Pasiklausę naujų garsų pasišnekėjome su „Sraigės efekto“ nariais – vokalistu Kristijonu Nenartavičiumi, bosistu Nikita Dobrotinu, gitaristu Laurynu Kamarausku ir būgnininku Luku Jankausku apie grupės kelią, skirtingus etapus, naujausią albumą „Klaidosklaida“, kūrybos procesą ir kitus dalykus.

– Neseniai grupė „Sraigės efektas“ atšventė dešimties metų sukaktį. Kokie jie buvo? Kaip keitėtės, metams bėgant?

Nikita: Tie dešimt metų buvo įvairūs. Labai keitėsi mūsų muzika – išleidome tris skirtingus albumus ir įrašinėjome ketvirtą, pasirodė remiksų albumas... Kito sudėtis. Jeigu trumpai, tai užaugome per tuos dešimt metų.

Laurynas: Daug skirtingų etapų ir jie labai įvairūs. Tačiau kartu yra jausmas, kad grupės veikla tarsi prasidėjo iš naujo, nes per pastaruosius dvejus metus daug visko keitėsi.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Kokią viziją turėjote, kai pradėjote groti?

Kristijonas: Būti geriausiems, arogantiškiausiems, keisčiausiems... (Šypsosi.) Šaržuoju, bet tikrai tikslas buvo būti unikaliems, išskirtiniems.

Nikita: Būti labai trankiems ir geriausia tokios muzikos grupe Lietuvoje. Norėjome maišyti skirtingus žanrus. Per pirmus koncertus juokavome, kad laužome black metal standartus, nors jo niekada negrojome...

Kristijonas: Dar esame sakę, kad sugadinome postpanko muziką... (Šypsosi.)

Nikita: Buvo jaunystė, paikystė ir daug tokių prisistatymų apie save rašėme. Kai pradėjome groti, netgi kažkiek nustebino, kad mus pradėjo kviesti į koncertus. Po keleto koncertų supratome, kad galima daryti rimtai ir tikrai gerai.

Kristijonas: Ir kad būtų įdomu.

– Kaip ir kur save matote Lietuvos muzikos scenoje?

Kristijonas: Čia irgi yra skambių frazių prigalvota. Kažkada sakiau – alternatyvos alternatyva.

Nikita: Tiesiog alternatyva. Man atsibodo tos perdėtai protingos etiketės. Būtų paprasčiau sakyti, kad yra popmuzika, roko muzika, alternatyvioji muzika... Kai žmogui, kuris mažai domisi muzika, bandai pasakyti, ką groji, ir sakai – tekstūrinis rokas su nišinio roko elementais ar alternatyvos alternatyva, nelabai pavyksta išaiškinti.

Lukas: Mano supratimu, aiškinti žmogui muziką yra nesąmonė, nes čia kaip kita kalba. Tarkime, man triukšmo muzikoje sąvoka labai skiriasi nuo to, kaip tai supranta, tarkim, mano mama, – jai triukšmas yra roko muzika, o man triukšmas yra harsh noise wall.

Kristijonas: Sunku apibrėžti ir papasakoti, nes mes esame iš tų muzikantų, kurie neapsiriboja vienu žanru, viena kryptimi. Mūsų tikslas yra kurti mums patinkančią muziką ir bandyti būti unikaliems.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Nemažai dalykų nuveikėte kaip grupė. Ar galima vadinti didžiausiu jūsų pasiekimu eksperimentinį garso takelį švedų režisieriaus Benjamino Christenseno nebyliojo kino filmui „Ragana“ („Häxan“)?

Kristijonas: Visai įspūdinga, kad grupė vis dar egzistuoja tuos daugiau nei dešimt metų. Nors gal sudėtingai atrodo, bet buvo gera tai daryti ir vertėtų tuo pasidžiaugti. Taip pat tikrai buvo įsimintinų renginių, festivalių, buvo vienas gražiausių koncertų Lukiškių cerkvėje ir jį atsiminsime tikrai ilgai. Buvo labai gražu.

Nikita: „Ragana“ mums buvo netikėtas pasiūlymas, kurį labai mielai priėmėme. Tikrai buvo labai įdomus projektas, kuris vėliau įkvėpė įrašyti albumą.

– Bene ryškiausias pokytis jūsų kūryboje buvo albume „TikĖjimas“ atsiradęs vokalas, tada pasikeitė ir skambesys... Kaip keitėsi grupės kūrybos procesas atsiradus vokalui?

Nikita: Vokalas atsirado jau antrame albume, tik jo buvo labai limituotai. Atsimenu, kaip su tuomečiu būgnininku Vaidotu kankinome Kristijoną ir buvo labai daug vokalo sesijų, kol radome, kaip jam patogu.

Vokalas kūrybos procesą labai pakeitė. Anksčiau bandėme viską užpildyti instrumentais, o dabar paliekame erdvės vokalui, kad jis irgi tilptų į kūrinį. Kūrinių struktūros iškart pasikeitė ir į juos pradėjome žiūrėti labiau kaip į dainas.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Kaip dabar vyksta kūrybos procesas ir kaip sekėsi kurti savo naują albumą „Klaidosklaida“?

Kristijonas: Pastarojo albumo kūrybiniai ieškojimai vyko tiek kartu gyvai grojant studijoje, tiek sėdint prie kompiuterio. Tačiau tikrai išliko svarbiausias momentas – tai, ką sukuriame, turi mums visiems kartu patikti. Kai visiems patinka – viskas gerai, o jeigu kažkam nepatinka – ieškai sprendimų, galvoji. Kūryboje labai svarbu susikalbėjimas ir chemija tarp grupės narių. 

Laurynas: Jeigu kažkas netinka, Lukas turi labai gerą taktiką, kuri padeda rasti sprendimą.

Lukas: Taktika yra tokia, kad, jeigu per minutę negali priimti kažkokio kūrybinio sprendimo, vadinasi, jis nesvarbus. Taip nelieka jokio perdėto galvojimo, jokio delsimo, blaškymosi. Tiesiog priimi sprendimą ir varai toliau.

– „TikĖjimas“ ir „Klaidosklaida“ labai skiriasi savo skambesiu. Kaip įvyko tas ryškus pokytis?

Kristijonas: Buvo kitas prodiusavimo būdas – viską įrašėme gyvai, naudodami mikrofonus.

Nikita: Pagrindinis dalykas – naujai prisijungę žmonės, nes jie atneša savų idėjų, savo  skambesį. Prieš tai kūrėme trise, su buvusiu būgnininku Vaidotu. Kai vienas narys išėjo ir prisijungė du nauji, grupėje daugiau galvų, minčių ir įvairesnių idėjų. Be to, visi klausome labai skirtingos muzikos.

– Per albumo „Klaidosklaida“ pirmąją perklausą gerbėjams pasakojote, kad, skaitant dainų pavadinimus nuo pirmo arba paskutinio, perskaitomas sakinys ir visas albumas apskritai yra konceptualus. Nuo pat pradžių turėjote tokią koncepciją ar ji išsivystė įrašant albumą?

Laurynas: Iš pradžių ne. Pradžioje buvo idėja, kad išleisime EP formatu. Paskui ji vystėsi ir tik vėliau palaipsniui atsirado turinys. Pirmiausia buvo jausminis procesas. Kai pradėjome žaisti su albumo pavadinimu, su kiekvienos iš dainų pavadinimu, atsirado daugiau prasmių ir jos susidėjo į muzikinį turinį.

Kristijonas: Lukas labai teisingai vis paklausdavo – kokia vizija? Kaip norime, kad skambėtų? Tad mintys, kokius efektus, mikrofonus ar pan. naudoti, taip pat jau mezgėsi.

Lukas: Man visą laiką žymiai įdomiau nežinoti, ką padarysiu, bet žinoti, kokias priemones naudosiu. Panašiai kaip tapytojui – pasiimi įrankį, kažką darai, dar nežinai, ką padarysi, ir tik jau padaręs ir atsitraukęs pamatai rezultatą.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Pas jus nuo pat pradžių gana daug žaidimų su tekstais. Ar tai jūsų vizitinė kortelė?

Laurynas: Vizitinė kortelė – kad būtų įdomu. Visada, visose srityse. (Šypsosi.) Todėl ir su žodžiais neįdomu daryti paprastai, įprastai. Įdomu su jais žaisti.

Kristijonas: Norime būti konceptualūs, bet stengiamės neperžengti ribos ir nedaryti konceptualumo dėl konceptualumo.

Laurynas: Nežinau, kaip gimė pavadinimas „TikĖjimas“, bet „Klaidosklaida“ kilo iš pajuokavimo. Nors skamba gal ir giliai, bet...

Kristijonas: Su visais pavadinimais viskas buvo atsitiktinai – grupės pavadinimas, albumų pavadinimai, kai kurių dainų pavadinimai... Tiesiog reikiamu momentu pagavome frazę ar žodį.

– Kaip manote, koks jūsų klausytojas? Kokia jūsų auditorija?

Kristijonas: Neseniai šiek tiek apie tai galvojau. Mūsų auditorija – protinga, išsilavinusi, besidominti muzika.

Lukas: Klausanti džiazo?

Kristijonas: Neseniai per radiją kalbėjo, kad džiazistas neitų klausytis klasikinės muzikos, o klasikinės muzikos gerbėjas – džiazo...

Nikita: Mūsų klausytojas klausosi ir to, ir to.

Kristijonas: Dažniausiai tai muzikos visavalgiai, kurie apskritai domisi muzika. Dar smagu, kad vis dažniau pastebiu daugiau jaunų žmonių pirmose eilėse, nes publika visada būdavo arti 30-ies.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Ką galvojate apie komercinę scenos arba muzikos pusę?

Kristijonas: Nežinau, dviprasmiškai jaučiuosi. Mes – pogrindžio grupė, bet tarsi jau kažkiek gal į meinstryminę pusę einame, nes auditorija pastaraisiais metais išaugo. Tai smagu ir tuo džiaugiamės, bet kartu dar yra daug žmonių, kurie mūsų negirdėjo.

– Su kuo norėtumėte sukurti bendrą kūrinį, kieno koverį sugroti ar remiksą padaryti? Koks tai atlikėjas (-a) ar grupė būtų?

Kristijonas: Nikas (Nikita – aut. past.) turi seną svajonę kažką padaryti su „Solo ansambliu“.

Nikita: Čia nelabai sena svajonė. Būtų smagu.

Lukas: Man tai su kokiu orkestru įdomu būtų kažką bendro padaryti.

Kristijonas: Norėtųsi ir apie užsienį truputį pagalvoti, bet tai sudėtingiau. Dėl koverių ir remiksų – kažkada buvau grįžęs paklausyti ir pagalvojau apie „Šiaurės krypties“ koverį.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

Nikita: Mano požiūris į bendrus kūrinius dviprasmiškas. Jeigu yra dvi grupės, tai pusė narių  tarsi nereikalingi. Suprantu, kai du vokalistai duetu kažką padainuoja, bet tuomet likę nariai nebelabai ir reikalingi. Viskas galima, suprantu, bet kai per daug žmonių ir pradeda dubliuoti vienas kitą, tai kažkaip... Suprantu, galima vieną ar kitą narį iš kitos grupės pasikviesti, bet gal ne kartu dviem grupėms susėsti.

Laurynas: Dabar dar pagalvojau apie Domą Strupinską...

Kristijonas: Taip, su Domu tikrai būtų smagu ką nors padaryti kartu. Čia labai gera mintis. Jeigu kažkaip apibendrinti, tai būtų žmonės, su kuriais vertybiškai sutaptų laisvas požiūris į muziką.

– Gal turite kokių naujų įdomių projektų ar sumanymų kartu ar atskirai?

Kristijonas: Pastaruoju metu su Laurynu dirbame prie Mariaus Paplausko filmo eskizo. Tai ilgesnės trukmės filmas. Jau yra įdirbis, bet, kaip ir su daugeliu filmų, darbas vyksta kelerius metus ir dar praeis nemažai laiko, kol bus galutinė versija. Prie šio formato labai gera dirbti studijoje.

Laurynas: Kiekvienas formatas leidžia truputį kitaip pažiūrėti į muziką ir kiekvienoje srityje ieškoti polėkio.

Kristijonas: Dar smagu būtų surengti koncertų nestandartinėse vietose. Norėtųsi kažko netikėto, kažkur, kur niekas nedarė. Tokių vietų turbūt sunkiai rasime, bet norėtųsi sugalvoti kažką ypatingo.

Moterų suburta grupė „shishi“ metų pradžioje pristatė savo naująją būgnininkę Benadettą ir karantiną skaidrino naujomis dainomis iš birželį pasirodysiančio albumo „Mafitishei“.

Synthpopo kūrėja Ruta MUR 2019 m. pabaigoje išleido mini albumą „Pasakojimai apie...“ ir jau ruošia bendrą kūrinį su grupe „Golden Parazyth“ bei dar kelias staigmenas, o laikui bėgant žada pranešti ir apie savo būsimą albumą, kuris vadinsis „Love Story Short“.

Alternatyvaus ritmenbliuzo scenos atstovė Andželika Petrauskaitė-Angelou 2019 m. išleido EP „All in good time“, vasarį pristatė naujausią singlą „Nobody better“ ir, be abejonės, kuria toliau.

– Dabar pasaulyje nemažai kalbama apie moteris muzikos industrijoje – prodiuseriai ir vadybininkai daugiau dėmesio skiria atlikėjoms / kūrėjoms ir moterų grupėms, festivaliai stengiasi daugiau moterų atlikėjų ar moterų grupių įtraukti į savo programas. Kiek jums tai svarbu?

Angelou: Svarbu, kad visi atlikėjai ir kūrėjai – tiek vyrai, tiek moterys – turėtų lygias galimybes skleisti ir atlikti savo kūrybą, todėl palaikau kiekvieną iniciatyvą, kuri padeda tai įgyvendinti.

Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys esą negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Per „What‘s next in music“ bendravome su kolegomis ir kalbėjome, kad visame pasaulyje yra tokių iniciatyvų. Man patinka, kad į tai atkreipiamas dėmesys ir stengiamasi paieškoti moterų didžėjų, kūrėjų ar moterų grupių.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia nenatūralu – juk muzika ne apie lytį ir visi grojame, ko moterys skundžiasi? Vis dėlto manau, kad tai gerai. Nuėjusi į bet kokį Vilniuje vykstantį jam session pastebiu, kad beveik nėra merginų. Netgi jei jos groja, kažkodėl neina. Ir gali suprasti kodėl – ten nėra tokių kaip jos. Pamačius, kad ten yra tokių pat, patiki, kad ir tu gali. Gal ne rytoj, bet vieną dieną… Man tai atrodo svarbu, nes mes neturėjome pavyzdžių.

Ruta MUR: Moterų kūrėjų netrūksta, tiesiog jos yra mažiau matomos arba nematomos išvis. Vyrais kūrėjais domimasi dėl jų kūrybos ir asmenybės. Kitaip nei moterimis, kurios sulaukia ir klausimų apie tai, kaip jos jaučiasi būdamos moterys muzikos industrijoje. Šios iniciatyvos – daugiau pseudosolidarumas ir mados reikalas. Kai baigsis mansplainingas prieš ir po koncertų, tada patikėsiu, kad šios iniciatyvos nuoširdžios.

– Yra ir nemažai stereotipų, supančių moteris muzikantes / kūrėjas… Su kokiais jūs susidūrėte?

Ruta MUR: Vis rečiau, bet dar tenka sulaukti klausimų: „Kas tau kūrė muziką?“, „Ar čia tavo balsas?“ Beje, to klausia tik vyrai.

Angelou: Manau, kad jų yra įvairių. Pavyzdžiui, neseniai vienas žmogus pasakė, jog labai nustebo, kad aš pati įrašinėju savo vokalą, tvarkau muziką ir moku dirbti su tam skirtomis programomis…

Victoria (Dominyka, „shishi“): Manau, stereotipas „jei tu muzikantė, tai, matyt, dainuoji“ tikrai yra stiprus.

Benadetta (Kamilė, „shishi“): Yra požiūris, kad jei mergina groja gitara, bosine gitara ar būgnais, tai gros blogai. Man pradėjus groti būgnais iš panų pusės buvo palaikymas, o iš vyrų tą muzikinę pagarbą reikėjo užsitarnauti. Jei bičas ateina – tarsi savaime suprantama, kad jis gerai groja, o jei blogai gros, tiesiog niekam nebus įdomu.

Maria Rosa: Alternatyvi muzika daugiau siejama su vyrais. Mergaitės, auginamos (tikrai ne visos ir ne visada) pagal principą „gražiai elkis, gražiai šnekėk“, neina į sceną, nes galvoja, kad alternatyva yra maištas ir skirta tik vyrams. Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys esą negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

– Kaip į moteris scenoje žiūri Lietuvos klausytojai, vadybininkai, festivalių organizatoriai ir kolegos?

Ruta MUR: Lietuvoje jaučiuosi gerai. Tikslingai dirbu ir žinau, kad laikui bėgant ateis viskas, ko siekiu. O „žinovų“ yra visose kategorijose. Svarbu pasitikėti savimi ir žinoti, ko nori, tuomet joks organizatorius, kolega ar klausytojas neišmuš iš vėžių. Muzikoje drovumui vietos nėra.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Nepastebėjau papildomo spaudimo ar didelio palaikymo – arba gerai varai, arba negerai. Būna, kad pabrėžia, jog esame merginų grupė, tai pati dažnai pamirštu ir nesureikšminu. Dirbome su grupe „Daujotas“ – tai mūsų draugas, didžiausias palaikytojas, krikštatėvis ir svarbiausias gerbėjas. Taip pat bendradarbiavome ir su „Without Letters“. Abu susiėjimai buvo labai sėkmingi ir malonūs, įrašėme gražias dainas.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte žengdamos į sceną?

Angelou: Manau, kol nesi didesniu mastu žinomas atlikėjas, dažnai patenki į situacijas, kai abejojama tavo sugebėjimais. Tačiau tai nutinka bet kuriam pradedančiam atlikėjui / kūrėjui, ne tik moteriškos lyties.

Ruta MUR: Be techninių trikdžių ir nuomonių nesutapimo su keliais organizatoriais, kitų sunkumų nepatyriau.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Buvo didžiosios popscenos šoumenų, kurie truputį nesuprato, ką šneka, daro ir kaip elgiasi, tačiau mums tikrai niekas netrukdė groti, o kaip tik palaikė – ypač tas artimasis muzikantų ratas. Tai svarbu, nes pradžioje buvo sunku patikėti savimi ir man tai buvo didžiausias iššūkis. Trys mergos žaidžia, kad groja, ir galų gale pavyksta. Tikrai reikėjo išdrįsti ir leisti sau patikėti savimi.

– Kokios pamokos išmoktos ir iššūkiai įveikti?

Angelou: Pamoka, kad ištikimybė savo moralės principams, nuoširdumas sau ir kitiems ilgainiui yra žymiai labiau vertinami teisingų žmonių, todėl norėčiau, kad tokie žmonės mane suptų. Taip pat suvokiau tai, kad kelias svajonių link, stengiantis išlikti nuoširdžiai sau, gali būti ilgesnis, tačiau garantuoja mano pačios vidinę ramybę, o tai be galo svarbu.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Turbūt klasika – kai pats tiki, tada ir kiti patikės. Jei savimi netikėsi, tai kaip įtikinsi kitus?

Victoria (Dominyka, „shishi“): Dar vienas, gal net ne iššūkis, tiesiog jaunų arba mažai žinomų muzikantų / kūrėjų kasdienybė – viską daryti patiems. Nori į turą – pasidaryk turą, nori koncertų – pasidaryk koncertų, nori klipo – pasidaryk klipą. Pradžioje neturėjome vadybos, viską darėme pačios ir tai mums buvo naudinga.

Ruta MUR: Man scena yra kitas pasaulis, joje išnyksta kasdieninės baimės ir lūkesčiai, ji moko mane gyventi šia akimirka. Kartais jaudulys būna didesnis, kartais mažesnis, bet kai suprantu, ko ten einu, bet koks iššūkis tampa malonumu.

4-tą kartą vyksiantis renginys konkursinę programą skelbė antrą kartą. Pirmosios festivalio dienos metu paaiškėjo šeši konkurso prizininkai. Atlikėjas Mantas Daujotas džiaugėsi pirma vieta ir 800 eurų vertės premija, kurią įsteigė asociacija LATGA. Scenoje pasirodė ne tik žinomi atlikėjai, grupės, bet ir savo muzikinę karjerą pradedantys muzikantai. Dėmesio sulaukė jaunoji atlikėja Elzė Urbietytė, kuri su grupe pristatė pirmąjį savo albumą „Bitės skrydis“. Renginio formatas – neapsiribojantis muzikine programa. Festivalio dalyviai turėjo galimybę klausytis viešų paskaitų, stebėti filmų peržiūras, pasinaudoti tatuiruočių salonų meistrų paslaugomis, dalyvauti Šiaulių baikerių klubo specialiose rungtyse. Veikė šunų baras, viešėjo svečias iš Šiaulių jaunųjų gamtininkų stoties – ponis, kuris tapo linksmu teminiu akcentu imant interviu iš atlikėjų užkulisiuose. Festivalio teritorijoje ir aplink veikė maisto ir gėrimų kioskai.

Alternatyvios muzikos festivalio-konkurso akcentai 

Per abi festivalio dienas nuskambėjo 13-os grupių, atlikėjų, projektų pasirodymai. Konkursinėje programoje dalyvavo ir prizines vietas išsidalijo net 6 atlikėjai. Komisijos, kurią sudarė 12 narių, profesionalių, muzikos srities žinovų, sprendimu nugalėtoju tapo atlikėjas Mantas Daujotas (21 komisijos balas), antros vietos apdovanojimais džiaugėsi 2 grupės – „Fire it up“ (19 komisijos balų), „Clockwork Creep“ (19 komisijos balų), trečiosios vietos pozicijas užėmė 3 konkurse dalyvavę projektai – „Iris Tempest“ (18 komisijos balų), Robertas Semeniukas (18 komisijos balų), „Paliekant žemę“ (18 komisijos balų). Du antros vietos atlikėjai gavo po 400 eurų vertės premijas, kurias įsteigė asociacija LATGA, net trims trečių vietų atlikėjams įteikti 200 eurų vertės čekiai.

Muzika tarsi kraujas cirkuliuoja visame kūne. Be jos vargu ar išgyvenčiau – man ji labai svarbi.

Muzikos festivalio-konkurso „Rumshk'14“ nugalėtojas M. Daujotas pelnė asociacijos LATGA 800 eurų vertės premiją. Atlikėjui buvo įteikta laimėtojo statulėlė. Simboliška, kad apdovanojimą įteikė vienas šių metų konkurso komisijos narių, grupės „Pekla“ muzikantas Justinas Jakubauskas (šis kolektyvas praėjusiais metais konkurse laimėjo antrą vietą). M. Daujotui tai buvo pirmas tokio pobūdžio renginys, kuriame jis dalyvavo ne kaip grupės sudedamoji dalis, bet kaip pagrindinis solistas. Pasitikėjimas savo jėgomis ir nusiteikimas leido vaikinui scenoje jaustis užtikrintai ir ramiai.

Atlikėjas pasakojo, kad šis laimėjimas jam yra paskata judėti pirmyn: „Mintys sukosi ne apie konkursinę poziciją, kurią laimėsiu, o apie patį atlikimą – visgi pirmas koncertas. Tačiau jaučiau pasitikėjimą savimi ir komanda. Turbūt todėl laimėjus pirmą vietą nebuvo šoko ir nuostabos, tarsi nepelnytai būtų atitekęs šis prizas. Man tai stipri paskata judant pirmyn. Labai malonu, kai pirmi žingsniai pasitinkami tokiu palaikymu. Pinigų gauti irgi labai tinkamas metas – galėsiu komandai atsidėkoti už triūsą“, – džiaugėsi atlikėjas.

Žodžių kišenėje neieškantis ir nuoširdžiai mintimis besidalijantis atlikėjas pasakojo, kad muzika jo gyvenime svarbi nuo mažų dieną, joje jis randa dėkingumą aplinkai, kurioje yra ir savirealizacija: „Muzika tarsi kraujas cirkuliuoja visame kūne. Be jos vargu ar išgyvenčiau – man ji labai svarbi. Tuo pačiu metu tai ir visiškas kosmosas, kažkokia garsų kontroliavimo medija, kuri turi tokį gilų emocinį poveikį praktiškai kiekvienam gyvam žmogui. Muzika nuo pat mažų dienų man davė labai daug. Šio festivalio metu mintyse dėkojau muzikai už susikirtusius kelius su nuostabiais žmonėmis – esu jiems ir viskam dėkingas“, – neslėpė atlikėjas.

Atlikėjas M. Daujotas / V. Novikovaitės nuotr.

Festivalyje laukiami ne tik profesionalai, bet ir scenos naujokai

Antros vietos prizininkai tapo grupė „Fire it up“. Kompanijai atiteko festivalio statulėlė ir 400 eurų vertės premija, kurią įsteigė asociacija LATGA. Premiją atlikėjams įteikė Gintas Gascevičius. Deja, festivalyje šių vaikinų programa truko trumpiau nei buvo numatyta. Taip atsitiko dėl nepilnos grupės sudėties. Tačiau buvę grupės nariai, padedami „Good time boys“ atlikėjų, visgi sugrojo kelis kūrinius iš savo albumo. Dar vienais antros vietos prizininkais tapo „Clockwork creep“ – atlikėjams taip pat įteikta statulėlė, 400 eurų vertės premija, kurią įsteigė asociacija LATGA. Prizininkus pasveikino komisijos pirmininkas Paulius Jasiūnas.

Niekada nebūčiau nė pasvajojusi, kad būdama tokio amžiaus turėsiu išleidusi savo debiutinį albumą. Vertinu tai kaip didžiulį žingsnį į priekį.

Trečios vietos prizininkams „Iris tempest“ įteikta 200 eurų premija, taip pat muzikantams atiteko 150 eurų dovanų čekis. Atlikėjui Robertui Semeniukui įteikta 200 eurų vertės premija ir 100 eurų kuponas. Grupė „Paliekant žemę“ taip pat gavo 200 eurų premiją. Šį apdovanojimą kolektyvui įteikė vienas festivalio organizatorių Remigijus Ruokis. Grupės nariams atiteko ausinės.

Šiemet festivalio konkurso komisiją sudarė net 12 muzikos, meno sričių profesionalai – Nėrius Pečiūra, Mindaugas Peleckis, Gintautas Rakauskas, Dovydas Bluvšteinas, Šarūnas Mačiulis, Vytautas Kišvinas, Justinas Jakubauskas, Robertas Kančius, Arvydas Skernevičius, Martynas Kuliavas, Solveiga Rusytė. Komisijos pirmininko pareigos patikėtos muzikos ir vaizdo klipų autoriui, prodiuseriui, garso režisieriui Pauliui Jasiūnui.

Festivalio scena atvira ne tik žinomiems atlikėjams, grupėms, bet ir savo muzikinę karjerą pradedantiems muzikantams. Tad svarbiu festivalio pirmos dienos akcentu tapo jaunos atlikėjos Elzės Urbietytės ir grupės albumo „Bitės skrydis“ pristatymas. Renginio organizatoriai, puoselėjantys kokybišką, alternatyvią muziką džiaugiasi, kad turi galimybę palaikyti ir prisidėti prie pirmuosius žingsnius į sceną žengiančių, perspektyvių atlikėjų muzikinės karjeros. Galimybė išleisti savo autorinių dainų albumą –  kiekvieno atlikėjo svajonė, reikalaujanti daug pastangų ir kūrybinio darbo. E. Urbietytei tik 17 m., o pasidžiaugti tikrai yra kuo –  debiutinis albumas „Bitės skrydis“ jau jos rankose: „Tai didelis pasiekimas, –  sako mergina, – niekada nebūčiau nė pasvajojusi, kad būdama tokio amžiaus turėsiu išleidusi savo debiutinį albumą. Vertinu tai kaip didžiulį žingsnį į priekį. Jaučiuosi keistai, nes vis dar sunku patikėti, kad viskas vyksta taip ir, kad tai mano pačios sukurtas kūrinys“, – samprotavo atlikėja.

Atlikėja E. Urbietytė / V. Novikovaitės nuotr.

Mergina pripažįsta, kad už svajonės išsipildymo slepiasi ne tik jos, bet ir daugybės kitų žmonių darbas, skirtas laikas ir pastangos. Vaikinų kompanija padėjusi įrašyti albumą – Aivaras Špokas (gitara), Teodoras Balčiauskis (bosinė gitara), Dominykas Zabokas (būgnai), Eligijus Žilinskas (gitara), Aušvydas Kupčinskas (fortepionas), Paulius Trijonis (klavišiniai, gitara).

Renginio programą papildė ir prie renginio kokybės, įvairovės ir alternatyvios muzikos puoselėjimo prisidėjo kitų šaunių atlikėjų pasirodymai. Festivalis „Rumshk“ skatina ir palaiko jaunus atlikėjus, todėl šiemet festivalį atidarė jauna šiauliečių moksleivių grupė „5:05“. Pirmąją dieną festivalį užbaigusioms charizmatiškosioms „Shishi“ grupės merginoms įteiktos festivalio statulėlės. Renginį uždariusi grupė „Cunabula“ apdovanota festivalio statulėle, kuponu batams ir 100 Eur dovanų čekiu.

Festivalyje daug veiklų – paskaitos, kinas, įvairios rungtys 

Šiais metais alternatyvios muzikos festivalis „Rumshk'14“ pasiūlė dar daugiau papildomų veiklų – viešos paskaitos, kino seansai, specialiai festivaliui baikerių organizuotos rungtys – kurios padarė renginį dar universalesniu ir atviresniu visuomenei. Zubovų rūmų erdvėse veikė kino salė, kurioje renginio dalyviai turėjo galimybę pamatyti filmų seansus.

Pristatyta Henriko Gulbino filmų programa, vyko filmo „Sa–Sa“ (filmas apie legendinę undergroundo grupę) premjera su Nėrijumi Atsuktuvu-Pečiūra, žiūrovų dėmesio sulaukė tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ programa suaugusiems.

Viešose paskaitose savo žiniomis dalijosi Laura Samulionytė, sportininkė, aktyvistė, „Rimanto Kaukėno paramos fondo“ narė ir atstovė Šiauliuose, pristačiusi paskaitą apie jaunimo motyvaciją kalbėti, menininko, animatoriaus Aivaro Gončio paskaita „Nuo ko mirė Flash'as. Skrodimas“, prof. dr. Remigijus Venckus, medijų menininkas ir kritikas kalbėjo apie eksperimentinę fotografiją, medijas ir vizualiką. Festivalio paskaitų ciklą užbaigė daug dėmesio sulaukusi filosofo prof. Gintauto Mažeikio paskaita „Bafometo vaizdas sunkiojo roko subkultūrose ir okultizmo perversijos“.

Renginio organizatoriai originalumo ieškojo ne tik alternatyvios muzikos atlikėjų pasirodymuose. Netikėti festivalio realizavimo sprendimai ir eksperimentai – iššūkiai patiems projekto iniciatoriams. Šiais metais žiūrovai turėjo galimybę stebėti ypatingą transliaciją „Atgal 30 metų“.

Šiais metais festivalio atlikėjų sąraše – grupės „Garbanotas“, „Sheep Got Waxed“, „Parranda Polar“, atsinaujinusiu pavadinimu „Planeta Polar“, Mesijus su projektu „Vilniaus Energija“, „Tamsta Garažas“ konkurse atrastas naujas kolektyvas „Egomašina“, scenoje pasirodys atlikėjai „IYE“, „Martin Wall“, Simonas Šipavičius su projektu „Sheep Effect“ ir kiti.

„Jau trečius metus iš eilės švęsim aktualią lietuvišką muziką, žaisim su maistu, kalbėsim apie meną arba tylėsim šalia tikrų draugų. Bus kaip namie!“, – smagiai nusiteikę pasakoja festivalio organizatoriai.

Vienas jų, hostelio „Downtown Forest“ vadovas Benas Terekas, priduria: „Turbūt visi sutiksim, kad festivalių yra apstu. Nuo iki.. Ir jie vyksta gražiausiose Lietuvos vietose. Bet kažin, ar rasim kitą hostelį pasaulyje, kuris hostina muzikos festivalį, gimusį iš draugystės ir meilės muzikai. Mums didelis džiaugsmas būti festivalio dalimi ir tuo džiaugsmu norime pasidalinti su visais.“

Šiais metais ypatingas festivalio dėmesys bus skiriamas bendruomenės atmosferai kurti. Festivalio atlikėjai kaip viena komanda „susilipdys“ dar prieš jam įvykstant, o nulipę nuo scenos neskubės skirstytis, liks klausyti kitų, o gal net pasiūlys lankytojams dalyvauti meninėse dirbtuvėse.

Pasak vieno iš festivalio sumanytojų, grupės „Garbanotas“ gitaristo Manto Joneikio, muzika prasideda dar prieš lipant ant scenos: „Muzikos visur daug, kartais net per daug, mašinoje, parduotuvėje, darbe, stotelėj, per radiją ar ausinuke. Ji kažkur kabo, bet niekas nežino, kur ji prasideda. Pievoje ar po medžiu, prie staliuko arba atsisėdus ant laiptukų, pabendraujam, susipažįstam, čia muzika prasideda, o tuomet kažkas lipa ant scenos grot, o kažkas eina klausyt ar šokt. Taip muzika tęsiasi.“

Vienos dienos festivalis turės ką pasiūlyti ir be koncertų. Maisto dizaino studija „Less Table“ ir vėl žada surengti kūrybines maisto dirbtuves, trečią kartą vyks populiarumo susilaukę improvizuoti dainų tekstų skaitymai. Teritorijoje įsikurs ambiento-eksperimentų namelis, šachmatų kampas, o norintys išeiti pasikeitę festivalyje ras pop-up kirpyklą.

Gražus sutapimas – vasaros atidarymas ir „Tilto namų festivalis“ sutampa su vaikų ir tėvo dienos šventėmis. Organizatoriai kaip visuomet lauks šeimų, kurioms siūlo ir draugiškesnį įėjimo mokestį – vaikams iki 10 metų įėjimas į teritoriją nieko nekainuos.

Festivalio koncertams atėjus į pabaigą visi dar turintys jėgų šokiams persikels į uždarymo vakarėlį, o sekmadienį hostelio teritorijoje vyks festivalio pratęsimas laisva forma – muzikinį foną kurs didžėjai, bus galima išsikepti savo atsineštų gėrybių ant hostelio grilių ir pasidalinti festivalio istorijomis.

Dieniniai ir vakariniai koncertai, įvairiausios veiklos, skanios patirtys ir įdomūs garsai laukia sostinės gyventojų ir miesto svečių pirmąjį birželio šeštadienį „Downtown Forest“ hostelio pievose.

Išankstiniai renginio bilietai – jau prekyboje.

Užgimęs kaip skandalingas ekstremalių stilių šauklys, „Devilstone“ per dešimtmetį išsigrynino į tokį, koks yra šiandien – dinamišką, įvairiapusį bei stebinantį muzikiniais atradimais, sutraukiančiais spalvingą daugiatūkstantinę publiką. Jau šį ketvirtadienį festivalį atidarančioje Rytų scenoje pasirodys trokštamiausių Kanados grupių „Preoccupations“, o penktadienį ir šeštadienį veiksmas Rytuose tęsis su pankiško belgų roko pažibomis „Brutus“, danų nihilistais „Iceage“, švedų maištininkais „Maggot Heart“ bei Nyderlandų pankais „Tusky“.

Šiemetiniame „Devilstone“ itin stipriai išsiskleidžia dar palyginti jaunas festivalio elektroninis pradas, kurį reprezentuoja Barbablu scenos žvaigždės „Boy Harsher“, „The KVB“, „Die Wilde Jagd“, „First Hate“ bei klubo „Kablys“ atrinkti didžėjai.

Didžiausia – Vakarų – festivalio scena išlieka dedikuota ekstremaliai alternatyvai. Čia esmines pozicijas užima graikai „Rotting Christ“, švedai „Marduk“ ir „Tribulation“ bei amerikiečiai „Skeletonwitch“. „Devilstone“ 2018 tampa ir penkiolikos stipriausių Lietuvos atlikėjų traukos tašku. Šviežią kūrybą festivalyje pristatys „ba.“, „Frank Fitts“, „ERDVE“, „No Real Pioneers“ bei „Sraigės efektas“.

„Šiemet itin aktyviai ruošėme ir nekoncertinę programą, kurios perliukai – nemokama Joan Cornella darbų paroda Anykščių bibliotekoje, muzikinį akiratį plečiančios Gama scenos diskusijos ir dirbtuvės, naktinis kinas, protmūšis, proto, sporto, oro gitarų ir balsų kovos... Festivalinis veiksmas virs keturias dienas ir tris naktis iš eilės. Vartus atidarome ketvirtadienį, 11:00. Pasirūpink bilietu iš anksto ir nusiteik rokenroliškiausiam vasaros savaitgaliui!“ – į dešimtąjį „Devilstone“ kviečia organizatoriai.

– Kokia buvo nepriklausomos muzikos agentūros „Tilto namai“ veiklos pradžia?

Gabrielė: Kurį laiką aš viską dariau viena, bet pamažu atsirado daugiau darbo ir atlikėjų. Tada supratau, kad man reikia komandos, nes vienai visko apsiimti nepavyks. Pasiūliau Giedrei ir Simonai prisijungti. Tai nebuvo pati pradžia, labiau toks atraminis momentas, nes apsisprendėme kartu daryti. Jau metus esame trise.

Manau, kad mes savo darbu ir pastangomis dabartiniu metu klojame kažkokį pagrindą tiems, kurie ateis jau po mūsų kartos. Tiek Lietuvoje triname tam tikras ribas, tiek važiuodami į užsienį, pamažu parodome, kad mūsų šalyje irgi yra geros muzikos bei talentingų atlikėjų.

– Ką reiškia dirbti su alternatyvia muzika? Kodėl vis dar naudojame žodį alternatyva?

Giedrė: Dirbti su alternatyvia muzika reikia kitaip, tai, ką darytum su populiariuoju produktu, čia netinka. Galioja kitos taisyklės. Tai alternatyva populiariajai kultūrai, mainstream.

Simona: Be to, alternatyvios muzikos klausytojai labiau išlepę, išrankesni, žinantys, ko nori. Jiems sunkiau įtikti.

Gabrielė: Kai nuvažiuoji į kokį miegamąjį mikrorajoną ar mažesnį miestelį ir išgirsti kuo žmonės gyvena, ko klauso, supranti, kad esi užsidaręs tokiame centro burbule. Atrodo, kad visi eina į tuos pačius renginius, vieni kitus pažįsta ir klauso tos pačios muzikos, nors iš tikrųjų taip nėra. Akivaizdu, kad daugiau poros tūkstančių žmonių į alternatyvios muzikos koncertus nesusirinktų. Pavyzdžiui, su „Garbanotu Bosistu“ nuo pačios pradžios buvo didelis noras važiuoti į mažus miestelius ir groti nedidelėms auditorijoms, skleisti muziką toliau nuo didžiųjų miestų. Tačiau techninės galimybės tai ne visada leidžia. Dabar dirbame kur kas koncentruočiau.

– Kaip atsirenkate grupes, kurias priimsite į savo agentūrą?

Simona: Atlikėjai patys skambina ir rašo, ypač prieš „Tilto namų“ festivalį. Tačiau esame trise ir mūsų galimybės ribotos. Manau, dabar dirbame su maksimaliu atlikėjų skaičiumi, daugiau aprėpti ir išlaikyti kokybę būtų sunku. O grupės, kurios yra pas mus, atėjo labai organiškai. Pavyzdžiui, aš visada labai mėgau „Sheep Got Waxed“ ir koncertuose jų klausydama keletą kartų pagalvojau, kad būtų smagu dirbti su jais. Taip ir atsitiko.

Gabrielė: Visi yra daugiau ar mažiau susiję tarpusavyje, kaip šeimyna. Muzikantai vieni pas kitus groja ar yra iš to paties draugų būrio.

– Kas jus labiausiai žavi jaunose grupėse, kurios tik pradėjo savo muzikinę veiklą? Į ką dažniausiai atkreipiate dėmesį?

Simona: Entuziazmas ne tik koncertuoti, bet ir daryti kitas susijusias veiklas.

Giedrė: Pavyzdžiui, bet koks radijo interviu jaunai grupei yra jėga! Jie mielai tai daro, skirtingai nuo labiau patyrusių muzikantų.

Gabrielė: Man labai gražus tas jaunatviškas naivumas. Dauguma jaunų grupių mano, kad jos užkariaus pasaulį ir tai labai žavu. Iš to jos semiasi parako kurti ir veikti.

– Kuo šiais metais nustebinsite į „Tilto namų“ festivalį susirinkusius klausytojus? Ar bus kokių nors pasikeitimų?

Giedrė: Grupės skirsis. Daug kas klausė, kodėl neimame daugiau savų grupių. Norime nustebinti ir save, ir klausytoją. Pasikviesti atlikėjus, su kuriais neteko prieš tai tiesiogiai susidurti. Šiais metais programoje daugiau tokios sintetinės muzikos ir įvairesnių veiklų. Bus galima ir tatuiruotę pasidaryti, apsikirpti, įsigyti meno kūrinį, susikonstruoti garso generatorių, sužaisti šachmatų partiją ir t.t. Pačiam renginio organizavimui šįmet skiriame daug laiko. Pernai festivalį surengėme per mėnesį!

– Kurių atlikėjų pasirodymų pačios labiausiai laukiate?

Simona: „Džiazlaif“. Man jie labai patinka, visiems rekomenduoju.

Gabrielė: „Fingalick“!

Giedrė: Aš labiausiai laukiu Elenos Daunytės klasikinės muzikos pasirodymo su violončele garažo scenoje. Įdomu ne tik dėl muzikos, bet ir kaip žmonės reaguos.

– Nemažai muzikos festivalių bėga nuo triukšmo ir betono, tarpusavyje varžydamiesi, kuris į įdomesnę Lietuvos vietą pritrauks klausytojus. Kodėl organizuojate festivalį mieste? Kokie yra urbanistinio festivalio pranašumai  ir trūkumai?

Gabrielė: „Downtown forest“ nakvynės namų Užupyje įkūrėjas Benas Terekas, prisiminęs mūsų pirmuosius bandymus daryti slaptus muzikinius renginius namuose Tilto gatvėje, pasiūlė surengti festivalį nakvynės namų kieme. Ta lokacija yra labai dėkinga. Miestas tarytum perauga į mišką, pavasaris – į vasarą. Miestas – ranka pasiekiamas, bet jausmas toks, lyg būtum gamtoje. Kitas dalykas, muzika skambanti festivalyje yra aktualesnė vilniečiams. Lankytojams patogu, ypač jaunoms šeimoms, nes gali užsukti trumpam. Smagu, kad ir patys muzikantai visą savaitgalį laiką leidžia festivalio vietoje, nedingsta tik pakoncertavę. Juokaujame, kad mums patiems tai – kaip koks giminių susitikimas.

Festivalis pristato pirmuosius 20 atlikėjų, kurių ketvirtadaliui teks kirsti Atlanto vandenyną. Pirmosios grupės reprezentuoja skirtingas ir aktualias instrumentinės muzikos kryptis. Dalis jų – pirmą kartą festivalio istorijoje, rašoma pranešime spaudai.  

Šiuolaikinio rokenrolo paletė

Vienas esminių šiųmetinio „Devilstone“ vardų – kanadiečiai „Preoccupations“, „post-punk“ ir art roką sluoksniuojantys su hipnotizuojančiais pop garsais ir industriniu šaižumu. Už kelių dienų naują albumą išleisianti grupė gyvuose pasirodymuose nevengia maksimaliai suintensyvinti rokenrolinį savo kūrinių pradą – kaip ir pridera kiekvienai save gerbiančiai „Devilstone“ grupei.

Daugiau šviežių garsų festivalyje – psichodeliškos elektronikos, „darkwave“ ir „shoegaze“ kūrėjai „The KVB“ bei Nyderlandų neopsichodelinio bliuzroko žvaigždės „DeWolff“.

Pastarieji atvyks su kūriniais iš būsimo albumo, kurio tikslas – parodyti, kaip vintažinis rokas skamba 2018-aisiais. Tarp „Devilstone“ atradimų – sodrus „space“ rokas, kuriamas švedų „Yuri Gagarin“, ir nesutramdomas, aršus, bet itin pozityvus pankrokas, atliekamas grupės „Tusky“ iš Nyderlandų.

Ekstremaliosios scenos varikliai

Nuo pat festivalio ištakų „Devilstone“ vardas yra neatsiejamas nuo kokybiškos ir įvairiapusiškos sunkiosios scenos. Klasikinės metalo mokyklos frontą šiemet laiko „black“ metalo legendos „Marduk“, dinamišką ir melodingą lydinį pateiks amerikiečiai „Skeletonwitch“, taip pat pasirodys vieni stipriausių šiandienos lietuviškos metalo scenos kūrėjų „Luctus“ ir nežmoniškai ekstremalūs ir gyvais pasirodymais iš kojų verčiantys vokiečiai „Implore“.

Tarp grupių, linkusių eksperimentuoti – amerikiečiai „SuBrosa“ ir su naujausiu albumu save pranokę „Tribulation“ – siaubo estetikos, vampyriškos romantikos ir panašiais epitetais apibūdinamos gotikinės muzikos kūrėjai.

Nestandartinį sunkumą vertinantys išvys lietuvių grupės „Erdve“ festivalinį debiutą. Šiemet pirmąjį albumą su įrašų kompanija „Season of Mist“ išleidę muzikantai beveik akimirksniu tapo viena pagrindinių Lietuvos sunkiosios scenos vilčių.

Šiuo metu skelbiamos 20 festivalio grupių – tik dalis viso muzikinio ir meninio turinio, kurį numatoma pateikti 5 scenose. „Devilstone 2018“ organizatoriai apibendrina: „Į jubiliejinį dešimtą festivalį sudedame 10 metų kauptą patirtį ir siekiame Lietuvoje kurti aukštos kokybės alternatyvios muzikos festivalį, einantį su muzikinėmis naujovėmis, siūlantį čia ir dabar aktualią muziką“.

Keturios scenos, intriguojantys meno projektai, aktyvios pramogos ir kartais taip reikalingos ramaus poilsio erdvės kviečia jau aštuntąjį kartą pamesti galvą ir įsilieti į keturių dienų ekstremalaus rokenrolo maratoną.

Jau nuo antradienio festivalio teritorijoje pluša per 50 žmonių, kurių tikslas – nepraleidžiant pro akis nė vienos smulkmenos užtikrinti maksimalią garso ir šviesų kokybę bei kuo sklandesnį festivalio aparato veikimą.

Daugelis dar pamena festivalio ištakas, kuomet „Devilstone“ į gana kuklią alternatyvios muzikos areną įžengė kaip sunkiosios muzikos festivalis. Jis metė iššūkį ir nusistovėjusioms vietinės muzikinės kultūros normoms, ir mėgėjiškam požiūriui į open air renginių organizavimą. Nuo pirmojo „Devilstone“ praėjus septyniems metams, rodos, jau puikiai pažįstamas ir savas renginys grįžta su nauja jėga bei dar didesnėmis ambicijomis.

Patirtis, profesionalumas bei tokios žvaigždės kaip „Behemoth“, „Uncle Acid & the Deadbeats“, „The Soft Moon“, „A Place To Bury Strangers“, „Napalm Death“, „Toxic Holocaust“ praktiškai be konkurencijos iškelia „Devilstone“ tarp pirmaujančių regiono muzikinių renginių. Festivalyje šiemet pasirodys 35 grupės, iš kurių – 8 iš Lietuvos. Kaip niekada plačioje festivalio programoje jungiasi vos ne priešingi muzikiniai poliai – nuo nišinių pačios tamsiausios muzikos vardų iki specifinės elektronikos, nostalgiško post punk, įtraukiančios psichodelikos bei instrumentinių post roko klajonių.

Šiemetinis „Devilstone“ pranoksta pats save ne tik muzikinėje, bet ir pramogų programoje. Bus progų iškovoti smagiausio burbuliuotojo titulą „MC Growl“ kovose, pasiklausyti įtakingų muzikantų išminties „Gama“ scenos diskusijose, pademonstruoti keisčiausias savo asmenybės puses prie visada laukiančio „Opne Mike“, suburti kiečiausią futbolo ar tinklinio komandą, stebėti keisčiausią naktinį kiną ar pasilepinti atradimais iš kiekvieno skoniui subalansuotų festivalio maisto ir gėrimų taškų.

„Tai yra labai malonus prisiminimas ir savotiška padėka lietuviškai alternatyvios muzikos scenai kuri mus formavo ir vis dar įkvepia“, - sako grupės nariai. Kodėl būtent šis kūrinys? „Ši daina, kaip ir visa grupės LMP kūryba, yra mums ypatinga ir brangi – nuo paauglystės mėgstama bei cituojama... Viena iš mūsų draugų rato identitetą nusakančių dainų. Pamanėme, kad jei darome perdirbinį, tai norėtume savo garsais papildyti būtent šitą kūrinį ir per muziką išreikšti savo sentimentus, kuriuos kelia ši daina“, – paprastai paaiškina vienas grupės narių Vytautas Leistrumas.

„Nesiekėme būti labai žinomi ar matomi, grojome tai, kas buvo įdomu ir smagu, bet visgi alternatyvioje scenoje buvome žinomi ir pažįstami. O kai tiek metų praėjo, šiek tiek net ir keista, kad kažkas dar prisiminė ir net ryžtasi perdainuoti mūsų kūrinį“, – po penkiolikos metų nuo grupės veiklos pabaigos sako legendinis „Lipnių macharadžos pirštų“ narys Edvukas.

„Pasukome į skirtingas sritis, bet, matyt, kažkokį pėdsaką palikome, ir tai visai džiugu, nors šiandien aš pats nebelabai seku, kas vyksta lietuviškoje muzikoje“, – pripažino legendinės grupės narys.

„Solo Ansamblio“ perdainuota ir savitais skambesiais papildyta daina „Apvogė“ yra ir įvadas į birželio 14 d. „Vasaros terasoje“ Vilniuje įvyksiantį koncertą „Juoda naktis“. „Tai, kas būdavo sutinkama tik nišose, bus ištraukta į nakties šviesą. Kas skambėjo tik draugų mintyse, bus išdalinta visiems susirinkusiems“, – artėjantį koncertą pristato grupė, renginio scena besidalinsianti su draugais Visvaldu Morkevičiumi ir Benu Aleksandravičiumi („ba.“).