai siūlytų, kaip daugiau surinkti į biudžetą, o ne išleisti.

– Per ilgą politinę karjerą vadovavote Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių, Aplinkos apsaugos komitetams. Kaip Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas buvote nusipelnęs ir gyvūnams, nes viename iš Zoologijos sodų gyvenančios baltosios tigrės palikuonis –  tigriukas buvo net pavadintas jūsų –  Algimanto vardu. Tačiau, ko gero, visi jūs labiausiai žino kaip ilgametį Seimo Etikos ir procedūrų komisijos vadovą. Nors etikos sargams vadovauja kiti politikai, kodėl jums taip prilipo ta „etikmat“ pravardė, koks čia fenomenas?

– Fenomenas, matyt, toks, kad tai buvo absoliučiai naujas dalykas. Kai Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą (ES), čia atvažiuodavo ekspertai ne tik iš ES, bet ir, pavyzdžiui, iš Kanados, kurie konsultavo, aiškindavo, kas tai yra vieši ir privatūs interesai. Tas Etikos kodeksas būdavo praktiškai kaip keiksmažodis kažkoks. Kas ta tarnybinė etika? Juk tai buvo absoliučiai plynas laukas. Pamenu, kai pradėjome svarstyti Seime etiką reglamentuojančius įstatymų projektus, tai visi už galvos buvo susiėmę. Ką mes turėsime deklaruoti savo turtus, ką aš turiu deklaruoti kiek pinigų turiu, kokius namus turiu? Juk tai buvo kaip didžiulis smūgis parlamentarams, ir ne tik jiems, bet ir jų šeimoms, kad reikės viską parodyti. Parodyti, koks tavo atlyginimas, parodyti, kiek tavo žmona uždirba, kokius tu namus turi, kokius verslus turi ir kokias akcijas. Mes turėjome visą tai įgyvendinti. Pamenu reakciją kolegų, kai išdalinome atmintines Seimo nariams, kad jie turi derinti viešuosius ir privačius interesus. Išvertus į žmonių kalbą, jeigu turi įmonę, tai, pavyzdžiui, negali į tą įmonę nukreipti valstybės biudžeto lėšų. Išdalinę tokias atmintines, išėjęs iš plenarinių posėdžių salės iš kolegų supratau, kad tuoj gausiu į kailį. Bet po to praėjo metai, praėjo kiti ir dabar atrodo, kad viskas yra normalu.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Kaip įvertintumėte šio Seimo etikos ir procedūrų laikymąsi? Kaip parlamentinės etikos ekspertas, ar turite pastabų šios kadencijos kolegoms?

– Kai Seimo sprendimu buvo įsteigta Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), joje dirbo žymūs žmonės, pavyzdžiui, amžiną atilsį Justinas Marcinkevičius ir kiti. Tik vienas darbuotojas buvo etatinis, kiti neetatiniai, bet jeigu VTEK priimdavo sprendimą, kad pažeidei etiką, tai tas žmogus nei ginčydavosi, nei piktindavosi, jis pripažindavo tai. O kas atsitiko dabar? VTEK turime labai daug etatų, jie pripažįsta, kad Seimo narys 5 ar 6 kartus nedeklaravo savo turto, nedeklaravo sandorių, ir kas? Jam kaip nuo žąsies vanduo, gali ir 10 kartų nedeklaruoti. Štai čia yra blogai, kai Etikos ir procedūrų komisijos sprendimai daugeliui Seimo narių nė motais. Anksčiau tai buvo skandalas, dabar tai yra kasdienybė, tai čia yra skirtumas.

– Kaip parlamentinių procedūrų žinovo norėčiau paklausti, kaip, jūsų nuomone, turėtų elgtis Seimas su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, kuriam, viena vertus, kolegos dėl darbo priekaištų neturi, tačiau teigiama, kad jis neatstovauja nei daugumai, nei mažumai, galbūt "netelpa" į klasikinės politikos taisykles?

– Pirmiausia Seimo pirmininko darbą reglamentuoja Seimo Statuto normos. Jis turi atstovauti visam Seimui, o ne tik valdančiajai daugumai. Man truputį juokingai atrodo, kai „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad jis dabar neatstovauja „valstiečiams“, bet jis, kai buvo išrinktas Seimo pirmininku, ir neturėjo atstovauti „valstiečiams“. Ne kartą ir aš jam sakiau į akis, kai jis per uoliai puldavo prie valdančiosios daugumos: pirmininke, tu esi viso Seimo pirmininkas, o ne tik valdančiosios daugumos. Šito išvengė buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas ir kiti Seimo pirmininkai. Manau, kad tie nusišnekėjimai, jog V. Pranckietis tarsi neatstovauja Seimui, niekam neatstovauja neturi pagrindo. Jis atstovauja Seimui, jis neatstovaus tada, kai Seimas jį nuims nuo pareigų.

– Kaip jus balsuosite, jeigu būtų surengta V. Pranckiečio atšaukimo iš Seimo pirmininko pareigų procedūra?

– Paklusiu opozicinių frakcijų sprendimui ir balsavime nedalyvausiu. Manau, kad nebereikia čia nieko nuiminėti. Liko tik metai iki kadencijos pabaigos.

Beje, aš V. Pranckiečiui daug kritikos turėjau, kai jis pradėjo dirbti. Ir dabar laikausi tos nuomonės, kad negalima Seimo pirmininku skirti tik pirmą kadenciją Seime dirbantį parlamentarą. Mano nuomone, jis turi turėti bent dviejų kadencijų patirtį Seime. Kai buvo siūloma skirti V. Pranckietį Seimo pirmininku, sakiau, kad Rima Baškienė turėtų užimti šią pareigybę. Ji turėjo patirtį didžiulę Seime, bet valdantieji pasielgė taip, kaip pasielgė. Bet šiuo atveju jis turi baigti tą kadenciją. Jeigu valdančioji dauguma nori nuiminėti, turi balsų, tegul nuiminėja, bet manau, kad nuo to, jog V. Pranckietį pakeisime Gediminu Kirkilu, Seimo darbas nepagerės.

– Šioje kadencijoje, skilus socialdemokratams, jums teko, matyt, nelengvas pasirinkimas, pasirinkote opozicinius socialdemokratus, o ne valdžioje esančius „socialdarbiečius“. Kaip dabar klostosi jūsų santykiai?

– Mano sprendimas buvo labai lengvas, aš visuomet paklūstu kolektyviniam sprendimui. Jeigu tu nepaklūsti partijos sprendimams, tai turi eiti kitur kur nors dirbti, pavyzdžiui, į „uabą“, kur galėsi vienasmeniškai spręsti. Jeigu tu esi partijos narys, jeigu du trečdaliai partijos narių priima sprendimą vieną ar kitą, tu turi paklūsti. Įvyko taip, kaip įvyko, buvę kolegos partiečiai išėjo.

Santykiai niekaip nesiklosto, jie sau, mes sau, jie –  valdančioje daugumoje, mes – opozicijoje. Gal pasakysiu dar aštriau: aš tokių dalykų nesuprantu, kai nutariama nepaklūsti partijos sprendimui, o išeiti, nesuprantu, kai pagrindinis organas yra užpakalis, kad tik užsėsti kur nors, užimti valdančiosios daugumos pareigas Seime.

Man visai normaliai dirbti opozicijoje. Jeigu jie negali dirbti opozicijoje, o būtinai reikia pareigų, ir išduoda dėl postų tiek metų kartu dirbusius kolegas, aš tokių draugų, tokių partijos bičiulių tikrai nesuprantu.

– Kokią politinę ateitį prognozuojate „socialdarbiečiams“?

– Absoliučiai jokios. Manau, kad po 2020 metų Seimo rinkimų jie liks su dviem procentais. Galima mažinti patekimo į Seimą kartelę kiek nori, net iki 3 proc., bet jokios jiems perspektyvos aš nematau. Gal koks vienas gerą įdirbį turintis, pavyzdžiui, frakcijos seniūnas Rimantas Sinkevičius, jeigu jis kandidatuos, gali patekti į Seimą. O daugiau tikrai nematau, kad kas nors iš jų pakliūtų į Seimą.

– Kaip manote, kodėl Seimo reitingai žemi, kodėl žmonės nepasitiki šia institucija? Kas, jūsų nuomone, trukdo Seimui geriau atrodyti žmonių akyse?

– Esu įsitikinęs, kad daryk čia ką nori, bet Seimo reitingai vis tiek nekils, jeigu jie pakyla, tai vėl kris žemyn. Paaiškinčiau tai tuo, kad į Seimą periodiškai ateina kažkokių „gelbėtojų“, manau, kad po metų vėl kažkas atsiras... Kai žmonės renka Seimą, visi tikisi, kad jau dabar tai išrinkome ir nieko daryt nereikės. Seimas esą duos viską, ko tik nori. Vėliau žmonės pamato, kad tas Seimas nieko duoti negali, vadinasi, Seimas blogas, užtai ir reitingai žemi. Manau, kad jie tokie ir bus. Čia nėra tik Lietuvos problema, visoje Europoje, visame pasaulyje parlamentai yra nemėgstama institucija, bet be jų neapsieisi.

– Artėjant 2020 metų Seimo rinkimams, gal irgi jau matote kažkokių naujų „gelbėtojų“, kurie galėtų užimti Seimą?

– Dar kol kas aiškiai nematau, bet jau formuojasi. Kaip suprantu Naglis Puteikis aplink save buria, Arvydas Juozaitis gali būti, gali atsirasti dar kas nors. Bet nemanau, kad be „gelbėtojų“ apsieisime, vis tiek kažkas bus.

– Per rinkimus būdavote ant nepatekimo į Seimą ribos, tačiau rinkėjai jums ištiesdavo pagalbos ranką, išreitinguodavo, buvote rinkėjų gerai vertinamas ir atsirasdavote parlamente. Ką patartumėt politikams, kad išsaugotų populiarumą kelias dešimtis metų?

– Partija, sudarydama kandidatų į Seimą sąrašą, vis pastatydavo mane toliau, buvau ir tarp 30 ir 40 numerio. Tris kartus laimėjau vienmandatėje, 4 kartus pagal sąrašą, bet visą laiką atsidurdavau pirmajame ar antrajame dešimtuke, iš ketvirto dešimtuko atšokdavau į pirmą.

Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas.

Ką reikia daryti? Reikia būti savimi, reikia dirbti žmonėms, reikia neveidmainiauti, neužsiauginti ragų. Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas. Tu turi būti toks, kokį tave išrinko ir visą laiką, ar tu dirbi pirmą, ar antrą kadenciją. Aš pasižiūriu į dabartinius Seimo narius ir jau matau, kuriuos perrinks, kuriuos ne. Beje, dažniausiai mano prognozės pasitvirtina.

– Jūsų vertinimo metodika man aiški, mano žurnalistinė patirtis kužda tą patį: vaizdžiai tariant, kas kiekvieną savaitgalį suka pas rinkėjus, sprendžia jų problemas, turi didesnių šansų ir, tikėtina, laimės, o kas suka į „kairę“, deja, prognozės ne kokios. Kiek daugiausia esate pakilęs kandidatų sąraše?

– Buvau ketvirtajame dešimtuke, o atsidūriau aštuntoje vietoje ir patekau į Seimą.

– Kėdainiai tradiciškai buvo siejami su kitu žymiu politiku –  Viktoru Uspaskichu. Gal ne visi ir žino, kad jūs esate gimęs prie Kėdainių, baigėte Kėdainiuose vidurinę mokyklą, prieš 27 metus buvote išrinktas į Seimą vienmandatėje apygardoje Kėdainiuose. Iš Seimo tribūnos nuolat kritikavote V. Uspaskichą, buvote gal ne priešai, bet rimti politiniai oponentai tai tikrai. Kaip dabar klostosi jūsų santykiai, kaip vertinate jo karjerą, metamorfozes ir galimybes dar prikelti Darbo partiją naujam žygiui į Seimą?

– Tikrai nebuvome priešai, susitikdavome, nors Viktoras sulaukdavo daug mano kritikos. Man nepatikdavo tokia, sakyčiau, Kėdainių monopolizacija ir politine, ir ekonomine prasme, kad esą visiems buvo įkalta į galvą, kad be Viktoro Kėdainiai numirs, neturės ką valgyti. Čia esą prasidės baisiausios nelaimės, jeigu Viktoras iš Kėdainių išvažiuos. Šiuo metu Viktoro nėra Kėdainiuose, ir nieko – Kėdainiai gyvuoja. Dėl to mes turėjome skirtingas pozicijas. Kaip atrodo jo tokios permainos? Man truputį keistai atrodo, kaip sako rusakalbiai, kad buvo toks „paren-rubacha“, o dabar pasidarė vos ne šventasis, mėsos nevalgo, pas moteris nebevaikšto, degtinės negeria (šypsosi). Dabar visus moko nevalgyti mėsos, neiti pas moteris, nesimylėti.... Atsitinka kartais žmonėms tokios permainos...

– O jeigu rimtai, kalbėjote apie „gelbėtojus“. Ar gyvenimo būdą pakeitęs V. Uspaskichas galėtų būti vienas iš tų „gelbėtojų“, kuris prikeltų Darbo partiją naujam žygiui į Seimą?

– Tai aiškiai buvo vieno asmens partija,  ji buvo pagal tokį modelį sukurta. Manau, kad be jo partijos nebus. Jeigu Viktoras vėl paliks tą partiją, ji vėl numirs. Viktorui atėjus manau, kad Darbo partija tikrai įveiks rinkiminį barjerą ir „darbiečiai“ 2020 metais vėl bus Seime.

– Į Seimą iš rajonų išrinkti politikai, kaip rodo praktika, dažniausiai įsikuria Vilniuje ir į gimtuosius kraštus negrįžta. Tačiau jūs taip ir neįsikūrėte sostinėje – likote ištikimas savo Kėdainiams. Ar ten smagiau gyventi, kodėl Vilnius jūsų nesuviliojo?

– Kaime, Kėdainių rajone, turiu tokią „fazendėlę“. Man ten malonu grįžti. Gal todėl, kad kaime gimiau, augau, nepripratau prie Vilniaus triukšmo. Mūsų šeimai nebuvo minties kurtis Vilniuje, čia pirkti butą, gyvenu ten, kur mano širdis linkus. Kai gamta aplinkui, toks gyvenimas yra nuostabus, o mieste gyventi nenoriu. Abu sūnūs, ačiū Dievui, neemigravo, dirba Kėdainiuose, žmona, anūkai – visi Kėdainiuose.

– Kaip jums pavyko taip meistriškai nuslėpti nuo žiniasklaidos savo asmeninį gyvenimą, neteko girdėti gandų, skandalų irgi nebuvo?

– Turite omenyje tai, kad nieko neprisidirbau? Buvau, ir ne kartą, žiniasklaidoje kritikuotas, bet kažkaip prasprūsdavau. Tokių globalinių skandalų neprisidirbau, girtas vairuodamas automobilių policijai nepapuoliau...

– Ką galvojate apie kitą Seimo kadenciją, kuri jums būtų aštuntoji. Ar dalyvausite po metų vyksiančiuose rinkimuose į Seimą?

– Aš jau sakiau jūsų kolegoms žurnalistams, kad baigiu savo politinę karjerą. Šiuo metu mane labai spaudžia partijos bičiuliai, frakcijos nariai, kad dar vieną kartą eičiau, dalyvaučiau Seimo rinkimuose, nes mano amžius tikrai dar nėra beviltiškai senas, bet aš pasakiau, kad neisiu. Gyvenimas taip sutvarkytas, kad reikia pasakyti: gana. Manau, kad ir kiekvienam žmogui tą reikia pasakyti. Aš nesu iš tų, kurie sulaukę 80 metų ir daugiau dar norėtų sėdėti ir dirbti Seime. Ateina laikas pasakyti: ačiū, užtenka ir, manau, kad tą reiks pasakyti.

– Beveik 30 metų atidavėte politikai, įstatymų leidybai, ar nebus liūdna be politikos? Ką darys pensininkas – buvęs Seimo narys?

– Prie manęs netoli teka upė, imsiu meškerę, eisiu žuvauti. Mėgstu, kaip sakau, ir rankas į žemę įkišti, kažką užsiauginti, ir šiltnamyje padirbėti, paukščiukų paklausyti.

Ačiū už pokalbį.

Jis jau tvirtai apsisprendė, kad ši jo kadencija Seime – paskutinė ir, jai pasibaigus, mėgausis ramybe sodyboje netoli Kėdainių.

Per ketvirtį amžiaus A. Salamakinas Seime sutiko daug įdomių, padorių ir nelabai padorių žmonių, žinomų Lietuvos bei pasaulio politikų. Buvo liudininku vienintelės Lietuvos ir Europos istorijoje prezidento apkaltos.

Nors iš profesijos A. Salamakinas yra tekintojas, jam po nepriklausomybės atkūrimo teko kurti etikos ir galimų politikų interesų konfliktų kodeksą, ilgą laiką vadovauti Etikos ir procedūrų komisijai, už ką juokais buvo pramintas Etikmat.

„Politiku arba reikia gimti, arba turėti sugebėjimų, nuovokos suprasti, kas yra politika. Na, o šios kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal. Esu šalininkas dvipartinės sistemos – turi būti stiprios kairė ir dešinė, o centre tegul būna liberalai ar dar kokia kita partija. O dabar mes visiškai susipainioję. Atėjo nauja politinė jėga, kurios pažiūros iš viso neaiškios: ar ji – dešinėje, ar – kairėje, ar – centre? Bet greičiausiai, atstovaudami vienam koncernui, „valstiečiai“ siekia valdyti valstybę“, – svarstė A. Salamakinas.

Politiku arba reikia gimti, arba turėti sugebėjimų, nuovokos suprasti, kas yra politika. Na, o šios kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal.

– Praėjo metai ir dabar Seimo komitetų sudėtis vėl keičiama, pasikeitė ir kai kurių vadovybė. Vadinasi, metų įdirbis – perniek. Ar tai netrukdo?

– Tai – svarbu, bet yra ir kur kas svarbesnių dalykų. Suprantama, frakcijose turi būti drausmė, tačiau kiekvienas parlamentaras privalo pats galvoti, ką daro ir atsakyti už savo veiksmus. Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti.

Todėl aš ir buvau šalininku to, kad socialdemokratams reikia kuo greičiau bėgti iš koalicijos su „valstiečiais“, ir nuo pat pirmos šios kadencijos dienos sakiau, jog nereikia su jais susidėti.

Bet buvo padaryta klaida. Tai lėmė, kad socialdemokratai skilo, ir dabar, atrodo, kairėje atsiras dar viena partija. Kokio velnio reikėjo eiti į tą koaliciją?

– O kokio gi velnio?

– Iš tikrųjų mes padarėme kelias grubias klaidas, pirmiausia – prapylėme Seimo rinkimus. Na, o po rinkimų derybas su „valstiečiais“ dėl koalicijos pradėjo keli frakcijos žmonės, išsiderėję sau portfelius. Eiliniai nariai atliko statistų vaidmenį.

Pirmiausia, mano galva, po rinkimų reikėjo įvertinti kiekvieno klaidas ir vaidmenį dėl pralaimėjimo. Kolektyvinės atsakomybės šiuo atveju negalėjo būti.

Bet atsitiko taip, kad tie, kurie buvo atsakingi už pralaimėjimą, susiderėję su „valstiečiais“ vėl gavo valdžios postus. Reikėjo ir buvusį premjerą bei partijos lyderį Algirdą Butkevičių, ir jo kabineto narius pasodinti ant atsarginių suolelio. Tačiau taip atsitiko tik po to, kai išsirinkome naują partijos pirmininką.

– Kas įvyko tarp socialdemokratų, kurių gretose tiek daug patyrusių politikų, kad įvyko partijos skilimas?

– Manau, kad tie, kurie jau buvo gavę postus valdančiojoje daugumoje, nenorėjo jų prarasti ir, žinoma, nepatiko naujasis pirmininkas. Negana to, kai Gintautas Paluckas pasakė, kad dirbs su kita komanda, ir Juozui Bernatoniui, ir Gediminui Kirkilui, ir kitiems tai nepatiko.

– Kiek tiesos kalbose, esą sudarę naują frakciją Seime dabar jau buvę socialdemokratai savo veiksmais siekė užkirsti kelią pirmalaikiams rinkimams?

– Jokios logikos panašiose kalbose nėra. Negi vos metus padirbęs Seimas imtų ir save paleistų? Tie, kurie atėjo su „valstiečių“ banga, tikrai nebūtų balsavę už tai, kad vėl sugrįžtų į savo kaimus.

– Gal vis dėlto socialdemokratai susitaikys ir pabėgėliai sugrįš?

– Ne, šito tikrai nebus. Net jei ir sugrįžtų po dvejų metų tie, kurie pasitraukė savo noru, pagal partijos statutą jie negalėtų dalyvauti Seimo rinkimuose. Todėl ir kuriama nauja partija.

– Kas buvo atsitikę, kad, kol Socialdemokratų frakcija nebuvo suskilusi, jūs nedalyvaudavote jos posėdžiuose?

– Toks mano elgesys buvo apgalvotas. Kartais kolegoms būtina parodyti, kaip negalima elgtis. Partijoje ne vienerius metus buvo įsivyravusi tradicija, kad, kol kiti kovoja antrame rinkimų ture vienmandatėse apygardose, J. Bernatonis, kuris nė karto nebuvo laimėjęs vienmandatėje apygardoje, su kompanija susirenka ir išsidalija postus. Aš teprašiau vieno dalyko – dirbti Aplinkos komitete, nes praėjusioje Seimo kadencijoje šiam komitetui vadovavau. Bet man buvo nurodyta, kad turiu eiti į Žmogaus teisių komitetą. Nieko prieš šį komitetą neturiu, bet aš – ne pastumdėlis ir nepakenčiu chamiškumo.

– Kodėl nusprendėte, kad Seime dirbate paskutinę kadenciją?

– Nemanau, kad reikia Seime dirbti iki paskutinės gyvenimo dienos, kol iš čia išneš kojomis į priekį. Žmogus turi jaunystę, darbingą amžių ir pagaliau ateina tas laikas, kai reikia nuo darbų pasitraukti. Taigi, aš sulaukiau laiko, kurį norėčiau skirti tik sau. Užleisiu vietą jauniems žmonėms.

– Kas lėmė, kad jūs Seime – jau septintą kadenciją? Taip politika negailestingai suviliojo?

– 1992 m. buvau išrinktas kaip tuometinės LDDP narys. 1996 m. partija patyrė didžiulį nuopuolį – iš 76 Seime turėtų vietų teliko tik 12. Tik aš ir Petras Popovas laimėjome vienmandatėse apygardose. Kiti dešimt buvo išrinkti pagal partijos sąrašą. Visi, kurie buvo susirašę jo viršuje, pateko į Seimą, nes reitingavimo dar nebuvo.

Po to į Seimą buvau patekęs pagal sąrašą, nes Kėdainiuose vienmandatėje apygardoje kelis kartus rungiausi su Viktoru Uspaskichu, tačiau ten buvo jo valdos ir nugalėti man nepavykdavo, nors ir būdavau antras.

– Tris kadencijas vadovavote Seimo Etikos ir procedūrų komisijai. Ar sunku buvo kurti šią naują parlamentarizmo tradiciją?

– Kai Lietuva pradėjo ruoštis stojimui į Europos Sąjungą, vienas iš reikalavimų buvo, kad atsirastų Viešųjų ir privačių interesų įstatymas bei kiti teisės aktai. Vietoj darbo Žmogaus teisių komitete sulaukiau pasiūlymo eiti dirbti į Etikos ir procedūrų komisiją. Teko ją kurti pagal europinius standartus.

Kaip tai daryti, mokė į Lietuvą atvykę anglai ir kitų senųjų Europos šalių atstovai. Kai pirmą kartą Seimo nariams išdalijome atmintines, kuriose nurodėme, nuo ko jie privalėtų nusišalinti, kaip deklaruoti savo turtą, Seimo salėje vos nebuvau primuštas. Buvo didžiulis pasipiktinimas ir pasipriešinimas. Visiems atrodė, kad tai – kažkoks prasimanymas.

Dabar jau visi viską deklaruoja ir to paties reikalauja iš oponentų, kartais stipriai perlenkdami lazdą. Šios kadencijos Seimas pranoko visus kitus – apkaltas organizuoja parlamentarams net už dainavimą. Jei kas turi kokį hektarą miško, tai jau vengia dalyvauti balsavime, priimant su miškais susijusius įstatymus. Nieko nepadarysi, daug naujokų.

– Kas jus praminė Etikmat?

– „Dviratininkai“, o aktorius Rolandas Kazlas buvo sukūręs mano prototipą. Bet nepykau, kartais su juo visai draugiškai pasikalbėdavome.

Kartą Etikos ir procedūrų komisijos referentė man pranešė, kad tiesiai po kabineto langais filmuojamas R. Kazlas. Eilinį kartą vaidino mane. Žvilgtelėjęs pro langą, pamačiau stovintį R. Kazlą, prisipudravusį plaukus. Atseit toks pat žilas, kaip ir aš. Stvėriau kibirą, norėjau prisipilti vandens ir šliūkštelėti iš penkto aukšto. Greitai R. Kazlas būtų praradęs žilus plaukus, o visi filmavimo komandos nariai būtų buvę kaip viščiukai šlapi. Bet referentė mane sustabdė, kad nekiltų skandalas. Gal ir gerai padarė.

– Jūsų komisijos darbą nuolat lydėdavo įvairios šmaikščios istorijos.

– Tikrai yra buvę visko. Ne viena šmaikšti istorija ir svarstymas susiję su tuo laiku, kai Seime buvo Vytautas Šustauskas. Jis niekaip negalėdavo suprasti, kad reikia pradėti rimtai dirbti. Vienu metu buvo sukūręs istoriją, kad jį neva tai kažkas bando nunuodyti. Bet iš tikrųjų pats nuodijosi gerdamas klofeliną.

V. Šustauskas niekaip negalėdavo suprasti, kad reikia pradėti rimtai dirbti. Vienu metu buvo sukūręs istoriją, kad jį neva tai kažkas bando nunuodyti. Bet iš tikrųjų pats nuodijosi gerdamas klofeliną.

Kartą jis pamiršo laiku išgerti šių vaistų, o žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų, esą V. Šustauską, kovotoją su mafija, bandyta nunuodyti. Bet tuo metu jis sveikas ir gyvas sėdėjo plenarinių posėdžių salėje.

Dėl šio įvykio į Seimą net kriminalistai buvo atvykę. Kai aš pareikalavau, kad būtų parodyta filmuota posėdžio medžiaga, joje aiškiai matėsi salėje sėdintis V. Šustauskas. Kaip dabar prisimenu patyrusių pareigūnų priekaištus: „Kol aiškinamės, kas ką nuodijo Seime, būtume išaiškinę kokią nors žmogžudystę.“

– Bet jums teko susidurti ir su tokiais politikos veikėjais kaip V. Uspaskichas bei kitais milijonieriais, bandžiusiais daryti politinę karjerą?

– V. Uspaskichas ilgai nesuvokė, kad Seimo posėdžiuose būtina lankytis. Vieną kartą sumažinome jam algą. Antrą. Trečią. Tada jis komisijai pradėjo rašyti pasiaiškinimus, neva tai, turėdamas kvietimus, lankėsi tai vienoje, tai kitoje užsienio ambasadoje. Kai šių pasiteiravome, kokiais tikslais pas juos lakėsi V. Uspaskichas, gavome atsakymą, kad tokio Seimo nario nėra iš viso matę. Jo svarstymai baigėsi, kai savo Seimo nario algą ėmė pervedinėti į labdaros fondą.

Už nesilankymą Seimo posėdžiuose yra tekę parlamentaro algą mažinti ir „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Dabar kartais pajuntu, kad jis prisimena tuos paauklėjimus. Tikiuosi, nekerštaus.

– O kaip Arūno Valinsko ir jo kompanijos buvimo Seime laikai vertintini etikos požiūriu?

– Žiūrėjome į juos kaip į menininkus. Tačiau, mano galva, A. Valinskas tikrai nebuvo blogiausias Seimo pirmininkas. Problemų atsirado tik tada, kai jo šalininkai tarpusavyje ėmė pyktis.

– Kas, jūsų manymu, prasčiausias – Seimo pirmininkas?

– Seimo pirmininko pareiga – tinkamai atstovauti visiems parlamentarams. Man keistai atrodo Viktoro Pranckiečio pareiškimai, kad jis nežino, kodėl Seime vyksta vieni ar kiti dalykai. Jei de jure Seimo vadovas yra R. Karbauskis, reikia tai pagaliau aiškiai ir pasakyti. Tegul jis poste pakeičia V. Pranckietį ir tada mes žinosime, su kuo tvarkyti visus reikalus.

– Kurie Seimo vadovai jums, kaip parlamentarui, suteikė daugiausiai galimybių pasisemti patirties?

– Man labiausiai imponavo Česlovas Juršėnas ir Irena Degutienė. Nors ji – konservatorė, tačiau niekada neskirstė Seimo narių pagal partijas. Su visais vienodai bendravo, visiems vienodai atstovavo.

Seimo statute aiškiai pasakyta, kad frakcijos pačios apsisprendžia, kokiuose komitetuose dirbs jų nariai, dabar gi privalome paisyti R. Karbauskio užgaidų, kam kokiuose komitetuose privalu dirbti. Tai kodėl Seimo vadovas jam nepaaiškina, kad Seimas – ne „Agrokoncernas“?

– Dvidešimt penkeri darbo metai Seime jūsų šeimai galėjo prilygti amžinybei. Per tą laiką ir abu jūsų sūnūs užaugo. Nejautė šeima skriaudos?

– Kai išvažiavau į Vilnių, sūnūs buvo dar maži. Dvyliktais mano darbo Seime metais žmona nusprendė, kad gana man čia vienam gyventi. Bet, pagyvenusi dvejus metus Seimo bendrabutyje, susidėjo daiktus ir sugrįžo namo, nes nuolatinis triukšmas po langais ir Vilniaus gyvenimas jai pasirodė nepriimtini.

– Ar sūnų neužkrėtėte politika?

– Jaunėlis gal ir turi tam gabumų, tačiau, kai bandžiau atsargiai pasiūlyti išbandyti jėgas politikoje, kategoriškai atsisakė. Jam ne prie širdies viešumas ir politiko darbas. Nors dabar madinga, kad ir tėvas, ir sūnus – Seime, man politinės dinastijos sukurti tikrai nebepavyks.

– Ko gero, jūsų neaplenkia paprastų mirtingųjų kalbos, kad Seimo nariai gyvena kaip meškos ausy?

– Dabar jau tikrai būtų nuodėmė parlamentarams skųstis, bet pirmosios kadencijos metu gyvendavome nuo algos iki algos. Gaudavome apie tūkstantį litų. Kanceliarines išlaidas padengdavome iš savo kišenės, o juk vienmandatėse apygardose išrinktiems Seimo nariams reikėdavo dažnai susitikinėti su rinkėjais, tekdavo ir kažkokių suvenyrų pirkti, ir išlaidos degalams būdavo nemenkos.

– Bet dabar jau tikrai prasigyvenot?

– Lyginant su pirmąja Seimo kadencija, dabar gyvename karališkai. Aš netoli Kėdainių įsigijau sodybą, susiremontavau ją ir planuoju senatvėje ramiai ten gyventi.

– Šeima apsidžiaugė, sužinojusi, kad ši Seimo kadencija jums – paskutinė?

– Netgi labai. Kai kurie mano kolegos pakankamai sunkiai išgyveno, palikę darbą Seime. Tikiuosi, kad man taip neatsitiks, nes jau kurį laiką save nuteikinėju, kad – gana. Juk gyvenimas taip surėdytas, kad kažkas prasideda, bet kažkas ir baigiasi. Esu užkietėjęs žvejys, tai, išėjęs į pensiją, bent žvejoti galėsiu į valias.

Užstoja NT vystytojus?

Ne pirmą kadenciją Palangą valdantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Šarūnas Vaitkus tikina, jog darė viską, kad akiplėšiškos statybos būtų pažabotos.

Tačiau viešąjį interesą čia stoję ginti patys gyventojai, kurie nusprendė bylinėtis su pelningų nekilnojamojo turto (NT) projektų iniciatoriais, stebisi, kad statybų leidimus naikinančius teismų sprendimus Palangos savivaldybė skundžia ir renka įrodymus statytojų, o ne tiesos ieškančių žmonių naudai.

Teisinė kova verda dėl dviejų statybų – Užkanavės g. 28A atsiradusio 24 butų namo ir Tvenkinių g. 45 ir 45A adresais esančių pastatų, kur kyla du šešių butų gyvenamieji namai.

Abu šie projektai turi bendrą priešistorę – leidimai statyboms buvo išduoti vienbučių ar dvibučių namų statybai, tačiau realiai kurortinėje zonoje iškilo daugiabučiai, apeinant pastarųjų statybai privalomus reglamentus.

Nurodė perstatyti

Išskirtine statybų sėkme šioje savivaldybėje gali mėgautis kauniečių įmonė "Kauno būstai". Nors jos suplanuota statyba Užkanavės gatvėje pagarsėjo įžūlumu, tačiau įmonė vysto ir daugiau plačių projektų.

Skambų "Sakalo vilos" pavadinimą įgijęs projektas kėlė nuostabą net teismo ekspertams. Iš tiesų tai yra 24 butų namas, nors statytojai ir deklaruoja, kad statinys bus skirtas vienai šeimai gyventi.

Tačiau teismo ekspertas suabejojo, ar tūkstančio kvadratinių metrų pastatas, kuriame numatyta dešimtys tualetų ir eilė atskirų balkonų, sveiko proto savininkui gali panašėti į gyvenamąjį namą.

Ekspertas pažymėjo, jog pastato patalpų paskirtys faktiškai yra maskuojamos įvairiais pavadinimais: "namų ruošos kambarys", "žaidimų kambarys", "sporto salė", ir pateikė išvadą, kad statinys nuo pradžių buvo statomas kaip daugiabutis.

Lietuvos apeliacinis teismas NT plėtros bendrovėms "Kauno būstai" ir "Financial Way" nurodė pastatą perstatyti per 12 mėnesių. To nepadarius ir neįteisinus statybos, per 6 mėnesius statytojai turės pašalinti neteisėtos statybos padarinius pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu būdu – turės būti nugriautos pastato tam tikros dalys.

"Kolegija konstatuoja, kad, nepaisant išduoto statybos leidimo statyti vienbutį namą, "Kauno būstų" veiksmai rodo tikslingą siekį, pasinaudojant mažesniais reikalavimais, statyti daugiabučio paskirties statinį", – rašoma teismo nutartyje.

Nežino, ar bylinėsis

Vienintelis "Kauno būstų" akcininkas Povilas Loda, dienraščio paklaustas, kaip vertina teismo sprendimą, pareiškė, kad jis neprivalo sekti teismų sprendimų.

"Aš turiu sekti visų teismų sprendimus? Nesusipažinau. Klauskite Statybų inspekcijos ir Palangos savivaldybės, kas bus toliau", – rėžė P.Loda.

Jis aiškino, jog nežino, ar imsis bylinėjimosi su valstybe žingsnių, jei kitų teismų sprendimai jam bus nepalankūs. Verslininkas tikino, kad nežino, kiek dar kokių statybų vysto Palangoje, o visi kiti klausimai jo nedomina.

Įmonės advokatas Povilas Juzikis aiškino, jog teisinė problema šiame ginče atsiranda todėl, kad teisės aktai aiškiai neapibrėžia vienbučio namo sąvokos.

"Šioje byloje susiklostė kuriozinė situacija. Suprojektuotas namas atitinka tiek šiai teritorijai patvirtinto 2007 m. detaliojo plano sprendinius, t. y. suprojektuotas statinio plotas, aukštis, aukštingumas ir žemės sklypo užstatymo tankis neviršija detaliuoju planu nustatytų teritorijos naudojimo reglamentų, tačiau išduotas statybos leidimas panaikintas, nes teismų požiūriu pastatytas namas yra daugiabutis", – situaciją komentavo teisininkas.

Įžvelgia schemą

Klausimų, kur slypi kai kurių statytojų demonstruojamos olimpinės ramybės šaknys, galėtų kilti ir specialiųjų tarnybų specialistams.

Asociacija "Palangos balsas" kurorto savivaldybės administracijai raštu išvardijo daugybę statinių, kurie pavirto į daugiabučius.

"Ši problema visiems žinoma. O tokią statybų rūšį kai kas pakrikštijo naujadaru ir ėmė vadinti Palangos termitynais. Aiškėja, kad kurorte statybos iš tiesų vystomos pagal tam tikrą nusistovėjusią sistemą. Statiniai projektuojami be aikštelių automobiliams. Apgaunami ir patys gyventojai, kurie įsigyja būstą tokiuose namuose. Jie nežino, kas jų laukia. Juk jų būsto sienos – popierinės", – kalbėjo asociacijos atstovai.

Dvibutį valdo 32 savininkai

Palangoje išties galima suskaičiuoti nemažai pavyzdžių, kai vienbučiai ar dvibučiai namai virto daugiabučiais. Karklų gatvėje taip pat stypso daugiabutis, kurį valdo net 32 bendraturčiai, nors jis oficialiai įteisintas kaip dviejų butų gyvenamasis namas.

Vytauto gatvėje irgi stovi gyvenamasis namas, kurio statybai leidimas buvo išduotas dar 2004 m. Jis virto daugiabučiu, kuriame įsikūrė 19 naujakurių. Kiek tolėliau šioje gatvėje stovi 17 butų namas, kuris turi analogišką priešistorę.

L.Vaineikio gatvėje stūkso dar vienas dviejų butų namu įvardytas daugiabutis, o štai Plukių gatvėje atsiradęs vadinamasis dvibutis gali būti vadinamas pirmąja statytojų kregžde Palangoje. Septintuoju numeriu pažymėtame name yra 11 būstų. Šiuo metu statomas dar vienas dvibutis Alksnių gatvėje.

Buvęs Palangos vicemeras, dabar tarybos narys Saulius Simė dar prieš trejus metus viešai kėlė skandalingų statybų faktus į viešumą.

"Gaila tų žmonių, kurie perka butus tokiuose namuose. Juos statytojai apgaudinėja. Jei komunalinių atliekų išvežimo rinkliavą mes dar suvaldome, sąskaitos išrašomos visiems akivaizdžiai tokiuose namuose gyvenantiems asmenims. Tačiau automobilių stovėjimo Palangoje problema – tragiška. Daugiabučiams privalu įrengti automobilių aikšteles, o jie tebestato vienbučius ir dvibučius namus. Ir visa tai tik dėl statytojų pelno", – neslėpė politikas.

S.Simės manymu, daugiaaukštė statyba galėjo būti vystoma atokesniame – poilsio namų "Linas" rajone, bet ne mažaaukštės statybos kvartaluose.

Sukasi žmonos verslas

Sutapimas ar ne, tačiau taip pat teismų maratono karuselėje besisukančios statybos Šermukšnių gatvėje pradžią įgijo Palangos savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo Vidmanto Dantos žmonos, kuri turi projektavimo firmą, pagalba.

Anksčiau Šermukšnių gatvės 28A adresą turėjusio, o dabar Tvenkinių g. 45 ir 45A numeriais pažymėto sklypo teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį 2015 m. pasirašė Palangos savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Klijonienė ir sklypo savininkams, įmonei "Emlita", atstovavusi Virginija Dantienė.

Tuo metu buvo pradėtas šio sklypo detaliojo plano keitimas.

Tiesa, valstybės tarnyboje dirbančio vyro sutuoktinės parašo galutinėje projekto dalyje nebematyti, projekto autoriumi įvardijama "S.Juškos architektūros studija".

Gyventojams nuostabą kelia tai, kad du triaukščiai šešių butų namai statomi labai jau arti vandens telkinio ribos. Tačiau Palangos savivaldybės administracija palaiko statytojų pusę. Tarp argumentų savivaldybės atstovas pažymėjo tai, kad gyvenamojo namo statyba šioje vietoje galima, užstatymo tankumas nėra viršytas, detalusis planas – galiojantis, nenuginčytas.

Paties Palangos savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo V.Dantos apie sėkmingus žmonos projektus dienraštis negalėjo pasiteirauti. Specialistas nekėlė mobiliojo ryšio telefono ragelio. Savivaldybėje aiškinta, kad jis atostogauja, tačiau, net ir pasibaigus poilsiui, architektas su žiniasklaida bendrauti nenorėjo.

Palangos savivaldybės vyriausiasis architektas Vytautas Indreika aiškino, kad V.Dantos žmonai išlygų nedarė, ir nedrįso įvertinti, ar etiška valstybės tarnautojo sutuoktinei dalyvauti tokiuose dviprasmiškuose projektuose.

"Man sunku įvertinti. Na, taip, tikėtina, namuose jie kalbasi", – atsiduso architektas.

Į tą patį klausimą tarybos narys S.Simė atsakė abejodamas, ar savivaldybės tarnautojas galėjo nežinoti, kokį projektą rengia jo žmona.

"Išeitų, žinojo iš anksto", – tarstelėjo politikas.

Padės tik STT

Seimo narys Algimantas Salamakinas tikina, kad vienbučių namų istorijos Palangoje jam labai gerai žinomos, nes jų problematiką nagrinėja antrą kadenciją.

"Jei Palangos savivaldybė nemato, kad jiems po langais kyla daugiabučiai, o ne vienbučiai, jiems tai išvysti turi padėti STT. Kito kelio nėra. Kas kam gali būti neaišku? Tai yra nelegalios statybos, ir taškas. Negali taip būti, kad pastatas pradedamas statyti kaip vienbutis, o paaiškėja, kad iškilo daugiabutis. Nuo sausio 1-osios galioja naujos redakcijos Statybų įstatymas ir ten pasakyta, kad to negali būti", – rėžė politikas.

A.Salamakino nuomone, tai pati savivaldybė turi kontroliuoti tokių statybų ne tik pradžią, bet ir eigą.

"Man viskas čia aišku. Kam čia gali būti neaišku? Statybos leidimą išdavusi savivaldybė pati savęs į teismą nepaduos. Įstatymų bazė visa sutvarkyta, ko dar reikia, kad pamatytum, jog visa tai yra melas? Reikia imti buldozerį ir versti. Jei savivaldybės valdininko žmonos pavardė matyti tokio daugiabučio atsiradimo dokumentuose, reikia dėti antrankius už tokią šeiminę rangą. Jei žmogus moka mokesčius ir dar už savo pinigus priverstas kreiptis į teismą, kad apgintų viešąjį interesą, tai jau yra visiška velniava, kas čia per valstybė? O tokius valdininkus reikia vyti velniop. Tais ponais, kurie sėdi tokiose savivaldybėse, turi užsiimti STT arba FNTT", – išpyškino Seimo narys.

Komentarai

Albinas Keturka

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas

Šis teisminis ginčas dėl statybų Užkanavės g. 28A Palangoje svarbus tuo, kad formuojasi teismų praktika dėl neteisėtų statybų, statybos dokumentuose numatant netinkamą statinių paskirtį. Inspekcija (VTPSI) šiuo atveju ir prašė teismų įvertinti bei nustatyti kriterijus, ar toks statinio projektas gali būti laikomas numatančiu daugiabutį. Šioje byloje teismas pirmą kartą vertino ir kitus kriterijus, pavyzdžiui, parduodamų būstų skelbimus interneto portaluose, leidusius papildomai įvertinti pačios statybos pobūdį. Teismas suformavo precedentą ir nustatė kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant vienbučiai gali būti pripažįstami daugiabučiais, o tai ypač svarbu ir pačiai VTPSI, kuri ateityje galės vadovautis aiškesniais kriterijais priimant atitinkamus sprendimus tokiose situacijose. Šis sprendimas dar gali būti kasacine tvarka skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Neteisėtų statybų skaičių sumažintų principingesnė ir skaidresnė statybą leidžiančius dokumentus išduodančių savivaldybių veikla bei taikoma asmeninė tarnautojų atsakomybė už jų neteisėtai priimamus sprendimus, įvedant padarytos žalos kompensavimą regreso tvarka.

Šarūnas Vaitkus

Palangos meras

Problema yra užprogramuota dėl nepakankamo gyvenamosios ir kitos paskirties pastatų projektavimo reglamentavimo. Ji išryškėjo pakeitus Teritorijų planavimo įstatyme galiojusią nuostatą, kuri draudė namų valdų žemės sklypuose statyti antrą gyvenamąjį namą ar kitos paskirties pastatą. Kitos paskirties pastatuose galimos iki 50 proc. gyvenamosios paskirties patalpos. Todėl nėra teisinių priemonių riboti vienbučių / dvibučių namų maksimalius parametrus. Išdavus statybos leidimą, statytojams yra suteikta teisė savo nuožiūra keisti pastato architektūrą, išplanavimą ir turtinių vienetų skaičių. Dar 2014 m. Palangos miesto savivaldybės taryba kreipėsi į Aplinkos ministeriją, Generalinę prokuratūrą bei Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Šiame rašte buvo nurodyti konkretūs adresai pastatų, kurie de facto yra daugiabučiai. Tačiau šioms institucijoms atlikus tyrimus jokių esminių pažeidimų nenustatyta. Tai akivaizdžiai parodo, kad teisės aktai yra nepakankami, o statytojai tuo naudojasi. Nėra priimta nė vieno teismo sprendimo Palangoje nugriauti nors vieną pastatą. Akcentuotina, kad savivaldybės administracija priima teisėtus sprendimus – tokius, kokius galima priimti pagal šiandien galiojančius teisės aktus. Tačiau priimti reikiamus sprendimus yra ne savivaldybės, o Aplinkos ministerijos ir Seimo kompetencija. Mūsų nuomone, norint suvaldyti statybas, reikėtų suvienodinti poilsio paskirties pastatų ir daugiabučių namų projektavimo reikalavimus. Taip pat reikėtų parengti poįstatyminius aktus, aiškiai reglamentuojančius statybų sąvokas, kas yra "gyvenamosios", "administracinės", "komercinės" ir "poilsio" paskirties pastatai. Taip pat reikėtų apriboti gyvenamųjų namų skaičių sklype, panaikinti statytojams suteiktą teisę savo nuožiūra keisti pastato architektūrą be derinimo su miesto architektu.

Povilas Juzikis

Advokatas, atstovaujantis įmonių "Kauno būstai" ir "Financial Way" interesams

Lietuvos apeliacinis teismas, iš dalies patenkindamas atsakovų apeliacinį skundą, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl statybos leidimo panaikinimo, tačiau pakeitė sprendimo dalį dėl statinio nugriovimo ir įpareigojo statytoją per 12 mėnesių pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti gyvenamąjį namą. Per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, atsakovės įpareigotos per šešis mėnesius nugriauti pastato, statomo žemės sklype, esančiame Užkanavės g. 28A Palangoje, dalis, kurios nurodytos teismo sprendime. Nors apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepaliko galioti leidimo statybai, tačiau atsakovų požiūriu šis sprendimas yra palankesnis bent tuo aspektu, jog suteikta galimybė pertvarkyti projektinę dokumentaciją tam, kad nereikėtų iš karto griauti statinio dalių. Teisinė problema šiame ginče atsiranda dėl to, kad galiojantys teisės aktai aiškiai neapibrėžia vienbučio namo sąvokos ir jo atskyrimas nuo daugiabučio gyvenamojo namo tampa teisinių ginčų objektu. Nors tiek teismai, tiek ekspertai, teikiantys išvadas byloje, tiek valstybinę statybos priežiūrą vykdančios institucijos pripažįsta, kad suprojektuotas namas atitinka tiek šiai teritorijai patvirtinto 2007 m. detaliojo plano sprendinius, t. y. suprojektuotas statinio plotas, aukštis, aukštingumas ir žemės sklypo užstatymo tankis neviršija detaliuoju planu nustatytų teritorijos naudojimo reglamentų, tačiau išduotas statybos leidimas panaikintas, nes, teismų požiūriu, pastatytas namas yra daugiabutis.

Socialiniame tinkle „Facebook“ teigiama, kad nuotraukos darytos trečiadienį apie 14–15.15 val. Fotografijose aiškiai matyti smagiai nusiteikęs seimūnas su taure rankose.

„Paskambinau į Seimą ir pasiteiravau, kur šis ponas šiuo metu. Man atsakė, kad šiandien svarstomi labai svarbūs klausimai ir Seimo narys negali kalbėti, nes posėdžiauja. Tą patį patvirtino ir jo asmeninė sekretorė. Manau taip ir priimama daugelis sprendimų. Gražu ir miela žiūrėti, kai atlyginimus mokame mes, o jie taip dirba“, – stebėjosi žmonės.

Pats A. Salamakinas neneigė fakto, jog darbo metu buvo ne Seime, o pietavo.

„Reikia žinoti Seimo nario darbo specifiką. Trečiadienį nėra plenarinių posėdžių, yra komitetai, kurie užsitęsia ir per pietų pertrauką. Kai darbotvarkė tuščia ir viskas padaryta, tada jau tavo asmeninis reikalas, ką veikti. Jei nespėjai, gali papietauti“, – kalbėjo pašnekovas.

Parlamentaras teigė nežadantis žaisti pagal Ramūno Karbauskio „durnystes“.

„Esu buvęs Europos parlamente, ten per pietų pertraukas gali gerti vyną, alų ir ką tik nori. Jeigu mes jau tapome Talibano valstybe, tada uždrauskime viską. Seimo narys – toks pat pilietis, kaip ir kitas eilinis žmogus. Man R. Karbauskis – ne autoritetas ir aš pagal jo „durnystes“ nešoksiu“, – žodžių į vatą nevyniojo seimūnas.

Jo žodžiais tariant, žmonės darosi fanatiški, jei pamatę Seimo narį su bokalu ima jį fotografuoti.

„Prie ruso žmogus gyveno laisviau negu dabar“, – nukirto A. Salamakinas.

Seimas spręs, ar liftais ar balkonais nesinaudojantys daugiabučių gyventojai turi mokėti už jų priežiūrą ir remontą.

Seimas antradienį priėmė svarstyti atitinkamą Civilinio kodekso pataisą, kurią parengė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas Algimantas Salamakinas. Toliau pataisos bus svarstomos gegužės 31-ąją.

Komiteto vadovas aiškino gaunantis daug skundų, kad gyventojai gauna sąskaitas už daugiabučių liftų ar balkonų remontą, nors jie jais nesinaudoja ar neturi priėjimo prie jų. 

„Kai dėl remontų sprendžia bendrija, kažkaip išsiaiškinama, bet jeigu tuo rūpinasi savivaldybė ar namą prižiūrinčios įmonės, niekas neklausia, pateikia sąskaitą, ir mokėk“, - teigė A.Salamakinas. 

Dabar butų savininkai privalo proporcingai apmokėti išlaidas namui išlaikyti. Socialdemokratė Milda Petrauskienė tvirtino, kad tokia tvarka neteisinga ir diskriminuojanti. Tuo tarpu „darbietis“ Raimundas Markauskas tikino, kad pirmo aukšto gyventojai irgi važinėja liftu: „Jeigu kyla pas kaimyną į kitą aukštą“.

Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimas, kad Lietuvoje išgaunant skalūnų dujas, galima naudoti hidraulinį uolienų ardymą, vieno kreipimosi į KT iniciatorių, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovo teigimu, atveria kelią investuotojams, kurie norėtų ieškoti skalūnų Lietuvoje. Tačiau Algimantas Salamakinas abejoja, ar tai juos privilios - esą skalūnų dujų kasimo burbulas jau sprogo ir ypač po Paryžiaus klimato kaitos konferencijos susidomėjimas jomis dar labiau sumenks.

„Jie (KT - BNS) mano, kad tai nėra žemės gelmių teršimas, tarsi ir atveria galimybę išgauti skalūnų dujas“, - BNS trečiadienį sakė parlamentaras, kurio vadovaujama 34 Seimo narių grupė 2013 metais kreipėsi į KT paaiškinti, ar skalūnų dujų išgavimas tokiu būdu neigiamai paveiktų aplinką ir žmonių sveikatą.

Tačiau A.Salamakinas taip pat abejoja dėl KT sprendimo - politikas sako, kad KT į problemą pažiūrėjo per siaurai.

„Konstitucijoje parašyta, kad žemių gelmės negalima teršti, tai jeigu KT priėmė tokį sprendimą, tai... Konstitucinis Teismas žiūrėjo siaurąja prasme... Bet, mano manymu, galėjo būti ir kitoks sprendimas. Žemės gelmėse palikti tokį didelį  kiekį - iki 40 tūkst. kubų tų medžiagų, kurios, aišku, nedaug ten sudaro cheminės medžiagos - 2 proc., bet jie gali pajudėti, užteršti vandenis“, - BNS sakė A.Salamakinas.

KT trečiadienį paskelbė, kad hidraulinį ardymą numatančios Žemės gelmių įstatymo pataisos neprieštarauja Konstitucijai. Pataisos numato, kad hidraulinio uolienų ardymo metu susidariusias atliekas, net jei jose yra radioaktyvių ar toksiškų medžiagų, leidžiama palikti dirbtinėse žemės gelmių ertmėse.

A.Salamakinas abejoja, ar lietuviškos skalūnų dujos dar galėtų sudominti investuotojus.

„Europoje skalūnų dujų kasimo burbulas sprogo - niekam jos nebeįdomu. Juolab, kad Paryžiaus klimato kaitos konferencija priimtas sprendimas mažinti iškastinį kurą, tame skaičiuje ir skalūnus.... Aš įsitikinęs, kad  jeigu ir skelbsime konkursus, jokios pasaulio įmonės neateis į tuos konkursus, teritorija Lietuvos labai maža, ir įstatymo bazė. Todėl ta tema baigta“, - tvirtino A.Salamakinas.

Jis prognozuoja, kad investuotojus sulaikys ir pastarųjų metų bandymų išgauti šias dujas Europoje patirtis.

„Lietuva nebegrįš jau prie tos temos (skalūnų dujų paieškos ir kasimo - BNS), tai tarsi ta problema ir išsemta, todėl, kad Europa pabandė - lenkai ir kiti ir niekas nieko čia nerado. Lenkai truputį rado, bet jų išgavimas neapsimoka ekonomine prasme, nes gaunasi ypatingai brangu“ - teigė A.Salamakinas.

Pasak jo, prieš porą metų Lietuvoje žvalgyti ir išgauti skalūnų dujas pretendavusi JAV energetikos kompanija „Chevron“ nebepuoselėja vilčių investuoti Ukrainoje. 

Pasak parlamentaro, po tokio KT sprendimo Seimui nereikės keisti įstatymo, kuris reglamentuoja skalūnų dujų žvalgybą ir išgavimą Lietuvoje.

Lietuvoje žvalgyti ir išgauti skalūnų dujas pretendavusi JAV energetikos kompanijos „Chevron“ 2013 metais pasitraukė iš konkurso dėl reikšmingų pokyčių Lietuvos mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje. „Chevron“ vienintelė dalyvavo 2012 metais skelbtame pirmajame skalūnų dujų žvalgybos konkurse.

Medžiotojų bendruomenėje dar pernai prasidėjo diskusija, ar reikėtų įteisinti naktinio matymo prietaisų naudojimą medžiokėje. Šių metų birželio 2 dieną paaiškėjo ir šių diskusijų rezultatas – Seime įregistruotas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo projektas.  Jį priėmus būtų leistas ir naktinių prietaisų naudojimas medžioklėje. Naktinio matymo prietaisai – tai specialūs taikikliai, tvirtinami prie šautuvo ir suteikiantys galimybę aiškiai matyti tamsoje. Jie galėtų būti efektyvus prietaisas mažinant šernų populiaciją (Lietuva vis dar kovoja su afrikiniu kiaulių maru), tačiau aplinkosaugos organizacijos atstovai pabrėžia, kad su tokia įranga iš gyvūno atimama paskutinė galimybė pasislėpti.

Praėjusį pavasarį tokios įrangos įteisinimui prieštaravo tiek Aplinkos ministerija, tiek Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas.

„Iš vienos pusės egzistuoja etinės nuostatos, taikomos medžioklės amunicijai, kad superšiuolaikinių technologijų geriau nenaudoti, kad gyvūnui, susidūrusiam su medžiotoju, išliktų šansas išgyventi. Prietaisas, padedantis geriau nusitaikyti, efektyvus, kai reikia reguliuoti populiaciją. Bet man atrodo, kad tarp medžiotojo ir gyvūno turi išlikti dvikovos elementas, kai žvėrį pergudrauji ne technologijom, bet savo sugebėjimais. Aš labiau linkstu prie senoviškų nuostatų“, – tuomet portalui GRYNAS.lt sakė E. Tijušas.

Kitas argumentas – teisinis, nes galiojantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas draudžia tokius prietaisus naudoti ir įsigyti. Tuo metu aplinkosaugininkai teigė, jog naktinio matymo prietaisus naudojančius medžiotojus pričiumpa retai (šiandien toks elgesys traktuojamas kaip aplinkosaugos taisyklių pažeidimas), tačiau svarstė, jog taikikliais piktnaudžiaujančių asmenų gali būti daugiau.

A. Salamakinas: mano prievolė pasiekti, kad kuo mažiau žvėrių būtų naktį sužeidžiama

Tad koks šiandien yra siūlomų pakeitimų tikslas? LRT.lt paklaustas apie įstatymo pataisą ją inicijavęs Seimo narys Algimantas Salamakinas teigė, jog tokio pasiūlymo sulaukė būtent iš medžiotojų.

„Lietuvos medžiotojų draugijos atstovai, vadovai buvo pas mane ir sakė, kad, pavyzdžiui, Latvijoje tie įtaisai jau yra naudojami. Dar kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse jie naudojami. Mano, kaip Aplinkosaugos komiteto pirmininko, nuomonė ir prievolė, kad medžiojant naktį kuo mažiau žvėrių būtų sužeidžiama. Daugeliu atvejų šaunama tiesiog į tamsą, žvėris sužeidžiamas, tada jo ieškoma, jis randamas arba nerandamas, kraujo klanai tyška“, – kalbėjo A. Salamakinas.

Jis taip pat priminė apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymą mažinti šernų populiaciją, kol Lietuvoje sklando afrikinio kiaulių maro užkratas. Tuo metu varyminės medžioklės dėl šios ligos – uždraustos. Šernus tenka medžioti tykojimo būdu ir naktį. Europos Sąjungoje naktiniai taikikliai leidžiami Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje ir Čekijoje. Likusiose 24 šalyse (be Lietuvos) jie draudžiami.

Tačiau organizacijos „Baltijos vilkas“ valdybos pirmininkas Vaidas Balys pasiūlyme neįžvelgia kilnių tikslų.

„Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba lyg ir nesiekia išnaikinti visų šernų, dabar kalbama apie populiacijos mažinimą ir kontrolę. Tad nušauti paskutinį šerną miške nėra nei reikalaujama, nei siekiama. Jau pačioje kiaulių maro vajaus pradžioje buvo priimti abejotini sprendimai. Šernus leista medžioti ištisus metus, medžiotojai buvo pasiųsti daigoti šernus valstybiniuose rezervatuose, taip pat kurį laiką už sumedžiotus šernus buvo mokamos premijos. Po to buvo pakeistas viso labo kelis mėnesius tegaliojęs sprendimas dėl žvėrių viliojimui naudojamo masalo kiekio. Ir dar medžiotojai yra nuolat raginami iššaudyti kuo daugiau šernų. Jeigu visų šių priemonių nepakanka tikslui pasiekti, tai ar tikrai problema yra techninio pobūdžio?“ – retoriškai klausė V. Balys.

V. Balio nuomone, medžiotojai tiesiog nenori vykdyti jiems nuleidžiamų paliepimų. Dalis dėl to, kad iš principo nepritaria drastiškam naikinimui, dalis galbūt ir dėl savanaudiškų paskatų išsaugoti galimybę apsirūpinti šerniena. Abiem atvejais naktinių taikiklių įteisinimas mažai tepadėtų“, – konstatavo V. Balys.

Ar galima pasitikėti medžiotojų sąžiningumu?

A. Salamakinas pripažino, jog nėra tvirtai įsitikinęs, kad naktinio matymo prietaisai tikrai reikalingi – dėl to Aplinkos apsaugos komitete bus diskutuojama su įvairių sričių atstovais.

„Nebus spaudimo, tačiau diskusijos, manau, reikia. Padarėme medžiotojų apklausą ir du trečdaliai jų pritaria tam pasiūlymui. Dar noriu pabrėžti, jog tai bus taikoma tik šernams, lapėms ir usūriniams šunims“, – sakė A. Salamakinas.

Kitaip tariant, naudojant naktinio matymo prietaisus nebus galima medžioti nei elnių, nei briedžių, nei stirnų. Tai draudžia ir Berno konvencijos 8-as straipsnis. Tik, jau turint tokį įtaisą rankose, ar nekils pagundų piktnaudžiauti?
„Aš irgi jiems tą klausimą uždaviau, – patikino A. Salamakinas. – Čia jau patys medžiotojai ir aplinkosaugininkai atliks kontrolę. Vis tiek jie vieni kitus stebi. Jei tai bus panaudota kitam žvėriui, be abejo, asmuo praras ir medžiotojo bilietą, ir bus skirta nuobauda. Apie piktnaudžiavimą negali būti nė kalbos.“

Aplinkosaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovas nelinkęs tikėti medžiotojų sąžine.

„Na, nejaugi kas nors nuoširdžiai tiki, kad kiekvienas medžiotojas, taikiklyje pastebėjęs elnią, stirną, vilką ar bet kurios kitos rūšies gyvūną, elgsis sąžiningai? Nusiims taikiklį, supakuos jį, išlaikys deramą pauzę, gal net pabaidys apžiūrėtą žvėrį ir tik tada tęs medžioklę, plika akimi ieškodamas žvėries ir vertindamas, ar pakankamai gerai jį įžiūri, kad turėtų teisę paleisti šūvį?“ – retorinių klausimų pažėrė V. Balys.

Gamtosaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ aktyvistai įsitikinę, kad siūlymą stipriai palaiko ginklų ir šaudmenų pardavėjai. Naktinių taikiklių legalizavimas jiems būtų ekonomiškai naudingas. Iš tiesų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) taryboje yra didžiausios Lietuvoje ginklų prekybos įmonės „Oksalis“ direktorius Gytis Misiukevičius.

A. Salamakinas, paklaustas apie tokį ryšį, teigė su G. Misiukevičiumi niekada nebendravęs.

„Tikrai nepažįstu ir nežinau, nei kur parduoda tuos taikiklius, nei kaip jie atrodo. Nesu medžiotojas, o tik žvejys mėgėjas. Bet kadangi mano pareigos – Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas ir mūsų kuruojamoje srityje yra medžioklė ir žvejyba, reikia į prašymus atsižvelgti“, – sakė pašnekovas.

Iš žvėrių atimame paskutinį gynybos būdą

Tuo metu organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovas priminė, jog Lietuvoje tik šernų medžioklei galiojančia išimtimi – leidimu naudoti prožektorius – medžiotojai neretai susigundo medžiodami ir kitus žvėris. Nelegalių „švietėjų“ nuolat pagauna aplinkos apsaugos inspektoriai. Tačiau prožektoriaus naudojimas akivaizdžiai pastebimas, o kaip sukontroliuoti naktinių taikiklių naudojimą?

„Jeigu nėra įmanoma efektyvi kontrolė, vadinasi, kontrolės išvis nėra. Nesąžiningumo, pažeidimų ir paprasčiausio brakonieriavimo mastai tikrai išaugs“, – tokią išvadą daro V. Balys.

Jis netiki, jog taikikliai bus naudojami tik šernams medžioti ir kiti žvėrys nuo to nenukentės.

Kalbant apie tai, jog žvėrį tokiu būdu galima nušauti taikliai, jis nesužeidžiamas ir mažiau kankinasi, V. Balys pabrėžia, jog naktinių taikiklių įteisinimas yra nesuderinamas su medžioklės etika.

„Laukinis žvėris turi ribotas priemones išvengti kulkos. Jis negali nei atsišaudyti, nei parašyti skundą inspektoriams dėl neteisingų medžiotojų veiksmų, nei tiesiog pakilti į orą ir pasprukti iš varovų ir šaulių apsupties. Jam likęs turbūt vienintelis būdas – pakeisti savo elgseną ir prisitaikyti prie aplinkybių. Būtent todėl medžiojamieji žvėrys dieną lindi neįžengiamose tankmėse ir kitose nuošalesnėse vietose“, – paaiškino V. Balys.

Aktyvesniais jie tampa naktį, kai tamsa bent kažkiek pridengia nuo medžiotojų. Tad, V. Balio nuomone, naktinių taikiklių įteisinimas iš esmės panaikintų šį paskutinį gynybos būdą.

„Reaguoti reikia jau šiandien, – įsitikinęs V. Balys. – Seimas ir visos valdžios institucijos yra mūsų atstovai, o ne atskiros respublikos ar verslo grupių pasiuntiniai. Todėl jūs privalote pareikšti savo nuomonę. Jeigu esate medžiotojas ir manote, kad naktinių taikiklių įteisinimas nusižengtų medžioklės etikai, taip pat turėtumėte netylėti. Aš savo ruožtu pažadu, kad kartu su bendražygiais stengsimės, jog šie planai netaptų realybe. Vilkai, šernai, stumbrai ar šakalai neturi turėti tiesioginės finansinės naudos, kad būtų verti sąžiningo, moralaus ir etiško elgesio su jais“.

Gamtosaugos organizacija „Baltijos vilkas“ nepritariančius naktinių taikiklių legalizavimui kviečia pasirašyti peticiją.

Parlamentarams atmetus prezidentės Dalios Grybauskaitės veto ir pakartotinai priėmus Miškų įstatymo nuostatas, kuriomis įtvirtintas konkretus šalies ūkyje veikiančių urėdijų skaičius - 42, parlamentinio Aplinkos apsaugos komiteto vadovas socialdemokratas Algimantas Salamakinas sako, kad iš pareigų turi trauktis generalinis urėdas, siekiantis urėdijų stambinimo.

„Po šio Seimo balsavimo jei ne šiandien, tai rytoj generalinis miškų urėdas turėtų rašyti pareiškimą. Tikrai neįsivaizduoju, kaip jis, patyręs visišką fiasko, galėtų toliau dirbti su 42 urėdais. Šiuo klausimu mano nuomonė kategoriška“, - „Lietuvos žinioms“ teigė A.Salamakinas, pasak kurio, generalinis urėdas Rimantas Prūsaitis, teigdamas, kad šalies urėdijos bankrutuoja, ir jei nebus stambinamos, jas gali ištikti katastrofa, Aplinkos komiteto nariams „sakė netiesą“ ir tikino, kad komitetas turi „visai kitokius skaičius“.

R.Prūsaitis, dienraščio paklaustas, ar ketina paisyti raginimo ir trauktis iš pareigų, teigė šį klausimą sakė svarstysiąs pirmadienį, kai grįš iš atostogų į darbą. „Pagalvosiu“, - teigė jis ir patarė A.Salamakinui pagalvoti „apie savo darbus ir informaciją, kurią jis turi ir iš kur ją gavo“.