Jubiliejinė retrospektyva

Iš vandenų gimę, į kūrybinę gelmę neriame sąmoningai. Kelionę kūrybiniais A. Boso vandenynais bus galima pamatyti parodoje „Plaukikas“. Taip pavadintas ir vienas iš parodoje eksponuojamų kūrinių. Parodos pavadinime atsiskleidžia menininko profesijos komplikuotumo metafora, nes kūrėjai dažnai plaukia prieš bangas, neria į gylį ir nuolat ieško naujų kūrybinių sprendimų bei iššūkių. Tai reikalauja ne tik talento ir kūrybiškumo, bet ir atkaklumo, kantrybės, pasiryžimo rizikuoti. Be to, tai puikiai apibūdina ir menininko padėtį visuomenėje. „Plaukikas“ primena, kad menininkas yra žmogus, kuris turi savo tikslus, vizijas ir nuomonę ir kad jo kūryba yra būtina visuomenei, nes ji atskleidžia pasaulio grožį, sprendžia socialinius klausimus ir skatina žmones mąstyti ir jautriai reaguoti į aplinką.

Šiemet skulptorius A. Bosas švenčia garbingą 80 metų jubiliejų ir ta proga meno gerbėjus kviečia į savo retrospektyvinę kūrybos parodą, kurioje išskleidžiamos šio menininko kūrybos paralelės, laikmečio naratyvai ir medžiagų bei mastelių santykiai. Ekspozicijoje pasitelkiamos įvairios autoriaus kūrybinės medijos – skulptūros, medaliai, kamerinės mažosios formos, antkapinių paminklų fotografijos, demontuotų arba niekada neeksponuotų bareljefų instaliacijos ir kita.

Galinga banga

Skulptoriaus darbai yra pasklidę ne tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jie pasiekė užpoliarinį ratą (Norvegija, Lofateno archipelagas) ir Aziją (Pietų Korėja). Šiuolaikinio meno lauke į retrospektyvines parodas linkstama žiūrėti su skepsiu. Šia paroda norima priminti visus autoriaus kūrybinius šuolius, priartinti prie galingos bangos, kurią Lietuvos meno pasaulyje sukūrė A. Bosas, žmogus, kūręs mieste prie marių ir jūros. A. Bosas – ne tik lietuviškosios skulptūros grandas, veik gyvasis klasikas, jis vis dar aktyviai kuria, dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus kūrybinės tradicijos indėlis į Lietuvos meno istoriją – neabejotinas.

Parodos metu, kovo 17 d. 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose vyks Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamas skulptorių forumas, kurį moderuos VDA lektorė, buvusi LDS Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė.

Apie autorių

Skulptorius A. Bosas (gim. 1943 m.) jau nuo 1974 m. gyvena Klaipėdos krašte. 2001 m. apdovanotas LDS nario auksiniu ženkleliu už metų kūrybinius pasiekimus – skulptūrą „Ilgesio paukštė“ (Drąsučio Kazimiero Gudelio atminimui skirtą paminklą Klaipėdos universiteto kiemelyje). 2011 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui (skulptūrą Radviloms Kėdainiuose) jam skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. menininkui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

A. Boso darbai lyg jautrus barometras atspindi Lietuvos meno raidos posūkius, vykusius XX–XXI a. sandūroje. Skulptorius Klaipėdai yra sukūręs apie 30 įvairių darbų. Vienoje Klaipėdos senamiesčio gatvių sankryžų iškilęs reljefinių sienų „Bokštas“ (1982–1990). A. Boso skulptūros „Torsas“, „Dvyniai“, „Martynas Mažvydas“, „Prabudimas“, „Augimas“ puošia Klaipėdos skulptūrų parką. Klaipėdos universitetinę ligoninę papuošė A. Boso skulptūra „Baltas šnabždesys“. Klaipėdos santuokų rūmuose galima pamatyti jo kūrinį „Šeima“. A. Bosas sukūrė Klaipėdos teatrą puošiančius interjero reljefus, kuriuose Lietuvos profesionaliojo teatro istorija atkurta metaforiškais „pasakojimais“ („Mokyklinis“, „Karališkasis“, „Liaudies“, „Šiuolaikinis“, 1986–1989). Taip pat Klaipėdą puošia ir A. Boso paminklas kalbai arba žuvusioms gentims (I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, 2013), „Ave Vita“ (2012), „Atspindys“ (2011), „Rytas“ (1985) ir dar daug kitų įsimintų meno objektų. Paminklas pamokslininkui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai stovi Kretingoje. Menininkas yra sukūręs medalius Martynui Mažvydui ir daugeliui kitų Lietuvos kultūros šviesuolių. A. Bosas nusipelnė ir pedagogikos srityje – nuo 1992 m. iki 2006 m. dėstė skulptūrą, kompoziciją ir piešimą Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje.

Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė. Parodos architektas – Vladas Balsys. Projekto koordinatorė – Rosana Lukauskaitė. Projekto menotyrininkė – Danguolė Ruškienė.

Paroda veiks iki kovo 26 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Nugulė žolyne

Bareljefą "Plaukikai" dar 1976 m. sukūrė skulptorius Algirdas Bosas.

Ilgus metus uostamiesčio plaukikų simboliu buvęs iš kalinėto vario nulietas bareljefas, kuriame vaizduojamas bangų apsuptas plaukikas, šiomis dienomis nugulė šalia statybvietės.

Besistiebiančioje žolėje numestą plaukiko figūrą ir šalia gulinčias sulankstytas bangas netruko pastebėti klaipėdiečiai.

Praeiviai stebėjosi meno kūriniui parodyta nepagarba.

Vaizdas abejingų nepaliko

Fotografijomis socialiniame tinkle pasidalijo klaipėdietė Nadia Romanova.

"Nebeveikiančio baseino rytinę sieną puošęs Algirdo Boso 1976 m. sukurtas bareljefas "Plaukikai" (architektas R.Lajus) pusiau suniokotas! Šiuo metu dekoratyvinis akcentas iš kalinėto vario grubiai numestas kampe laukia savo paskutiniosios. Tikimės, kad "plaukiko" bus pasigailėta ir jis papuoš kitą pastatą arba gaus vietą Klaipėdos skulptūrų parke!", – rašė klaipėdietė.

Netrukus nukarūnuoto plaukiko nuotraukos apskriejo socialinį tinklą "Facebook".

"Taip elgiasi vandalai", – po nuotrauka komentavo viena socialinio tinklo vartotoja.

"Bijome, kad plaukikas gali rasti vietą metalo supirktuvėse", – rašė kitas gyventojas.

Internete pasklidusias fotografijas pastebėjo ir Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai.

Išveš saugoti

Klaipėdos miesto savivaldybės Informavimo ir e. paslaugų skyriaus viešųjų ryšių specialistas Vitalijus Čiapas pasakojo, jog bareljefas buvo nuimtas vykstant rekonstrukcijos darbams.

Vietoj pastato, kurį puošė meno kūrinys, turėtų iškilti moderni futbolo mokykla.

Dar prieš prasidedant rekonstrukcijai, bareljefą žadėta išsaugoti ir surasti jam naują garbingą vietą.

Vis dėlto demontuojant dalies konstrukcijų išgelbėti nepavyko.

"Situaciją pradėjome aiškintis nuo ryto. Su rangovais buvo sutarta, kad ženklą jie nuims ir saugos. Bareljefe vaizduojamų bangų išsaugoti nepavyko, kadangi konstrukcijos buvo smarkiai surūdijusios. Plaukikas apgadintas nebuvo. Darbininkai skulptūrą padėjo ant žolės. Teritorijoje įmontuoti judesio detektoriai, naktį pašaliniai patekti negali. Šiomis dienomis meno kūrinys bus išvežtas saugoti, kol bus nuspręsta, ką daryti toliau", – situaciją komentavo V.Čiapas.

Suras naujus namus?

Pastato rekonstrukciją atlieka bendrovė Panevėžio statybos trestas.

Šios bendrovės filialo Klaipėdoje "Klaipstata" direktorius Rimantas Skarbalius patikino, kad dėl bareljefo saugumo nerimauti nereikia.

"Tikrai nėra nieko tragiško. Skulptūra guli aptvertoje teritorijoje, netrukus bus išvežta saugoti. Vėliau bus sprendžiama, ką daryti toliau", – kalbėjo R.Skarbalius.

Kol kas svarstomi du variantai, kur galėtų kabėti meno kūrinys.

Vienas jų – grąžinti plaukiką ant po rekonstrukcijos naujai išdygsiančios futbolo mokyklos, kitas – papuošti Klaipėdos baseino pastatą.

Skulptorius medalius kuria nuo 1976-ųjų. 2009–2010 m. A.Bosas drauge su dailininku Petru Repšiu ir juos konsultavusiu istoriku Alfredu Bumblausku sukūrė paauksuotų medalių seriją, primenančią svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatyti A.Boso medaliai, kuriuos galima suskirstyti į tris temines grupes: Lietuvos valstybės svarbiausi įvykiai, Lietuvos iškilios asmenybės ir modernioji atgimusios Lietuvos istorija.

Ekspozicija papildyta medalių piešinių eskizais.

"Ankstyviausias medalis yra skirtas 1009 metams, tai yra Kvedlinburgo analuose paminėtam Lietuvos vardui, toliau įamžintas krikštas, Liublino unija ir iki pat XX amžiaus svarbiausi šalies įvykiai. Šiuos medalius išleido Monetų kalykla dideliu tiražu, medaliai yra paauksuoti", – pasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Asmenybėms skirta antroji A.Boso kolekcijos dalis, kurioje dailininkas įamžino praeityje sąmoningai ar nesąmoningai pamirštus vardus.

Medaliai sukurti Lietuvos kultūros šviesuoliams Martynui Mažvydui (1976), Baliui Buračui (1983), Mikui Petrauskui (1983), kalbininkui Juozui Balčikoniui (1987), literatūrologui Jurgiui Lebedžiui (1987), poetams ir rašytojams Vytautui Mačerniui (1981), Antanui Vienažindžiui (1983), Jurgiui Baltrušaičiui (1984), Jonui Aisčiui, Mariui Katiliškiui, Vincui Kudirkai, Antanui Vaičiulaičiui (visi sukurti 1987 m.).

Averse dailininkas visuomet komponuoja asociatyvų asmenybės įvaizdį, reverse – su herojaus gyvenimu ir veikla susijęs motyvas.

"Asmenybėms skirti medaliai pradėti kurti sovietmečiu. A.Bosas pasakojo, kad cenzūros išvengė dėl mažo kūrinių formato, tad jų esą beveik niekas "nepastebėdavo", jei ten ir buvo kas ne taip", – šypsojosi J.Genys.

Pernai skulptoriui, paminklų, mažosios plastikos, medalių bei proginių monetų kūrėjui A.Bosui (g. 1943) už Klaipėdos krašto kultūrinio identiteto formavimą suteiktas kultūros magistro vardas.

2011 m. jis buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Skulptorius medalius kuria nuo 1976-ųjų. 2009–2010 m. A.Bosas drauge su dailininku Petru Repšiu ir juos konsultavusiu istoriku prof. dr. Alfredu Bumblausku sukūrė paauksuotų medalių seriją, pristatančią svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatyti A.Boso medaliai, kuriuos galima suskirstyti į tris temines grupes: Lietuvos valstybės svarbiausi įvykiai, Lietuvos iškilios asmenybės ir modernioji atgimusios Lietuvos istorija. Ekspoziciją papildyta medalių piešinių eskizais.

Lietuvos istorija – svarbi A.Boso kūrybos tema. Nuosekliausiai istorinės tematikos samprata atsiskleidžia būtent medaliuose.

Averse dailininkas visuomet komponuoja asociatyvų asmenybės įvaizdį, reverse ženklus su herojaus gyvenimu ir veikla susijęs motyvas.

Ypač gausi medalių kolekcija, kuriuose dailininkas įamžino praeityje sąmoningai ar nesąmoningai pamirštus vardus.

Taip sukurti medaliai Lietuvos kultūros šviesuoliams (Martynui Mažvydui (1976), Baliui Buračui (1983), Mikui Petrauskui (1983), kalbininkui Juozui Balčikoniui (1987), literatūrologui Jurgiui Lebedžiui (1987), poetams ir rašytojams Vytautui Mačerniui (1981), Antanui Vienažindžiui (1983), Jurgiui Baltrušaičiui (1984), Jonui Aisčiui, Mariui Katiliškiui, Vincui Kudirkai, Antanui Vaičiulaičiui (visi sukurti 1987 m.).

Parodos „Lietuvos istorija skulptoriaus A.Boso medaliuose“ atidarymo metu autorius dalijosi mintimis apie juose įamžintus svarbiausius Lietuvos valstybės įvykius.

Pernai skulptoriui, paminklų, mažosios plastikos, medalių bei proginių monetų kūrėjui A.Bosui (g. 1943) už Klaipėdos krašto kultūrinio identiteto formavimą suteiktas kultūros magistro vardas.

2011 m. jis buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Įteikė žiedus

Tradicinis miesto gimtadienio akcentas – Klaipėdos kultūros magistrų pagerbimo renginys. Šiais metais jų sąrašą papildė skulptorius Algirdas Bosas ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

Vakar piliavietėje iškilmingos ceremonijos metu įteikti auksiniai žiedai, pagaminti pagal renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdį.

Skulptoriui A.Bosui kultūros magistro vardas buvo pasiūlytas suteikti už Klaipėdos krašto kultūrinio indentiteto formavimą. Jo kandidatūrą pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Fotomenininkas R.Treigys įvertintas už fotografijų meninės kalbos išskirtinumą ir įtaigumą. Šią kandidatūrą pasiūlė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga bei asociacija "Kūrėjų sąjunga".

Šiemet buvo pasiūlytos šešios kandidatūros: skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo, renginių organizatoriaus, režisieriaus Romando Žiubrio, chorvedžio, respublikinių dainų švenčių režisieriaus Vytauto Blūšiaus, aktorės Reginos Šaltenytės, fotomenininko R.Treigio, skulptoriaus A.Boso.

Kultūros magistrai Klaipėdoje renkami nuo 2003 m. Iš viso per 2003–2017 m. kultūros magistro vardas yra suteiktas 33 asmenims.

Ir nerodyti radiniai

Vakar naujai įrengtoje Klaipėdos piliavietės šiaurinėje kurtinoje vyko tarptautinės parodos ir katalogo "Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus" pristatymas.

Tiek ekspozicijoje, tiek leidinyje atskleidžiamas turtingas ir įvairus Klaipėdos regiono žmonių materialinių bei dvasinių vertybių pagrindu sukurtas kultūrinis palikimas.

Bendras viso projekto tikslas – pristatyti archeologinių tyrimų medžiagą nuo XIX a. antrosios pusės iki pastarųjų dienų, mat kraštą aktyviai tyrė vokiečių mokslininkai, tarpukario lietuviai, o po Antrojo pasaulinio karo iki dabar – naujos Lietuvos archeologų kartos.

Ši paroda (kaip ir katalogas) – pirmoji, skirta Klaipėdos regiono archeologijai. Čia bus eksponuojami visus minėtus tyrimo laikotarpius reprezentuojantys radiniai, dalis – dar niekada nerodyti.

Parodą ir katalogą parengė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

Parodoje – maždaug 400 eksponatų, o į katalogą jų įtraukta net 836. Leidinį parengė ir tekstus parašė 25 lietuvių ir vokiečių mokslininkai bei muziejininkai. Solidžioje, daugiau kaip 400 puslapių apimties knygoje publikuojami 38 straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis. Juose apibūdinami pagrindiniai Klaipėdos krašto raidos etapai nuo akmens amžiaus iki XVII a. pabaigos.

Skatina domėtis praeitimi

Vakar Klaipėdos pilies kiemo aikštėje miesto šventės dalyviai turėjo galimybę pamatyti ir šiuolaikinį Justino Marcinkevičiaus istorinės dramos "Mindaugas" pastatymą. Tai – bendras Baltijos baleto teatro ir LDK Valdovų rūmų projektas.

Vieną iškiliausių lietuvių literatūros kūrinių moderniu dramos ir šokio spektakliu paversti ryžosi jaunosios kartos režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Pasak jos, šimtmetį švenčiančiai Lietuvai kaip niekada reikia vienytis, skatinti jaunąją kartą domėtis lietuvių istorine dramaturgija bei savo tautos praeities galia.

Modernų rūbą spektakliui suteikusi režisierė stengėsi laikytis J.Marcinkevičiaus beveik prieš 50 metų parašytos dramos kontūrų.

Todėl žiūrovai turėjo galimybę išvysti visą kūrinį, kurio tematika aktuali ir šiomis dienomis. Pastatyme išryškintos tautos vienybės, stiprios valstybės, meilės tėvynei idėjos.

"Tvirtu mano įsitikinimu, tai tikrai labai gražus vyriškas duetas, kuris iš tikrųjų savo darbais yra ne kartą garsinęs Klaipėdą Lietuvoje ir pasaulyje. Net neabejoju šių menininkų potencialu tai daryti ir ateityje. Tikiuosi, kad kultūros magistro vardas jiems bus įkvėpimo šaltinis bei atsakomybės priminimas prieš Klaipėdą, kuri ir toliau lauks jų kūrybos", – teigė komisijai pirmininkavęs Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas Klaipėdos miesto menininkams ar kitiems kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai.

Kultūros magistrai bus pagerbti rugpjūčio 1 d., per Klaipėdos miesto gimtadienį, jiems bus įteikti auksiniai žiedai, pagaminti pagal renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdį.

Skulptoriui A.Bosui kultūros magistro vardą pasiūlyta suteikti už Klaipėdos krašto kultūrinio indentiteto formavimą, jo kandidatūrą pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Tuo metu fotomenininkas R.Treigys įvertintas už fotografijų meninės kalbos išskirtinumą ir įtaigumą, šią kandidatūrą pasiūlė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga bei asociacija "Kūrėjų sąjunga".

Pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui suteikti gali siūlyti Klaipėdos miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, privatūs asmenys, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius.

Šiemet buvo pasiūlytos šešios kandidatūros: skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo, renginių organizatoriaus, režisieriaus Romando Žiubrio, chorvedžio, respublikinių dainų švenčių režisieriaus Vytauto Blūšiaus, aktorės Reginos Šaltenytės, fotomenininko R.Treigio, skulptoriaus A.Boso.

Kultūros magistrai Klaipėdoje renkami nuo 2003 m. Iš viso per 2003–2017 m. kultūros magistro vardas yra suteiktas 33 asmenims.

Pagamino, bet nepakabino

A.Boso pano – kaip negimęs miręs kūdikis, mat pagamintas ir paruoštas sumontuoti jis vis dar neišvydo dienos šviesos.

Šio kūrinio istorija keista.

Rengiant Klaipėdos dramos teatro pirmosios rekonstrukcijos projektą dar 1987 m. buvo sumanyta naująjį priestatą, kuriame įkurta teatro kasa, rūbinė bei kavinės, papuošti meniniu kūriniu.

Didelę pliką sieną po stogu tarp įėjimo į kasą ir patį teatrą ketinta papuošti bareljefu – pano.

Darbas skirtas uždengti 100 kvadratinių metrų sieną, tad ir kūrinys – grandiozinis, jo bronzinės detalės užima 53 kvadratinius metrus.

Kitos kūrinio detalės – šlifuoto granito plokštės.

Skulptorius pavaizdavo kūrėjo bendravimą su mūzomis, todėl kūrinys pavadintas "Dialogu".

1988 m. A.Bosas pagamino natūralaus dydžio kūrinio modelį, o 1990-aisiais bronzinės kūrinio detalės buvo nulietos Kauno "Centrolito" gamykloje ir atgabentos į Klaipėdą.

A.Brazauskas davė nurodymą

A.Bosas prisimena, kad už kūrybinį darbą jam buvo sumokėta, tačiau tikslios sumos skulptorius nebepamena.

"Galbūt atlygis galėjo siekti apie 10 tūkst. rublių – maždaug pusantro žigulio, – juokavo skulptorius.

Tikėtasi, kad teatro atidarymo iškilmių metu bus atidengtas ir pano.

Tačiau tuo metu pinigų kūrinio montavimo darbams pritrūko. Negalima pamiršti, kad tai buvo sunkus jaunos valstybės kūrimosi metas.

Atskirais gabalais nulietas kūrinys buvo sukrautas teatro garaže.

"Dar tada, kai teatrui vadovavo Romas Pletkauskas, buvo atvažiavęs Algirdas Brazauskas, tada jam rodė pano. Tuometis premjeras žodžiu davė nurodymą skirti pinigų, bet, kiek pamenu, jie buvo panaudoti bene stogui dengti", – painią istoriją prisiminė A.Bosas.

Praėjo keleri metai, ir 1994-aisiais vėl bandyta ieškoti būdų pano sumontuoti.

Skaičiuota, kad to meto kainomis montavimo darbams galėjo prireikti 150 tūkst. litų.

Praėjo nemažai laiko, tačiau pinigų ne tik neatsirado, bet ir pradėta abejoti kūrinio sumontavimo būtinybe.

Kalbos nutilo prieš atidarymą

A.Bosas prisimena, jog kažkada trūko lėšų net kūriniui apžiūrėti.

"Mecenatas Rimantas Cibauskas rado pinigų, pasamdėme firmą, kuri iškėlė gabalus, mes juos suskaičiavome, sunumeravome. Pagal mano senus brėžinius trūko gal dviejų ar trijų fragmentų. Padarėme sąmatą, kiek kainuotų atkurti trūkstamas detales, kiek reikėtų pinigų jas sujungti, užkelti, pritvirtinti, – prisiminė A.Bosas. – Kai pradėjome kelti triukšmą, šviesaus atminimo teatro direktorius Gediminas Pranckūnas nuvažiavo pas kultūros ministrą Šarūną Birutį. Tai buvo bene penktas ar šeštas ministras nuo pano pagaminimo. Š.Birutis pavedė vilniečių viešajai įstaigai "Lietuvos paminklai" įvertinti situaciją. Ši įstaiga stebėjo teatro restauracijos eigą, informuodavo ir mane. Kai liko vos mėnuo iki teatro atidarymo, viskas nuščiuvo, stojo visiška tyla. Teatras buvo antrą kartą atidarytas be reljefo, kuris buvo sukurtas būtent jam."

Dar tada, kai "Lietuvos paminklai" ėmėsi domėtis skulptoriaus kūriniu, paaiškėjo, kad nėra dokumento, patvirtinančio, jog Klaipėdos dramos teatras jį saugo.

Nusprendė: būtina sumontuoti

Praėjusių metų pabaigoje "Lietuvos paminklų" atstovai atvyko į Klaipėdą ir susitiko su atsakingais miesto specialistais.

Šį susitikimą prisiminė ir Klaipėdos savivaldybės Architektūros poskyrio vyriausiasis specialistas Mindaugas Petrulis.

"Turėjome Architektų bei Dailininkų sąjungų ekspertų tarybos posėdį. Tada buvo vienareikšmiai pasakyta, kad šis pano turi atsirasti teatro fasade, ši pastato dalis turi būti sutvarkyta taip, kaip buvo sugalvota pačioje pradžioje. Tai yra kūrinys, padarytas būtent tai vietai, apšvietimas išryškins specialiuosius kontrastus, apgalvoti matymo taškai. Dėl to, ar jis ten turi būti, klausimas jau neabejotinai aptartas – jis privalo ten atsirasti. Dar aname tūkstantmetyje, aname šimtmetyje, buvo nutarta, kad kūrinys yra sukurtas šitam objektui, šitam fasadui. Juk niekas nepasikeitė, tik konstrukcijos. Jis turėtų atgimti naujoje šviesoje. Liko vienintelis klausimas – pinigai", – teigė M.Petrulis.

Viskas dėl pinigų

Dabartinis Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys teigia, kad šio pano istorija jam atrodo miglota.

Pirmiausia, jo žiniomis, pano buvo kuriamas ne teatrui, o Parodų rūmams papuošti.

"Investiciniame teatro rekonstrukcijos projekte nebuvo numatyta šį pano kabinti. Vėliau atsirado mintis jį sumontuoti, bet teatras tokių pinigų – apie 80 tūkst. eurų – neturėjo. Mano supratimu, turėtų būti atskiras investicinis projektas, nes tai gana brangi idėja. Tai turėtų daryti teatras. Jeigu Kultūros ministerija skirtų finansavimą, būtų galima jį sumontuoti. Teko girdėti, kad R.Cibauskas nusiteikęs padėti surinkti pinigų", – kalbėjo T.Juočys.

Žinant, kiek daug pinigų Klaipėdos kultūros įstaigoms pastaruoju metu buvo skirta, teatro vadovas abejojo, kad valstybė jų rastų dar ir pano sumontuoti.

Europos Sąjungos pinigais šio projekto finansuoti, pasak teatro direktoriaus, neįmanoma, todėl pinigų tektų ieškoti valstybės biudžete.

Direktorių kausto abejonės

Ar teikti projektą pinigams gauti, T.Juočys dar žadėjo tartis su Meno taryba.

Nepiršdamas savo asmeninės nuomonės, T.Juočys abejoja, ar šis kūrinys nepakeis Teatro aikštės veido, tad galbūt reikėtų ir naujo požiūrio į šį kūrinį.

Todėl ne tik teatras turėtų spręsti, ar sumontuoti pano.

Būdamas biudžetinė įstaiga teatras negali jo patalpose saugomo kūrinio nei parduoti, nei dovanoti.

Dar keisčiau, kad jo balanse šio daikto nėra.

Panašu, kad teatro žmonės išties nepritaria kūrinio sumontavimui.

"Fiziškai jį saugome tik todėl, kad jis yra. Atvirai sakau, suprantu autoriaus norą matyti kūrinį pakabintą, bet laikai pasikeitė, o ir kaina didžiulė. Galiausiai mes galime parengti investicinį projektą, o galutinį žodį tegu sako ministerija. Kartą šiuo klausimu jau buvo patarta ieškoti rėmėjų. Tačiau faktas yra ir tai, kad rėmėjų tenka ieškoti net spektakliams statyti, gyvename labai taupiai. Tai nėra klausimas, kurį būtina spręsti būtent dabar", – kalbėjo T.Juočys.

Autorius rastų vietą kūriniui

Apie darbo meninę vertę byloja tas faktas, jog jį 1987 m. priėmė šalies Meno taryba.

"Šiame reljefe yra miesto fachverko detalės, mūzų susijungimas, kopos, dangus, didelė dinamika. Yra ir lotyniškas tekstas apie tai, kad visas pasaulis vaidina. Jame nėra nieko, kas galėjo pasenti. Dariau jį galvodamas apie ateitį. Pradžioje norėjome daryti iš marmuro, bet paskui pamanėme, kad nusitepus nuvalyti jį nebūtų įmanoma. Bronzinio darbo nenuterliosi, juk žinome, kad žmonės mėgsta viską pačiupinėti", – apie kūrybinį kūrinio aspektą kalbėjo pano autorius A.Bosas.

Jam antrino ir M.Petrulis, kuris teigė, jog pano nėra pasenęs nei savo forma, nei turiniu. Per ketvirtį amžiaus galėjo pasikeisti tik bronzos spalva.

"Visiškai nesvarbu, kokiais pinigais tai bus padaryta. Visame pasaulyje mecenavimas yra gyvas. Yra viešos įstaigos, fondai ir panašūs dalykai, kurie galėtų imtis generuoti idėją ir lėšas jai įgyvendinti. Svarbiausia – rezultatas", – įsitikinęs M.Petrulis.

Lyg rakštis gerklėje?

Vis dėlto A.Bosas įsitikinęs, kad jo darbas teatrui – lyg rakštis gerklėje, mat reikia vėl važiuoti į ministeriją, sukti galvą, kur gauti pinigų, kalbinti verslininkus.

Skulptorius mano, jog projektui įgyvendinti pakaktų tik poros žmonių. Vienas jų galėtų būti visuomenėje autoritetą turintis asmuo, kuris kalbintų verslininkus, juos įtikintių mecenuoti, o kitas dirbtų buhalterinį darbą.

"Jeigu pano teatrui nereikalingas, tegu atiduoda jį man, aš rasiu, kur jį padėti. Lietuvoje yra daugiau kultūros įstaigų, kur jis tiktų", – nusivylimo neslėpė A.Bosas.

Joje eksponuojami medaliai primena didikus, rašytojus, poetus, dailininkus, švietėjus, kitus iškilius lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjus. Jų gyvenimo siužetus dailininkas metaforiškai perteikė grakščiai komponuodamas herojų portretus, linijų ritmus, reljefus ir rašytinius tekstus.

Skulptoriaus A.Boso kūryba šiandien yra ne tik Klaipėdos, Lietuvos, bet ir šiuolaikinės pasaulio kultūros dalis. Menininko, nuo 1974-ųjų gyvenančio ir kuriančio Klaipėdoje, darbai pasklidę ne tik šiame mieste, kitur Lietuvoje, jie pasiekė Norvegiją ir Pietų Korėją.

Aktyviai kuriantis ir garsinantis Lietuvą užsienyje, galintis pasigirti įsimintinais ir reikšmingais meno darbais A.Bosas šiuosyk pristatys ir bene pačią naujausią savo kūrybos dalį – skulptūrą, skirtą legendiniam Gargždų futbolui, šiemet švenčiančiam 50 metų jubiliejų.

A.Boso kūrinių paroda Gargždų krašto muziejuje (Sodo g. 5) atidaroma gegužės 13 d. 16 val., veiks iki birželio 16 d.

2015-ieji Lietuvoje paskelbti etnografinių regionų metais. Atsiliepdama į tai Žemaičių kultūros draugija pradėjo vieno svarbiausių Lietuvos istorijoje įvykių – Durbės mūšio, kuriam šiemet sukanka 755 metai, įamžinimo projektą. Rugsėjį paminklas iškils Telšiuose.

Skulptorius Algirdas Bosas jau baigia iš molio lipdyti Durbės mūšiui atminti skirtą skulptūrą. Ją kurti, skulptorius sako pradėjęs praėjusių metų rugpjūtį, tačiau tam rengėsi apie trejus metus. Figūrų kompozicija kuriama taip, kad galima būtų apžiūrėti iš visų pusių.

„Vis tiek čia mūšio scena. Mūšio scenoje nėra vienos detalės, jas reikia stambias ir smulkias apjungti, kad gautųsi ritmas. Tas man buvo svarbiausia“, – sakė A. Bosas.

1260 metų liepos 13 dieną Kuršo žemėje, ties Durbės ežeru susikovė dvi didžiulės kariuomenės – vienoje pusėje Livonijos, Prūsijos bei švedų ir danų karinės pajėgos, kitoje – susivieniję žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Algmino. Pasak istorikų, tai buvo vienas didžiausių ir svarbiausių XIII amžiaus Lietuvos mūšių. Jis nulėmė ne tik Žemaitijos, Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių raidą.

„Žemaičių žemės konfederacijos kariuomenė Durbės mūšyje 1260 metais nugalėjusi milžinišką jungtinę dviejų ordinų kariuomenę, neleido ordinam pasiekti svarbiausio jų tikslo – sujungti šitas dvi teritorijas į vientisą, galingą placdarmą, tam palaužiant žemaičių pasipriešinimo valią“, – pasakojo architektas prof. Algirdas Žebrauskas.

Po karingų žemaičių pergalės, išsivadavo pietiniai kuršiai, žiemgaliai, prasidėjo Herkaus Manto vadovaujamas Didysis Prūsų sukilimas.

Paminklas Durbės mūšiui atminti rudenį iškils Telšiuose, prie amfiteatro. Paminklas statomas už rėmėjų lėšas. Žemaičių kultūros draugija kviečia aukoti ir pavienius asmenis, norinčius prisidėti prie paminklo statybos.

Kasmet sukdami galvas, kaip Lietuvos valstybės šventėms suteikti naują prasmę, klaipėdiečiai nebesusimąsto, jog dar visai neseniai, norėdami įamžinti garbingus šalies praeities faktus bei asmenybes, kūrėjai buvo priversti kalbėti Ezopo kalba.

Kęstutis tapo sargybiniu

Buvo 1982 metai – 600-osios Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mirties metinės. Garsiai apie tai tada nebuvo kalbama, bet jauno skulptoriaus Kęstučio Musteikio galvoje gimė mintis tą datą pažymėti.

„Jeigu skulptūroje būčiau pavaizdavęs kokius nors lietuviškus pagoniškus ženklus, tuo metu tokios skulptūros tikrai niekas nebūtų leidę statyti. Sukūriau į skydą pasirėmusį vyrą. Svarsčiau taip: kunigaikštis Kęstutis išlaikė valstybės sienas, tai buvo rūpestingas valdovas, todėl pavaizdavau jį panašų į rūpintojėlį. Kaip valdovui jam derėtų turėti ir kardą, bet jis pasirėmęs tik į skydą, todėl gali tik gintis. Pavadinau darbą „Sargyboje“, nes Kęstutis nebūtų gavęs teisės čia stovėti. Didinga Lietuvos praeitis nebuvo tas objektas, kuriam buvo galima statyti paminklus“, – prisiminė skulptorius.

Dabar K.Musteikis nenorėtų perrašyti skulptūros pavadinimo. Tas tikrovės neatitinkantis pavadinimas, jo manymu, jau yra tapęs savotišku paminklu sovietinei praeičiai, kai negalima buvo sakyti to, ką manai ar darai.

Būtent todėl skulptorius mano, kad pasikeitus istorinėms aktualijoms nereikėtų griauti senųjų paminklų, nes taip istorijos neįmanoma perrašyti, o tik nuskandinti į praeitį tikrus įvykius.

Kai suprato, kad niekas iš partinių funkcionierių prie skulptūros neprisikabino ir ji gavo teisę išvysti dienos šviesą, autoriui palengvėjo.

Kultūrą uždarė žiede

Kitas Skulptūrų parke stovintis K.Musteikio darbas „Gėlės žiedas“ taip pat turi paslėptą mintį, kurią sovietmečiu drausta garsiai išsakyti.
„Pienės pumpuras turi labai gražią struktūrą, lyjant lietui žiedas užsidaro. Lietuvoje dažnai lyja, tad pienėms dažnai tenka užverti žiedlapius“, – svarstė autorius.

Panašią paralelę autorius vedė su kultūra, kuriai sovietmečiu nebuvo sąlygų vystytis, todėl ją simbolizuojantis žiedas yra užsidaręs. Tačiau atrankos komisijai tokių dalykų skulptorius neaiškino. Ant žiedo autorius uždėjo antikinės kolonos kapitelį, simbolizuojantį gilias tautos kultūrines tradicijas, ir "užvėrė" jį žiedlapiais.

Kalant šią skulptūrą, nuo apatinės jos dalies nulūžo dalis akmens. K.Musteikis ant jo iškalė žodžius – „Tauta, jėga, žemė“ – ir nulūžusią dalį priklijavo.

„Negalėjau parašyti frazės „Tautos jėga – vienybėje“, bet šie žodžiai reiškia tą patį. Tai reiškia, kad čia gimę visi turime tą patį kodą. Tikėjausi, jei kada nors ta dalis nukris, po daugelio metų archeologai ją ras ir perskaitys žodžius. Praėjo nemažai metų, bet priklijuotas fragmentas dar laikosi. Matyt, tada niekam neužkliuvo tie žodžiai, gal tiesiog nepamatė“, – pasakojo K.Musteikis.

Panašu, kad daugelio paslėptų simbolių sukūrusių skulptorių sovietmečiu naudotą Ezopo kalbą dabar mažai kas beiššifruoja.

Už teatro – vieta skulptūrai

Skulptorius Algirdas Bosas Klaipėdoje gali parodyti ne vieną savo kūrinį. Tačiau jis gali kalbėti ne tik apie miestą puošiančias savo skulptūras, bet ir apie darbus, kurių sovietiniai ideologai neleido statyti.

Vienas jų 1979 metais turėjo atsirasti tarp Dramos teatro ir Danės upės. Būtent tam buvo supilta kalvelė, kuri turėjo pakylėti skulptūrą aukštėliau, ir net išpiltas pamatas. Skulptorius A.Bosas sugalvojo nevienprasmišką skulptūrą „Ikaras“.

„Galvojau apie tai, kad mes visi kovojame, dirbame, nudegame, bet vėl kylame. Norėjau įprasminti viltį. Ideologiškai ketinome paremti šį sumanymą tada labai gerbto poeto Eduardo Mieželaičio eilėraščio ištrauka. Maniau, kad toje erdvėje šis darbas būtų labai tikęs. Vario skulptūra būtų buvusi apie penkių metrų aukščio. Jau buvo padarytas pamatas, aikštėje pasodinti plačialapiai ąžuolai“, – prisiminė skulptorius.

Leninas – tarp Ikaro kojų

Autorius jaudinosi, kad meno taryba Vilniuje gali skulptūros nepatvirtinti, nes legendinis Ikaras buvo pakilęs pernelyg arti saulės ir apdegęs krito.
Sovietinės ideologijos apologetų logika buvo sunkiai nuspėjama, tad autorius baiminosi, kad skulptūra gali būti palaikyta propaguojanti pesimizmą. To meto supratimu, kultūra žmonių sąmonėse privalėjo diegti veržimąsi aukštyn, platyn.

Meno taryboje Vilniuje savo kūrinio idėją autoriui pavyko puikiai apginti.

Tačiau Klaipėdoje skulptorius sužinojo, kad vietos partiniai veikėjai neleido statyti skulptūros.

Priežastis – visiškai banali. Krintantis Ikaras turėjo remtis į žemę tik vienu sparnu. Partiečiai įžvelgė perspektyvą, kad žiūrint tam tikru rakursu tarp Ikaro kojų matytųsi Leninas, kurio skulptūra tada stovėjo aikštėje, dabar vadinamoje Atgimimo vardu.

Vytis tapo Rytu

Dar vieną nerealizuotą skulptūrą, skirtą įamžinti prūsų sukilimo vadą Herkų Mantą, sugalvojo skulptorius Regimantas Midvikis.
A.Bosas pasakojo, jog autorius buvo sumanęs ant kalvos už senosios turgavietės autobusų stotelės link pastatyti gal 10 metrų pasvirusią koloną. Iš tos kolonos turėjo tarytum išnirti raitelis, primenantis Vytį.

Mintis buvo labai graži, bet sovietinių ideologų baimės buvo daugiau, tad tokio Herkaus Manto klaipėdiečiai nepamatė.

Beje, ir santūrus karžygys, įspraustas į sieną šalia Buities rūmų dabartinėje Herkaus Manto gatvėje, buvo tik labai atsargiai vadinamas šio prūsų sukilimo vado vardu.
Sovietmečiu Lietuvoje atsirado kelios Vytį primenančios skulptūros. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, pastatytas raitelis, užuot pavadintas tikruoju vardu, gavo Ryto pavadinimą. Tai buvo tik užuomina į Lietuvos herbo simbolį.

„Dabar net keista, kaip tie ideologiniai sargai bijojo bent kokios nors užuominos į praeities simbolius. Pasirodo, jie turėjo instrukcijas“, – kalbėjo A.Bosas.
M.Mažvydą liepė patraukti

Sovietmečiu tabu buvo vaizduoti net lietuviškos raštijos pradininką Martyną Mažvydą, kurio bijota kaip nacionalinio pasididžiavimo simbolio.

Apie 1980-uosius skulptorių simpoziumo Smiltynėje metu A.Bosas nusprendė iš akmens iškalti skulptūrą šiai asmenybei įamžinti.

Panašų darbą prieš kelerius metus jis jau buvo sukūręs iš raudonmedžio.

Kalant M.Mažvydą, akmuo neatlaikė liepsnosvaidžio karščio ir skilo išilgai pusiau. Tačiau autorius galiausiai laiku baigė netipišką tiems laikams skulptūrą ir kone paskutinę naktį prieš atidarymą pastatė pačioje Skulptūrų parko pradžioje. Atrodė, lyg tai būtų ne viena iš daugybės parko skulptūrų, o paminklas lietuviškos raštijos pradininkui.
„Skulptūroje tilpo viskas: ir M.Mažvydo knygų lapai, ir abipus Nemuno pasklidusi jo darbų reikšmė. Darbas atrodė moderniai“, – prisiminė A.Bosas.

Maždaug po mėnesio valdžia liepė skulptūrą iš tos vietos patraukti ir pakeisti pavadinimą. Tada teko ją pervardyti „Interpretacija M.Mažvydo tema“. Tiesa, dabar šiam darbui sugrąžintas pirminis vardas, bet į senąją vietą grąžinti jo nebeįmanoma, nes toje vietoje nutiestos komunikacijos, tad nebegalima išlieti pamato.

„Dabar jau sunku net suprasti, kad ideologiniais sumetimais iš parko norėta išvežti net "Bangpūtį", nors tai – mitinė būtybė, labai tinkama uostamiesčiui. Tik per plauką jis buvo paliktas parke“, – prisiminimais dalijosi skulptorius.

Pasiūlymas – varlė fontanas

Ko gero, retas klaipėdietis žino, jog Klaipėdos senamiestyje yra įamžinta legendinė asmenybė Jurgis Baltrušaitis.
Poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas, tarpukariu Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS sovietmečiu nebuvo draudžiama asmenybė, bet jo stengtasi nepastebėti.

Galbūt taip elgtasi todėl, kad išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams J.Baltrušaitis sudarė galimybes jiems pasitraukti į Vakarus, prisidengiant lietuvių pabėgėlių grįžimu į tėvynę.

Vieną senamiesčio kiemą, kur vietoje sugriauto namo atsirado aikštelė, maždaug 1979 metais miesto valdžia sumanė papuošti skulptūra. Pasiūlymų būta nemažai. Tarp jų – net varlės skulptūra su fontanu. Šiam sumanymui įgyvendinti buvo net pakloti vendentiekio tinklai.

"Bokšte" įkurdino poetą

Netikėtos erdvės akcentu turėjo tapti A.Boso skulptūra „Bokštas“. Tai, ką dabar mato praeiviai, yra tik nežymiai panašu į pirminį sumanymą. Pagal projektą skulptūra turėjo būti vos poros metrų aukščio. Dabar ji yra aukštesnė nei 5 metrai.

„Tai turėjo būti kūrinys ne kam nors, ne kažkam, o visiems. Kadaise čia stovėjo namas, gyveno žmonės. Paprasčiausias namas. Paprasčiausi žmonės. Gyveno. Mylėjo. Džiaugėsi. Gimdė vaikus. Kentėjo. Mirė. J.Baltrušaitis negyveno Klaipėdoje, bet tai buvo jo šimtmetis. Jis savo poezijoje bene anksčiausiai pamatė ir parodė mūsų ryšį su kosmosu. Jo poezija, jo ryšys su kosmosu buvo labai artima mano darbui“, – aiškino savo sumanymą skulptorius.

A.Bosas sugebėjo įkomponuoti į skulptūrą net du šios istorinės asmenybės portretus bei pacituoti vieną jo eilėraščių: „Būties aušra – už tavo durų, virš tavo vartų – visata“.
Dešimtmetį kurta skulptūra senamiestyje atsirado Atgimimo laikais, kai priekabių dėl ideologinių dalykų kūrėjai sulaukdavo kur kas mažiau.