Turininga pažintis
A. Weigel užsiminė, kad jos ir „Auros“ su Birute Letukaite priešakyje bendradarbiavimas prasidėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pažintis užsimezgė ruošiantis Kauno tekstilės bienalei. „Viena programų buvo jungtis su choreografais. Bienalai vadovavusi Virginija Vitkienė supažindino su Birute. Susikooperavom“, – pasakojo menininkė, pridūrusi, kad skirtingų meno rūšių apjungimas jai visuomet labai patiko.
„Vienas žmogus nėra pajėgus įsigilinti į visas sritis. Aš esu vaizduojamojo meno atstovė, bet yra ir muzika, šokis. Tokia kooperacija man visada labai patikdavo, buvo labai priimtina. Tai buvo mano svajonė. Kūriau interaktyvias instaliacijas, į kurias galima kviesti ir kitus menininkus ar, pavyzdžiui, organizuoti skaitymus, toje erdvėje dainuoti“, – dėstė kūrėja.
Jau pirmasis susitikimas su B. Letukaite ją labai nudžiugino. Bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.
Ir laukimas, ir džiaugsmas
Pastarojo bendro projekto-performanso „Visa, ko mums reikia, yra meilė“ rezultato A. Weigel nematė iki pat renginio.
„Repeticiją mačiau tik nuotraukose. Birutė buvo labai susidomėjusi. Kai pirmą kartą platinau savo rožių instaliacijos nuotraukas, tai buvo per COVID-19 pandemiją, Birutė iš karto reagavo. Jai labai patiko, po to užsiminė, kad reikėtų bendrą projektą kurti. Dalinę kooperaciją dar buvau susiorganizavusi ir su kitais menininkais. Birutė laukė šios instaliacijos Lietuvoje. Aš laukiau Birutės su „Aura“, kad sujungtume savo idėjas. Reikėjo sulaukti ir tinkamos erdvės, nes ne visose įmanoma išeksponuoti šias rožes. Labai svarbu raudonos lubos. Šioje erdvėje jos yra specialios pakabintos“, – į detales leidosi A. Weigel.
„Birutė idėją labai gražiai priėmė ir toliau puoselėja, mąsto kaip ją perteikti šokyje. Jai buvau tik papasakojusi. Instaliacija – iš rožių. Vienos – žydi, yra iš laikraščio, viens dažytos pilkai, kitos tamsiau, kai kurios leipsta, krenta, vysta. Viršuje kiekviena turi savo atitikmenį – raudoną žiedą. Net ir ta, kuri prie žemės prilipus, ir ji turi savo raudoną žiedą. Tai simbolizuoja, kad būna visokių atvejų, kai nukrentame savo gyvenimuose iki tokio žemo taško… Bet pakėlę akis, šiuo atveju, į dangų, matome raudoną rožę, kad visada gyvenime yra išeitis, tik reikia ieškoti dangaus, dieviškumo, pažvelgti į savo vidų, mylėti save, mylėti kitą“, – aiškino menininkė, neslėpusi, kad performanso pati labai laukia.
Kūriau interaktyvias instaliacijas, į kurias galima kviesti ir kitus menininkus ar, pavyzdžiui, organizuoti skaitymus, toje erdvėje dainuoti.
„Man tai irgi yra laukimas, ką ji sugalvojo, kaip interpretavo idėją. Ir laukimas, ir džiaugsmas. Su kiekvienu kito žmogaus, menininko įsijungimu atsiranda dar daugiau aiškumo, spalvų, minties“, – prieš renginį kalbėjo autorė.
Nuskambėjus paskutiniams performanso akordams ir prapliupus žiūrovų ovacijoms A. Wiegel ir B. Letukaitės ir sumanymą nuostabiai įgyvendinusių „Auros“ šokėjų veidus puošė šypsenos. Bendras projektas vėl pavyko su kaupu.
„Pas ją yra tiek idėjų, kad klapanus atveria ir man", – apie performanso bendraautorės kūrybingumą ir įkvėpimo galias po renginio sakė B. Letukaitė.
Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Kūrinių laikinumas
Parodoje – A. Weigel kūryba, apimanti platų temų spektrą: nuo informacijos, atminties, ekologijos klausimų iki atskiro žmogaus vidinio nerimo, kai tyloje savęs paklausiama: „ar esu, kas esu“?
Kūrėja ragina visus rasti laiko pamąstyti, savęs paklausti, kas mes esame, kad svarbiausių aspektų ir poreikių neužgožtų kasdienybės srautas, kad atsirastų skaidrumo ir aiškumo.
„Esu labai dėkinga parodos kuratorei prof. dr. Rasai Žukienei, parodos architektui Linui Tuleikiui, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovei Rebekai Bruder ir visiems kitiems padėjusiems ir prisidėjusiems“, – dėkojo menininkė.
A. Weigel į pasaulį reflektuoja dirbdama su pačios sukurtomis medžiagomis, eksperimentuoja su popieriumi, plastiku, silikonu, kava, prieskoniais, klijais. Ieškojimuose ji yra atradusi tokių paviršiaus formavimo būdų, kaip unikali „karštų klijų“ technika, „laikraštiniai siūlai“, iš spaudos popieriaus formuojamos didžiulės skulptūriškos formos. Visa tai kartu atspindi ir ypatingą mūsų bei būties trapumą.
Ji ne tik nesiekia savo kūrinių ilgaamžiškumo, bet kai kurie šios parodos kūriniai bus sunaikinti jai vos pasibaigus. Šios parodos dalis – ir buvusių instaliacijų pelenai. Tuo pačiu taip įprasminamas šiuolaikinio pasaulio troškimas gėrio ir grožio, nors nuolat kažką naikiname.
Dėl savo laikinumo nemažai kūrinių neišliko, bet šiai parodai kai kurie buvo atkurti. „Pavyzdžiui, pirmasis darbas po studijų baigimo – siuvimo mašina iš folijos ir šokolado. Jis klijuotas. Šiuo darbu pradėjau savo meninę karjerą. Su juo tarsi grįžau į pradžią. Pačiai buvo labai įdomi kelionė, pasitikrinimas, kaip dabar matau šį kūrinį, kaip techniškai jį galiu įgyvendinti. Specialiai šiai parodai atkurti ir dar keli darbai“, – sakė autorė, meninį išsilavinimą įgijusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, ir jame dėstytojavusi, daugiau kaip du dešimtmečius gyvenanti Berlyne, tačiau kūrybą pristato ir Lietuvoje. Menininkė už savo kūrybą yra pelniusi nemažai apdovanojimų.
Kauno šokio teatras „Aura“ – pirmasis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, istoriją skaičiuojantis nuo 1980-aisiais metais B. Letukaitės įkurtos modernaus šokio studijos. B. Letukaitė už savo kūrybą apdovanota dviem „Auksiniais scenos kryžiais“.
Paroda „Ar esu, kas esu?“ veiks iki balandžio 28 d.
