Kaip pranešė Kultūros ministerija, E. Stonkevičienė buvo vienintelė konkurse dalyvavusi pretendentė į šio muziejaus vadovus.

E. Stonkevičienė įstaigai vadovauja nuo 2019 metų.

Žemaičių muziejaus „Alka“ vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

„Žemaičių muziejus „Alka“ Telšiuose – didžiausias Žemaitijos etnografinio regiono istorijos muziejus, pristatantis visuomenei savitą Žemaitijos istorijos ir kultūros raidą, šio krašto žmonių buitį, Žemaičių (Medininkų) vyskupystės ir Telšių vyskupijos meno, istorijos ir memorialinį palikimą. Muziejus taip pat aktualizuoja žydų kultūros paveldą, skatina bendruomeninį dialogą, ugdo istorinę savimonę.

Nauji varpai išlieti „Grassmayr“ varpų liejykloje Insbruke, Austrijoje. Jų reljefus sukūrė skulptorius Algirdas Bosas ir dailininkė Jurgita Eidėjienė.

„Savo istorija, vertybiniu turiniu ir išskirtinėmis erdvėmis unikaliame objekte įkurdinti varpai praturtins Žemaitijos sakralinio paveldo ištakas liudijantį muziejaus lobyną. Varpų gaudesys Varnių apylinkėse girdėsis iš toli, o atvertame muziejuje apžvalgos ekskursijoms bus pritaikytas varpinės bokštas“, – sakė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė.

Naujų varpų, įskaitant jų pristatymą ir sumontavimą, kaina siekia 251 tūkst. eurų.

Smagus pažintinis žaidimas

Meška – žemaičių simbolis, pavaizduotas herbe. Šis gyvūnas artimas žemaičiams dėl savo savybių: iš pažiūros lėtos, tačiau pasižymi didžiule jėga, ištverme. Istorija byloja, kad žemaičiai ne kartą parodė savo galingą, kaip ir jų simbolio, charakterį.

Sklando legenda, kad meška, kaip ir Romos simbolis vilkė, padėdavo žemaičiams išmaitinti vaikus. Mat, kai žemaičių gentims grėsdavo badas, vaikus išnešdavo į mišką – tikėjo, kad jais pasirūpins meškos.

„Meška yra stiprybės ženklas, identifikuojantis mūsų miestą ir visą regioną“, – sako Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.

Tarp miesto erdves puošiančių daugybės mažosios architektūros kūrinių – ir meškų skulptūros. Meškos įsikūrusios priešais seniūniją esančiame laikrodyje, laiko „Žemaitijos gaublį“, karstosi Masčio ežero pakrančių tiltukais ir suoliukais, lipa ant pastatų pamatų, durų, įspaudžia pėdsakus žemėje...

Pirmą kartą apsilankiusiems Telšiuose gali pasirodyti, kad meškutės ant tiltų puikuojasi tik dėl grožio, tačiau jos skirtos ir edukacijai. „Visas meškutes reikia surasti ir suskaičiuoti. Tai puikus interaktyvus žaidimas, padedantis geriau pažinti miestą, – teigia E.Vaškelevičius. – Telšiuose šiuo metu galima 50 meškų, kap sak žemaite, surasti, pačiupinieti.“

Žaismingai: miestui savitumo suteikia po atviru dangumi įkurdinti meno kūriniai, o bene mėgstamiausi – žaismingos meškutės, įsitaisiusios įvairiose vietose / Telšių turizmo informacijos centro ir E. Vaškelevičiaus asm. archyvo nuotr.

Sulaukė entuziastingo palaikymo

Bene labiausiai žinomas Telšių muziejus – „Alka“, svarbiausias Žemaitijos etnografinio regiono istorijos muziejus. Dabar miestas turi ir dar vieną ypatingą traukos objektą – Meškų muziejų, atvėrusį duris pernai rugsėjį.

Muziejuje jau sukaupta beveik 4 tūkst. meškučių. Vietos dar yra, todėl kviečiame visus norinčius atnešti, atvežti ar atsiųsti savo meškutį.

Kuriant jį, gyventojų prašyta dovanoti meškinų, meškų, meškučių, lokių ir su jais susijusių daiktų. Siekta surinkti 500 eksponatų, tačiau rezultatas gerokai pranoko lūkesčius.

„Muziejuje jau sukaupta beveik 4 tūkst. meškučių, – nustebina skaičiumi E.Vaškelevičius. – Vietos dar yra, todėl kviečiame visus norinčius atnešti, atvežti ar atsiųsti savo meškutį. Bet kada bus galima jį aplankyti, taip pat pasidžiaugti kitomis meškomis.“

Entuziazmo sulaukta vos paskelbus žinią, kad steigiamam muziejui renkami eksponatai. Iš pradžių buvo didžiausias antplūdis. Mes patys važiavome pasiimti meškučių iš tų žmonių, kurie neturėjo galimybės atvykti. Važiavome į Mažeikius, Plungę. Vien per pirmą savaitę surinkome 500 eksponatų“, – prisimena E.Valaškevičius, vienas iš Meškų muziejaus įkūrėjų.

Žmonių sukurtas muziejus

Kai kurios meškutės į muziejų atkeliauja su savo istorijomis. „Prie meškutės prikabinami laiškai, kuriuose pasakojama, kaip meška pas tuos žmones atsirado, kaip buvo sunku su ja atsisveikinti. Sykiu ir džiaugiamasi, kad meškutė įsikurs tokioje vietoje, kur ją galės pamatyti visi norintieji“, – pasakoja muziejaus entuziastas.

Eksponatų sulaukta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. „Meškučių sulaukėme iš Norvegijos, Anglijos, Čekijos, – vardija pašnekovas. – Kur lietuviai pasibarstę po pasaulį, iš daugelių tų šalių esame ir gavę eksponatų.“

Tačiau patys aktyviausi buvo telšiškiai. „Meškutes aktyviai dovanojo mokyklos, darželiai, įvairios bendruomenės. Visi miesto gyventojai susitelkė dėl šio gražaus tikslo, – džiaugiasi pašnekovas. – Muziejus ir įkurtas su tokia gražia idėja – eksponatus ne pirkti, bet surinkti iš žmonių. Iš tiesų, tai patys žmonės ir sukūrė šitą muziejų, nes be jų iniciatyvumo ir geranoriškumo nebūtume surinkę tokios gausios ekspozicijos.“

Užsienio šalių turistai, apsilankę Meškų muziejuje, ne tik pasidžiaugia originalia ekspozicija, bet ir patys prisideda prie jos plėtojimo.

Įvairovė: stiklinės, molinės, medinės – kokių tik meškučių nepamatysi muziejaus ekspozicijoje / Telšių turizmo informacijos centro ir E. Vaškelevičiaus asm. archyvo nuotr.

„Sulaukėme turistų iš Rumunijos ir Graikijos. Jie aplankė mūsų senamiestį, Masčio ežero pakrantę, Germanto draustinį ir atvyko į Žemaitijos turizmo informacijos centrą įsigyti suvenyrų, kad prisimintų mūsų šalį ir miestą. Kaip jie buvo nustebę, kai užsuko į Meškų muziejų! Sugrįžę namo atsiuntė mums meškučių dovanų. Tai labai pradžiugino“, – teigia E.Vaškelevičius.

Dovanų sulaukiama nuolat. „Per dieną gauname po kelias meškutes, tai šitaip vis pasipildo mūsų Meškų muziejus“, – pasakoja Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius.

Visos – ypatingos

E.Vaškelevičius teigia, kad muziejuje nėra vienos išskirtinės meškos, visos jos vienodai nuostabios. „Visos meškos yra ypatingos, nesvarbu, iš ko jos pagamintos. Labai branginame pirmąją mūsų kolekcijos mešką, kurią gavome dovanų iš mero Kęstučio Gusarovo. Tai grūdinto stiklo meškutis. Viena vilnietė padovanojo muziejui didžiulę puodelių su meškų atvaizdais kolekciją“, – pamini pašnekovas.

Meškučių skaičius – tikėtina – vis augs, ir kiekviena padovanota meškutė atras savą kampelį muziejuje. „Jei Meškų muziejaus ekspozicija sparčiai plėsis, tada ieškosime kitų patalpų, kur būtų galima jas apgyvendinti“, – tikina direktorius.

„Kartais ūgtelėję vaikai atveža savo meškutes ir prisipažįsta, kad labai gaila jas atiduoti, bet sykiu ir džiaugiasi, kad jų meškutės atsidurs muziejuje. Suaugusieji irgi atveža savo vaikystės meškučių. Turime net metalinių meškų, o vienai ekspozicijos meškai – net 70 metų! Kiekvienam, prisidėjusiam prie muziejaus ekspozicijos kūrimo, esame labai dėkingi“, – priduria E.Vaškelevičius.

Gausa: nuolat gausėjant eksponatų, svarstoma ateityje muziejui surasti erdvesnes patalpas / Telšių turizmo informacijos centro ir E. Vaškelevičiaus asm. archyvo nuotr.

Miesto pasididžiavimas

Muziejus siūlo ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir įsitraukti į edukacines veiklas. „Muziejuje galima netgi patiems pasigaminti meškučių – vieną sau pasiimti, kitą palikti muziejui“, – teigia pašnekovas.

Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius džiaugiasi, kad naujasis Telšių muziejus sulaukia gausybės lankytojų. „Yra daug norinčių pamatyti didžiausią Europoje meškučių kolekciją. Teko domėtis įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose – niekas vienoje vietoje nėra sukaupęs tiek meškučių, kiek turime mes, tad Telšiai tikrai turi kuo didžiuotis“, – šypsosi E.Vaškelevičius.

Muziejuje galima pamatyti pačių įvairiausių meškučių – pliušinių, stiklinių, medinių, molinių. Meškučių atvaizdai puikuojasi ant puodelių, raktų pakabukų, jie įamžinti paveiksluose. Vieną jų, įspūdingo dydžio – 4×2 m, padovanojo Telšių mokykla.

Meškų muziejų galima aplankyti kiekvienam patogiu metu. Muziejus yra nemokamas, o didžiausia dovana jo steigėjams ir puoselėtojams – sulaukti naujų meškučių. „Kiekvienas tikrai ras savo vietą ekspozicijoje, – tikina pašnekovas. – Jei manote, kad jūsų meška verta eksponato vardo, atneškite ar atsiųskite ją Žemaitijos turizmo informacijos centrui adresu: Turgaus a. 21, Telšiai. Padėkite mums Telšius paversti tūkstančių meškų miestu!“ – ragina Žemaitijos turizmo informacijos centro vadovas.

Labai mėgstantis keliauti su šeima E.Vaškelevičius įsitikino, kaip svarbu kiekvienoje kelionėje aplankyti kažką įsimintino. Jis neabejoja, kad Telšiuose įkurtas Meškų muziejus taps įsimintinas kiekvienam jame apsilankiusiam.

Vietoj kunigystės – chemija

J.Šimkus gimė 1873 m. balandžio 13 d. (ar 22 d.) Telšių valsčiuje, Sūrupio kaime, netoli Gaudučių durpyno, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Matydami Jonuko polinkį mokytis, tėvai sūnų leido į mokslus, svajodami, kad jis taps kunigu.

Jonas mokėsi Telšių rusų pradžios mokykloje, Palangos progimnazijoje, Šiaulių ir Liepojos gimnazijose, svajojo apie gydytojo profesiją. Deja, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis prarado tėvų paramą ir, būdamas vos septyniolikos, pradėjo savarankiško gyvenimo kelią. Sankt Peterburge įstojo savanoriu į carinės Rusijos kariuomenę, vėliau – į Medicinos akademiją, tačiau netrukus susirgo.

Ieškodamas sveikatai palankesnio klimato, kurį laiką gyveno Vladikaukaze, Rostove prie Dono, galiausiai 1900 m. Maskvos universitete baigė chemijos mokslus, apsigynė chemijos ir farmacijos magistro laipsnius, 1904–1905 m. buvo Kazanės universiteto docentas, 1906 m. tobulinosi Ženevos universitete Šveicarijoje. 1906–1916 m. J.Šimkus – Maskvos universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius, buvo Rusijos inžinierių sąjungos vicepirmininku ir chemikų sąjungos pirmininku.

Gyvendamas Rusijoje, J.Šimkus niekada nepamiršo, kad yra žemaitis, lietuvis ir katalikas. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių ir kultūros organizacijų veikloje, spaudos draudimo metais platino „Varpą“ ir kitą draudžiamą lietuvišką spaudą.

Įkvėptas jaunos valstybės

1918 m. pabaigoje grįžęs iš Sovietų Rusijos J.Šimkus ėjo ten, kur tik jo reikėjo besikuriančiai jaunai Lietuvos valstybei. Jis buvo antrosios, trečiosios ir ketvirtosios Lietuvos vyriausybių prekybos ir pramonės ministras, daug dėmesio skyrė ministerijai sukurti, specialistams komplektuoti, Pirmojo pasaulinio karo nustekentai pramonei gaivinti, prekybai skatinti.

Su ministru pirmininku Mykolu Sleževičiumi prof. J.Šimkus pasirašė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, o 1919 m. liepos 12 d. – dokumentą „Pirmoji valstybės vidaus paskola“. Ministras ragino Lietuvos piliečius remti ir pirkti valstybės vidaus paskolos bonus, padėti Lietuvos kariuomenei Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

Kazio Griniaus vadovaujamoje vyriausybėje nuo 1921 m. balandžio 7 d. iki 1922 m. vasario 4 d. J.Šimkus ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, o vyriausybei atsistatydinus, pasitraukė iš aktyvios politikos ir pasinėrė į akademinę veiklą.

Kariuomenės tradicijų kūrėjas

Krašto apsaugos ministro pareigos buvo itin sunkios: kariuomenė kūrėsi, trūko visko – nuo ginklų iki drabužių ir maisto, o ypač – įstatymų, karinės disciplinos ir net elementarios tvarkos ir švaros. O dar reikėjo pertvarkyti ministeriją ir kariuomenę – pritaikyti prie taikaus laikotarpio poreikių. Todėl ne veltui jam vadovaujant buvo parengta apie 30 įstatymų projektų, tarp jų: Šaulių sąjungos, Kariuomenės komplektavimo, „Karininkams aukštąją karo mokyklą užsieny eiti“,  „Žuvusiems ir netekusiems sveikatos kariams pensijų“ ir kt.

Kolegos: VDU Technikos fakultetas 1932 m. / Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos nuotr.

Ministrui J.Šimkui vadovaujant, 1921 m. balandžio 13 d. įsteigti Aukštieji karininkų kursai, užbaigta Generalinio štabo reorganizacija, priimtos karininkų ir karo valdininkų atestacijos taisyklės. Tvarkytis su negerovėmis kariuomenėje ir ministerijoje jam padėjo kietas žemaitiškas būdas, tvirtas, bekompromisis savo principų laikymasis.

Nebijojo jis patarimų kreiptis ir į savo pirmtaką – pulkininką Konstantiną Žuką. Viena iš jaunos kariuomenės problemų buvo pavaldumo nepaisymas, sukeldavęs daug sumaišties ir nesusipratimų. Vos tapęs ministru, prof. J.Šimkus sudarė komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių prašosi išleidžiami į atsargą keletas aukštesniųjų karininkų. Paaiškėjo, kad dėl kilusių problemų kai kurie karininkai kreipėsi ne į savo tiesioginius vadovus, o į Seimo narius, o tai sukėlė dar ir partinių ginčų.

Ministras griežtai pasisakė prieš politinę agitaciją ne tik kariuomenėje, bet ir tarp karo valdininkų. Ministras apribojo ir Steigiamojo Seimo narių teises lankytis visose valdžios įstaigose ir gauti bet kokią norimą informaciją, o tai sudarė sąlygas kai kuriems Seimo nariams ne tik piktnaudžiauti turima informacija asmeniniais tikslais, bet ir pakenkti valstybei,nutekinant informaciją Lietuvai nedraugiškoms šalims.

Ne veltui K.Grinius apie J.Šimkų rašė: „Tai žmogus mokytas, darbštus, sugyvenamas, geras organizatorius“ (Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos).

Pavalgę ir pralavinti

Siekdamas susipažinti su padėtimi kariuomenėje, J.Šimkus, iš anksto nepranešęs, lankydavosi karinėse dalyse, intendantūroje. Netvarkos, kurią kuo skubiau reikėjo šalinti, būta, pavyzdžiui, pastebėjęs, kad duona prastos kokybės, ministras, nurodė atlikti laboratorinę analizę ir išsiaiškino, kad duonoje yra pelų, nors jų ten neturėjo būti, o sėlenų procentas duonoje trigubai viršijo leistiną normą. Tai paskatino jį patvirtinti kareivio maisto davinio normą.

Intendantūros sandėliuose kai kur buvo nešvaru, lašiniai suversti į krūvą, žirniai sukirmiję, pilni dulkių. 1921 m. pavasarį, pradėjus trūkti arkliams pašaro, ministras pats domėjosi, kaip apskritims ir valsčiams paskirstomos rekvizicijos, patvirtino surinkimo punktų steigimą, maisto ir pašarų rekvizijas pakeitė pirkimu, trūkstant žirgų kavalerijai, įsteigė žirgų veislyną.

Netvarkos būta ir kariuomenėje: kareivinėse dalies kareivių nebūdavo, ypač vakarais, ir niekas nežinojo, kur jie yra, budėtojai nenešiojo uniformų, o apsilankęs daboklėje, įkurtoje prie generalinio štabo, ministras rado kareivius, vienus laisvai iš kameros į kamerą vaikštančius, o kitus lošiančius kortomis, ypač ministrui į akis krito kareivinių nešvara ir kareivių netvarka.

Ministras atidžiai sekė Krašto  apsaugos ministerijos Kontrolės skyriaus, kariuomenės inspektorių ir Sanitarinės dalies raportus, todėl padėtis karinėse įstaigose ir kariuomenėje pamažu tvarkėsi, nors tai ne vienam karininkui ir sugriovė karjerą. Kariuomenei trūko karininkų, karo gydytojų, tad ministras ragino Lietuvos atstovą Sovietų Rusijoje Jurgį Baltrušaitį paskubinti lietuvių pabėgėlių ir tremtinių iš Rusijos grįžimą į Lietuvą.

Rūpėjo prof. J.Šimkui ir kareivių išsilavinimas. Absoliuti dauguma šauktinių buvo mažaraščiai, o dažnai ir beraščiai valstiečių vaikai, todėl ministras įsteigė kariuomenėje švietimo komisijas, kurių uždavinys – steigti mokyklas beraščiams ir mažaraščiams, skaityklas, klubus, organizuoti paskaitas ir ekskursijas, ragino kareivius būti pilietiškus, dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Kariai, baigę tarnybą, į gimtuosius kaimus grįždavo gerokai prasilavinę, o tai kėlė kariuomenės prestižą visuomenės akyse.

Įžvalgus rektorius

Pirmojo universiteto rektoriumi J.Šimkus buvo nuo 1922 m. vasario 16 d. iki 1923 m. rugsėjo 1 d., o universitete dėstė iki 1940 m. rugsėjo 15 d., kol atėjusi sovietų valdžia jį „išlaisvino“ – atleido iš tarnybos, nors tuometinės Liaudies vyriausybės švietimo ministras Antanas Venclova ir buvo išdavęs leidimą jam dar metus dėstyti universitete. Negavo jis ir pensijos. Ironiška – renta prof. J.Šimkui buvo paskirta tik nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą.

Aplinka: J.Šimkus atliko ne tik administracinį darbą, bet ir dėstė. Nuotraukoje – profesorius laboratorijoje 1927 m. / Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos nuotr.

Tapęs universiteto rektoriumi, J.Šimkus vadovavo ir universiteto Senatui, kuris iš pradžių vadintas Dekanų taryba. Tvirtam, ramiam, nepaprastai darbščiam ir užsispyrusiam žemaičiui, turinčiam vadovavimo patirties, pavyko pasiekti, kad vos po mėnesio nuo universiteto įsteigimo aukštoji mokykla pradėtų savo veiklą.

Universitetui reikėjo patalpų ir priemonių, teko surinkti reikiamą dėstytojų ir studentų kontingentą, o tam buvo būtina ne tik patirtis, bet ir tvirtas stuburas. Rektorius turėjo kariauti su Švietimo ministerija ir net vyriausybe, įrodinėdamas, kad, kaip teigia istorikė Danutė Blažytė-Baužienė, reikia „aprūpinti profesūrą tiek, kad jos nariams nebūtų reikalo ieškotis pašalinių tarnybų su mokslo skriauda“, kad negalima „atidėlioti iki tam laikui, kuomet ištisa Lietuvos universiteto profesūra prilygs Vakarų Europos profesūrai, tai reikštų laukti gero rezultato, nesudarant sąlygų tam rezultatui atsiekti“.

Prof. J.Šimkus – ilgametis technikos fakulteto ordinarinis profesorius, Organinės technologijos katedros, vėliau – taip pat Chemijos technologijos ir organinės technologijos laboratorijos vedėjas, atstovavęs Lietuvos chemikams ir universitetui užsienio suvažiavimuose.

Negalima „atidėlioti iki tam laikui, kuomet profesūra prilygs Vakarų Europos profesūrai, tai reikštų laukti gero rezultato, nesudarant sąlygų tam rezultatui atsiekti.“

Technikos, matematikos ir gamtos fakulteto studentams jis skaitė kuro ir vandens technologijos, organinės chemijos kursą, kai kuriuos specialybės kursus – farmacininkams, o Teisės fakulteto Ekonomikos skyriaus studentams – privataus ūkio organizacijos paskaitas. Reiklus, bet teisingas, gebantis sudėtingus chemijos procesus suprantamai ir įdomiai paaiškinti, profesorius buvo gerbiamas studentų ir vertinamas kolegų.

Skatino visuomeniškumą

Pats būdamas aktyvus visuomenininkas, prof. J.Šimkus skatino ir studentus būti pilietiškus, burtis į organizacijas, domėjosi jų veikla, šelpė finansiškai. Tačiau didžiausias pavyzdys studentams buvo paties profesoriaus veikla: jis buvo vienas iš „Varpo“ bendrovės steigėjų, 1924 m. J.Šimkus tapo Lietuvių ir latvių draugijos pirmininku, 1926–1940 m. ėjo Norvegijos garbės konsulo Kaune pareigas, jis – vienas iš Tarptautinio banko 1926 m. steigėjų, o 1931 m. – vienas iš Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos kūrėjų ir vadovybės narių, taip pat „Sidabrinės lapės“ ir kitų ūkinių draugijų steigėjų. 1938 m. J.Šimkus tapo vienu iš mokslinės vadybos draugijos steigėjų ir vadovybės narių. Jis – ir vienas iš lietuvių verslininkų sąjūdžio pradininkų, priklausiusių tarptautinėms Taisyklingo darbo organizavimo ir Odos pramonės chemikų draugijoms.

1931 m. J.Šimkaus rūpesčiu buvo įsteigti pirmieji lietuvių prekybos kursai, kurių tikslas – rengti sąmoningus, tarptautinius standartus atitinkančius, išsilavinusius Lietuvos prekybininkus. Lieka tik stebėtis, kaip jis visur ir spėdavo...

Užkirto kelią kontrabandai

Neapsiėjo be J.Šimkaus ir garsioji „sacharino byla“, dėl kurios turėjo atsistatydinti užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, postų neteko dar keli aukšti Užsienio reikalų ministerijos valdininkai.

Ministras J.Šimkus, gavęs informaciją iš pulk. Konstantino Žuko ir Lietuvos karo atašė Maskvoje kpt. Kazio Svilo, 1921 m. lapkričio pabaigoje davė įsakymą neišleisti iš Lietuvos trijų diplomatinių vagonų su kontrabandiniu sacharinu, taip jis užkirto kelią galimam tarptautiniam skandalui. Gavę ministro įsakymą, Lietuvos muitininkai pasienyje sulaikė tris geležinkelio vagonus. Pasak dokumentų, dviejuose iš jų gabenta labdara badaujantiems sovietų Rusijos gyventojams, o trečiojo turinys buvo skirtas Lietuvos atstovybei Maskvoje.

Patikrinus krovinį, labdaros vagone buvo rastos beveik keturios dėžės sacharino, kurio ten neturėjo būti, o diplomatams skirtoje siuntoje – dar 190 dėžių sacharino ir keturi kilogramai kokaino – šią siuntą koordinavo Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje tarnautojas Zacharas Milikovskis.

Paskutinė kelionė

J.Šimkus mirė 1944 m. birželio 4 d. savo sodyboje Raudondvario valsčiaus Maironiškių kaime, sulaukęs 71-erių metų. Šv. Mišios aukotos Kauno jėzuitų bažnyčioje, o atsisveikinimas su ilgamečiu profesoriumi ir pirmuoju rektoriumi vyko Medicinos fakulteto koplyčioje.

Po universiteto rektoriaus, taip pat iš Žemaitijos, Telšių, kilusio Juliaus Gravrogko kalbos ilga laidotuvių procesija, lydima prof. kun. Stanislovo Gruodžio SJ, tėvo Jurgio Smilgevičiaus SJ ir Karo muziejaus orkestro, nusidriekė Kauno gatvėmis iki amžinojo poilsio vietos Vytauto prospekto kapinėse, ties Dariaus ir Girėno mauzoliejumi.

Prie kapo skambėjo šilti atsisveikinimo žodžiai, prisiminti J.Šimkaus nuopelnai Lietuvos valstybei, universitetui ir mokslui. Žemaičių studentų vardu su velioniu atsisveikino inžinierius Bagdonas. O jiems antrino verkdamas dangus. Skambant giesmei „Marija Marija“ ir Lietuvos himnui profesoriaus kapas paskendo gėlėse. Sovietams kapines sunaikinus, jo palaikai buvo perkelti į Petrašiūnų kapines.

„Village Harmony“ – profesionalus ansamblis iš Vermonto, susibūręs 1988-aisiais. Balsingai dainuojančios grupės tikslas – pažinti ir skleisti įvairių pasaulio tautų folklorinio dainavimo tradiciją. Tradicinių liaudies dainų ansambliečiai mokosi keliaudami po skirtingas šalis, kuriose rengiamos dainingos vasaros stovyklos. Kolektyvo nariai jau yra lankęsi ir mokęsi liaudiško dainavimo Viduržiemio jūros regione, Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Korsikoje, Bulgarijoje, Bosnijoje, Makedonijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Ganoje ir Pietų Afrikoje. Per daugelį metų ansamblis yra parengęs daug įvairių programų, išleidęs nemažai profesionaliai atliktų dainų garso įrašų. Grupė nuolat koncertuoja Šiaurės Amerikoje, Anglijoje, Vakarų Europoje.

Šių metų ,,Village Harmony“ vasaros stovyklos Lietuvoje tikslas – išmokti senųjų lietuviškų įvairių regionų dainų bei sutartinių. Į Lietuvą atvyko 16 dainininkų, kurie dvi savaites praleis mokydamiesi vietinių dainų.

Liepos 2-ąją 13 val. ,,Village Harmony“ užsuks ir į Klaipėdos senamiestį, Meno kiemą, kur drauge su Etnokultūros centro folkloro ansambliu ,,Alka" (vad. Elena Šalkauskienė, Ingrida Žmijauskienė) džiugins miestiečius, svečius savo įspūdingu, egzotišku dainavimu bei gražia bendryste. Renginys nemokamas.

Išdrožė ypatingus ženklus

Žmonės turės galimybę įsitikinti, kad mūsų protėvių kalendorius veikia be paklaidų, ilgiausią naktį būtent 22.26 val. saulė nusileis ties linija nuo stovinčios atokiausiai iki Aušrinės ženklu pažymėtos skulptūros.

Skulptūrų autorius Virgilijus Vaičiūnas pagrįstai didžiuojasi drožęs stabus primenančius stulpus prieš 19 metų, kai buvo įrengta Žemaičių alka. Tokius pat juos atkūręs ir dabar, kai senieji sunyko.

"Dirbau, kaip pasiutęs. Šiam darbui turėjau apie tris mėnesius. Kaip leidžia įstatymas, elektrinį pjūklą įsijungdavau šeštą ryto, išjungdavau vienuoliktą vakaro. Kaimynai jau ir policiją kvietė, taip jiems pabodo tas zirzimas, o aš mėgavausi, rankos jau buvo pasiilgusios skulptūros", – atviravo V.Vaičiūnas.

Žemaičių alkos kalno skulptūrose galima pamatyti žvaigždę, svastiką, kurie dabar sukelia paranojišką protesto proveržį, o ir įstatymais šie ženklai, priskiriami nacistinei bei komunistinei simbolikai, yra draudžiami.

"Galime tų ženklų bijoti, bet turime nepamiršti, kokia yra jų autentiška prasmė. Žvaigždė – aušrinės simbolis, ir to nenuneigsi. Svastika yra saulės sukimosi ženklas. Tai – ne mano "išmislas". Tik žinovai gali paaiškinti kiekvieną senųjų laikų ženklą" – kalbėjo Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusą turintis kūrėjas V.Vaičiūnas.

Ypatingas radinys

Žemaičių alka atkartoja profesoriaus Vlado Žulkaus atradimą – Palangoje ant Birutės kalno buvusią paleoastronominę observatoriją.

Mokslininkas ištyrė kalno aikštelėje prieš šimtus metų stovėjusius stulpus, ir nustatė, kad jie taip buvo įkasti neatsitiktinai.

Nevienodais tarpais sukasti jie sudarė labai sudėtingą įrenginį, skirtą dangaus šviesuliams stebėti.

Kaip teigė V.Žulkus, bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių, visų pirma šviesulių – Saulės ir Mėnulio stebėjimų ir kalendorinio pobūdžio pranašysčių.

Archeologas ištyrė, kad pagrindinė tokio statinio paskirtis buvo astronominiai stebėjimai.

Ši versija abejonių nekelia dėl labai tiksliai sutampančių azimutų, rodančių atitinkamas Saulės ir Mėnulio padėtis.

Atkurti tokios observatorijos ant Birutės kalno nebuvo galima. Vietos šviesuoliai ėmės sukti galvas, kurioje vietoje galėtų atsirasti tokia alka.

Palangos žemaičių draugijos pirmininkas Augustas Narmontas prisiminė prieš porą dešimtmečių išprašęs savivaldybės lėšų tik todėl, kad metų gale liko neišnaudotų pinigų.

Ten, kur dabar stūkso piliakalnį primenanti kalva, dėl unikalios paskirties tapusi žinoma visoje Europoje, tada buvo dauba, priversta šiukšlių. Poilsiautojai čia atbėgdavo atlikti gamtinių reikalų.

Per tris dienas iš netoliese kasamo karjero buvo atvežta 22 tūkst. kubinių metrų smėlio ir supiltas kalnas.

Pasinaudoję V.Žulkaus rekonstrukcija, Žemaičių kultūros draugijos nariai atkūrė sistemą medinių stulpų, kurių kiekvienas atitinka baltų mitologijos dievų ir deivių vardus.

Pagal jų metamus šešėlius galima nustatyti kalendorinių švenčių datas.

Kūrėjai pažymėjo stabus primenančius stulpus ypatingais baltiškais ženklais bei runomis.

Jaučia ypatingą energiją

Tada nuo kalniuko buvo puikiai matyti jūra, medžių šioje vietoje nebuvo.

Per porą dešimtmečių užaugo pušys, berželiai ir kitokie lapuočiai, tad dabar nuo Alkos kalno matosi tik nedidelis jūros mėlio kraštas, bet bangų ošimo augalija neužstoja.

Kai žmonės pradėjo lankyti Žemaičių alka pavadintą vietą, čia atvyko ir bioenergetikai bei kiti ypač jautrių juslių turintys žmonės.

Visi jie iki šiol tvirtina, kad ant kalno tvyro ypatinga aura, apima malonus jausmas, žmogų apgaubia stipri energetika.

Vietos gyventoja Agnė Dragūnaitė, daugelio šventojiškių pažįstama kaip medituojanti, subtili asmenybė, tikino, kad Žemaičių alkoje ją apima nepaprastas jausmas.

"Visur kitur, kur medituoju, stengiuosi atsisėsti aukščiau, ant kokios nors pakylos ar suolo, o ten galiu sėdėti ir ant žemės, energija neišeina į žemę. Jaučiuosi saugi, apsupta tų medinių stabų. Tie stulpai yra kaip laidininkai tarp žemės ir dangaus, net jei ant jų nebūtų jokių ženklų. Esu ten ir miegojusi. Sunku žodžiais nusakyti tą būseną, tai tikrai išskirtinė vieta", – atviravo moteris.

Įtarimus išrėžė į akis

Atkurtos medžio skulptūros išdrožtos iš ąžuolo. Ankstesnės buvo įkastos tiesiai į kalno gruntą, todėl per beveik du dešimtmečius nupuvo.

Perkūnui drožti tąkart buvo panaudotas naujos medienos stulpas, todėl skruzdės jį tiek suėdė, kad jis pats nuvirto.

Pastaruoju metu visi stulpai buvo išvirtę, kai kurie – paramstyti.

Žmonės ėmė reikšti nepasitenkinimą. A.Narmontą pradėjo atakuoti lietuviai, gyvenantys Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Jie piktinosi, kad nyksta tokia ypatinga vieta.

Alkos kūrėjai jautė, kad priešistorinė observatorija tapo žinoma ne tik užsienyje gyvenantiems tautiečiams.

Dokumentinius filmus čia yra kūrusios kelios Vakarų Europos šalių kūrėjų grupės.

Pernai Šventosios seniūnijos darbuotojai ėmėsi bandymų atnaujinti Žemaičių alką ir įcementavo tris naujus stabus.

Tiesa, ypatingų vietų jiems neieškota.

Apie tai sužinojęs V.Vaičiūnas nepakluso savo santūriai žemaitiškai prigimčiai ir, nuėjęs pas Palangos valdžią, rėžė iš peties: naujieji statiniai suardė buvusią sistemą, jie visiškai nedera prie anksčiau statytų skulptūrų, jos esančios nepanašios į anksčiau statytas, apdeginti rąstai disonuoja su aplinka, galiausiai taip pažeistos jo autoriaus teisės.

Skulptoriaus įsitikinimu, esą visas šis reikalas atsiduoda pinigų plovimu, nes trys per dieną nutašomi stulpai seniūnijai kainavo 1,5 tūkst. eurų.

Stovės visą šimtmetį

Šiemet alkos atkūrimui Palangos savivaldybė skyrė 16 tūkst. eurų, už kuriuos sukurtos naujos skulptūros, įrengti suolai, nutiestas medinis takelis prie jūros.

Dabar impregnuoti stulpai bus atsparūs drėgmei ir sūriems pajūrio vėjams, jie sutvirtinti metaliniais virbais ir įcementuoti, todėl meistras tiki, kad skulptūros stovės labai ilgai.

"Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pagaliau atkūrėme Žemaičių alką, dabar ji yra tokia, kokia buvo sumanyta prieš 19 metų, ir turėtų tokia būti, jei ne šimtmetį, tai kelis dešimtmečius tikrai", – tvirtino medžio menininkas V.Vaičiūnas.

Jau dabar smalsuoliai plūsta ant Žemaičių alka vadinamo kalno.

Žmonės kalbina vis dar triūsiantį meistrą V.Vaičiūną, domisi baltiškų ženklų simbolika, giria entuziastus.

Kalnas yra tapęs lankomiausia Šventosios vieta.

Naktį čia žadėjo rinktis žolynų žinovai, Žemaičių kultūros draugijos nariai, visi prijaučiantys ir atkartodami senąsias šventės apeigas minėsiantys Rasas.

A.Narmontas prasitarė surengęs šventę viena diena anksčiau, nei įprasta, kad Joninių naktį apsvaigę poilsiautojai ar vietos gyventojai nesutrikdytų ypatingos nuotaikos.

"Tokios šventos yra keturios naktys ir dienos, kai laikas tarsi sustoja. Mes gaivinamės tik šaltinio vandeniu. Nenorime, kad girti žmonės tuo metu čia šlaistytųsi, todėl pasirinkome kitą dieną", – aiškino A.Narmontas.

Takas nutekina energiją

Nepaisant atkurto pirmykščio alkos vaizdo, ne visi džiaugiasi naujovėmis.

A.Dragūnaitė tvirtino, šioje vietoje daugiau nemedituosianti.

Nieko nenoriu kritikuoti, bet aš į alką eiti nebenoriu.

Vieną dieną įsitaisiusi savo ritualo moteris pajuto, kai jos kaupiama energija tiesiog apleido ją.

"Nieko nenoriu kritikuoti, bet aš į alką eiti nebenoriu. Nežinau, kas taip sugalvojo, bet visą nepaprastą energetiką suardė tie, kas nutiesė medinį taką nuo kalno iki jūros. Aš jaučiau, kaip energija tuo taku nutekėjo į jūrą, – įsitikinusi A.Dragūnaitė. – Anksčiau ateidavo tik tie, kas bent ką nors žinodavo apie alką, apie priešistorinę observatoriją, šių stulpų prasmę. O dabar eis kiekvienas, kas vaikštinėdamas pajūriu pamatys medinį taką. Vieta neteks savo sakralumo. Nesakau, kad niekada čia neateisiu. ciguno ir taiči meistras rengia stovyklą ir ant alkos kalno 23 d. esu pakviesta dainuoti, skambinti Tibeto varpais, pamokyti žmones lietuvių liaudies dainų. Tai nebus pagoniškos Joninės, bet tiesiog trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė."

Šeštadienį 15 val. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje (Statybininkų pr. 2) vyks Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“ 35 metų sukakties renginys – spektaklis „Už stalelio sėdau“.

„Už stalelio sėdau“ – folkloro spektaklis, sukurtas iš autentiškų pasakojimų ir dainų, supintas iš Mažosios Lietuvos muzikos ir šokių.

Veiksmas vyksta Klaipėdos krašto karčemoje, kur po turgaus susitinka ūkininkai, amatininkai ir žvejai, buvę kaizerio kareiviai ir tekėti subrendusios merginos, kaimynai, draugai ir mažai pažįstami. Čia ne tik gurkšnojamas alus, bet ir susipažįstama, vyksta sandoriai, dalijamasi turgaus įspūdžiais ir patirtimi, pasakojamos naujienos ir paslaptingos istorijos. Susiburia draugiška kompanija, kurioje netrūksta ryškių charakterių, asmenybių, šmaikštumo ir šaunumo. Šeimininkauja linksma „šinkorka“ ir jos dukrelė, retsykiais į savo kalbą įterpdamos vokiškų žodelių…

Per pamokos trukmės vaidinimą šmėsteli svarbiausi to meto Klaipėdos krašto bruožai, kai kam pažįstami iš šeimos, kai kurių skaityti Simonaitytės ar Zudermano kūriniuose. Šioje berods smagioje vakaronėje pasigirs ir dramatiškų gaidų... Orūs ir praktiški klaipėdiškiai buvo nuoširdūs, draugiški, kaimyniški, pagarbiai vertinantys save ir kitą žmogų, o jų moralinės vertybės tikrai dar nepaseno.

Scenarijaus autorė ir režisierė – ansamblio vadovė Dalia Kiseliūnaitė, kapelos vadovė – Ingrida Žmijauskienė, scenografas – Andrius Sirtautas, choreografas – Vidmantas Mačiulskis.

Renginys nemokamas.

Lapkričio 18 d. 17 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) bus pristatyta folkloristo, ilgamečio folkloro ansamblio „Alka“ dalyvio Gedimino Macijausko eilėraščių knyga „Tekėjimas“.

Pristatyme dalyvaus Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė, poetė Daiva Molytė-Lukauskienė, Neolė Jucienė, Auksė Naujokienė, Vilhelmina Paniuškienė.

Savo išleistos pirmosios eilėraščių knygos autorius kuklus ‒ neprisistatantis nei kaip rašytojas ar poetas, tačiau jo užrašytas palyginimas liudija apie lietuvišką, lyrišką sielą: „Kai netikėtai trenkia į medį žaibas, dažniausiai jis sveikas nelieka: jam trūksta žievė, skyla per pusę ar jis lūžta ir ima tekėti sula. Trenkė  man ne žaibas, iš pasalų užklupo sunki liga. Niekas nelūžo, tik viduje tarsi kažkas plyšo ar skilo ir ėmė tekėti ne sula, bet gal kas panašaus į poeziją ar į viešą išpažintį šešiomis temomis. Pradžioje išsigandau, nežinojau ką su tuo, kas iš tavęs išteka, daryti, bet prisiminiau, kad šiek tiek moku rašyti...“ Taip ir sutekėjo eilėraščiai į knygą „Tekėjimas“. Poetė D.Molytė-Lukauskienė G.Macijausko eilėraščiuose įžvelgia pozityvų žvilgsnį į pasaulį, o viskas, kas aprašoma, yra jautriai patirta, išgyventa ir detaliai, net smulkmeniškai aprašyta ‒ tarsi miniatiūrinės istorijos.

Klaipėdos etnokultūros centras kviečia trečiadienio vakarą pasiklausyti G.Macijausko kurtų miniatiūrinių istorijų iš poezijos knygos „Tekėjimas“. Įėjimas – laisvas.

Šįvakar 19 val. uostamiesčio Meno kieme (Daržų g. 10) Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Alka“ (vad. Dalia Kiseliūnaitė, Martynas Ratas) klaipėdiečiams ir miesto svečiams pristatys naujausią programą „Už stalelio sėdau“, skirtą Etnografinių regionų metams. Prisėsite drauge?

Tai nauja programa – folkloro spektaklis, sukurtas iš autentiškų pasakojimų ir dainų, supintas iš Mažosios Lietuvos muzikos ir šokių. Veiksmas vyksta Klaipėdos krašto karčemoje, kur po turgaus susitinka ūkininkai, amatininkai ir žvejai, buvę Kaizerio kareiviai ir tekėti subrendusios merginos, kaimynai, draugai ir mažai pažįstami. Čia ne tik gurkšnojamas alus, bet ir susipažįstama, vyksta sandoriai, dalijamasi turgaus įspūdžiais ir patirtimi, pasakojamos naujienos ir  paslaptingos istorijos. Susiburia draugiška kompanija, kurioje netrūksta ryškių charakterių, asmenybių, šmaikštumo ir šaunumo. Šeimininkauja linksma „šinkorka“ ir jos dukrelė, retsykiais į savo kalbą įterpdamos vokiškų žodelių…

Per pamokos trukmės vaidinimą šmėsteli svarbiausi to meto Klaipėdos krašto bruožai, kai kam pažįstami iš šeimos, kai kurių rasti I.Simonaitytės ar H.Sudermanno kūriniuose. Šioje lyg ir smagioje vakaronėje pasigirs ir dramatiškų gaidų... Orūs ir praktiški klaipėdiškiai buvo nuoširdūs, draugiški, kaimyniški, pagarbiai vertinę save ir kitą žmogų, o jų moralinės vertybės tikrai dar nepaseno.

Scenarijaus autorė ir režisierė – D.Kiseliūnaitė, kapelos vadovas – M.Ratas, scenografas – Andrius Sirtautas, choreografas – Vidmantas Mačiulskis.

Renginys nemokamas.