Kuliuose, Plungės rajone gimęs rašytojas 1985 metais baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, 1991 metais – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus.

1988–1998 metais jis dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose.

Po to L. Jakimavičius dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, dar vėliau – „Literatūros ir meno“ redakcijoje.

L. Jakimavičius yra parašęs pjesių, literatūros kritikos straipsnių, publicistikos. Jo poezijos yra įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, rinktines, antologijas.

Apie rašytoją 2007 metais Vytautas V. Landsbergis sukūrė filmą „Liudvikas“.

Laimėtojas džiaugiasi ir tikisi, kad stipendija padės įgyvendinti jo idėją: „Turėti visus lietuviškai eiliuotus Liudviko Rėzos kūrinius – mūsų kultūros garbės reikalas, galiausiai taip bus grąžinta garbės skola pirmajam Kristijono Donelaičio „Metų“ leidėjui. Nemaža darbo dalis jau atlikta, o paskirta garbinga stipendija – su galimybe padirbėti Nidos vertėjų centre – man bus puiki paskata. Tikiuosi, kad, išvykdamas iš Nidos, galėsiu pateikti viso atlikto darbo rankraštį. Simboliška bus, jei šį darbą pavyks baigti poeto gimtojoje Kuršių nerijoje.“

Konkursui kūrėjai buvo kviečiami pateikti laisvos formos paraišką, gyvenimo aprašymą, darbų pavyzdžius ir rezidavimo laikotarpiu įgyvendinamo kūrybinio sumanymo aprašymą. Paraiškas pateikė 11 pretendentų, kurių geografija labai plati: Neringa, Palanga, Kaunas, Vilnius.

Turėti visus lietuviškai eiliuotus Liudviko Rėzos kūrinius – mūsų kultūros garbės reikalas

Sulaukta paraiškų iš Australijos bei Amerikos lietuvių. Pretendentai – daugiausia rašytojai ir vertėjai – turintys konkrečių planų ir sumanymų. Kai kurie šalia rašymo ar vertimo matė ir kitas kūrybos formas – fotografiją, tapybą, garso įrašus.

Paraiškų vertinimas vyko dviem etapais. Pirmajame paraiškas vertino Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorės sudaryta komisija iš bibliotekos ir Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro atstovų.

Paraiškos šiame etape buvo vertinamos pagal kūrėjo literatūrinę patirtį, publikacijas, nurodant savo kūrybinius pasiekimus, taip pat idėjos meninę ir kultūrinę vertę Kuršių nerijai, jos aktualumą bei tikslingumą, galimą tęstinumą, numatomus rezultatus bei sklaidą. Prie komisijos prisidėjo 2020 m. Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro rezidentas, poetas, knygų autorius, teologas Edmundas Atkočiūnas. Tikimasi, kad tai, jog praėjusių metų rezidentas padeda įvertinti ir išrinkti naują stipendijos laimėtoją, taps gražia tradicija.

Bibliotekos ekspertų komisija išrinko penkis pretendentus, kurių paraiškos buvo perduotos antrajam vertinimo etapui – Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos galutiniam sprendimui. Paraiškos šiame etape buvo vertinamos pagal jau minėtus kriterijus, tačiau labiausiai atsižvelgiant į kūrybinės veiklos svarbą Neringos kultūros ir meno plėtrai, sąsajas su Kuršių nerijos kultūrine tapatybe bei savastimi.

Tūkstančio eurų rašytojo stipendija įsteigta 2020 m. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu ir bus skiriama kasmet už rezidencijos metu įvykdytą kūrybinės veiklos programą, kurią sudaro sukurti, atlikti ar kitaip viešai pristatyti kūrybiniai darbai Neringos bendruomenei. Stipendijos laimėtojas gali rinktis kūrybinio rezidavimo laikotarpį Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre nuo spalio iki balandžio mėnesio.

2021 m. laureatas A. A. Jonynas gimė 1953 m. Vilniuje. 1971–1976 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1976–1993 m. dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje, 1993–1995 m. vedė kultūros laidas „Baltijos TV“. Nuo 1995 m. dirbo kaip laisvas autorius ir vertėjas. 2011–2018 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Nuo 2000 m. buvo poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ tarybos pirmininko pavaduotojas. Yra išvertęs poezijos, dramaturgijos, prozos iš vokiečių, latvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, serbų, kroatų, slovėnų ir kt. kalbų. Jo paties poezija yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, latvių, armėnų, gruzinų, norvegų, švedų, rusų, serbų, slovėnų, kroatų, korėjiečių ir kitas kalbas.

2018 m. įkurtas Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras yra Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos padalinys, priimantis Lietuvos ir užsienio kūrėjus, vertėjus, rašytojus gyvenimui bei darbui. Tai vienintelis vertėjų ir rašytojų centras Lietuvoje, kuriame šalies ir užsienio kūrėjų bendruomenių atstovai gali susitikti, kurti, versti, bendrauti ir bendradarbiauti.

"Naujuosiuose sonetuose" A.A.Jonynas žaidžia ne tik su kultūriniais simboliais, forma, bet ir su asmeniniais išgyvenimais. Į sudėtingus, aštrius gyvenimo klausimus autorius žvelgia neabejingai ir su šiluma. "Kauno dienos" skaitytojams – įdomiausios A.A.Jonyno mintys, nuskambėjusios sostinėje vykusiuose knygos pristatymuose.

– Tai nėra pirmieji jūsų sonetai. Ar šįkart soneto forma kiek nors trukdė, varžė, ar kiek nors padėjo? O galbūt tai jau nebesvarbu jūsų rango kūrėjui? Kas jums yra sonetas?

– Sonetas man labai parankus, patogus, jaukus ir priimtinas eilėraščio žanras. Į sonetus dažnai žiūrima kaip į poezijos viršūnę, tačiau nežinau, ar tai išties viršūnė. Iki šiol dar nesu apsipratęs su šiuo tekstu, nesu susivokęs, kas yra ši knyga, ką jinai reiškia tarp visų kitų mano knygų. Vis dėlto ji naujausia, todėl atrodo mieliausia.

Mano pirmąją knygą irgi sudarė sonetai. Iš tiesų visose mano knygose yra sonetų. Netgi, atsimenu, vieni pirmųjų, dar studijų laikais mano parašytų tekstų, kuriuos parodžiau poetui Marcelijui Martinaičiui, buvo 14 sonetų ciklas. Dabar tie sonetai jau kažkur pradingę, gal pasiliko pas patį M.Martinaitį. Aišku, tai nebesvarbu, bet, pamenu, tąkart Marcelijus pasakė: "Tu šitą formą gerai jauti."

Ir tikrai sonetas man labai palanki forma. Nemėgstu poezijoje daugžodžiavimo. Nesu istorijų pasakotojas, man eilėraštis turi būti labai tikslus ir konkretus, o soneto forma įpareigoja. Turi 14 eilučių ir privalai į jas sutilpti. Dažniausia pradedu rašyti eilėraštį dar nežinodamas, kas tai bus, o 14 eilutėje viskas savaime susidėlioja.

– Grįždamas prie klasikinės formos tarsi grįžtate prie pamatinių temų, pamatinių jausenų. Tačiau kartu jūsų sonetai žaismingi, ironiški. Ar galima jūsų sonetus vadinti tam tikru kūrybiniu žaidimu?

– Sonetas su visa savo klasiška istorija, pradedant Petrarka ir ankstesniais viduramžių poetais, atrodytų, turėtų būti rimtas. Tačiau aš kaip tik norėjau pažvelgti kiek kitaip, nes šiandien kalbėti rimtai, dėstyti mintis rimtu veidu, kai pasaulyje vyksta tiek rimtų dalykų... Tas rimtas kalbėjimas tampa juokingas.

Mano sonetuose yra ir mirčių, ir laidotuvių, yra to skepsio, nes iš tikrųjų žmogaus gyvenimo raida nėra itin džiaugsminga, ji vis tiek galiausiai veda į pražūtį. Bet geriau tą skepticizmą nuplauti žaismingumu. Jeigu į viską žiūri labai rimtai, pasaulis pasidaro per daug gūdus ir nykus.

Mano sonetuose yra ir mirčių, ir laidotuvių, yra to skepsio, nes iš tikrųjų žmogaus gyvenimo raida nėra itin džiaugsminga, ji vis tiek galiausiai veda į pražūtį. Bet geriau tą skepticizmą nuplauti žaismingumu.

– Jūsų sonetuose kuriamas vaizdas, personažai atrodo tarsi iš kokio romano ar kino filmo. Ar rašant eilėraštį jums svarbus vaizdas, ar jus veda vien tik kalba? Galbūt tie personažai atsiranda atsitiktinai tik iš kalbos, iš skambesio?

– Dažniausiai mano eilėraštį veda kalba. Eilėraštis atsiranda iš pirmos eilutės, pirmo sąskambio. Be abejo, vaizdas man irgi labai svarbus. Kai regiu vaizdą, įsimenu detales. Iš tų detalių kuriu naują vaizdą.

Nelabai įsivaizduoju eilėraščio be vaizdo. Nemėgstu tų vadinamųjų filosofinių eilėraščių. Man eilėraštis turi kilti iš vaizdų, jo mintis turi rutuliotis per vaizdą, o ne kokius nors abstrakčius terminus. Jei mintį išdėlioji abstrakčiais žodžiais, nelabai matau prasmės rašyti tokį eilėraštį.

– "Naujuosiuose sonetuose" daug kultūrinių ženklų. Čia matome ir Antaną Strazdą, ir René Descartes'ą, ir Gintarą Grajauską, ir Ciceroną. Kiek jie jums svarbūs?

– Su kuo gyveni, apie tą ir parašai. Kai gyveni su Ciceronu, rašai apie Ciceroną. O kartais perskaitai, ką G.Grajauskas parašė feisbuke, tai užkabina, suerzina ir tada tu jam parašai eilėraštį (juokiasi).

– Kiek jums svarbi rimavimo tradicija lietuvių literatūroje?

– Lietuviškai rimuoti nelengva. Banalybių noriu išvengti. Banalus rimavimas Lietuvoje iš viso nelabai toleruojamas. O, tarkim, latviai rimuoja rožę su grožiu ir jiems labai gražiai viskas susirimuoja. Bet lietuviškoje poezijoje tokie banalūs rimai netoleruojami.

Anksčiau mėgindavau sugalvoti kokį gudresnį, įmantresnį rimą – man tai buvo labai svarbu ir įdomu. O rašydamas šią knygą, nesistengiau specialiai išradinėti kokių nors sudėtingesnių rimų. Rašant šiuos sonetus man buvo labai svarbu išgauti nedirbtinį skambesį. Norėjau, kad teksto skambesys būtų natūralus, kad skaitydamas tekstą net nepastebėtum, jog šis rimuotas.

– Kodėl jūsų knygų sulaukiame taip retai? Kodėl jos nepasirodo kasmet?

– Nežinau, eilėraštis turi rastis iš būtinybės. Eilėraščius rašyti moku, rašau juos jau daug metų ir galėčiau kiekvieną dieną atsisėsti ir ką nors parašyti. Juk surimuoti gali bet ką. Gali rašyti be paliovos, dirbti poetu, bet nematau čia nei įdomumo, nei prasmės.

Pasaulyje jau prirašyta tiek literatūros... Nueini į kokią biblioteką ar, neduok Dieve, nuvažiuoji į Frankfurto knygų mugę, pamatai, kiek per tuos metus prirašoma literatūros ir pagalvoji – dar aš čia prirašysiu...

Galiu prirašyti, bet kam? Man pačiam to nereikia, tai juolab nereikia ir likusiam pasauliui. Jau nemažai visko prirašiau. Duok Dieve, kad skaitytojai perskaitytų, kas mano parašyta.

– Paskutinis pirmojo skyriaus eilėraštis baigiasi eilutėmis: "ką gi einam ilsėtis jau gaubias naktis/ jau žinau kad pasaulis išliks/ kol egzistuoja poezija arba jos stoka". Tai drąsus pareiškimas, kuris, tikiu, eilėraštyje atsirado neatsitiktinai. Ką jūs galvojate apie poezijos reikšmę ir reikalingumą?

– Kaip čia pasakius, man poezija yra tokia būties savybė, kuri ir suteikia būčiai šiokios tokios prasmės. Nuolat klausiame: kokia mūsų gyvenimo prasmė? Nėra tos gyvenimo prasmės. Gyvenimo prasmė – būti. Būti ir gyventi. O poezija šiam buvimui vis dėlto suteikia kažką papildomo.

Kalbėdamas apie poeziją omenyje neturiu būtent eilėraščių. Poeziją matau kaip būties savybę, kuri egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo teksto. Ji egzistuoja gamtos reiškiniuose ir žmonių santykiuose. Egzistuoja pačioje mūsų būtyje ir būties jautime. Kaip aš sakau, pasaulis išliks, kol egzistuoja poezija. Kitaip tariant, pasaulis išliks, kol matome jo prasmę.

Jis sakė, kad pareigų atsisako dėl asmeninių priežasčių.

„Tos priežastys yra asmeninės, todėl jų nenoriu komentuoti, nes nekomentavau ir savo kolegoms. Nuo sausio 10-osios šiose pareigose manęs jau nebus“, – BNS sakė A. A. Jonynas.

Anot jo, Rašytojų sąjungos suvažiavimas bus šaukiamas kovą arba balandį, iki tol sąjungai pirmininkaus jo pavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė.

64-erių poetas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas sąjungai vadovauja nuo 2011-ųjų, 2015-aisiais jis buvo perrinktas naujai ketverių metų kadencijai. Kaip poetas A. A. Jonynas debiutavo 1977-aisiais, rinkiniu „Metai kaip strazdas“, yra išleidęs 11 poezijos knygų, taip pat literatūrinių vertimų iš vokiečių, rusų, latvių kalbų, tarp jų – Johanno Wolfgango Goethe'ės (Johano Volfgango Gėtės) „Faustą“.

Lietuvos rašytojų sąjunga turi beveik 380 narių.

Autorius: Ignas Jačauskas

– Kas pasikeitė, kad dingo ankstesnės menininkų susibūrimo vietos?

– Sunku apibūdinti tą skirtumą, bet žvelgiant iš mano ir mano kartos pozicijos, viskas labai pasikeitę, gyvenimas visiškai kitoks. Kitaip gyvename ir elgiamės. Seniau bendravimo vietų tikrai būta daug ir tai ne vien kavinės. Buvo bendraujama ir įstaigose, pavyzdžiui, redakcija ar leidykla – vietos, kur nuolat zuidavo žmonės.

Negaliu kalbėti apie jaunus žmones, bet visgi ir dabar yra klubų, kavinių. Tačiau mano kartos žmonės, kartais ir vyresni ar jaunesni, rečiau lanko tas kavines, mažiau to gyvo, betarpiško bendravimo. Tai dėl to, kad socialiniai tinklai smarkiai pakeitė mūsų gyvenimo būdą. Dabar kiekvienas, sėdėdamas savo kambarėlyje, bendrauja su krūva žmonių.

Be to, mažiau meno ir kūrybos žmonių vartoja alkoholį. Gyvenimas pasikeitė, jie nori kažką nuveikti, padaryti, nebegali taip atsipalaiduoti. Ta įtampa ir gyvenimo tempas visus verčia susikaupti, įsitempti. Tad socialiniai tinklai ir kapitalizmas – pagrindinės priežastys, pakeitusios bendravimą.

– Ar šiandien menininkų būtų patrauklios?

– Menininkų, rašytojų kavinės galėtų būti puikūs traukos centrai. Ir ne tik menininkams, tai pritrauktų turizmą. Reikėtų tik supratimo ir noro. Juk kai pagalvoji apie tokią įstaigą kaip buvusi „Literatų svetainė“, kurioje dabar „Kentucky Fried Chicken“ užkandinė... Tokią vietą, Katedros šventovėje, atiduoti viščiukų fabrikui – visiškas absurdas, kvailystė.

Žinoma, galima sakyti, kad tai verslas. Tačiau verslas žiūri labai siauriai, neturi fantazijos atkurti literatų kavinę. Ji galėtų būti egzotiška vieta, traukianti turistus ir pan. Galima visa tai atkurti ir pasakyti, kad čia sėdėjo ir Czeslawas Milosas, ir daug kitų lenkų intelektualų. Nuolat Vilniuje vaikštantys lenkų turistų srautai plūste plūstų į tokią kavinę.

– Lietuvos rašytojų sąjunga turėjo savo legendinę kavinę. Ten sėdėdavo ir Ričardas Gavelis, ir Gintaras Beresnevičius.

– Ir ne tik jie. Taip pat ir senieji klasikai, tokie kaip Albinas Žukauskas ir kt.

– Jei Rašytojų sąjunga nuomos konkurse iškeltų tokią sąlygą, kad reikia įamžinti rašytojų atminimą, ar būtų norinčių?

– Sunku pasakyti, tai specifinė to laiko vieta. Ši kavinė nunyko savaime, ne dėl to, kad kažkas ją sunaikino specialiai. Kuo toliau, tuo mažiau menininkų ten rinkosi. Dabar veikia kavinė tuometiniuose Parodų rūmuose – tai būdavo menininkų šurmuliavimo vieta. Ten rinkdavosi ne tik dailininkai, bet ir kompozitoriai, teatralai, visi, kas norėjo.

Tačiau viskas apmirė savaime, keitėsi senoji gvardija, vieni pasitraukė visiškai, kiti – nebeprieina prie tos kavinės. Kai kas užsiima kitais dalykais. Rašytojų sąjungos kavinė taip pat apmirė, ji tapo eksmenininkų ar dar blogiau – „paramenininkų“ girtuokliavimo vieta. Natūraliai tapo beprasmė ir nereikalinga. Dirbtini ją atkurti, manau, nelabai įmanoma. Dabar Rašytojų sąjungoje veikianti kavinė, su joje vykstančiais renginiais, iš dalies šią funkciją atlieka, bet tai – labiau renginių, o ne gyvo bendravimo vieta.

– Ar miesto gyvybei tokios menininkų kavinės būtinos?

– Viena vertus, tai verslininkų neįžvalgumas, nesuvokimas, kad iš to galima daryti verslą. Kita vertus, manau, kad miestui tokios kavinės reikalingos. Prisimenant ir Parodų rūmų, ir Rašytojų sąjungos kavines, ten rinkdavosi ne tik menininkai, bet ir žmonės, norintys pažiūrėti, kaip tie menininkai atrodo, kaip jie bendrauja, norintys patys su jis pabendrauti. Apmaudu, kad to nėra.

– Gal menininkai pasitraukė iš gyvų miesto erdvių, nes jų įtaka visuomenėje – sumažėjusi?

– Visuomenė specializuojasi, literatūra tampa literatų užsiėmimas, menas – menininkų. Be publikos išgyventi tai negali, bet ir publika specializuojasi. Tačiau visa tai veikia ir meno kiekybė. Meno naudotojas specializuojasi ir natūraliai, meno belieka vis mažiau. Konkrečiam poetui reikia konkrečių skaitytojų.

– Jei kas nors uždraustų socialinius tinklus, ar situacija pasikeistų?

– Tai reikšmingas faktorius. Kažkokį žmogų seki „Facebooke“ ir gali įsivaizduoti, kad su juo bendrauji, ko jis vertas kaip žmogus, pilietis ar menininkas. Tačiau yra kaip yra, realus bendravimas persikelia į virtualų. Tai turi ir privalumų – galima spėti daugiau aprėpti, ne tik tai, ką atsitiktinai sutinki, o tai, ką nori pamatyti konkrečiai.

Sausio 29 d., penktadienį, 17 valandą sostinės Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) vyks renginys, skirtas Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) mėnraščio „Metai" 25 metų sukakčiai paminėti.

Šiame vakare dalyvaus poetai, rašytojai, redaktoriai, literatūros kritikai, žurnalo rengėjai ir bičiuliai: Algimantas Baltakis, Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktorija Daujotytė, Romas Daugirdas, Benediktas Januševičius, Vytautas Martinkus, Donata Mitaitė, Danielius Mušinskas, Antanas Šimkus, Alvydas Šlepikas ir Regimantas Tamošaitis ir kiti.

„Per dvidešimt penkerius metus išleista 300 mėnraščio numerių. Tai – tikras vertingos literatūros, kritikos, eseistikos publikacijų lobynas, – teigia žurnalo „Metai" vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus. – Smagu, kad mūsų leidinys prisideda prie literatūros tradicijos išsaugojimo ir palaikymo. Dėkojame mums rašantiems ir mus skaitantiems, nes būtent rašytojai ir skaitytojai yra pagrindiniai žurnalo kūrėjai. Tad ši šventė – pirmiausia jiems ir jų. Laukiame visų Rašytojų klube."

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas džiaugiasi šia gražia sukaktimi: „Mėnraštis „Metai" tam tikra prasme yra rašytojų bendruomenės praeities, dabarties ir ateities veidrodis bei kalbėjimo ir susikalbėjimo vieta. Tikiu, kad žurnalas išliks vienu geriausiu šalies leidiniu, skirtu gerai literatūrai ir ją lydintiems reiškiniams aptarti."

Į „Metų" žurnalo 25-mečio vakarą organizatoriai maloniai kviečia visus norinčiuosius. Įėjimas laisvas.

Šiuo metu ne rašytojas visuomenei išsako svarbiausias temas – šį monopolį yra perėmusi žiniasklaida, sako dar vienai ketverių metų kadencijai Rašytojų sąjungos pirmininku išrinktas poetas Antanas A. Jonynas.  „Rašytojas nelabai reikalingas – jis su savo ilgais išvedžiojimais yra gana nuobodus. [...] Argi rašytojas šiandien – elitas? Dabar elitu vadinami kiti dalykai. Ir laikraščio „kolumnisto“ klausoma šimtą kartų daugiau negu bet kokio rašytojo“, – svarsto jis.

Antano A. Jonyno teigimu, vienas svarbiausių dalykų, kuriam per ateinančius metus Rašytojų sąjunga turėtų skirti daugiau dėmesio, – tarptautinis rašytojų bendradarbiavimas ir tarptautinė lietuvių literatūros sklaida: „Mes esame vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi rezidencijų programos. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti. Tai ypač svarbu vertėjams, kurie verstų mūsų literatūrą į užsienio kalbas. O jei mūsų rašytojai bus daugiau verčiami į užsienio kalbas... Taip pat reikia suvienyti tas institucijas, kurioms svarbi literatūra ir jos sklaida.“

– Į Rašytojų sąjungos suvažiavimą susirenka mūsų literatūros elitas iš visos Lietuvos. Kokie gi klausimai buvo aktualūs? Kokius skaudžiausius dalykus kėlė rašytojai?

– Per suvažiavimą labai daug klausimų neįmanoma išspręsti. Jis vyksta keletą valandų, atsiskaito ir valdyba, ir pirmininkas, paskui renkama nauja valdyba, naujas primininkas, kažkas pakalba, kokias rezoliucijas reikia priimti. Plačiau aptarti literatūrinį procesą, pakalbėti apie konkretesnius pačios literatūros, o ne organizacinius klausimus laiko nelieka. Viskas vyksta labai greitai ir visa tai – daugiau administracinis reikalas.

– Bet buvote pasikvietę ministrą?

– Buvome pasikvietę ministrą. Kalbėta ne vien apie finansus. Kadangi neseniai paskelbti Kultūros tarybos sprendimai apie programų rėmimą, knygų ir kultūrinės spaudos rėmimo klausimai buvo aktualiausi.

– Viename forume mačiau Jūsų kolegos, kuris dalyvavo suvažiavime, nuomonę, kad vis dėlto žmonės iš suvažiavimo tikėjosi kažko daugiau.

– Nuomonių daug ir įvairių. Rašytojai yra asmenybės – kiekvienas turi savo nuomonę, savo viziją ir požiūrį. Iš tikrųjų tokių dalykų suvažiavime turbūt ir nebuvo galima nei išspręsti, nei netgi spėti pasvarstyti. Manau, kad rašytojų organizacijai stinga tokio susirinkimo, pakalbėjimo, diskusijos, konferencijos. Manau, kad šitų dalykų imsimės ateityje, nes rašytojams iš tikrųjų iškyla klausimų. Reikia spręsti bendruosius kultūros klausimus, pažvelgti, kaip vystosi kultūros procesas, kokią vietą užima literatūra.

– Pakalbėkime apie amžinas vertybes. Vis pagalvoju, kodėl kūrybinės organizacijos netelkia savo narių, kad išsakytų savo nuomonę labai aštriais klausimais. Labai svarbi ne tik finansavimo problema, bet ir, sakysim, lietuvių kalbos ir literatūros programos, pavardžių rašymas, įvairūs kalbos klausimai, Kultūros tarybos klausimai. Ar Jums neatrodo, kad organizacija irgi galėtų būti tam skirta? Juk jai priklauso 378 nariai.

– Ji galėtų būti skirta. Bet to negali padaryti vienas pirmininkas. Rašytojų sąjunga yra ambicingų asmenybių asociacija. Kiekvienas turi savo nuomonę, įsitikinimus, galų gale – savo poreikius ir savo darbus. Daugelis rašytojų pačios sąjungos veikloje nėra nusiteikę aktyviai dalyvauti. Rašytojų sąjunga iš esmės gyvena iš projektinės veiklos. Mes rašome projektus, vykdome juos ir pritraukiame rašytojus. Rašytojai su malonumu dalyvauja tuose projektuose, gauna tam tikrą atlyginimą.

– Tai kam reikalinga Rašytojų sąjunga? Kokios jos funkcijos?

– Rašytojų sąjunga įsteigusi leidyklą, yra Literatūros fondas, kuris padeda rašytojų kūrybos sklaidai. Yra leidiniai „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Nemunas“, žurnalas „Vilnius“. Visų šitų padalinių koordinacija priklauso Rašytojų sąjungai. Be to, mes rengiame daug renginių. Vienas iš pagrindinių dalykų, kuriam reikėtų skirti daug daugiau dėmesio, – tarptautinis rašytojų bendradarbiavimas ir tarptautinė lietuvių literatūros sklaida. Tik tam, žinoma, vien Rašytojų sąjungos pajamų neužtenka. Dar viena mano viltis – per ateinančius metus pabandyti sujungti visas su literatūra ir knyga susijusias institucijas, kad koordinuotume ir dirbtume bendrą darbą.

– Minėjote projektus. 95 tūkst. eurų teko projektui „Rašytojų vaidmuo nacionalinės kultūros išsaugojimo, vystymo ir pristatymo pasaulyje procese“. Taip pat yra Vasaros akademija, Rudens akademija ir t. t., kam skirta 141 tūkst. eurų.

– Akademijos yra projektas, rengiamas moksleiviams, kurie turi literatūrinių polinkių. Iš tų akademijų jau yra išaugę ir tokių autorių, kurie yra išleidę ir knygų.

– Kai kurie projektai aiškūs. Ir forumas Lvove, ir kiti. Kas yra tas didysis projektas?

– Jis aprėpia daugybę įvairiausių aspektų: ir dalyvavimą tarptautinėse organizacijose, ir, tarkim, rašytojų atminimo įamžinimo projektus. Beje, dabar Petras Repšys kala gražų akmenį Sigito Gedos atminimui.

– Bet vien akmenims neišleisite tų tūkstančių?

– Žinoma. Organizuojami įvairūs literatūriniai renginiai, išvykos. Taigi didelė dalis tų pinigų atitenka ne Rašytojų sąjungai, o autoriams, kurie dalyvauja įvairiuose renginiuose.

– Kimbu prie „nacionalinės kultūros išsaugojimo“. Renginiai yra renginiai – nuvažiuoja rašytojai, pasikalba su žmonėmis. Bet dalyvavimas procesuose, kai kalbame apie nacionalinę kultūrą, tapatumo klausimus, kur čia ietys kryžiuojasi?

– Galbūt iš tikrųjų rašytojo balso reikėtų daugiau, būtų labai gražu, jeigu jo būtų daugiau. Kita vertus, šiandien gyvename visuomenėje, kurioje į rašytojo kalbėjimą nebe tiek įsiklausoma, jis nebe tiek svarbus ir reikšmingas, kaip būdavo. Ir taip yra visame pasaulyje. Šiuo metu ne rašytojas išsako temas, pareiškia, kas yra svarbu. Šį monopolį yra perėmusi ir diktuoja žiniasklaida. Rašytojas nelabai reikalingas – jis su savo ilgais išvedžiojimais yra gana nuobodus. Antra vertus, rašytojo darbas yra rašyti. Argi Jūs sakote, kad rašytojas šiandien – elitas? Dabar elitu vadinami kiti dalykai. Ir laikraščio „kolumnisto“ klausoma šimtą kartų daugiau negu bet kokio rašytojo.

– Aš dirbčiau lobistu, kad laikraščio „kolumnistas“ būtų rašytojas.

– Aš irgi būčiau už tai, bet ar iš tikrųjų laikraščiui to reikia? Kai kurie autoriai bandė, bet dabar nebekalba. Jie nebesamdomi. Ten samdomi kiti žmonės, kurie šneka truputėlį kitokiu tonu.

– Kokia Jūsų svajonė, kurią reikia žūtbūt įgyvendinti per ateinančią kadenciją?

– Vienas svarbiausių dalykų tas, kad mes esame vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi rezidencijų programos. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti. Tai ypač svarbu vertėjams, kurie verstų mūsų literatūrą į užsienio kalbas. O jei mūsų rašytojai bus daugiau verčiami į užsienio kalbas... Taip pat reikia suvienyti tas institucijas, kurioms svarbi literatūra ir jos sklaida.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis sudarė Literatūros tarybą, kuri jam patars leidybos ir literatūros sklaidos klausimais.

Į tarybą paskirta Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos pirmininkė Rūta Elijošaitytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Loreta Jakonytė-Kvedarienė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos prezidentas Sigitas Ladukas, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Rasa Matulevičienė, Vilniaus universiteto Senato pirmininkė Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas Kęstutis Urba, Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vedėja Elona Varnauskienė, Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos prezidentas Gytis Vaškelis, Tarptautinių kultūros programų centro direktorė Aušrinė Žilinskienė ir leidyklos „Baltų lankų leidyba“ vadovas Saulius Žukas.

Literatūros taryba sudaryta trejiems metams.

Tai bus prie Kultūros ministerijos veikianti kolegiali, patariamojo balso teisę turinti institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas formuojant ir įgyvendinant literatūros ir jos sklaidos politiką.

Nelietuviškų asmenvardžių perrašymas pagal tarimą rodo, kad žmogus vertinamas kaip literatūrinis personažas, mano Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė. „Grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje autentiškus arba išgalvotus vardus visada perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad nepripažįstame tikrojo vardo [...], – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai“, – pastebi kalbininkė.

L. Vaicekauskienė priduria, kad raides, kurių taip bijome, rašė Kristijonas Donelaitis, jos esą lietuvių kalbos istorijoje ir lietuvių kalbos nesužlugdė. „Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė“, – įsitikinusi ji.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, poeto Antano A. Jonyno nuomone, asmenvardžių rašymo problema yra ne kalbos, o politinis klausimas, bet sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręstas taip, kaip norima jį išspręsti. A. A. Jonynas abejoja VLKK sudarančių kalbininkų profesine ir kalbine kompetencija ir teigia manantis, kad kalba nėra kalbininkų nuosavybė.

„Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais“, – sako A. A. Jonynas.

Savo ruožtu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė pabrėžia, kad VLKK yra valstybės institucija ir jų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas. Jame esą teigiama, kad būtent Komisija turi teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

„Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis“, – mano D. Vaišnienė.

– Į rudens sesiją susirinkęs Seimas svarstys du įregistruotus įstatymo dėl asmenvardžių rašymo projektus, o praėjusią savaitę Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pateikė savo išvadas. Tiek įstatymų projektai, tiek išvados numato, kad originali asmenvardžių rašyba turėtų būti galima tik kai kuriems asmenims. Pristatykite tas išvadas. Koks pagrindinis jų principas?

D. Vaišnienė: VLKK atsakė į klausimus, pateiktus Lietuvos Respublikos Seimo dėl dviejų įstatymų projektų, kuriais reglamentuojama asmenvardžių rašyba dokumentuose. Komisijos nuomone, iš esmės keisti rašybos dabar nebūtų pagrindo, neišgirdome argumentų, kodėl reikėtų iš esmės keisti dabar galiojančią tvarką. Matome, kad ne visai gerai suprantama, kaip dabar yra. Priminsiu, kad 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos (AT) nutarimo 3 punktas numato galimybę autentiškai rašyti asmenvardžius pagal dokumento šaltinį, išduotą kitos valstybės. Taigi šiuo metu asmenvardžių rašyba susieta su dokumento šaltiniu. Komisijos nuomone, šis pagrindas galėtų būti likęs toks, koks yra nuo 1991 m.

Tiesa, nuo 1999 m., Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu, perrašant asmenvardžius kitų valstybių piliečių, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, nevartojamos nelietuviškos raidės. Taigi dabar Komisija siūlo palikti 1991 m. išimtį, kuri jau buvo numatyta ir taikoma, ją išplėsti ir taikyti užsienio šalių piliečių sutuoktiniams ir jų vaikams, nes pagrindas, kaip ir tais atvejais, kai kitų šalių piliečiai tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, yra dokumentas, išduotas kitos valstybės.

A. A. Jonynas: Grįžkime prie paskutinio nutarimo – jis yra politinis ir, man atrodo, su kalba niekuo nesusijęs. Sakyčiau, politiškai nekorektiškas, diskriminacinis. Jei Lietuvos pilietė išteka už Lenkijos piliečio Iwaskevicziaus ar Vokietijos piliečio Wagnerio, ji gauna teisę rašyti w. Jeigu ji išteka už Lietuvos piliečio Vagnerio ar Ivaškevičiaus, rašyti jau nebegali. Įžvelgiu aiškią diskriminaciją.

Antra vertus, sakykim, mes į savo gramatiką šiuo nutarimu įsileidžiame w – ji egzistuoja, bet vieni gali rašyti, o kiti negali. Leisdami ją rašyti mes pripažįstame, kad ji negriauna nei lietuvių kalbos statuso, nei sistemos, bet kažkodėl savo piliečiams, kurie kilę iš Lietuvos, mes to daryti neleidžiame. Žinoma, galite sakyti, „pagal dokumento šaltinį“. Tada susirasiu savo senuosius bajorystės dokumentus, kuriuose parašyta Januszkiewizcius. Ar, kaip Lietuvos pilietis, turėsiu teisę rašyti w?

D. Vaišnienė: Taip, išimtis daroma pagal dokumento šaltinį. Ir dabar taip suformuluota. Taigi VLKK neįvedė naujų argumentų ar naujų išimčių.

– Atrodo, kad kalba ir asmenvardžių rašymo klausimas tampa ir politiniu įrankiu. Ir parlamentaras Valentinas Stundys teigia, kad tai tampa ir teisiniu, ir politiniu, ir geopolitiniu klausimu. Kaip yra iš tikrųjų? Ką reikia daryti, kad tai netaptų politinių jėgų žaidimu?

L. Vaicekauskienė: Tai – mažiausiai kalbos klausimas, jei iš viso kalbos klausimas. O kai tai siejama su grėsme lietuvių kalbai arba su kalbos apsaugojimu, tai daroma arba iš nežinojimo, arba sąmoningai manipuliuojant ar siekiant kokių nors politinių tikslų. Politikai, be abejo, turi tam tikrų tikslų.

Jei pažiūrėtume kaip kalbininkai ir nors kiek praplėstume kontekstą, galėtume iš karto pasakyti, kad bet kuriame vadovėlyje parašyta – visų pirma sakytinė, šnekamoji kalba turi seniausią istoriją. Raštas atsiranda gerokai vėliau. Prisiminkime lietuvių kalbos istoriją – raštas atsiranda, iškart neparenkant kažkokio raidyno ir sistemos. Tą raidę, kurios dabar taip baidomės, esame turėję šimtmečius. Ir Kristijonas Donelaitis rašė tas raides, kurių mes labai bijome ir kurių net vardą dabar bijau tarti. Tai netgi mūsų lietuvių kalbos istorijoje šios raidės yra buvusios ir niekaip, kaip matome, mūsų kalbos nesužlugdė.

Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė. Be to, mes kalbame ne apie lietuvių kalbą, o apie pavardes, kurios juo labiau yra ne lietuvių kalbos faktas. Šiuo atveju raidė yra tapatybės simbolis, o tai toli nuo kalbos struktūros ir grynųjų kalbos dalykų. Kai simbolis užrašytas, jis dar geriau matomas, todėl kels dar daugiau aistrų.

Sakysim, lentelė ant namo ar pavardė dokumente su kažkokia raide rodo sąmoningą piliečio pasirinkimą. Draudimas jam sąmoningai rinktis vėl rodo mūsų siaurą požiūrį ne tik į lietuvių kalbą, istoriją, bet ir į valstybę. Ar ji yra piliečių valstybė, ar vienos tautos valstybė? Vadovėliuose tokios sistemos, kurios draudžia raidę arba kitonišką raštą, vadinamos draudžiamaisiais kalbos režimais. Pavyzdys – Turkija, kuri kurdams uždraudė q ir w. Akivaizdu, kad tai politinis dalykas, galios žaidimas – mano smėlio dėžė, tu čia dabar nebežaisi, aš nuspręsiu, kaip ir su kuo tau tapatintis, kokį simbolį tau pasirinkti savo tapatybei. Nuo kalbos klausimų tai labai toli.

– Teko girdėti argumentų, kad kalba, apibrėžta įstatymuose ir Konstitucijoje, yra vienas politinių įrankių. Ar įmanoma ją atriboti nuo politikos?

D. Vaišnienė: Manau, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Jei viskas būtų taip paprasta, VLKK galėtų neskaityti teisės aktų, nestudijuoti tarptautinės patirties, o tiesiog susėsti prie kavos puodelio ir nuspręsti, kaip kam patinka. Noriu pasakyti, kad tai yra valstybės institucija ir mūsų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas, sakantis, kad mes turime teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis. Tai visuomenės valia – pasirinkti valstybinę kalbą.

– Bet ar čia yra visuomenės pasirinkimas?

D. Vaišnienė: Daugiau negu prieš 25 metus pirmasis žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę buvo Sąjūdžio siūlymas lietuvių kalbai suteikti oficialų statusą ir prilyginti prie rusų kalbos. Tai buvo visuomenės, kuri per Sąjūdį, per jo atstovus siekė, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Taigi mes galime kalbėti, kad nereikia paisyti teisės aktų, galima nepaisyti KT sprendimo, bet taip gali kalbėti paprasti piliečiai. Valstybės pareigūnai, Komisijos nariai, kurie yra paskirti įstatymų leidėjo, pirmiausia turi remtis teise. Žinoma, visi Komisijos nariai yra kalbininkai, atstovaujantys visoms kalbą tiriančioms institucijoms. Noriu pasakyti, kad už šį sprendimą, kurį šiandien mes komentuojame, buvo balsuojama visais balsais, neatsižvelgiant į skirtingas ideologines Komisijos narių pažiūras ar skirtingas pažiūras į kalbą.

L. Vaicekauskienė: Vėl nuskambėjo „valstybinė kalba, ją reikia apsaugoti“. Ar galėtume gauti kokį racionalesnį nei tie visi paragrafai argumentą? Kaip nukentės valstybinė lietuvių kalba į piliečio pavardę įrašius raidę, su kuria ji šimtmečius gyveno?

D. Vaišnienė: Norėčiau paklausti, ar Jūs skaitėte 1999 m. KT sprendimą, kur yra pasakyta apie lietuviškus rašmenis? Šiuo atveju VLKK privalo skaityti visus teisės aktus ir KT sprendimus. Todėl klausti manęs dalykų, kurie yra pasakyti KT sprendime, turbūt nebūtų korektiška.

L. Vaicekauskienė: Bet jūs naudojate tą argumentą.

D. Vaišnienė: Žinoma, mes privalome remtis visais Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Noriu priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė turi teisę nustatyti savo piliečių asmenvardžių rašybą asmens tapatybės dokumentuose. Tarp kitko, tai yra pasakęs ir KT. Tokią tvarką, kad galima rašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, turi latviai. Įdomu, kad ponia Loreta pasakė, jog tai reikėtų pavadinti režimu.

– Bet šį Latvijos pavyzdį, kai asmenvardžiai sulatvinami, o originali rašyba pateikiama papildomame lape, teisiškai neturinčiame jokios galios, Europos teisinės institucijos ir Jungtinės Tautos pripažino nesektinu pavyzdžiu. Atrodo, kad kalbinis aspektas lieka nuošaly, o svarbiausia – teisinis aspektas.

D. Vaišnienė: Jis svarbus, nes dėl šio klausimo yra pasisakęs KT.

A. A. Jonynas: Kalbinio aspekto čia nėra iš viso. Čia dangstomės kalba, iš tikrųjų spręsdami politinį, gal ir teisinį klausimą. Bet ar jis sprendžiamas teisingai ir naudingai Lietuvos valstybei ir jos piliečiams? Neapsimetinėkime – daugiausia vis dėlto kalbame apie lenkų kilmės piliečius, nors, žinoma, tai liečia ir kitus. Tai neprincipinis, smulkmeniškas kabinėjimasis ir trukdymas išspręsti šitą problemą, nors lenkai – artimiausi mūsų kaimynai. Tai valstybė, su kuria mes turėtume būti kuo geriausi partneriai, ypač dabartinėje situacijoje. Ar verta dėl kažkokios smulkmenos laužyti tokias ietis ir vaizduoti, kad tai labai svarbu? Iš tikrųjų tai nėra svarbus dalykas, o politiškai mūsų santykiams kenkia. Kam to reikia, aš nežinau.

D. Vaišnienė: Dėl šių klausimų apsisprendžia įstatymų leidėjas ir tai nėra Komisijos sprendimas.

A. A. Jonynas: Bet VLKK pateikia savo išvadas tam, kad politikai apsispręstų.

D. Vaišnienė: Manau, kad mes ne visi vienodai suprantame klausimą. Mes svarstome VLKK išvadas dviem alternatyviems įstatymo projektams.

L. Vaicekauskienė: O Komisija – tai tie keliolika kalbininkų, kurie susirinko ir svarstė? Taip?

D. Vaišnienė: Žinoma, tai yra Komisija.

A. A. Jonynas: Sudaryta vien iš kalbininkų?

D. Vaišnienė: Nebūtinai. Yra ir gamtos mokslų atstovų, ir kitų humanitarinių mokslų atstovų. Bet dauguma – kalbininkai. Be to, tą nuostatą, kuri pasakyta ir Komisijos išvadose, yra pakartojusios jau kelios VLKK kadencijos, tai nėra kokia nauja mintis. Dar priminsiu, kad 1991 m., rengiant AT nutarimą, jam siūlymus taip pat ruošė VLKK. Todėl labai džiaugiuosi, kad VLKK šiuo atveju yra nuosekli.

– Bet koks čia nuoseklumas, kai tos raidės yra rašomos visur? Viešojoje erdvėje, ko gero, angliškų ir kitokių vardų bei pavadinimų daugiau negu lietuviškų. Tarsi ten leidžiame vartoti nelietuviškus rašmenis, o čia – ne.

A. A. Jonynas: „Maxima“ gali būti, o Lietuvos piliečio Maxo – ne.

D. Vaišnienė: Taip, jie yra, ir ten, kur teisiniai dalykai nėra pakankamai sutvarkyti ir reglamentuoti, jie gali atsirasti. Viešojoje erdvėje dažniausiai matome prekių ženklus, bet jie yra teisiškai apsaugoti. Tai nėra šiaip sugalvoti ir parašyti. Prekės ženklus saugo tarptautinės konvencijos.

A. A. Jonynas: Mano pavardė tam tikra prasme – irgi mano prekės ženklas.

D. Vaišnienė: Čia jau turbūt teisinis klausimas.

– Bet ar VLKK neįžvelgia prieštaravimo – vienur leidžiama, kitur – ne?

D. Vaišnienė: Kartoju – mes dabar kalbame apie Komisiją, kaip apie bendraminčių būrelį, susirinkusį išgerti kavos. Tai valstybės institucija, kuri atsakingai sprendžia šiuos klausimus nagrinėdama ir tarptautinę kalbų politiką, ir LR teisės aktus. Porą mėnesių mes gilinomės į kitų kalbų reglamentavimą, kalbų teisę. Kalbos teisė taip pat yra teisės sritis ir jos taip pat privaloma paisyti. O sakyti, kad kalbos politikos formavimas yra režimo požymis, turbūt negalima, nes kiekviena Europos valstybė turi savo kalbos politiką, kuri priklauso nuo istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių.

– Įdomu, kad teisininkė, išnagrinėjusi kitų Europos šalių praktikas, pastebėjo, jog būtent Baltijos šalyse asmenvardžių rašymas yra reglamentuojamas griežčiausiai.

D. Vaišnienė: Valstybių kalbų politikas galima pažinti, jomis domėtis, jas lyginti, bet negalima vienos perkelti į kitą, nes kiekvienoje valstybėje susiklosto skirtingos politinės, socialinės, istorinės aplinkybės. Reikia tik pasakyti, kad nei Latvijoje, nei Estijoje nėra atskiro įstatymo, kuriame būtų reglamentuojama būtent rašyba. Rašybos nuostatos yra įtrauktos į asmens tapatybės dokumentų įstatymus. Tą būtų galima padaryti ir Lietuvoje, bet čia valstybės apsisprendimas, kaip ji tą reglamentuos.

L. Vaicekauskienė: Valstybių kalbų politika, be abejonės, egzistuoja daugelyje valstybių. Esu domėjusis ir tyrinėjusi kalbų politikas. Mes vis dar turime problemų kaip posovietinė valstybė, o kalbos politikos pagrindas senose demokratinėse valstybėse – padėti išspręsti individo arba individų grupės klausimus. Taigi mes jokiu būdu negalime lyginti šios politikos, kuri nepastebėjo, kad Lietuva per 20 metų pasikeitė. Mums vis cituoja tuos 1990 metus, bet tada mes buvome visiškai kitokie žmonės.

A. A. Jonynas: Tuo metu buvo visiškai kitokia politinė situacija, gyvenome visai kitoje valstybėje.

L. Vaicekauskienė: Komisija nemato, kad Lietuva jau kitokia, atsirado pilietinė Lietuva, kad susiformavo kritinė piliečių masė, kad tikrai yra ne vienas pilietis, kuris pageidautų kitokio sprendimo. Negalima palyginti ir pasakyti, kad mes turime tokią pačią Lietuvą. Tebėra gyvas nepaprastai didelis įsitikinimas, kad valstybė ateis ir savo galio vardu sureglamentuos. Visai kitaip yra senose Vakarų demokratinėse valstybėse, su kuriomis mes lygiuojamės tik valstybinės kalbos politikos pavadinimu.

O atsižvelgti į piliečius, ieškoti sprendimų privalote jūs. Būtent jūsų pareiga pasakyti, kad tą klausimą reikia siųsti atgal teisininkams, ir pasiteirauti, kaip ši problema galėtų būti sprendžiama, nes ji nėra kalbos klausimas. Ir neteisybė, kad Komisija yra nuosekli. Senoji Komisija labai aiškiai pasakė, kad tai ne kalbos klausimas, jūs savo retorikoje jau veliatės į kalbos apsaugą ir valstybinės kalbos klausimą.

D. Vaišnienė: Noriu priminti, kad KT 2014 m. yra priėmęs sprendimą, jog šiuo klausimu VLKK turi teikti išvadą. Jeigu jūs siūlytumėte nepaisyti KT sprendimo, VLKK to padaryti negali.

A. A. Jonynas: Atrodo, kad čia veikia kažkokios politinės jėgos, kurios nori, kad būtų taip. Klausimas ne kalbos, bet vis dėlto jis sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręsta būtent taip, kaip norima. Antra vertus, tikrai neabejoju VLKK sudarančių kalbininkų profesine, kalbine kompetencija ir t. t. Bet man truputį kelia abejonių, kad Komisija sudaryta tik iš kalbininkų.

Kalba nėra kalbininkų nuosavybė. Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais.

D. Vaišnienė: Aš tikrai neprisijungsiu prie tokio teisinio, valstybinio nihilizmo...

A. A. Jonynas: Čia kaip tik ne nihilizmas. Aš sakau, kad būtent valstybės institucijos turi dirbti taip, kad būtų naudinga piliečiams, o ne priešingai.

D. Vaišnienė: Girdžiu, kad čia mums jau priskiriamos tos kompetencijos, kurios turėtų būti įstatymų leidėjo galioje. Tai, teisingai sakote, nėra tik kalbos dalykai. Nes jie, kaip ir visose kitose valstybėse, turi būti reglamentuojami įstatymu.

– Jei pripažįstame, kad tai politinis veiksmas, kyla klausimas, kas priima tuos sprendimus, kas sudaro komisijas ir visa kita. Nes, cituojant Konstituciją, pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Tad, kai kalbame apie tapatybę, kyla diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimo klausimas. Teisininkė, su kuria kalbėjome, užtikrino, kad ir vienas, ir kitas projektas neišsprendžia Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių problemos. Ar sprendžiant, darant išvadas atsižvelgiama ir į tokius klausimus? Ar atsiribojama?

D. Vaišnienė: Žinoma. VLKK, svarstydama šį klausimą, yra gavusi daug atsiliepimų iš visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų. Yra atlikusi keletą apklausų, kaip valstybės institucijos ir įstaigose vartojami ne piliečių vardai, pavardės, kokia dabar būklė, kaip jie rašomi. VLKK turėjo visa tai įvertinti, ir išvados dėl tų dviejų įstatymo projektų buvo tokios, kad ir vienas, ir kitas įstatymo projektas turėtų būti taisomas. Kitas dalykas, VLKK, kaip valstybės institucija, turi turėti galvoje, kaip tai bus įgyvendinama, kokių valstybės išteklių reikės.

Jei kalbame apie Latvijos modelį, kuris siūlomas vienu iš įstatymo projektų, nepamirškime, kad Latvijoje veikia institucija, kuri latviškais rašmenimis pagal tarimą užrašo užsienio piliečių pavardes. O tam reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmonių tam reikia. Todėl visus tuos dalykus įstatymų leidėjas turėtų turėti galvoje. Taigi VLKK teikia tokias pastabas, kokias tikrai yra išnagrinėjusi remdamasi tarptautine patirtimi, kaip vienas ir kitas modelis veikia vienoje ir kitoje valstybėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje ir kitose valstybėse, kurios leidžia [originaliai] rašyti užsienio piliečių ir tautinėms mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius, daugeliu atveju rašoma be diakritinių ženklų, nes įvesti jų į informacines sistemas, registrus neleidžia techninės galimybės. VLKK nuomone, taip pat galėtų būti remiamasi tokia praktika, bet bent jau lotynišką raidyną būtų galima taikyti.

L. Vaicekauskienė: Pagalvojau apie perrašymą pagal tarimą. Jis skamba kaip kažkoks anachronizmas ir kartu to žmogaus traktavimas kaip personažo. Sakysim, grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje mes autentiškus arba išgalvotus vardus visą laiką perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad mes nepripažįstame autentikos, tikrojo vardo, su kuriuo jie nori tapatintis, kuris jiems bus simbolis.

– Tai vėl tapatybės klausimas.

L. Vaicekauskienė: Tas pats tapatybės klausimas. Bet dar vienas aspektas – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai, dabar padarysime tikresniais.

D. Vaišnienė: Tiesą pasakius, VLKK išvados ir siūlo, kad tie piliečiai, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, turi dokumento šaltinį, kur yra užrašytas asmenvardis, taip pat sutuoktiniai ir vaikai galėtų turėti tą asmenvardį. Dabar jie gali tą patį asmenvardį, kaip kito sutuoktinio (užsienio šalies piliečio) asmenvardis, turėti tik tais atvejais, kai nėra nelietuviškų rašmenų w, q, x, nes rašyba paprastai išlaikoma autentiška – pakeičiami tik nelietuviški rašmenys lietuviškais. Tai, VLKK nuomone, galėtų būti užrašoma visais lotyniško raidyno rašmenimis.

A. A. Jonynas: Vadinasi, piliečiai, kurie gavo Lietuvos pilietybę, savo pavardę gali rašyti su x ir w? Ir tai lietuvių kalbos sistemai nekenkia?

D. Vaišnienė: Reikia turėti galvoje, kad turbūt svetimų elementų dėl to kalboje labai nepadaugėja. Kitas dalykas – daugelis jų gyvena ne Lietuvoje.

A. A. Jonynas: Vadinasi, ne Lietuvoje gyvenantis negriauna lietuvių kalbos, o jei Lietuvoje apsigyvena, ima griauti. Ar ne keistoki dalykai?

– Kaip esamą situaciją galima spręsti?

L. Vaicekauskienė: Manyčiau, kad reikia spręsti taip atsižvelgiant į suinteresuotas puses, kurioms labiausiai skauda, spręsti savo piliečių labui. Simbolinis sprendimas gali būti. O finansinis argumentas, kaip čia bus sudėtinga ir t. t., yra antraeilis dalykas, ilgalaikis klausimas. Pirmiausia reikia simbolinio pagarbos piliečiams ir jų labui sprendimo.

A. A. Jonynas: Jei mes veikiame taip, kad mūsų valstybės piliečiai jaučia kažkokią nuoskaudą dėl mūsų veiksmų, vadinasi, tie veiksmai nėra labai teisingi.

D. Vaišnienė: Įstatymų leidėjas dabar svarstys šiuos klausimus ir priims sprendimą. Tai yra demokratinė institucija, išrinkta valstybės piliečių, taigi jie turi politinę galią šį klausimą spręsti, nes tai turi būti padaryta priimant įstatymą.