Mitybos versijų prieš treniruotę yra įvairių, tačiau, kaip iš tikrųjų derėtų maitintis, kad būtų užtikrinamos pakankamos energijos atsargos treniruotės metu?

Apie mitybą paklaustas Ernestas Sapatka, „GymPlius“ sporto klubų asmeninis treneris, teigė, jog galima rasti daug įrodymų, jog treniruojantis tuščiu skrandžiu didinama riebalų oksidacija ir didžiausias riebalų deginimas vyksta sportuojant ryte tuščiu skrandžiu. Vis dėlto treneris pabrėžė, jog reikėtų kreipti dėmesį ne į tai, kiek valandų iki sporto nevalgyti, bet į tai, ką reikėtų valgyti, rašoma pranešime spaudai. 

Angliavandeniai. Gliukozė, gaunama iš angliavandenių – tarsi „kuras“ treniruotės metu. Kaip teigia  asmeninis treneris, reikia žinoti, kokius angliavandenius rinktis. Prieš treniruotę derėtų vengti saldainių, sausainių ar šokolado – greitųjų angliavandenių, kurie sukelia staigius cukraus šuolius mūsų kraujyje, ir vartoti sudėtinius angliavandenius: avižas, saldžiąsias bulves ar daržoves. Aukšto intensyvumo lygio treniruočių metu tokie angliavandeniai greitai virškinami ir užtikrina papildomas energijos ir gliukozės atsargas. Tačiau  nepatartina užkandžiauti per treniruotę, kadangi atsiranda mieguistumo jausmas. Kaip teigia treneris, paspartinti medžiagų apykaitą ir pasiekti geresnių sporto rezultatų galima ir treniruotės metu, vartojant kai kuriuos maisto papildus, pavyzdžiui, aminorūgštis.

Prieš treniruotę derėtų vartoti sudėtinius angliavandenius: avižas, saldžiąsias bulves ar daržoves.

Baltymai. Atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, jog prieš treniruotę vartojami baltymai atletams padeda pasiekti geresnių sporto rezultatų, todėl prieš treniruotę juos rekomenduojama vartoti kartu su angliavandeniais. Baltymai padeda auginti raumenis – atliekant jėgos pratimus, daro juos didesnius ir stipresnius. Teisingas baltymų pasirinkimas: įvairūs riešutai, kalakutiena, kietai virti kiaušiniai ar graikiškas jogurtas. Treneris Ernestas nuramina tuos, kurie bijo vartoti baltymus, kad nepriaugtų svorio: „Bijoti reikia ne vienų ar kitų produktų. Visiškai nesvarbu iš ko gausite kalorijas – jeigu bus jų perteklius, bus ir papildomas svoris. Svarbu bendra suvartota dienos kalorijų norma, o ne viena ar kita medžiaga.“

Taip pat svarbu ne tik teisingai pasirinkti maisto produktus, bet ir tinkamą jų kiekį bei valgymo laiką. Baltymai yra sunkiau virškinami, todėl pagrindinio patiekalo kaloringumo (~400 kcal) maisto porciją patartina valgyti likus 2-3 valandoms prieš treniruotę. Mažesnio kaloringumo (iki 200 kcal) užkandžiais galima mėgautis ir  45-30 min iki treniruotės sporto klube.

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto vyresniosios mokslo darbuotojos Linos Vaičiulytės-Funk, į rinką pateikiamas labai platus duonos ir pyragų asortimentas, tačiau tradicinę technologiją atitinkančios duonos – nepakankamai.

Vartotojai dažnai renkasi saldesnę, puresnę, minkštesnę, ilgau nežiedėjančią duoną, pagamintą pagal naujas technologijas. Tokiu būdu tradicinė kvietinė ir ruginė duona nepelnytai išstumiama iš rinkos ir vartotojų mitybos racione tampa mažiau populiari, rašoma pranešime spaudai.

Vis dėlto, L. Vaičiulytės-Funk teigimu, tikėtina, jog žmonėms vis labiau rūpinantis sveikata ir ekologija, ateityje dažniau rinksimės natūralesnę, dažikliais ir kitais sintetiniais priedais „nesugadintą“ duoną.

Kodėl pamirštame tradicinę lietuvišką duoną?

Deja, didelę šalies gyventojų vartojamų maisto produktų dalį sudaro rafinuoti, apdoroti aukšta temperatūra ir kitokie biologiškai nevertingi maisto produktai, o suvartojamų maistinių skaidulų kiekis – per mažas. Įprastuose keptuose grūdiniuose produktuose, pavyzdžiui, neplikytoje duonoje, esantis krakmolas yra blogai įsisavinamas.

Duonos pagal tradicines technologijas, t.y., su raugu ir plikiniu, gamyba reikalauja žymiai daugiau pastangų ir profesinio meistriškumo, be to, gamybos procesas sudėtingas ir ilgas.

Rinkos sąlygomis siekiant ekonominio efekto pramonės įmonės atsisako arba mažina tradicinių technologijų su raugais ir plikiniais produkcijos gamybos apimtį, ir vis daugiau gamina duonos su įvairiais tešlos konsistenciją ir gaminio skonį pagerinančiais maisto priedais.

L. Vaičiulytė-Funk atkreipia dėmesį ir į tai, jog naudojant biotechnologines priemones, t.y., raugą ir plikinį – krakmolas yra suardomas į smulkesnius, geriau organizmui įsisavinamus darinius, tad gerėja virškinamumas.

Kuo sveikatai naudinga tradicinė duona?

Nacionalinio mitybos centro duomenys rodo, kad riebalų kiekis Lietuvos gyventojų mityboje ženkliai viršija rekomenduojamas fiziologines normas, o suvartojamų maistinių skaidulų kiekis yra nepakankamas.

Joje yra ląstelienos, kitaip – skaidulų, kurios aktyvina ir gerina virškinamąją funkciją, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, taip apsaugo nuo aterosklerozės, mažina puvimo procesus žarnyne.

Duonos sudėtyje vyrauja angliavandeniai. Pridėjus plikinio, duonoje padaugėja lengviau įsisavinamų angliavandenių, pagerėja skonio savybės, minkštimo akytumas, plutos spalva, aromatas. Duonos sudėtyje yra ir vitaminų – B1, B2 ir PP, bei mikroelementų – kalio, kalcio, natrio, chloro, magnio, geležies, fosforo.

Taip pat joje yra ląstelienos, kitaip – skaidulų, kurios aktyvina ir gerina virškinamąją funkciją, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, taip apsaugo nuo aterosklerozės, mažina puvimo procesus žarnyne.

Duonos gamybai gali būti naudojami įvairūs miltai – kvietiniai, ruginiai, kvietiniai Speltos miltai ir kiti. Tradiciškai kepamos ruginės duonos Lietuvoje pripažintos tautiniu paveldu.

Būtent ruginiuose miltuose gausu svarbiausių aminorūgščių, B ir E grupės vitaminų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų (magnio, geležies, cinko, mangano). Tais atvejais, kai gaminio pavadinime yra pažymėta, kad duona ruginė, sudėtyje turėtų būti ne mažiau kaip 90 proc. ruginių miltų.

Ką rinktis: kas sveika ar kas skanu?

Pasak L. Vaičiulytės-Funk, nors dažnai keliamas klausimas, kokią duoną vertėtų rinktis – juodą ar baltą, reikia nepamiršti, jog būtent ruginė duona yra sveikiausia.

„Reikia atsižvelgti į tai, ką mes vadiname juoda duona, nes dažnai juoda duona būna tiesiog nudažyta. Tai nenatūrali spalva, o optinė apgaulė viliojanti pirkėjus. Kalbant apie sveiką juodą duoną turima omeny ruginė, o lyginant rugį ir kvietį, šviesesnė (kvietinė) duona turi glitimo. Ruginė jo turi mažiau“, – aiškina KTU Maisto instituto mokslininkė.

Pasak jos, nors įvairių švenčių metu norisi matyti įvairiais priedais pagardintą duoną, būtent tradicinė ruginė duona turėtų dažniau puikuotis ir ant kalėdinio stalo.

„Tradicinė lietuviška duona yra ir sveika, ir skani, tiesiog mūsų skoniai tapo imlesni kvapams, todėl ir norisi ryškesnių skonių, kvapų, nes skonio receptoriai yra išsibalansavę. Jeigu grįžtume į pradžią, duona be kvapų ir dažų ir būtų mums pati skaniausia“, – sako L. Vaičiulytė-Funk.

Apie 1 procentas žmonių serga celiakija – autoimuniniu susirgimu, dėl kurio jie blogai reaguoja į glitimo baltymus kviečiuose. Bet dar 12 proc. sunegaluoja suvalgę kviečių turinčių produktų (duonos, makaronų, ir kitų), nors celiakija neserga.

Panašu, kad iš tiesų problemas „glitimui jautriems“ žmonėms kelia visai ne glitimas.

2013 metais tiriant, ar dieta be glitimo padės celiakija nesergantiems žmonėms išspręsti jų virškinimo problemas, paaiškėjo, kad simptomai nesiskyrė, kai žmonės valgė identišką maistą be glitimo ar su glitimu. Tai rodė, kad glitimas nedaro poveikio, tad Jane Muir ir Peter Gibson iš Monash universiteto Australijoje su savo kolegomis pradėjo aiškintis, kokia galėtų būti kita negalavimų priežastis.

Grūdų atskyrimas nuo pelų

Jie įtarė fruktanus – tam tikras cukraus grandines, esančias kviečiuose, miežiuose ir ryžiuose, o taip pat svogūnuose, česnakuose, garstyčiose, kopūstuose ir artišokuose.

Siekdami patikrinti savo spėjimą, jie pasitelkė 59 celiakija nesergančius suaugusiuosius, dėl jautraus žarnyno besilaikančius dietos be glitimo. Savanoriams buvo duodami trijų rūšių grūdų batonėliai – su glitimu, su fruktanais, arba be šių dviejų medžiagų. Dalyviai savaitę valgydavo po vieną batonėlį kasdien, padarydami savaitės ilgio pertrauką tarp kiekvieno batonėlių tipo. Batonėlių išvaizda ir skonis buvo vienodas ir dalyviai nežinojo, kokį jie valgo.

Lyginant su kontroliniais batonėliais, batonėliai su fruktanu sukėlė 15 proc. daugiau pūtimo ir 13 proc. daugiau bendrų virškinamojo trakto sutrikimo simptomų. Tačiau batonėliai su glitimu jokio poveikio neturėjo.

Tai gali paaiškinti, kodėl jautrų žarnyną turinčių žmonių, perėjusių prie glitimo neturinčios dietos, būklė dažnai pagerėja, tačiau iki galo nepasitaiso, sako Muir. Atsisakę kviečių, jie iš dietos eliminuoja ir didelę dalį fruktanų, bet bėdų gali kilti, valgant kitą daug fruktanų turintį maistą, tarkime, svogūnus ir česnakus. Kai kuriuose produktuose be glitimo, pavyzdžiui, avinžirniuose, fruktanų irgi yra.

Tai gali paaiškinti ir tai, kodėl tiek nedaug placebo kontroliuojamų tyrimų aptiko kokį nors glitimo poveikį ir kodėl buvo taip sunku išsiaiškinti, kaip glitimas gali kelti problemas nesergantiems celiakija, sako Gibsonas.

„Iš pradžių buvo daroma prielaida, kad kaltas glitimas – dėl celiakijos ir dėl to, kad nustoję vartoti kviečius, žmonės pasijusdavo geriau. Dabar aiškėja, kad pradinė prielaida buvo klaidinga“, – teigia jis.

Gali būti, kad nedidelė celiakija nesergančiųjų dalis į glitimą reaguoja, o iki šiol vykdytų tyrimų imtis nebuvo pakankamai didelė, kad galima tokius atvejus nustatyti, svarsto Gibsonas. „Bet duomenys aiškiai rodo, kad fruktanai – didesnė problema.“

Sunku suvirškinti

Komandos išvados dera su šešiais neseniai atliktais tyrimais, rodančiais, kad apie 70 proc. žmonių, turinčių jautraus žarnyno sindromą, pasijunta geriau, atsisakę fruktanų ir kitų vadinamos FODMAP grupės maisto medžiagų.

FODMAP – Fermentuojami Oligosacharidai, Disacharidai, Monosacharidai ir Polioliai. Tai sunkiai virškinami trumpos grandinės cukrūs. Jie sugeria vandenį ir juos storajame žarnyne fermentuoja dujas išskiriančios bakterijos, dėl to žarnos šiek tiek įsitempia. Jautraus žarnyno sindromą kenčiantys žmonėms tai pasireiškia labiau, nes jų žarnyne esančių nervų galai itin jautrūs.

Katie Ellard, Mater ligoninės Sidnyje, Australijoje, gastroenterologė, sako, kad dabar žmonėms, kamuojamiems pilvo sutrikimų, daug gydytojų skiria žemo FODMAP lygio dietą. „Jei paaiškėja, kad žmogus celiakija neserga, vis viena rekomenduoju atsisakyti kviečių ir stebėti, ar tai padeda, bet paaiškinu, kad tai daroma tam, kad iš jų dietos būtų pašalinami fruktanai, o ne glitimas“, – sako ji.

Jei paaiškės, kad tikroji problema yra fruktanai, bus galima vėl vartoti maistą, kurio anksčiau būdavo atsisakoma, sako Ellard. Pavyzdžiui, sojų padaže yra glitimo, bet mažai fruktanų, o raugintos duonos fermentavimo procesas sunaudoja kviečių fruktanus.

Naujagimiams Lietuvoje nuo sausio atliekami du papildomi tyrimai, kurie padeda nustatyti angliavandenių apykaitos ir hormono kortizolio gamybos sutrikimus.

Valstybinė ligonių kasa (VLK) informuoja, kad nauji tyrimai tėveliams nieko nekainuos, nes jie kompensuojami Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis.

„Vienu iš šių tyrimų medikai galės nustatyti, ar naujagimis neserga paveldima angliavandenių apykaitos sutrikimo liga (galaktozemija), kai mažylio kraujyje kaupiasi galaktozė. Laiku nepradėjus jos gydyti, gali sutrikti kūdikio psichinė ir fizinė raida, atsirasti gelta, akių lęšiuko sudrumstėjimas – katarakta. Esant tokiai ligai, skiriamas specialus gydymas. Pirmiausia dieta – mamos pienas pakeičiamas sojų pienu arba mišiniais be laktozės. Tad labai svarbu laiku imtis reikiamų priemonių ir pavyks užkirsti kelią ligai“, - pranešime teigia VLK Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktorius Viačeslavas Zaksas.

Antru tyrimu, anot V.Zakso, siekiama išsiaiškinti, ar mažylis neturi įgimto antinkščių žievės funkcijos sutrikimo (adrenogenitalinio sindromo), kai sutrinka hormono kortizolio gamyba. Dėl šios priežasties sutrinka lytinis brendimas, esant sunkiai ligos formai organizmas netenka druskų, tuomet naujagimis vemia, atpila maistą, liesėja, o laiku neskyrus gydymo, iškyla pavojus jo gyvybei. Taigi šis tyrimas padės nustatyti, ar nėra tokio sutrikimo ir, prireikus, skirti reikiamą gydymą, kuris leis vaikui normaliai augti.

PSDF išlaidos dėl naujų paslaugų šiais metais padidės apie 125 tūkst. eurų.

Iki šiol privalomai tiriant naujagimių sveikatą atliekami tyrimai nustatyti įgimtam skydliaukės veiklos nepakankamumui ir išsiaiškinti, ar mažylis neturi įgimto medžiagų apykaitos sutrikimo, kai organizme kaupiasi amino rūgštis fenilalaninas. Šie tyrimai bus atliekami ir toliau.

Atėjus pavasariui ir atšilus orams, nuolat girdime patarimus, kaip numesti svorio ir pasitikti vasarą lieknesniems. Iš tiesų nutukimo problema aktuali daugelyje išsivysčiusių šalių, taip pat ir Lietuvoje. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas atliktas 2010 m. atskleidžia, kad apie 60 proc. Lietuvos vyrų ir 50 proc. Lietuvos moterų turi antsvorio, o penktadalis suaugusių gyventojų yra nutukę. Nutukimo formų yra įvairių, tačiau dažniausiai nutunkama, kai yra prastai rūpinamasi sveikata bei neišnaudojama su maistu gaunama energija, todėl fizinio aktyvumo stoka taip pat skatina antsvorį.

Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pataria kaip atskirti, kurie populiarūs svorio mažinimo patarimai yra teisingi, o kurie – tik mitas, galintis turėti neigiamos įtakos rimtoms sveikatos problemoms. Visuomenės sveikatos specialistė Giedrė Bernotaitė ragina netikėti populiariais svorio metimo mitais ir atsižvelgti į specialistų patarimus.

Mitai: Greita dieta – efektyvi dieta, angliavandenių mažinimas, baltymų dieta, žaliosios arbatos ar kopūstų dieta yra efektyvios. Taip pat jūs galite sėkmingai atsikratyti 10 kilogramų per 10 dienų.

Tikrovė: Populiariosios, “ypatingosios” dietos nėra geriausias būdas palaikyti normalų kūno svorį. Šitokie patarimai ir skatinimai dažniausiai žada, kad numesite daug svorio per labai trumpą laiką, tereikia atsisakyti tam tikrų maisto produktų. Nors laikydamiesi šių dietų, jūs iš tiesų galite numesti svorio, tačiau jos gali būti labai žalingos jūsų sveikatai. Atsisakius tam tikrų maisto produktų, organizmas negauna visų reikalingų maisto medžiagų. Populiariosios dietos paprastai pateikia labai griežtą vartotinų produktų sąrašą, o kai kurios iš jų net visai “uždraudžia” kokios nors rūšies maistą. Tad nenuostabu, kad žmonės labai greitai pavargsta nuo tokio vienpusiško maitinimosi ir vėl priauga svorio.

Tyrimais įrodyta, kad sveikiausias ir efektyviausias būdas visam laikui atsikratyti nepageidaujamų kilogramų yra per savaitę numestus maždaug po 227 – 907 gramus. Svarbiausia tobulinti savo mitybos ir judėjimo įpročius, tuomet galėsite sėkmingai kontroliuoti savo kūno svorį. Kartu jūs sumažinsite riziką susirgti širdies ligomis ar diabetu, išvengsite aukšto kraujo spaudimo.

Mitas: Sveikai maitinantis nebūtina sportuoti.

Tikrovė: Norėdami efektyviai deginti riebalus negalite pamiršti nė vieno iš keturių lemiamų komponentų: fizinio aktyvumo, subalansuotos bei nekaloringos mitybos ir, be abejo, tikslo siekimo bei motyvacijos.

Visada geriau yra sudeginti riebalus, nei kankintis badu. Norint, kad riebalai tirptų, būtinas kalorijų deficitas, kurio siekti galima dviem būdais. Vienas jų – sumažinti iš maisto gaunamų kalorijų kiekį, kitas – padidinti kalorijų sudeginimą treniruotėje. Ironiška, bet dauguma yra linkę sumažinti kalorijų kiekį iki badavimo lygio ir treniruojasi labai mažai arba visai nesitreniruoja, ir tai natūralu, nes žmogus tiesiog nebeturi tam pakankamai jėgų. Tuomet sumažėja liesoji kūno masė ir atsiranda badavimo reakcija, dėl kurios organizmas ima kaupti maisto atsargas. Efektyviausias būdas yra valgyti daugiau (išlaikant mažą kaloringumą) ir treniruotes paversti savo gyvenimo dalimi.

Mitas: Specialūs treniruokliai, ar ypatingos treniruotės, gali pakeisti jūsų kūno formas daug greičiau ir efektyviau.

Tikrovė: Nėra jokių palengvinančių ir specialių priemonių gauti didesnės naudos mankštinantis. Reklamuojama "stebuklinga" įranga kurios dėka pakanka 15 minučių, vietoj įprastų 30 – neteisybė.  Efektas priklauso nuo mankštinimosi intensyvumo ir trukmės, o ne nuo įrangos. Siekdami ilgalaikių rezultatų turite visapusiškai stiprinti savo kūną.

Mitas: Mažai arba visai angliavandenių neturinti mityba – geriausias būdas deginti riebalus.

Tikrovė: PSO skelbia, kad didžiąją žmogaus  mitybos dalį – apie 60 proc. – turi sudaryti angliavandeniai.  Labai mažai angliavandenių turinčios mitybos programos itin sunku laikytis. Taip pat, kuo kuo mažiau angliavandenių paliekama kasdieniame maisto racione, tuo didesnis antsvoris grįžta vėl pradėjus juos vartoti. Mažai angliavandenių turinčios mitybos programos dažnai yra nesubalansuotos, jose trūksta įvairių maistinių medžiagų. Labai mažai angliavandenių turinti dieta sumažina jūsų energiją, didina nuovargį, irzlumą, o treniruotės tampa kančia. Taip pat tikėtina, kad tokia dieta gali būti persotinta riebalais.

Mitas: Kinietiškos žolelės, papildai, kokteiliai padeda lengviau ir veiksmingiau atsikratyti nepageidaujamo svorio.

Tikrovė: Nėra tokios „stebuklingos"  tabletės, kuri padėtų ilgalaikei svorio kontrolei. Dauguma reklamuojamų vaistų, papildų, kokteilių yra tik apgaulingi fitneso (sveikatingumo) pramonės produktai. Papildomos dozės papildų ir vitaminų  negali padėti svorio mažinimui, nes riebalai yra mūsų kuras, kuriuos galime panaudoti raumenų darbui aktyviai judant ar mankštinantis. Ypatingai svarbu nepasiduoti reklamos spaudimui vartoti įvairias žoleles ar arbatėles, kai žadama, kad lengvai neteksite 4-6 kg per savaitę. Tai dažniausiai yra skysčius varantys ar vidurius laisvinantys produktai. Internetu platinamų egzotiškų vaistažolių ar žolelių (ypač kiniškų), skirtų svoriui mesti  poveikis sveikatai privertė mokslininkus sunerimti. Jie ištyrė, kad vietoje vaistažolių rastos dvigubos vaistų dozės, kenkiančios visam organizmui ir turinčios negrįžtamus pokyčius ne tik fizinei, bet ir psichinei sveikatai, nes kai kurios žolelės sukelia nervinei anoreksijai būdingus požymius.

Teoriškai be angliavandenių galima ir apsieiti. Pavyzdžiui, kai kurių tautų mitybos racione jų praktiškai nėra, o angliavandenius puikiai pakeičia didelis kiekis baltymų ir šiek tiek riebalų. Ar žmogaus organizmas nuo to nenukenčia? Iš tiesų ne, nes kepenys turi unikalų gebėjimą riebalus ir baltymus paversti angliavandeniais.

Ir vis dėl to, nereikia pamiršti, kad žmogaus organizmas negali padaryti stebuklų vos per kelias minutes. Prie pokyčių jam reikia adaptuotis. Statistinis europietis pripratęs gauti angliavandenių su maistu, todėl sumažinus jų kiekį, tikėtinas nuolatinio nuovargio atsiradimas. Nenuostabu, nes būtent iš angliavandenių išgauname maždaug 50% energijos. Jie – tarsi kuras kūno ląstelėms, smegenims bei raumenims.

Angliavandeniai būna dviejų rūšių:

Paprastieji – sudaryti iš vienos arba dviejų sacharidų molekulių ir vadinami monosacharidais arba disacharidais. Įprastai jie yra saldūs ir gaunami iš tokių produktų kaip vaisiai, saldumynai ir t.t.  Paprastuosiuose angliavandeniuose yra cukrus, kuris lengvai paverčiamas gliukoze ir įsisavinamas per kraują. Praėjus vos pusei valandos nuo suvalgyto saldėsio, iš cukraus pagaminta gliukozė jau bus nukeliavusi į smegenis ir raumenis. Deja, paprastieji angliavandeniai lengvai virsta riebalais.
Sudėtiniai – sudaryti iš daugiau nei 10 sacharididų molekulių ir gaunami iš tokių produktų kaip makaronai, daržovės ar kruopos. Žarnynas šiuos angliavandenius apdoroja kur kas sunkiau, tačiau galiausiai iš jų taip pat gaunama gliukozė. Ji lėtai, 1-4 valandų tarpe skverbiasi į kraują, palaipsniui aprūpindama organizmą energija. Organizmas, gaudamas energiją nedidelėmis dozėmis, sugeba ją efektyviai panaudoti, todėl iš sudėtinių angliavandenių išgaunama gliukozė nevirsta riebalais.

Taigi, galima daryti išvadą, kad sudėtiniai angliavandeniai yra kur kas naudingesni, nei paprastieji. Ir vis dėl to tai nereiškia, kad pastarųjų reikėtų visiškai atsisakyti, nes jie leidžia greitai įsisavinti gliukozę, kuri būtina galvos smegenims. Nors smegenys sudaro tik 2-4% kūno masės, iš tiesų išnaudoja apie 25% organizmui būtinos energijos. Be to, greitai įsisavinami angliavandeniai reikalingi ir tinkamam nervų sistemos funkcionavimui.

Yra atvejų, kaip be paprastųjų angliavandenių tiesiog neįmanoma išsiversti, pavyzdžiui sergant hipoglikemija, kurios metu krenta cukraus kiekis kraujyje. Taip gali nutikti ir visiškai sveikam žmogui, kurį paveikė stiprus stresas, nuovargis ar paprasčiausi atmosferos slėgio pokyčiai. Tokiu atveju pagelbėti gali paprasčiausiai cukraus gabaliukas.

Mitybos specialistai gana ilgą laiką bandė išsiaiškinti, kokios paprastųjų ir sudėtinių angliavandenių proporcijos yra tinkamos žmogaus organizmui. Galų gale buvo padaryta išvada, kad ideali pusiausvyra bus tuomet, kai įsisavinamų angliavandenių kiekis bus 1:3 (1- paprastieji, 3 – sudėtiniai).

Anot mitybos specialistų, iš angliavandenių žmogus turėtų gauti 53-60% kalorijų. Apatinė riba skirta norintiems sulieknėti, viršutinė – norintiems priaugti svorio. Tiesa, labai svarbų vaidmenį atlieka ir fizinis aktyvumas. Aktyviai sportuojantys žmonės išeikvoja gerokai daugiau energijos nei tie, kurie gyvena pasyvų gyvenimą, todėl fiziškai aktyviems gaunama  angliavandenių norma gali būti ir didesnė.

Jei norite numesti svorio, teks apriboti angliavandenių ir riebalų suvartojimą, tačiau bet kuriuo atveju iš angliavandenių organizmas turi pasisavinti ne mažiau kaip 50% kalorijų. Taigi, geriausias sprendimas – pirmenybę teikti sudėtiniams, o ne paprastiesiems angliavandeniams. Priminsime, kad sudėtiniai įsisavinami kur kas lėčiau, todėl jei norite turėti pakankami energijos, padalinkite gaunamus angliavandenius į dalis: šiek tiek pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja, kad tiek suaugusiųjų, tiek vaikų mityboje angliavandeniai sudarytų nuo 45 iki 60 proc. raciono vertės.

Lietuvos gyventojų maisto racione stebimas angliavandenių trūkumas (angliavandenių kilmės kalorijos sudaro 41,1 proc. raciono energinės vertės).
Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra augalinis maistas. Iš gyvūninės kilmės produktų pažymėtinas pienas – laktozės šaltinis. Angliavandeniai gali natūraliai būti tam tikrų maisto produktų sudėtyje (krakmolas bulvėse ar grūduose, fruktozė vaisiuose, laktozė piene) arba būti įdėti į maisto produktus gamybos metu.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai primena, jog didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais), kurių daug yra grūdiniuose ir miltų produktuose (košėse, ryžiuose, duonoje, makaronuose, pusryčių javainiuose), bulvėse.

Pavyzdžiui, ryžiuose yra apie 70 proc. krakmolo, manų kruopose – apie 72 proc., perlinėse kruopose – apie 67,5 proc., bulvėse – apie 17 proc. Svarbūs krakmolo šaltiniai maiste yra šakniagumbiai ir ankštiniai augalai. Visų grūdo dalių (dar vadinamų „viso grūdo“, „pilno grūdo“) grūdų produktai, ankštiniai augalai, bulvės, kitos daržovės ir vaisiai yra pagrindiniai skaidulinių medžiagų šaltiniai.
Pagrindiniai cukrų šaltiniai yra vaisiai, uogos, vaisių sultys, kai kurios daržovės, pienas ir pieno produktai. Svarbus cukrų šaltinis yra maisto produktai (pvz., gazuoti gėrimai ir saldumynai), į kuriuos pridėta sacharozės (cukraus) ir krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo).

Maisto produktai, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), dažniau yra itin kaloringi ir sudėtyje turi mažai kitų naudingų maistinių medžiagų, todėl tokius produktus reikėtų vartoti saikingai. Konditerijos gaminiai, kepiniai neretai taip pat nėra tinkamas pasirinkimas kasdieninei mitybai, nes juose gausu ne tik cukrų, bet ir riebalų (ypač sočiųjų ir transriebalų).

Su maistu gaunami angliavandeniai yra pagrindinis ir lengviausiai pasisavinamas energijos šaltinis. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai pastebi, kad , būtent, angliavandeniai, kurie gaunami su maistu,  iš karto panaudojami žmogaus organizmo energinėms reikmėms tenkinti.

Iš vieno gramo angliavandenių gaunamos 4 kcal energijos (tiek pat energijos gauname ir iš baltymų, o iš riebalų – 9 kcal). Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti 4 kartus didesnis nei baltymų ar riebalų. Angliavandeniai svarbūs ir tuo, kad iš jų organizme yra sintetinamos riebalų rūgštys, pakeičiamos amino rūgštys, nukleorūgštys ir kofermentai.

Angliavandenių skirstymas

Cheminės sudėties požiūriu, angliavandeniams priskiriami įvairūs junginiai: polihidroksialdehidai, ketonai, alkoholiai ir rūgštys, jų derivatai ir polimerai, pvz., krakmolas ir kiti polisacharidai. Cheminė angliavandenių klasifikacija dažniausiai grindžiama jų molekuliniu dydžiu ir monomerų sudėtimi: cukrūs (1-2 monomerai), oligosacharidai (3-9 monomerai) ir polisacharidai (10 ir daugiau monomerų).

Monosacharidai taip pat susidaro organizme iš disacharidų ir polisacharidų virškinimo metu. Disacharidai sudaryti iš dviejų monosacharidų molekulių (sacharozė sudaryta iš gliukozės ir fruktozės, laktozė – iš gliukozės ir galaktozės, maltozė – iš dviejų gliukozės molekulių). Polisacharidai virškinimo sistemoje skaidomi į disacharidus, paskui – į monosacharidus.

Polisacharidams priskiriamos ir skaidulinės medžiagos: celiuliozė, pektinai ir kt., kurios žmogaus plonajame žarnyne neskaidomos.

Mitybos požiūriu, angliavandeniai galėtų būti skirstomi į dvi grupes: „glikeminius angliavandenius“, t. y. angliavandenius, skaidomus ir absorbuojamus žmogaus plonajame žarnyne ir skaidulines medžiagas, t. y. angliavandenius, kurie į storąjį žarnyną patenka nesuskaidyti. Pagrindiniai glikeminiai angliavandeniai yra monosacharidai, disacharidai, malto-oligosacharidai ir krakmolas. Monosacharidai ir disacharidai dažnai įvardijami kaip cukrūs.

NMVRVI specialistai aiškina, kad sąvoka „pridedami cukrūs“ reiškia sacharozę, fruktozę, gliukozę, krakmolo hidrolizatus (gliukozės sirupą, fruktozės sirupą) ir kitus cukraus preparatus naudojamus atskirai ar pridedamus ruošiant ir gaminant maistą. Cukraus alkoholiai (polioliai), t. y. sorbitolis, ksilitolis, manitolis ir laktitolis dažniausiai nepriskiriami grupei „cukrūs“.

Daug sudėtinių angliavandenių (polisacharidų) turintys maisto produktai sudaro maisto produktų pasirinkimo piramidės pagrindą. Grūdinių produktų (rupios duonos, košės ir pan.) rekomenduojama vagyti kelis kartus per dieną.

Suaugusio žmogaus organizmo angliavandenių poreikis siekia 300-400 g per parą, o esant didesniam fiziniam krūviui – poreikis didėja.
Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, kad būtų užtikrintas gliukozės poreikis smegenims, tiek vaikams (vyresniems nei 1 metų), tiek suaugusiems pakanka 130 g angliavandenių per dieną.

Suaugusiam žmogui per parą reikia apie 25 g skaidulinių medžiagų.

Lietuviai suvartoja per mažai angliavandenių

Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja, kad tiek suaugusiųjų, tiek vaikų mityboje angliavandeniai sudarytų nuo 45 iki 60 proc. raciono vertės. Europos gyventojų mitybos tyrimai rodo, kad vaikų ir paauglių mityboje angliavandeniai sudaro 43-58 proc., o suaugusiųjų mityboje 38-56 proc. raciono energinės vertės.

Lietuvos gyventojų maisto racione stebimas angliavandenių trūkumas (angliavandenių kilmės kalorijos sudaro 41,1 proc. raciono energinės vertės).

Kuriuose maisto produktuose yra daugiausiai angliavandenių?

Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra augalinis maistas. Iš gyvūninės kilmės produktų pažymėtinas pienas – laktozės šaltinis. Angliavandeniai gali natūraliai būti tam tikrų maisto produktų sudėtyje (krakmolas bulvėse ar grūduose, fruktozė vaisiuose, laktozė piene) arba būti įdėti į maisto produktus gamybos metu.

Didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais), kurių daug yra grūdiniuose ir miltų produktuose (košėse, ryžiuose, duonoje, makaronuose, pusryčių javainiuose), bulvėse.

Pavyzdžiui, ryžiuose yra apie 70 proc. krakmolo, manų kruopose – apie 72 proc., perlinėse kruopose – apie 67,5 proc., bulvėse – apie 17 proc. Svarbūs krakmolo šaltiniai maiste yra šakniagumbiai ir ankštiniai augalai. Visų grūdo dalių (dar vadinamų „viso grūdo“, „pilno grūdo“) grūdų produktai, ankštiniai augalai, bulvės, kitos daržovės ir vaisiai yra pagrindiniai skaidulinių medžiagų šaltiniai.

Pagrindiniai cukrų šaltiniai yra vaisiai, uogos, vaisių sultys, kai kurios daržovės, pienas ir pieno produktai. Cukriniuose runkeliuose sacharozės yra iki 25 proc., morkose – apie 7 proc., laktozės – pieno cukraus – karvės piene yra apie 5 proc. Svarbus cukrų šaltinis yra maisto produktai (pvz., natūralūs gėrimai ir saldumynai), į kai kuriuos jų būna pridėta sacharozės (cukraus) ir krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo).

Maisto produktai, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), dažniau yra itin kaloringi ir sudėtyje turi mažai kitų naudingų maistinių medžiagų, todėl tokius produktus reikėtų vartoti saikingai. Konditerijos gaminiai, kepiniai neretai taip pat nėra tinkamas pasirinkimas kasdieninei mitybai, nes juose gausu ne tik cukrų, bet ir riebalų (ypač sočiųjų ir transriebalų).

Praktiški specialistų patarimai:

1.Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti 4 kartus didesnis nei baltymų ar riebalų;

2. Didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais);

3.Grūdinių produktų (rupios duonos, košės ir pan.) rekomenduojama valgyti kelis kartus per dieną;

4. Rinktis maisto produktus, kuriuose yra daug skaidulinių medžiagų, t. y. daržoves, vaisius, visų grūdo dalių produktus;

5.Maisto produktus, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), reikėtų vartoti saikingai.

Su maistu gaunami angliavandeniai yra pagrindinis ir lengviausiai pasisavinamas energijos šaltinis. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai pastebi, kad , būtent, angliavandeniai, kurie gaunami su maistu,  iš karto panaudojami žmogaus organizmo energinėms reikmėms tenkinti.

Iš vieno gramo angliavandenių gaunamos 4 kcal energijos (tiek pat energijos gauname ir iš baltymų, o iš riebalų – 9 kcal). Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti 4 kartus didesnis nei baltymų ar riebalų. Angliavandeniai svarbūs ir tuo, kad iš jų organizme yra sintetinamos riebalų rūgštys, pakeičiamos amino rūgštys, nukleorūgštys ir kofermentai.

Angliavandenių skirstymas

Cheminės sudėties požiūriu, angliavandeniams priskiriami įvairūs junginiai: polihidroksialdehidai, ketonai, alkoholiai ir rūgštys, jų derivatai ir polimerai, pvz., krakmolas ir kiti polisacharidai. Cheminė angliavandenių klasifikacija dažniausiai grindžiama jų molekuliniu dydžiu ir monomerų sudėtimi: cukrūs (1-2 monomerai), oligosacharidai (3-9 monomerai) ir polisacharidai (10 ir daugiau monomerų).

Angliavandenių grupė  Pogrupis Junginiai
Cukrūs (1-2)  Monosacharidai  Gliukozė, galaktozė, fruktozė
Disacharidai  Sacharozė, laktozė, trehalozė
Polioliai  Sorbitolis, manitolis
Oligosacharidai (3-9)  Malto-oligosacharidai  Maltodekstrinai
Kiti oligosacharidai  Rafinozė, stachiozė, frukto-oligosacharidai
Polisacharidai (>9)  Krakmolas  Amilozė, amilopektinas, modifikuoti krakmolai
Ne krakmoliniai polisacharidai  Celiuliozė, hemiceliuliozė, pektinai, hidrokoloidai

Monosacharidai taip pat susidaro organizme iš disacharidų ir polisacharidų virškinimo metu. Disacharidai sudaryti iš dviejų monosacharidų molekulių (sacharozė sudaryta iš gliukozės ir fruktozės, laktozė – iš gliukozės ir galaktozės, maltozė – iš dviejų gliukozės molekulių). Polisacharidai virškinimo sistemoje skaidomi į disacharidus, paskui – į monosacharidus. Polisacharidams priskiriamos ir skaidulinės medžiagos: celiuliozė, pektinai ir kt., kurios žmogaus plonajame žarnyne neskaidomos.

Mitybos požiūriu, angliavandeniai galėtų būti skirstomi į dvi grupes: „glikeminius angliavandenius“, t. y. angliavandenius, skaidomus ir absorbuojamus žmogaus plonajame žarnyne ir skaidulines medžiagas, t. y. angliavandenius, kurie į storąjį žarnyną patenka nesuskaidyti. Pagrindiniai glikeminiai angliavandeniai yra monosacharidai, disacharidai, malto-oligosacharidai ir krakmolas. Monosacharidai ir disacharidai dažnai įvardijami kaip cukrūs.

NMVRVI specialistai aiškina, kad sąvoka „pridedami cukrūs“ reiškia sacharozę, fruktozę, gliukozę, krakmolo hidrolizatus (gliukozės sirupą, fruktozės sirupą) ir kitus cukraus preparatus naudojamus atskirai ar pridedamus ruošiant ir gaminant maistą. Cukraus alkoholiai (polioliai), t. y. sorbitolis, ksilitolis, manitolis ir laktitolis dažniausiai nepriskiriami grupei „cukrūs“.

Daug sudėtinių angliavandenių (polisacharidų) turintys maisto produktai sudaro maisto produktų pasirinkimo piramidės pagrindą. Grūdinių produktų (rupios duonos, košės ir pan.) rekomenduojama vagyti kelis kartus per dieną.

Suaugusio žmogaus organizmo angliavandenių poreikis siekia 300-400 g per parą, o esant didesniam fiziniam krūviui – poreikis didėja.
Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, kad būtų užtikrintas gliukozės poreikis smegenims, tiek vaikams (vyresniems nei 1 metų), tiek suaugusiems pakanka 130 g angliavandenių per dieną.
Suaugusiam žmogui per parą reikia apie 25 g skaidulinių medžiagų.

Lietuvos gyventojai suvartoja per mažai angliavandenių

Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja, kad tiek suaugusiųjų, tiek vaikų mityboje angliavandeniai sudarytų nuo 45 iki 60 proc. raciono vertės. Europos gyventojų mitybos tyrimai rodo, kad vaikų ir paauglių mityboje angliavandeniai sudaro 43-58 proc., o suaugusiųjų mityboje 38-56 proc. raciono energinės vertės.

Lietuvos gyventojų maisto racione stebimas angliavandenių trūkumas (angliavandenių kilmės kalorijos sudaro 41,1 proc. raciono energinės vertės).

Kuriuose maisto produktuose yra daugiausiai angliavandenių?

Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra augalinis maistas. Iš gyvūninės kilmės produktų pažymėtinas pienas – laktozės šaltinis. Angliavandeniai gali natūraliai būti tam tikrų maisto produktų sudėtyje (krakmolas bulvėse ar grūduose, fruktozė vaisiuose, laktozė piene) arba būti įdėti į maisto produktus gamybos metu.

Didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais), kurių daug yra grūdiniuose ir miltų produktuose (košėse, ryžiuose, duonoje, makaronuose, pusryčių javainiuose), bulvėse.

Pavyzdžiui, ryžiuose yra apie 70 proc. krakmolo, manų kruopose – apie 72 proc., perlinėse kruopose – apie 67,5 proc., bulvėse – apie 17 proc. Svarbūs krakmolo šaltiniai maiste yra šakniagumbiai ir ankštiniai augalai. Visų grūdo dalių (dar vadinamų „viso grūdo“, „pilno grūdo“) grūdų produktai, ankštiniai augalai, bulvės, kitos daržovės ir vaisiai yra pagrindiniai skaidulinių medžiagų šaltiniai.

Pagrindiniai cukrų šaltiniai yra vaisiai, uogos, vaisių sultys, kai kurios daržovės, pienas ir pieno produktai. Cukriniuose runkeliuose sacharozės yra iki 25 proc., morkose – apie 7 proc., laktozės – pieno cukraus – karvės piene yra apie 5 proc. Svarbus cukrų šaltinis yra maisto produktai (pvz., gazuoti gėrimai ir saldumynai), į kuriuos pridėta sacharozės (cukraus) ir krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo).

Maisto produktai, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), dažniau yra itin kaloringi ir sudėtyje turi mažai kitų naudingų maistinių medžiagų, todėl tokius produktus reikėtų vartoti saikingai. Konditerijos gaminiai, kepiniai neretai taip pat nėra tinkamas pasirinkimas kasdieninei mitybai, nes juose gausu ne tik cukrų, bet ir riebalų (ypač sočiųjų ir transriebalų).

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai vartotojams primena:

1.    Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti 4 kartus didesnis nei baltymų ar riebalų;
2.    Didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais);
3.    Grūdinių produktų (rupios duonos, košės ir pan.) rekomenduojama valgyti kelis kartus per dieną;
4.    Rinktis maisto produktus, kuriuose yra daug skaidulinių medžiagų, t. y. daržoves, vaisius, visų grūdo dalių produktus.
5.    Maisto produktus, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), reikėtų vartoti saikingai.