Baltijos šalių konkursinėje programoje šiemet varžėsi 13 filmų, šeši iš jų – lietuvių darbai.

Su „Bėgike“ konkuravo Algimanto Puipos filmas „Sinefilija“, Lauryno Bareišos „Piligrimai“, Emilio Vėlyvio „Piktųjų karta“, Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ ir Davio Simanio „Metai prieš karą“.

Spalį „Bėgikė“ laimėjo pagrindinį prizą Tarptautiniame Rygos kino festivalyje.

Tai trilerį primenanti meilės drama. Pagrindinė herojė Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi, kažkur dingęs ir jos vaikinas Vytas, jo „Facebook“ profilyje – jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria šioje situacijoje ir tai vėl gali blogai baigtis, tad ji privalo kuo greičiau rasti Vytą.

„Mergina pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe, ji blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda gyvenimas – pro šalį grėsmingai žygiuoja kariuomenė, troleibusuose ir vakarėliuose vyksta savi reikalai, o mama klausinėja „ką šiandien valgei?“ – teigia filmo kūrėjai.

Pagrindinį vaidmenį atlieka Žygimantė Elena Jakštaitė, o jos pradingusį vaikiną vaidina aktorius Marius Repšys.

– Filme „Bėgikė“ Marius Repšys sugrįžta vėl kaip Vytas, Valentinas Krulikovskis – kaip jo draugas Petras, o aktorė Indrė Patkauskaitė trumpam pasirodo kaip Jūratė. Tokie aktorių vardai buvo ir tavo pirmajame ilgametražiame filme „Šventasis“. Ar šį filmą galime laikyti tam tikru tęsiniu?

– Nežinau. Nemanau, kad tai tęsinys. Tai labiau būtų galima laikyti paraleliniu pasauliu, kuriame tie veikėjai vėl gyvena: kas būtų, jeigu jie būtų gimę kitokiomis aplinkybėmis, kitoje vietoje. Gal jie kitaip gyventų. Toks būtų paprastas paaiškinimas.

– M.Repšys Vytą vaidina jau nuo tavo pirmojo trumpametražio filmo. Ar, tavo manymu, per tiek metų Vytas kažkaip evoliucionavo? Ar jis kaip tam tikras tavo alter ego?

– Žiūrint, ką laikytume evoliucionavimu. Ta prasme, kad jis kažkaip keičiasi, tai taip. Jeigu kalbame apie evoliucionavimą, galvojame, kad žmogus turėtų tobulėti, eiti geryn. Šia prasme nežinau ir ne man apie tai spręsti. O dėl alter ego, tikriausiai iki galo ir pats nežinau. Negalėčiau paaiškinti. Galbūt norėčiau įsivaizduoti, kad esu toks tvirtas kaip M.Repšys, bet taip nėra. Aš su juo susitapatinu, bet ar tai yra alter ego, negalėčiau pasakyti. Nesu šių dalykų įsivardijęs.

– Siužetą pasakoji per Mariją. Vytą per visą filmą sutinkame kelis kartus. Kodėl pasirinkai pasakoti per ją, o ne per vaikiną, kuris dingsta prasidėjus manijos periodui?

– Todėl, kad man tai neįdomu. Kita pusė mane žymiai labiau traukia. Ligos mes apskritai nematome iki filmo pabaigos. Tik gale yra vienas epizodas. Filmas labiau apie tai, kaip žmogus gyvena šalia tos ligos. Ji, man regis, labai gerai pasitarnavo kalbant apie visas kitas temas, kurios filme paliečiamos. Ši dalis man yra kur kas įdomesnė. Bent jau tai, ką aš anksčiau matydavau arba skaitydavau, būdavo būtent iš ligonio perspektyvos, bet kodėl niekas nerodo tos kitos pusės? Kur yra liga, ganėtinai aišku. Bet ką patiri būdamas šalia, visos iškylančios dilemos, ar teisingai elgiesi norėdamas padėti, galbūt žmogus išties sako tiesą, kad jis nenori būti su tavimi, nėra taip lengva atsakyti. Man šis filmas asmeniškai įdomus tuo, kad mes iki pat galo kvestionuojame pačią Mariją ir jos veiksmus.

– Scenarijų rašei su T. ir M.Kavtaradzėmis, su kuriomis dirbai ir kurdamas „Šventąjį“. Marijos pirmasis ilgametražis filmas „Išgyventi vasarą“ pasakojo apie veikėjus, sergančius psichikos ligomis. Vytas serga bipoliniu sutrikimu. Kodėl ši tema tau, o galbūt jums visiems, kaip bendraautoriams, yra svarbi?

– Aš negaliu šnekėti už Mariją, tačiau mano atveju ši liga tobulai tiko kalbėti apie laisvės ir kontrolės, aukojimosi, meilės temas, kur yra tam tikros ribos. Jeigu tai būtų vėžys, viskas aišku. Visos fizinės ligos yra aiškios. Net ir alkoholizmas, narkotikai – viskas suprantamiau. O čia kiek kitaip. Tai tik dėl to. Toks pasirinkimas man buvo patogiausias kalbėti apie kitas temas. Pats gyvenime esu su kažkuo panašaus susidūręs ir todėl galėjau suprasti, kas tai per velnias ir kaip tu keistai jautiesi. Tu pats nesi labai adekvatus. Tau tada gali vaidentis ir šunys, ir kareiviai. Atkreipi dėmesį į dalykus, kurių kitomis aplinkybėmis nepamatytum.

– „Šventasis“ vyko ekonomikos krizės metu, kur kalbėjai apie jos paveiktą Vytą ir jo šeimą. „Bėgikėje“ matome nemažai kariuomenės automobilių, karininkų, Ona pasako užsirašiusi į savanorius. Filme taip pat epizodiškai rodomi ir keli ukrainiečiai. Man atrodo, kad filme atliepi tai, kas vyksta visuomenėje, pavyzdžiui, karo baimę.

– Taip. Tai yra mano problema. Kai galvoju apie tam tikrus elementus, iškart į juos bandau įtalpinti keletą prasmių. Tuo metu, kai ši idėja atsirado, vėl buvo skelbiami šauktinių sąrašai. Jeigu neįstojai į universitetą, turėjai eiti į kariuomenę. Buvo labai keistas laikotarpis. Gatvėje galėjai matyti vaikštančius uniformuotus kareivius. Per miestą važiuodavo karinės mašinos. Tuo metu dar turėjau televizorių ir matydavau įvairių reklamų. Viską, ką filme rodome autobusų monitoriuose, buvo realūs dalykai. Tave kviečia eiti kariauti. Tu gini tėvynę, bet ten tave moko žudyti. Gal gerai. Man tai visada kėlė dviprasmiškų jausmų.

Kai pradėjome rašyti scenarijų su Kavtaradzėmis, Teklė sakė, kad nemato šio dalyko. Ir tą dieną, kai ji tai pasakė, mieste, skirtingose vietose, tris kartus matėme kareivius. O finalas buvo išvis įspūdingas. Mes išeiname į „Menų spaustuvės“ kiemą – ir ten sėdi kareivis. Jis nebuvo koks nors aktorius, tiesiog atėjo aplankyti pažįstamo. Tačiau filme galima į tai žiūrėti ir kaip į Marijos karą, įtampos didinimą. Atrodo, kad tuoj kažkas sprogs. Ir finale sprogsta. Tik truputį kitaip.

Dabar tvyro dar didesnė įtampa su Baltarusija, Rusija. Ir tie kariai – aktualesni nei prieš penkerius metus, kai ši idėja gimė.

Kadras iš filmo

– O patį scenarijų pradėjai rašyti, kai buvo kuriamas „Šventasis“? Ar kai jau užbaigei?

– Kai užbaigiau. Turėjau parašytus gabalus, kurie pamažu susivėrė. Aš turiu kitą bėdą – vienu metu vyksta daug kitų istorijų, ir man tai patinka. Visi nori, kad scenarijus būtų kuo labiau išgrynintas, o man – priešingai, kad visko kuo daugiau būtų. Tačiau vėliau viskas išsikristalizavo ir kitos istorijos liko šalia pagrindinės.

– Marija filme vis negali patekti pas gydytoją dėl nejudančių eilių ir, atrodo, gana abejingų darbuotojų, kol galiausiai nueina į privačią kliniką. Ar čia galima įžvelgti kritikos mūsų sveikatos sistemai? Ar tokį sprendimą pasirinkai būtent įtampai kurti?

– Ir taip, ir taip. Mano pagrindinė tema šiame filme buvo laisvė. Santykių laisvė, kokia ji yra ir kaip ji ribojama. Santykiai su tėvais, su telefonu, socialiniais tinklais, valstybinėmis įstaigomis. Marija yra tarsi suparalyžiuota. Darbinis filmo pavadinimas tuo metu dar buvo „Paralyžius“. Jos kūnas ją varžo ir po truputį dingsta, tirpsta ranka. Marija negali jos valdyti, o paskui dar pradeda šlubuoti. Ji yra visiškai suspausta. Norėjosi šiek tiek atskleisti valstybinio aparato negebėjimą. Kai Marija pasijunta negerai, ji eina pas gydytojus. O dauguma esame patyrę, kaip sunku pas juos patekti.

– Tai pirmasis aktorės Žygimantės Elenos Jakštaitės vaidmuo kine. Taip pat tavo filme pirmą kartą vaidina ir Laima Akstinaitė, įkūnijanti Marijos draugę Oną. Ar „Bėgikei“ ieškojai naujų veidų? Norėjai, kad pagrindinius vaidmenis išbandytų ir kiti aktoriai?

– Aš niekada neieškau naujų vardų. Ieškau aktorių, kurie galėtų geriausiai suvaidinti tą vaidmenį, ir viskas. Labai džiaugiuosi ir iki šiol nesigailiu, kad atsirado būtent jos. Organizavome labai didelę aktorių atranką ir jos abi pasirodė kaip tinkamiausi variantai. Aš pats kartais rengiu aktorių atrankas, tad, kai režisieriai nori nežinomų vardų, man atrodo nesąmonė. Lietuva – ne ta šalis, kur galėtum surasti nežinomą profesionalą, ypač vyresnį. Iš jaunimo gali, bet iš vyresnių – be šansų.

– Kamera – visada šalia Marijos. Operatorius Narvydas Naujalis dažnai iš arti rodo merginos veidą, kuria netgi klaustrofobišką erdvę, nors dauguma veiksmo scenų vyksta atviroje erdvėje. Kaip dirbote su Ž.E.Jakštaite? Ar daug diskutavote apie jos veikėją? Ji filme patiria daug emocijų ir išeikvoja nemažai jėgų.

– Nežinau, kiek yra daug. Aš niekada gyvenime nesu dalyvavęs kitų režisierių repeticijose, todėl nežinau, kiek yra daug. Kažkiek jų buvo. Man atrodo, kad pakankamai. Nebuvo taip, kad mes penkis mėnesius kiekvieną dieną susitikdavome ir šnekėdavome. Žygimantė paskaitydavo scenarijų. Susitikdavome, pašnekėdavome apie patį scenarijų, apie jos veikėją. Jis buvo gana aiškus. Jai, žinoma, irgi kilo visokių klausimų, į kuriuos, beje, iki šiol nesugebėjau atsakyti. Man atrodydavo, kad Žygimantei į juos atsakau, jai atrodydavo, kad ne. Jai buvo visiškai nesuprantama, kaip Marija gali taip bendrauti su žmonėmis, kurie jai taip padeda. O man tai buvo labai aišku. Žygimantei tai buvo sunku suprasti. Vėliau ji ruošėsi vaidmeniui, daug bėgiojo. Kaip kažkuriame interviu Žygimantė pati sakė, ji tikrai nėra bėgikė. Šiaip visi klausia apie aktorę, bet niekas nepagalvoja, kaip sunku buvo operatoriui. Jis juk bėgo su 15 kg sveriančia kamera iš paskos. Jam buvo dar sunkiau.

Keletą kartų iš tokių rimtų kritikų išgirdau, kad čia devintas vanduo nuo rumunų kino kisieliaus. Tad man kilo noras padaryti kitaip. Neslėpsiu, kad kino kritikų nuomonė man labai svarbi.

– „Bėgikė“ labai skiriasi nuo tavo ankstesnės kūrybos. Veiksmas filme niekada nesibaigia. Ar tai buvo kažkas, ką norėjai išbandyti, ar ritmą padiktavo pačios istorijos idėja?

– Iš tikrųjų norėjau išbandyti, bet kartu ritmą padiktavo istorija. Bet klausimas, kas buvo pirmiau: ar tai, kad norėjau pabandyti, ar istorija nuvedė ta kryptimi. Norėjosi išeiti iš komforto zonos, tokio lėtesnio kino. Tai mane buvo pradėję erzinti. Keletą kartų iš tokių rimtų kritikų išgirdau, kad čia devintas vanduo nuo rumunų kino kisieliaus. Tad man kilo noras padaryti kitaip. Neslėpsiu, kad kino kritikų nuomonė man labai svarbi. Mane nuo šešiolikos metų tikriausiai labiau formavo Saulius Macaitis nei bet koks kino režisierius. Iš kitos pusės, po visų mano trumpametražių ir ilgametražių filmų atrodė, kad mane spraudžia į kažkokius rėmus. Kartu ir pats tai dariau. Todėl specialiai norėjosi daryti kitaip. Gal kitas filmas bus komedija?

– Jeigu neklystu, tai pirmas kartais, kai dirbi su operatoriumi N.Naujaliu. Anksčiau tavo filmus daugiausia filmavo Linas Dabriška. Kaip vyko jūsų darbo procesas? Kaip sprendėte, kokia turėtų būti vizualinė kino kalba?

– Mums kažkiek yra tekę dirbti kartu studijų metais. Su „Bėgike“ daug dirbome. Vienu metu galvojau, kad gal vienaip reikia filmuoti. Gal nesileisiu į detales, nesakysiu, kokių ten buvo variantų. Galų gale nusprendėme, kad variantas turi būti toks, nes jis geriausiai atliepia istoriją. Iš pradžių turėjau daugiau pretenzingų pamąstymų, bet paskui žiūri sceną ir pats ja netiki. Tad bandymų metu nusprendi, kad to nereikia. Kamera filme visada yra tarsi arti, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji artėja ir kampas po truputį platėja, pasaulis darosi vis labiau deformuotas. Ne taip, kaip kokio Terry’io Gilliamo filmuose, bet po truputį viskas darosi keisčiau. Kai žiūrovas žiūri, jeigu ne jo sąmonę, tai pasąmonę tai turėtų veikti. Mano kodinė šio filmo frazė buvo: darbais, o ne žodžiais tėvynę mes mylime. Tą patį pritaikiau meilei. Kad meilė turi būti konkretus veiksmas, ją reikia parodyti būtent per veiksmą. Todėl ir atsirado toks kameros judėjimas lyg kokiame veiksmo filme.

Kadras iš filmo

– Ankstesniuose filmuose mėgai garso takeliams naudoti lietuvišką populiariąją muziką. „Šventajame“ net buvo išgalvota merginų grupė. „Bėgikėje“ girdime daugiau indie atlikėjų dainų: „Kablanook“, „Solo Ansamblio“, „Garbanoto“. O patį garso takelį kūrė čekų kompozitorius Jakubas Ratajus. Ar muziką rinkaisi tokią, kuri derėtų su pačiais veikėjais? Ko jie patys klausytųsi?

– Taip. Koks veikėjas, tokia ir muzika. Vieną dainą specialiai filmo šokių scenai sukūrė Domas Strupinskas. Garso takelio kompozitorius neturėjo patirties kine. Man čekų koprodiuseriai pasiūlė daug kompozitorių ir liepė rinktis. Ir išsirinkau tą, kuris kinui nebuvo nieko sukūręs. Bet man jo muzika labiausiai patiko ir atrodė, kad tiks mūsų filmui. Jakubui įkvėpimo šaltiniu garso takeliui tapo magnetinio rezonanso aparatas. Pagal jį ir širdies ritmą jis parašė muziką. Iš tiesų man su juo ir kitais čekais labai patiko dirbti.

– Tavo visuose filmuose kalbama apie meilę, santykius. Kodėl pasirenki kurti būtent šia tema?

– Nežinau. Turbūt man svarbu. Aš labai norėčiau to nedaryti, tačiau natūraliai taip išeina. Negaliu to paaiškinti. Tikriausiai reikėtų eiti pas psichoterapeutą, kad man papasakotų.

Žygimantės Elenos Jakštaitės ir Mariaus Repšio įkūnytų herojų dramą nuo lapkričio 19 d. žiūrovai galės išvysti kino teatruose visoje šalyje.

Režisierius Andrius Blaževičius prieš premjerą neslėpė jaudulio. „Kuriu tikrai asmeniškus filmus ir į juos sudedu visą širdį, tad kiekviena nuomonė ypatingai rūpi. Kartais tai nėra lengva“, – šypsosi režisierius. „Jaudinausi ir prieš tarptautinę premjerą Karlovi Varuose, bet namie viskas dar svarbiau ir stipriau. Smalsu, kaip žiūrovai supras filmą, pagrindinę heroję ir jos elgesį. Karlovi Varuose salėje po filmo mačiau verkiančių žiūrovų, buvo įdomu klausytis man pačiam netikėtų interpretacijų apie atskirus filmo elementus. Pavyzdžiui, kas yra tas šalia herojės vis atsirandantis juodas šuo?“

Paklaustas, kokią užuominą duotų žiūrovui prieš pat filmo peržiūrą, A. Blaževičius pakvietė į kiekvieną personažą žvelgti visapusiškiau. „Marija yra ir teigiamas, ir neigiamas personažas tuo pat metu. Ją galima mylėti ir kartu jos neapkęsti. Suprasti ir tuoj pat teisti. Tiesą sakant, šiame filme visi personažai yra nevienareikšmiški – kaip ir kiekvienas iš mūsų būname gyvenime“, – pasakoja režisierius.

Jam antrina „Bėgikės“ prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). „Manau, žiūrovams paliks įspūdį aktorės Ž. E. Jakštaitės suvaidinta pagrindinė herojė. Ji įtraukia, tu už ją sergi, Marija trikdo, glumina, vėliau jau pagauni save, kad pyksti ant jos: „čia jau nesąmones darai“, o po kelių akimirkų vėl persigalvoji: „oi, bet tai tikrai sunku, suprantu, bėk... Ne, jau nebebėk... Žinai, visgi bėk“. Retai būna, kad toks stiprus įsitraukimas į herojaus veiksmus išsilaikytų visą filmą, o Marija nuo pat pradžių prisikabina ir nepaleidžia. Tai nuolat kartojo ir tarptautiniai kritikai – jos išgyvenama jausmų paletė, kurią kartu išgyvena ir žiūrovas, yra labai stipri.“

Marija Razgutė prisimena pačią filmo pradžią – idėją, kurią atsinešė A. Blaževičius. „Vieną dieną Andrius mane pakvietė pasivaikščioti. Tokiais atvejais jau žinau, kad kažką sugalvojo. Bevaikščiojant jis papasakojo, kad nori daryti filmą apie moterį. Tokią, kuri yra labai stipri, bet kartu yra tarsi kovoje už tam tikrą laisvę kaip metaforą. Man labai patiko laisvės idėjos kvestionavimas ir mėginimas subtiliai klausinėti, kur yra laisvė, o kur – jau pasiaukojimas. Kai sakai, kad mylėsi bėdų turintį žmogų, kas tai yra iš tiesų – tavo stiprybė laisvėje rinktis ar auka?“ – svarsto prodiuserė.

Naujausias A. Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ – trilerį primenanti meilės drama. Pagrindinė herojė Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Kažkur dingęs ir jos vaikinas Vytas, jo „Facebook“ profilyje – jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria šioje situacijoje ir tai vėl gali blogai pasibaigti, tad ji privalo kuo greičiau surasti Vytą. Ji pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe, ji blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda gyvenimas – pro šalį grėsmingai žygiuoja kariuomenė, troleibusuose ir vakarėliuose vyksta savi reikalai, o mama klausinėja „ką šiandien valgei?“.

Rygos festivalyje „Bėgikė“ gavo geriausio filmo apdovanojimą, o dar iki tarptautinės premjeros už vaidmenį šiame filme Ž. E. Jakštaitė pateko tarp 10–ies daugiausiai žadančių Europos kino aktorių. Šios „European Film Promotion“ inicijuojamos programos metu anksčiau buvo pastebėti tokie žinomi aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan. Dingusį pagrindinės herojės vaikiną Vytą vaidinantis Marius Repšys yra „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas, už vaidmenį pirmajame A. Blaževičiaus filme „Šventasis“ Lietuvių kino akademijos įvertintas kaip geriausias metų aktorius.

Filme „Bėgikė“ taip pat vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė, Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Valentinas Krulikovskis („Šventasis“), Viktorija Kuodytė („Miegančių drugelių tvirtovė“), ir kt. Filmo scenarijaus autoriai: Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“), koprodiuseriai iš Čekijos: Vratislav Šlajer ir Jakub Košťál („Bionaut“). Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

„Šis filmas konkursinėje programoje išsiskyrė dėl savo puikaus išpildymo ir įspūdingo psichinės sveikatos, empatijos ir technologijų santykio tyrinėjimo nagus graužti verčiančioje kelionėje po miestą. Be to, mums dar ilgai atmintyje išliks sudėtingas ir daugiasluoksnis pagrindinio šio filmo vaidmens atlikimas“, – skirdama apdovanojimą sakė Rygos tarptautinio kino festivalio žiuri. Šiemetinio festivalio filmai – nugalėtojai buvo atrinkti iš daugiau nei 100 dešimtyje sekcijų ir konkursų besivaržiusių kūrinių.

Iš anksto nufilmuotoje improvizuotoje apdovanojimų ceremonijoje pagrindinį vaidmenį atlikusi Ž. E. Jakštaitė Rygos kino festivaliui dėkojo visos filmo komandos vardu. „Esame laimingi ir pagerbti gauti šį apdovanojimą šiais sudėtingais laikais. Dabar yra dar svarbiau būti išgirstiems, pamatytiems, suprastiems, tad šis apdovanojimas mums yra labai brangus“, – ant scenos sakė aktorė, už šį darbą metų pradžioje pelniusi prestižinį „Shooting Stars 2021“ apdovanojimą.

Naujausias A. Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ – trilerį primenanti meilės drama. Pagrindinė herojė Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Kažkur dingęs ir jos vaikinas Vytas, jo feisbuko profilyje – jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria šioje situacijoje ir tai vėl gali blogai pasibaigti, tad ji privalo kuo greičiau surasti Vytą. Ji pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe, ji blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda gyvenimas – pro šalį grėsmingai žygiuoja kariuomenė, troleibusuose ir vakarėliuose vyksta savi reikalai, o mama klausinėja „ką šiandien valgei?“.

Šių metų pradžioje už vaidmenį „Bėgikėje“ Žygimantė Elena Jakštaitė pateko tarp 10-ies daugiausiai žadančių Europos kino aktorių, renkamų tarptautinio tinklo „European Film Promotion“. Šios programos metu buvo pastebėti ir tokie žinomi aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan. Dingusį pagrindinės herojės vaikiną Vytą vaidinantis Marius Repšys yra „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas, už vaidmenį pirmajame A. Blaževičiaus filme „Šventasis“ Lietuvių kino akademijos įvertintas kaip geriausias metų aktorius.

Filme „Bėgikė“ taip pat vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė, Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Valentinas Krulikovskis („Šventasis“), Viktorija Kuodytė („Miegančių drugelių tvirtovė“), ir kt. Filmo scenarijaus autoriai: Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“), koprodiuseriai iš Čekijos: Vratislav Šlajer ir Jakub Košťál („Bionaut“). Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

500 tūkst. eurų skirta režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmui „Paralyžius“, už 450 tūkst. eurų Kristijonas Vildžiūnas kurs filmą „Dainos lapei“, 378 tūkst. eurų numatyta Ernesto Jankausko filmui „Deguonis“.

Su valstybės parama bus kuriamas 21 vaidybinis ilgametražis, du vaidybiniai trumpametražiai, 11 dokumentinių ilgametražių, vienas dokumentinis trumpametražis, trys animaciniai trumpametražiai filmai ir trys interaktyvaus kino projektai.

„Džiugu, kad kasmet sulaukiame debiutuojančių kūrėjų – šiemet finansuosime režisierių Irmos Pužauskaitės ir Dovilės Šarutytės ilgametražius vaidybinius filmus“, – pranešime cituojamas Lietuvos Kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

I. Pužauskaitė gavo 50 tūkst. eurų finansavimą filmui „9-tas žingsnis“, D. Šarutytė už 100 tūkst. eurų kurs filmą „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“.

R. Kvietkauskas pažymi, kad su naujais sumanymais neužtrunka ir jau sėkmingai debiutavę autoriai – A. Blaževičius ir E. Jankauskas su gautu finansavimu pradės kurti savo antruosius ilgametražius filmus.

„Pridėję vyresnės kartos kino meistrų kuriamus darbus galime tikėtis, kad ateinančiais metais kino teatrų lankytojai Lietuvoje bei tarptautinių festivalių programų sudarytojai užsienyje tikrai turės iš ko pasirinkti“, – teigia Lietuvos kino centro direktorius.

Iš paskirstyto finansavimo 2,6 mln. eurų skirti 28 filmo gamybos darbų projektams ir 307 tūkst. 920 eurai – 14 parengiamųjų darbų projektams vykdyti. Iš finansuojamų gamybos projektų 15 bus įgyvendinami kartu su kitų šalių partneriais ir jų finansavimu.

Lietuvos prodiuseriai ir kūrėjai dirbs kartu su kolegomis iš Prancūzijos, Liuksemburgo, Švedijos, Suomijos, Belgijos, Vokietijos, Čekijos, Bulgarijos, Gruzijos, Ukrainos, Kroatijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir pirmą kartą – Serbijos.

Iš viso remiamus projektus įgyvendins 24 prodiuserių kompanijos, savo sumanymus realizuos 45 kino režisieriai. Pasak Kino centro, per šiemet pirmąjį finansavimo konkursą kino projektams paremta 64,7 proc. teiktų naujų projektų paraiškų.

Lietuvos kino centras taip pat pranešė tęsiantis paramą užbaigti 9 filmams, kuriamiems ir valstybės finansuojamiems nuo 2018 metų.

Filmų parengiamųjų ir gamybos darbų paraiškas vertino trys ekspertų komisijos, kuriose dirbo filmų gamintojai, kino kūrėjai ir vertintojai: prodiuserės Lineta Mišeikytė, Ieva Norvilienė, Marija Razgutė, režisieriai Algimantas Puipa ir Ignas Meilūnas, kritikai Rasa Paukštytė, Auksė Kanceravičiūtė, Gediminas Kukta, kompozitorius Juozas Širvinskas.

Kitas finansavimo konkursas vyks balandžio mėnesį.

Ji surengta vienoje iš „Šventojo“ filmavimo lokacijų – Kirtimų kultūros centre. Spaudos konferencijoje dalyvavo režisierius A. Blaževičius, prodiuserė Marija Razgutė, viena iš scenarijaus autorių Teklė Kavtaradzė bei aktoriai Marius Repšys, Valentinas Krulikovskis ir Lukas Malinauskas.

Apie „Šventąjį“ žiniasklaidoje netyla kalbos jau metai laiko – kuomet 2016 m. spalį jis buvo pakviestas pasaulinėms premjeroms į A klasės Varšuvos ir Busano festivalius. Dėmesys filmo kūrėjams, žinoma, suintensyvėjo ir prieš nacionalinę premjerą, kuri įvyks rugsėjo 19 d. Nuo rugsėjo 22-osios filmas bus prieinamas ne tik penkių didžiųjų, bet ir keliolikos kitų miestų žiūrovams.

Šiandien įvykusiame susitikime su „Šventojo“ kūrybine grupe buvo diskutuojama apie lietuviško kino žiūrovo poreikius, šalies kino industriją, Lietuvių kino akademijos apdovanojimų įtaką filmo lankomumui ir, žinoma, dalijamasi apie „Šventojo“ kūrybinį procesą.

Keletas dalyvių pasisakymų

Režisierius Andrius Blaževičius: "Filmas – labai aktualus Lietuvai. Kurdamas jį, žinoma, pirmiausia galvojau apie save, antras dalykas – apie valstybę ir apie lietuvišką kiną, kokį jį norėčiau matyti. „Šventasis“ – kaip to pavyzdys. Jis svarbus, aktualus ir jį reikia pažiūrėti.

Filme rodoma kasdienybė, tačiau tai – fiktyvus pasaulis, nors jis ir atpažįstamas. Dažnas žiūrovas nori bėgti nuo realybės, tačiau tai prie gero nepriveda. Jei neigsi realybę, kaip tu ar tavo aplinkiniai gyvena, baigsis tam tikromis psichologinėmis traumomis.

Kurdami „Šventąjį“, mes galvojome apie žiūrovą. Visi galvoja, nors ir sako, kad to nedaro. Tačiau nepaisant to, vis tiek darėme taip, kaip norėjome.

Sunku prognozuoti, ar šešios „Sidabrinės gervės“ turės įtaką filmo lankomumui. Gali būti visaip. Gal kažką net išgąsdins, kad tai nesuprantamas kinas, tačiau taip tikrai nėra".

Viena iš scenarijaus autorių Teklė Kavtaradzė: "Filmui labai daug davė tai, kad scenarijų rašėme trise (Andrius Blaževičius, Marija ir Teklė Kavtaradzės – past.). Trys skirtingi žvilgsniai buvo labai naudingi. Daug tardavomės. Rašymo procesas buvo labai ilgas. Scenarijus keitėsi ir tada, kai atrodė, kad dabar jis jau tikrai baigtas".

(Nuotraukoje - Teklė Kavtaradzė)

Aktorius Marius Repšys: "Scenarijus buvo rašomas trejus metus. Taip ir kuriami geri filmai. Dabar darosi populiaru per mėnesį parašyti scenarijų, per dvi savaites pagal jį nufilmuoti filmą ir jau po mėnesio surengti premjerą. Man tai neatrodo teisingas būdas kurti kiną. Geras kinas turi turėti laiko subręsti.

Labai apmaudu, kai skambina režisieriai ir siūlo nusifilmuoti, tu sutinki, bet po to, kai išgirsti, kad už pamainą jie gali pasiūlyti 120 eurų, labai nusivili. Tai – pasityčiojimas iš aktoriaus profesijos. Jei neturi pinigų, nedaryk filmo.

Man patinka „Šventasis“, nes jis nėra vienplanis, tarkime, vien apie krizę. „Šventajame“ yra ir meilės, ir religinių paieškų. Kiekvienas gali rasti kažką sau. Labai gerai, kad lietuviškame kine atsiranda tokių filmų, kurie turi tą „antrą dugną“. Tik labai svarbu, kad tuo pačiu jie būtų ir kokybiški, koks ir yra „Šventasis“.

Režisierius filmą kūrė ne tik tam, kad užsidirbtų, bet ir kad spręstų problemas.

Prodiuserė Marija Razgutė: "Galvodami apie žiūrovą, nebandėme jam pataikauti. Tačiau noras, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių, visada buvo. Tačiau stengėmės išlikti teisingi prieš patį filmą, negalvoti tik apie skaičius.

Šešios „Sidabrinės gervės“ – pirmiausia mums yra didžiulis kino bendruomenės įvertinimas. Patyrusių, vyresnių kolegų įvertinimas mus, kaip debiutinio kino kūrėjus, labai padrąsino. Antra – tai geriausias metų filmas, kurį reikia pamatyti, kad turėtum savo nuomonę.

Pirmiausia filmas parodytas užsienio festivaliuose ir tik vėliau Lietuvoje, nes tokia yra lietuviškų filmų platinimo specifika. Mes neturime pasirinkimo, kur rodyti filmą, nes šalyje egzistuoja tik vienas kino teatrų tinklas. Tad premjeros datą reikia rezervuoti ir dvejus metus į priekį. Taip nutiko ir su „Šventuoju“. Kadangi filmo nacionalinė premjera buvo numatyta 2017 m. rudenį, o mes jį užbaigėme 2016 m., teikėme paraiškas užsienio festivaliams. Ir jei pakviesdavo, žinoma, važiuodavome. Nėra, kad džiaugiamės tokia tvarka – pirmiau pasaulinė premjera užsienyje ir tik vėliau nacionalinė, tačiau nesinori ir rodyti filmo šiltuoju sezonu, kuomet kino teatrų lankomumas yra smarkiai kritęs. Bet kuriuo atveju džiugu, kad lietuviškas kinas įgauna pagreitį, šiuo metu kuriami net 4 filmai".

Aktorius Valentinas Krulikovskis: "Dažnai kasdienybėje ieškome to, ko nereikia. Įdomiau tai, kas tolima, pavyzdžiui, Marsas. Nors aplink yra daug svarbesnių dalykų, bet žmonės kitur ieško tiesos. Taip ir mano personažas Petras, užsidega noru surasti Jėzų Kristų mačiusį vaikiną".

(Nuotraukoje - Valentinas Krulikovskis)

Aktorius Lukas Malinauskas:  "Siužetinė linija apie Jėzų Kristų filme vaizduojamą kasdienybę pakelia į aukštesnį lygį. Iš pradžių tai būna nepasiekiama – tik telefono ekrane, o kai tampa pasiekiama – sudūžta".

Montažo režisierė Silvija Vilkaitė: "Montažas yra empatijos mokslas – kuo esi jautresnis, tuo tau lengviau dirbti su medžiaga. Prieš gaudama nufilmuotą medžiagą, jaudinausi, ką reikės daryti, jei ji man nepatiks, juk turėsiu su ja gyventi tris mėnesius. Tačiau „Šventojo“ montavimas buvo vienas geriausių etapų. Gavau labai daug gerų dublių, stebėjausi, kaip Andrius geba dirbti su daugiau nei dviem trim aktoriais. Kokios organiškos tos masinės scenos. Montavau viena, be režisieriaus, nes manau, kad jis šiame procese nėra reikalingas. Režisierius jau pavargęs nuo tos medžiagos, o montažo režisierius atvirkščiai – prie jos neprisirišęs. O tai tikrai padeda pasakojamai istorijai".

„Šventasis“ Lietuvos kino teatruose nuo rugsėjo 22 d.

Jubiliejinę, dešimtąją, kino apdovanojimų ceremoniją atidarė Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė, Europos kino akademijos narė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė G. Arlickaitė.

„Dešimtieji metai – puikus laikas peržvelgti, ko siekiame. Siekiame įvertinti, kas kasmet vyksta mūsų kine ir pagerbti tuos, kuriems esame dėkingi už tai, kad turime savo nacionalinį kiną. Netradiciškai jubiliejiniais metais pirmoji išskris „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui. Ja ne tik norėjome pagerbti talentingą žmogų, bet neleisti nugrimzti užmirštin tam, kas buvo tikra, gera ir gražu“, – renginio atidarymo metu kalbėjo Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė.

Kino bendruomenę sveikino ir šių apdovanojimų globėjas premjeras Saulius Skvernelis. Jis „Auksinės gervės“ statulėle už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui apdovanojo aktorių Vytautą Paukštę.

„Sidabrinės gervės kiaušiniu“ įvertintas metų geriausias studento darbas – juosta „Kalnai kalnai“, kurią režisavo Marija Stonytė, besimokanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Darbo vadovė – Giedrė Beinoriūtė. Apdovanojimą studentei įteikė aktorius Vladas Bagdonas.

Metų geriausiu dokumentiniu filmu paskelbtas „Moteris ir ledynas“. Filmo režisierius – Audrius Stonys, prodiuserė – Radvilė Šumilė. „Sidabrinę gervę“ juostos kūrėjams įteikė profesorius Liudas Mažylis.

Geriausio trumpametražio vaidybinio filmo kategorijoje nugalėjo „Motinos diena“, režisierė Kamilė Milašiūtė, prodiuserės Marija Fridinovaitė ir Marija Razgutė. LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius ne tik įteikė apdovanojimą laureatėms, bet ir nepraleido progos pasisakyti apie Rusijoje kalinamą ukrainiečių režisierių. „Pasielgsiu ne pagal scenarijų. Noriu pasinaudoti proga ir pareikšti: laisvę Olegui Sencovui! Kas nežino, tai yra ukrainiečių režisierius, kuris buvo suimtas dėl kaltinimų sąmokslu organizuoti „teroristinius išpuolius“ Kryme po to, kai šį pusiasalį aneksavo Maskva. Tad dar kartą, laisvę Olegui Sencovui!“, – kalbėjo A. Siaurusevičius.

Profesorius Alfredas Bumblauskas apdovanojimą už metų geriausią animacinį filmą „Kaukai“ įteikė režisieriui Gediminui Šiauliui. Filmo prodiuserė – Miglė Pelakauskė.

Penktoji nominacija – metų geriausias bendros gamybos filmas – atiteko juostai „Aš čia tik svečias“. Ši juosta – Čilės ir lietuvių bendros gamybos projektas, su juo dirbo lietuvių režisierė ir prodiuserė Giedrė Žickytė. Apdovanojimą įteikė Lietuvos pramonininkų konfederacijos pirmininkas Robertas Dargis.

„Sidabrinė gervė“ už metų geriausią antraplanį aktorės vaidmenį atiteko Gelminei Glemžaitei, vaidinusiai filme „Šventasis“ (režisierius Andrius Blaževičius). Statulėlę laureatei įteikė vienas žymiausių Lietuvos operatorių Ramūnas Greičius.

Metų geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje nugalėjo Valentinas Krulikovskis už vaidmenį filme „Šventasis“. Jį su pergale scenoje sveikino Alina Orlova.

Apdovanojimas už metų geriausią profesinės meistrystės darbą iš lengvaatletės Airinės Palšytės rankų atiteko Uljanai Kim – už bendros gamybos filmų su Estija ir Latvija „Apsimetėliai“ (režisierius Vallo Toomla), su Latvija – „Pelenų sanatorija“ (režisierius Davis Simanis) ir lietuvių ilgametražio vaidybinio kino filmo „Senekos diena“ (režisierius Kristijonas Vildžiūnas), prodiusavimą.

Specialaus apdovanojimo – publikos pasirinkimo – kategorijoje nugalėjo „Zero III“ (režisierius Emilis Vėlyvis). Apdovanojimą įteikė Liuminata Vainauskienė ir Martynas Levickis.

Už metų geriausią dailininko darbą „Sidabrine gerve“ apdovanotas Galius Kličius, dirbęs su režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu filme „Senekos diena“. Apdovanojimą įteikė dailininkas Raimondas Savickas.

Už metų geriausią montažo režisieriaus darbą apdovanoti Emilis Vėlyvis ir Paulius Zavadskis, kūrę filmą „Zero III“. „Sidabrinę gervę“ laureatams įteikė Europos Komisijos atstovybės Vilniuje vadovas Arnoldas Pranckevičius.

Metų geriausios aktorės vaidmenį, komisijos nuomone, sukūrė Gabija Jaraminaitė, vaidinusi filme „Amžinai kartu“ (režisierė Lina Lužytė). Vieną žymiausių Lietuvos kino aktorių apdovanojo režisierius Marius Ivaškevičius.

Aktorė Elvyra Žebertavičiūtė apdovanojo metų geriausią aktoriaus vaidmenį filme „Šventasis“ sukūrusį Marių Repšį.

Metų geriausią kompozitoriaus darbą atliko Denisas Zujevas, Eglė Sirvidytė, Jurga Šeduikytė ir „Mixtape Club“, sukūrę muziką filmui „Kaukai“ (režisierius Gediminas Šiaulys). Jiems „Sidabrinę gervę“ dovanojo atlikėja Jazzu.

Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „Avaka“ vadovas Darius Vaitiekūnas metų geriausiu operatoriaus darbu paskelbė Audriaus Kemežio darbą režisieriaus Audriaus Stonio filme „Moteris ir Ledynas“.

Aktoriai Darius Meškauskas ir Viktorija Streiča apdovanojo metų geriausią scenarijų filmui „Šventasis“ parašiusius Andrių Blaževičių, Mariją Kavtaradzę ir Teklę Kavtaradzę.

Režisierius Andrius Blaževičius, sukūręs filmą „Šventasis“, atsiėmė apdovanojimą už metų geriausią režisieriaus darbą. Statulėlę jam įteikė Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

Geriausiu metų ilgametražiu kino filmu pripažintas režisieriaus Andriaus Blaževičiaus ir prodiuserės Marijos Razgutės filmas „Šventasis“. Kūrėjus su pergale sveikino Lietuvos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Kino kūrėjų darbus šiemet vertino kino režisierė Alantė Kavaitė, kino operatorė Kristina Sereikaitė, kino filosofas Nerijus Milerius, kompozitorius Algirdas Martinaitis ir komisijos pirmininkė – Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė Gražina Arlickaitė.

Šiemet vertinimo komisijai buvo pateikta per 40 filmų, iš jų dešimt pilnametražių vaidybinių, dvylika animacinių ir dešimt studentų filmų.

Iškilmingo renginio su nekantrumu ypač laukia jaunosios kartos režisierius Andrius Blaževičius. Jo filmas „Šventasis“ pretenduoja net į 11 Lietuvių kino akademijos apdovanojimų, tarp kurių – Geriausio ilgametražio vaidybinio kino filmo, Geriausio režisieriaus darbo, Geriausio operatoriaus darbo, Geriausio montažo režisieriaus darbo ir kitos kategorijos.

Dar 2012 metais A. Blaževičiaus režisuotas trumpametražis filmas „Dešimt priežasčių“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Tai buvo antrasis jo režisuotas filmas, vainikavęs magistro darbą bei sulaukęs kino kritikų palankumo. Tuo metu visi kalbėjo, jog jaunasis režisierius yra vienas perspektyviausių kino kūrėjų Lietuvoje, o šiandien mes galime tuo įsitikinti. Šių metų apdovanojimuose filmas „Šventasis“ sulaukė daugiausia nominacijų. Režisierius džiaugiasi tokiu įvertinimu ir nors mano, kad visų statulėlių nelaimės, neabejoja, kad visi prisidėję prie šio filmo yra verti būti apdovanoti.

Režisierius A. Blaževičius sutiko atsakyti į dešimt klausimų.

- Mėgstamiausias filmas?

- ,,Šventasis“. O jei rimtai, vieno mėgstamiausio filmo neturiu. Šiuo metu žiūriu daug Pietų Korėjos žanrinių filmų. Prieš kokius 10 metų tikrai būčiau žinojęs atsakymą – sakyčiau, kad mėgstamiausias filmas yra dešimties dalių režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio serialas ,,Dekalogas“.

- Kada įvyko pirmieji ,,Sidabrinės gervės“ apdovanojimai?

- Gal 2008 metais?

- Kaip jaučiatės sulaukęs net 11-os nominacijų?

- Visai neblogai.

- Ar tikitės laimėti visas?

- Manau, kad žmonės, prisidėję kuriant mūsų filmą, verti visų gervių. Ypač aktoriai. Be abejo, visų gervių nelaimėsime. Taip nebūna. Be to, šiemet tikrai yra ne vienas ir ne du gervių statulėlių verti vaidybiniai filmai.

- Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

- Labai malonu. Tikrai labai apsidžiaugiau. Tik buvo šiek tiek gaila, kad garso režisieriai Julius Grigelionis ir Marius Blažys negavo nominacijos, nes tiesiog apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ nėra garso kategorijos. Jie tikrai verti paminėjimo. Kaip ir kostiumų dailininkė Fausta Naujalė, grimo dailininkė Jurgita Globytė ir kiti. Tiek daug puikių talentingų žmonių prisidėjo prie mūsų filmo, norisi juos visus paminėti.

- Jeigu patektumėte į nelaimingą atsitikimą ir negalėtumėte pakviesti nieko kito tik filmų herojų, kuris herojus tai būtų?

- Priklauso nuo nelaimingo atsitikimo. Šiaip, manau rinkčiausi tarp Supermeno ir Jėzaus Kristaus.

- Ar sunku būti žinomu?

- Aš nesu žinomas. Gal kino bendruomenėje kai kas mane žino, bet ir tai turbūt nelabai.

- Jeigu galėtumėte papietauti su bet kuriuo kino kūrėju, gyvu ar mirusiu, su kuo pietautumėte ir ką užsisakytumėte?

- Su Audriumi Stoniu Linco kino festivalyje valgėme dešreles ir šnicelį. Man labai patiko. Mielai pakartočiau. Arba su Maratu Sargsyanu jo šeimos restorane ,,Araratas“ suvalgyčiau liulia kebabą.

- Kada paskutinį kartą žiūrėjote televizorių?

- Šiandien. Žiūrėjau NBA krepšinio rungtynes. Žaidė ,,Golden State Warriors“ ir ,,Cleveland Cavaliers“.Taip pat paklausiau Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo ištraukų.

- Jei nebūtumėte režisierius, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?

- Turbūt būčiau prastas istorikas. Metus mokiausi istorijos. Dar visai gerai save įsivaizduoju Seimo nario vaismenyje. Eičiau į posėdžius su treningais ir šlepetėmis. Dėl to žmonės už mane ir balsuotų.

Jau dešimtą pavasarį į Lietuvą sugrįžtantys apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys jubiliejiniai apdovanojimai vyks birželio 13-ają, 18.30 val. Vilniaus Kongresų rūmuose ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Prestižinių apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ globėjas yra Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Apdovanojimus organizuoja Lietuvių kino akademija ir Lietuvos kino centras.