Per daugiau nei 40 metų kūrybinio darbo praktiką A. Banytės nutapytų darbų plotas siekia per tūkstantį kvadratinių metrų.

Jos darbų yra „Dainavos“ sanatorijoje Druskininkuose, „Gintaro“ ir „Pušyno“ poilsio namuose Palangoje, uostamiesčio ligoninėje ir gimdymo namuose, Klaipėdos laikrodžių muziejuje, kur darbavosi kartu su kolega Juozu Vosyliumi.

Mozaikos technika A. Banytė kartu su Arvydu Bumbliu sukūrė ir Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą Lėbartų kapinių koplyčioje, nutapė Dievą Tėvą Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Angelina buvo freskų tapytojos Sofijos Veiverytės (1926–2009) mokinė, studijuodama institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir susižavėjo freska.

Tiesa, sovietmečiu freskas tapyti teko tik ant visuomeninės paskirties pastatų, bažnyčių durys monumentaliosios dailės kūrėjams atsivėrė vėliau, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir prasidėjo bažnyčių atgimimas.

Klaipėdoje miestiečiai irgi atgavo Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuri buvo pastatyta dar sovietmečiu, tačiau komunistinė valdžia ją iš tikinčiųjų atėmė, nespėjus šventyklos pašventinti. Tada ji buvo paversta filharmonija.

Tikintiesiems atgavus bažnyčią, ją teko ne tik pašventinti, bet ir išpuošti.

A. Banytės misija buvo ant sienos šalia altoriaus, dešinėje nišoje, nutapyti Dievą Tėvą.

Tai buvo jos pirmas darbas bažnyčioje, jų vėliau buvo ne vienas.

„Tokie užsakymai visada kiek baugina. Juk kokia atsakomybė, šventykloje darbas yra ypatingas. Žinoma, tam reikėjo ir specialaus vidinio nusiteikimo, dvasinio pasirengimo, susikaupimo. Kai sužinojau, kad senieji šventų paveikslų meistrai niekada nepalikdavo savo autorystės ženklo ant darbų, ir aš tos nuostatos laikausi, niekada nepalieku savo pavardės ar inicialų ant tokių darbų“, – pasakojo tapytoja.

Vienas didžiausių A. Banytės darbų buvo išpuošti dvi Visagino bažnyčios altorines sienas.

Jas su kolega Antanu Damijonaičiu tapė dvejus metus.

„Ar tapant bažnyčiose išgyvenau kokių mažų stebuklų? Gal ne, bet džiugu, kad nenubildėjau nuo pastolių. Tapant sieną, paprastai jie visiškai uždengia visą vaizdą, ką darai, nematai. Tada atsiduodu Dievo valiai. Savo kūrinį pamatau tik tada, kai išardo pastolius“, – šypsojosi klaipėdietė.

Bene gražiausi dailininkės atsiminimai apie kūrybinį procesą susiję su Juknaičiais, kur darbo sąlygos buvo idealios, tačiau kūriniai neišliko, po privatizacijos jie buvo sunaikinti.

Paskutinis A. Banytės darbas – unikali freska ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado.

„Šiais laikais, kai architektūra moderni, mano darbų procesas užtrunka ilgiau nei pastatyti patį statinį. Manau, gal jau baigiasi freskų ir monumentaliosios tapybos era, nebent tektų rekonstruoti kokį seną pastatą“, – svarstė dailininkė.

Apie darbą

Darbas mano gyvenime reiškia viską. Darbo per mano gyvenimą buvo daug, jis buvo labai mėgstamas, todėl ir panirau į jį visa savo siela ir širdimi. Kai nebūdavo monumentalių užsakymų, tuomet tapydavau. Tačiau daugiausia mano darbų – sieninės tapybos yra bažnyčiose ir čia, Klaipėdoje, ir kitur Lietuvoje. Kūryba man kartu yra ir darbas, kuris mane palaiko. Freska ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado – naujausias darbas. Šitą projektą pradėjome dar prieš dešimt metų, bet viskas laikinai tarsi sustingo. Prieš metus man paskambino meistras, kuris atsakingas už tą freską, ir pasakė, kad reikia tęsti sumanymą. Pasinėriau į šį darbą, reikėjo keisti spalvas, atnaujinti portretus, pačią freską baigėme pernai rudenį, dabar ja gali grožėtis visi.

Apie šeimą

Savo asmeninės šeimos neturiu, taip jau susiklostė gyvenimas. Tad mano šeima – seserys, jų vaikai.

Apie pomėgius

Pomėgiais gal nelabai išsiskiriu iš kitų žmonių, žinoma, mėgstu muziką, mėgau keliauti, bet dabar daugiausia skaitau, nes apie jokias keliones nebėra kalbos dėl sveikatos problemų. Todėl dažniausiai skaitau knygas, kartais tapau paveikslus, kai būna šviesiau, tik žiemą retokai išaušta.

Apie Klaipėdą

Nesu tikra klaipėdietė, kitaip tariant, šišioniškė, aš iš tų vadinamųjų okupantų, atvykėlių. Dabar daug kas ir Vilniuje, ne tik Klaipėdoje, mėgsta diskutuoti, kas čia vietiniai, kas atvykėliai. Gimiau Mažeikiuose, po metų tėvai persikėlė į Panevėžį, paskui – mokslai Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tad kol atsidūriau Klaipėdoje, galima sakyti, buvau tarsi be šaknų. O dabar jau čia suleidau šaknis giliai. Gyvenu Klaipėdoje nuo 1976 m. ir nieko neketinu keisti. Man labai patinka Klaipėda. Kai dar studijavau institute, čia praktikai atvykau ir kažkas suspurdėjo širdyje, supratau, kur noriu gyventi. Ir gyvenimas taip susiklostė, kad čia atsidūriau. Gal ir ne visai esu „okupantė“, bet likimas taip susiklostė.

Gyvenimo kredo

Pirmiausia laikausi principo niekam nekenkti, niekam nedaryti nieko blogo.

Apie Metų klaipėdietę

„Metų klaipėdietės“ konkursas vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Mane visada domindavo, kokios moterys kasmet pakliūdavo į dešimtuką. Tai yra puiki tradicija, nedaug miestų tokias turi. Dauguma pretendenčių į šį garbingą titulą man yra žinomos, jų darbai bei nuopelnai yra girdėti. Tai išties garbingos, nusipelniusios moterys, vertos, kad būtų pagerbtos plačiau, nes taip jau yra, kad didžiuma didelių darbų yra daromi tyliai ir jie ne visada pastebimi, nors reikėtų.

Nusipelno aukščiausio įvertinimo

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija iš visuomenės sulaukė 39 pretendentų, kurie nominuoti šiųmetei prestižinei kūrėjų premijai.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius rekomendavo tapytoją A.Banytę, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga – fotomenininką R.Treigį.

Abu kūrėjai – klaipėdiečiai, savo darbais garsėjantys ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tiek A.Banytė, tiek ir R.Treigys jau ne pirmą kartą nominuoti šiai premijai.

"Angelina – labai kuklus ir tylus žmogus, o jos darbai savo plotais yra protu nesuvokiami. Gal jie nelabai ir matomi plačiajai publikai, nes ji tapo interjeruose ir specifinėse vietose. Angelinos darbai rodo, kad jos kūryba visavertė ir ji nusipelno aukščiausio įvertinimo", – įsitikinusi Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė.

Vertas būti pastebėtas

Menotyrininkas, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovas Ignas Kazakevičius, paprašytas apibūdinti nominantą V.Treigį ir jo kūrybą, pakartojo: "Vertas, vertas, vertas, vertas."

"R.Treigio kūryba išsiskiria ne tik fotografiniame kontekste, bet yra įdomi Lietuvos šiuolaikinio meno dalis. Tai liudija ir pastaroji jo paroda "Chronometrai". Jo kūriniai nepraranda savo aktualumo, nepaisant to, kada jie sukurti – ar dabar, ar prieš 25 metus", – teigė I.Kazakevičius.

"Neperšokęs griovio, nesakyk op", – tiek tepasakė mažakalbis fotografijos meistras R.Treigys, išgirdęs, kad yra nominuotas prestižinei premijai.

Pripažinimas už išskirtinį braižą

Nacionalinė kultūros ir meno premija – aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį menininko braižą ir kūrybos pripažinimą.

Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus, ir ne daugiau kaip 2 premijos gali būti skiriamos už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija teikiama nuo 1989 m. Per 29 metus ji įteikta 204 Lietuvos menininkams. Jos dydis šiuo metu siekia 30 tūkst. eurų.

Šį apdovanojimą yra gavę tik 5 klaipėdiečiai: 1994 m. dailininkas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas, 2007 m. aktorius Vytautas Paukštė, 2010 m. poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, 2014 m. aktorė Nelė Savičenko, 2016 m. aktorius Vytautas Anužis.

Uostamiesčio Rūtų galerija naujus metus pasitinka su garsia ir vertinama klaipėdiete dailininke Angelina Banyte, kuriai 2013 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Penktadienį 17.30 val. Rūtų galerijoje (Danės g. 9) atidaroma A.Banytės personalinė tapybos darbų paroda „Prakalbinti daiktai“. Joje iki vasario 12-osios bus eksponuojami naujausi dailininkės natiurmortai, tapyti akrilu ant drobės.

A.Banytė (g. 1949) 1968 m. baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklą, 1961–1974 m. studijavo freską ir mozaiką tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1978 m. menininkė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

Parodose A.Banytė pradėjo dalyvauti nuo 1973 m., iki šiol surengė arti dviejų dešimčių personalinių tapybos parodų. Mat dailininkė ne tik kuria monumentalias sieninės tapybos kompozicijas, bet ir piešia pastelėmis, lieja akvareles, žinoma iš molbertinės tapybos darbų. Jos kūriniai raiškaus piešinio, netikėtų rakursų, skaidraus kolorito.

„Esminė A.Banytės kūrybos savybė yra ekspresyvus sintetizmas. Jis pasireiškia kompozicinėse struktūrose, spalvinėse dermėse, minties ir nuotaikų slinktyse. Sutelkdama išskirtinį dėmesį detalėms, dailininkė visada išlaiko harmoningos visumos pojūtį. Jos monumentaliosios tapybos darbai pasižymi tvirta struktūra ir „minkštu“ vaizdo pobūdžiu, dekoratyvumu ir subtiliomis spalvomis. Stebėdama natūrą skvarbiu analizuojančiu žvilgsniu, A.Banytė originaliai  bei savitai išreiškia ją monumentalios ir molbertinės dailės kūriniuose. Jos kūryboje romantinė dvasia dera su įtampos kupino šiuolaikinio gyvenimo atspindžiais. Išlaikydama pagarbą tradicijoms, dailininkė drąsiai ieško stilistinių ir idėjinių naujovių“, – taip apie parodos autorės kūrybą atsiliepė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Už išskirtinius nuopelnus monumentaliosios tapybos srityje, Klaipėdos ir kitų šalies miestų viešose erdvėse, visuomeniniuose interjeruose freskos, sgrafito, mozaikos technikomis sukurtas monumentalias kompozicijas pernai A.Banytei suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Dailininkė yra ištapiusi bene dvi dešimtis freskų. Naujausia jos sieninės tapybos kompozicija puošia Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios vidų, o fasadą ji šiemet padabins dar vienu maždaug 100 kv. metrų dydžio monumentaliu kūriniu – tai bus sgrafitas su freska.

Ketvirtadienį minint Klaipėdos įkūrimo 761-ąsias metines, nusilenkta dar vienam garsiam meno srities žmogui.

Klaipėdos miesto kultūros magistre šiais metais tapo Angelina Banytė, kuriai iškilmingos ceremonijos metu buvo įteikti šį garbingą vardą patvirtinantys dokumentai ir auksinis žiedas su deimantais, pagamintas Pilies muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu.

A.Banytei padėkota už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai monumentaliosios tapybos srityje, papuoštas Klaipėdos ir kitų šalies miestų viešąsias erdvės, grafito, mozaikos technikomis sukurtas monumentalias kompozicijas.

Menininkė A.Banytė juokaudama sakė, kad tada, kai tenka kalbėti daugiau nei dviem žmonėms, ji netenka amo ir lakoniškai pridūrė: „Esu dėkinga likimui, kad atvedė į Klaipėdą, miestui, kuris mane priėmė, ir broliui Benediktui Jurčiui, dėl kurio stoviu prieš jus“, – kalbėjo A.Banytė.

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas akcentavo, kad A.Banytės ranka šiais metais buvo verčiausia pasipuošti auksiniu žiedu.

„Norisi tikėti, kad šis apdovanojimas – ne padėka už visus gyvenimo nuopelnus ir nuveiktus darbus, o tik tarpinė stotelė, vedanti link finišo. Viliuosi, kad menininkė ir toliau kurs darbus, kurie virs mažais stebuklais, garsinančiais Klaipėdos ir visos Lietuvos vardą“, – kalbėjo meras.

Pasak jo, džiugu, jog keturi dešimtmečiai ir didieji darbai menininkę susiejo būtent su uostamiesčiu.

Šių metų ceremoniją papildė dviejų „Rotary“ klubų iniciatyva įsteigtas  naujų vėjų ženklas – „Vėtrungė“, skirtas inovatyvių miesto idėjų puoselėtojams.

Šiemet „Vėtrungės" atiteko žmonėms, kurie pasižymėjo meno ir kultūros srityje.

Rotary klubo „Karalienė Luizė“ „Vėtrungė“ už kūrybiškumą ir novatoriškas idėjas buvo įteikta Kultūrų komunikacijų centro direktoriui, menotyrininkui Ignui Kazakevičiui.

Klubo „Concordia 1826“ „Vėtrungė" už Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros saugojimą bei populiarinimą atiteko Ievos Simonaitytės bibliotekos direktoriui, rašytojui Juozui Šikšneliui.

Klaipėdos kultūros magistrai:

2003 m.– Jonas Genys, Algis Kliševičius ir Vytautas Paukštė
2004 m. – Stanislovas Domarkas, Gintaras Grajauskas ir Daiva Kšanienė
2005 m.– Povilas Gaidys ir Vytautas Grubliauskas
2006 m– Balys Juškevičius, Kazys Kšanas ir Edvardas Malinauskas
2007 m– Bronius Gražys, Aloyzas Každailis ir Juozas Gudavičius
2008 m.– Arūnas Sakalauskas, Nelė Savičenko ir Vytautas Tetenskas
2009 m. – Anatolijus Klemencovas, Juozas Šikšnelis ir Vladas Žulkus
2010 m. – Rimantas Černiauskas ir Valerija Jankūnaitė
2011 m. – Rita Bočiulytė
2012 m. – Robertas Varnas
2013 m. – Angelina Banytė