Įtaką daro jungdami žmones

Daugelis galvoja, esą mažos mūsų šalies pasiuntiniai negali daryti įtakos ES politikai, kad viską sprendžia tik didžiausių sąjungos šalių atstovai.

Pasirodo, kur kas mažesnis nei kituose balsavimuose rinkėjų aktyvumas renkant EP narius būdingas ir didžiosioms Europos valstybėms.

A. Kubilius savo bei kolegų pavyzdžiu klaipėdiečiams įrodė, jog net keli šalies atstovai gali daryti įtaką visai Europos politikai.

Pirmąją karo Ukrainoje dieną iš daugiau nei 30 šalių jis subūrė plačią parlamentarų koaliciją „Vieningai už Ukrainą“, kurios nariais tapo per 400 nacionalinių parlamentų narių. Tai buvo įtikinantis pavyzdys, kad svarbiausia – gebėti burti bendraminčius ir dirbti kolektyviai.

„Pirmas mūsų laimėjimas, vos prasidėjus karui Ukrainoje, buvo sustabdyti rusiškų dujų pirkimą Europoje ir griežtų sankcijų įvedimas Rusijai. Įtikinti vokiečius atsisakyti rusiškų dujų nebuvo lengva, bet tai padaryti pavyko. Vien pamojuoti vėliavėle neužtenka, reikia gebėti jungti žmones ne tik savo, bet ir kitose frakcijose“, – vieną ryškiausių savo darbų paminėjo A. Kubilius.

Jis įsitikinęs, kad būdami europiečiai Lietuvos žmonės privalo norėti konkrečios politikos, todėl balsuodami už kandidatus į EP turėtų tinkamai pasirinkti.

Trūksta žinojimo

Ne kiekvienas mūsų šalies žmogus žino, ką veikia europarlamentarai.

Susitikdama su žmonėmis Lietuvoje R. Juknevičienė patyrė – neretai galvojama, jog 11 išrinktų mūsų šalyje europarlamentarų drauge atstovauja Lietuvai. Todėl tenka aiškinti, jog Europos Parlamentas pagrįstas politinėmis grupėmis, formuojamomis iš partijų.

R. Juknevičienė drauge su trimis partijos kolegomis priklauso Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai ELP, kurią sudaro per 170 narių, ir yra jos pirmininko pavaduotoja, atsakinga už užsienio politiką ir saugumą.

A. Kubilius yra EP užsienio reikalų komiteto narys bei Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto narys, EP delegacijos (Euronest) parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas, be to, yra parlamentinės delegacijos į Ukrainą narys.

Lygindamas šį darbą su patirtimi dirbant Lietuvoje ministru pirmininku, A. Kubilius pripažino, kad darbas EP yra intensyvesnis.

Jaunimas prašo balso

Pokalbis su klaipėdiečiais buvo gyvas, europarlamentarų pasakojimas apie nuveiktus ir dirbamus darbus džiugino ir vertė norinčiuosius paklausti kelti rankas.

Klausimai stebino ir rodė klausytojų gyvenimiškas bei politines nuostatas, ne kiekvienu atveju sutampančias su svečių. Europarlamentarai nevyniojo žodžių į vatą, tiesiai ir atvirai polemizavo su klausytojais.

I. Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinio salėje, kur vyko susitikimas, buvo nemažai jaunų žmonių. Pasirodo, jiems taip pat rūpi politika. Apie tai bylojo merginos klausimas apie galimybę Lietuvoje balsavimo teisę suteikti jaunuoliams nuo 16 metų.

R. Juknevičienė pripažino, kad tai būtų teigiamas sprendimas, ir apie tai mūsų šalies jaunuoliai jau diskutavo Seime. Europarlamentarei patinka Norvegijos patirtis, kur mokyklose 16-mečiams privalomi susitikimai su politikais.

Likus dviem savaitėms iki rinkimų, tokio amžiaus paaugliai balsuoja, nors jų balsai nėra įskaičiuojami, bet yra skelbiami viešai. Taip jauni žmonės turi galimybę išreikšti savo požiūrį, o svarbiausia, taip mokosi dalyvauti politikoje.

Publikacija parengta bendradarbiaujant su ELP frakcija EP.

Kaip pranešė partija, toliau rikiuojasi europarlamentarė Rasa Juknevičienė, Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, europarlamentaras Liudas Mažylis, Seimo vicepirmininkė, TS-LKD frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, Seimo narys Matas Maldeikis, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Seimo narys Audronius Ažubalis ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Reitingavimo rezultatus dar turės patvirtinti partijos Centrinė rinkimų komisija bei prezidiumas, galutinį kandidatų sąrašą tvirtins TS-LKD taryba.

Pirmąsyk kandidatų sąrašo eilę Europos Parlamento rinkimams padėjo sudaryti ir partijai nepriklausantys žmonės, kurie registravosi iš anksto.

„Balsavimas visoje Lietuvoje ir viename užsienio, Briuselio, skyriuje vyko sklandžiai, džiaugiuosi, kad nefiksavome pažeidimų. Sulaukėme tiek aktyvaus TS-LKD narių, tiek ir partijai nepriklausančių žmonių registravimosi bei dalyvavimo, reitinguojant EP sąrašą“, – pranešime cituojama TS-LKD Centrinės rinkimų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Reitinguoti sąrašą galėjo visi Lietuvos piliečiai nuo 16 metų, nepriklausantys jokiai kitai politinei partijai ar komitetui, pritariantys konservatorių veiklai ir vertybėms, užsiregistravę ir iš anksto įtraukti į TS-LKD atvirų rinkimų rinkėjų sąrašą. Partijos nariai dalyvavo be atskiros registracijos.

Jie galėjo reitinguoti iki penkių kandidatų.

Iš viso rinkimuose dalyvavo daugiau nei 5500 asmenų. Anksčiau skelbta, jog iš anksto registravosi apie 3 tūkst. partijai nepriklausančių dalyvių.

Partijos pirmininkas užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis į EP nekandidatuoja.

Europos Parlamento rinkimai vyks 2024 metų birželį.

Dešimtmečio perspektyva

Nors akistata su karu ir nurėžė reikšmingą praėjusių metų ekonomikos rezultato dalį, Lietuva, anot ekspertų, šiuos išbandymus atrėmė pasirengusi kone geriausiai per visą nepriklausomybės istoriją.

Įžvalgomis apie Rusijos karo sukeltus ekonominius ir finansinius iššūkius, Lietuvos vaidmenį karo kontekste, apie ekonomikos padėtį Lietuvoje ir verslo iššūkius nestabilioje geopolitinėje aplinkoje dalijosi EP narys A. Kubilius, finansų ministrė Gintarė Skaistė, buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ir diskusiją moderavęs KTU prof. Rytis Krušinskas.

Ukraina ir teisinga Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu gali lemti didelių pokyčių pozityvia kryptimi didesniam regionui, t. y. ir Baltarusijai, ir tai pačiai Rusijai.

„Nėra abejonių dėl mūsų solidarumo su ukrainiečiais, lygiai kaip ir EP. Yra suvoktos praeities geopolitinės klaidos, – diskusiją pradėjo A. Kubilius. – Labai reikšmingai atrodo praėjusių kelių savaičių Europos lyderių kalbos apie ambicingą ES plėtrą, apimant ir Ukrainą, ir Balkanus, turint tikėjimo, kad ta plėtra gali būti baigta iki 2030 m.“

Ką tai reiškia verslui? Visi supranta, kad Ukraina savo resursais yra labai turtinga šalis. Anot A. Kubiliaus, tenka girdėti iš prancūzų ekspertų, kad Kyjive jau šiandien yra pilna britų investuotojų. Britai turi aiškią strategiją – remia Ukrainą kare, tiekia ginklus, o iš paskos eina investuotojai su draudimo operacijomis. Tai gali būti pavyzdys Lietuvai, kaip galėtume matyti perspektyvas.

„Bandau matyti dešimtmečio perspektyvą ir sakau, kad artimiausias dešimtmetis bus, metaforiškai pavadinčiau, Ukrainos dešimtmetis. Pergalė kariniuose frontuose, tada – atstatymas, Ukrainos įsiliejimas į ES“, – pabrėžė EP narys.

Galime konkuruoti

Rusijos karas Ukrainoje apnuogino Europos, drauge ir Lietuvos energetinį pažeidžiamumą: didžiulę priklausomybę nuo iškastinio kuro ir geopolitiškai nestabilių jo tiekėjų, nepakankamą vietinės elektros energijos generaciją iš alternatyvių išteklių ir per mažą tiekimo kanalų diversifikaciją.

Finansų ministrė G. Skaistė pabrėžė, kad Lietuvos produktyvumas, nepaisant karo grimasų, auga. To, kas atsiperka ilguoju laikotarpiu: susitarimas, investicijos į infrastruktūrą, mokslinius tyrimus, darbo užmokestį, rezultatas bus.

„Žiūrint į trumpesnį laikotarpį, Lietuvoje pamatėme augimą energetikos sektoriuje. Anksčiau buvome priklausomi nuo rusiško iškastinio kuro – dujų, taip pat elektros, o dabar turime visai kitų galimybių“, – tęsė G. Skaistė.

Karas privertė visą Europą keistis, paspartinti investicijas į žaliąją energetikos transformaciją. Toks neišvengiamas ir staigus persiorientavimas – ekonomiškai skausmingas, brangus ir nepatogus, tačiau po šios šoko terapijos visas regionas turėtų tapti gerokai atsparesnis, žalesnis, tvaresnis ir konkurencingesnis.

Andrius Kubilius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Matau, kad galime tapti stiprūs ir konkurencingi energetikos srityje, galime tapti perteklinės energijos gamybos šalimi. Nori konkuruoti – turi turėti kvalifikuotą darbo jėgą. Kur Lietuva gali būti sėkmingai konkurencinga? Biotechnologijos gana stiprios, lazeriai, energetika“, – keletą prioritetinių sričių paminėjo A. Kubilius.

Raginimai bendruomenėms

Vis dėlto esminiu momentu Lietuvos vystymesi diskusijos dalyviai minėjo mąstymo keitimą, o kalbėdami apie konkurencines galimybes atsigręžė į Lietuvos universitetus – ateityje stiprius ir stiprinančius valstybę.

„Aš esu elitinės filosofijos šalininkas. Filosofas Arvydas Šliogeris kalbėjo apie tai, kad istorijoje nėra buvę, kad valstybes kurtų proletariatas, valstiečiai. Valstybės kūrimas visada buvo susipratusios aristokratijos darbas“, – R. Dargis akcentavo politinio, akademinio elito bendravimo būtinumą, esą šiandien vis dar stebima didžiulė akademinio elito dalyvavimo valstybei svarbiuose klausimuose stoka.

„Ko Lietuvai reikia? Viešosios ir politinės pokalbių kultūros. Ji kažkur pranykusi. Reikia grąžinti. Čia aš matau vieną iššūkių“, – apie svarbą gebėti susitarti kuriant sėkmingą valstybę kalbėjo A. Kubilius. Būtina ugdyti stiprius žmones, kurie susitartų, didinti pokyčius versle, siekti socialinio stabilumo, valstybės paslaugų prieinamumo.

Tam pritarė ir TS-LKD Kauno skyrių sueigos pirmininkas Paulius Lukševičius: „Kauno stuburas – verslas. Mes tai puikiai žinome ir suprantame. Būdami atvira bei su visomis miesto bendruomenėmis bendraujančia politine jėga, norime bendradarbiauti.“

Prieš kokius penkiolika metų daryta Eurobarometro apklausa įvairiose šalyse. Klausta, ar žmonės dalyvauja kokioje nors bendruomeniškoje veikloje. 90 proc. švedų atsakė, kad dalyvauja, ir tik 10 proc. atsakė nedalyvaujantys, o Lietuvoje buvo atvirkščiai – 10 proc. sakė dalyvaujantys, 90 proc. – ne.

Anot A. Kubiliaus stiprios bendruomenės – verslo, mokslo, socialinių sričių, net ir profsąjungos turėtų kalbėti ne tik apie atlyginimus, bet ir apie valstybės kūrimą plačiąja prasme:„Tai štai ką padarė sovietai – sugriovė visuomenės bendruomenišką vidinę struktūrą. Mums reikia ją susigrąžinti.“

„V. Prigožino „maištas“ nėra vien tik dviejų „banditėlių“ tarpusavio santykių aiškinimasis, kuris tariamai nieko nepakeis Kremliuje. V. Prigožino „maištas“ yra ne asmeninių santykių aiškinimasis, o iš anksto apgalvotas ir suplanuotas V. Prigožino veiksmas. Paskutinį pusmetį V. Prigožinas savo prasčiokiška kalbėsena ir banditiška elgsena nuosekliai kūrė savo, kaip lyderio, artimo paprastiems apkasų kareiviams, o ne kabinetų generolams, įvaizdį. Per tą laiką taip pat sukūrė Wagner grupės mobilizacinius centrus visuose Rusijos regionuose; pats asmeniškai apsilankė ir pasirodė didelėje dalyje Rusijos regionų: taip ruošėsi būsimajam „maištui“, – šeštadienį feisbuke rašė A. Kubilius.

Jis taip pat rašo, kad pastarosiomis dienomis, besiruošdamas „maištui“ ir preventyviai siųsdamas signalą Vakarams, o taip pat, matyt, ir jausdamas besikeičiančias nuotaikas Rusijoje, V. Prigožinas paskelbė totalinę kritiką Kremliaus sprendimui pradėti karą  prieš Ukrainą.

„V. Prigožinas pradžioje sąmoningai taikiniu pasirinko tik S. Šoigu ir V. Gerasimovą, neliesdamas rusų tautoje vis dar populiaraus V. Putino, bet po to, kai V. Putinas paskelbė karą V. Prigožinui, pastarasis be dvejonių pasakė, kad Putinas pasirinko blogąją pusę. Ir todėl V. Prigožinas kariaus prieš V. Putiną, bet šį karą bus pradėjęs V. Putinas, o ne V. Prigožinas“, – mano politikas.

Jis taip pat sako, kad V. Prigožinas sąmoningai ir su ilgalaikiu pasiruošimu pasirinko kelią, kuriame arba jis nugalės arba bus visiškai sutriuškintas.

„Į tokį kelią šiek tiek protaujantys paprastai išeina viską gerai apgalvoję: ir kaip pasiekti pergalę, ir kokius sąjungininkus tokiame kelyje turėti. Klausimas, į kurį dar neturime atsakymo: kas yra V. Prigožino rėmėjai ir sąjungininkai tiek tarp kariuomenės, tiek ir tarp verslo ar politikos elito. Tai greitai paaiškės. Kariuomenė kol kas iš esmės nesipriešina“, – pastebi A. Kubilius.

Ji sako, kad ir kaip besibaigtų šis maištas, taip pat kaip buvo iki šiol nei Kremliuje, nei visoje Rusijoje nebebus.

„V. Putinas, o ne koks nors NATO ar Ukraina, yra didžiausias pačios Rusijos priešas. Tą jau suprato V. Prigožinas. Tą dar praėjusiais metais, dar iki karo pradžios,  supratęs skelbė atsargos generolas Leonid Ivashov, kalbėdamas Atsargos karininkų asociacijos vardu“, – sako konservatorius, buvęs Lietuvos premjeras A. Kubilius.

Jis pasakoja, kad maždaug prieš tris savaites Briuselyje organizavo konferenciją apie Rusijos ateitį: su Rusijos opozicija buvo diskutuojama apie tai, kas bus po V. Putino, kas bus „kitą dieną“ po V. Putino režimo kolapso. Todėl ir konferencija vadinosi „The Day After“ („Diena po“).

„Ši „day after“ ateina žymiai greičiau nei mes įsivaizdavome, Maskvoje ji gali ateiti jau rytoj. Išmėginimas Rusijos opozicijai: M. Chodorkovskis ragina eilinius rusus paremti maištą ir griauti V. Putino režimą, nepaisant ką kiekvienas galvoja apie V. Prigožiną; Sobol kviečia paremti V. Putiną ir vienytis aplink Kremlių. Kokia bus Rusija po maišto – per anksti spėlioti. Kol kas neatrodo, kad sumaištis gali ilgai trukti“ , – rašo A. Kubilius.

„Prie Maskvos Putinas neturi kariuomenės, kuri jį galėtų apginti. Jeigu rytoj kris Maskva ir Kremliaus režimas, tai poryt – kris Minskas (A. Lukašenkos režimas). Galima spėti, kad rusai nebenori kariauti – nei tarpusavyje, nei su Ukraina. Ir tai yra Ukrainos pergalė! Geopolitinė Europos rytinės dalies rekonstrukcija įgauna pagreitį. Būkime pasiruošę!“, – sako politikas.

Rusijos privačios karinės bendrovės „Wagner“ vadovas J. Prigožinas anksčiau pareiškė, kad yra kariuomenės štabo būstinėje Rostove prie Dono ir kad jo kovotojai kontroliuoja šio Rusijos pietinio miesto karinius objektus, įskaitant aerodromą.

Anksčiau J. Prigožinas sakė, kad jo pajėgos iš Ukrainos fronto įžengė į Rusijos teritoriją, pažadėjo nuversti Rusijos karinę vadovybę ir pareiškė, kad jis ir tūkstančiai jo kovotojų yra pasirengę mirti.

Šeštadienio vakarą skelbiama, kad Rusijos privati karinė bendrovė „Wagner“ juda per Lipecko sritį, esančią maždaug už 400 kilometrų į pietus nuo Maskvos.

„Wagner“ samdiniai užėmė kariuomenės štabą pietiniame Rostovo prie Dono mieste ir, kaip pranešama, buvo pasiekę Voronežo sritį.

Tačiau Lipecko sritis – kol kas arčiausiai Maskvos esanti vieta, kur pastebėtos „Wagner“ kolonos.

„Per Lipecko srities teritoriją juda „Wagner“ samdinių grupės technika“, – platformoje „Telegram“ pranešė Lipecko gubernatorius Igoris Artamonovas.

Svarbus vaidmuo

„Geopolitiniu lygmeniu Europos Parlamente (EP) galima daug ko pasiekti, tik reikia nuosekliai dirbti, turėti aiškių idėjų ir eiti koalicinio veikimo keliu – ieškoti ir burti bendraminčius. Lašas po lašo ir akmenį pratašo“, – apie tiesioginę pagalbą Ukrainai ir galimybes telkti europinę paramą sakė A. Kubilius, vadovaujantis ES ir Rytų partnerystės „Euronest“ parlamentinei asamblėjai, kurios svarbiausia veiklos sritis – permainos Rytų partnerystės šalyse (Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele, Armėnijoje, Azerbaidžane, taip pat ir Baltarusijoje).

Ateinančius kelerius metus būtent Lietuvai ir jos europarlamentarams teks itin svarbus vaidmuo dėl Ukrainos narystės ES ir NATO, dėl situacijos Moldovoje, priminė A. Kubilius, kurio dar viena atsakomybė EP – nuolatinio pranešėjo Rusijos klausimais pareigos. Jis formuluoja EP poziciją ir požiūrį į tai, kas vyksta Rusijoje, rengia pranešimus, rezoliucijas, specialius klausimus, skirtus Rusijos reikalams.

„Matau poreikį ir galimybių ieškoti papildomų priemonių, platformų, padedančių intensyviau svarstyti, greičiau rasti ir priimti sprendimus“, – apie suburtą ES valstybių, taip pat JAV, Kanados, Australijos parlamentarų tinklą U4U („United for Ukraine“, liet. „Susivieniję dėl Ukrainos“) kalbėjo A. Kubilius.

Narystė ES ir NATO

Patys svarbiausi šiuo metu klausimai karo Ukrainos tema neabejotinai yra ginklai. Jų tiekimas yra Vakarų atsakomybė, lemiamas faktorius Ukrainos pergalei ir karo pabaigai.

„Dėl ginklų tiekimo nėra blogai, bet ir ne taip gerai, kaip galėtų būti. Labai ilgai svarstoma, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos atveju. Sprendimams prireikia pusės metų“, – palygino europarlamentaras.

Labai svarbi yra ir sparti Ukrainos ir Moldovos integracija į ES. „Norime, kad šiais metais prasidėtų derybos dėl Ukrainos narystės ES. Ambicijos – kad derybos būtų baigtos iki 2030 m.“, – teigė A. Kubilius ir pridūrė, kad labai svarbų vaidmenį dėl Ukrainos narystės ES suvaidins Lietuvos pirmininkavimas ES 2027 m.

Požiūris į Rusiją Europoje dramatiškai keičiasi. Tai yra ir mūsų indėlis.

Dar viena siekiamybių – Ukrainos narystės NATO perspektyva. „Nelengva įtikinti kai kurias šalis, bet mes buriame bendraminčius iš įvairių šalių, bandydami šį klausimą pakelti į aukštą vietą NATO darbotvarkėje“, – dėstė A. Kubilius. Lietuva tam turi puikių galimybių, nes šiemet liepos 11–12 d. Vilniuje vyks NATO viršūnių susitikimas.

Ukrainos narystė NATO labai svarbi ir mūsų pačių saugumui. „Ukrainos pergalė turės įtakos ne tik Europai, bet ir pozityvioms permainoms Rusijoje. Putino režimas pralaimėjimo gali ir neatlaikyti“, – kalbėjo politikas.

Kuo čia dėta Moldova?

A. Kubilius neabejojo, kad NATO viršūnių susitikimas Vilniuje dėl savo svarbos sukels Rusijos reakciją. „Nei agresyvi Rusijos retorika, nei kibernetinės atakos nenustebins. Pagal Rusijos reakciją galima spręsti apie mūsų ir ES sprendimų tikslumą, poveikį. Jeigu reakcija stipri, vadinasi, pataikėme“, – sakė politikas.

Jis paminėjo, kad EP, pripažinęs Rusiją terorizmą remiančia valstybe, sulaukė labai stiprios kibernetinės atakos. Ji buvo sėkmingai atlaikyta, bet specialistai sakė, kad tokio masto atakos dar nebuvo.

Po stabtelėjimo Kaune A. Kubilius su „Euronest“ delegacija vyko į Moldovą. Šis vizitas – svarbi galimybė šiai šaliai parodyti stiprų europietišką solidarumą.

„Vizitas kartu yra ir didelis politinis signalas pradėti derybas dėl narystės ES. Ukrainai šiuo metu svarbiausia yra ginklų tiekimas, paskui – narystė ES, o Moldovai pirmas poreikis yra politinis ES signalas, realus pavyzdys, kad einama į priekį narystės ES klausimu“, – akcentavo politikas.

Dėl įvairių priežasčių Moldovos visuomenė yra susiskaldžiusi. Kremliaus finansiškai ir kitaip globojamos jėgos, įvairios organizacijos, pasisakančios prieš integraciją į Europą, Moldovoje turi nemenką palaikymą.

Per pastaruosius kelerius metus šalyje matoma didelių pokyčių. Prezidento rinkimai parodė, kad didžioji dalis visuomenės nori į Europą, nors tebelikę ir nemažai norinčių eiti kita kryptimi.

„Skausmingas buvusių valdžių palikimas – visiška Moldovos energetikos priklausomybė nuo Rusijos. Reikalai keičiasi, bet procesas skausmingas ir lėtas, Rusija tai bando išnaudoti stengdamasi šalį išlaikyti savo įtakos zonoje. ES daug padeda Moldovai jai sprendžiant energetikos problemas. Tam reikia ne tik laiko, bet ir investicijų. Reikia realizuoti jungtis su Rumunija, kitomis ES šalimis“, – vardijo A. Kubilius.

Jam su kolegomis tenka daug dirbti su Rusijos opozicija, kurios daug lyderių yra išstumti iš Rusijos. Tam jie yra subūrę neformalų Europietiškos Rusijos draugų forumą. Seminarai sulaukia daug klausytojų ir dalyvių. Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje planuojama didelė konferencija Briuselyje Rusijos demokratijos perspektyvų tema.

Kas po karo?

A. Kubilius apgailestavo, kad prireikė daug laiko, beveik metus trunkančio karo ir didelių politinių pastangų, kad senajai Europai atsivertų akys.

„Dabar jau daug kas Vakaruose, viešose kalbose, ta pati Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, praėjusių metų pranešime labai atvirai pasakė: vakariečiai turi atsiprašyti Baltijos šalių ir Lenkijos, kad netikėjo, kai šie dar iki Maidano bandydavo perspėti Vakarus, jog  Putinas yra labai pavojingas reiškinys, kad Rusija – labai agresyvi ir reikia būti pasiruošus, kad klaida siekti su juo dialogo bet kokia kaina. Požiūris į Rusiją Europoje dramatiškai keičiasi. Tai yra ir mūsų indėlis“, – konstatavo politikas ir pridūrė, kad Lietuvos parama Ukrainai yra stipri, reikšminga ir valstybiniu, ir visuomeniniu lygmeniu. Ukrainiečius tai labai stebina ir jaudina. Daugybė padėkų perduodama ir per jį.

Kalbant apie karo pabaigą, Europoje daug mažiau tikinčių perspektyva, kad Rusija pagaliau pasuks demokratiniu keliu. Didžioji dalis linkusi prognozuoti, kad po Putino prasidės Rusijos griūtis. „Kai kas Lietuvoje galvoja, kad tai gerai, bet Vakaruose tai kelia baimę, nes nebekontroliuojamas taptų Rusijos turimas branduolinis ginklas. Tokie scenarijaus padariniai verčia Vakarus abejoti, ar bus gerai, jeigu Ukraina karą laimės visiškai sutriuškindama Rusiją. Todėl kyla abejonių ir dėl ginklų tiekimo. Tokios abejonės, mano manymu, yra labai pavojingos. Šalia visų kitų dalykų visur bandome parodyti, kad po Putino pralaimėjimo atsivertų durys galimai pozityviai Rusijos transformacijai, demokratijai“, – dėstė A. Kubilius. Šiuo klausimu dirbama ir su visais Rusijos opozicijos lyderiais. Vakarai turi turėti strategiją, kaip padėti tokiam pozityviam virsmui, ką mainais galėtų pasiūlyti Rusijai.

„Čia ir vėl svarbus Ukrainos vaidmuo. Jos pergalė, narystė NATO ir tribunolas Putinui padėtų rusams palaidoti imperines svajones ir  patikėti normalaus gyvenimo idėja. Ukrainos sėkmės pavyzdys būtų signalas Rusijos visuomenei ir politiniam elitui“, – kalbėjo europarlamentaras ir pridūrė, kad Putinas karą pradėjo bandydamas užkirsti kelią jį gąsdinančiai Ukrainos integracijai į ES, kad, matydami teigiamų pokyčių Ukrainoje, to paties nepradėtų reikalauti ir rusai.

Pasak A. Kubiliaus, Vyriausybė dirba gerai, su krizėmis susitvarko efektyviai, nors Seime turi tik minimalią persvarą.

„Lygiai po savaitės, gruodžio 11 d., sekmadienį, Ingridos Šimonytės vadovaujamam Vyriausybės kabinetui sukaks dveji metai. Vidurys kadencijos. Vidurys kelio.

Vyriausybei teko išorinių krizių ir išbandymų daugiau nei visoms kitoms iki tol veikusioms kartu sudėjus: pandemija; pabėgėliai; tuo pat metu riaušės pabėgėlių stovyklose ir prie Seimo; Kinijos spaudimas ir šantažas; sankcijos Baltarusijos prekių tranzitui per Lietuvą; karas Ukrainoje; sankcijos Rusijos prekių tranzitui į Kaliningradą; energetinė krizė.

Vyriausybė dirba gerai, su krizėmis susitvarko efektyviai, nors Seime turi tik minimalią persvarą. Opozicijos kritika kiekvienos naujos krizės ar išbandymo atveju yra tik situatyvinė, skirta visuomenės emocijoms tuo momentu sužadinti, bet ne kokioms nors esminėms klaidoms išryškinti (kadangi jų neatranda), todėl labai greitai užsimiršta“, – feisbuke rašo buvęs premjeras.

Net ir kokio nors „keliuko“ nei premjerė, nei ministrai už valstybės pinigus sau nenusitiesė.

A. Kubilius žeria kritiką opozicijai. Pasak politiko, opozicija konkuruoja tik tarpusavyje, kas garsiau Vyriausybę pakritikuos, bet jokios alternatyvios darbotvarkės ar politinės iniciatyvos, kaip geriau spręsti vieną ar kitą krizinę problemą, nesugeba pasiūlyti.

„Visą laiką, kaip užsikirtusi plokštelė skambanti opozicijos kritika premjerei, kad ji „neperkrauna Vyriausybės“, akivaizdžiai įrodo tik opozicijos intelektinį nepajėgumą“, – kritikos opozicijai negaili europarlamentaras.

„Vyriausybė dirba švariai ir skaidriai. Per visą laiką nebuvo fiksuota jokių korupcinių Vyriausybės skandalų, nei didesnių, nei mažesnių. Net ir kokio nors „keliuko“ nei premjerė, nei ministrai už valstybės pinigus sau nenusitiesė“, – rašo politikas. 

Pasak A. Kubiliaus, svarbu paminėti, kad Vyriausybei tenka dirbti neturint Seime solidžios politinės daugumos.

„Aritmetinė dauguma tik keliais balsais viršija pusės Seimo narių skaičių. Opozicija tuo naudojasi, paremdama bet kokią valdančiųjų parlamentarų individualią iniciatyvą, kuriai dėl vienų ar kitų priežasčių nepritaria Vyriausybė. Taip kitų metų biudžeto vartuose atsirado 60 mln. eurų „skylė“, kuri yra ir didelė, ir skausminga, nes ją įmušė „savi“, su opozicijos pagalba ir jos dideliu džiaugsmu“, – tvirtina A. Kubilius.

Apibendrindamas savo Vyriausybės darbo įvertinimą, A. Kubilius tikina, kad, jo manymu, tai bene geriausias ministrų kabinetas per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

„Ši Vyriausybė yra geriausia, kas Lietuvą galėjo ištikti, ypač per tokius dvejus intensyvių krizių metus. Drąsiai galiu tvirtinti, kad tai yra geriausia Lietuvos Vyriausybė per visus 32 Nepriklausomybės metus. Geresnė, net už mano vadovautas. 

Nesakau, kad Vyriausybė yra tiesiog tobula ir kad ji nedaro kokių nors klaidų. Norint jų atrasti, visada tai pavyks padaryti“, – Vyriausybės darbo įvertinimą užbaigia buvęs premjeras A. Kubilius.

Diuseldorfo parke vaikštinėjantis rusas pasakoja, kaip pabėgo nuo mobilizacijos. Sankt Peterburge sėdo į autobusą, juo nuvažiavo iki Estijos sienos. Nors oficialiai Estija, kaip ir Lietuva, nuo mobilizacijos bėgančių rusų nepriima.

„Pasakiau, kad man astma, kad neturiu karinės patirties. Pasienietis atsakė: „Gerai“, – pasakojo 23-ejų rusas.

Jaunas vyras pasakojo, kad estai jį įleido su turistine Šengeno viza. O iš Estijos jis nukeliavo į Vokietiją. Priešingai nei Baltijos šalys, Vokietija iškart pareiškė, kad rusams jos sienos – atviros.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš nenorėjau būti V. Putino karo mašinos dalimi“, – rėžė nuo mobilizacijos pabėgęs rusas.

Kiek rusų nuo mobilizacijos pabėgo, tikslaus skaičiaus nėra. Tačiau manoma, kad šimtai tūkstančių. Ant europarlamentaro A. Kubiliaus, tai dar gali būti ne pabaiga. Netrukus gali atvažiuoti ir dezertyrai jau iš karo lauko.

„Dezertyrams iš kariuomenių, tiems, kurie bėga iš tų kariuomenių, pagal visą tarptautinę teisę yra suteikiama teisė prašyti politinio prieglobsčio“, – aiškino A. Kubilius.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sakė, kad dezertyras turės įrodyti, jog jį vertė daryti karo nusikaltimus.

„Tokių bėgančių atsiras daug. Mes turėsime reikalauti aiškių įrodymų. O geriausias būdas – pasiduoti ukrainiečiams“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.

Ukrainos ambasadorius Lietuvoje įsitikinęs – ir iš Rusijos bėgantys, Rusijos politiką vis tiek palaiko.

Tokių bėgančių atsiras daug. Mes turėsime reikalauti aiškių įrodymų. O geriausias būdas – pasiduoti ukrainiečiams.

„Nemažai jų atkeliavo į įvairias Europos šalis, bet mes nematėme jokių viešų demonstracijų prieš karą. Ką tai reiškia? Pagalvokime apie tai“, – ragino Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta.

Anksčiau pavasarį buvo skaičiuojami ne bėgantys rusai, o jų jachtos ir vilos Europoje. Didžiosios Britanijos sostinė buvo gavusi pravardę Londongradas.

Sankcionuotas oligarchų turtas buvo įšaldytas, o V. Putino lakštingala vadinamo Vladimiro Solovjovo vila prie Komo ežero – dar ir suniokota. Buvo lūkesčių, kad rusų turtas bus ne tik įšaldytas, bet ir konfiskuotas, parduotas, panaudotas Ukrainai atstatyti. Lūkesčių vis dar yra, bet nuo karo pradžios jau praėjo aštuoni mėnesiai, ir L. Kasčiūnas turi klausimą.

„Ar nors viena jachta parduota šiandien?“ – klausė jis.

Kaip įšaldytą oligarchų turtą atiduoti Ukrainai, anot A. Kubiliaus, Europos teisininkai dar aktyviai diskutuoja.

„Tai labai sudėtingas tarptautinės teisės požiūriu klausimas. Man atrodo, čia viskas paprasta ir aišku, bet teisininkai žiūri šiek tiek kitaip“, – kalbėjo europarlamentaras.

O į sankcijas neįtraukti rusai ir toliau Europoje nevaržomai gali pirkti namus ir butus. Lietuvoje – taip pat. Registrų centro duomenimis, per šių metų pirmąjį pusmetį Rusijos piliečiai Lietuvoje įsigijo virš 500 nekilnojamojo turto objektų. Tokiais tempais pirkdavo ir iki karo.

„Reiškia, kad turi daug pinigų“, – sarkazmo negailėjo A. Kubilius.

Europos Sąjunga (ES) dar pavasarį diskutavo uždrausti Rusijos piliečiams pirkti nekilnojamąjį turtą bendrijoje, bet sutarimų rasti nepavyko.

Pasak jo, Rusijos grasinimai bei dujų tiekimo trikdymai siekiant paveikti Vokietijos politiką besiginančios Ukrainos atžvilgiu, suveikė ne taip, kaip tikėjosi Maskva.

„Kremlius tam tikra prasme padeda Vakarams tapti mažiau priklausomiems nuo Rusijos dujų. Jau dabar ši priklausomybė yra sumažėjusi, lyginant su tuo, kas buvo karo pradžioje. Tada daugiau kaip 40 procentų dujų Europoje buvo gaunama iš Rusijos, dabar tenka matyti, kad liko apie 20 procentų. Ta pati Vokietija skubiai stato suskystintųjų dujų terminalą, kuris pagal vokiečių planus, turėtų pradėti veikti kitų metų pačioje pradžioje. Tai tam tikra prasme tas išsivadavimas vyksta su dramatiškais pokyčiais“, – „Žinių radijui“ teigė A. Kubilius.

Dėl įtampos, susijusios su Rusijos karu Ukrainoje ir dėl jo paskelbtų Vakarų sankcijų, Maskva sumažino gamtinių dujų tiekimą daugeliui Europos valstybių, įskaitant Vokietiją. Dujotiekis „Nord Stream 1“, kuriuo Vokietija gauna dujas per Baltijos jūrą, nuo praėjusios savaitės veikia tik 20 proc. pajėgumu.

„Opozicija drąsinasi ir skelbiasi, kad rudenį inicijuos interpeliaciją Gabrieliui Landsbergiui, Užsienio reikalų ministrui. Nes opozicijai kažkas neaišku su Lietuvos užsienio politika. Arba opozicijai tiesiog kilo noras paskelbti, kad pagal juos Lietuvos užsienio politika yra netinkama.

Sakyčiau, kad valdančiųjų požiūriu tai turėtų būti vertinama, kaip labai „vertinga“ opozicijos iniciatyva. Kažkodėl opozicija nutarė, kad ji nori su valdančiaisiais, ir ypač su konservatoriais, padiskutuoti geopolitikos ir užsienio politikos temomis. Mano supratimu – tai yra labai „įdomus“ opozicijos pasirinkimas“, – feisbuko paskyroje rašo A. Kubilius.

Pasak europarlamentaro, galima ginčytis dėl šios Vyriausybės konkrečių žingsnių įgyvendinant Lietuvos užsienio politiką, bet yra sudėtinga lyginti šios Vyriausybės bei konservatorių kompetenciją užsienio politikos reikaluose su šioje srityje opozicijos turima kompetencija, nes kokius nors jos požymius opozicijoje yra tiesiog sunku atrasti.

„Netenka matyti jų dalyvavimo tarptautinėse konferencijose, skirtose užsienio politikai, netenka girdėti ar skaityti jų pasisakymų tarptautinėje žiniasklaidoje ar matyti šiaip kokių nors naujų minčių ir strateginių idėjų šiuose reikaluose.

Ir jie nori interpeliacijos, tai yra esminės diskusijos apie Lietuvos užsienio politiką?!!!

Su konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu?

Nežinau, kodėl opozicija nutarė padovanoti tokią dovaną valdantiesiems!!!“ – apie opozicijos rengiamą interpeliaciją G. Landsbergiui rašo politikas.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

A. Kubiliaus teigimu, opozicija konkuruoja dėl tų pačių rinkėjų ir žino tik vieną konkurencijos būdą – ne intelektualiomis naujomis idėjomis, bet nuožmia Landsbergio vardo kritika.

„Kas garsiau pasmerks Landsbergį! Nuo pat kolūkių griuvimo meto tai jų rinkėjams sužadina tą patį pavlovišką instinktą. O šiandieniniai opozicijos lyderiai vis dar tiki, kad tai ir vėl suveiks. Ir, kad būsimoms pergalėms nieko daugiau ir nereikia.

Ir jie nori interpeliacijos, tai yra esminės diskusijos apie Lietuvos užsienio politiką?!!! Su konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu? Nežinau, kodėl opozicija nutarė padovanoti tokią dovaną valdantiesiems!!!

Ir tuo save labai skaudžiai apgauna“, – tvirtina A. Kubilius.

Europarlamentaras akcentuoja, kad yra dvi papildomos priežastys, kodėl valdantiesiems tokia interpeliacija yra naudinga.

Pirmoji iš jų yra tai, kad Lietuva ir visa Europos Sąjunga nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios įžengė į didelių geopolitinių krizių, iššūkių bei pokyčių laikotarpį, kuris tęsis gerą dešimtmetį. Tai yra ir tai bus „naujos geopolitikos laikotarpis“.

„Ukrainos pergalės karo ir integraciniame fronte, žlungančios Putino Rusijos neišvengiama transformacija, permainos pačios Europos Sąjungos viduje, kuri privalės tapti žymiai efektyvesniu savarankišku geopolitiniu veikėju – visa tai bus pagrindiniai šio dešimtmečio bruožai. Toks laikotarpis atneš nemažai naujų išmėginimų ne tik Europos Sąjungos lyderiams, ne tik nacionalinių Vyriausybių vadovams ar prezidentams, bet ir visoms partijoms bei jų lyderiams. Tame tarpe ir Lietuvos. Ir ne tik valdančiosioms, bet ir opozicinėms. Ir visų pirma geopolitikos, saugumo politikos ir užsienio politikos reikaluose.

Skirtingai nuo ankstesnių dešimtmečių, kai eiliniams rinkėjams užsienio politikos reikalai mažai rūpėjo, karas Europos kontinente situaciją keičia radikaliai. Ne veltui Suomijos ir Švedijos politikai vienu balsu tvirtina, kad prasidėjus karui milžiniškas ir vieningas rinkėjų spaudimas politikus privertė priimti sprendimus dėl stojimo į NATO.

Toks laikmetis kelia ypatingus visuomenės reikalavimus ne tik valdantiesiems. Ne mažesni reikalavimai kyla ir opozicinėms partijoms. Toks laikmetis yra proga arba opozicijai parodyti, kad strateginių šalies interesų atžvilgiu ji yra rimta ir solidi partija, ir taip pelnytis ilgalaikio rinkėjų pasitikėjimo, arba visuomenei yra proga įsitikinti, kad opozicija neturi strateginio stuburo. Ir moka tik kandžiotis. Ir dėl to tokiu laikotarpiu negali būti prileista prie valdžios“, – apie pasikeitusią geopolitinę situaciją rašo A. Kubilius.

Pasak A. Kubiliaus, trys Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai yra palikę akivaizdžių įrodymų, kad partijos, būdamos opozicijoje, sugeba skirtingai elgtis.

„Vien iš savo asmeninės patirties, įvairiais laikotarpiais dirbant ir vadovaujant Seimo opozicijai, galiu prisiminti tokius epizodus, kaip būdami opozicijoje 2006-2007 metais rėmėme ir sudarėme galimybes veikti socialdemokrato G. Kirkilo mažumos Vyriausybei (po to 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus); rėmėme euro įvedimą, kai A.Butkevičiaus Vyriausybei dėl euro įvedimo iškilo problemos su koalicine Darbo partija; po 2014 metų, būdami opozicijoje, nuosekliai rėmėme krašto apsaugos finansavimo didinimą iki 2 proc. Tokių epizodų mums būnant opozicijoje, galėčiau vardinti ir dar daugiau, bet sunkiai prisimenu ką nors panašaus iš tų retų laikotarpių, kai „kairieji“ būdavo opozicijoje, – asmeninę patirtį prisiminė politikas.

A. Kubiliaus tvirtinimu, pasaulis gyvena ypač sudėtingą laikotarpį: nesibaigiančios pandemijos bangos, pabėgėliai, karas, infliacija ir energetikos krizė – daugybė galimybių opozicijai pademonstruoti savo solidumą ir valstybės strateginių interesų svarbos supratimą.

„Daugybė galimybių skelbti paramą Vyriausybės iniciatyvoms ar patiems siūlyti reikšmingus šios srities projektus. Bet opozicija šiuo metu renkasi priešingą kelią – interpeliaciją Lietuvos užsienio politikai. Ne ministrui, o politikai. Sunku būtų sugalvoti labiau įtikinantį veiksmą, įrodantį, kad opozicijai dar labai toli iki solidumo ir patikimumo.

Interpeliacija yra toks instrumentas, kuris leidžia valdantiesiems ne tik atsakyti į užduotus klausimus. Pats interpeliacijos žanras yra ir iššūkis pačiai opozicijai – suformuluoti bent kiek protingus klausimus ir patiems turėti atsakymus į juos. Opozicijai visa „tranzito“ istorija, norint pagal ją rašyti klausimus ministrui G. Landsbergiui, gali tapti dideliu galvos skausmu ir jos pačios nepasirengimo tokių temų svarstymui akivaizdžiu įrodymu. Užtenka vien tik I. Šimonytės teisingo įvardijimo, kad S. Skvernelis pradžioje Vyriausybei priekaištavo, kam ji „skriaudžia“ Kaliningradą, pradėdama įgyvendinti ES sankcijas pagal Komisijos pirmąjį išaiškinimą, o pabaigoje jau priekaištavo dėl to, kad sankcijos tranzitui į Kaliningradą pagal Komisijos antrąjį išaiškinimą nebebus įvedamos.

Per šias savaites ministras ir Vyriausybė susilaukė kokių tik nori priekaištų, nes Lietuvoje visi yra krepšinio ir sankcijų “sofos ekspertai”: pasirodo Vyriausybė ir nesuprato sankcijų reglamento, todėl Komisija net du kartus turėjo aiškinti Vyriausybei, kad reglamente nėra draudimo tranzitui į Kaliningradą; ir nemoka kalbėtis su Komisija bei kitomis ES šalimis; ir nekėlė Kaliningrado tranzito klausimo per derybas dėl sankcijų; ir blogai strategiškai komunikavo; ir nusileido Kremliaus šantažui; ir pasidavė Komisijos spaudimui; ir bendrai tiek Lietuva, tiek visa Europos Sąjunga atsidūrė ant pražūties slenksčio. Ir dar - išdavėme Ukrainą.

Nesakau, kad su sankcijų tranzitui į Kaliningradą istorija viskas yra gerai ir, kad nėra ko aptarti ar diskutuoti, bet visiškai akivaizdu, kad visa šio reikalo istorija mažai ką bendro turi su išsakomais priekaištais Vyriausybei“, – feisbuke argumentus dėstė politikas.

Išvardijęs tranzito istorijos detales, A. Kubilius rašė, kad Vyriausybės ar G. Landsbergio klaidas bei kaltę joje, racionaliai mąstant, sunku įžvelgti.

„Štai ir visa istorija: kur joje yra G. Landsbergio bei Vyriausybes kaltė ar klaidos – racionaliai mąstant yra sunku įžvelgti. Bet Lietuvos užsienio politikos „sofos ekspertams“, kurie net neatskiria Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nuo Europos Komisijos (ir painiojasi, kur galioja veto teisė), yra svarbu tik atsiradusi galimybė griežtai Vyriausybės veiksmų kritikai, kurią galima pareikšti susireikšminusio visažinio tonu“, – rašė europarlamentaras.

A. Kubilius pabrėžė, kad interpeliacijos procesas ministrui – opozicijos teisė.

Sveikinu opoziciją su pasiryžimu inicijuoti interpeliaciją! Nes tai bus opozicijos interpeliacija pačiai sau. Nes paaiškės, kad nei reikalo supratimo, nei garbės supratimo joje nėra.

„Todėl valdantieji Seime ir turėtų sveikinti tokią opozicijos iniciatyvą!

Interpeliacija yra aštrus opozicijos ginklas. Kaip kardas. „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“, su tokiais žodžiais prieškario Lietuvoje buvo suteikiamas karininko laipsnis, Valstybės prezidentui kariūno petį paliečiant špaga arba kardu.

Tas pats galioja ir politinėse kovose: opozicijai kardą prieš valdančiuosius yra nesunku pakelti, yra sunkiau jį po to su garbe nuleisti. Kai to nepavyksta, tada ir liekama be garbės. Garbė yra svarbi ne tik kariūnams, bet ir politinei opozicijai. Nes politikų garbė yra pamatinė vertybė. Ne reitingai, o garbė lemia valstybės gyvenimą.

Demokratija yra konkurencija: kai opozicija kelia kardą be reikalo, tai yra akivaizdu kad po to turės ir nuleisti be garbės. Valdantieji gali tik palinkėti opozicijai dažniau kardą be reikalo kelti. Taip, kaip ji planuoja tai daryti šį kartą. Nes teks dar kartą be garbės nuleisti. Jeigu garbė turi kokią nors prasmę opozicijai.

Taigi, sveikinu opoziciją su pasiryžimu inicijuoti interpeliaciją! Nes tai bus opozicijos interpeliacija pačiai sau. Nes paaiškės, kad nei reikalo supratimo, nei garbės supratimo joje nėra“, – savo nuomonę apie opozicijos rengiamą interpeliaciją užsienio reikalų ministrui feisbuke išdėstė A. Kubilius.